PO SICILIJOS SAULE: TRAPANI-ERICE

  2016 m. birželio 1 d. - 2016 m. birželio 3 d. 
  Pagaliau. Seniai mano išsvajota kelionės kryptis įgavo realų pagrindą šį pavasarį. Sicilija!!! Kelionė po šią salą nusimatė ilga ir turininga: 3 ponios, 14 nakvynių ir visa pietinė Sicilijos pakrantė su šiokiais tokiais pakoregavimais.

    Ryanair oro bendrovės lėktuvas iš Kauno oro uosto pakilo birželio 1 d. 21.45 ir Trapani  nusileido 00.05. Mūsų jau laukė automobilis (užsakytas iš anksto viešbutyje - naktis, nežinomas miestas, negi autobusą gaudysi).  Už gero pusvalandžio buvome viešbučio La Paranza Apartaments foje. Sutvarkėme įsiregistravimą ir jau ramiai atsisėdusios viešbučio kambarėlyje, atsidarėme dar Lietuvoje pirktą šampaną. Tegyvuoja Sicilija, teprasideda atostogos!!! 

   Rytą išaušo gaivus ir saulėtas. Išėję iš viešbučio maloniai nustebome - čia pat jūra, čia pat senamiestis. Aišku, viešbutį rinkomės centre, bet kad tokioje strategiškai patogioje vietoje, buvo netikėta.  Pažintis su Trapani prasidėjo vos už kelių žingsnių, įžengus į sutvarkytą, išpuoselėtą ir rytinės saulės nutviekstą senamiestį. Daug kur rašoma, kad Trapanis nieko vertas miestas, tik tarpinė stotelė skrydžiui toliau. Netiesa, Trapani labai gražus miestas ir turi puikius paplūdimius. 

   Manoma, kad Trapani įkūrė  elymai kaip uostą Eryx (dabartinė Erice) miestui aptarnauti. Pradžioje Trapani buvo pavadintas Drepanon, kas graikiškai reiškia pjautuvą, nes uostas savo forma panašėjo į pjautuvą. O štai legenda pasakoja, kad Trapani radosi iš Demetros pjautuvo, kurį ji pametė gelbėdama dukrą Persefonę iš dievo Hado nelaisvės. 
   Kaip ten bebūtų, miestas buvo įkurtas strategiškai patogioje vietoje, todėl visais laikais buvo  kovojama dėl jo priklausomybės. Po elymų valdymo Trapani atiteko Kartaginai, vėliau - Romai. Po romėnų miestą valdė vandalai, Bizantija ir arabai, kol jis pakliuvo į rankas normanams. Jų valdymo laikais Trapani suklestėjo - tapo vienu didžiausių uostų Viduržiemio jūros regione, deja, XVII a. miestas dėl sukilimų, maro ir bado patyrė nuosmukį. Aišku, po šimtmečio atsigavo, nes kariniu požiūriu miestas buvo itin svarbus Neapolio karalystei, tad reikėjo jį atgaivinti. Per Antrą Pasaulinį karą Trapanis buvo sąjungininkų smarkiai sugriautas ir tik pastaraisiais dešimtmečiais vėl suklestėjo - atsigavo pramonė, pagyvėjo turizmas.
   Perėjome pagrindinėmis Vittorio Emanuele ir Garibaldi gatvėmis bei paragavome taip išliaupsintų sicilietiškų saldumynų, pradžiai nedidelių sausainėlių iš pistacijų tešlos. Mmmm, skanu.

Saldumynų parduotuvėlė

 Pasigrožėjome išpuoselėtu barokiniu senamiesčiu, jo tvarkingais kiemais. Nustebome, kad dar šiandien naudojami tokie įrenginiai, kaip nuleidžiamas virve krepšys pirkiniams.

 Palazzo Berardo Ferro kiemo fragmentas

      Aplankėme kelias bažnyčias. Nuostabiai graži La Cattedrale di San Lorenzo. Ją, beje, puošia flamandų dailininkų darbai, jau vien dėl to verta užsukti pasidairyti. 

La Cattedrale di San Lorenzo

  Dėl 20 nepakartojamų, beveik žmogaus dydžio skulptūrinių kompozicijų, vaizduojančių Kryžiaus kelią, neišdildomą įspūdį paliko Anime Sante Del Purgatorio bažnyčia. Kai kurios skulptūros yra originalios, išlikusios nuo XVIII a.,  kai kurių padarytos kopijos, nes originalai buvo sudaužyti per sąjungininkų bombardavimus II Pasaulinio karo metu, o kai kurios tiesiog sulūžo kasmetinių Velykinių procesijų metu. Nuostabu, bet jos ir šiandien per didžiąsias religines šventes yra nešamos miesto gatvėmis.

Anime Sante Del Purgatorio

    Palikę senamiestį ir traukiame toliau, kaip rašo kai kurie blogeriai, 4 km iki funikulieriaus, keliančio į Erice kalną. Pakeliui sutinkame nemažai gražiai  pasirėdžiusių vietinių, nors trečiadienis. Kai prie paminklo  karo aukoms atminti pastebime pasipuošusius kariūnus, suprantame, kad kažkokia šventė. Greit išsiaiškiname - birželio 2 d. Italijoje švenčiama Festa della Repubblica (Respublikos diena). Gal dėl šios priežasties mūsų neaplenkė nei vienas miesto autobusas - švenčių dienomis jie nekursuoja. Tikimės, kad funikulierius dirbs ir nueiti kilometrai nebus tik sportinis rezultatas;)

Garbės sargyba Piazza Vittorio Veneto

   Tiesa, pakeliui ne tik gražius žmones sutikome, dar gražių medžių alėjomis prasiėjome (ko gero, platanai), juokingas miesto benzino kolonėles apžiūrėjome, su mažomis mašinytėmis (kurių čia apstu) nusifotografavome.

Platanai

Kam benzinuko?



Mažulis :)

   Šiek tiek įkaitę (juk 28 laipsniai šilumos) ir šiek tiek pavargę pasiekėme funikulierių, kuris, mūsų džiaugsmui, sėkmingai mus užkėlė į Erice  (dabar vadinamo San Giuliano vardu) kalną, kurio aukštis siekia 750 m. Keltuvo bilietą teko pirkti trims dienoms, kadangi kitokio nebuvo (arba mes nesusišnekėjome - angliškai Sicilijoje kalbama gana prastai, beveik kaip ir lietuviškai). Bilieto kaina 9 Eur. Daugoka, tačiau labai norisi aplankyti šį išskirtinį ir visų išgirtą miestuką.

 Funikulieriaus trasa siekia 3099 m



Po mūsų kojomis visas Trapani



   Viena legenda pasakoja, kad Erice miestą įkūrė meilės deivės Veneros ir elymų karaliaus Buto sūnus Erikas ir pavadino jį savo vardu Eryx. Pasak kitos legendos šį miestą įkūrė Trojos gyventojai. Priversti palikti savo žemę, jie leidosi į kelionę Viduržemio jūra, dairydamiesi vietos apsigyventi. Pamatę šį kalną, nutarė, kad tai puiki vieta įsikurti. 

Porta di Trapani

   

 
  Istorikai mano, kad miestas buvo įkurtas elymų kaip religinis centras. Įdomu tai, kad tiksli elymų kilmė nėra žinoma, nors spėjama, kad jie į Siciliją gali būti atsikėlę iš Anatolijos, tačiau, manoma, jie patys nepriklausė anatolams, kadangi tais laikais vakarinėje Anatolijoje gyveno neindoeuropiečių gentys, jie galėjo priklausyti vadinamosioms „jūros tautoms“. O štai graikai elymus laikė bėglių iš Trojos palikuonimis. Sunaikinus Trojos miestą dalis trojėnų pabėgo ir po ilgos kelionės po Viduržemio jūra išsilaipino Sicilijoje. Jiems susimaišius su vietiniais gyventojais atsirado nauja elymų tauta. Romos valdymo laikais elymai buvo privilegijuoti Sicilijos gyventojai, jiems nereikėjo mokėti mokesčių, nes romėnai juos laikė savo „giminaičiais“, kadangi romėnai irgi vedė savo liniją iš Trojos.  

Pažintis su Erice prasidėjo vos žengus žingsnį pro Trapani vartus (Porta di Trapani). Visai netoli vartų, už miestą nuo priešų saugančios sienos, stovi 1314 m. pastatyta katedra (Duomo dell'Assunta arba Chiesa Madre). Jos statybai panaudoti akmenys iš Veneros šventyklos. Bažnyčią puošia XV amžiaus portikas. Šalia katedros stovi viduramžių varpinė, kažkada naudota kaip sargybos bokštelis.

Duomo dell'Assunta arba dar vadinama Chiesa Madre

    Nusilenkę katedrai pasukome į siauresnes, mažiau turistų nuglūdintas ir dar  dvelkiančias viduramžių dvasia, gatveles. Pilko akmens namai, žole užžėlę laiptai, vienas kitas praeivis ir šešėlyje snūduriuojantys katinai - atrodo, kad XXI amžius liko kažkur ten už aukštų miesto sienų.

Pilko akmens mūrai ir žole apaugę laiptai - įspūdinga

Akmenimis grįstais takeliais vaikščiojo senovės žmonės, vaikščiojome ir mes

  Apėję neturistinius Erice pakraščius pasukome arčiau pagrindinės miesto gatvės ir atsidūrėme šurmuliuojančioje mugėje. Kiekvienais metais birželio pirmomis dienomis mieste vyksta tradicinė FedEricina šventė, į kurią ,,atvyksta" karalius Federico III D'Aragona su karaliene Eleonora. Juos ,,lydi" gausi svita, muzikantai, juokdariai. Kiemuose  viduramžių apdarais pasirėdę amatininkai, virėjai bei ūkininkai siūlo savo prekes ar užaugintas gėrybes.

  
   Deja, ,,karališkos" poros neteko pamatyti, tačiau išgirdome muzikantų atliekamas viduramžių melodijas, matėme amatininkus ir lankininkus, ragavome pagal senovišką receptą virtos sriubos, kurios skonis buvo mmm...tobulas (pupelės, lęšiai, žirniai, morkos, svogūnai), o prie sriubos dar gavome po šlakelį saldaus Marsala vyno bei kelis migdolinius sausainėlius. 

Žavios miestietės siūlė paragauti sriubos

Kiemas, kuriame vyko FedEricina šventės mugė

   Pro miesto sienos vartus išėjome į atvirą aikštelę iš kurios atsivėrė nuostabūs Trapani apylinkių vaizdai. Net žadą atėmė, toks grožis!




Aiškiai matomos Egadi salos (Isole Egadi), kurias galima pasiekti laivu iš Trapani

  Prisižvalgę po apylinkes savo dėmesį koncentravome į arčiau esančius objektus - pilis, kurių Erice yra dvi: Castello Pepoli, pastatyta saracėnų valdymo metais, ir Castello di Venere, pastatyta normanų XII amžiuje.
   Castello Pepoli stovinti ant aukšto, status kalno, seniau buvo miesto gynybinės sistemos dalis. Šiandien pilyje įsikūręs prabangus viešbutis. Pakliūti į pilį galima taku leidžiantis žemyn nuo Erice miesto, tačiau pats gražiausias pilies vaizdas atsiveria žiūrint į ją iš perspektyvos - laukai, kelių vingiai ir tarp žalių medžių viršūnių kylantis arabiškas bokštas.

Castello Pepoli

   Castello di Venere pilies vietoje, kažkada, senų senovėje, stovėjo finikiečių vaisingumo deivei Astartei skirta šventykla, kurią mielai lankydavo iš tolimo plaukiojimo grįžę jūreiviai. Jie atnašaudavo aukas deivei Astartei, o kaip padėką už auką gaudavo jaunų vaidilučių glamones. Vėliau Astartės kultą pakeitė graikų meilės ir grožio deivės Afroditės kultas, o dar vėliau - romėnų Venera.  XII amžiuje šventyklos vietoje buvo pastatyta pilis ir pavadinta Veneros pilimi (Catello di Venere). 

Castello di Venere

  

     Į  Veneros  pilies bokštą nesikėlėme, nes išsiaiškinome, kad į bokšto vidų nepateksime, o pakilsime tik į apžvalgos aikštelę. Nutarėme, kad ne ką daugiau grožio pamatysime pasikėlę, nei bokšto papėdėje matome.  Geriau, tarėme sau, mažumėlę dar po Erice pasižvalgyti ir įkvėpti gaivaus viduramžių miesto oro.
  

Tolyje matosi Monte Cofano uola (dar vadinama kalnu :)

Barokinė San Gulianno bažnyčios varpinė statyta 1770 m.

Ne visos durys jau varstomos...

Miesto sienos fragmentas

   Gerai pramankštinę kojas bei smagiai praleidę laiką, tarėme: sudie, Erice, ir vėl funikulieriumi nusileidome į Trapani. O besileisdamos vis dairėmės, kur čia būtų galima kūną į jūrą įmerkti. Karšta, net devyni prakaitai varva. Iš Erice kalno aukštybių nužiūrėjome smėlio paplūdimį, kurio link ir patraukėme, vos tik kojos palietė žemę. Aišku, šiek tiek laukais, aišku, šunis lodydamos, aišku per tvoras, bet tiesiai link Lido San Guliago  paplūdimio išėjome ir puolėme tiesiai į šiltas Viduržemio jūros bangas.

   Prisimaudę iki soties iš paplūdimio  Via Dante Alighieri, kuri driekiasi palei jūrą, patraukėme link Trapani senamiesčio.  Dar kartą įsitikinome, kad Trapani yra gražus, turintis savo veidą miestas.



Veneros skulptūra Piazza Mercato del Pesce

Saturno fontanas

 Vakarėjo, norėjosi kažko užkąsti. Mūsų norai išsipildė nedideliame restoranėlyje  via Serriso 15-angolo via Nunzio Nasi gatvių sankryžoje ,,Maree - Frittura di pesce mediterraneo". Čia gavome po didelę porciją  skaniai paskrudintų  jūros gėrybių ,,Fritto miso": žuvies rutuliukų, sardinių ir kalmarų. Kainavo tas gėris 7.50 Eur. Ar tai brangu, ar pigu - nežinau, bet kad skanu, tai faktas:)

Fritto miso

 

Maree -
Frittura di pesce mediterraneo

   Pavakarieniavę dar turėjome smagaus laiko pasidairyti po romantiškai apšviestą Trapani senamiestį, prasieiti Vittorio Emanuele gatve, pasiklausyti gatvės muzikantų.



Vittorio Emanuele gatvės muzikantai

     Ir visai netikėtai apsilankyti vietinių ,,nugultoje" vyninėje ,,Tanute Adragna", kurioje galima paragauti puikaus vyno tiesiai iš statinių. O kad nepabostų stovėti su taure rankoje, ant šaligatvio šalia vyninės pamėtyta pagalvėlių, ant kurių susėdę vyninės lankytojai smagiai besišnekučiuodami leidžia vakarą. Kiek užtrukę šioje vyninėje, nukurnėjome miegelio.

Vyno ragavimas ,,Tanute Adragna"

  

   Rytas išaušo saulėtas ir giedras. Išsiropštę iš lovų, apsiprausę ir susikrovę daiktus, palikome Paranza Apartaments. Kavos! Tokia mintis sukosi galvoje.  Deja, dauguma vakar ūžusių kavinių dar buvo uždarytos - dar tik 8 valanda ryto. Tačiau, jei labai ieškosi, tai ir rasi :) Prisėdome prie Vittorio Emanuele gatvėje pastatytų staliukų. Užėję į vidų užsisakėme ne tik kavos (beje, kavos, ar tai būtų americano, ar espresso, skonis puikus, o kaina visur vienoda - 1 Eur ) bet ir tradicinių jų saldumynų - cannoli siciliani. Tai tokie aliejuje virti vamzdeliai prikimšti saldaus ricotta sūrio, pagardinti pistacijomis ar šokoladu. Padavėjas apsisuko gana greit, po kelių minučių ant stalo garavo 3 puodukai americano kavos ir 3 vienetai cannoli. Apstulbome - canolli buvo dideli kaip laivai, tad mums trims būtų užtekę vieno. Pirmi kąsniai buvo - vau, o kuo daugiau ragavome, tuo labiau sąlo širdis. Galiu pasakyti, jų buvo gerokai per daug! Dar ilgai būsime sočios šiuo saldumynu ;)



Cannoli siciliani

   Saldžiai papusryčiavę, dar išgėrėme po puodelį espresso kavos ir tik tuomet pajudėjome link Trapani oro uosto, kur mūsų laukė mašiniukas. Autobuso bilietas kainavo 5 Eur, važiavome ratais, ir po geros valandos pasiekėme oro uostą. Kelias neprailgo, nes su mumis autobusu važiavo pora iš Lietuvos ir dalinosi smagiais pirmos nakties nuotykiais Trapani. Pasirodo, jie atskrido, kaip ir mes, 00.05 val. ir viešbutį (logiškai mąstant) užsisakė nuo kitos dienos - juk jau po 12 val. nakties Deja, viešbutyje laikas skaičiuojamas kitaip - jų nepriėmė, tad teko visą naktį Trapani gatves minti - aplankė visus veikiančius barus, vyną gėrė parke ant suoliuko, saulę pasitiko paplūdimyje. Sako, viskas būtų ok, jei ne tie barškantys lagaminų ratukai. Tuomet mes ir pasidžiaugėme, kad jau kuris laikas keliaujame su kuprinėmis. Išsiskyrėme draugiškai prie auto nuomos punkto su viltimi, kad kažkuriame Sicilijos miestelyje mūsų keliai gal ir vėl susikirs:)  

Guillaume Musso Popierinė mergina

 Vienas sakinys. ,,Jei menas egzistuoja dėl to, kad nepakanka tikrovės, tikriausiai ateina laikas, kai nebepakanka nė meno ir peržengiama beprotybės ir mirties riba." 108 p.

  ,,Knyga įgauna formą tik skaitoma. Ne kas kitas, o skaitytojas suteikia jai gyvybės, iš detalių sukurdamas įsivaizduojamą pasaulį, kuriame gyvena personažai"263 p.

   ,,Laikas eina, ir mes einame kartu su juo, dažniausiai darydami tai, ką galime, o ne tai, ką norime." 281 p.

Žanras. Romantinis trileris.

Viršelis. Guillaume Musso   Popierinė mergina (La fille de papier), leidykla Baltos lankos, 2016 m., iš prancūzų kalbos vertė  Donata Pleškevičienė, 400 p. 

Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas – gimė 1974 m. Antibes, susižavėjo literatūra dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

  Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Et après...“ (2004 m.). Ši sulaukė dar anuomet autoriui neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

   Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

Apie knygą. Ji staiga atsirado mano terasoje vidury nakties siaučiant audrai, permirkusi ir visiškai nuoga.– Iš kur jūs atsiradote?
– Aš iškritau.
– Iš kur iškritote?
– Iškritau iš knygos. Iškritau iš jūsų istorijos!

   Įkvėpimą praradusio garsaus rašytojo Tomo Boido gyvenime staiga pasirodo keista mergina. Ji labai graži, bet apimta nevilties. Jei jis nustos rašyti – mergina pražus. Neįmanoma? Ir vis dėlto... Ar ji nužengė iš jo rašomo romano puslapių?
Tomas ir Bilė drauge patirs neįtikėtiną nuotykį, kur realybė susipins su fikcija ir įstums juos į svaiginantį ir pražūtingą žaidimą.
   Popierinė mergina yra sąmojingas, įtemptas, romantiškas, pribloškiantis pasakojimas apie išgalvotą personažą – ir kartu neabejotinai gyvą žmogų, – kurio gyvenimas priklauso nuo vienintelės knygos. 

  Mano nuomonė. Tai penkta mano skaityta G. Musso knyga. Jau taip nebedžiūgauju, kaip džiūgavau ką tik atradusi šį autorių. Taip, knyga persmelkta romantika, fantazija, ją  lengva skaityti, tačiau nebeliko to netikėtos pabaigos laukimo, nes jau gali numanyti, kaip viskas baigsis, jau kažkurioje knygoje kažkas panašaus šmėstelėjo. Be to, ir skaitymas prailgo, atsibodo sekti ilgas brokuotos knygos paieškas bei daugelio pašalinių personažų gyvenimus. Neužkabino manęs ši istorija, neįtraukė, taip, kaip įtraukdavo kitos šio autoriaus knygos.

Įvertinimas. 3/5

Tuno salotos

  Jau daugiau kaip 15 metų šios salotos puikuojasi ant mūsų Kalėdinio stalo ir, nepatikėsite, dar niekam nepabodo - gal todėl, kad retai gaminame, o gal todėl, kad labai skanios. 

 Pabandykite pasigaminti ir jūs. Tai visiškai paprasta.

   Reikės:

2 indelių tuno aliejuje;

2 stiklinių biriai virtų ryžių;

pusės stiklinės kapotų graikiškų riešutų;

mažas indelis mėgstamo majonezo (200-250 g);

žalių petražolių;

agurko;

druskos, pipirų.

Gaminame:

Tuną išimti iš indelio, nusunkti, susmulkinti šakute ir sumaišyti su virtais ryžiais, riešutais bei smulkintomis petražolėmis. Sumaišyti su majonezu. Pagal skonį pagardinti druska, pipirais ir valandai padėti į šaldytuvą. Tiekiant į stalą - lėkštės dugną iškloti žalio agurko griežinėliais, ant kurių išdėti paruoštas tuno salotas.

   Skanaus!

Apelsinų griežinėliai šokolade

   Skanėstai turi būti skanūs ir sveiki - štai tokiu šūkiu dabar vadovaujuosi, kuomet kyla noras  pasmaližiauti. Vieną tokių skanėstų siūlau ir jums pasigaminti. 

    Reikės 2 apelsinų, 500 g cukraus, 300 ml vandens, 100 g juodojo šokolado, 

    Apelsinus reikia labai gerai nuplauti (nutrinti kempinėle su soda ir nuplauti po tekančiu vandeniu), supjaustyti griežinėliais. 

    Vandenį užvirti, supilti cukrų ir maišyti kol cukrus visiškai ištirps. 

    Sumesti apelsinų griežnėlius bei pavirti ant nedidelės ugnies 20-30 min. 

  Kai apelsino žievelė taps skaidri, apelsinus ištraukti ir, nusausinus, sudėti į kepimo popieriumi išklotą skardą.  

   Orkaitę įkaitinti iki150 laipsnių ir įdėti skardą su apelsinų žievelėmis. Džiovinti šiek tiek pravėrus orkaitės dureles apie 15 min, vėliau temperatūrą sumažinti iki 100 laipsnių ir dar džiovinti 20-30 min

  Šokoladą suberti į dubenėlį, kurį įstatyti į verdančio vandens puodą, ir maišyti, kol šokoladas ištirps. 

   Imti po vieną apelsino griežinėlį ir pusę jo panerti į karštą šokoladą. Šokoladuotus apelsinus sudėti ant kepimo popieriaus ir palikti džiūti šaltoje patalpoje.

   Po valandėlės galite ragauti, vaišinti svečius arba gražiai įpakuoti ir dovanoti. 

Jana Vagner Vongo ežeras

Vienas sakinys. ,,Kas sugalvojo taisyklę gyventi langas priešais langą, durys priešais duris, kas nutarė, jog šitaip saugiau - tarytum žmonės, tokie patys kaip tu, gyvenantys šalia, netampa pikčiausiais priešais, jeigu tu turi tai, ko jiems baisiausiai reikia." 85 p.
Žanras. Apokaliptinis kelio romanas.
Viršelis. Jana Vagner Vongo ežeras (Вонгозеро), leidykla Alma littera, 2015 m., iš rusų kalbos vertė Zita Marienė, 392 p.
Apie autorę. Rusų rašytoja Jana Vagner gimė 1973 m. spalio 8 d. Maskvoje, mišrioje šeimoje. Jos čekė motina į Maskvą atvyko 60-taisiais studijuoti rusų kalbos ir literatūros. Besimokydama universitete ji ir susipažino su būsimu Janos tėčiu. Būsimoji rašytoja mokėsi Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete, kurį baigusi tapo vadybos magistre. Jana dirbo vertėja, žinių pranešėja radijuje, logistikos vadybininke. Darbo reikalais lankėsi daugelyje Afrikos, Europos ir Lotynų Amerikos šalių. Dabartiniu metu rašytoja su vyru, paaugliu sūnumi, trimis šunimis ir dvejomis „sunkaus charakterio“ žuvelėmis gyvena Maskvos priemiestyje, kaimiško stiliaus name. „Patys geriausi dalykai mano gyvenime nutikdavo atsitiktinai ir be jokio pasiruošimo. Aš niekada nebuvau pogrindine grafomane, jaunystėje nerašiau eilių, nėra jokios kankinančios priešistorės mano biografijoje. Aplamai nelabai tikiu daugiamečiu sunkumų įveikimu. Jeigu tu visą laiką jauti pasipriešinimą, greičiausiai  judi neteisinga kryptimi. Paprasčiausiai vieną dieną staiga panorau rašyti. Sukūriau internetinį tinklaraštį ir parašiusi įkėliau ten keletą savo tekstų. Visa kas nutiko po to – ne daugiau nei laimingų atsitiktinumų grandinė, iš kurių ir susidėjo mana maža, bet simpatiška „rašytojos karjera“.
Apie knygą. Gripas. Kasmet juo serga milijonai žmonių, tačiau mes nelaikome jo itin sunkia liga. Bet kas, jei vieną dieną virusas mutuos ir įsisiautės taip, kad ištisi miestai bus uždaryti ir aptverti karantino kordonais, o epidemija plis tolyn ir tolyn?
   Saujelė žmonių iš prestižinės Pamaskvio gyvenvietės nutaria gelbėtis – viską palikę bėgti, važiuoti prie Vongo ežero tolimojoje Karelijoje, kur saloje vienas iš kompanijos, Serioža, turi medžioklės namelį. Kelionė ilga ir pavojinga, kiekvienas kilometras – akistata su mirtimi, kiekviena valanda – žmogiškumo išbandymas.
   „Vongo ežeras“ netelpa į vieno žanro rėmus – tai ir išlikimo istorija, ir kelio romanas, ir sukrečianti psichologinė drama. Šis pirmasis jaunos rusų autorės Janos Vagner romanas sulaukė didelio pasisekimo tarp internautų Rusijoje ir užsienyje, buvo nominuotas kelioms literatūrinėms premijoms.
   Plačiau apie knygą ir autorę čia.

Mano nuomonė. Jaunystėje labai mėgau fantastinę literatūrą. Vėliau kažkaip nutolau nuo šio žanro, todėl dabar buvo labai nedrąsu imti tokio pobūdžio knygą į rankas. Tačiau...perskaičiau ir patiko. Tiesa, šios knygos prie grynos fantastikos negalima priskirti, tai greičiau apokaliptinė kelio istorija „road story“. Gerai suręsta ir nenuobodi istorija.  Visa tai, kas rašoma knygoje, tikėtina, gali įvykti ir realiame gyvenime, todėl knyga ir prikausto dėmesį, verčia susimąstyti: o kaip tu elgtumeisi tokioje situacijoje? Tad fantastikos, kaip minėjau, čia ne itin daug, gal daugiau stebina tai, kad knygos herojai atvyksta į numatytą vietą visi sveiki ir gyvi - net tėvas, kurį kelionėje ištiko infarktas, buvo, autorės valia, atgaivintas  visai netyčia į keliautojų kompaniją priklydusio gydytojo. Štai tokios knygos vietos atstovauja žanrui ,,iš fantastikos srities", o visa kita gana realu ir įtikinama. Dabar imuosi knygos tęsinio...

Įvertinimas. 4/5

Tiramisu

 

  Kaip rašo Vikipedija, tiramisu yra itališkas desertas, gaminamas iš sausainių ,,pirštelių", išmirkytų kavoje, kiaušinio trynių ir mascarpone sūrio. Tiramisu gardinamas Marsalos vynu ir kakavos milteliais.

Tiramisu atsiradimo istorijų yra ne viena. Vieni teigia, kad pirmasis toks receptas buvo aprašytas Giovanni Capnist receptų knygoje I Dolci Del Veneto 1983 m. Istorikų teigimu, pirmą kartą Tiramisu buvo paminėtas Sienoje. Ši versija teigia, kad toks gaminys buvo pagamintas didžiojo Toskanos hercogo Kozimo III garbei 1969 m. gruodžio 24 d., kuomet jis aplankė Sienos miestą.

Mano tiramisu receptas tėra itališko tiramisu variacija.

 

 

 

Reikės:
 200 g pailgų sausainių ,,Damų piršteliai" (Savoiardi);
500 g mascarpone sūrio;
200 g grietinėlės (35 proc.);
4 kiaušinių tryniai;
4 šaukštai cukraus pudros;
200 ml stiprios kavos pagardintos 40 g brendžio;
kakavos miltelių, tarkuoto juodojo šokolado.

 Gaminame:
   Užviriname puodą su šlakeliu vandens ir įstatome į jį dubenėlį su kiaušinių tryniais, suberiame cukrų ir 5 minutes plakame šluotele arba mikseriu iki kiaušinių tryniai tampa purūs ir įgauna beveik baltą spalvą. Išjungiame ugnį, iškeliame dubenį su tryniais ir dar kelias minutes plakame. Tuomet paliekame praaušti.

 

    Grietinėlę taip pat išplakame iki standumo. Sumaišome su mascarpone sūriu, supilame pravėsusius trynius ir viską išmaišome iki vientisos masės.
   Sausainėlius pamirkome (tiesiog tik pamerkiame ir ištraukiame) šaltame espresso su brendžiu ir jais išklojame norimos formos indo dugną (aš naudojau keturkampę formą). Ant jų dedame sluoksnį paruoštos mascarpone masės, gausiai apibarstome kakava. Vėl dedame sausainius, mascarpone ir barstome kakava. Jei dar liko sausainių ir masės, formuojame trečią sluoksnį. Torto viršutinį sluoksnį apiberiame kakava ir šokoladu.
   Pagamintą tortą dedame kelioms valandoms (dar geriau - parai) į šaldytuvą, kad sluoksniai įsigertų vienas kito aromato.

Ragaujame. Skonis tikrai tikrai dieviškai geras. Na, nuotraukėlės gal ne tokio gero skonio (atleistina - darytos telefonu), tačiau tortas, pasikartosiu, perfetta.

Guillaume Musso Dabarties akimirka

Vienas sakinys. <...> mes turime antrą gyvenimą, ir antrasis prasideda tada, kai suvokiame, kad mums skirtas tik vienas gyvenimas." 120 p.

Žanras. Romantinis trileris.
Viršelis. Guillaume Musso   Dabarties akimirka ( L'instant présent), leidykla Baltos lankos, 2016 m., iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleškevičienė, 288 p.

Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 16 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 

   G. Musso  gimė 1974 m. Antibes, susižavėjo literatūra dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Et après...“ (2004 m.). Ši sulaukė dar anuomet autoriui neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

  Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo

Apie knygą. Lizai ir Arturui lemta matytis tik kartą per metus.
Jis savo gyvenimą praleidžia jos ieškodamas...
...Ji savąjį – jo laukdama.

   Kai Lizai prausiantis duše netikėtai šalia išdygsta pirmąkart gyvenime matomas vyras, ji iš visų jėgų jam tvoja ir pabėga. Antrąkart jie susitinka bare. Šįkart – neatsitiktinai, nes Arturas jos ieškojo po visą Niujorką. Tačiau ji nė nenutuokia, kad tai tas pats vyras. Tarp jų akimirksniu užsimezga nepaprastas ryšys.

   Nuo šiol Liza rizikuos viskuo, kad galėtų būti su Arturu. Net jeigu jis prašys padaryti keisčiausių dalykų... Nes Arturas ne toks kaip visi vyrai. Jis Lizai atskleidžia siaubingą paslaptį, kuri jų meilę paverčia sunkiausiu gyvenimo išbandymu:

   „Tai, kas su manimi darosi, yra neįsivaizduojama, bet vis dėlto tikra...“

   Labiau nei bet kada anksčiau nenuspėjamas Niujorkas tampa Lizos ir Arturo jausmų labirintu. Jiedu sujungia savo likimus, kad pabėgtų nuo negailestingiausio jų meilės priešo – laiko.

  „Dabarties akimirka“ – svaiginantis, romantiškas, įtemptas psichologinis trileris su kvapą gniaužiančia pabaiga.

Mano nuomonė. Šiuos metus pradėjau nauja G. Musso knyga. Lengvai skaitoma, užteko 6 valandų įveikti visus 288 puslapius. Kaip visada, fantazija begalinė. Kadangi esu perskaičiusi ne vieną G. Musso knygą, jau žinojau, kad atomazga bus netikėta, todėl bandžiau sau mintyse kurpti įvairias galimas knygos pabaigas, tačiau toks variantas, kokį pasirinko rašytojas, sunkiai kam galėjo ateiti į galvą. Gal kiek dirbtinai peršokama prie atomazgos, tačiau man ji buvo visiškai priimtina ir logiškai susieta su knygos siužetu. Beje, dėl siužeto, tai šiuokart rašytojas nepasirodė ypač originalus, skaitant vis lygindavau G. Musso kūrinį su Audrey Niffenegger knyga ,,Keliautojo laiku žmona". 

Įvertinimas. 4/5

Hannah Kent Paskutinės apeigos

Vienas sakinys. ,,Žinoti, ką žmogus padarė, ir žinoti, koks tai žmogus, yra du skirtingi dalykai." 127 p

Žanras. Istorinis romanas.

Viršelis. Hannah Kent Paskutinės apeigos (Burial Rites), leidykla Baltos lankos, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika, 366 p.

Apie autorę. Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Tėvas - buhalteris, mama - mokyklos direktorė, sesuo - aktorė. Nuo vaikystės Hannah mėgo skaityti knygas ir kurti įvairias istorijas. Dar paauglystėje pagal mainų programą ji keliavo į Islandiją, kur pirmą kartą išgirdo Agnes Magnúsdóttir istoriją. Vėliau iš surankiotų istorijų, kruopštaus darbo archyvuose ir literatūrinio talento gimė ,,Paskutinęs apeigos". Šis romanas sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba. 

   Šiuo metu Hannah Kent gyvena Adelaidėje, yra Australijos literatūros žurnalo Kill Your Darlings įkūrėja ir leidybos direktorė. Toliau tęsia savo literatūrinę karjerą. 2016 m. pasirodė jos nauja knyga The Good People. 

Apie knygą. Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų. Viename 1829-ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo. Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Mano nuomonė. Šią knygą susirasti ir skaityti paskatino internetiniai pokalbiai apie knygas. Visose svetainėse, kuriose aptariamos perskaitytos knygos, mirgėte mirgėjo atsiliepimų apie šį romaną. Toks ažiotažas kėlė susidomėjimą. Bibliotekoje susiradau knygą ir vedama smalsumo atsiverčiau pirmą puslapį. ,,Jie pasakė, kad aš turiu mirti. Pasakė, kad aš atėmiau gyvybę ir už tai turiu sumokėti tuo pačiu." - jau pirmas sakinys, dar net nesusipažinus su pagrindine veikėja, sukėlė abejones jos kaltumu ir privertė versti puslapį po puslapio iki paskutinio taško. 
   Pirmiausia nustebino pati autorė - jauna australė, kuri sodria, vaizdinga kalba pasakoja apie tolimą jai šalį. Suku patikėti, kad žmogus gimęs ir augęs šiltoje Australijoje taip įtaigiai gali perteikti atšiaurų Islandijos grožį, taip įtikinamai piešti niūrų XIX a. pradžios žmonių gyvenimą sniego ir žvarbių vėjų čaižomoje salos šiaurėje. Skaitydama galėjau puikiai įsivaizduoti šaltas, velėna dengtas trobas, šildomas krosnimi, kūrenama sudžiūvusiu karvių mėšlu, ant kurios tuo pat metu verdama košė iš kerpių. Pro Hannah Kent akis nepraslysta nei viena buities detalė - nuo storo, purvino moteriško sijono iki avienos ruošimo žiemai ceremonijos. 

 Antra - knygos siužetas. Paskutinės Islandijoje mirties bausme nuteistos Agnes Magnusdotir istorija. Paimtas tikras istorinis faktas ir įvilktas į literatūrinį rūbą sudaro puikų duetą. Su Agnes susipažįstame jos pervežimo į Jono Jonsono šeimos namus, kur ji turės praleisti savo paskutinius mėnesius iki bausmės įvykdymo. Stebime Margaretės ir jos dukterų baimę susidūrus su nusikaltėle. Vėliau baimės ir smalsumo mišinį, kuris, galų gale, perauga į užuojautą ir meilę. Skaitytojui lengviau susigaudyti Agnes poelgiuose, juos pateisinti ar smerkti, nes Hannah Kent dėka galime klausytis Agnes minčių, tačiau Jono Jonsono šeimai bei kitiems kaimo gyventojams Agnes suprasti ir prakalbinti reikia laiko. O jo yra labai nedaug. Ir kai Agnes pasaulis atsiveria, kai ji tampa Jonsonų šeimos dalimi, ateina ta lemtinga bausmės (pelnytos ar ne, tenka spręsti pačiam skaitytojui) diena.  Manau, kad paskutiniai skirsniai - bausmės vykdymo diena - yra pati emocingiausia, pati stipriausia knygos dalis. 
   Puikus kūrinys, patraukia ne tik savo siužetu, bet ir, pasikartosiu, sodria, vaizdinga kalba. Ačiū vertėjai už puikiai atliktą darbą. 
  Įvertinimas. 5/5

Ruth Rendell Vaikeliai girioje

Vienas sakinys. ,,...jei in vino veritas ir gali būti tiesa, tai in miseria veritas, arba ,,bėdoje tiesa", tikrai yra tiesa." 77 p.
Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Ruth Rendell Vaikeliai girioje (The Babes in the Wood), leidykla Baltos lankos, 2009 m., iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė, 446 p.

Apie autorę. Ruth Barbara Grasemann gimė 1930 m. Pietiniame Vudforde (Jungtinė Karalystė), mokytojų šeimoje. Baigė Laughton mergaičių mokyklą, vėliau dirbo vietos laikraščio korepondente. Būdama 20 metų ištekėjo už Don Rendell. 1953 m. jiems gimė sūnus Simon. Pora 1975 m. išsiskyrė, tačiau po poros metų vėl susituokė ir gyveno drauge.

Ruth Rendell - viena žymiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė. Jos romanai nuolat ekranizuojami (pvz. Pedro Almodovaro  filmas ,,Virpantys kūnai").

Nuo pirmosios knygos (1964) R. Rendell susišlavė gausybę apdovanojimų, tarp jų Detektyvų rašytojų asociacijos Auksinį Durklą — 4 kartus (1976, 1986, 1987, 1991) ir Menų Tarybos nacionalinę knygos premiją (1980). 1985 m. ji gavo Sidabrinį Durklą, 1987 m. - jau trečią prestižinę JAV Edgaro premiją. 1991 m. - Detektyvų rašytojų asociacijos Cartier deimantiniu Durklu, 1996 m. Britų Imperijos komandoro ordinu, be to, jai suteiktas baronienės titulas.

Lietuvių kalba yra išleistos trys Ruth Rendell knygos: ,,Krokodilo nasruose", ,,Pamergė" ir ,,Vaikeliai girioje".

Apie knygą.  "Vaikeliai girioje" (Babes in the Wood) - tradicinė anglų pasaka apie girioje paliktus mirusius vaikus, paukštelių uždengtus lapais. Didžiojoje Britanijoje šis pavadinimas dar vartojamas, kai kalbama apie nužudytus vaikus, kurių palaikai rasti miške. 

   Deidai grįžo namo iš Paryžiaus truputį po vidurnakčio. Namas skendėjo tamsoje, vaikų miegamųjų durys uždarytos, taigi tėvai nuėjo miegoti nepažiūrėję. Na, turbūt ir neturėtų žiūrėti. Juk Džailsui penkiolika, o Sofi - trylika. Ir tik gerokai įdienojus ponia Deid apsižiūrėjo, kad vaikų nėra.

   Potvynių užlietos Anglijos ir Velso lygumos, nesiliaujantis lietus ir kebli užduotis vyriausiajam inspektoriui Veksfordui iš Kingsmarko kriminalinių tyrimų tarnybos: surasti du per potvynį dingusius vaikus ir jų auklę. Ar vaikai paskendo, ar jie dar vis gyvi? O gal jie - vaikeliai girioje?

Mano nuomonė. Seniai ši knyga man nedavė ramybės - intriguojantis pavadinimas ir paslaptingas viršelis traukė pavartyti. Pasiėmiau, ir ne tik pavarčiau bet ir perskaičiau. Deja, mano vilčių ji nepateisino. Negaliu pasakyti, kad neįdomi, kad siužetas lėkštas - ne, bet kažkokio kabliuko, kažkokios detektyvinės ,,razinkos" jai trūksta. Flegmatiško detektyvo Veksfordo tyrimas vyksta  labai jau lėtai, tiesiog norisi tą inspektorių pastumti, pabaksnoti, įgnybti, kad tik greičiau judėtų - man jau aišku, kas yra kas, o jam vis liudininkus kažkelintą kartą apklausti reikia :)  Ir dar tas erzinantis šalutinis veikėjas - bjaurus angliškas oras. Lyja, drebia, vanduo semia ne tik batus, bet ir namų pamatus, persmelkia kaulus, užvaldo mintis ir nuotaikas. Belieka atsidusti: ach tas angliškas oras, ach tas klasikinis angliškas detektyvas. Turbūt aš jau išaugo iš jo marškinių.

Įvertinimas. 3/5

Kate Atkinson Gyvenimas po gyvenimo

Vienas sakinys. "Vienas mirksnis, vienas slystelėjimas, ir žmogus gali viską prarasti."     46 p.

Žanras. Istorinis romanas (knyga 2013 m. Goodreads Choice Awards išrinkta geriausiu metų istoriniu romanu). 

Viršelis. Kate Atkinson Gyvenimas po gyvenimo (Life after Life), Tyto alba, 2014 m., Vilnius, iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė, 584 p.

Apie autorę.   Kate Atkinson gimė 1951 m. Jorke, Didžijoje Britanijoje. 1974 m. University of Dundee ji gavo anglų literatūros magistro laipsnį. Buvo du kartus ištekėjusi, turi dvi dukras. Šiuo metu gyvena Edinburge. Pirmasis jos romanas Anapus fotografijų (Behind the Scenes at the Museum)  pasirodė 1995 m.  iškart pelnė jai Whitbread (dab. Costa) premiją ir tarptautinį pripažinimą. 2011 m. už nuopelnus literatūrai ji buvo apdovanota Britanijos imperijos ordinu. Kate Atkinson taip pat yra  išleidusi keturias knygas apie privatų detektyvą Džeksoną Brodį. Paskutinis jos romanas  ,,Dievo griuvėsiai" (A God of Ruins) jau išverstas į lietuvių kalbą ir Tyto alba leidykos ruošiamas spaudai.

Apie knygą. Vienas įspūdingausių XXI a. romanų, sudėtinga ir labai įdomi knyga, pasakojanti apie mergaitės Ursulos Tod gyvenimą, nutrūkstantį ir vėl prasidedantį iš naujo. „Gyvenimas po gyvenimo“ – nepaprasta istorija apie galimybę daug kartų pradėti gyventi iš naujo ir ištaisyti praeities (bei istorijos) klaidas. 1910 metų vasario vienuoliktoji, Anglijoje siaučiant pūgai pasiturinčio finansininko šeimoje gimsta mergaitė, Ursula Tod – trečiasis šeimos vaikas. Deja, naujagimė miršta net neįkvėpusi, nes daktaras per sniegą negali nusigauti iki gimdyvės. Tačiau Ursulos istorija nepaprasta – ji gauna dar vieną šansą pradėti gyvenimą. Viskas kartojasi, tik šįkart daktaras spėja laiku...

Mano nuomonė. Įdomi knygos kompozicija. Pasakojimas sudėliotas iš daugelio skyrių, kurie prasideda Ursulos gimimo epizodu. Laikas tarsi sukasi ratu, gyvenimas kartojasi vėl ir vėl, tik likimas kiekvienąsyk pakrypsta kita linkme. Knyga parašyta dejavu principu. Aš tai jau kažkur mačiau, aš tai jau kažkada patyriau - gali pasakyti pagrindinė herojė.  Knygoje daug skausmo, liūdesio, tačiau perskaitytas tekstas nepalieka slegiančio įspūdžio, kartėlio jausmo. Vis pagalvoji, o ką tu pakeistum savo gyvenime, jei galėtum dar ir dar kartą jį nugyventi.

  Knygos apimtis didelė, daug karo epizodų (tiek Pirmojo Pasaulinio karo, tiek ir Antrojo Pasaulinio), daug aprašomosios dalies, ypač Londono bombordavimo epizodai (kuomet Londonas net 57 dienas be pertraukos buvo bomborduojamas). Kartais pagaudavau save galvojant, kam reikalingi tokie ilgi karo baisybių aprašymai, juk galima buvo trumpiau išreikšti mintį ar perteikti emociją. Tačiau tokia jau istorinio romano paskirtis - gražia kalba, per herojų poelgius, charakterius, jų aplinką perteikti vaizduojamojo meto realybę. 
  Atvirai, buvo ir tokių momentų, kai sakiau sau, gana, nebeskaitysiu. Tačiau paniurzgėdavau, padėdavau knygą valandėlei į šalį, apsisukdavau... ir vėl įnikdavau į tekstą, nes dar ne viską žinojau apie Ursulą, nes nauji jos gyvenimai traukė kaip magnetas.

Įvertinimas. 4/5