ŠKOTIJA: NUO EDINBURGO IKI SKYE SALOS

   Ši kelionė lyg ir pati susiplanavo: atostogauti važiuoju pas draugus į Palangą, o iš Palangos pasitaikė padorūs bilietai (120 Eur) į Glasgow, tai ir susigundėme. Kelios dienos prie lietuviškos Baltijos ir liepos  12-os  vakarą (tiksliau naktį) jau sėdime Ryanair lėktuve (su valandos vėlavimu). Glasgow pasiekiame jau gerokai po vidurnakčio, tad labai džiaugiamės, jog viešbutis teikia pervežimo paslaugą (be papildomo mokesčio!). The Normandy Hotel viešbutis yra visai netoli oro uosto ir drąsiai galiu jį rekomenduoti nakvynei po ilgo ar trumpo skrydžio. Kaina už dvivietį kambarį 41 Eur, pusryčiai neįskaičiuoti, tačiau galima juos gauti sumokėjus keletą eurų - pasirinkimas gana neblogas, gal tik kava ne kažką.
   Ryte vėl pasinaudojome pervežimo paslauga į oro uostą, kur mūsų laukė automobilis. Šios dienos tikslas - Edinburgas. Atstumas nedidelis, tad Škotijos sostinę pasiekiame dar iki pietų. 



Holyrood parkas: Saint Anthony's Chapel ir St. Margaret ežeras

   Edinburgas – Škotijos sostinė nuo 1437 m. Tai antrasis pagal dydį Škotijos miestas po Glasgow.  Išsidėstęs Škotijos rytinėje pakrantėje. 1995 m. Edinburgas buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.    Iki miesto atsiradimo čia  buvo ežeringa ir pelkėta vietovė tarp kalvų, kurioje buvo išsidėsčiusios gyvenvietės. Nusausinus pelkes čia ėmė kurtis miestas.  I m. e. a. pabaigoje Lodiane (taip vadinosi ši Škotijos sritis) išsilaipino romėnai, kurie čia rado keltų-britų gentį votadinius. Kažkuriuo metu prieš VII a. Gododinas pastatė Din Eldyn arba Etin kalvos tvirtovę (nuo jos ir kilo miesto pavadinimas). IX a. pirmoje pusėje Nortumbriją (viduramžių anglų karalystė Šiaurės Anglijoje ir Pietryčių Škotijoje) ir Edinburgą nukariavo vikingai ir įtraukė į Danelagą (skandinavų apgyventos teritorijos Anglijoje ribos). 910 m. danus nugalėjus Edvardui Vyresniajam miestą užėmė škotai. 1020 m. karalius Malkolmas II įtraukė Edinburgą į Škotijos karalystės sudėtį. 1093 m. Edinburgo raštuose jau minima tvirtovė, kuri išsivystė į šiuolaikinėje miesto panoramoje dominuojančią Edinburgo pilį. XII a. šalia Edinburgo pilies buvo nedidelis miestelis, o netoliese šalia Holyrood abatijos - gyvenvietė. XIII a. abi gyvenvietės tapo karališkąja valda, o tuo pačiu metu Edinburgas ir pasienio regionas tapo Anglijos ir Škotijos karalysčių ginčų objektu. Anglai nekartą apgulė ir užėmė miestą, tačiau per tolimesnius porą amžių škotai miestą išlaikė savo rankose. Škotijos karalystės sudėtyje miestas vystėsi ekonomiškai ir kultūriškai. Tačiau sostine jis tapo ne iš karto. Iš pradžių karalystės sostinė buvo Scone (dab. Old Scone). Vėlyvaisiais viduramžiais ji prarado savo reikšmę ir jos vaidmenį perėmė Pertas, dar vėliau - Stirlingas. Viduramžiais sostinėje dažnai ir ilgą laiką lankydavosi karališkasis dvaras, kuris paprastai keliaudavo ir po kitas vietoves. 1603 m. Škotijos karalius Jokūbas I tapo pirmuoju Stiuartų dinastijos monarchu karūnuotu Anglijos karaliumi. Taip susidarė personalinė Škotijos ir Anglijos unija. Tais pačiais metais jis įkūrė Škotijos parlamentą, kurio pagrindinė būstinė įsikūrė Edinburge. Jokūbas I nusprendė perkelti sostinę iš Stirlingo į Holyrood dvarą taip faktiškai Edinburgas tapo Škotijos sostine.
   1639 m. Edinburge kilo maištai nukreipti prieš anglikonų bažnyčios stiprinimą, kurie peraugo į visos Škotijos sukilimą ir Anglijos pilietinį karą. Oliveriui Kromveliui nugalėjus škotų kariuomenę miestą užėmė britai. Viena svarbiausių datų miesto ir visos Škotijos istorijoje yra 1707 m. gegužės 1 d. sudaryta unijos su Anglija sutartis - Act of Union. 1745 m. kilo Antrasis jakobitų sukilimas prieš Anglijos vyriausybę. Sukilėliai užėmė Edinburgą, bet po kelių pirmųjų laimėjimų buvo sumušti mūšyje prie Culloden. Po sukilimo numalšinimo britai ėmėsi represijų prieš škotus. Anglų viršenybės ženklan buvo nuspręsta įkurti naują kvartalą turtingai britų buržuazijai, pavadintą New Town. Šiauriau pilies sukurtas simetriškas plačių ir patogių gatvių tinklas, tarp kurių buvo statomi gyvenamieji namai, bankai ir ofisai. Naujojo kvartalo gatvių pavadinimai buvo skirti Anglijos karališkosios šeimos atstovų atminimui - pagrindinė gatvė pavadinta George Street karaliaus Jurgio III garbei, o jai paralelinės gatvės - Queen street ir Princess street jo žmonos Šarlotės ir sūnų garbei.   Edinburgas - gimtinė ne vieno garsaus mąstytojo, rašytojo, mokslininko ar net personažo. Būtent iš šio miesto kilo garsus filosofas Deividas Hjumas, telefono išradėjas Aleksandras Belas, evoliucijos teorijos "tėvas" Čarlzas Darvinas, rašytojai Valteris Skotas, Robertas Luisas Stivensonas, Artūras Konanas Doilis, čia buvo sukurti tokie personažai kaip  Šerlokas Holmsas ar Haris Poteris. Ir dar - Edinburge yra apie 4500 valstybės saugomų architektūros paminklų ir istorinių statinių. 

Neįveikiamas užraktas

   Susirandame Parsons Green Terrace - taip įmantriai vadinasi mūsų užsisakyti dviejų miegamųjų apartamentai (Flat 3, 18 Parsons Green Terrace, Edinburgh), netoli Holyrood parko. Automobilį pasistatome gatvėje, išsikrauname lagaminus ir dar-dar-dar grindiniu iki apartamentų.

   Apartamentus randame nesunkiai, prie durų dėžutė su kodu (kodą šeimininkai atsiuntė el. paštu) - su tokiu užraktu dar neteko susidurti :).
Atrodo viskas aišku - surenki kodą ir durys atsidaro. Bandome kartą - nepavyko, bandome antrą - nepavyko. Prie durų mus pasiveja toks linksmas vyriokas, sako: aš čia gyvenu, - ir įleidžia į laipinę, dar ir arbatos išgerti pakviečia. Mes atsisakome, nes labai jau rūpi pasidėti lagaminus ir į miestą lėkti. Užlipame į antrą aukštą, beldžiame - tyla, skambiname - tyla, tada nusprendžiame - nešame lagaminus atgal į automobilį, o vakare ką nors sugalvosime. Užbėgant į priekį - nereikėjo nė vakaro. Sugalvojome dar vaikščiodami po miestą, kad surinkus kodą ir paspaudus mygtuką atsidaro ne durys, o  dėžutė, kurioje yra raktas nuo laiptinės ir kambario durų!!! Paprasčiau nebūna, tik mes patys kalti, kad tokie nesupratingi pasirodėme :)

   O dabar, sugrąžinę lagaminus į automobilį, einame  keliu palei Holyrood kalvą, kuris mus nuveda tiesiai į Edinburgo senamiestį. Į kalvą neužkopiame (vėliau paaiškėjo, kad be reikalo, nes nuo jos - vadinamos Artūro sostu - atsiveria gražiausia miesto panorama). Nusileidžiame nuo kalvos ir atsiduriame tiesiai prie  Holirudo rūmų (Holyrood Palace) - oficialios karalienės Elžbietos II rezidencijos. 
   Dešinėje paliekame Holirudo rūmus ir sukame į kairę, pro Škotijos parlamento pastatą, suprojektuotą katalonų architekto Enric Miralles. Status, bangą primenantis granito, plieno ir ąžuolo masės pastatas, atvėręs duris 2004 m., yra toks pat įspūdingas, kaip ir jo kaina: 400 mln. svarų sterlingų. Nuo šio pastatų prasideda žymiausia Edinburge Karališkosios mylios (Royal Mile) gatvė. XIV amžiaus anglų ir škotų monarchai nuo Holirudo rūmų iki senamiesčio ir jame stūksančios Edinburgo pilies nueidavo lygiai vieną mylią (1,8 km), todėl ji ir vadinama Karališkąja mylia.  

Šiame gražiame name su laikrodžiu veikia Tolbooth Tavern

    Sustojame aikštelėje prie Presbetirionų bažnyčios (Canongate Kirk). Šalia bažnyčios,  Karališkąja  mylia žingsniuoja škotų poetas Robert Fergusson. Ši skulptūra buvo sukurta 2004 m. už parapijiečių aukas. Poetas mirė labai jaunas ir palaidotas šalia esančiose Canongate Kirk kapinaitėse.





Monumentas Robert'ui Fergusson'ui

   Sustojame šalia poeto skulptūros ir laukiame ekskursijos, kurią po miestą veda savanoriai. Ekskursija turėjo prasidėti Karališkosios mylios gatvėje, buvo nurodytas namo numeris ir pasakyta, kad šalia yra kavinė. Atrodo, atvykome laiku ir į nurodytą vietą, bet ekskursijos taip ir nesulaukėme. Pradėjo lynoti, tad vietoj ekskursijos nuėjome gerti kavos su pyragaičiais - vėliau paaiškėjo, kad ne toje vietoje laukėme - vėl nusivylimas (savimi :)

  Toliau palengva kylame aukštyn. Iš abiejų Karališkosios mylios gatvės pusių driekiasi keliaaukščiai namai. Edinburgas - pirmas Europos miestas, kuriame buvo statomi daugiabučiai namai. Senamiesčio ankštumas sąlygojo statyti namus aukštyn. XVII amžiuje septynių-aštuonių aukštų pastatai buvo įprastas reiškinys. Miestas dar ir dabar dvelkia viduramžiais: vyrauja tamsios spalvos, mažai dekoruoti, daugumoje gotikinio stiliaus namai, akmenimis grįstos gatvės ir nedideli vidiniai kiemai.

Vienas seniausių Karališkosios mylios namų bei vienintelis išlikęs originalus viduramžių pastatas Edinburge yra John Knox House, statytas 1470 m. Jame gyveno Škotijos protestantų reformatorius John Knox (Džonas Noksas).

     Nuo Karališkosios Mylios į visas puses žemyn šakojasi daugybė siaurų, stačiai besileidžiančių skersgatvių, vadinamų „closes“. Kažkada jų buvo apie tris šimtus,  dabar suskaičiuojama per šešiasdešimt. Kai kurie jų pavadinti čia gyvenusių gyventojų vardais, kaip Mary King‘s close, Jackson's close, kiti – įvairių profesijų vardais, kaip Advocate‘s close, Writen's close.

Rašytojų muziejus, esantis Ladystir's closen

   XVII a. pradžioje Karališkoji mylia buvo viena labiausiai apgyvendintų miesto gatvių: čia virė prekyba, gyvavo amatai, aludėse liejosi alus ir šnekos, o naktimis šventosios inkvizicijos pakalikai gaudydavo ,,raganas". Sakoma, tuo metu čia buvo sudeginta daugiau nei 300 „raganavusių“ moterų.
  1644 m. Karališkąją mylią nusiaubė maras: per dvejus metus nusinešęs beveik pusės miestiečių gyvybes. Nenuostabu, nes mieste tuomet tvyrojo nepakenčiamas ir nesveikas tvaikas. Namai neturėjo šiukšlių šalinimo sistemos, pamazgos buvo išpilamos tiesiai į gatvę, po namais veisėsi žiurkės, kurios platino užkratą. Vienas Karališkosios mylios kvartalas, kurio pastatai priklausė Edinburgo teisininko dukrai Meri King (Mary King) ir kuris buvo labiausiai užkrėstas maro, tapo mirtininkų skersgatviu: čia buvo nešami visi sergantieji ir paliekami mirti.

   Tokie tad buvo viduramžiai Edinburge. Tačiau dabar tai gražus, išpuoselėtas, pritraukiantis marias turistų iš viso pasaulio, miestas. Čia akį traukia prabangios parduotuvės, jaukūs barai, turtingi muziejai ir smagūs gatvės muzikantai, apsirengę tradiciniais škotų kiltais ir pučiantys dūdmaišius. Kaip nesustoti ir nepasiklausyti? Nors minutėlę..

Gatvės muzikantas

    Palikę muzikantą groti kitiems, prieiname bokšto smailę į dangų įrėmusią Tron Kirk (Tron bažnyčią). Ji buvo pastatyta XVII a. viduryje ir kaip maldos namai veikė iki 1952 m. Nuo tada pastatas net 50 metų nebuvo naudojamas, išskyrus kelias išimtis, kai čia veikė turizmo informacinis centras, na o dabar joje įsikūręs nedidelis turgus. Bažnyčios pavadinimas kildinamas nuo netoliese stovėjusių miesto svarstyklių, vadinamų tron - etimologiškai šis žodis yra paimtas iš senosios prancūzų kalbos, kurioje tronelio arba troneau reiškia "pusiausvyra". Vieta, kur stovėdavo svarstyklės tron, miestui buvo ypatinga - čia sverdavo prekes, čia taip pat bausdavo nepilnamečius nusikaltėlius.
  Nugali smalsumas, tad trumpam užsuku, pasigrožiu spalvingais vitražais ir vejuosi draugus, kurie jau žingsniuoja link St. Giles katedros. 



Tron Kirk pastato smailė gerai matoma iš daugelio Edinburgo vietų

  St. Gile's (Šv. Egidijaus) katedra arba didžioji Škotijos bažnyčia yra pagrindinė šventykla Edinburge. Nėra tvirtų įrodymų, tačiau manoma, kad pati seniausi katedros dalis - keturios centrinės kolonos - siekia net XII a. 1385 m. bažnyčią nusiaubė gaisras, po kurio ją teko atstatyti iš pagrindų. Įsigalėjus reformacijai, apie 1560 m., didžioji dalis bažnytinių brangenybių buvo parduota vietiniams juvelyrams, o pati bažnyčia, laikantis reformacijos nuostatų, suskirstyta į daugybę patalpų. Per 300 metų bažnyčia buvo naudojama ne tik religiniams tikslams, čia buvo įkurdintas policijos departamentas, gaisrininkų tarnyba, mokykla, anglies parduotuvė, net kalėjimas, kuriame buvo kalinamos prostitutes. XIX a. pradžioje bažnyčia buvo tiek nuniokota, kad darė gėdą miestui. 1829 m. pastatą imtasi restauruoti, kurio metu buvo nugriautos kelios koplyčios, į langų nišas įstatyti puošnūs vitražai, taip pat atnaujintos bažnyčios išorinės sienos. Vėliau, jau XIX a. antroje pusėje buvo nugriautos ir pertvaros, pastatytos reformacijos laikais.
  Iš visų miesto statinių katedra išsiskiria savo bokštu, primenančiu karališkąją karūną.


St. Giles katedros karūna

   Prie įėjimo į St. Gile's katedrą stovi The Mercat Cross (Mercato kryžius) - klestinčio prekybinio miesto simbolis. Tai aukštas akmeninis stulpas, kurio viršų puošia vienaragio skulptūra. Pirmasis kryžius buvo pastatytas 1365 m., o štai XVIII a. viduryje kažkodėl buvo nugriautas. Dabartinis kryžius pastatytas 1885 m., tačiau ne visai senojo kryžiaus vietoje, o šalia jos. 

The Mercat Cross

St. Gile's katedra įspūdinga ne tik savo išore, bet ir vidumi - gotikinės lubos, šviečiantys vitražiniai langai, paminklai žymiems Škotijos asmenims, tame tarpe rašytojui Robertui Louisui Stivensonui, vėliavomis puoštas Prestono takas (The Preston Aisle)  ir, be abejonės, žymioji Dagio koplyčia  (The Thistle Chapel), į kurią patekome pro XV a. durų arką.

.

The Preston Aisle

  Dagio koplyčia tikrai išsiskiria savo grožiu. Ji įrengta 1911 m. ir skirta Dagui ordino - paties seniausio ir garbingiausio Škotijos ordino iki šių laikų - nariams. Nors ordinas įkurtas 1687 m., tačiau ordino nariai iki įrengiant Dagio koplyčią savo atskiros koplyčios neturėjo. Čia vyko ir vis dar vyksta naujų narių įšventinimo ceremonijos. Kiekvienas ordino narys koplyčioje turi savo nišą-relikvijorių, virš kurios puikuojasi jo heraldiniai atributai.

Usnies koplyčia  (The Thistle Chapel)

  Išėję iš St. Gile's katedros dar pasižvalgėme po  Parlmento aikštę, kurią supa didingi, kažkada buvę parlamento, rūmai suteikę šiai aikštei pavadinimą. Dabar čia posėdžiauja Aukščiausiasis Škotijos teismas, įsikūrusi Teisės kolegija bei kitos teisės institucijos, veikia keletas bibliotekų.

Parlamento aikštė

Nuo Karališkosios Mylios šakojasi daugybė stačiai besileidžiančių skersgatvių 

 Keli žingsniai nuo Parlamento aikštės ir St. Gile's katedros stovi neogotikinė Tolbooth church.  Pastato 74 metrų smailė -  aukščiausias taškas Edinburge. Pastatas statytas tarp 1842-1845 m., jo projektas yra dviejų architektų - J. Gillespie Graham'o ir  August Pugin'o - bendradarbiavimo rezultatas. Nors pastatas labai artimas bažnytinei architektūrai, jis niekada nebuvo naudojamas kaip maldos namai. Nuo pat pradžių čia buvo įrengta Škotijos bažnyčios Generalinės asamblėjos salė. Generalinė asamblėja paskutinį kartą čia posėdžiavo 1929 m., tačiau pastatas tradiciškai ir toliau buvo naudojamas įvairioms miesto reikmėms. 1979 m. pastatas buvo uždarytas ir išliko nenaudojamas iki 1999 m., kai jis buvo pertvarkytas ir jame buvo įkurdinta Edinburgo festivalio ,,The Hub" administracija ir informacinis centras.

Lietučiui purškiant: nuotraukos kairėje  -,,camera obscura“ su ant stogo esančiu periskopu , nuotraukos dešinėje - ,,The Hub" pastato smailė

  Pro ,,The Hub" pastatą, pro viskio ir džino distilerijas, pro gatvės muzikantus, dulkiant šiltam škotiškam lietučiui, pasiekėme prieš pilies vartus esančią aikštę – Esplanade. Visą pilies didybę ir grožį užstojo šioje aikštėje pastatytos tribūnos, skirtos žiūrovams stebėti miesto renginius. Pralindę pro tribūnų šone esantį tunelį atsidūrėme priešais Edinburgo pilį.

Edinburgo pilies fasadas

   Edinburgo pilis pastatyta ant 133 metrų vulkaninės kilmės monolito su trimis stačiais šlaitais, kuris susiformavo  prieš milijonus metų išsiveržus vulkanui. Pirmos akmeninės pilies sienos atsirado dar I mūsų eros amžiuje. Ji buvo vadinama ,,Mergelių pilimi" nes, pasak legendos, ant kalno buvusi šventykla priklausė „Devynioms mergelėms“, tarp kurių buvo ir galinga burtininkė Morgan le Fay (https://en.wikipedia.org/wiki/Morgan_le_Fay), siejama su legendiniu karaliumi Artūru.

   Edinburgo pilis pastatyta ant 133 metrų vulkaninės kilmės monolito

   Iki dabar išlikusi Edinburgo pilis statyta XII amžiuje karaliaujant David I. Per šimtmečius statinys ne kartą keitė savo paskirtį: buvo karalių rezidencija,  kariuomenės būstine,  kalėjimu. Pilis neoficialiai vadinama ,,raktu į Škotiją", nes įstatymais buvo numatyta - kam priklauso pilis, tas turi visas teises valdyti ne tik Edinburgą, bet ir visą Škotiją. Todėl dėl šios pilies ne kartą kilo karai tarp  Anglijos ir Škotijos monarchų, o pilis beveik visada būdavo apgulta.  Paskutinis mūšis įvyko 1745 m., kai buvo nuverstos škotų Stiuartų dinastijos šalininkai ir Edinburgą užėmė jakobitai.
Šiaip jau škotų monarchai gyventi Edinburgo tvirtovėje nemėgo. Paskutinis valdovas, nakvodavęs Edinburgo pilyje, buvo Anglijos karalius Charles I. Išlikęs pilies interjeras - kaip tik iš jo laikmečio (XVII a. vidurys). Kaip  minėjau, nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XIX amžiaus pradžios pilyje veikė kalėjimas, kuriame buvo saugomi nusikaltę karininkai. Tarp XIX-XX amžiaus pilyje vyko atstatymo darbai, o 1927 metais statinys gavo Škotijos nacionalinio karo memorialo statusą.

Pro šiuos vartus įeinama į pilies teritoriją

   Šiuo metu pilyje veikia ne viena ekspozicija, čia galima pamatyti Škotijos karalių regalijas ir kitas relikvijas. Pilies Didžiojoje Menėje kadaise rinkdavosi Škotijos parlamentas. Edinburgo pilyje taip pat saugoma speciali patranka, pagal kurios šūvius kadaise škotai nusistatydavo laikrodžius. Dar ir šiandien galima kiekvieną dieną (išskyrus sekmadienius) 13 val. išgirsti  patrankos šūvį, taip pagerbiant šio krašto istorija.

Vaizdas į Edinburgą nuo pilies sienos

  Apėjome pilies kiemą prie įėjimo, apžiūrėjome aukštas viduramžiškas sienas, tačiau į vidų nusprendėme neiti. Ir visai ne dėl to, kad bilietas kainavo 18,50 Škotijos svarų, bet todėl, kad buvome suplanavę šioje kelionėje apsiriboti tik vienos pilies vidaus ekspozicijos apžiūra, ir tai nebuvo Edinburgo pilis. Tačiau, tačiau gal tai buvo mūsų klaida, kas žino...
 Nusileidę stačiais laiptukais nuo pilies kalno atsidūrėme Grassmarket aikštėje. Čia kiekvienos durys veda į pub'ą. Mums tinka, nes jau laikas būtų kažko užkrimsti. Iš daugybės pub'ų išsirenkame Whisky & Ale House, nes randame laivą staliuką lauke (kituose pub'uose visi užimti). Užsisakome kiekvienas pagal skonį ir norą. Kol gamina patiekalus, gurkšnojame alų ir skaitome Grassmarket aikštės istoriją.

Mes gurkšnojame, o vienintelis mūsų vyras - fotografuoja. Šaunu, ar ne:)

 Pasirodo, ši vieta pavadinimą gavo nuo čia XV-XIX a. vykdavusio javų bei žolėdžių gyvulių turgaus. Jau XVI a. aplink aikštę pradėti statyti gyvenamieji namai, o štai XVII a. čia pastatytos kartuvės ir perkeltos viešų bausmių vykdymo procedūros. Tad nenuostabu, jog ši aikštė apipinta legendomis. Viena jų pasakoja, jog kadaise viena moteris Maggie Dickson buvo nuteista myriop už savo kūdikio nužudymą. Ji buvo viešai pakarta Grassmarket aikštėje. Tačiau moteris, jos kūną gabenant į kapines, netikėtai atgijo. Teisėjai nebežinojo ką bedaryti, nes karti jau mirusio žmogaus - buvo oficialiai daktaro patvirtintas jos mirties faktas - lyg ir nebeišeina. Tad ji buvo paleista ir dar nugyveno 40 metų ir mirė sava mirtimi. Tai tik viena iš legendų. Kita porina, kad tais laikais, kai medicinos mokslas dar tik vystėsi, buvo įsigalėjęs lavonų verslas - ,,verslininkai" iškasdavo tik ką palaidotus žmones ir parduodavo medicinos fakultetui. O tų lavonų ne tiek jau daug buvo, konkurencija didžiulė. Tad du vyriokai, turėję viešbutį  šioje aikštėje, įsigudrino savo svečius nudaigoti ir jų kūnus parduoti. Galiausiai ,,viešbučio" savininkai buvo sučiupti ir nuteisti už 18 žmonių - gal ir gerokai daugiau, kas dabar paskaičiuos? - nužudymą. Tai va kokie reikalai dėdavosi šioje vietoje. Na, o dabar tai viena populiariausių pasilinksminimo vietų Edinburge.

Huggis užkandis

   Štai ir mes sėdime sau ramiai, alutį gurkšnojame bei skaniausius patiekalus kertame. Man buvo smalsu paragauti huggis.  Tai valgis, gaminamas iš avies žarnigalių, miežių ir įvairių prieskonių, kepamas įdėtas į avies skrandį. Tiekiamas pakaitintame dubenyje, kartu su bulvių tyre ir ropių tyre, o užgeriamas viskiu. Aš užsisakiau huggis užkandėlę, tai ,žinoma, nebuvo originalus, tradicinis huggis.  Nežinau iš ko, bet buvo labai skanu :) 

Kažkas panašaus į guliašą...

 

Žuvies file (fish and chips)



 

  
  Pailsėję ir prisivalgę apsukame ratą Grassmarket, praeiname pro vieną iš miesto šulinių (West Bow Well), kuris stovi  Grassmarket ir Victoria gatvės sankirtoje. Tai buvo pirmasis vandens šulinys, pastatytas 1681 m., kuris tiekė vandenį iš Castle Hill gyvulių turgui. Aplenkiame jį ir Victoria gatve vėl išeiname į Royal Myle. Čia mano ir kompanijos keliai kuriam laikui išsiskiria: aš per tiltą, einantį virš geležinkelio, traukiu link Princes gatvės, o likusi kompanija siaubia Edinburgo parduotuves. Susitiksime po valandos:) Nuo tilto, dešinėje, matau ant Calton Hill stovintį monumentą Nelsonui, tačiau į kalvą kopti neplanuoju, pasuku kairiau.

West Bow Well

  Kitoje nei yra Grassmarket Karališkosios Mylios pusėje, slėnyje tarp medžių yra Waverley geležinkelio stotis, aprašyta kultiniame Irvine Welsh romane "Traukinių žymėjimas". Pats geležinkelis miesto centre daugelyje vietų eina po žeme. Čia pat, virš bėgių pastatyta Karališka Škotijos Akademija (Royal Scottish Academy) ir Nacionalinė Škotijos Galerija (National Gallery of Scotland).

Tarp medžių eina geležinkelio bėgiai

   Už geležinkelio yra Princes gatvė, kurios prieigose yra viešasis parkas Tai žinomiausias parkas mieste, kuriame vietiniai gyventojai mėgsta leisti savo laisvalaikį. Čia rengiami įvairūs koncertai, fejerverkų festivaliai, miesto šventės. Čia galima ramiai, pasiklojus pledą, po medžiu paskaityti knygą, arba pasiausti triukšminguose atrakcionuose.

Princes gatvės atrakcionai

    Šiame parke taip pat stovi didžiausiais pasaulyje monumentas rašytojui serui Valteriui Skotui (Walter Scott). Jo aukštis siekia net 61 metrą ir į jį galima užlipti siaurais spiraliniais laiptais bei pasigrožėti Edinburgo panorama.

Paminklas Walter'iui Scott'ui

   Aš užlipti tais spiraliniais laiptukais nebespėjau, išsiskyrimo  su kompanija valanda pralėkė labai greitai, į visas įžymybes tik viena akimi žvilgterėjau ir vėl teko grįžti į Karališkąją Mylią. Draugija nusiplūkusi, lauktuvių prisipirkusi, dabar tik ramiai prisėsti norisi. Viename iš Karališkosios Mylios nišinių kiemelių nužiūrėjome didelį sujudimą. Pasukome link jo. Kiemas apsėstas vietinių, kurie kažką gurkšnoja ir linksmai kleketuoja. Išsiaiškiname, kad bare Jolly Judge vyksta kasmetinis sidro festivalis. Prisijungiame ir mes. Susirandame kamputį prie vieno iš kieme pastatytų stalų ir einame pasidairyti į barą. Oho, čia sidrą galima rinktis ne iš vienos ar dviejų rūšių, čia jų siūloma virš 20-ties rūšių!

Baras siūlo daugiau nei 20-ties rūšių sidrą

  Kadangi esame keturiese, tai imame skirtingas rūšis paragavimui. Kaina nedidelė, stiklinė -  2 Škotijos svarai. Mums skaniausias pasirodo sidras, laikytas viskio statinėse - sausas ir labai aromatingas.



Skaniausias sidras - viskio statinėse ;)

   Po degustacijos jau laikas traukti nakvynės. Kelias dar kartą mus praveda Karališkąja Mylia, leidžia pasigrožėti apšviestais didingais Edinburgo pastatais ir jaukiais kiemeliais, prasuka pro Holyrood Palace ir atveda į Parsons Green Terrace nakvynės namus. Labos nakties!



Edinburgo kiemeliai

   Kitas rytas prasidėjo nuo puodelio skanios kavos jaukioje virtuvėje. Kol visi susitvarkome, papusryčiaujame, jau ir 10 val. Laikas judėti toliau. Šiandien važiuosime link Cairingorms  nacionalinio parko, maždaug 230 km. nuo Edinburgo - Newtonmore esame užsisakę nakvynę.

   Pirmas mūsų sustojimas - Folkerkas (Falkirk). Reikia juk savo akimis pamatyti taip išgarsėjusį Škotijos inžinerinį stebuklą - Folkerko ratą (Falkirk Wheel). Seniau, tarp Glazgo ir Edinburgo buvo iškasti du kanalai, sujungti 11 šliuzų. Kanalai buvo naudojami kaip prekybiniai keliai, jais buvo kur kas patogiau gabenti prekes nei dardėti duobėtais pažliugusiais keliais arkliu traukiamais vežimais. Šliuzai per laiką nusidėvėjo ir liko nebenaudojami. Juos rekonstruoti tiesiog neapsimokėjo, tad inžinerijos specialistai sukūrė išradingą konstrukciją — besisukantį 35 metrų skersmens Folkerko ratą su dviem priešpriešiais įrengtais keltuvais. Juo tuo pačiu metu iš vieno lygio į kitą galima perkelti aštuonis laivus, po keturis kiekviename keltuve.  Tai lyg didžiulė karuselė, į kurią iš vieno kanalo įplaukia laivas, varteliai uždaromi, ir keliauninkai pakyla maždaug iki septynaukščio pastato balkono bei tęsia kelionę jau kitu kanalu.



    Keliamų laivų mums neteko pamatyti, tačiau stebėjome kaip keliami turistiniai laivai. Visi norintys gali  nusipirkti bilietuką į laivą ir savo kailiu pajusti, pamatyti kaip veikia šis keltuvas. Mes nesikėlėme, tačiau nepagailėjome laiko ir išsižioję stebėjome šią procedūrą nuo kanalo krašto.

   Netoli nuo Falkirk Wheel, ant kalnelio neliks nepastebėtos dvi milžiniškos arklių galvos.  Škotų mitologijoje arkliai vaizduojami kaip vandens dvasios, išnirdavusios iš ežerų, priviliodavo žmones atsisėsti ant jų nugarų ir panirdavo atgal į vandens gelmes, tačiau realybėje jie buvo nepamainomi pagalbininkai namų ūkyje. Škotijoje ypač mylimi Klaidesdeilų (Clydesdale) veislės arkliai. Būtent šiems gyvūnams škotų skulptoriaus Abdy Scott skyrė savo kūrinį ,,The Kelpies". Arklių galvos pagamintos iš konstrukcinio plieno ir kiekviena jų sveria 300 tonų  bei yra 30 metrų aukščio. ,,The Kelpies" yra didžiausios arklių skulptūros pasaulyje. Jos ,,Helix" parke pastatytos 2013 m. spalyje.

The Kelpies



  Vos 20 km atstumu nuo Folkerko nutolęs Stirlingas (Stirling) - viena iš buvusių Škotijos sostinių. Istoriškai Stirlingas buvo svarbus kaip „vartai į Hailandą“, nes yra ant ribos tarp Škotijos aukštumų ir žemumų ir buvo apibūdinamas kaip sagė, kuri sujungia lygumas ir kalnus. Stirlingo legenda pasakoja, kad miestą užpuolus vikingams, miestiečius apie pavojų perspėjo staugiantis vilkas, beveik kaip Vilniaus legenda. O štai istorikai sako, kad netoliese Stirlingo vyko vienas iš Škotijos nepriklausomybės karo mūšių, per kurį William Wallace vadovaujama kariuomenė sutriuškino anglus. Tiesa, vėliau, vos po kelių metų, anglai W.Wallace vadovaujamą kariuomenę nugalėjo. Ši istorija yra atkartota filme ,,Drąsioji širdis“, aišku, gerokai romantizuota.





Renesansinė Stirlingo pilis

   Pro miestą mes tik pravažiavome, o sustojome netoli Strlingo pilies. Pirmasis įrašas apie Stirlingo pilį datuojamas maždaug nuo 1110 m., kai karalius Aleksandras I čia pastatė koplyčią. Tačiau iki dabar išlikę pastatai daugiausia statyti tarp 1490-1600 m., Škotijos Stiuartų dinastijos valdymo metais. Čia buvo karūnuota Škotijos karalienė Marija, čia gimė ne vienas dinastijos paveldėtojas, šioje pilyje net keletą poemų sukūrė žymus škotų poetas Robertas Bernsas. 



Šalia pilies stovi paminklas škotų karaliui Robertui I (geriau žinomam kaip Robert Brus), karaliavusiam nuo 1306 m. iki 1329 m. Robertas I buvo vienas iš žymiausių to meto karių, kuris vedė Škotiją per Pirmąjį Škotijos nepriklausomybės karą prieš Angliją. Ir šiandien škotams Robertas I yra narsos ir meilės Tėvynei pavyzdys, garbinamas kaip nacionalinis herojus



  Apžiūrime pilį iš išorės, tačiau į vidų neiname, nes mūsų dėmesį patraukia nuo pilies kiemo atsiveriantis vaizdas į senas kapinaites. Šiek tiek nusileidžiame nuo pilies kalno. Vieta nuostabiai graži - kalnelis, pakalnėlė, pilies sienos likučiai ir platus horizontas. Bandome skaityti prieš kelis šimtmečius statytų paminklų užrašus. Kai kurie jau visai sudūlėję, kai kuriuose dar galima įskaityti datas, siekiančias XVII-XVIII a.. Ir pavardes tuo metu žymių Škotijos žmonių, kurios mums, deja, nieko nesako.

Stirlingo kapinaitės

   Randame informacinę lentą, kurioje nurodoma, kad patekome į kapinių dalį, vadinamą Old Krykyard. Antkapiai sustatyti eilėmis į rytus. Daugelis antkapių šioje dalyje yra pažymėti kepėjų, audėjų ar kitų amatų simboliais. Daugelis čia palaidotų žmonių antkapius pasistatė dar būdami gyvi, taip įtvirtindami savo aukštą padėtį visuomenėje. 

Kokios profesijos atstovas čia ilsisi?



   Šalia kapinių glaudžiasi Holy Rude (Šventojo Kryžiaus) bažnyčia. Tiksliau, tai kapinaitės yra bažnyčios šventoriuje.  Pirmą bažnyčią šioje vietoje 1129 m. pastatė karalius David'as I, tačiau ją 1406 m. sunaikino ugnis. Buvo įsteigta fundacija naujos bažnyčios statybai. Pinigai buvo surinkti gana greit ir pagrindinės navos su užapvalintomis škotiškomis kolonomis, gotikiniais skliautais ir ąžuolinėmis lubų sijomis buvo baigtos statyti 1414 m. (jos išliko, kas yra nuostabu, iki šių dienų). Tačiau bažnyčia pasirodė per maža bendruomenei, tad XVI a. pradžioje buvo pristatyta rytinė jos dalis.

Holy Rude bažnyčia su Stirlingo panorama

 Istorija liudija, kad 1656 m. bažnyčioje kilo vaidai tarp  joje tarnavusių dvasininkų,. Miesto taryba priėmė sprendimą pastatyti pertvarą ir bažnyčią perskirti į dvi dalis, taip patenkinant abi puses. Ši pertvara išardyta tik 1935 m., kai abi kongregacijos susivienijo ir joms vadovauti pradėjo vienas dvasininkas. XX a. bažnyčia ne kartą buvo restauruota ir sutvirtinta.

Bažnyčios vidus

 Visai priešais įėjimą į Holy Rude bažnyčią stovi dar vienas istorinis Stirlingo pastatas - John Cowane's hospital (John Cowane ligoninė). Pastatas statytas 1639-1649 metais, kuriam pinigus skyrė turtingas Stirlingo prekybininkas ir Škotijos parlamento narys John Cowane. Jo asmenį ir šiandien mena virš centrinio įėjimo iškilusio bokšto nišoje stovinti skulptūra. Pastatas nuo pastatymo laikų buvo naudojamas ir kaip ligoninė, ir kaip vieta verslo partnerių susitikimams, čia veikė gimnazija, buvo įkurtas muziejus. Dabar joje įsikūrusi kavinė, kavos parduotuvė, galima išsinuomoti patalpas konferencijoms ar kitokio pobūdžio renginiams. Be savo istorinės praeities, šis pastatas yra ir puikus XVII a. škotiškos architektūros pavyzdys, kuriam verta skirti bent kelias minutes dėmesio.

John Cowane's hospital pastatas

   Tad tokia mūsų pažintis su Sterlingu. Aišku, turint daugiau laiko, šis miestelis, atsiprašau, miestas - jam šis statusas suteiktas 2002 m. - turi kuo pasigirti ir ką parodyti. Tačiau mums laikas traukti toliau. Važiuojam per Škotijos žaliuojančias pievas, apsuptas tolyje rūkuojančių kalnų, pamatome pirmąsias avytes ir nestygstame džiaugsmu, puolame fotografuoti.

Škotijos peizažas

  Taip palengva įveikiame pusantro šimto kilometrų ir pasiekiame Blair Atholl apylinkes. Sustojame prie didžiulės, prabangios parduotuvės, prekiaujančia išskirtinės kokybės ir rafinuoto kaimo stiliaus, kaip rašoma lankstinuke, škotiška produkcija - The House of Bruar. Galiu patvirtinti, prekių kokybė tikrai aukšta, modeliai įdomūs. Prekybos centre yra ne tik drabužių, bet ir namų apyvokos, suvenyrų, medžioklės ir žūklės reikmenų, gurmaniškų maisto produktų, veikia keli restoranas. Pažioplinėjau valandėlę, pirkti nieko neplanavau, o ir kainos gana aukštos. 

The House of Bruar

  Kompanija, visa apsipatenkinusi, iš parduotuvių išlindo gal po poros valandų. Tada nutarėme pasižvalgyti po apylinkes. Takeliu, kuris eina iš karto už The House of Bruar pastato, įžengėme į mišką. Sekame nuorodą ,,Falls of Bruar". Pirmiausia išgirdome vandens čiurlenimą, o kiek paėėję pamatėme sraunų upelį, savo vagą prasigraužusį tarp stačių uolų.



Lower Bridge

  Mindami siauru takeliu priėjome seną, akmeninį tiltą, vadinamą Lower Bridge, kuriuo perėjome į kitą upelio krantą. Ten vėl - aukštyn, aukštyn, palei vagą. Miškas nuostabiai gražus - aukšti medžiai, violetiniai erikų krūmai ir begalė rododendrų. Vėl tiltelis, vadinamas Upper Bridge. Pereiname jį ir kitu garmančio upelio krantu grįžtame atgal.

Upper Bridge

   Randame lentelę, kurioje pateikta informacija  apie tai, kad jau XVIII a. čia buvo mėgstama pasivaikščiojimų vieta. Čia 1787 m. apsilankė ir žymus škotų poetas Robert Burns. Tuo metu upelis ir jo suformuoti kriokliai tekėjo plikomis uolomis, todėl poetas kreipėsi į  Blair Atholl kunigaikštį John Murray su pasiūlymu užsodinti upelio krantus pušimis. Tačiau pirmosios pušys buvo pasodintos tik 1796 m. Didžioji dalis jų buvo iškirsta Antrojo pasaulinio karo metais. Po karo medžiai vėl buvo atsodintinti,  daugumoje tai buvo škotų pušys, maumedžiai  ir eglės. 

Vaizdas nuo Upper Bridge

   Po  malonaus pasivaikščiojimo vėl sulipome į automobilį ir nutarėme, jei jau čia esame, aplankyti Blair pilį. Kaimo keliu važiavome gal 5 km, deja, pilį pamatėme tik iš tolo - jau buvo uždaryta, pavakarė. Teko apsisukti ir nusistatyti kryptį link Newtonmore, kur mūsų laukė nakvynė. Ir gerai, kad išvažiavome dar nesutemus, nes kol radome Crubenberg Country House teko gerokai paklaidžioti. Ir iš tiesų tai buvo kaimo namas. Na, namas gal ir ne kaimo, tačiau pastatytas jis laukuose, pro langus atsiveria žalių pievų panorama, už tvoros laksto kiškiai, ganosi avys, kieme svečius pasitinka du gražuoliai šunys. Mums patiko.

   Šeimininkų paklausėme, kur galėtume pavakarieniauti, tai jie pasiūlė važiuoti į Newtonmore miestelį, bet labai abejojo ar kuriame nors restorane dar dirba virtuvė. 

Crubenberg Country House

    Kai jau žinai kelią, tai 5 km nuvažiuoti  iki Newtonmore buvo vieni juokai. Pasirodo, tai  visai jaukus miestelis, tik, deja, kaip ir perspėjo šeimininkai, pavalgyti negavome. Išgerti - prašom, pavalgyti? - oi, ne, virtuvė nebedirba. Gerai, kad dar radome veikiančią parduotuvę, badu nemirsime. Prisipirkom duonos, sūrio, dešros, vyno. Grįžome į savo apartamentus ir smagiai pasisėdėjome, o tada jau į lovytes ir labanakt.

    O rytą mus pažadino čiulbantys paukščiai, giedantys gaidžiai ir  barškantys puodai. Šeimininkai mums ir dar vieniems svečiams gamino pusryčius. Pavalgę susitempėme lagaminus į automobilį ir vėl į kelią. Pirmas šios dienos tikslas - Loch Ness, žymiosios pabaisos, ežeras. Keliu A86 būtume ramiai važiavę iki Spean miestelio, jei ne pakelėje mus sustoti privertusi pasakų pilaitė. Ji taip gražiai tarp miško ir violetinių gauromečio žiedų kėlė savo bokštelius į dangų, kad mums net lietus nesutrukdė ją apžiūrėti.

Pakelės pilaitė

   Tiesą sakant, nelabai ką buvo čia žiūrėti - iš toli atrodė įspūdingiau. Tai tebuvo XX a. pradžios pastatas, savo architektūra atkartojantis viduramžių pilies konstrukcijas. O štai už jo augantis senas miškas buvo gerokai įspūdingesnis. Apsamanoję akmenys, senos, nuo vėjo ir gyvenimo naštos palinkę pušys ir trapūs laukinių augalų žiedai sudarė harmoningą vienybę ir tik mes savo klegesiu trikdėme čia viešpataujančią tylą.



Miško harmonija

   Po 20 minučių gamtos terapijos į automobilį grįžome pilni energijos ir geros nuotaikos. Kelias vingiavo palei upes ir ežerus, tad buvo kur akis paganyti. Dar vienas sustojimas prie Spean upės  užtvankos Laggan Dam. Tai įspūdinga užtvanka, kurios ilgis siekia 210 m, o aukštis - 48 m. Pastatyta ji 1934 m. ir elektra aprūpina Fort Williams miestą.

Loggan Dam

   Nuo užtvankos nebetoli buvo ir  Spean miestelis, kur įsukome į kelią A82. Važiuojame palei Loch Lochy krantus (turbūt jau supratote, kad Loch reiškia ežeras), pravažiuojame atkarpą Caledonian kanalo, jungiančią Loch Lochy su Loch Oich,  važiuojame palei Loch Oich krantus ir ...še tau - priešais mašiniutės nosį kelias tik kyla, kyla. Sustojame ir nusukame į šoną - priešais pakeliams tiltas per Oich ežero susiaurėjimą - Aberchalder Swing Bridge. Ir gerai, kad tas kelias pasikėlė, nes teko išlipti ir pamojuoti praplaukiančioms jachtoms bei apsižvalgyti aplinkui. O gi čia beesama ir Oich upės, per kurią, potvyniui sugadinus senąjį akmeninį tiltą,  1854 m. buvo nutiestas naujas kabantis Oich tiltas (taip pat žinomas kaip "Victoria Bridge"), tapęs  anglų inžinieriaus James Dredge pasididžiavimu. Tilto statybai inžinierius pritaikė savo užpatentuotą ,,smailės (kūgio) principą". Tilto plotis - 5,18 m, ilgis - 47,40 m. Tiltas buvo naudojamas iki 1932 m., kuomet šalia iškilo naujas betoninis 2-jų juostų tiltas. Kabantis tiltas buvo užmirštas ir tik 1997 m. restauruotas ir įtrauktas į  Škotijos inžinerinių paminklų sąrašą, Dabar James Dredge suprojektuotas tiltas tęsia savo gyvavimą kaip pėsčiųjų tiltas, kuriuo mes smagiai pasivaikščiojome. 

Pėsčiųių tiltas per Oich upę



Vaizdas nuo kabančio tilto į  savo konkurentą - betoninį 2-jų uostų tiltą

    Tiltui-keliui įgavus savo įprastas formas, sulipame į auto ir toliau riedame iki Fort Augustus, kur  Kaledonijos kanalas (Caledonian Canal) susijungia su Loch Ness. Kaledonijos kanalas – laivybinis kanalas vidurio Škotijoje, jungiantis  Mario įlanką (Moray Firth) su Loch Linnhe užutėkiu. Kanalas driekiasi Didžiojo Gleno tektonine įduba ir sujungia jame telkšančius ir mano jau minėtus ežerus: Loch Ness, Loch Oich, Loch Lochy. Kanalą suprojektavo garsus škotų tiltų ir kanalų statytojas Tomas Telfordas (Thomas Telford). Kanalas atidarytas 1822 m., jo ilgis 95 km, iš jų dirbtinio (iškasto) kanalo – maždaug 37 km. Per visą kanalo ilgį įrengti net 29 šliuzai (skirti vandens lygiui sulyginti), eina 4 akvedukai ir nutiesta 10 tiltų. Raitydamiesi keliu A82 mes pravažiavome nemažą dalį kanalo! O dabar štai esame Fort Augustus miestelyje, kur galime savo akimis pamatyti 8 šliuzų sistemą, dar vadinamą Neptūno laiptais.  Ji pakelia - nuleidžia laivus net 20 metrų.



Neptūno laiptai



Laivai Kaledonijos kanale (Caledonian Canal)



  Tai tiek apie Cledonian Canal. Tačiau yra dar vienas dalykas, kuris turistus vilioją į Fort Augustus, tai net 39 kilometrų ilgio  Loch Ness ežeras, kurio giliausia vieta siekia net 230 metrų. Nenuostabu, kad jame, pasak legendos, gyvena Loch Ness pabaisa, dar žinoma tiesiog Nesės vardu. Pasak vietinių  - tai didelis gyvūnas ilgu kaklu, gyvatės galva, didžiule kupra, nuolatos „terorizuojantis“ palei ežerą gyvenančius kaimiečius. Nors aš užaugusi sovietmečiu, tačiau ir per ,,geležinę uždangą" mus, dar mokinukus, pasiekdavo kalbos apie šią pabaisą, gyvenančią Loch Ness. O kiek straipsnių teko skaityti apie ją!: kažkas matė, kažkas fotografavo, tačiau, kaip ir apie NSO, - kalbų daug, tikro - nieko, tik legendos. Dabar štai esame čia, žvelgiame į Loch Ness vandenį ir tikimės - o gal iškiš galvą Nesė. Deja... vandenėlis tyvuliuoja, o nei galva, nei uodega taip ir nepasirodo.

Loch Ness šalia Fort Augustus

 

Vienintelė Nesė, kurią teko pamatyti Fort Augustus



   Pasivaikščioję Loch Ness pakrante grįžome į Fort Augustus. Iki XVIII a. miestelis vadinosi Kiliwhimin (gėlų kalba - Cill Chuimein), Pavadinimas kildinamas nuo vienuolio vardo, kuris, manoma, VII a. čia pastatė bažnyčią. Dabartinį vardą miestelis gavo tik 1715 m., įrengus įtvirtinimus. Fortas buvo pavadintas karaliaus Jurgio II sūnaus Viljamo Augusto garbei. Vėliau, fortui praradus svarbą, jis buvo parduotas lordui Lovat, kuris naudojo fortą kaip medžioklės namus. 1870 metais jis fortą perdavė vienuoliams benediktinams, kurie čia pastatė  vienuolyną. Tačiau vienuolių bendruomenė nesugebėjo išsilaikyti ir 1998 metais išsikėlė.
   Miestelis mums pasirodė savas, su nedidelėmis suvenyrų parduotuvėlėmis, jaukiais restoranėliais, išsidėsčiusiais abiejose Kaledonijos kanalo pusėse, kurių viename ir papietavome. 

Miestelio centre įrengtas fontanas, skirtas karalienei Viktorijai jos deimantinio jubiliejaus proga. Ji 1873 m. savo kelionės po Škotiją metu praplaukė Fort Augustus

   Taigi, tikslą- Loch Ness - pasiekėme. Tad apsisukome ir sugrįžome į kelią A82 ir važiavome iki Invergarry vietovės, kur kryžkelėje įsiliejome į A87 kelią. Kelias driekėsi Garry upės krantais, vėliau įsiliejusios į Loch Garry ežerą. Kelias vingiuoja tarp žalių kalvų, o akys niekaip negali priprasti prie sodriai smaragdinių pakelės beržynų ir papartynų. Čia viskas taip gražu, kad tiesiog negalime nesustoti.

Vaizdas nuo Glengarry apžvalgos aikštelės

 Dar keli kilometrai ir kelias pasuka tolyn nuo Loch Garry. Tačiau neilgai trukus vėl matome ežerą - Loch Loyne. Jo krantai apsodinti eglėmis, apaugę žydinčiais augaliukais. Nenuostabu, kad šis Loch Loyne pakrantės ruožas vadinamas Bumblebee Haven (Kamanių prieglauda). Jis prieš kelis metus dar buvo aptvertas, kad čia neužklystų laukiniai gyvūnai ir neišmindžiotų kamanių lizdų. Gražus kamanių apsaugos projektas! Tačiau ne tai mus privertė sustoti, o akmenų bokšteliai įsiliejantys į fantastišką kraštovaizdį.

Akmenų bokšteliai Loch Loyne pakrantėje. Pavargome ir mes, statydami kiekvienas savo
balansuojantį bokštą

 Daugiau jau pakelėje niekur nebestojome iki pat Eilean Donan Castle. Tačiau pro langus matėme ne vieną kalną ir žalią slėnį - stoviniuoti galima buvo kiekviename kilometre - taip čia viskas gražu. Ir štai, trijų ežerų - Loch Long, Loch Alsh, Loch Duich - susiliejimo vietoje, apgaubta nuo Kintailo kalnų besileidžiančio debesų rūko, stovi Eilean Donan pilis.



Eilean Donan Castle



  Eilean Donan pilis įsikūrusi mažoje saloje, į kurią veda ilgas akmeninis tiltas. Eilean Donan išvertus iš škotų gėlų kalbos, reiškia tiesiog „Donano sala“. Sala ir gavo pavadinimą nuo keltų šventiko, Donano iš Eiggo, gyvenusio čia  VII amžiuje ir, kaip spėjama, pastačiusio pirmąją bažnyčią šioje vietovėje, kurios, deja, neišliko. O štai pirmoji pilis, kurios taip pat neliko, čia buvo pastatyta XIII a. Pilis buvo skirta gynybai nuo kraštą puldinėjančių vikingų. Deja,  XVIII a. pilis buvo sugriauta. Britanijos karališkojo laivyno. Tad pilis, kurią matome dabar, yra rekonstruota XX a. Sunku tuo patikėti, bet tai tiesa. O rekonstrukcijos kokybę įrodo tai, jog Eilean Donan pilis, nepriklausomai nuo jos jauno amžiaus,  yra viena labiausiai fotografuojamų Škotijoje. Atstatyta pilis puikiai pasitarnavo filmuojant Kalnietį, Ir viso pasaulio negana, Mio mano Mio, Elžbieta, aukso amžius ir dar daug kitų kino šedevrų.



Akmeninis tiltas, vedantis į pilį

   Šiandien pilyje yra įkurdinta ekspozicija, pasakojanti apie šių vietovių žmonių gyvenimą viduramžiais. Deja, mes negalėjome ekspozicijos pamatyti - pilis jau nebedirbo, tad pasidžiaugėme apžiūrėję ją iš išorės. Ir dar, pilis dažnai nuomojama vestuvių iškilmėms. Besiblaškydami po pilį išgirdome dūdmaišio garsus. Pamanėme, kad tai garsinė dekoracija turistams, na, kad romantiškiau būtų. Tačiau vėliau pastebėjome ponias puošniomis suknelėmis ir ponus su kiltais, o per tiltą, lydima tėvo (mes taip pagalvojome), o gal pabrolio, paskui dūdmaišininką ėjo mergina su baltu jaunamartės nuometu, o jos, prie pilies vartų, lyg koks šios pilies princas, laukė sužadėtinis. Žiopsojome gal kokį pusvalandį - taip gražu ir romantiška buvo, kad net dūšia sąlo :)



Pilis nuomojama vestuvių pokyliams

   Nuo Eilean Donan pilies nuvažiuojame vos keliolika kilometrų ir kai prieš akis atsiveria vaizdas su ilgu tiltu, jungiančiu žemyninę Škotijos dalį su Eilean Ban salą o šią - su Skye sala. Pervažiavę šį tiltą atsiduriame vienoje gražiausių pasaulio salų. Bet apie tai jau kitas pasakojimas.

Skye tiltas atidarytas 1995 m.