PO SICILIJOS SAULE: AVOLA - PORTOPALO DI CAPO PASSERO -NOTO -RAGUSA-MODICA

2016 m. birželio 6 d. - 2016 m. birželio 9 d.   
  Iš Agrigento į Avolą nutarėme važiuoti ne  greitkeliu, o kiek galima arčiau jūros, pasižvalgydamos po kaimus ir miestelius. Nors atstumas nebuvo labai mažas, apie 190 km., tačiau iki sutemstant tikėjomės pasiekti Avolą. Pravažiavome Gela, Vittoria miestus. Tiesa Vittoria buvome sustoję nusipirkti pomidorų, tų mažų, kekinių. Negalėjome atsilaikyti - tokie skanūs pasirodė, tad griebėme visą maišą, kuriame gal kokie 5 kg buvo :) Vittoria  mums nepasirodė verta dėmesio, daugiau pramoninis nei kultūrinis miestas, todėl nedvejodamos pasukome link Modica, bet ir į jį neužvažiavome. Šis miestas buvo mūsų kitos dienos planuose. Toliau link Noto. O čia jau pradėjo temti. Sicilijoje saulė leidžiasi apie 20 val., tad mes ir vėl neapskaičiavome. Noto pravažiavome jau sutemus. Keliai nežinomi, su staigiais posūkiais, menkai apšviesti - vairuoti ne itin malonu, tačiau 9 km. atstumą nuo Noto iki Avola įveikėme sėkmingai. Susiskambinome su apartamentų šeimininku ir jis mus pasitiko mieste bei parodė kelią link apartamentų. Viskas buvo labai ok. Apartamentai  ,,Bilocale al Residence" įsikūrę naujame name, yra vieta automobiliui. Šeimininkas - paslaugus jaunas vyras - mus pasitiko su vaišėmis (mineralinis ir melionas), viską aprodė, paaiškino, davė žemėlapį. Apartamentai - miegamasis ir kambarys-virtuvė - švarūs, naujai įrengti. Yra uždara terasa, Tiesa, terasa tektų dalintis su dar vieno buto gyventojais, tačiau mūsų viešnagės metu kaimyniniame bute nebuvo poilsiautojų, tad terasa buvo tik mūsų. 

,,Bilocale al Residence" terasos vaizdas iš reklaminio bukleto. Realybėje viskas taip, kaip paveikslėlyje

 Susitvarkę įregistravimo ir buities reikalus, dar nutarėme išeiti pasidairyti po naktinę Avolą. Avolos įkūrimas siejamas su Hybla Major miesteliu, kuris buvo įkurtas XII a. pr. m. e. Hybla buvo priešgraikinė dievybė, vėliau,  VIII a. pr. m. e. prasidėjus graikų kolonizacijai, sutapatinta su Afrodite. Hybla Major išnyko ankstyvaisiais viduramžiais, o šios žemės buvo iš naujo apgyvendintos tik IX-XI a., kai į Siciliją atsikėlė musulmonai. Tačiau kaimas prie dabartinės Avolos atsirado tik normanų laikais (XII-XII a.).  Kaip ir visa pietryčių Sicilijoje, Avola buvo sugriauta per 1693 m. žemės drebėjimą. Tuomet niekas miestų neperstatinėjo, jis tiesiog buvo perkeltas į kitą vietą ir naujai pastatytas pagal architekto Angelo Italia geometrinį planą. Dabar Avolą garsina raudonas vynas Nero d'Avola, kuris yra spaudžiamas iš šiame regione augančių vynuogių rūšių. 

Avola miesto širdis -Piazza Umberto I 

  Tikėjomės mes dar šiandien paragauti žymiojo Nero d'Avola. Nužingsniavome link centro, kuris, pasirodo, visai netoli nuo mūsų apartamentų. Deja, norai nuėjo perniek, nes miestas buvo visiškai tuščias, kavinės užsidarę, parduotuvės irgi. Visi 32 tūkstančiai avoliečių sėdėjo namuose, tad ir mums teko grįžti į apartamentus ir eiti ilsėtis.

   Kitą dieną pradėjome nuo pusryčių terasoje: kava, sumuštiniai, vaisiai. Nors aštunta valanda ryto - saulytė jau aukštai pakilusi. Sėdame į automobilį ir važiuojame link Portopalo di Capo Passero -piečiausiame Sicilijos taške įsikūrusio miestelio. Atstumas nedidelis, apie 35 km. 

  Sustojame Pachino miestelyje. Puodeliui kavos. Įsitaisome nedidelėje kavinukėje centrinėje miestelio aikštėje ir, žiūrėdamos į barokinę Šventojo kryžiaus bažnyčią (Chiesa Santissimo Crocifisso), tingiai gurkšnojame espresso. Kol geriame kavą, galiu papasakoti, kad Pachino įkurtas 1760 m. Pavadinimas kildinamas iš  romėnų dievo Baccho vardo ir žodžio vinum junginio. Pradžioje miestas taip ir vadinosi - Bachino,  kuris galiausiai buvo pakeitas į Pachino.

Centrinė Pachino miestelio aikštė su barokine Chiesa Santissimo Crocifisso

   Kavos pertraukėlei pasibaigus važiuojame toliau. Vos už kelių kilometrų atsiremiame į Portopalo di Capo Passero miestelį.  Tiesiog įriedame į vieną iš jo gatvių ir pasistatome mašiniuką. Ei, šaukia viena, žiūrėkite kur mašiną pasistatėme! Apsidairau - gal po ženklu? Ne po ženklu, bet tiesiai prie baro ,,Bukowski" durų. Pasirodo, net tokiame užkampyje Bukowski'ui yra  skirta vieta :) 

Portopalo di Capo Passero taip pat turi savo Bukowski barą

  Gaila, baras buvo uždarytas. Anksti dar. Tačiau vyrukai viduje kažką tvarkė, tad mes įkišome nosis pro praviras duris. Dar net keliais žodžiais su jais persimetėme. Savininkas žavisi Bukowski kūryba, todėl ir barą taip pavadino. Mes pasakėme, kad ir Vilniuje yra baras tokiu pavadinimu. 

Bukowski baro interjeras

    Nuo baro durų aiškiai matėsi miestelio bažnytėlės bokštas, kurį puošia kardžuvės formos  vėtrungė.  Link jo ir patraukėme. Miestelyje gyvena apie 4000 gyventojų, tačiau šiuo metu centrinė pėsčiųjų gatvė tuščia, miestelį gaubia tyla ir ramybė - siesta. Pasiekiame XIX a. San Gaetano bažnyčią. Bažnytėlė statyta 1927-1931 m. ant senosios (XVIII a.) bažnyčios pamatų.  Užsukame į vidų - modernu ir švaru, jaučiasi 2014 metais vykdyto restauravimo pasekmės. 

San Gaetano bažnyčios vidus

San Gaetano bažnyčios bokštas

   Toliau takeliu patraukiame link jūros. Po kojomis gurgžda geltonas smėliukas, tolyje matosi Capopassero sala su XIV a. statytos citadelės lieknomis, o aplinkui tyvuliuoja žydra Viduržiemio jūra. Ko daugiau reikia, kad pasijustum atsidūręs rojaus kampelyje? Gražu kaip Nidoje, sakiau, tik gerokai šilčiau. Įpuolame į jūrą ir gerą valandą mėgaujamės saulės ir vandens voniomis.



Capopassero sala

  Portopalo di Capo Passero miestelis nuo seno garsėja tunų žvejyba. Jau XIII a. čia buvo pastatytas tunų perdirbimo fabrikas. Po kelių amžių šalia fabriko išdygo Bruno di Belmonte  pilis, kurios fasadą Art Nouveau stiliumi suprojektavo Toskanos architektas Crotti. Bankrutavus di Belmonte šeimai pilį nupirko ponas Tafuri, kuris čia įrengė prabangų viešbutį. 1990 m. ponas Tafuri mirė, šeima niekaip negalėjo pasidalinti turtų, Tafuri pilis liko neprižiūrima. Dabar ją matėme apleistą, išgrobstytą, su tuščiomis langų akimis žvelgiančią į jūrą. 

Tolyje ant uolos matosi Tafuri pilis

   Po maudynių vėl grįžome į miestelį, kad dar kartą įsitikintume, kokia tai puiki vieta ramiam ir patogiam poilsiui: švarios gatvės, jaukūs nedideli namukai, mažos privačios parduotuvėlės ir kavinukės, jokio šurmulio, jokio erzelio. Poilsiauk, kol nusibos ramybė :)




Ir kuo ne Palanga?

Jaukios mažos parduotuvėlės

   Iš Portopalo di Capo Passero važiavome link Noto. Kelią pasirinkome palei jūrą, naiviai tikėjomės kažkur pajūryje rasti užkandinę, prisėsti ir skaniai bei nebrangiai papietauti. Deja, tik gražūs čiobrelių laukai ir žydros jūros vaizdai akis maitino.

Čiobrelių laukai

   Tolyje pamatę jachtų stiebus, nudžiugome - čia tai jau tikrai užkąsti gausime. Marzamemi jachtų klubas taip pat buvo tuščias - žmonės dar ilsėjosi. Ką bepadarysi, teko traukti tolyn.

Marzamemi jachtų klubas

    Tiesa, sutikome vieną vyruką siestą į žvejybą iškeitusį. Sėdėjo kiek prisnūdęs, meškerę į jūrą įmerkęs ir laukė savo gyvenimo žuvies, kurią tiesiai į automobilio bagažinę žadėjo  įsimesti :)

Sicilietiškos žvejybos ypatybės

   Važiuojant toliau mūsų kelias nutolo nuo jūros. Čiobrelių laukus pakeitė alyvmedžiai ir vynuogynai. Pakelėje pamatėme nuorodą  į agroūkį ir nevalingai pasukome smėlėtu taku. Už kelių šimtų metrų įvažiavome į įvairiais ūkio rakandais užgriozdintą kiemą.  Mus pasitiko jaunuolis kokių 13 metų ir nusivedė į krautuvėlę. Oho, kiek gėrio joje buvo sutalpinta: cisternos pilnos Nero d'Avola vyno, bačkutės pripildytos gardžiojo Limoncello bei Amaro likerių, dėžės prikrautos slyvinių pomidoriukų, o stiklainiuose alyvuogių aliejuje marinuojasi džiovinti pomidorai. Ir visą tą gėrį siūlo ragauti, degustuoti. 

   Atėjęs jaunuolio tėvas dar ir  medaus pasiūlo. O mes, iš laimės apsalusiomis širdimis, tik pinigines traukiam ir tarą matuojamės. Ir to vyno prašom įpilti, ir ano, ir Limoncello įvarvinti. Gerai, kad nors pomidorų neprisipirkome, atsilaikėme, juk namuose dar keli kilogramai nuo vakar pirkimo likę. Taip visus norus patenkinę, susipakavome pirkinius,  atsisveikinome su šeimininkais ir toliau tęsėme savo kelią link Noto. 

Pridėti antraštę

  Būtume jau pasiekę paskutinį šios dienos kelionės tikslą Noto, tik pakeliui pasipainiojo supermarketas. Sakome, trumpam užsuksime, gal nors duonos nusipirksime. 

Užkandžiaujame

 Ko gero mūsų akys buvo tokios alkanos, taip godžiai į maistą žiūrėjo, kad pardavėjas, net nedvejodamas, sako: ,,Žinau ko ponios pageidauja" ir ištraukia šiltą, gardžiai kvepiančią picą. Na, kaip tu žmogau atsispirsi. Prisiperkame storapadžių picų, išeiname į lauką, susirandame dėžę (nei kavinės, nei suoliukšžų aplinkui supermarketą nesimato), užsitiesiame popieriumi, pasidedame picas ir valgome, kemšame, čepsime, kas nevairuoja, dar ir vyno lašą įsivarvina. Tobuli pietūs gamtoje :). Noto pasiekiame sočios ir pailsėję. 
  Noto nedidelis  miestelis įsikūręs Iblėjos kalnuose prie Asinaro upės. Miestas, kaip ir daugelis Noto slėnyje esančių miestų, žymus savo barokiniu paveldu ir 2002 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Dabartinis Noto pastatytas po 1693 m. žemės drebėjimo, kai senasis Netum miestas, buvęs už 10 km nuo dabartinio, buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. 
 Dabartinis Noto miestas buvo atstatytas (tiksliau, pastatytas) vadovaujantis kertiniais baroko architektūros idealais. Buvo sukurtas linijinis, tobulai proporcingas miestas su lygiagrečiomis plačiomis gatvėmis, erdviomis aikštėmis ir laiptų terasomis. Kaip tuo metu buvo buvo priimta, aukščiausioje miesto dalyje gyveno turtingieji, vidurinėje - dvasininkai, na o žemiausioje - varguomenė. Gyvenamųjų namų ir bažnyčių statybai buvo naudojamas vietinis kalkakmenis, kuris nuo saulės spindulių, atrodo, ima švytėti, todėl miestas atrodė šviesus ir gyvas, toks jis išliko iki šiandien. 

   Automobilį pasistatėme nemokamoje šalikelėje netoli centro (su auto statymu mums neįtikėtinai sekėsi :) ir Corso Vittorio Emanuele patraukėme grožėtis vakarėjančiu miestu. Beveik visos barokinės architektūros grožybės sutelktos šioje pagrindinėje gatvėje. Daugiausia čia pristatyta bažnyčių - mieste jų apie 50 - tad visų aplankyti neįmanoma. Apsižvalgėme po kelias. Pirmoji, žinoma, Katedra. Ji stovi  piazza Municipio - pagrindinėje miesto aikštėje. Catedrale di San Nicolo di Mira pastatyta 1693-1776 metais vadinamu sicilietiškojo baroko stiliumi. Iš vienos pusės prie Katedros glaudžiasi Landolina di Sant'Alfano rūmai, iš kitos - jau XIX a. statyti Vyskupų rūmai. 

 

Cattedrale di San Nicolò di Mira

   Priešais Katedrą visu grožiu puikuojasi  Dučezio rūmai (Palazzo Ducezio), kuriuose dabar įsikūrusi miesto Rotušė. Rūmai pastatyti 1746-1830 pagal vietinio architekto Vincenzo Sinatra projektą.  XIX a. jie buvo vienaukščiai, antras aukštas - kaip balkonas - pristatytas tik 1951 metais.

Palazzo Ducezio

 Katedros dešinėje, už Vyskupų rūmų, lyg įrėmindama piazza Municipio stovi neoklasikinė San Salvatoro bazilika. Jos durys buvo praviros ir tiesiog magėjo įkišti galvą. Bazilikos vidus iš tiesų buvo daug įspūdingesnis nei išorė. Šalia durų sėdėjo jauna mergina, kuri maloniai pakvietė apsidairyti po baziliką ir pasiūlė užlipti į bazilikos bokštą.

Basilica SS Salvatore

   Į bokštą mus lydėjo jaunuolis, kuris atrakindavo ir vėl užrakindavo duris. Dar trumpai supažindino su Noto istorija ir paliko mus grožėtis miestu. Ir išties, pakilus į bazilikos bokšto apžvalgos aikštelę vaizdas tiesiog apakino - koks gražus buvo Noto, nutviekstas auksinių saulės spindulių. 



Saulės nuauksinti Noto bokštai

  Eidamos ratu aplink aptrupėjusį varpinės bokštą miestą apžiūrėjome iš visų keturių pasaulio pusių. Pro namų stogus, tolyje, net jūrą pamatėme.

Varpinės bokštas

Tolyje mėlynuoja jūra

Pro lango grotas atsiveria puikus vaizdas į piazza Municipio

  Pakankamai laiko praleidę apžvalgos bokšte, susipažinę su  bazilikos užkaboriais ir centriniu altoriumi, atsisveikinome su mus maloniai palabinusia mergina ir visai negailėdamos paaukojame kelis pinigėlius bažnyčios labui. 

Chiesa di San Francesco

  Noto, be jau minėtų šventovių, pamatėme šv. Pranciškaus bažnyčią (Chiesa di San Francesco), statytą 1704-1745 metais. Pasigrožėjome domininkonų 1703-1727 m. funduota San Domenico bažnyčia. Abi bažnyčios statytos pagal architektų Rosario Gagliardi ir Vincenzo Sinatra  projektus.

   Šalia  San Domenico bažnyčios yra nedidelis parkelis su barokiniu fontanėliu  Fontata D'Ercole. 

Chiesa di San Domenico ir  Fontata D'Ercole. 

  Prie fontanėlio pastatyti suoliukai taip ir kvietė prisėsti. Priešais - neoklasikinis Teatro Comunale Vittorio Emanuele, atidarytas 1870 m. Gerą pusvalandį kojas ilsinome  pačiame Noto senamiesčio centre Piazza XVI Maggio, žiūrėdamos į vakariniam pasivaikščiojimui išėjusius miestelėnus bei aptarinėdamos gatvės madą. 

Porta Reale

  Vėliau Vittorio Emanuele gatve nuėjome prie Karališkųjų vartų (Porta Reale). Vartai pastatyti XIX a. ketvirtame dešimtmetyje Ferdinando II di Borbone vizito į Noto garbei. Arkos viršų puošia trys simbolinės skulptūros, įkūnijančios galybę (pilies bokštas), ištikimybę (šuo) ir pasiaukojimą (pelikanas).  Praėję vartus supratome, kad  Noto senamiestis baigėsi, todėl  apsisukome - dar reikėjo įgyvendinti vieną norą.



 Sicilietiški gelato

   Jau važiuodamos į Noto žinojome, kad šiame mieste visoje Sicilijoje skaniausi pistacijų ledai. Grįžti namo jų neparagavus būtų pati didžiausia nuodėmė. Vėl grįžome į Piazza XVI Maggio, susiradome kavinę ilgu pavadinimu Pasticeria Bar Tavola Calda Piero, nusipirkome po didžiausią porciją ledų ir pasimėgaudamos laižėme - žmonės nemelavo, girdami Noto gelato.   

Via Nicolaci

   Taip besilepinant atostogomis Noto įsižiebė žibintai. Laikas prabėgo nepastebimai. Eidamos link automobilio dar užsukome į jaukią Via Nicolaci, kurioje kiekvieni metai gegužės trečią savaitgalį vyksta Florata - gėlių šventė. Šventės metu gatvelė dekoruojama gyvų gelių kilimais, dabar tepamatėme likusius kilimų lekalus. Gatvelė kyla į kalniuką ir atsiremia į Chiesa Montevirgine. Ši bažnytėlė buvo pirmoji Noto pastatyta XVII a. po įvykusio žemės drebėjimo.

        Į apartamentus Avoloje nusigavome jau visiškai sutemus. Pavakarieniavome terasoje po žvaigždėtu dangumi, paragavome  agroūkyje pirkto  Limoncello  ir aptarę rytdienos planus nuėjome miegelio. Ryte įprasta procedūra: higiena, pusryčiai terasoje, kava, vėl kava ir į kelią :) Šiandien planuose Ragusa ir Modica. Atstumas nedidelis, apie 70 km, tačiau įspūdžių tikėjomės didelių.

Chiesa della Santissima Annunziata 

   Kelias vingiavo pro Ispica miestelį (apie 16 tūkst. gyventojų), kuriame išlipome pramankštinti kojas. Ispica pirmą kartą paminėta bažnytiniuose raštuose 1093 m. Miestas per 1693 m. žemės drebėjimą buvo visiškai sunaikintas ir atstatytas jau toks, kokį matome dabar. Miestelio piazza Annunziata aikštėje, kurios prieigose pasistatėme automobilį, stovi barokinė geltono kalkakmenio Chiesa della Santissima Annunziata, statyta tarp 1703-1720 m.  Durys buvo kukliai pravertos, todėl nedrąsiai įkišome galvas. Viduje keli vyrukai -  gal darbininkai, gal bažnyčios tarnai - vedė garsų pokalbį, mums įėjus, kiek pritilo.

Chiesa della Santissima Annunziata  interjeras

    Bažnyčios vidus gana įspūdingas, dekoruotas Giuseppe Gianforma. Ypač gražūs kupolai. Užverti galvą ir regi žvaigždėtą dangų vasaros nakty.

Žvaigždėtas kupolas

   Iš Ispica tiesiu keliu nuvažiavome į Ragusa. Ir tik dabar suvokiu, kad praleidome vieną įdomiausių reiškinių šiame regione - Cava d'Ispica, urvus, kuriuose po žemės drebėjimo gyveno žmonės. Na, bet kas nepamatyta liko kitam kartui :) Taigi - Ragusa. Įvažiavus teko sukinėtis siauromis gatvelėmis vis bandant rasti vietą mašiniukui. Pradžiai pasistatėme vienoje pavartėje, vėliau, kiek paėję, nužiūrėjome vietą ant ponte  Giovanni XXIII. Tiltas buvo pastatytas 1964 m. virš Santa Domenica slėnio. Puiki vieta parkuotis, praktiškai jau ir aukštutinės Ragūzos (Superiore Ragusa) centras.

   Istoriškai miestas susideda iš dviejų dalių aukštutinės (Superiore) ir žemutinės (Ibla). I tūkstantmetyje prieš m. e. dabartinio miesto ribose buvo sikulų genties gyvenvietė, senovės graikų vadinta Hibla Heraja. Apie 700 m.  miestą pradėjo valdyti Bizantija. IX a. Ragusa nukariavo Arabų Kalifatas. Tuo metu apylinkėse suklestėjo žemės ūkis. 1090 m. miestą užėmė normanai. Nuo 1109 m. Ragusa tapo savarankiškos grafystės centru, kuris vėliau buvo prijungtas prie Modica grafystės. 1693 m. žemės drebėjimas visiškai sugriovė miestą.  Atstatyti miestą buvo nuspręsta toje pat vietoje, tik turtingieji namus pradėjo statyti aukštai ant kalvos. Prabangūs dideli namai, plačios gatvės, didingos bažnyčios - tai  Ragusa Superiore - turtingųjų miestas, iškilęs šalia istorinio miesto. Kita miesto dalis buvo atstatoma senojo miesto vietoje. Čia savo būstus įsirengė vargingieji miestiečiai ir šią miesto dalį pavadino Ragusa Ibla. Tenka paminėti, kad daugelis architektūros paminklų, įtrauktų į UNESCO architektūros paminklų sąrašą, yra būtent Ibla Ragusa. Abi miesto dalis jungia Salita Commendatore pasažas.

 

 

Palazzio Zacco

     Pasivaikščiojimą pradėjome nuo Ragusa Superiore. Perėję ponte  Giovanni XXIII, kuris įsilieja su  via San Vito įžengėme į poniškąją Ragusa. Pirmas namas, kuris mums krito į akis buvo palazzio Zacco.  Namas statytas apie 1750 m. barono Melfi di San Antonio. Vėliau šį namą nusipirko Zacco šeima. Jo pūsti balkonai su groteskiškais juos laikančių angeliukų (?) veideliais traukia akį iš tolo. 

    Dar vis lipame į kalną. Prieiname pastatą, kuris visiškai neatitinka barokinio miesto įvaizdžio. Perskaitom - paštas. Pasirodo šis statinys atsirado Musolinio valdymo laikais, apie 1930 m.

Poste

    Dar kiek paėję atsiduriame didelėje Piazza San Giovanni su barokine šv. Jono Krikštytojo katedra (San Catedrale di San Giovanni Battista), statyta 1706-1778 m. pagal Mario Spada ir Rozario Boscarino projektą. 

San Catedrale di San Giovanni Battista 

Įėjimą į Katedrą puošia Mergelės Marijos, Jono Krikštytojo ir šv. Jono Evangelisto skulptūros 

    Katedra buvo uždaryta, tad mums nieko kito neliko, kaip ją apeiti aplink ir apžiūrėti bent iš išorės. Prie vieno Katedros šono prisišliejusi Chiesa del Collegio di Maria, prie kito - vyskupų rūmai. Šventoriuje auga palmės, prisėsti vilioja seni akmeniniai suoliukai, va tik fontano vanduo kažkodėl neišvalytas ir jame leisgyvės žuvytės plaukioja. Liūdnai atrodo. 

Chiesa del Collegio di Maria

Akmeninis suoliukas

Būtų gražus fontanas, jei ne tas prarūgęs vandenėlis

   Lyg ir apėjome visas žymiausias Ragusa Superiore vietas, tad grįžome prie savo mašiniukės - bandysime leistis iš aukštutinės Raguzos link žemutinės.  Važiuojame Corso Italia, kuri susijungia su Via XXIV Maggio ir serpantinu leidžiasi žemyn. Sustojame radę vietelę šalia apžvalgos aikštelės. Pralendame pro arką ir po kojomis (na, ne visai po kojomis) atsiveria užburiantis vaizdas į Ragusa Ibla. 





                              Nuo Ragusa Superiore atsiveria nuostabus vaizdas į Ibla



  

   Ibla galima pasiekti lipant tūkstančius laiptelių žemyn ir vėl kylant laipteliais aukštyn. Ne be reikalo Ragusa įvardinama kaip tūkstančio laiptų miestas. Tačiau mes, dėl paprastos priežasties - kad nebereiktų vėl grįžti į Ragusa Superiore,  toliau susipakuojame į mašiniuką ir smagiais serpantinais leidžiamės toliau žemyn. Parkavimo aikštelę pamatome iš toli.

Laiptai vedantys į Ibla

Ragusa - tūkstanties laiptų miestas

   Didžiulė nemokama parkavimo aikštelė įrengta Via Avvocato Giovanni Ottaviano. Ten ir pasistatome automobilį, bei išsitraukę iš bagažinės suteptus sumuštinius, užkandame. Prisėsti nelabai yra kur, tad belieka tenkintis ,,bordiūru". Pasijuntu lyg grįžusi į jaunystės dienas. Smagu, kad atostogos, kad galvos neskauda kas ir ką pagalvos ;) 

Chiesa Anime Sante del Purgatorio

      

    Iš stovėjimo aikštelės Corso don Minzoni pasiekiame Piazza della Repubblika, nuo kurios siauros gatvelės kyla į viršų, į kalną ir kuriomis, tikimės, pasieksime Ibla širdį - miesto globėjo Šv. Jurgio katedra (Duomo di S. Giorgio). Piazza della Repubblika užeiname į nedidelę lauko kavinukę priešais Chiesa Anime Sante del Purgatorio. Užsisakome kavos ir kurį laiką grožimės vėlyvojo baroko bažnytėle, statyta apie 1658 m. Neįtikėtina, tačiau šis statinys yra vienas iš nedaugelio išlikusių po 1693 m. žemės drebėjimo.  

   Pasižvalgę Ibla papėdėje toliau savo kelią  tęsėme pėstute, pėstute siauromis gatvelėmis į kalniuką - abi Ragusa miesto dalys įsikūrusios ant kalvų. Patarimas: nebandykite važiuoti automobiliu, bus daugiau vargo, nei džiaugsmo. Matėme vieną tokį turistą-automobilistą užstrigusį siaurame skersgatvyje - nei pirmyn, nei atgal. Nežinome, kaip jam pavyko išsikapstyti, tačiau situacija tikrai nepavydėtina :)

 Kopdamos pėstute pamatėme ne vieną gražų gyvenamąjį pastatą ir, žinoma, daugybę bažnyčių, kurių vienos buvo uždarytos, kitos - veikiančios. Kiekvieną apeiti bei pasižvalgyti viduje tiesiog nebuvo nei laiko, nei, atvirai pasakius, noro. Per daug vienai dienai bažnytinės kultūros :) Užteko vien pasivaikščiojimo po Ibla siauras gatveles.

Chiesa di Santa Maria dello Spasimo o Santa Lucia (XVI a.)

Chiesa di Santa Maria de Gesu
statyta 1636 m.. Per žemės drebėjimą smarkiai apgriauta ir atstatyta XVIII a.



Namų balkonus puošia tokios grožybės, jog eidamas vis keli galvą į viršų, kad tik ko nepražiopsojus

  Išnirusios iš gatvelių labirinto netikėtai atsidūrėme atviroje erdvėje, Ibla širdyje - plazza Duomo. Stačiakampio formos aikštė buvo įrėminta barokinių namų fasadais, o jos puošmena, be abejonės, šv. Jurgio katedra (Duomo di San Giorgio).

Plazza Duomo

  

  Didinga ir elegantiška Duomo  di San Giorgio pastatyta 1738 m. pagal architekto Rosario Gagliardi projektą. Jos fasadas gausiai papuoštas korintinėmis kolonomis bei šventųjų skulptūromis. Žvelgiant nuo plazza Duomo rodosi, kad Duomo  di San Giorgio šiek tiek pasukta šonu, kas suteikia statiniui daugiau grakštumo ir leidžia pasigrožėti 1820 m. iškeltu klasicizmo stiliaus kupolu.



 Duomo  di San Giorgio

   Toje pat aikštėje mūsų dėmesį patraukė dar vienas pastatas, išsiskyręs iš kitų. Šį neoklasicizmo stiliumi 1850 m. pastatytą namą puošia miesto herbas ir dviejų liūtų skulptūros, o po jais puikuojasi užrašas ,,Il Circolo di conversazione" (,,Pokalbių ratas"), atspindintis pastato paskirtį - čia rinkdavosi aristokratai vyrai, norintys pabėgti nuo smalsių žvilgsnių, aptarti miesto ir pasaulio naujienas, pasikalbėti. Pastate, dar vadinamame "Caffè dei Cavalieri", ir šiandien renkasi vyrai (pastaruoju metu jau įleidžiamos ir damos) aptarti reikalus ar sužaisti partiją biliardo.

Il Circolo di conversazione

   Iš Piazza Duomo siauromis Ibla gatvelėmis vėl grįžome prie automobilio ir po neilgos kelionės pasiekėme dar vieną barokinio trikampio perlą - Modica.  Jau žinojome, kad Modica unikali ne tik baroko architektūra, bet ir keturis šimtmečius siekiančia šokolado gamybos tradicija. Bet apie tai vėliau.

Piazza del Municipio

  Į  miestą įvažiavome corso Umberto I. Nemokamos parkavimo vietos centre rasti nepavyko, o važiuoti kažkur tokiau nuo centro tiesiog nesinorėjo. Apsukę kelis ratus apie piazza del Municipio, automobilį pasistatėme corso Umberto I, tačiau prieš tai tabaccheria nusipirkome parkavimosi bilietėlį. Tiesa, jame, kaip loterijos biliete, reikėjo nutrinti langelius, nurodant dieną ir kiek valandų stovėsime, kitaip jis negalioja. Šią procedūrą atlikti mums maloniai padėjo tabaccheria pardavėja. Užkišome bilietėlį už automobilio lango ir ramiai patraukėme pažindintis su Modica.

Pirkti parkavimo bilietus patartina, nes tvarkos sargų Modica Bassa  nestinga

    Modica, kaip ir Ragusa, sudaro dvi miesto dalys: Modica Alta (Aukštutinė)  ir Modica Bassa (Žemutinė). Modica Alta, kaip sako pats jos pavadinimas, įsikūrusi kalno viršuje, o Modica Bassa išsidėsčiusi lygumoje, kurioje kažkada tekėjo dvi upės, o dabar jų vaga nukreipta po žeme, o virš jos driekiasi corso Umberto I. 

   Pasak istorinių šaltinių miestas įkurtas 1360 ar 1031 m. pr. Kr. Per šimtmečius miestas ėjo iš rankų į rankas, o savo klestėjimo viršūnę pasiekė XIII a., kai valdymą perėmė Kiaramončių (Chiaramonti) šeima. Tuomet Modica tapo grafystės, kuri valdė trečdalį Sicilijos, kalė savo monetas ir turėjo kitų privilegijų, sostine. Deja, 1693 m. žemės drebėjimas neaplenkė Modica. Miestas, kaip ir daugelis kaimyninių miestelių, buvo sugriautas. Atstatyta Modica tapo Italijos karalystės dalimi ir išliko rajono centru, o 1926 m. buvo prijungtas prie Ragusa provincijos.   

Castello dei Conti

   Ekskursiją pradėjome grįžę kelis žingsnius atgal corso Umberto I, į piazza del Municipio iš kurios puikiai matėsi Modica supantys kalnai bei ant vieno iš jų Grafų pilies (Castello dei Conti) likučiai. Aišku, mūsų dėmesį patraukė ne pilies griuvėsiai - jų iš taip toli neįžiūrėsi - bet didžiulis laikrodis, pritvirtintas ant bokšto. Pilis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1255 m. Pradžioje ji buvo grafų rezidencija, vėliau joje apsigyveno grafų skiriamas gubernatorius, dar vėliau ji atliko gynybines bei kalėjimo funkcijas. Per žemės drebėjimą pilis buvo sugriauta, sveikas išliko tik jos bokštas, ant kurio 1725 m. buvo įtvirtintas mechaninis laikrodis, kuris veikia ir šiandien.

Auditorium Campailla pastatas

   Dar keli žingsniai į pirmyn, ir mes jau piazza Giacomo Matteotti, kuroje puikuojasi Art Neauveu stiliaus Auditorium Campailla pastatas. Jame nuo 1920 m. veikia modernus kino teatras. Visai netoliese, tik pasukus už kampo, stovi kelios bažnyčios, tačiau mes pasukome už kito kampo :). Pamatėme tiesiog žavingą kiemelį, papuoštą įvairiais rakandais, pasirodo, čia baro Virsieri, kuriame vakarais linksminasi alaus mėgėjai,  nuosavybė. Gaila, buvo uždaryta. 

 

Baras Virsieri

    Pasisukioję dar kelias minutes aplinkui, nieko įdomesnio neradome, tad corso Umberto I patraukėme atgal, o galvoje jau sukosi mintys apie šokoladą. Ir kaip gali negalvoti, jei Modica laikoma Sicilijos šokolado sostine, ir ne bet kokio šokolado, o kurio receptūra perimta iš senovės actekų! Kaip žinia, šokoladas Europoje paplito po Naujojo Pasaulio užkariavimo, o Modica pasiekė Ispanijos valdymo laikais, apie 1519 m.. Per šimtmečius šokolado gamybos technologijos kito, tačiau Modica šokolado meistrai šį skanėstą vis dar gamina pagal senąjį actekų receptą.

   Žinoma, kad actekai kakavos pupeles trindavo specialias akmenimis, kuriuos vadino ,,metate", iki grūdėtos konsistencijos, tada pildavo vandenį ir prieskonius, taip pasigamindami tirštą šokoladinį gėrimą. Modica meistrai ir šiandien į šokolado pramonę neįsileidžia naujųjų technologijų, visas šokoladas gaminamas tik rankomis, ,,šaltuoju" būdu. Kakavos masė pašildoma iki 40 laipsnių ir ištrinama su cukrumi. Esant tokiai temperatūrai cukrus neišsilydo ir cukraus kristalai suteikia šokoladui purumo. Į šokolado masę papildomai nededama jokių riebalų, jokių emulgatorių. Šokoladą skanina tik natūraliais priedais: apelsino žievelėmis, vanile, raudonaisiais pipirais, kavos pupelėmis ar pistacijomis.

     Tad dabar, pamiršę visas barokines Modica grožybes, tik dairėmės į šalis, kur čia užsukus padegustuoti to skaniojo šokolado. Pirma pasitaikiusi buvo  labai simpatiška ,,Motycafe" kavinė-parduotuvė (corso Umberto I, 137). Mus pasitiko du jaunuoliai ir galybė įvairaus šokolado, kurį galėjome ragauti nesivaržydamos. Jie mums pasakojo apie šokoladą, o mes ragavome, ragavome, ragavome... Buvo laaabai skanu, todėl neatsispyrėme ir nusipirkome po kelias plyteles šokolado su skirtingais ingredientais. Bus puikios lauktuvės draugams bei desertas vakarui! 

,,Motycafe" šokolado degustacija

      Apsisaldinę iki pat širdies vėl atvėrėme akis barokui. Visai netoli ,,Motycafe", toje pat corso Umberto I, pamatėme didingą šv. Petro bažnyčią (Chiesa di San Pietro). Norėdamos įeiti, turėjome įveikti keliasdešimt laiptelių, ant kurių puikavosi 12 apaštalų skulptūros. Bažnyčia statyta tarp 1301-1350 m. Kaip ir kiti pastatai, Chiesa di San Pietro nukentėjo nuo žemės drebėjimo, išliko tik kelios originalios interjero detalės bei šoninė Mergelės Marijos koplyčia, statyta apie 1620 m.

Chiesa di San Pietro

   Bažnyčios vidus suskirstytas į tris navas, atskirtas korintinėmis kolonomis. Šviesos ir jaukumo įspūdį suteikia vyraujanti balta spalva, pagyvinta paauksuotomis detalėmis. Dabartinis bažnyčios interjeras siekia XVIII a. 

Chiesa di San Pietro interjeras

  Nuo bažnyčios laiptų vėl nusileidome į corso Umberto I ir pasibeldėme į dar vienos šokoladinės duris. Mums visai netyčia pavyko, tai buvo pačios seniausios Modica ir net visoje Sicilijoje  šokolado parduotuvės L’Antica Dolceria Bonajuto durys. 1880 m. Francesco Bonajuto atidarė savo pirmąją konditerijos parduotuvę. Nuo tos dienos daug daug laiko praėjo, o ši konditerinė vis dar puikuojasi savo rakų darbo šokoladu. Jos asortimentą galite rasti čia, o gal ką ir nusipirksite. Mes, žinoma, paragavome žymiųjų Bonajuto šokoladų ir kelis nusipirkome lauktuvėms.

Įėjimas į šokolado šventovę

L’Antica Dolceria Bonajuto dirba smagūs žmonės

   Tiesa, L’Antica Dolceria Bonajuto garsėja ne tik savo šokoladu, bet ir skaniausiais cannoli visoje Italijoje. Na, mes dar prisiminėme milžiniškų cannoli valgymą Trapani, tačiau negalėjo atsispirti pagundai būtent čia jų paragauti. Nusipirkome. Tai buvo tarsi tų, Trapani cannoli kūdikėliai - mažučiai, gal piršto storio vamzdeliai, įdaryti ricotta sūriu ir apibarstyti pistacijų riešutais. Nepasikliaukite mūsų neišlavintu skoniu, tačiau mums šios cannoli niekuo nesiskyrė nuo valgytų anksčiau, nebent dydžiu.

L’Antica Dolceria Bonajuto viduje - renkamės šokoladą

Chiesa Di Santa Maria Del Soccorso

  Iš corso Umberto I pasukome į paralelinę via Giuseppe Garibaldi, kur praėjome pro gražios barokinės Santa Maria Del Soccorso bažnyčios šoninį fasadą. Bažnyčiai pradžią davė 1629 m. įkurtas jėzuitų vienuolynas. Bažnyčia buvo pastatyta 1714 m. pagal  Rosario Gagliardi projektą.

Laipteliai iki Duomo di San Giorgio

   Kildamos aukštyn via Giuseppe Garibaldi pasiekėme laiptus, vedančius į dangų. Na, ne visai į dangų, nes 164 laiptelių (mes neskaičiavome, taip rašoma Visitmodica.com), ko gero nepakaktų pasiekti Dangaus Karalystės, o štai į Modica Alta tikrai užkopėme.

Duomo di San Giorgio

     Baroko šedevru vadinamos šv. Jurgio katedros (Duomo di San Giorgio) priekinis fasadas yra itin puošnus ir siekia net 60 m aukščio. Po visa griaunančio žemės drebėjimo katedra buvo atstatyta pagal Rosario Gagliardi, Francesco Paolo ir kitų vietos architektų projektus. Duomo di San Giorgio duris tikintiesiems atvėrė 1738 m.



Girolamo Alibrandi o gal Bernardino Niger  tapytas altorius



   Katedra turtinga senųjų Sicilijos meistrų paveikslais bei skulptūromis. Kurį laiką buvo manoma, kad centrinį altorių puošia Girolamo Alibrandi, dažnai tituluojamo Sicilijos Rafaeliu,  ant medžio tapyti paveikslai. Tačiau pastaraisiais metais šis darbas priskiriamas jau Bernardino Niger. Nežinia, kuriam dailininkui ateityje jie vėl bus priskirti, tačiau bet kurio meistro vardui tai suteiks garbės.

   Katedra turi 5 navas, kurias skiria 22 kolonos. Grindyse įtaisytas saulės laikrodis, sukurtas 1895 m matematiko Armando Perini.

Vienas iš daugelio Duomo di San Giorgio meno šedevrų

   Pasigrožėję  Duomo di San Giorgio tiek iš vidaus, tiek iš išorės, išėjome pasižvalgyti po Modica Alta. Kairėje, žiūrint į katedrą, stovi barokiniai palacio Polara, dešinėje - XVIII-XIX a. statyti  palacio Grimaldi.  Be to, nuo katedros laiptų atsiveria puikus vaizdas į Modica Bassa. 

Modica Alta

Žydinti Modica



Vaizdas į Modica Bassa nuo  Duomo di San Giorgio  laiptelių

     Pasivaikščiojimą po Sicilijos šokolado sostinę baigėme, kaip visada, saulei pasislėpus už kalnų. Tad mūsų planuotas grįžimas pajūriu buvo atšauktas - paskutinį vakarą dar norėjosi pasivaikščioti po Avola, kuriai laiko, deja, skyrėme labai nedaug.



Vakarienė Avoloje

    Parvykome namo jau tamsoje, mašinytę palikome kieme ilsėtis ir pasukome link Avola centro. Vakarieniauti nusprendėme vienoje iš nedaugelio kavinių Umberto I aikštėje. Aliejuje skrudintos žuvytės ir kitos jūros gėrybės, ,,Buffalo" pica (tikrai labai skani), namų vynas juokinguose ąsotėliuose - tokia vakarienė mums kainavo po 10 Eur ir visiškai atitiko mūsų poreikius.  Sočios ir laimingos grįžome namo ir miegučio. 

   Ryte atsikėlėme anksčiau, nes dar labai norėjosi paskutinį kartą papusryčiauti terasoje. Kava, salotos, sumuštiniai, vėl kava, sudie šeimininkui ir atia, Avola.

   Tačiau taip paprastai palikti Avola nepavyko. Visai šalia, už kelių posūkių, driekėsi smėlėtas paplūdimys ir viliojo žydra vėsi jūra. Kadangi per tris nakvynes Avola nesugebėjome pasiekti paplūdimio, teko sustoti dabar. Gaila, kad anksčiau čia neatėjome - puikus poilsis būtų garantuotas, o dabar tik išsimaudėme, valandėlę pasilepinome saulėje ir nuvairavome link Siracusa (Sirakūzų)... 

Avola paplūdimys