Žinia, kad slenkant šaltai, šlapiai ir vėjuotai lietuviškai žiemai norisi kažko šilto ir saulėto. Kaip tik tokį nejaukų sausio vakarą radau nebrangius bilietus - viso 54 Eur į abi puses - į Madridą kovo 22-29 dienomis. Atrodė, kaip dar toli ta mūsų kelionė, o laikas prabėgo nepastebimai ir štai mes jau lėktuve: aš, mano dukra ir mano draugė.
Tikslas - Madridas. Jei trumpai, tai miesto teritorijoje žmonės gyveno nuo priešistorinių laikų, pirmieji išlikę rašytiniai duomenys apie miestą iš IX amžiaus, kai Mahomedas I įsakė čia pastatyti nedidelius rūmus. Rūmai pastatyti šalia Mansanareso upės, kurią maurai vadino Madžritu (Majrit, paminėtas 932 m.), kas reiškia ,,vandens šaltinis". Iš šio pavadinimo kilo ir miesto vardas. Aplink rūmus pastatyta nedidelė tvirtovė (al-Mudaina). Tvirtovę 1085 m. užėmė Alfonsas VI, verždamasis Toledo link. XIV-XV a. čia buvo Kastilijos karalių rezidencija, nuo 1561 m. - Ispanijos sostinė.
Šiuo metu Madride gyvena virš 3 mln. gyventojų (su priemiesčiais apie 6 mln. gyventojų). Tai didelis administracinis ir ekonominis centras, susisiekimo mazgas, yra tarptautinis oro uostas. Čia pagaminama apie 10 proc. visos Ispanijos produkcijos. Išvystyta cemento, cheminė-farmacinė, lengvoji, poligrafinė ir maisto pramonė. Mieste nuo 1919 m. veikia metro (tai 7 pagal ilgį metro linija pasaulyje, besitęsianti 293 km.). Madride nuo 1508 m. veikia universitetas, rašytinius ispanų tautos lobius saugo nacionalinė ir universiteto bibliotekos. Čia reziduoja Ispanijos karalius Felipe VI.
Šiuo metu Madride gyvena virš 3 mln. gyventojų (su priemiesčiais apie 6 mln. gyventojų). Tai didelis administracinis ir ekonominis centras, susisiekimo mazgas, yra tarptautinis oro uostas. Čia pagaminama apie 10 proc. visos Ispanijos produkcijos. Išvystyta cemento, cheminė-farmacinė, lengvoji, poligrafinė ir maisto pramonė. Mieste nuo 1919 m. veikia metro (tai 7 pagal ilgį metro linija pasaulyje, besitęsianti 293 km.). Madride nuo 1508 m. veikia universitetas, rašytinius ispanų tautos lobius saugo nacionalinė ir universiteto bibliotekos. Čia reziduoja Ispanijos karalius Felipe VI.
Madridą pasiekiame po keturių valandų skrydžio. Šalta, lyja...ne ką geriau, nei namuose. Viešbutis atsiuntė žinutę, kad iš oro uosto reikia važiuoti metro iki Gran Via arba Tribunal sustojimo. Susižinome, kad iš oro uosto metro neveža, tačiau yra nemokamas autobusas SS4, kuris nuveža iki artimiausios metro stotelės. Išlipę iš autobuso jau nesunkiai susiorientuojame, kur reikia eiti ir kur važiuoti - metro schema, kaip ir daugelyje miestų, yra aiški.
Calle Fuencarral |
Po poros persėdimų ir 40 min. kelionės išlendame į dienos šviesą Tribunal sustojime (apsirikome, Gran Via buvo arčiau, tačiau apie tai sužinojome jau susipažinę su Madridu). Susirandame Calle Fuencarral 25.
Nevystanti viešbučio puokštė |
Užlipame į antrą aukštą, kur įsikūrusi registratūra. Atliekame visus privalomus apgyvendinimo formalumus ir administratorius mus palydi į kambarį trečiame aukšte. Už 7 nakvynes Hostal Palacios Fuencarral mokėjome po 112,50 Eur žmogui. Nebrangiai, todėl kambarys pats minimalistiškiausias, koks begali būti: trys lovos, kėdė, dvi spintelės, kabykla drabužiams, stalas ir televizorius. Atskiras dušas ir WC - buvo pagrindinis mūsų pageidavimas ieškant nakvynės. Tiesa, buvo net plaukų džiovintuvas!
Nieko ypatinga, nieko bloga, tiesiog vieta miegoti, bet ne būti. To ir tikėjomės, tokią vietą rinkomės sąmoningai, nes neplanavome laiko leisti viešbutyje. Todėl išsikrauname daiktus ir patraukim į vakarėjantį Madridą susipažinti su aplinka bei užkąsti.
Tik išėję į lauką įvertiname, kad mūsų viešbutukas yra strategiškai labai patogioje vietoje, pačiame centre, pėsčiųjų gatvėje Calle Fuencarral, iš kur galima daugelį Madrido kultūrinių objektų pasiekti savo kojytėmis :) Pirmiausia pasigrožime vakarine Gran Via - daro įspūdį!
Gran Via dar vadinama Ispanijos Broadway, tai gatvė, kuri niekada nemiega, nuolat pilna žmonių, judėjimo, šurmulio. Čia įsikūrę pagrindinės parduotuvės, kavinės, restoranai, viešbučiai, teatrai ir kino teatrai. Gatvė apstatyta įspūdingais XX a. pradžios pastatais, kurie kelia susižavėjimą savo architektūriniais sprendimais, apimančiais įvairius stilius nuo Vienos Secesijos iki Art Deco. Gatvė suplanuota buvo XIX a. pabaigoje, tačiau galutinis planas buvo patvirtintas tik 1904 m., gatvės statyba prasidėjo dar po poros metų ir tęsėsi iki 1929 m.
Edificio Metropolos |
Daugelio teigimu, svarbiausias Gran Via pastatas - Edificio Metropolos prancūziškojo Beaux-Arts architektūros stilius pastatas, pastatytas tarp 1907 ir 1911 m. pagal architektų Jules ir Raymond Fevrier projektą. Pastatą užsakė draudimo įmonė La Unión y el Fénix. 1972 m. pastatą įsigijo Metrópolis Seguros įmonė. Įdomu tai, kad senasis savininkas, išsikraustydamas iš šio pastato, su savimi pasiėmė ir skulptūrą (Ganimedas, sėdintis ant fenikso sparnų), kuri puošė pastato kupolą. Todėl, 1975 m. ant kupolo buvo pastatyta nauja skulptūra, vaizduojanti sparnuotą Pergalės deivę.
Nors daugelis, kaip minėjau, Edificio Metroplos pastatą laiko Gran Via pradžia, tiesa yra ta, kad jo adresas yra Calle de Alcalá, o Gran Via prasideda nuo Edificio Grassy pastato.
Gran Via žiburiai ir Edificio Grassy pastatas, karūnuotas Rolex karūna |
Edificio Grassy pastatas statytas tarp 1916-1917 m., pagal architekto Eladio Laredo projeką. Kadangi statomas pastatas buvo netoliese Edificio Metropolos, tai architektas stengėsi naujojo pastato architektūrinį stilių priderinti prie pastarojo. Tik štai pastato viršų puošianti rotonda perimta iš Renesanso epochos. Šis pastatas dabartinį pavadinimą įgavo 1952 m., kai čia Alejandro Grassy įkūrė prabangią juvelyrinę parduotuvę. Pirmame jos aukšte veikia laikrodžių muziejus, o pastatą puošia reklaminė Rolex karūna.
Dar viena Gran Via įžymybė - Telefonica dangoraižis, pradėtas statyti 1926 m., o duris atvėręs 1930 m. Architektas Ignacio de Cárdenas idėją šio pastato statybai parsivežė iš Amerikos. Telefonica pastatas buvo pirmasis dangoraižis Europoje, jis siekia 89 m. Dabar tai antras pagal aukštį pastatas Gran Via, jį lenkia tik 1953 m. pastatytas Edificio Espana pastatas, esantis priešais Plaza de Espana ir siekiantis 117 m aukščio. 1967 m. Telefonica pastato bokšte įtaisytas laikrodis, kuris iki 2013 m. švietė raudona spalva, o nuo 2013 m. sausio spalva pakeista į mėlyną, labiau atitinkančia Telefonica korporacijos brendą. Tai puikus orientyras miesto svečiams ir gyventojams. Jis ir mums padėjo ne kartą susiorientuoti šio didelio miesto džiunglėse.
Instituto Cervantes |
Dar vienas gražus pastatas, atkreipęs mūsų dėmesį - Servanteso institutas ( Instituto Cervantes) esantis jau Calle de Alcalá. Servanteso institutas yra pasaulinė nepelno organizacija, įsteigta Ispanijos vyriausybė 1991 m. Institutas yra didžiausia organizacija pasaulyje, atsakinga už ispaniškosios kultūros skleidimą ir palaikymą, už ispanų kalbos mokymus ispaniškai kalbančiose šalyse.
Pastatas vadinamas Edificio de las Cariátides (Kariatidžių pastatas) pastatytas 1911-1918 m. pagal ispanų architektų Antonio Palacios ir Joaquín Otamendi projektą. Pastatas pradžioje buvo Banco Central buveinė, vėliau Banco Santander Central Hispano buveinė, o nuo 2006 m. jis yra Cervantes Instituto būstinė. Įspūdingos moterų kariatridžių pavidalo atramos, laikančios pastatą, nelieka nepastebėtos, todėl praeiti šį pastatą nestabtelėjus bent minutei - neįmanoma.
Cibeles Fountain ir Palacio de Cibeles |
Praėjus Edificio de las Cariátides, atsiveria vaizdas į Fuente
de la Cibeles ir Palacio de Cibeles. Rūmai statyti 1919 m. pagal architektų Antonio Palacios ir Joaquín Otamendi projektą kaip pašto ir telekomunikacijos paslaugų būstinė ir vadinosi Palacio de Comunicaciones. Nuo 2011 m. čia įsikūrusi miesto rotušė. Rūmuose veikia parodos, visuomeninės skaityklos, yra restoranas, turistams atvertas apžvalgos bokštas (Mirador de Cibeles).
Senų knygų knygynas mus tiesiog užbūrė - negalėjome praeiti pro šalį, teko užsukti |
Pasiekę Palacio de Cibeles apsisukame ir vėl grįžtame į Gran Via iš kurios sukame į šonines gatves bei ieškome vietos pavakarieniauti. Nužiūrime tokią Cerveceria Cruz Blanca užeigą, kurioje, atrodo, skaniai maitina, nes ji pilna vietinių.
Cerveceria Cruz Blanca |
Užeiname ir užsisakome po paella su jūros gėrybėmis. Negalėčiau šios įstaigos apibūdinti kaip itin patrauklios, bet aludės statusas jai tinka. Tad pavalgome, pradžiūstame nuo madridiško lietaus ir pamažu traukiame į viešbutį.
Paella už 12.50 Eur |
Kita diena mus vėl pasitinka lietumi. Pusryčiaujame kavinėje Charlotte, esančioje Calle de Hortaleza 4. Skanu ir nebrangu - puodelis kavos su sočiu skrebučiu kainuoja apie 3 Eur. Skrebutis (traški bandelė, sūris ir pomidorų padažas) itin skanus.
Pusryčiai |
Šiandien planuose Karališkieji rūmai (Palacio Real de Madrid), Katedra (Catedral de la Almudena) ir apšilimui - Karalienės Sofijos meno centras (Museo Nacional Centro de Arte Reina Sofia). Pirmi žingsniai vėl Gran Via. Vakar vakare matyti pastatai dienos šviesoje pasirodė kiek kitokie, praradę dalį romantikos, tačiau įgavę didybės, atskleidę paslėptas dekoro detales. Dienos šviesoje pamatėme, kad beveik ant kiekvieno Gran Via pastato puikuojasi vienokia ar kitokia skulptūra, rangytas bokštelis ar kokia nors vaza.
Tarp xx a. pradžios pastatų dailiai įsiterpia jau šio amžiaus statiniai |
Gatvė atsiremia į Edificio Carrión pastatą (2007 m.) |
Telefonica dangoraižis |
Milžiniškas ir stilingas Primark prekybos centras taip pat įsikūręs Gran Via
|
Plaza del Callao man pasirodė lyg Times square atitikmuo |
Paėję kiek Gran Via, pro Plaza del Callao nusukome į šonines gatves ir netikėtai sau atsidūrėme prie Teatro Reale (Karališkasis operos teatras), o už jo pamatėme ir Palacio Real de Madrid (Karališkieji rūmai).
Šalta (nuo lietaus) ir balta (nuo žiedų) |
Teatro Real |
Teatro Real pradėtas statyti 1818 m. pagal Antonio Lopez Aguado projektą, o duris atvėrė 1850 m. 1926 m. buvo uždarytas ir tik po 1991-1997 m. atliktos rekonstrukcijos teatre vėl pradėti statyti spektakliai. Teatre yra 1746 žiūrovų vietos. Teatro Real yra vienas didžiausių operos teatrų Europoje.
Vienas teatro šonas remiasi į Plaza de Oriente. Aikštė buvo sukonstruota 1844 metais pagal Narciso Pascuale y Colomer projektą, jos viduryje stovi didingas paminklas Felipe IV, sukurtas skulptoriaus Pietro Tacca pagal Velzquez piešinius.
Plaza de Oriente paminklas Felipe IV |
Aikštę iš abiejų pusių supa jaukūs, nedideli parkeliai: Jardines de Cabo Noval ir Jardines de Lepanto. Atrodo, net oras susigėdo, kad mes nepamatysime gražiai apkarpytų gyvatvorių labirintų, todėl kokiam pusvalandžiui saulytė kyštelėjo savo veidelį iš už debesų ir leido pasigrožėti skrupulingu Madrido sodininkų darbu.
Jardines de Cabo Noval
|
Išpuoselėti žolynai, kaip ir dera, atvedė mus prie Palacio Real. Kaip minėjau, šioje vietoje X a. maurai pastatė rūmus ir tvirtovę, kurios buvo vadinamos Marjit, dėl šalia tekančios Mansanareso upės. Išvijus maurus, pilyje apsigyveno Kastilijos karaliai. Vėliau buvo pastatyta dar viena pilis, kuri sudegė. Tada, karaliaus Felipe V paliepimu, šioje vietoje buvo pastatyti rūmai iš kalkakmenio ir granito. Šių baroko ir klasicizmo stiliaus rūmų statyba tęsėsi nuo 1738 iki 1755 m. Pirmasis juose apsigyveno Carlos III, o štai Alfonso XIII buvo paskutinis nuolat rūmuose gyvenęs monarchas. Šiuo metu rūmai yra oficiali Felipe VI rezidencija, skirta oficialiems priėmimams ar iškilmėms, nacionaliniams apdovanojimams, tačiau monarchas čia negyvena. 2004 m. rūmuose buvo surengtos princo Felipe ir Letizia Ortiz vestuvės.
Palacio Real
|
Rūmai užima 135 tūkst. kv. m. plotą, juose yra net 2800 kambarių, iš kurių 50 galima apžiūrėti. Tai - didžiausia karalių rezidencija visoje Europoje. Sakoma, kad Palacio Real beveik dešimt kartų savo dydžiu pranoksta Londono Buckingham Palace. Mus tas dydis išgąsdino, todėl nutarėme, kad šį kartą karališkoje rezidencijoje nesilankysime ir pasukome apžiūrėti miesto katedros, kuri visai šalia karališkųjų rūmų.
Šiaurinėje Palacio Real pusėje puikuojasi dar vienas parkas - Jardines de Sabatini |
Pasukę už Palacio Real pietinio fligelio kampo pamatėme ne tik katedros bokštus bet ir į mus jojančius karališkuosius gvardiečius. Pasirodo, būtent šis pietinis įėjimas laikomas pagrindiniu, pro čia įvažiuoja karališkieji kortežai, čia sargybą eina karališkoji gvardija. Virš rūmų įtaisyti du stiebai vėliavoms iškelti. Ant vieno nuolat plevėsuoja Ispanijos vėliava, ant antrojo vėliava keliama tik tuomet, kai karalius lankosi rūmuose. Mūsų apsilankymo metu buvo iškeltos abi vėliavos, tačiau mūsų apsisprendimo nesilankyti rūmuose tai nepakeitė.
Puikieji karališkieji gvardiečiai jojantys Plaza de la Armeria
|
Priešais Palacio Real, kitoje Plaza de la Armeria pusėje savo bokštus į dangų kelia Madrido katedra, skirta Almudenai – šventajai Madrido miesto globėjai. 1561 m. Madridą paskelbus Ispanijos sostine, karalius Filipe II norėjo naujajai sostinei padovanoti ir naują katedrą. Iš dalies dėl politinių neramumų ir ryžtingo to meto didesnio Toledo miesto arkivyskupijos pasipriešinimo, katedros statybos buvo vis atidėliojamos. Galiausiai, tik 1868 m. buvo gautas Toledo arkivyskupijos leidimas statyti naują bažnyčią. Tačiau statybos prasidėjo tik po 15 metų trukusių projektų derinimo. 1884 m. Madridas popiežiaus Leono XIII dėka tapo vyskupija. Tai lėmė ir Almudenos katedros statybų atnaujinimą. Naujas Almudenos katedros dizainas buvo neogotikinio stiliaus ir įgavo lotyniško kryžiaus formą.
Katedros statybos vyko lėtai ir net visiškai buvo sustabdytos Pilietinio karo metu. 1944 metais neogotikinio stiliaus Almudenos katedra buvo nuniokota gaisro. Rekonstravimo darbams sudaryta komisija išrinko naują, neoklasikinio stiliaus dizainą, artimą šalia stovintiems Palacio Real. Nors statybų darbai tęsėsi iki 1999 metų, Almudenos katedra oficialiai pripažinta baigta 1993 metais. Tais pačiais metais popiežius Jonas Paulius II-asis pašventino naują Madrido katedrą.
Catedral de la Almudena |
Katedra pastatyta iš granito ir marmuro, su dideliu, net 20 metrų skersmens, neoklasikiniu kupolu ir dviem bokštais prie pagrindinio įėjimo. Almudenos katedra yra 104 metrų ilgio ir 76 metrų pločio.
Bronzinės katedros durys. Kairėje - karaliaus Juan Carlos ir karalienės Sofia figūros |
Įeiti į katedrą galima iš Plaza de la Armeria pusės ar iš Cale de Bailen gatvės pusės. Abu įėjimus puošia masyvios bronzinės durys, kurias sukūrė skulptorius Luis Antonio Sanguino.
Almudenos katedros interjeras yra modernus ir gerokai kuklesnis už daugelio didžiųjų bažnyčių. Katedroje vyrauja šviesios, linksmos spalvos: šviesiai pilkos kolonos ir neogotikiniai skliautai, mėlynų-raudonų-aukso spalvų freskos, primenančios bizantiškąją freskų tapybą, žaismingi langų vitražai bei nuostabios mirguliuojančios lubos.
Mums įėjus bažnyčioje liejosi švelni vargonų muzika, pro vitražus įslinkdavo retas saulės spindulys, todėl įspūdis buvo nepakartojamas.
Pagrindinis altorius |
Pagrindinio altoriaus kupolo freskų ir vitražų autorius yra Kiko Arguello. Jose atvaizduotos svarbiausios Kristaus gyvenimo akimirkos. Pasigrožėti šiuo meno kūriniu prisėdome klauptuose. Netoliese pastebėjau tokį valkatėlę, kuris tvarkingai iš maišelio išsitraukdavo vyno buteliuką, įsilašindavo kelis lašus į taurę (!), oriai išgerdavo ir toliau ,,medituodavo" skambant vargonų muzikai. Tai va, Almudenos katedra atvira visiems Dievo vaikams.
Katedros kupole įrėmintas dangaus kvadratas |
Vamzdiniai vargonai |
Kaip minėjau, Katedros lubos yra labai spalvingos, jos man paliko didžiausią įspūdį. Atrodo, lyg vaivorykštė virš jūsų suskilo į daugelį mažų vaivorykščių. Nuostabu. Šias pop-art stiliaus lubas sukūrė dailininkas yra Jose Luis Galicia. O į šias žaižaruojančias lubas lyg medžių kamienai remiasi vamzdiniai vargonai, sumeistrauti 1999 m.
Virgen de la Almudena |
Šoninis katedros altorius skirtas Alamundeno mergelei. Skulptūra (mergelė su kūdikiu, stovinti ant sidabrinės mėnulio formos pagrindo) ir gotikinės altoriaus freskos siekia XVI a. Norint pasimelsti Alamundeno mergelei reikia palypėti laipteliais, kurie yra virš Ispanijos karalienės Maria de Mercedes kriptos.
Marko Rupnik mozaika |
Siekiantiems pasimelsti ar tyliai pasibūti yra atskira patalpa - Capilla del Santisimo (Švenčiausiojo Sakramento koplyčia). Ji tokia graži, kad kalbėti ten net nesinori. Tiesiog žvalgaisi ir semi tą grožį į save. Koplyčios sienos puoštos puikiausiomis švelnių pastelinių spalvų kunigo Marko Rupnik mozaikomis.
O štai kieme, visai šalia Katedros pagrindinių durų, grožį keičia realybė - ant suoliuko miegantis benamis. Pradžioje taip ir pamanėme, kol geriau įsižiūrėję pamatėme, jog ši ,,būtybė" tai tobulai padaryta bronzinė skulptūra:)
Paminklas don Alvaro de Bazan, už jo - Casa de Cisneros |
Iš Katedros nuskubėjome link Plaza Mayor aikštės. Iš tiesų nuskubėjome, nes oras nebuvo palankus pasivaikščiojimui. Prasukome pro Plaza de la Villa, kurioje stovėjo - pradžioje pamanėme, kad Servantesas - donas Alvaro de Bazan. Plaza de la Villa, seniau buvusi centrinė Madrido aikštė, įrėminta gražių pastatų, tad minutei stabtelėjome pasidomauti, kam gi jie per ilgus amžius tarnavo. Pasirodo, vienas jų - buvusi Rotušė arba Casa de la Villa (Ayuntamiento), pradėtas statyti 1644 m. pagal Juan Gomez de Mora projektą (jis taip pat projektavo ir žymiąją Madrido Plaza Mayor), statybos baigtos po 50 metų, jau pagal Teodoto Adremans projektą. Pastate tuo metu buvo įsikūrusi tiek Rotušė, tiek kalėjimas, todėl iki šių dienų išlikę dvejos simetriškos durys, kurios vedė į šias labai skirtingas įstaigas.
Casa de la Villa gražia arka yra sujungta su Casa de Cisneros - renesansinės pilies stiliaus pastatu, statytu 1537 m. pagal kardinolo sūnėno Benito Jimenez de Cisneros užgaidas.
Seniausias aikštėje stovintis pastatas yra Villa Torre de los Lujanes (Lujanes bokštas), statytas XV a. Mudejar stiliumi. Šis pastatas vienas seniausių pastatų Madride.
Aikštės viduryje, kaip jau minėjau, stovi Don Alvaro de Bazan skulptūra. Tai žymus XVI a. Ispanijos karališkojo jūrų laivyno vadas, Lepanto mūšio didvyris.
Mercado de San Miguel |
Toliau mūsų kelyje link Plaza Mayor išnyra dar vienas pastatas, kurio negalime apeiti. Tai Mercado de San Miguel, daugelyje kelionių blogų minimas turgus, kurį primygtinai rekomenduojama aplankyti. Ne, jame neprekiaujama nei mėsa, nei daržovėmis ar kitais skanėstais. Šiame geležinių konstrukcijų pastate įsikūrę keliasdešimt barų, siūlančių įvairius gastronominius skanėstus. Turgus pilnas grupelėmis sustojusių ir mažais sumuštinukais (tenka pripažinti, kad sumuštinukai atrodo viliojančiai) užkandžiaujančių, gurkšnojančių raudoną ar baltą ispanišką vyną bei apsimestinai abejingai besišnekučiuojančių, bet išties akylai sekančių, ar kas juos pastebi, žmonių. Kainos čia atitinkamos - už savęs parodymą tenka mokėti. Bent man ši vieta paliko tokį įspūdį.
Kadangi į mūsų kelionės programą nebuvo įtraukta tokia pramoga, šį turgų palikome be širdies graužaties ir patraukėme tolyn šlapiomis Madrido gatvėmis.
Casa de la Panadería, Plaza Mayor |
Plaza Mayor - tebėra viena didžiausių aikščių Ispanijoje. Viduramžiais ši aikštė buvo už miesto ribų ir joje vykdavo turgūs. 1560 m karalius Felipe II nurodė Juan de Herrera, architektui, projektavusiam karališkuosius El Escorial rūmus, perstatyti aikštę taip, kad ji taptų miesto dalimi. Tačiau aikštės rekonstrukcija prasidėjo jau valdant Felipe III. 1617 m. buvo patvirtintas architekto Juan de Herrera pradėtas ir Juan Gomez de la Mora perimtas aikštės užstatymo planas. Kaip bebūtų keista, aikštės statybos buvo baigtos per dvejus metus. 120 m ilgio ir 90 m pločio aikštė buvo apsupta medinių pastatų, kai kurie jų buvo net 6 aukštų. Deja, gaisrai net tris kartus visiškai suniokojo aikštę, kol 1790 m. pagal Juan de Villanueva projektą buvo suformuota tokia aikštė, kokią ją dabar ir matome.
Plaza Mayor mus užklupo pavasarinis sniegas |
Pagrindinis aikštės pastatas Casa de la Panadería (Kepėjo namai) atkartoja aikštės istoriją: pastatytas tuo pat metu kaip ir aikštė, tris kartus degė, kol pagaliau 1790 m. įgavo šiuolaikinę išvaizdą. Na, teisybės dėlei, gražiosios freskos, puošiančios pastato fasadą, nutapytos 1992 m. dailininko Carlos Franco. Šiandien Casa de la Panadería įsikūrusi Madrido turizmo valdyba, o pirmame aukšte - Madrido turizmo centras.
People eggs |
Tačiau daugelyje aikštę supančių namų pirmuose aukštuose įsikūrę kavinės, restoranai ar suvenyrų parduotuvės. Mes pabandėme įsivaizduoti, kokia triukšminga ir marga ši aikštė būna šiltą vasaros dieną. O štai m
ums nepasisekė - dangus siuntė sniegą ir šaltą vėją, todėl nuskubėjome ieškoti kavinės, kur galėtume kiek apšilti ir užkąsti.
ums nepasisekė - dangus siuntė sniegą ir šaltą vėją, todėl nuskubėjome ieškoti kavinės, kur galėtume kiek apšilti ir užkąsti.
Šiek tiek už aikštės, Plaza Puerta Cerrada 3, užsukome į Taberna La Peseta. Nieko ypatinga, tačiau šilta ir valgyti duoda. Užsisakėme. Aišku, kad ne tų ,,people eggs", kuriuos taverna siūlo savo meniu :) Užsisakėme daržovių grill. Buvo išties labai skanu ir aptarnavimas dėmesingas.
Kavos ir deserto atsisakėme, jais pasilepini nutarėme Sobrino de Botin restorane (Calle Cuchilleros, 17). Sobrino de Botin restoranas įtrauktas į Guinness rekordų knygą kaip seniausias pasaulio restoranas.
Restoraną 1725 metais įkūrė prancūzas Jean Botin su žmona. Pradžioje jis ir buvo vadinamas Casa Botin (Botin namas). Istorija pasakoja, kad šiame restorane dirbo pats Goya, o štai Hemingway jį įvardijo kaip mėgstamiausią ir dažnai čia užsukdavo.
Sobrino de Botin buvo visai netoli nuo Taberna La Peseta. Atradome greitai ir atsargiai pravėrėme jo duris. Tikėjomės rasti staliukus užsėstus žmonių ir aplink zujančius padavėjus, vos spėjančius aptarnauti klientus. Deja, restoranas buvo visiškai tuščias, gal dar per ankstus metas šurmuliui?
Dairomės aplinkui: seni rakandai, miniatiūrinės restorano instaliacijos, reklaminiai atvirukai, seni laiptai, vedantys į antrą restorano aukštą, ir praviros durys į virtuvę, kurioje triūsia virėjas.
Prieina administratorius. Išsakome pageidavimą pasilepinti puodeliu kavos ir desertu. ,,Oi, ne. Deserto be pagrindinio patiekalo mes neteikiame", - nuliūdina mus administratorius. Gaila, mes ką tik papietavome, todėl iš restorano išeiname nieko nevalgę, o tik apžiūrėję lyg eksponatą muziejuje. Tegalime pasakyti - buvome užsukę į seniausią pasaulio restoraną, bet...
Žvilgsnis į Sobrino de Botin virtuvę |
Iš senojo restorano Embajadores rajono gatvėmis ir skersgatviais artėjome link Centro de Arte Reina Sofia. Sekdamos gatvių nuorodomis, negalėjome nepastebėti gražių iškabų, atspindinčių gatvių pavadinimų turinį, pvz. Calle de la Sombreria gatvės iškaboje puikavosi skrybėlės, o Calle de Postas - pašto karieta, o štai Costanilla del los Angeles - angeliukai. Labai gražu ir visiems suprantama, nereikia net vertėjo.
Skrybėlių gatvė |
Centro de Arte Reina Sofia (Nacionalinis karalienės Sofijos muziejus) įsikūręs vadinamame Madrido meno trikampyje, Cale de Santa Isabel gatvėje. Šis XX a. pradžios ir šiuolaikinio meno muziejus buvo įkurdintas senojoje miesto ligoninėje, statytoje 1805 m. pagal architekto Francisco Sabatini projektą. 1969 m. ligoninė buvo uždaryta. Ligoninės pastatas buvo pritaikytas meno muziejui, kuriame 1990 m. įkurdinta XX a. dailininkų kolekcija. Daugiausia čia eksponuojami ispanų dailininkų darbai. Kiek mažesnę dalį kolekcijos sudaro kitų šalių menininkų darbai. Pirmą kolekciją atidarė karalius Juan Carlos ir karalienė Sofia. Dalis eksponatų buvo perkelta iš netoliese esančio Prada muziejaus, dalis iš kitų muziejų, privačių kolekcijų. Kolekcija plėtėsi, todėl 2000 m. prancūzų architektas Jean Nouvel parengė muziejaus plėtros projektą. Naujas cinko ir aliuminio konstrukcijų raudonų sienų pastatas duris atvėrė 2005 m. Jame įsikūrė biblioteka, kavinė, auditorijos, terasa ir naujos parodų salės. Įėjimas į Centro de Arte Reina Sofia kainuoja 8 Eur.
Žvilgsnis pro Jean Nouvel projektuoto naujojo Reina Sofia langus |
Šis muziejus, tiksliau, jo pastovioji ekspozicija yra tikrai turtinga ir įdomi (aišku, tiems, kuriuos domina XX a. meno srovės: kubizmas, siurrealizmas, abstrakcionizmas ir pan.). Žymiausias šio muziejaus paveikslas yra Pablo Picasso ,,Guernica". Tai įspūdinga drobė, laikoma viena išraiškingiausių antikarinių darbų šiuolaikinio meno pasaulyje. Čia eksponuojama nemažai ir kitų šio dailininko darbų. Be Pablo Picasso mūsų akis pamalonino kelios Salvador Dali drobės, tarp kurių Rostro del Gran Masturbador, Figura en una Ventana, El Enigma. O kur dar Joan Miro, Rene Magritte, Vassily Kandinsky, Jacques Lipchitz bei kitų modernistų darbai - tik turėk noro, laiko ir sveikatos apeiti visą muziejų!
Joan Miro skulptūra buvusiame senosios ligoninės kieme |
Muziejuje veikia ir laikinosios parodos. Įdomiausia buvo pažintis su amerikiečių menininko Bruce Conner (1933-2008) darbais: filmais, paveikslais, fotografijomis, instaliacijomis ir asambliažais. Net keliose muziejaus salėse eksponuojama apie 250 šio menininko darbų bendru pavadinimu ,,It"s All True". Mums tai buvo atradimas. Įdomiausi jo asambliažai, kuriems panaudoti niekam nereikalingi daiktai: moteriškos kojinės, kailio gabalėliai, medžiagų skiautės, sulūžusios lėlės, seni stalo įrankiai, net dviračio ratas ar senos pačiūžos. Tai labai primena siurrealistų kūrybą, ypač Salvadoro Dali koliažus, matytus Figueres jo name-teatre. Ne ką mažiau įdomūs ir Bruce Conner trumpametražiniai filmai, ypač Cosmic Ray. Filmas suklijuotas iš įvairių video gabaliukų, kuriuos menininkas rado savo montažinėje.
Bruce Conner Spider Lady House, 1959
|
Be Bruce Conner darbų ekspozicijos šiame muziejuje veikė ir kitų šiuolaikinių menininkų parodos. Jų darbai buvo įdomūs, tačiau mažiau šokiruojantys, todėl bendrame kontekste mažiau įsimintini.
Instaliacija iš skambančių varpelių (autoriaus nepamenu). Man jie panašūs į lietaus lašelius. |
Nepatikėsite, tačiau muziejuje prabuvome daugiau nei 4 valandas, net nepastebėjome, kaip laikas pralėkė. Centro de Arte Reina Sofia palikome su paskutiniais lankytojais. Lauke jau buvo sutemę, buvome pavargę, norėjosi valgyti, todėl Paseo del Prado sparčiu žingsniu patraukėme Gran Via link. Tačiau, kokios pavargę ir alkanos buvome, negalėjome nepamatyti gražios vertikaliai apaugintos namo sienos (nepatikėjome, kad čia gyvi augalai, kol nepalietėme), žmogaus dydžio lėlių virš Objetos de Arte Toledano parduotuvės, prekiaujančios ,,viduramžių" šarvais, kardais, flamenko ar bulių kovų atributais bei kitais turistų graibstomais suvenyrais ar benamių, pasiklojusių savo ,,patalus" prie prabangaus naujos statybos Barclays Bank pastato.
Vertikaliai apauginta namo siena |
Lėlės virš Objetos de Arte Toledano parduotuvės |
Vakarienę valgėme Mercado de San Idelfonso - dideliame maisto turguje, su daugybe per 3 aukštus išsidėsčiusių kavinių, užkandinių, vyno barų. Tai beveik tas pats, kas ir Mercado de San Miguel, tik pigiau.
Mercado de San Idelfonso |
Užsisakėme kiekviena sau: salotų, pievagrybių užkepėlę ir picą. Viskas buvo skanu, na gal picos padas kiek per daug ugnies gavo. Vėliau dar pasilepinome pieniškais braškių kokteliais. Ilgai neužsibuvome, nes nuovargis jau akeles merkė.
Vakarienė |
Kitos dienos rytą pradėjome nuo blynų su vanilės ir braškiniu padažu, bei vėl...picos, kavinėje gražiu pavadinimu ,,Bon Appetit!". Ir, žinoma, kavos! Kavinė neišvaizdi, tačiau blynai buvo laaabai skanūs.
Pusryčiai - blynai su vanilės padažu |
Po pusryčių Gran Via nuskubėjome iki Cibelės aikštės (Plaza de Cibeles). Na, sunku šią vietą būtų pavadinti aikšte, tai greičiau transporto žiedas, kurio viduryje stovi Cibelės fontanas (Fuente de la Cibeles), vaizduojantis vežimą, traukiamą dviejų liūtų, kurį važničioja deivė Cibelė. Fontanas pastatytas tarp 1777 ir 1782 m.
Už fontano stovi Palacio de Comunicaciones (apie šiuos rūmus jau rašiau), kurių centriniame bokšte įrengta apžvalgos aikštelė - Mirador de Cibeles. Rūmų viduje veikia turizmo informacijos ir kultūros centras (CentroCentro Cibeles) Čia galima nusipirkti bilietus į renginius ar muziejus, čia galima aplankyti nemokamas parodas, veikia skaityklos, poilsio salės, įsikūrę kavinės ir suvenyrų parduotuvėlės, lankytojus kviečia prabangus restoranas, ir šiaip, tai visiems miestelėnams ir miesto svečiams atvira erdvė poilsiui ir pramogai.
Palacio de Comunicaciones interjeras |
Norėdamos pakilti į apžvalgos aikštelę Mirador de Cibeles turėjome nusipirkti bilietukus, kurie kainavo 2 Eur. Tuomet liftu pakilome iki 6E aukšto, dar kiek palypėjome laiptukais ir išėjome į atvirą apžvalgos aikštelę iš kurios atsivėrė puikus vaizdas į Madrido miestą.
Žvilgsnis nuo Mirador de Cibeles į Fuente de la Cibeles |
Madrido panorama |
Pasidairę po Madridą, žemyn iš apžvalgos aikštelės leidomės jau ne liftu, o laiptais. Labai gražiais laiptais, dekoruotais mujedar stiliaus plytelėmis. Be to, kiekviename Palacio de Comunicaciones aukšte veikė nemokamos parodos. Buvo labai įdomu susipažinti su jaunųjų Ispanijos romų menininkų darbais.
Kalman Varady. Čigoniškos variacijos |
Lita Cabellut. Camaron |
Toliau mūsų laukė aukštesniojo meno apraiška - žymusis Prado muziejus (Museo Nacional del Prado). Jis įsikūręs, vėl pasikartosiu, vadinamam Madrido meno trikampyje, Paseo del Prado gatvėje. Tai vienas didžiausių ir garsiausių muziejų Europoje, stovintis vienoje gretoje su Luvru ar Ermitažu. Prado muziejaus prieigas puošia keleto ispanų menininkų paminklinės skulptūros (Gaya, Velazques), pro Prado muziejaus šoną matosi San Jeronimo el Real bažnyčia, už muziejaus prieigų driekiasi El Buen Retiro parkas ir botanikos sodas. Tačiau šiandienos mūsų tikslas yra Prado muziejus.
San Jeronimo el Real bažnyčia |
Prado muziejaus pagrindu tapo Ispanijos karališkoji meno kūrinių kolekcija. Ją papildyti ir praplėsti buvo kiekvieno monarcho garbės reikalas. Štai Ispanijos karalius ir Šv. Romos imperatorius Carlos V buvo aktyvus Tiziano (Ticiano) kūrybos gerbėjas ir kolekcininkas. Meno kūrinių kaupimą tęsė Felipe II, kuris užsakė dar daugiau Tiziano paveikslų bei pradėjo kolekcionuoti Raphael (Rafaelio) paveikslus, atiduodamas jam pirmenybę prieš Tiziano. Be to, šis monarchas padėjo pagrindus Hieronymus Bosch (Jeronimo Boscho) darbų kolekcijai. XVII a. kolekciją papildė garsiausiu iš Ispanijos senųjų meistrų įvardijamas karališkasis dvaro dailininkas Diego Velázquez (Diegas Velaskesas), kuris ne tik nutapė vienus dabar garsiausių muziejaus paveikslų, tarp jų − Las Meninas (Freilinos), bet ir pats rinko paveikslus karaliui kelionių po užsienį metu. XIX a. pradžioje Ispanijos karališkuoju tapytoju buvo Francisco Goya (Franciskas Goja), kurio darbų rinkinys Prado muziejuje yra didžiausias pasaulyje.
Prado muziejaus salės |
Nuo muziejaus atidarymo perkant, dovanojant ir prijungiant kitų muziejų kolekcijas jis buvo papildytas virš 2300 paveikslų, taip pat skulptūromis, grafika. 1881 m. baronas Emile d'Erlanger muziejui padovanojo garsiuosius Gojos „juoduosius paveikslus“. 2001−2007 m. muziejus buvo praplėstas ir modernizuotas. 2012 m. muziejaus kultūrinė-paminklinė vertė buvo įvertinta 46 mlrd. svarų sterlingų. Muziejaus lankytojų skaičius siekia 2,3−2,7 mln. per metus.
Idant nereiktų stovėti eilėje, bilietus į Prado muziejų pirkau internetu (15.75 Eur) čia. Tik įėję pasiėmėme nemokamą lankstinuką, kuriame nubraižytas muziejaus salių planas ir nurodyta, kuriose salėse eksponuojami žymiausi paveikslai. Mums tas lankstinukas buvo puikus pagalbininkas, be jo būtume klaidžioję visą dieną ir, visiškai įtikėtina, nepabuvoję visose salėse.
Giovani Benedetto Castiglione ,,La favola di Diogene" |
Diego Velázquez ,,Las Meninas" |
Apžiūrėjome ir kitus Velázquez paveikslus, grožėjomės Rubens, Van Dyck, Bermejo, Rembrandt, Zurbaran, Titiano, Raphael, Albrecht Dürer ir kitų įvairių kraštų ir įvairių amžių tapytojų darbais. Neaplenkėme ir salės su žymiojo ispano Goya paveikslais. Įspūdinga! Tačiau man labiausiai magėjo pamatyti Nyderlandų XV a. dailininko Hieronimus Bosch drobes, su jo fantasmagoriškais žmonėmis - gyvūnais, pabaisomis ir šmėklomis. Pirmą kartą su Hieronimus Bosch darbais susidūriau prieš daugelį metų ir negalėjau patikėti, kad paveikslai tapyti XV a., tokie jie šiuolaikiški man pasirodė, primenantys siurrealistų darbus. Prado muziejuje eksponuojami ,,Žemiškųjų malonumų sodas", ,,Šieno vežimas", ,,Septynios mirtinos nuodėmės", ,,Kvailybės išgydymas" ir dar keletas darbų man buvo kaip saldainiukas po skanių pietų (Nuotrauka iš interneto platybių - pati fotografuoti nebedrįsau, nors ir labai norėjau Bosch turėti savo telefone.
Heronymus Bosch Žemiškųjų malonumų sodas - Pragaro fragmentas |
Pasisotinę menu užsukome kiek pailsėti į Prado muziejaus kavinę. Eilės gana ilgos, tačiau labai norėjome atsigerti ir užkąsti, tad teko pastovėti. Nusižiūrėjome po gabalėlį obuolių pyrago prie kavos. Nusipirkome, paragavome ir nusivylėme. Pyragas tikrai nebuvo vertas 5 Eur - toks elementarus, jokių pagyrų, ką ten pagyrų, net gero žodžio nevertas. Supratome, kad muziejuje gavome peno akims ir širdžiai, tad skrandis gali būti tenkinamas bet kuo :).
Prado kavinės vaišės: pyrago gabaliukas už 5 Eur ir kava |
Kai po menų ir vaišių palikome Prado muziejų jau buvo sutemę. Link namų nutarėme eiti Calle de Atocha. Judri, pilna automobilių ir žmonių gatvė mus atvedė prie Jacinto Benavente aikštės, kurioje iš tolo raudonai - baltai dryžuotomis markizėmis ir lango vitrinoje reklaminiais spurgų - čiurų (churros) plakatais klientus viliojo kavinė ,,Maestro Churrero". Neatsispyrėme, užsukome. Nusipirkome vieną rinkinį įvairių churros - paprastų, aplietų šokoladu, pagardintų kremu. Su churros patiekė karšto šokolado ir grietinėlės. Skanu, tik labai jau mūsų akys plačios buvo - neįveikėme porcijos, teko susivynioti ir namo neštis. Tačiau mūsų noras paragauti šių ispaniškų skanėstų buvo patenkintas.
Ispaniškos churros |
Jau sočios, išėję iš kavinės, akis pakėlėme į dangų ir tarp raudonai-baltų markizių pamatėme moteriškas kojytes, apautas raudonais aukštakulniais. Pradžioje pamanėme, kad mums haliucinacijos persivalgius churros prasidėjo, vėliau įsižiūrėjome, kad tos kojytės tai reklama ant El teatro Calderon pastato. Nežinom, ką reklamavo, tačiau atrodė įspūdingai.
Kojytės ant El teatro Calderon pastato |
Pasukę kiek į šoną nuo Plaza Jacinto Benavente už poros skersgatvių pasiekėme Plaza de la Puerta del Sol (Saulės vartų aikštė). Šioje vietoje anksčiu buvo rytiniai miesto vartai. Aikštė yra pusmėnulio formos, į ją susieina net 10 miesto gatvių. Nenuostabu, kad čia šurmuliavo minios jaunų žmonių (matyt, tai mėgstama susitikimo vieta), tarp kurių buvo įsimaišęs vienas kitas turistas. Apžvelgę aikštę, pamatėme ant aukšto pjedestalo stovinčią žymiąją mešką (El Oso y el Madroño), besimėgaujančią žemuogių medžio vaisiais. Ši skulptūra sukurta Antonio Navarro Santafe ir aikštėje pastatyta 1966 m. labai greitai tapo miesto simboliu.
Puerto del Sol aikštės meška įsitaisiusi visai netoli požeminės geležinkelio stoties |
Pasidairę po Puerta del Sol, tiesiu keliu atėjome iki viešbučio. Tačiau miegelio dar nesinorėjo, tad pasukome skersgatviais ieškoti kokio nors smagaus baro. Ir vėl radome maisto turgų Mercado San Anton visai netoli namų, Calle Augusto Figueroa 24. Čia paragavome gardaus ispaniško vyno (vaišino dukra, tad nei kainos, nei pavadinimo nežinau). Sumuštinukai, suktinukai ir visi kiti maži patiekaliukai čia kainuoja nuo 1 iki 3 Eur, o pasirinkimas tikrai labai platus. Palepinome savo gomurius, pailsėjome, pasibuvome kiek ir laimingos grįžome namučio.
Sumuštinukai su aštunkojo mėsyte |
Mercado San Anton |
Kitas kelionės dienas paskyrėme apsižvalgymui po Madrido apylinkes: Aranjuez, Akala de Henares, Segovia, Toledo. Tačiau kiekvieną vakarą grįždavome į Madridą ir kiekvieną vakarą atrasdavome dar nematytų gatvelių, parkų ar statinių, o vakarieniaudavome vis kitoje kavinėje.
ARANJUEZ
Tai gi, ketvirta kelionės diena buvo skirta Aranjuez (Aranchuezas) miesteliui, įsikūrusiam 42 km nuo Madrido. Ryte pabudę, apsiprausę, tačiau nei pusryčiavę, nei kavos gėrę nukulniavome į Plaza de la Puerta del Sol. Pasisveikinome su meška ir nusileidome į požeminę geležinkelio stotį. Informacijoje sužinojome, kad iš čia elektriniu traukinuku nesunkiai pasieksime Aranjuez, tik reiks kitame sustojime persėsti. Sumokėjome po 7.20 Eur ir gavome bilietus į abi puses.
Vakaras. Čia susijungia Calle Princesa su Calle Gran Via |
Plaza de Espana - viena judriausių Madrido aikščių. Aikštės centre stovi didelis akmeninis obeliskas, statytas 1928 m. ir skirtas žymiam rašytojui Miguel de Cervantes pagerbti |
Fontanas Plaza de Espana |
El Rastro koncertavo jazzbendas Jingle Django, kuris pavergė mūsų širdis. Juos pasiklausyti galite čia |
Kiemas, kuriame prekyvietes įsirengę antikvarinių baldų bei smulkesnių antikvarinių daiktų pardavėjai |
Kavinė Granier, Calle de Embajadores. Pusryčiai pasivaikščiojus po blusturgį buvo labai skanūs. Kavinė neišvaizdi, tačiau kepa skanius konditerinius gaminius. |
1992 m. rekonstravus Atocha stotį, senasis terminalas nebeteko savo funkcionalumo, todėl čia buvo įkurdintos parduotuvės ir kavinukės, o per vidurį pasodintas atogražų sodas |
Atocha stoties atogražų sode įrengtas vandens telkinys, kuriame plaukioja spalvotos žuvelės ir ant saulėje įšilusių akmenų tingiai ilsisi vėžliukai. |
Gardi vakarienė restorano Lateral Fuencarral lauko terasoje. Nors buvo šaltoka, tačiau jaukūs šildytuvai ir fakelai viliote viliojo klientus. Staliukai lauke buvo visi užimti, tad teko net palaukti. |
Iki XIX a. pabaigos Parque del Buen Retiro priklausė karališkajai šeimai, dabar jis atiduotas miestiečiams. Parkas užima apie 125 ha plotą, jame auga virš 15 000 medžių. |
Pusryčiai Mercado de la Reina. Ispaniškas omletas su bulvėmis ir karamelizuotais svogūnais - paragauti privaloma. |
Tai gi, ketvirta kelionės diena buvo skirta Aranjuez (Aranchuezas) miesteliui, įsikūrusiam 42 km nuo Madrido. Ryte pabudę, apsiprausę, tačiau nei pusryčiavę, nei kavos gėrę nukulniavome į Plaza de la Puerta del Sol. Pasisveikinome su meška ir nusileidome į požeminę geležinkelio stotį. Informacijoje sužinojome, kad iš čia elektriniu traukinuku nesunkiai pasieksime Aranjuez, tik reiks kitame sustojime persėsti. Sumokėjome po 7.20 Eur ir gavome bilietus į abi puses.
Aranjuez pasiekėme po 45 min. kelio. Miestelis išgarsėjo kaip karalių vasaros rezidencija, todėl nenuostabu, kad pagrindinė miestelio įžymybė yra Karališkieji rūmai ir parkas. Miestelio pavadinimas kildinamas, pasak vienų šaltinių, iš baskų žodžio Arantza (gudobelė), pasak kitų šaltinių - iš lotyniško žodžių junginio Ara Jovis (Jupiterio altorius). Miestelis minimas jau XII a. raštuose, tuomet jį įsigijo Santjago ordinas, vėliau žemes perpirko karališkoji pora Fernando II ir Isabel, kurie planavo čia įrengti karališkąją vasaros rezidenciją. Karališkieji rūmai buvo pastatyti tik XVI a. Pats miestelis išsiplėtė Ferdinando VI valdymo laikais, nes iki tol Aranjuez galėjo gyventi tik karališkoji šeima. Būtent iš čia 1851 m. buvo nutiestas antrasis Ispanijoje geležinkelis Aranjuez -Madrid, kuris buvo vadinamas Tren de la Fresa (Braškių traukiniu). O pavadinimą įgavo dėl to, kad juo į sostinę buvo gabenamos šiame miestelyje išaugintos braškės. Toks traukinys važinėja iki šiol. Nuo gegužės mėn. pajuda kiekvieną šeštadienį iš Atocha stotyje esančio Geležinkelio muziejaus (Museo Ferrocaril) platformos. Tačiau mūsų kelionės metu Braškių traukinukas dar nevažinėjo, tad, kaip minėjau, atvykome paprastu elektriniu traukiniu.
Po Aranjuez galima pasivažinėti ir tokiu traukinuku |
Iš Aranjuez traukinių stoties į miestelį veža vietiniai autobusai, tačiau mes nusprendėme kiek pasivaikščioti. Ir teisingai nusprendėme, nes iki miestelio ėjome gal kokių 15 min., o pamatę pirmą pakelės kavinukę puolėme į vidų - kavos!!! Kavinė labai paprasta, tačiau kava puiki. Išėjus iš kavinės tiesiai prieš akis atsivėrė (medžiai dar buvo nesužaliavę) baltai rožiniai Real Sitio de Aranjuez (Karališkieji rūmai). Visi, ateinantys nuo stoties, Karališkuosius rūmus pamato nuo Plaza Eliptica - žole apsodintos aikštės, kurią įrėmina marmuriniai suoliukai puošti marmurinėmis puokštėmis ir konkorėžiais. Pasėdėti ant šių suoliukų noras nekilo, nes oras nebuvo tam tinkamas, tad judėjome toliau link rūmų.
Marmurinės gėlės |
Real Sitio de Aranjuez rūmų paradinis įėjimas aptvertas tvora, pro kurią matosi šiltų atspalvių renesansinis rūmų fasadas sukurtas meistriškai derinant rausvai rudų plytų sienas, šviesaus smiltainio langų rėmus, piliastrus bei kitus pagražinimus. O štai centrinio pastato fasado viršutinę dalį puošia žymiausių Aranjuez rūmų savininkų - karalių Felipe II, Felipe V ir Fernando VI skulptūros.
Real Sitio de Aranjuez |
Pagražinimus turi ne tiek rūmų fasadas bet ir vartus laikančias kolonas puošia žaismingi rubuiliai amūriukai, savo šelmiškomis šypsenėlėmis pasveikindami čia atvykstančius svečius. Dviaukščiai rūmai ir vidinis kiemas dvelkia jaukumu, tačiau išskirtinės prabangos nematyti.
Rūmų angeliukai |
Į rūmų vidų nutarėme neiti, todėl nužingsniavome toliau, kur atsivėrė vaizdas į karališkuosius sodus, juosiamus Tajo upės vagos. Nors medžiai dar buvo be lapų tačiau jau galėjome įsivaizduoti kaip čia būna gražu vasarą, kai viskas sužaliuoja ir sužydi. Tajo upės kaskados sukurtos karaliaus Fernando VI užsakymu. Jis tikėjosi, kad vandens šniokštimas primins jo žmonai Bárbara de Braganza, jos gimtosios Portugalijos jūros krantus.
Tajo upės Castanet kaskados |
Tačiau norėdamos patekti į šiuos karališkuosius sodus turėjome grįžti atgal ir eiti palei dešinį rūmų fligelį iki dviskliautės arkos. Visą erdvę iki arkos užima nykoka Plaza de Parejaz (Porų aikštė). Čia pavasariais vykdavo gražiausių karališkojo žirgyno žirgų pasirodymai, kurių pažiūrėti atvykdavo damos ir kavalieriai iš visos Ispanijos. Pasirodymai vykdavo poromis, todėl aikštė laikui bėgant ir gavo tokį pavadinimą. Aikštė įrėminta pastatais, kurių pirmą aukštą puošia įspūdinga arkada. Seniau čia gyveno riteriai, amatininkai, buvo įsikūrę arklidės. Dabar tai gana nyki dulkėta aikštė, kurią norisi kuo greičiau praeiti.
Plaza de Parejaz |
Pirmo aukšto arkada |
Perėję Plaza de Parejaz ir po dviskliaute arka pralindę pro vartus atsidūrėme Jardín del Rey (Karaliaus sodas), kuris buvo įrengtas Felipe II paliepimu. Sodą dar vadina Jardin de las Estatuas (Skulptūros sodu), dėl šio nedidelio sodelio centre įrengto žalio jaspio fontano. Deja, pasivaikščioti po šį sodelį neleidžiama, galima tik akis paganyti.
Jardín del Rey |
Šį sodą juosiančiose Karališkųjų rūmų sienos nišose patalpinta net 14 Romos imperatorių, Ispanijos karalių ir mitinių personažų marmurinių biustų. Kai kuriose nišose įrengti suoleliai, kurie taip ir vilioja prisėsti.
Tarp iškilių romėnų ir pats pasijunti didis |
Lyg Jardín del Rey tęsinys už kelių žingsnių driekiasi Jardin del Parterre (Parterio sodas), kuriame tarp žaliuojančių gražiai apkarpytų krūmokšnių bei pumpurus sukrovusių obelaičių harmoningai įkomponuotos skulptūros bei keli fontanai. Įspūdingiausi yra Fuente de Ceres (Cereros fontanas) ir Fuente de Hércules y Anteo ( Heraklio ir Antėjo).
Įėjimą į Jardin del Parterre akylai saugo sfinksas |
Žemdirbystės deivės Cereros fontanas rūmų komplekse atsidūrė neatsitiktinai, tai simbolis, atspindintis Aranujez sodų turtus ir klestėjimą.
Fuente de Ceres |
O štai pagrindinė, iškiliausia Jardin del Parterre skulptūrinė kompozicija ,,Hércules y Anteo" skirta antikos didvyriui Herakliui. Fontanas sukurtas 1827 m., pagrindinė skulptūra vaizduoja Heraklį, keliantį milžiną Antėją. Fontano apačią puošia 11 skulptūrinių kompozicijų, įvardijančių visus Heraklio žygdarbius. Deja, deja, nors ir labai didingas tas fontanas, bet jame nei lašelio vandenėlio nebuvo, tad visas grožis kažkam kažkada gal ir atitekės vandenėliu, tačiau mums nepavyko jo pamatyti.
Fuente de Hércules y Anteo |
Tačiau ne tik skulptūromis ir fontanais gali didžiuotis karališkieji parkai, kas būtų jie be augaliukų? Čia auga iš Anglijos atgabentos guobos, daug pasodinta magnolijų, kiparisų, palmių, įvairių dekoratyvinių krūmų. Gal tik spalvotų gėlyčių trūkumas. Nors dar šaltoka, tačiau jau ir pas mus, Lietuvoje, parkuose ir mieste žydi gėlės, na o čia jas tik kur ne kur pamatysi.
Parko senbuvis |
Iš Jardin del Parterre šiauriniu takeliu palei Tajo upę prieiname prie rūmų prisišliejusį tiltelį, puoštą antikinėmis skulptūromis, kuriuo perėję atsiduriame prie Hércules e Hidra fontano. Tai lyg paradiniai vartai į Jardin de la Isla (Salos parkas).
Takas palei Tajo upę |
Šis parkas yra tobulas klasikinio parko pavyzdys - tiesūs takai, gyvatvorės suskirstytos kvadratais, kurių viduje įrengti maži žali labirintai. Ir daug antikos dievų ir herojų skulptūrų. Gali vaikščioti visą dieną, tik...jei norėsi kur prisėsti ir kojas pailsintai - nepavyks. Suoliukų čia nerasta, na, gal vienas kitas prie fontanų.
Tiltelis per Tajo upę |
Žali labirintai Jardin de la Isla |
Pats gražiausias fontanas šiame parke man buvo Fuente del Niño de la Espina (Berniuko šaltinis) arba dar vadinamas Fuente de las Arpíass (Harpijų fontanas). Fontano pavadinimas kilęs nuo bronzinės berniuko, traukiančio rakštį iš pėdos, skulptūros. Ši graži skulptūra yra žymiosios antikinės skulptūros kopija.
Fuente del Niño de la Espina |
Kitas šio fontano pavadinimas Fuente de las Arpíass kildinamas nuo keturiuose fontano kampuose, ant korintinių kolonų iškeltų harpijų skulptūrų. Fontanas iš visų pusių apsodintas žaluma, iš kurios suformuotos arkos. Šalia fontano pastatyti marmuriniai suoliukai, tokie reti šiame parke.
Fuente de las Arpíass |
Apėjome parką, palandžiojome po žalius labirintus, kiek sušalome, kiek sušlapome, kiek praalkome, tad nusprendėme eiti į miestelį ir ieškoti kokios užeigos, kurioje šilta ir duoda pavalgyti. Vizito į dar vienus karališkuosius sodus Jardin del Principe (Princo sodai) atsisakėme. Telieka ateičiai.
Fuente de Apollo |
Iš parko į miestelį išėjome pro vartus, esančius netoli Fuente de Hércules y Anteo. Miestelis atrodė gana apsnūdęs, žmonių nedaug, nebuvo net ko paklausti, kur galėtume užkąsti. Teko pačiom ieškotis. Ir radome...labai gražų gabaliuką grindinio su natomis. Tai garsaus ispanų kompozitoriaus Joaquiną Rodrigo koncerto gitarai ir orkestrui ,,Concierto de Aranjuez", kurį sukurti kompozitorių įkvėpė Aranjuez karališkųjų sodų grožis, partitūros dalis.
Joaquiną Rodrigo ,,Concierto de Aranjuez"
|
Apėję kelias gatves, atsidūrėme Plaza de la Constitución, kurioje stovėjo rožinis pastatas (kažkodėl Aranjuez daugelis pastatų dažomi rožine spalva). Toks išdidus, su bokšteliu ir laikrodžiu. Supratome, kad čia įsikūrusi miestelio savivaldybė Ayuntamiento de Aranjuez. Pastatas, seniau vadintas Casa de Empleados, statytas apie 1786 metus. Jame buvo apgyvendinami svarbūs karaliui pavaldiniai. O nuo 1835 m. pastatas atiduotas Aranjuez savivaldybės reikmėms.
Casa de Empleados, dabar - Ayuntamiento de Aranjuez |
Priešais Ayuntamiento de Aranjuez, kitoje Plaza de la Constitución yra Mercado de Abastos ir, kaip mūsų patirtis sako, čia gausime gardžiai pavalgyti. Kaip ir Madride, šiame turgaus pastate įsikūrę daug nedidelių kavinukių ir restoranėlių. Žmonių kaip skruzdėlyne knibždėte knibžda (štai kur visi sulindę, pagalvojau, todėl ir gatvės tuščios). Pradžiai išsirinkome restoranėlį, kuriame eilė mažiausia, tada užsisakėme skaniai atrodantį kepsnį ant iešmo (panašų į šašlyką) bei salotas su šiltomis jūros gėrybėmis.
Salotų valgymas viename iš Mercado de Abastos restoranėlių |
Laukti teko neilgai. Porcijos buvo tikrai didelės, maistas labai skanus. Už patiekalus sumokėjome po 10 Eur., plius vynas, arbata. Buvo verta.
Mėsos ir daržovių vėrinys |
Sočiai pavalgę dar sumąstėme pasilepinti puodeliu kavos ir gabalėliu torto. Desertui prisėdome kitame restoranėlyje ,,Patio del Mercado", kurio vitrinoje buvo sustatyti toookie tortai gražuoliai, kad seilė bežiūrint varvėjo. Kiekviena užsisakėme po gabaliuką, buvo dieviškai skanu. Jei kada būsite Aranjuez papietauti eikite į Mercado de Abastos, tikrai turėsite iš ko pasirinkti ;)
Patio del Mercado saldumynai |
Sočios ir laimingos dar kiek pasibastėme po miestelį. Nelabai jaukus jis mums pasirodė - gal oras ne toks buvo, gal patrauklių vietų neradome. Tik pasukę vėl link Karališkųjų rūmų priėjome Plaza de San Antonio su to paties šventojo vardo bažnyčia.
Iglesia de San Antonio de Padua |
Bažnyčia buvo sumanyta kaip karališkoji koplyčia ir suprojektuota XVIII a. architekto Santiago Bonavía vienaukštės rotondos formos. Nuo bažnyčios lyg angelo sparnai iš abiejų pusių driekiasi išlenktų arkų kolonos, jungiančios bažnyčią su Casa de Infantes ir Casas de Caballeros y de Oficios.
Nuo bažnyčios pagrindinio įėjimo į abi puses driekiasi grakščių arkų kolonos |
Nuo bažnyčios, per Plaza de Parejaz, pasukome link traukinių stoties, iš kurios sėkmingai pasiekėme Madridą. Mano subjektyvia nuomone, Aranjuez nebuvo pats gražiausias miestelis, kurį teko aplankyti, tačiau, jei neturite kitų planų, o lauke skaisčiai šviečia saulė, atvykite čia, nes Karališkieji parkai tikrai verti dėmesio.
Platanai Plaza de Parejaz |
ALCALA DE HENARES
Penkta diena buvo skirta kelionei į Alcala de Henares. Apvaikščioję sekmadieninį El Rastro turgų Madride, pagėrę kavos ir užkandę sumuštinių, iš Embajador stotelės pajudėjome link Alcala de Henares, miestelio, kuriame gimė rašytojas Miguel de Cervantes ir kuriame įsikūręs garsus visoje Ispanijoje ir už jos ribų Alcala universitetas. Kelionė užtriko vos pusvalandį, ir pirmyn-atgal tekainavo 6,80 Eur.
Alcala de Henares mena neolito laikus, kuomet čia apsigyveno pirmieji žmonės, vėliau šioje vietovėje telkėsi keltų gentys, o I a. pr. Kr. romėnai čia įkūrė Complutum miestą. Romėnus keitė vestgotai, pastaruosius 711 m. išstūmė arabai, kurie (kiek toliau nuo romėnų įkurto miesto) pastatė tvirtovę ir pavadino ją ,,al-qala" (vert. tvirtovė :). Tačiau Ispanijoje yra daug miestelių tokiu pavadinimu, todėl dar buvo pridėtas upės, kuri teka šalimais, pavadinimas - Alcala de Henares. Po daugiau nei 400 metų arabų valdymo, miestelį atkovojo Toledo kariauna. Tuomet miestiečiai pasitraukė nuo tvirtovės ir įsikūrė dabartinėje miestelio teritorijoje. Miestelis ėmė plėstis ir augti. 1293 m. buvo pasirašytas raštas įkurti Estudio Generales, kuris vėliau išaugo į La Universidad de Alcala. Universiteto įkūrimas datuojamas 1499 m. ir priskiriamas kardinolui Jimenez de Cisneros. Reikia pastebėti, kad buvo įkurtas ne tik universitetas, bet visas universitetinis miestelis su savo valdymu, tradicijomis ir finansavimu. Tai buvo pirmasis toks miestelis pasaulyje, kurio tradicijas vėliau perėmė ne vienas universitetas. Alcala de Henares tuo metu buvo toks svarbus karalystės gyvenime, kad čia aptarti kelionės planų ir finansavimo susitiko Kristupas Kolumbas ir karalienė Izabelė. Deja, XVIII-XIX a. miestelis nebeteko savo įtakos, jo galia krito ir Alcala de Henares iš klestinčio miestelio tapo Madrido priemiesčiu. Tiek istorijos.
Laredo namas |
O mes, išlipę iš traukinio, nuskuodėme naujomis miestelio gatvelėmis, intuityviai tikėdamos, kad jos nuves iki senamiesčio. Tarp naujų namų, žiedinėje sankryžoje, iškilęs metalinis Don Kichotas patvirtino mūsų intuicijas. Dar už poros namų pamatėme išskirtinį mauriško stiliaus pastatą, vadinamą Laredo rūmais, pagal jų architekto Manuel Jose Laredo y Ordono vardą. Pastatas statytas apie 1882 m. Nuostabūs raudonų plytų ornamentai, vingiuojantys nuo pastato apačios iki pat bokštelių, mus privertė sustoti ir pasigrožėti šiuo pastatu. Pasirodo, ne tik mes įvertinome jo išskirtinumą, pastatas 1975 m. buvo paskelbtas Ispanijos paveldo paminklu.
Netoliese nuo šio namo - gal kokios 5 min. kelio - yra Plaza Puerta de Martires (kankinių vartai). Seniau, sakykime XIII a., kaip ir dauguma to meto miestų, Alcala de Henares buvo apjuostas mūro siena ir į miestą pakliūti buvo galima tik per vartus, kurių tuomet buvo net šešeri (iki šių dienų išlikę tik vieneri - Puerta de Madrid). Puerta de Martires stovėjo būtent čia, dabartinės Libreros gatvės prieigose. Nugriauti jie buvo XIX a., siekiant praplėsti gatves vis didėjančiam transporto srautui. 1950 m. čia pastatytas fontanas, nuo kurio mes pasukome Libreros (knygų pardavėjų) gatve, savo pavadinimą įgavusia nuo čia įsikūrusių knygynų ir spaustuvių gausos. Nenuostabu, kad vienoje iš šios gatvės spaustuvių buvo atspausdinta pirmoji Cervantes knyga ,,La Galatea".
Plati Libreros gatvė ir dabar apstatyta vienas prie kito prilipusiais namais, tarp kurių įsiterpusi Iglesia de Santa María. Pakėlėme akis į dangų, į bažnyčios bokštus ir...ant kiekvieno jų buvo susukti gandralizdžiai, kuriuose kalendami savo ilgais raudonais snapais, triukšmą kėlė keli gandrai. Dar didesnis mūsų nustebimas buvo, kai įžengę į pagrindinę miestelio aikštę, gandralizdžius pamatėme beveik ant kiekvienos bažnyčios kupolo, varpinės bokšto ar namo stogo. Tai buvo pats gražiausiais vaizdas, kokį teko kada matyti.
Gandrai ant Iglesia de Santa María stogo |
Prie Iglesia de Santa María prisišliejusi Santa Formas koplyčia, turinti nuostabiai gražų kupolą |
Gandrai, gandrai, gandrai - nenuostabu, kai mieste tiek jaunų žmonių :) |
Iš Calle Libreros pasukę į kairėje nusitiesusį trumputį skersgatvį patekome į Plaza de San Diego, esančią prie senojo Alcala universiteto, pilną jaunų žmonių, kurie nusitvėrę kavos pudelius ir ištiesę kojas ant suoliukų, smagiai plepėjo besišildydami vaiskioje pavasario saulytėje. Taip, saulytėje! Tai buvo pirma diena, kai nelijo!
Plaza de Cervantes
|
Nuo Plaza de San Diego išėjome į erdvią Plaza de Cervantes - pagrindinę miesto aikštę. Stačiakampio formos aikštė iš visų pusių įrėminta dviaukščiais-triaukščiais pastatais, kuriuose įsikūrę pagrindinės mietelio savivaldos institucijos, muziejai, teatrai, kavinės ir panašios įstaigos. Centre esantį skverą nuo važiuojamosios dalies skiria žemuoginių medžių (originalus pavadinimas ) alėja. Dar nesužaliavę, susipynę gumbuotomis šakomis šie medžiai daro įspūdį.
Žemuoginių medžių alėja |
Aikštės centre puikuojasi 1879 m. pastatytas Pedro Nicoli sukurtas paminklas žymiausiam visų laikų Alcala de Henares žmogui, rašytojui Miguel de Cervantes.
Paminklas Miguel de Cervantes |
Ažūrinė estrada |
Dešinėje pusėje, stovint veidu į paminklą Cervantes'ui, matosi Rotušės bokštelis. Šiame pastate kažkada, kaip daugelyje kitų pastatų, veikė koledžas ir tik 1870 m. jis buvo perduotas savivaldybei. Netoliese įsikūręs vienas seniausių teatrų Ispanijoje Corral de Comedias (Komedijos teatras), veikiantis nuo 1602 m. Pačiame aikštės centre, iš karto už paminklo, stovi toks ažūrinis grožis - Madrido Lebrero metalo gamykloje pagal Martin Pastells brėžinius sukurta ir 1898 m. pastatyta mini estrada.
Kavos pertraukėlė po žemuogių medžiu, nors medis nelabai ir matosi ;) |
Dar toliau, už ažūrinės estrados, kur baigiasi Cervantes aikštė, tarp Iglesia de Santa María la Mayor griuvėsių išlikusi varpinė, kurioje veikia apžvalgos bokštas. Šalia, nedidelėje Rodriguez Marin aikštėje, glaudžiasi Capilla del Oidor, kurioje 1547 m. buvo krikštytas Cervantes. Nuo 2005 m. čia veikia Centro de Interpretacion de Cervantes, kur eksponuojamos Cervantes knygos interpretacijos, iliustracijos, paveikslai ir panašūs kūriniai. Įėjimas nemokamas.
Capilla del Oidor, Centro de Interpretacion de Cervantes |
Centro de Interpretacion de Cervantes ekspozija |
Už Rodriguez Marin aikštės susijungia dvi gatvęs: Calle Colegios ir Calle Ursula. Calle Colegios - jau pats gatvės pavadinimas sufleruoja, kad joje buvo išsidėstę dauguma universiteto koledžų ir kitų mokslo įstaigų. Nors iš 40 Alcala universitetui priklausiusių koledžų šiandien veikia maždaug pusė, tačiau vaikštant miesto gatvėmis galima puikiai įsivaizduoti koks studentiškas gyvenimas čia virė prieš kelis šimtmečius. Tačiau ne vien mokslo įstaigos čia buvo įsikūrusios - mieste buvo ne vienas vienuolynas, kuriuose gyveno dėstytojai-vienuoliai, mat universiteto gyvavimo pradžioje buvo dėstomos tik gramatikos pagrindai bei teologijos normos. Tai aiškiai matosi žvelgiant net į dabartinę Calle Colegios, kur pagrečiui keisdami vienas kitą stovi mokslo įstaiga ir vienuolynas. Gatvė baigiasi ties Convento del Corpus Christi vienuolynu. Toliau jau driekiasi naujesni namai, tad belieka apsisukti ir vėl grįžti į Rodriguez Marin aikštę, kurios dešinėje vingiuoja šv. Uršulės gatvė. Calle Ursula mažai kuo skiriasi nuo Calle Colegios, joje taip pat įsikūrusi ne viena mokykla, bažnyčia ar vienuolynas. Gražu, tvarkinga, bet norisi įvairovės, todėl nusukame į skersinę gatvę.
Calle de los Colegios |
Calle Ursula |
Vartai, už kurių įsikūrusi architektūros ir geodezijos mokykla |
Calle Carmen Calzado niekuo neišsiskirianti - mažos parduotuvėlės, kavinukės. O štai kažkas įdomesnio: į vieną kavinę užeiti kviečia pats Don Kichotas. Ir pavadinta ji Las Cuadras De Rocinante (Rosinanto arklidės). Susigundome ir įkišame nosis į vidų. Praeiname koridorių, apkabinėtą kamanomis, pasagomis ir kitokiais arkliams pritaikytais padargais. Supratome, kad įėjome ne pro pagrindinį įėjimą, tačiau taip tik įdomiau. Aiškiai užuodžiame lauže keptų kepsnių kvapą. Lyg ir norėtumėm prisėsti, deja, visi staliukai užimti. Žmonių daugybė, padavėjai tik šurmuliuoja, alutis liejasi, triukšmas begalinis - tikros arklidės, tikras ispaniškas pub'as :) Gaila, bet mano kompanionės laukti, kol atsilaisvins staliukas, atsisako, todėl tenka eiti ieškoti kitos vietos.
Las Cuadras De Rocinante |
Vos už kelių žingsnių nuo pub'o driekiasi bene seniausia Alcates de Henares gatvė - Calle Mayor. Jau XIII a. čia vyko aktyvi prekyba, čia buvo įsikūrę įvairios parduotuvėlės, kurių šeimininkai daugiausiai buvo žydai. Mažai pakito ji nuo anų laikų - ir šiandien pirmuose triaukščių namų aukštuose, palindę po pilkų kolonų arkadomis, įsikūrę konditerijos ir suvenyrų parduotuvėlės, jaukios kavinukės, o štai kažkada čia gyvenusią žydų bendruomenę primena tik lenta, prikalta prie namo sienos, kad čia buvo ,,Barrio Judio". Įdomus faktas, kad seniau visas antro aukšto patalpas jungė vienas ištisas koridorius, kuris buvo parankus pabėgti nuo šventosios inkvizicijos pagromų, vykdytų prieš žydus (jau ne vienoje kelionėje po Ispaniją teko susidurti su faktu, kad žydai buvo žiauriai išgyvendinti iš didžiųjų karalystės miestų).
Plakatas su kiaušiniene skelbė: trys už dviejų kainą :) |
Tai štai, eidamos pro tas užkandines ir kavinukes, pamatėme iškabą, kuri skelbė, kad už dviejų kainą gauname tris. Negi neužeisi? O kiaušinienės nuotrauka tiesiog viliote viliojo. Susiradome staliuką lauke, saulutės atokaitoje. Užsisakėme kiaušinienę, tokią kaip plakate, ir po kelių minučių atnešė visiškai identišką patiekalą. Kiekvienai po keptuvę bulvių, užkeptų su šonine ir kiaušiniene iš 3 kiaušinių! Net akys ant kaktos iššoko - ar įmanoma tiek vienam suvalgyti! Manėme gausime du bokalus alaus ir kiaušinienės keptuvę dviems. Bet yra kaip yra, puolame valgyti. Skanu, kaip pas močiutę kaime. Tiesa, mano dukrutė nemėsėdė, tad šio malonumo neapturėjo, ji, vargšė, tik sumuštinį su kažkokia jūros gėrybe gavo.
Originalas niekuo nesiskyrė nuo reklamos |
Nepatikėsite, ar tokios išalkę buvome, ar geras oras apetitą sužadino, tačiau net nepastebėjome, kaip keptuvės liko tuščios. Ačiū barui Lizarran, esančiam Calle Mayor 12, Alcala de Henares. Buvo labai skanu, sotu ir pigu. Sumokėjome už 2 kiaušinienes ir 2 alaus bokalus tik 7.99 Eur. Neįtikėtina!
Pavalgius toliau tęsėme žygį Calle Mayor iki namo, pažymėto 48 numeriu. Šio namo net ir norėdamas negali praeiti, nes gatvėje, šalia jo, ant marmurinio suoliuko sėdi bronziniai Sančo Pansa ir Don Kichotas. Tampa aišku, kad mes prie namo, kuriame gimė Cervantes.
Liūdnojo vaizdo riteris Don Quijote |
Namas kiek atitrauktas nuo gatvės ir turi nedidelį jaukų sodelį, kuriame lūkuriavo keli žmonės. Prie jų prisijungėme ir mes. Palaukėme gal kokias 5 minutes ir buvom įleistos į vidų. Įėjimas nemokamas.
Cervantes namą-muziejų žymi nuoroda |
Iš sodelio nuo gatvės per laukujas duris patenkame į vidinį kiemelį. Pakylame į antrą aukštą, kuris visas apjuostas mediniu balkonu. Iš jo ir pakliūname į miegamuosius kambarius, svetainę, vonią, tarnų kambarius. Čia surinkti XVI a. daiktai gal ir ne visi priklausė Cervantes šeimai, tačiau to meto aplinka atkurta labai autentiškai.
Vidinis Cervantes namo kiemelis |
Tobula kėdė poilsiui |
XVI a. virtuvė |
Visose patalpose sustatyti metaliniai dubenys, skirti patalpos šildymui - į juos būdavo dedamos žarijos |
Pirmame namo aukšte įrengtas Cervantes muziejus, kuriame eksponuojamos rašytojo knygos įvairiomis kalbomis, jų iliustracijos, pritemdytame kambaryje skaitomos ištraukos iš ,,Don Kichoto".
Apeiti namą-muziejų užtruko apie valandą, tačiau ši valanda suteikė įdomios informacijos apie gyvenimą XVI a., apie buitį, kurioje augo Cesvantes, kur formavosi jo kūrybinis potencialas.
Toliau iš Cervantes namų Calle Mayor gatve ėjome link Katedros. Tačiau pamatę pilną pyragaičių konditerijos parduotuvės vitriną, pravėrėme Pastelería Confitería Maiig duris. Tokia gausybė ir įvairovė saldumynų mus suglumino, nebežinojome, kurį išsirinkti. Po ilgų svarstymų kiekviena išsirinkome sau po didelį, saldų, kreminį, aplietą šokoladu pyrago gabalą. Ir valgėme, valgėme tiesiog gatvėje. Šviečiant saulei. Va čia tai tikros atotogos!
Calle Mayor ir tortas |
Išsišiepę, laižydamos trupinius nuo lūpų, pasiekėme Plaza de los Santos Ninos (Šventųjų vaikų aikštė). Aikštė taip pavadinta atsimenant seną istoriją, išgarsinusią Acala de Henares miestelį ankstyvosios krikščionybės laikais: 306 m. imperatoriaus Diokletiano įsakymu čia buvo nukankinti du krikščionys berniukai Pastor ir Justo. Žinia ape šį įvykį ėjo iš lūpų į lūpas, į miestelį ėmė traukti maldininkų minios, kurios dar pagausėjo Toledo vyskupui kanonizavus šiuos kankinius. Vaikų palaidojimo vietoje buvo pastatyta koplyčia, kuri per šimtmečius buvo perstatinėjama, kol XV a. pabaigoje įgavo gotikinę išvaizdą, kurią matome ir šiandien. Beveik dar po šimto metų šalia bažnyčios buvo pastatytas varpinės bokštas. 1991 m. buvusiai parapinei bažnyčiai suteikiamas katedros – Catedral de los Santos Niños Justo y Pastor de Alcalá de Henares – svarbiausios vyskupijos bažnyčios titulas. Įėjimas į katedrą tekainuoja 1 Eur, tad pasigrožėti jos gotikiniais skliautais tikrai verta užsukti.
Varpinės bokštas siekia 62 metrus aukščio |
Katedros interjeras |
Į geležinkelio stotį grįžome tuo pat keliu, kaip ir atėjome. Dar kartą perėję Calle Mayor, pasigrožėję žemuoginių medžių šakomis, apgobusiomis Cervantes aikštę, atsisveikinę su gandrais ir pasidžiaugę, kad nepraleidome progos pasivaikščioti po jaunatvišką viduramžių miestelį Alcala de Henares.
Šeštosios dienos rytas išaušo apsiniaukęs, tačiau mūsų noro šiandien pamatyti Segoviją nenumaldė net pradėjęs purkšti lietus. Kol pasiekėme stotį, iš kurios vyksta autobusai į Segovia, teko pereiti visą Calle Gran Via bei Calle Princesa ir tik priėję Arco de la Victoria, esančią Madrido Moncloa rajone, pamatėme nuorodą į Moncloa metro. Jos mums ir reikėjo. Nepatikėjome užrašu, jog tai tik metro: nusileidę po žeme radome ir priemiestinių autobusų stotį. Bilietus nusipirkome žaliai dažytame ,,kromelyje" La Sepulvedana. Bilietas pirmyn-atgal kainavo 14,24 Eur. Atstumą iki Segovia (apie 90 km.) įveikėme daugiau nei per valandą.
Bilietai į Segovijos autobusą parduodami La Sepulvedana ,,kromelyje" |
Štai mes ir Segovijoje, mieste, kuris statytas 80 m. pr. Kr. ir savo pavadinimą kildina iš keltiberų – keltų ir iberų genčių palikuonių, gyvenusių Romos imperijos laikais Iberijos pusiasalyje – kalbos. Segobriga, taip vadino jie šį miestą. ''Sego,, reiškia pergalę, "briga,, – miestą arba stiprumą. Miesto pavadinimą galima versti kaip „Pergalės miestas“. Valdant romėnams miesto pavadinimas įgavo dabartinį skambesį. Nuo 714 m. miestą užkariavo maurai ir vadino jį Šiqūbiyyah. Karaliui Alfonso VI de León išvijus maurus, Segovija tapo karalių rezidencija, Būtent Segovijoje 1474 m. buvo karūnuota Isabel I. Šiame mieste 1764 m. buvo įkurta Academia de Artilleria (Karališkoji Artierijos mokykla) - seniausia iki dabar egzistuojanti tokio pobūdžio mokykla. Nuo 1985 metų Segovija įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
San Millán bažnyčia, statyta XII a. - viena seniausių bažnyčių mieste |
Prieš atvykdamos į miestą buvome šiek tiek pasiskaitę, žinojome, kad reikia pamatyti akveduką, katedrą ir pilį, tačiau, vos žengę kelis žingsnius šio miesto gatvėmis, supratome, kad ne tik šie trys objektai lemia miesto veidą. Jis nuostabiai jaukus: su savo siauromis gatvelėmis, nedideliais, šiltomis spalvomis dažytais namais, ankštose erdvėse pūpsančiomis bažnyčiomis ir miestą supančiais kalnais, kurių snieguotos viršūnės nenumaldomai traukia akį.
San Clemente bažnyčia statyta XIII a. |
Už raudonų namų stogų debesyse skendi Gvadaramos kalnai |
Casa Candido, kuriuose įsikūręs restoranas Mesón de Cándido |
Nuo autobusų stoties tiesiasi Acueducto avenių, kuriuo ir pasiekiame tą istorinį Segovijos akveduką, statytą Romos imperijos klestėjimo laikais. Jis miesto gyventojams tiekė vandenį iš už keliolikos kilometrų esančių kalnų. Akveduko ilgis yra 728 m, o aukštis siekia net iki 28 m. Tai pats ilgiausias išlikęs romėnų akvedukas Europoje. Segovijos akveduku vanduo buvo tiekiamas net iki 1974 m. Vietiniai gyventojai kalba, kad jei reikėtų, akveduką jie galėtų naudoti dar ir šiandien. Svarbiausias akveduko bruožas yra tas, kad jis buvo pastatytas be skiedinio ar kitų tvirtinimo elementų - beveik 21.000 granito blokų laikosi savo svorio jėga.
Apie šį unikalų statinį iš lūpų į lūpas perduodama legenda apie tarnaitę, kuri kiekvieną dieną kopdavo į kalno viršūnę pasisemti vandens. Kartą, išvarginta kasdienio vandens nešiojimo, ji pagalvojo, kad būtų gerai, jei kas sukurtų tokį įrenginį, kurio dėka nebereiktų jai kasdien kopti į kalnus. Tuomet pasipainiojo velnias ir pasisiūlė išpildyti jos norą mainais į jos sielą, jei jam pavyktų pastatyti akveduką iki pirmųjų gaidžių. Mergina sutiko ir velnias ėmėsi darbo: dėjo granito luitą prie luito, rentė arkas, skubėjo. O štai mergina, išsigandusi savo pažadų, visą naktį meldė Mergelės Marijos išgelbėti jos sielą. Ir įvyko stebuklas: velniui dedant paskutinį luitą patekėjo saulė ir pragydo pirmieji gaidžiai. Velnias neįvykdė savo pasižadėjimo, mergina neprarado sielos, o suręstas akvedukas Segovijos gyventojams tiekė vandenį daugelį amžių. Gyventojai, atsidėkodami merginai, vardu Fuencisla, paskelbė ją miesto globėja ir jos statulėlę pastatė akveduko arkoje.
Akveduko arkoje matosi miesto globėjos Fuencisla statulėlė |
Pasidairę į įspūdingą akveduką, laiptukais pasikėlėme į akveduko viršų ir viduramžius menančiomis gatvėmis nuėjome iki pagrindinės senamiesčio aikštės – Plaza Mayor, aplink kurią išsidėsčiusios miesto savivaldybė, turizmo departamentas bei kitos valdiškos įstaigos ir, žinoma, aikštės puošmena - Segovijos katedra.
Plaza Mayor |
La Santa Iglesia Catedral de Nuestra Señora de la Asunción y de San Frutos de Segovia - taip pilnai vadinama Segovijos katedra, trumpiau vietos gyventojai ją vadina tiesiog La Catedral de Segovia. Bažnyčia pradėta statyti 1525 m., tuo metu, kai Europoje jau sparčiai plito renesanso stilius, Segovijoje buvo pasistatyta viena paskutinių gotikinių katedrų Ispanijoje. Katedra baigta statyti apie 1768 m.
Gotikinė La Catedral de Segovia |
Segovijos katedra įspūdingas architektūros šedevras, kurio pagrindinė nava turi 105 metrus, o jos aukštis – 50 metrų. Langai papuošti vitražais, pagrindinis įėjimas – Šv. Mergelės atvaizdu. Prie katedros prisišliejęs 88 metrų aukščio varpinės bokštas. Pradžioje varpinės bokštas siekė 100 m., o varpinės viršuje į dangų šovė smailė. Deja, 1614 m. audros metu žaibas pataikė į smailę, kilo gaisras ir sudegė dalis statinio. Atstatant varpinę smailė buvo pakeista kupolu, todėl dabartinis statinys yra 12 m. trumpesnis nei pirminis jo variantas.
Varpinės bokštas siekia 88 m. |
Katedra turi išilgines tris navas ir vieną skersinę navą, turi papildomą kairįjį sparną, kuriame įsikūrusi zakristija, galeriją, kiemelį ir 18 koplyčių. Langus puošia senoviniai vitražai. Centrinis altorius skirtas Mergelei Marijai (Virgen de la Paz) ir puoštas italų architekto Francesco Sabatin skulptūrine kompozicija. Centrinėje navoje taip pat puikuojasi net dveji barokiniai XVIII a. vargonai.
Barokiniai XVIII a. vargonai |
Natų sąsiuvinis, kuriame natos kvadratinės formos |
Katedros šoninės koplyčios yra ne mažiau turtingos ir įspūdingos. Katedroje galima praleisti visą dieną, jei nors kiek domina menas, istorija, architektūra ar religija. Mes tiek daug laiko negalėjome skirti šiam gotikos šedevrui. Tačiau ir kelios valandos, praleistos La Catedral de Segovia, paliko neišdildomą įspūdį.
La Capilla de La Concepción |
Štai La Capilla de La Concepción sienas puošia net šeši Flandrijos dailininko Ignacio de Ries, Zurbaran mokinio, paveikslai, tapyti apie 1653 m. Tarp jų išsiskiria paveikslas, pavadintas ,,Gyvenimo medis" (El árbol de la vida), vaizduojantis žemiškų malonumų laikinumą ir mirties neišvengiamumą.
El árbol de la vida |
Sala Capitular (Kapitulos salė) |
Vienoje iš šoninių koplyčių po stiklu saugoma įspūdinga Gregorio Fernandez skulptūra (1631-1636) Cristo Yacente (Miręs Kristus). O Kapitulos salės (Sala Capitular) sienas puošia XVII a. flamandų meistrų gobelenų kolekcija. Be to, katedroje įrengtas, turtingas savo juvelyrinių dirbinių ir bažnytinių brangenybių kolekcija, muziejus. Ir tai dar ne viskas...tiesiog reikia pačiam nuvykti ir visa tai pamatyti :)
Gotikinės nišos atitveria bažnyčios vidinį kiemelį |
Po tiekos įspūdžių mums susisuko galva, todėl reikėjo kažkur prisėsti ir išgerti kavos, prieš kelionę į Alcázar de Segovia. Ilgai nesirinkdamos užėjome į kavinukę gražiu pavadinimu ,,Limon y menta". O ten vitrinos lūžta nuo pyragėlių, net išsirinkti sunku, todėl teko po kelis nusipirkti. Ir kavos bei arbatos. Ir dar po užkandinę bandelę. Mūsų trejeto vaišės kainavo 13 Eur.
Vaišės ,,Limon y menta" |
Toliau siauromis gatvelėmis einame link Alcázar de Segovia – XII a. maurų statytos pilies. Pirmas įspūdis tarsi pakliuvus į Walt Disney animacinį filmuką: žaliuojantis parkas, žalios kalvos aplinkui, į tolį nusidriekę keliai keleliai ir pilis su daugybe smailių, dantytomis bokštų terasomis ir pailgais gotikiniais langeliais. Tokiose pilyse tik princesės gyvena. Tikra tiesa, čia nuo XIV a. savo rezidenciją įkūrė Kastilijos karaliai. Iš čia Isabel I buvo palydėta į karūnavimą Mayor aikštėje, čia tuokėsi karalius Felipe II, čia Carlos III įsteigė Academia de Artilleria (Karališkoji Artilerijos mokykla).
1862 m., kilus gaisrui, buvo suardyta pilies struktūra, pažeistas architektūrinis vientisumas, todėl 1882 m. pradedami pilies restauravimo darbai, kurie tęsėsi 14 metų. Atstatyta pilis perduodama Karo ministerijos žinion - čia įsikuria Artilerijos korpusas ir Centrinis Karinis archyvas. 1951 m. susikuria Patronato del Alcazar (tokia Alkazaro globos draugija), siekianti atstatyti ir išsaugoti pilį. Dabar čia veikia muziejus.
1862 m., kilus gaisrui, buvo suardyta pilies struktūra, pažeistas architektūrinis vientisumas, todėl 1882 m. pradedami pilies restauravimo darbai, kurie tęsėsi 14 metų. Atstatyta pilis perduodama Karo ministerijos žinion - čia įsikuria Artilerijos korpusas ir Centrinis Karinis archyvas. 1951 m. susikuria Patronato del Alcazar (tokia Alkazaro globos draugija), siekianti atstatyti ir išsaugoti pilį. Dabar čia veikia muziejus.
Net apniukęs oras nesumenkino pilies žavesio |
Torre de Juan II |
Įėjimas į Alcazar pilį su apsilankymu apžvalgos bokšte kainuoja 8 Eur. Pirmiausia pasikeliame į pilies bokštą Torre de Juan II. Prieš lipant į bokštą kasoje mus perspėja, kad teks užkopti 152 laiptelius: ar tikrai norime kopti? Juokas, tik 152 laipteliai - ne tokius bokštus esame paėmę. Kylame aukštyn siaurais spiraliniais laiptais. Pasiekę apžvalgos aikštelę dar kartą pasidžiaugiame čia užkopę, nuo bokšto atsiveria nuostabus vaizdas į Segovijos senamiestį ir apylinkes.
Vaizdas į Segovijos senamiestį ir katedrą |
Už pilies nusidriekia žaliuojantys laukai - miestas liko kitoje pilies pusėje |
Nusileidę iš Juan II bokšto apeiname pilies menes. Jų nėra daug, suskaičiavome 8, dar yra Karališkasis miegamasis, koplyčia ir Karališkosios artilerijos mokyklos muziejaus patalpos. Visos salės išsidėstę ratu aplink kiemelį ir jas galima apžiūrėti einant iš vienos į kitą.
Iš Sala de la Galera puikiai matyti Sala del Palacio Viejo |
Sala del Palacio Viejo (Senųjų rūmų menė) dekoruota ,,mudejar" stiliumi, o joje eksponuojami riterių šarvai ir viduramžių ginklai. Menė įdomi tuo, kad ją ir Sala de la Galera (Galeros menė) skirią siena su langais.
Sala de la Galera puošia freska, primenanti kad iš jos buvo išlydėta Isabel I |
Sala de la Galera savo pavadinimą gavo nuo medinių lubų, kurių forma primena laivo (galeros) dugną. Iš šios menės 1474 m. buvo išlydėta karūnavimui Isabel I.
Sala del Solio menės sostai |
Sala de Reyes |
Sala de Ryas (Karališkoji menė) išsiskiria savo prabanga. Šią menę puošta visų Asturijos, Leono ir Kastilijos karalių statulėlės. Atidžiai apžiūrėjome visas ir suskaičiavome ne vieną moterį, per ilgus Ispanijos karalystės gyvavimo laikotarpius, valdžiusią šalį.
Dar įdomi mums pasirodė Sala de las Pinas (Kankorėžių menė), kurios lubas puošia 392 rankų darbo paauksuoti kankorėžiai, o štai Sala del Cordon (Virvės menė) savo pavadinimą įgavo nuo jos sienas puošiančių stilizuotų Pranciškonų vienuolių virvių. Sakoma, kad šią salės dekoraciją parinko karalius Alfonso X kaip atgailą už savo puikybę.
Koplyčia, kurioje tuokėsi karalius Felipe II ir Ana de Austria |
Pilyje mes apsukome kelis ratus, užtrukome kelias valandas ir sugebėjome net kelis kartus pasimesti ir vėl susitikti. Tikrai užburianti pilis, kurią būtina aplankyti ir patiems tuo įsitikinti. Iš pilies jau turėjome skubėti į autobusą, kuris parvežė mus į Madridą.
TOLEDO
Paskutinė mūsų viešnagės Madride diena buvo skirta Toledui. Greitasis traukinys į šį miestą išvyksta iš Atocha traukinių stoties. Traukiniai kursuoja maždaug kas valandą, tačiau mes sugebėjome susiruošti tik apie 12 val. (ryte turėjome susirasti internetinę kavinę ir atsispausdinti lėktuvo bilietus). Toledas nuo Madrido nutolęs maždaug 70 km, kurį greitasis traukinys įveikė daugiau nei per pusvalandį, kaip sakau, nespėjome įsitaisyti patogiuose krėsluose, o jau išlipti reikia :) Bilietas į abi puses kainavo 20,60 Eur.
Tik spėjom įsitaisyti patogiose kėdėse, o jau reikia lipti |
Tik išlipus iš traukinio, Toledo geležinkelio stotyje mus užpuolė turistų gaudytojai, siūlantys apžvalginę ekskursiją po miestą Hop-on hop-off autobusu. Susigundėme. Tai kainavo 16 Eur kiekvienai. Patogiai įsitaisę atvirame autobuse, užsidėję ausines ir susiradę suprantamą kalbą, pavasariniam vėjeliui kedenant plaukus (tądien pasitaikė pati šilčiausia mūsų kelionės diena), nulingavome link istorinio Toledo miesto.
Smagi kelionė Hop-on hop-off autobusu |
Audio gidas pasakojo Toledo istoriją nuo senų senovės. Keltų ir iberų gentys šioje vietovėje buvo įsikūrę dar iki romėnų atėjimo. Čia atsikraustę romėnai miestą pavadino Toletum (Auštai iškilęs). Tuo laiku, apie 193 m. pr. Kr miestas minimas ir istoriko Tito Livijaus raštuose. Žlugus Romos imperijai miestą užėmė vestgotai, o štai jau VIII mūsų eros amžiuje Toledas pateko musulmonų valdžion ir buvo prijungtas prie Kordobos kalifato, vėliau jis tapo nepriklausoma valstybe (taifa). Arabų valdymo metais, kaip ir daugelyje dabartinės Ispanijos miestų, čia klestėjo tiek arabų, tiek žydų, tiek krikščioniška kultūros, tolerancija skirtingoms religijoms, pagarba mokslui ir menui. 1085 m. valdant karaliui Alfonso VI iš Toledo buvo išvaryti musulmonai ir miestas grąžintas krikščionims, tačiau dar kelis šimtmečius mieste vyravo nusistovėjusi taiki atmosfera tarp įvairių religinių bendruomenių. Tais metais Toledas buvo paskelbtas Kastilijos sostine.
Deja, XIV a. religinė ir kultūrinė tolerancija išgaravo, prasidėjo pogromai prieš žydus ir musulmonus. Tolede buvo įsteigtas Ispanijos inkvizicijos tribunolas, tad kitataučiams teko rinktis priverstinį atsivertimą į krikščionybę arba bėgti iš miesto, o gal net ir iš šalies, nes tokie pogromai nuvilnijo po visą Ispaniją. 1561 m., sostinę perkėlus į Madridą, Toledo reikšmė sumenko, jis tapo provincijos miestu su didžia istorija. 1986 m. miestas dėl savo kultūrinės, istorinės ir architektūrinės reikšmės įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Jau pirmi vaizdai, pamatyti pro autobuso langą, sužavi |
Pro autobuso langus mes dairėmės į prieš akis atsiveriantį vaizdą į viduramžių miestą, o audio gidas vis kartojo: žiūrėkite į kairę - matote Ria Tajo (tai ta pati upė, kuris teka per Aranjuez :), kuri supa Toledo miestą iš trijų pusių kaip natūrali tvirtovė, žiūrėkite į dešinę - ten ant kalvos matosi senoji tvirtovė, žiūrėkite į kairę.....Nuo tų pasakojamų istorijų kartais nutoldavau apžavėta priešais atsiveriančių vaizdų. Autobusas suko aplink Toledą, pro akmenėtus upės šlaitus, pro prabangias užmiesčio vilas, mūsų žvilgsniams vis krypstant į nepakartojamą miesto panoramą. Tikrai verta pasinaudoti proga ir apvažiuoti Toledą aplinkeliu, nes vaikščiodami po senamiestį nesusidarysite bendro vaizdo bei nesužinosite tiek įdomybių, kiek pripasakojo audiogidas.
Miesto panorama tarsi iš turistinio atviruko |
Sustojame apžvalgos aikštelėje, kad galėtumėme pasigrožėti atvirukiniu Toledo vaizdu. Aukščiausioje miesto vietoje iškilusi Alcazar de Toledo tvirtovė, statyta romėnų kaip gynybinė pilis, ji ir vėliau išlaikė savo paskirtį. Tačiau XVI a. karalius Carlos I liepė perstatyti Alcazar de Toledo, paverčiant ją karališkąja rezidencija. Senoji tvirtovė buvo nugriauta ir pastatyta renesansinė pilis. Gaila, bet sostinei persikėlus į Madridą, pilyje taip ir neapsigyveno karališkoji šeima. Pilyje buvo įsikūręs karališkasis kalėjimas, vėliau - kareivinės, pilis ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, kol, 1936 m. buvo visiškai sugriauta. Ją rekonstruoti imtasi 1940 m., rekonstravimo darbai baigti 1961 m. ir čia įkurdintas Karo muziejus. Tad autentikos nesitikėkite, čia kaip mūsų Karalių rūmai - gražu, bet... Nusprendėme į mūsų šios dienos planus Alcazar de Toledo netraukti, tačiau antrą pagal aukštį matomą statinį - išlaikiusią autentiką Toledo katedrą - būtinai aplankysime.
Apžvelgę Toledo panoramą, toliau tęsėme ekskursiją su audiogidu, kuris jau pasakojo apie žymų XVI a. graikų kilmės tapytoją Domenicos Theotokopoulos, mums geriau žinomą El Greco pavarde. Tapytojas 1577 metais atvyko į Toledą tapyti altoriaus paveikslo viename iš vienuolynų. El Greco taip susižavėjo miestu, kad liko jame iki pat mirties. Čia jis nutapė žinomiausius savo paveikslus: „Kristus ir apaštalai“, ,,Toledo peizažą", „Grafo Orgazo laidotuvės“. Pastarąjį paveikslą galima pamatyti De Santo Tome bažnyčioje.
Puente San Martin |
Apsukę ratą aplink Toledą, pravažiavę miesto centru, savo kelionę Hop-on hop-off autobusu baigėme ties Puente San Martin. Manoma, kad šioje vietoje stovėjęs senasis tiltas sugriuvo, tad 1380 m. pastatytas naujas tiltas, kuris pasiekė mūsų dienas. Tiltas turi 5 arkas, kurių aukštis siekia net 40 metrų. Tilto galuose lyg sargybiniai stovi dantyti bokšteliai, kurių vieną puošia karaliaus Carlos V herbą.
Puento San Martin bokštas, kurį puošia Carlos V herbas |
Grožimės panorama nuo San Martino tilto |
Tiesa, dar sustojome pažiopsoti, kaip liemenį virve apsiviję žmogeliai, lynu kėlėsi į kitą Tajo upės krantą. Čia kaip mūsų koks nuotykių parkas norintiems ekstremalių pramogų. Visai smagi pasirodė ši atrakcija, tik neturėjome laiko ilgiau užsibūti, o gal net išbandyti.
Fly Toledo - taip vadinasi ši atrakcija |
Prie Puerta Del Cambron, ant grindinio pastebėjome Toledo planą. Nuostabu, dabar tikrai nepasiklysime. Teko gerai įsižiūrėti, nes pasiimti jo su savimi negalėjome.
Toledo planas po mūsų kojomis |
Pralindę pro viduramžius menančius Puerta Del Cambron, atsidūrėme tiesiai priešais Monasterio de San Juan de los Reyes. Šis vienuolynas laikomas vienu geriausių vėlyvosios gotikos, dar vadinamos Gótico Isabelino, architektūros stiliaus pavyzdžių. Vienuolynas buvo pradėtas statyti 1476 m., buvo planuojama, kad čia bus katalikų monarchų mauzoliejus, tačiau vėliau mauzoliejaus vietą perkėlus į Granadą, vienuolynas buvo atiduotas vienuoliams pranciškonams. XIX a. pradžioje vienuolynas smarkiai nukentėjo nuo Napoleono armijos karių. Atstatymai prasidėjo 1883 m. ir tęsėsi iki 1967 m., kuomet vėl jame apsigyveno pranciškonai.
Monasterio de San Juan de los Reyes |
Apžiūrinėdamos šį gotikos paminklą, atkreipėme dėmesį, kad fasadą dengia nutrūkusių grandinių liekanos. Pasirodo, tai krikščionių, išlaisvintų iš maurų nelaisvės, grandinės - ar tai tiesa, ar tai tik legenda, spręskite patys. Vienuolyne yra prabangi koplyčia su nava ir gotikiniu skliautu bei apelsinmedžių sodas. Deja, šiuokart pasitenkinome vienuolyno eksterjeru, interjerą palikome kitam kartui.
Santa Maria la Blanca |
Už vienuolyno prasideda Barrio de la Judería - senasis Toledo žydų kvartalas. Seniau čia veikė kelios sinagogos. Po rekonkistos (XV a.) žydai buvo išvyti iš miesto, o sinagogos paverstos bažnyčiomis arba sugriautos. Šiandien yra išlikusios dvi sinagogos: sinagoga del Tránsito ir sinagogą Santa Maria la Blanca. Buvo labai smalsu aplankyti sinagogą, todėl susiradome seniausią sinagogą Tolede Santa Maria la Blanca. Manoma, ji statyta apie 1180 m. Po krikščionių rekonkistos Tolede 1405 metais, sinagoga buvo paversta bažnyčia ir pavadinta Santa Maria la Blanca. Bažnyčią globojo vienuolynas, tačiau, nugriuvus pastato šiaurinei pusei, vienuoliai buvusią sinagogą paliko. Tuomet pastate buvo įkurdintas ginklų sandėlis, vėliau tapęs šiaip visokių niekniekių sandėliu. 1856 m., statinį paskelbus nacionaliniu paminklu, prasidėjo restauravimo darbai.
Baltos sinagogos kolonos
Dabar Santa Maria la Blanca nevyksta religinės apeigos, sinagoga veikia kaip muziejus. Nusipirkome bilietėlius, kurie kainavo po 2.80 Eur ir įėjome. Tiesa pasakius, tikėjausi didesnio įspūdžio, o čia pamačiau tik 28 baltas kolonas, remiančias pasagos formos arkas. Prie rytinės pastato sienos, kuri pasisukusi Jeruzalės kryptimi, yra išlikusi kriauklės formos arka, kažkada prilaikiusi Toros ritinius. Ir viskas. Tik šviesos ir baltumo pojūtis.
Barrio de la Judería skersgatviai |
Iš sinagogos buvusio Barrio de la Judería skersgatviais išėjome į Calle Santo Tome, kurioje pamatėme jaukius lauko staliukus, prie kurių sėdėjo keletas žmonių ir, atrodo, skaniai vakarieniavo. Susigundėme ir mes - prisėdome.
Prašom atsigaivinti |
Kavinė vadinasi ,,El 10 de Santo Tome" ir, beje, veikia nuo 1856 metų - senokai. Maistas skanus ir estetiškai pateiktas, kaina, kaip ir daugelyje kavinių, apie 10 Eur asmeniui.
,,El 10 de Santo Tome" repertuaras |
Pavalgę vėl pakilome klaidžioti po miestą, vis pasidairydamos lyg į kelrodę žvaigždę į gotikinį Toledo katedros bokštą, kuris matomas beveik iš visų gatvelių, nesunkiai radome Plaza del Ayuntamiento. Šioje aikštėje ir stovi gražuolė Toledo katedra.
Katedra užsispraudusi tarp namų ir siaurų gatvelių,
todėl sunku įžiūrėti visą jos grožį |
Pilnas Toledo katedros pavadinimas yra Santa Iglesia Catedral Primada de Toledo (Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun ėmimo katedra). Sklinda kalbos, kad katedra pastatyta toje vietoje, kur šv. Ildefonsui (San Ildefonso) - vėliau tapusiam miesto globėju - pasirodė Dievo Motina. O faktai sako, kad iki katedros pastatymo šioje vietoje stovėjusi vestgotų bažnyčia, vėliau - musulmonų mečetė, o katedra pradėta statyti tik 1226 m. Statyba buvo baigta apie 1493 m.
Toledo katedros ažūras
|
Mums vėl nepasisekė - apsižvalgyti viduje nepavyko. Buvo uždaryta. O visose turistinėse brošiūrose rašoma, kad būtent viduje atsiskleidžia šios šventovės grožis ir didybė. Katedros vidus yra 120 metrų ilgio, su penkiomis navomis ir 88-iais išpuoštais stulpais. Manau, verta pasižvalgyti, bet kitą kartą.
Santa Iglesia Catedral, Puerta de los Leones (Liūtų vartai) |
Plaza del Ayuntamiento talpina ne tik katedrą, joje stovi ir Rotušė, statyta 1612-1618 metais, pagal geriausių to meto miesto architektų Juan de Herrera bei Jorge Manuel Theotokopoulos, žymiojo dailininko El Greko sūnaus, projektą. Pastatas pasižymi idealia simetrija ir itališkojo klasicizmo kolonomis bei puošniais šoniniais bokšteliais su smailėmis.
Rotušė, kurioje dabar įsikūrusi turizmo agentūra , ir už nugaros - Arkivykupo rūmai |
Tarp Katedros ir Rotušės įsiterpę Arkivyskupo rūmai, išaugę iš keleto namų XIII a. karaliaus Alfonso VIII dovanotų arkivyskupui Rodrigo Jiménez de Rada.
Tačiau mums didesnį įspūdį nei Arkivyskupo rūmai paliko bala viduryje aikštės. Pradžioje nesupratome iš kur tas vanduo (lietaus tądien nebuvo) ir kaip miesto centre, aikštės viduryje tiek daug sąšlavų susirinkę. Priėjome arčiau - čia, pasirodo, horizontalus fontanas. Šonuose iš žalsvo metalo (žalvario?) lyg lietaus suneštos šakelės, o per vidurį skaidrus vandens upelis teka, kuriame atsispindi katedros bokštai. Tai menininkės Cristina Iglesias darbas Tres Aguas.
Cristina Iglesias 2014 m. darbas Tres Aguas. |
Tiesiog negali neužsukti į jamon parduotuvėlę |
Toledo gatvelės |
Taip bežioplinėdamos atsidūrėme gatvėje, kuri rangėsi žemyn nuo kalno ir vedė į kitą, naujesnio miesto dalį. Vakariniai saulės spinduliai nušvietė kelią ir namų stogus po mūsų kojomis. Vaizdas buvo pritrenkiantis.
Vakarėja |
Po mūsų kojomis saulės nušviesti Toledo stogai |
Arco de le Sangre ir Miguel de Cervantes skulptūra |
Pasilabinę su Cervantes, akmenimis grįsta gatvele nusileidžiame žemyn nuo kalno ir atsiduriame tiesiai priešais Puente de Alcantara.
Puente de Alcantara per Tajo upę |
Tiltas statytas dar romėnų laikais ir buvo vienintelis tiltas, jungiantis miestą su kitoje upės pusėje esančia kalva. Vėliau, Tolede įsikūrus arabams, tiktas buvo patobulintas - buvo pristatyti gynybiniai bokštai. Ir ne šiaip bokštai, bet su dvigubais įtvirtinimais. Priešui puolant miestą, neužteko prasiveržti pro vienerius tilto vartus, reikėjo pereiti siaurą ,,kiemelį" ir įveikti dar vienus vartus.
Siauras Puente de Alcantara praėjimas su kažkada čia buvusiais dvejais vartais |
Aišku, per šimtmečius tiltas ne kartą nukentėjo, buvo perstatytas, keitė savo įvaizdį, pvz. barokiniai vartai pastatyti tik XVIII a., tačiau jo svarba miestui išliko iki šių dienų, o nuo 1921 m. jis saugomas valstybės kaip nacionalinis paminklas.
Vaizdas nuo Puente de Alcantara |
Perėję tiltą neilgai trukus priėjome ir geležinkelio stotį. Kadangi iki traukinio išvykimo buvo likę keletas minučių dar pasižvalgėme ir po geležinkelio stoties pastatą. Nedidelė, tačiau tikra gražuolė, stotis suprojektuota architekto Narciso Clavería y de Palacios mudejer stiliuje ir atidaryta apie 1920 m. Įspūdis toks, tarsi ne stotyje, o kalifo rūmuose svečiuotumeisi.
Geležinkelio stoties salė |
Štai šiuo traukinuku grįžome į Madridą |
Paskutinis rytas Madride, kaip ir visose kelionėse, toks sujauktas. Dar norisi pamiegoti, o lėktuvas, kaip sakoma, nelaukia. Žadinamės, keliamės apie pusę penkių ryto. Greit susikuičiame ir lekiame į metro stotį. Išlipame sustojime, kur reikia sulaukti metro, vežančio į oro uostą. Deja...tokį ankstyvą rytą traukinukai važinėja kas valandą - reikėjo anksčiau apie tai pagalvoti. Jau panika. Lekiame į gatvę gaudyti taksi (išsikviesti negalime, neturime numerio). Laimei, kitoje gatvės pusėje pamatome prie viešbučio sustojusį taksi automobilį. Paknapstom link jo - laisvas. Jau švintančiomis miesto gatvėmis pasiekiame oro uostą. Sudie, Madride!
Nuostabus aprašymas. Ruošiuosi rugsėjo mėnesį į Madridą. Tikrai pasinaudosiu ir Jūsų blogo informacija. Pati irgi rašau kelionių blogą. http://rasospasaulis.blogspot.lt/. Apie Madridą parašyti geriau tikrai nepavyks. Dėkoju už pagalbą planuojant kelionę. Rasa
AtsakytiPanaikintiDžiaugiuosi,kad galėjau būti naudinga. Perskaičiau jūsų įrašą apie Genują. Aš Genujoje buvau tik pora valandų, tad jūsų rašinys priminė sau duotą pažadą dar kartą ten apsilankyti:) Įspūdingų kelionių!
Panaikinti