PO SICILIJOS SAULE: MONREALE-CORLEONE-AGRIGENTO

 2016 m. birželio 5 d. - 2016 m. birželio 6 d. 
 Ryte  atsisveikinome su Palermu ir be jokių nuotykių įveikėme tuos kelis kilometrus skiriančius sostinę nuo Monreale miestelio. Monreale išsidėsčiusi ant Monte Caputo (Kaputo kalnas). Automobilį pasistatėme šalikelėje, nepasiekę miestelio. Mokėti nereikėjo, išsiklausinėjome vietinių, visi purtė galvas: ne, ne, tikrai nemokamas parkavimas. Monreale pasiekėme laipteliais užkopę į kalno viršų. Atsisukę nustėrome - prieš akis atsivėrė nuostabaus grožio La Conca d'oro (Auksinės kriauklės) slėnio vaizdas, nors imk teptuką ir tapyk. Bandžiau nufotografuoti, tačiau vaizdas nuotraukoje neatspindi to gamtos grožio, kurį fiksuoja gyva akis. Todėl net nenoriu jums gadinti įspūdžio.

Monreale gatvės

 Gatvele, kurios pakraščiuose įsikūrę suvenyrų prekeiviai siūlė savo prekes, pasiekėme pagrindinę miestelio aikštę - piazza Guglielmo II. Čia prasideda Monreale istorija, tiksliau miestelio šlovės  istorija. Arabams užėmus Palermą , tuometinis Palermo vyskupas prieglobstį rado mažoje netoli sostinės esančio kaimo  bažnytėlėje Aghia Kiriaki. Normanams išvarius arabus iš sostinės, vyskupas grįžo į Palermo katedrą, tačiau normanų karaliai nepaliko žavingo kaimelio, o pastatė čia rūmus bei pavertė jį savo medžioklės rezidencija. XII a. čia buvo pastatyta Katedra. Pasakojama, kad karaliui Guglielmo II  sapne pasirodė Marija ir nurodė vietą, kur paslėpti didžiuliai turtai - jo tėvo karo trofėjai. Marija paliepė karaliui už šiuos turtus pastatyti Katedrą. Karalius Guglielmo II neatidėliodamas ėmėsi darbo ir jau po 15 metų Monreale stovėjo nuostabaus grožio Katedra (Duomo di Santa Maria La Nuova).

         Karalius Guglielmo II dedikuoja Katedrą Marijai

   Katedra ir šalia esantis Benediktinų vienuolyno ansamblis laikomi vienais gražiausių normanų architektūros pavyzdžių pasaulyje. Katedros fasadas - didžiulis portikas su trimis arkomis, plačia boliustrada ir dviem kvadrato formos bokštais - tikrai įspūdingas, tačiau didžiausią įspūdį palieka Katedros vidus. Mes į Katedrą įžengėme pamaldų metu, todėl pirmas įspūdis gal nebuvo toks stiprus, tačiau kai žmonės išsiskirstė ir galėjome laisvai vaikštinėti po  centrinę navą, buvome apstulbintos. Katedros centrinę navą nuo šoninių skiria 18 kolonų - po devynias kolonas iš kiekvieno šono. Visa erdvė virš kolonų iki pat lubų dekoruota bizantiškomis XII a. mozaikomis.  

Centrinis altorius

  
    Stovėjome viduryje šios šventovės ir negalėjome atsistebėti nežinomų meistrų darbais. Visas Senasis ir Naujasis testamentas atsispindėjo freskose. Kiekviena jų - unikali. O virš centrinio altoriaus iškilęs Kristaus Visagalio paveikslas. Dešinę ranką ištiesęs laiminimui, o kairėje laiko Evangeliją su lotyniškais ir graikiškais rašmenimis, skvarbus žvilgsnis nukreiptas į kiekvieną čia užsukusį. Kristaus paveikslas didingas ne tik savo išraiška, bet ir apimtimi - jo aukštis siekia 7 metrus, plotis apie 13 metrų. 

Mozaikos viršuje - Adomo sutvėrimas ir Septintoji diena, mozaika apačioje - Balilono bokšto statyba

      Akis pakėlę dar aukščiau pamatėme fatimidų dinastijos stiliumi padabintas lubas. Deja, kaip sužinojau, šios lubos neoriginalios, nes 1811 m. įvykus didžiuliam gaisrui originalios arabų meistrų lubos buvo suniokotos, nuo ugnies nukentėjo ir kai kurios freskos. Restauravimo darbai, užtrukę kelis dešimtmečius, atstatė pirminį Katedros grožį ir didybę.
    2015 m. Monreale katedra  buvo įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Tenka pripažinti - pelnytai. 

10 000 kv. m. sienos puošia nežinomų XII a. meistrų mozaikos, lubos atliktos fatimidų dinastijos stiliumi

   Nuo tiekos kultūrinių įspūdžių mums apsisuko galva, tad išpuolę į lauką iš karto ėmėme dairytis kur atsigerti kavos. Bet mūsų akys užkliuvo už fontano, stovinčio tiesiai priešais šoninį išėjimą iš Katedros. Šis jūrų dievas su žuvies uodega buvo sukurtas skulptoriaus Mario Rutelli (jo liūtus jau matėme Palerme, prie Teatro Massimo) ir 1881 m. pastatytas pačiame piazza Vittorio Emanuele aikštės viduryje. Pagarbiai apėję Tritoną, kitoje gatvės pusėje užmatėme lauko kavinę. Užsisakę espresso ir apelsinų sulčių dar gerą pusvalandį mėgavomės saulės spinduliais ir stebėjome Monreale miestelėnų gyvenimą. 

Fontana del Tritone

   Iš Moneale mūsų maršrutas driekėsi per kalnus ir slėnius link Agrigento. Pakeliui būtinai norėjome aplankyti Corleone miestelį, esantį vos už 58 km. kelio į pietus nuo Palermo. Nuostabaus kelio! Pro automobilio langus stebėjome pačius gražiausius vaizdus. Tarp kalnų ir žaliuojančių pievų tyvuliavo mėlyni ežerėliai. Kur nekur ganėsi karvės ar avys, stovėjo trobelės (piemenų? poilsiautojų?).  

   Ir štai, išnirus iš posūkio, atsivėrė toks vaizdas, kad negalėjome nesustoti. Išlipome iš automobilio ir pasileidome po gėlių pievą braidyti. Jausmas nerealus! Tikrai rekomenduoju po Siciliją važinėti ne greitkeliais, o kaimo keliukais. Įspūdžiai bus nepamirštami.  Jei nedrįstate važiuoti serpantinais, ar neturite vairavimo įgūdžių kalnuose - nebijokite, šiame maršrute aukštų kalnų nėra, važiavimo sąlygos puikios, judėjimas neintensyvus, bet kiek džiaugsmo akims ir širdžiai!

      Taip ,,kaifuodamos" privažiavome, kaip rašo Mario Pjuzo ,,iš pažiūros maurišką''Corleone miestelį - krikštatėvio Dono Vito gimtąsias vietas. Buvo be galo smalsu pasinerti į visame pasaulyje žinomo knygos ir filmo herojaus aplinką. Realybė, žinoma, kiek skyrėsi nuo M. Pjuzo pavaizduotos. Bet nedaug ;)
   Corleone pavadinimas kilo nuo kažkada čia dominavusių arabų suteikto vardo Qurlayun. (nors siciliečiai mano, kad pavadinimas yra kilęs iš žodžių junginio  Cuore di Leone -liūto širdis).  Corleone visais amžiais buvo domėjimosi objektu, nes įsikūręs strategiškai patogioje pusiaukelėje tarp Palermo ir Agrigento. Valdė jį ir arabai, ir normanai, ir vietiniai karaliai. Tačiau didžiausio dėmesio miestelis susilaukė Sicilijos mafijos dėka. Corleone išaugino tokius mafijos bosus kaip Michele Navarra, Luciano Leggio, Leoluca Bagarella, Salvatore Riina bei Bernardo Provenzano. Pastarasis 2006 m. balandžio 11 d. šiame miestelyje buvo ir sugautas po 40 metų paieškos. Ta proga balandžio 11 d. paskelbta Corleone laisvės diena ir viena gatvė pavadinta Balandžio 11-osios vardu. 
   Kalbant apie Corleone miestelį tenka paminėti ir Al Pacino, atlikusio Maiklo Korleonės vaidmenį filme ,,Krikštatėvis". Pasirodo iš šio miestelio kilo Al Pacino seneliai, XX a. pradžioje emigravę į JAV.

Corleone mus pasitiko tyla

   Miestelis mus pasitiko tyla. Buvo vidurdienis. Automobilį pasistatėme šalikelėje - čia ne didmiestis, mokėti nereikia. Ėjome tuščiomis gatvėmis. Lauko kavinės taip pat buvo tuščios, bažnyčios uždarytos. Miestelyje gyvena 12.000 gyventojų, o gatvėse nesutikome nei vieno. Kažkokia mistiška tyla gaubė Corleone. Net garsiai kalbėti buvo nejauku. Tik vienas pasiklydęs šuo džiaugėsi mus sutikęs ir visur lydėjo - gal čia kokio mafiozo dvasia?

O štai vienas juodas šuo jautėsi šeimininku ir visur mus lydėjo

   Pasivaikščiojome po miestelį. Apžiūrėjome Anti-mafia muziejaus ES lėšomis įrengtą nuorodą. Sužinojome, kad šiame muziejuje galima susipažinti su kovos prieš mafiją istorija, pamatyti sieną su pavardėmis visų žuvusių nuo mafijos rankos. Pats muziejus buvo uždarytas. Dėl to nesigailėjome. Vargu ar būtume ėję.   

Chiesa Madre, pastatyta apie 1300 metus

   Didesnį nusivylimą sukėlė uždarytos bažnyčių - o jų čia daug, virš šimto! - durys. Bent kelias tikrai būtume aplankę.

Uždarytos durys 

    Nuo rytinės  Monreale kavos nieko neturėjome burnoje, todėl dabar norėjosi kažko rimto užkąsti. Teko ,,pabučiuoti" ne vieną užraktą, kol aptikome neužrakintas Al Capriccio (Via Sant'Agostino, 41) užeigos duris. Didelėje įvairiais ūkio rakandais puoštoje salėje pietavo tik viena pora. Prisėdome. Aišku, kaip ir tikėjomės, padavėjas jokia kita kalba, išskyrus italų, nekalbėjo. Tačiau pirštų pagalba išsiaiškinome, ko pageidautumėme. Kaip supratome, kaimiško stiliaus užeiga vaišino neįmantriais kaimiškais valgiais: dešromis, mėsos kepsniais, žuvies patiekalais. Mums tiko. Skaniai papietavome, pailsėjome, pasisėmėme energijos.

Pozuoju...Al Capriccio

Sąskaita

      Po pietų gatvėse pasirodė vienas kitas žmogelis, atsivėrė parduotuvių ir kavinių durys. Miestelis įgavo gyvybės, tačiau mes jau turėjome traukti toliau. Dar kartą žvilgterėjome į Corleone, iš tolo pasigrožėjome uolomis, kurios supo miestelį ir supratome, kad dar daugelio dalykų čia nepamatėme - nei Gole del Drago kanjono prie Frattina upės, nei Castello Soprano, iš kur kilo ,,Sopranų" serialo pavadinimas, nei  100 bažnyčių, garsinančių Corleone. Visa tai liko kitam kartui.



Corleone  miestelį puslankiu juosia uola

   Toliau važiavome kaimo kelias. Vienoje pakelės vietoje moteriškė, pakelėje pasistačiusi staliuką, pardavinėjo savo augintas trešnes ir jauną vyną. Sustojome. Trešnės buvo raudonos, didelės, sultingos ir saldžios. Tiesiog Sicilijos dievų maistas :) Vyną ragausime vakare, pasiekę Agrigento.

   Kai kelias pradėjo leistis žemyn, supratome, kad artėjame prie Viduržiemio jūros. Atsivėrė nuostabus vaizdas su baltomis pajūrio uolomis. Tačiau diena ėjo vakarop, o mes norėjome dar su saule pasiekti Agrigento. Prie baltų uolų sugrįšime rytoj, nusprendėme, ir nuvažiavome miesto link.

Baltos pajūrio uolos

   Agrigento (liet. Agridžentas) įkurtas apie 582– 580 m. pr. m. e. ir manoma, kad taip padarė graikų kolonistai iš Gelos, pavadinę miestą Akragu (gr. Ακράγαντα)). Žodžio reikšmė neaiški, nors paplitusi legenda, apie miesto įkūrėją tokiu vardu, tačiau manoma, kad ji sukurta vėliau tam, jog paaiškintų miesto pavadinimą. Keičiantis amžiams keitėsi ir miesto priklausomybė - graikus keitė romėnai, romėnus - kartaginiečiai. Po Antrojo Pūnų karo romėnai galiausiai užėmė Akragą ir pervadino Agrigento. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo miestas atiteko ostgotams, o vėliau Bizantijai. Tuo metu miesto gyventojai apleido žemutines miesto dalis (slėnį) ir įsikūrė ant kalvos, manoma dėl berberų ir saracėnų antpuolių grėsmės. Tačiau tai nepagelbėjo, nes 828 m. saracėnai užėmė miestą. Arabai miesto pavadinimą tarė Kerkent, o siciliečiai – Girgenti. Su tokiu vardu miestas, nepriklausomai nuo jo priklausomybės vienai ar kitai valstybei, gyveno iki 1927 m. kai Benito Mussolini grąžino itališką lotyniško pavadinimo versiją - Agrigento.
   Nors miestas nedidelis, turi apie 59 tūkstančius gyventojų, automobilį pasistatyti nemokamoje aikštelėje ir dar centre tikrai nesitikėjome. Bet pavyko! Atrodo, kad specialiai mums laikė rezervuotą vietą. Atvykome, ir štai, prašom, stovėjusi mašina išvažiuoja ir užleidžia mūsų ,,pežukui" vietą. Prisiparkuojame, susirenkame kuprinytes ir pagrindine gatve žygiuojame link viešbučio ,,Meravigloso Mondo di Amelie". Va čia nebuvo taip lengva, kaip su automobiliu. Adresą žinome, o namo rasti negalime. Aplink gal kelis ratus sukome, tuomet paskambinome ir sulaukėme šeimininkės, kuri išlindo prieš pat mūsų nosis iš siauro tarpelio tarp namų. Viešbučio vieta puiki, švaru, tačiau kambarys itin mažas, apkabinėtas paveikslėliais iš filmo ,,Amelija iš Monmartro", pretenduojantis į prabangą, o realiai sukeliantis neskoningumo jausmą. Dar ir dušas buvo sulūžęs... Gerai, kad tik vieną naktį ketinome čia praleisti...

Vakarėjantį Agrigento užliejo  jauki žibintų šviesa

   Susitvarkome, kiek pailsime ir traukiame į miestą. Vakaro prieblandoje įsižiebia pirmieji žibintai, apšviesdami siauras gatveles ir didingus bažnyčių fasadus. Smagu niekur neskubant vaikštinėti po nepažįstamą miestą, atrasti už kampo pasislėpusius jaukius kiemelius, pasiklysti skersgatviuose ir vėl išnirti pagrindinėje Via Atenea gatvėje. 

Barokinė San Lorenzo bažnyčia

 

Romantiškai nusiteikusi Agrigento gatvelė

      Nors Agrigento istorija mena senus laikus, mums šis miestas pasirodė labai šiuolaikiškas, jaunas savo dvasia. Jame atradome ne vieną instaliaciją, šiuolaikinio meno apraišką, kuri mus nuteikė labai smagiai, leido ištrūkti iš solidaus viduramžių pasaulio ir pasinerti į žaismingą šiandienos jaunų menininkų pasaulį.

Viduramžių skersgatviai įgavę šiuolaikišką dvasią

   

Stilizuota trinacria - Sicilijos salos simbolis

    Tarp įvairių gatvės meno apraiškų pastebėjome ir Sicilijos simbolį - trinacria (triskelioną). Trikelionas - trijų iš vieno centro išeinančių lenktų kojų simbolis. Sicilijos simbolis trinacria - trikojė moters galva, kurios kiekviena koja simbolizuoja tris didžiausius Sicilijos miestus, išsidėsčiusius trijuose salos kampuose: Palermo, Catania ir Mesina.



Kviečiame į menų gatvę

 

Senų namų fasadus puošia avangardinės freskos

   Pasivaikščioję po miestą vakarą baigėme jaukioje ,,Enotria" vyninėje. Ji įsikūrusi Via Atenea Nr. 223. Tai pats miesto centras, visai šalia San Lorenzo bažnyčios. ,,Enptria" turi dideles patalpas rūsyje, tačiau mes pasirinkome staliuką lauke. 

,,Enotria" vyno rūsys

   Šiltas vakaras, žvakė ant stalo, jauki aplinka, puikus aptarnavimas ir skanus sicilietiškas ,,Leone D'Almerita" vynas - viskas, ko reikia po ilgos, pilnos įspūdžių dienos.

Leone D'Almerita vynas mums labai tiko

   Kitos dienos rytą anksti išsikrapštėme iš viešbučio ir jau 8 val. kavinėje mėgavomės espresso bei tradiciniais sicilietiškais pyragaičiais su pistacijomis - tokie tad buvo mūsų pusryčiai :) 

Pusryčiai

      Šiandien mūsų laukė Valle dei Templi (Šventyklų slėnis), bet pakeliui dar užsukome prie baltos uolos, kurios vakar taip ir nepamatėme. Scalla dei Turchi (Turkų laiptai) leidžiasi nuo skardžio tiesiai į Viduržiemio jūrą. Mes nuo skardžio į pajūrį nusileidome mediniais laiptukais ir pakrante nuėjome link baltų Scalla dei Turchi. Klintmolio uolos per tūkstantmečius, gairinamos vėjo ir veikiamos karštos pietų saulės, suformavo natūralius laiptus. Pasakojama, jog kadaise šioje pakrantėje švartavosi piratai iš Turkijos ir Afrikos. Tai buvo patogiausia vieta išsilaipinti ir, užkopus uolos laiptais, pasiekti netoliese esančius miestelius. Manoma, kad nuo to ir kilo pavadinimas Scalla dei Turchi. 

Scalla dei Turchi juosia geltono smėlio papludimiai  

    Pasikarstėme po uolą, užkopėme keliais laiptais, pasidžiaugėme saule, kuri labai jau smagiai kaitino ant šių akmenukų. Žmonės čia užkopę deginosi saulutėje, pasitiesę dekelius tiesiai ant baltos uolos. O mes, nulipę nuo Scalla dei Turchi, nieko nelaukdamos nėrėme į gaivias Viduržiemio jūros bangas. 

Balto klintmolio uolenoje natūraliai susiformavę laiptai

    Kiek pasidžiaugę jūra, saule, gražiais vaizdais  vėl sulipome į mašiniuką ir įveikę kelis kilometrus pasiekėme Valle dei Templi (Šventyklų slėnį). Bilietas kainavo po 10 Eur kiekvienai. Negaila, nes pamatėme neįtikėtiną palikimą - aštuonias šventyklas ir daug kitų žilą senovę menančių statinių. Beveik visos šventyklos pastatytos naudojant tufą – gelsvą iš vulkaninių pelenų susidariusią uolieną, o jų bendras bruožas - orientacija rytų kryptimi, kad tekanti saulė apšviestų jas puošiančias skulptūras. Valle dei Templi  vietovė 1997 m. buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. 

Seniausias, jau daugiau kaip 800 metų slėnyje augantis alyvmedis

  Pro senus, gumbuotus alyvmedžius pakilome į kalvelę ant kuris puikavosi Heros (romėnų mitologijoje - Junonos), Dziauso žmonos, šventykla. Ši deivė globojo santuoką, šeimos židinį. Heros (Juononos) šventykla statyta V a. pr. m. e. ir buvo skirta vestuvių apeigoms. Prieš tuoktuves jaunavedžiai mesdavo burtą: atvesdavo čia avelę ir apipildavo ją šaltu vandeniu. Jei avelė drebėdavo, vadinasi, vedybos nebus laimingos, ir vestuvės būdavo atšaukiamos. 

Tempio di Giunone

  Nuo Heros (Junonos) šventyklos smėlio takeliu nužingsniavome link kitos šventyklos. Buvo vidurdienis, stengėmės slėptis po alyvmedžių šešėliais, tačiau kaitri saulė prasiskverbdavo ir pro tankias medžių šakas. Vanduo buvo mūsų išsigelbėjimas, o ploni šaliai, turėję mus saugoti nuo rytinės žvarbos, šiuokart pasitarnavo apsaugai nuo kaitrios saulės. Tuomet pasigailėjau, kad savo plačiabrylę skrybėlę palikau namuose.

    Iki Concordia šventyklos  kelias driekėsi pro sieną, kuria buvo apjuostas Šventyklų slėnis ir kurioje IV-VII amžiuje buvo laidojami žmonės. Už sienos griuvėsių atsivėrė puikūs vaizdai.

Nekropolis, kuriame IV-VII amžiuje buvo laidojami žmonės

Iš čia mes apžvelgėm apylinkes

Sienos likučiai

   Harmonia (romėnų mitologijoje - Concordia) - harmonijos ir santarvės deivės - šventyklą pamatėme iš toli. Ji išdidžiai stovėjo  visomis kolonomis remdama dangų. O didžiuotis turi kuo - tai vienintelė šventykla slėnyje išlikusi beveik nepaliesta nuo statybos laikų, t. y. nuo V a. prieš Kristų. Bet tai ne atsitiktinumas – joje ilgus metus buvo įsikūrusi krikščionių bažnyčia.

Tempio della Concordia

Igor Mitoraj skulptūrinė instaliacija

   Prie Concordia šventyklos pamatėme neįtikėtiną bronzinę skulptūrą - Ikarą, atrodo, ką tik nukritusį iš dangaus. Tai jau ne praeitis, tai šiandiena įsiterpusi į tūkstantmečių istoriją. Tai lenkų kilmės menininko Igor Mitoraj skulptūrinė instaliacija. 2011 m. čia buvo eksponuojama 17 bronzinių šio menininko skulptūrų, kurios vaizdavo senovės dievus ir mitines būtybes - Venerą, Erotą, kentaurus ir pan. Šiandien likęs tik vienas Ikaras.  

Tempio di Eracle

   Netoli nuo Concordia šventyklos yra pačios seniausios Heraklio šventyklos (Tempio di Eracle)  liekanos – VI a. pr. Kristų statinyje graikų laikais stovėjo bronzinė Heraklio, mylimiausio miesto herojaus, skulptūra. Vietiniai be paliovos skulptūrą garbino ir bučiavo, tad sakoma, kad ji švytėte švytėjo. Dar sakoma (ir kas dabar patikrins), kad ji buvusi tokia vertinga, kad net tais laikais buvo bandyta ją pavogti, bet nepavyko.

Opuncijos kelmas

   Apėję rytinę parko dalį ir pagrindines šventyklas, nusprendėme kitomis, esančiomis vakarinėje dalyje - Dzeuso, Asklepijaus, Vulkano (Hefaisto), Dioskūrų ir Demetros - šventyklomis pasigrožėti iš tolo,  Juk ne taip paprasta per kelias valandas, plieskiant karštai vidurdienio saulei, apeiti visą 1300 ha ploto parką! Dar pasižvalgėme po botanikos sodą, pakalbinome užtvare besiganančius kalnų ožius, nusistebėjome nukirstais opuncijos (čia tokie kaktusai) kelmais bei užvalgėme Valle dei Templi  esančioje kavinėje. Atvirai, buvo neskanu. Geriau pakentėti dar valandėlę ir pavalgyti pvz. Agrigento, arba neštis savo sumuštinius. 

  Pusdienį aktyviai pasivaikščioję po  Valle dei Templi  dabar mes džiugiai sulipome į vėsių automobilį ir tęsėme savo kelionę po Siciliją - link Avolos.