Tikroji kelionė po Siciliją prasidėjo, kai įsėdome į ,,mūsų" Peugeot 208.
Mašiniuką nuomojomės iš Sicily by car. Tai buvo pigiausia nuomos kompanija, kuri teikia auto grąžinimo paslaugą kitoje vietoje, nei pasiimi (mes mašiniuką pasiėmėme Trapani oro uoste, o grąžinti planavome Catania oro uoste). Už 10-ties dienų nuomą sumokėjome 343,33 Eur. Dar pasiėmėme 100 proc. draudimą (kad galvos neskaudėtų, jei kas nutiktų) už 93,26 Eur bei palikome 300 Eur užstatą (kurį vėliau grąžino). Taip, nuoma nebuvo pigi, bet taip norėjosi po Siciliją skersai-išilgai pavažinėti :)
 |
| Aš ir ištikimas mūsų kelionės draugas Peugeot 208 |
Tai gi, sutvarkę visus buities reikalus, gavome raktelius, stovėjimo aikštelėje susiradome ,,savo" Peguet 208 ir ,,užkūrę" motorą patraukėme link Riserva Naturale dello Stagnone. Šis druskų laukų gamtos rezervatas yra tarp Trapani ir Marsala, tad negali nenuvažiuoti, kai esi vos už keliasdešimt kilometrų. Tai didžiuliai jūros pakrantės laukai, kuriuose baltuoja druskos krūvos. Druska šiame regione išgaunama nuo senų senovės, mat čia tam itin palankus klimatas. Seklios pakrantės ir vyraujantis karštis sudaro puikias sąlygas tuo užsiimti: druskingas jūros vanduo suleidžiamas į specialius baseinėlius, kuriuose išgaravęs vanduo palieka baltus druskos klodus, kurie vėliau surenkami į baltas didžiules druskos krūvas. Būtina šio kraštovaizdžio detalė – tai autentiški vėjo malūnai, kurių pagalba pompuojamas vanduo į baseinėlius, kuriuose išgaunama druska.
 |
| Riserva Naturale dello Stagnone |
 |
| Rankų darbo suvenyrai iš druskos |
Netoliese šio rezervato įsikūręs vienas seniausių miestų Trapani regione – Marsala. kuri garsi savo baltuoju saldžiuoju vynu. Deja, šiuokart į mūsų planus vyno degustavimas nebuvo įtrauktas, tad mes pasukome kitu keliu - link Segesta (tariasi Sedžesta).
Atstumai čia nedideli. Segesta archeologijos kompleksą pasiekėme mažiau nei per valandą (51 km). Automobilį palikome nemokamoj stovėjimo aikštelėje, nusipirkome bilietėlius po 6 Eur ir pradėjome kopti į Barbaro kalvą. Ką ten kalvą, mūsų akimis tai visas kalnas! Palengva, palengva. Saulė nuoširdžiai kepina, karštis nežmoniškas, o mes vis ropojame ir ropojame:) Aišku, mūsų pastangas vainikuoja gražūs apylinkių vaizdai, žiogų čirškimas bei visokių paukštelių giesmės, gaivaus vėjelio reti gūsiai ir sutiktų pėsčiųjų meilios šypsenos: o, ir jūs savom kojom į senovės miestą kopiate! Nors, sumokėjus pora eurų, tą kelią galima buvo įveikti autobusiuku, tačiau įspūdis būtų sumenkęs.
Ir štai, kelio dešinėje visu grožiu atsiveria vaizdas į dorėninę Segesta šventyklą, statytą V a. pr. Kr. Šventykla yra daugiau nei 26 metrų pločio ir 61 metro ilgio, turinti 36 dorėnines kolonas. Manoma, kad šventykla, kokią ją išvydome, liko nepakitusi nuo statybos laikų, t. y. niekada taip ir nebuvo uždengtas stogas. Viena iš versijų, kodėl šventykla taip ir liko nebaigta statyti yra ta, kad Segesta gyventojai ją statė tik norėdami pasirodyti prieš Atėnų pasiuntinius. Šiems įsitikinus, kad Segesta yra turtingas ir stiprus miestas bei išvykus namo, šventyklos statyba nutrūko. Kaip teigia žinovai, tai viena geriausiai išsilaikiusių graikų šventyklos pavyzdžių Italijoje.
Toliau kopdamos apžiūrime Segesta miestą juosusios gynybinės sienos likučius. Kaip minėjau, jei Erice buvo įkurta elymų kaip religinis centras, tai Segesta paskirtis buvo visai kita. Miestas buvo pastatytas strategiškai patogioje vietoje ant Barbaro kalvos ir nedaug tenutolęs nuo jūros uosto, tapo svarbus tiek politiniu, tiek prekybiniu požiūriu. Ypač suklestėjo helenistiniu ir romėnų laikotarpiais ir tik V a. buvo sugriautas vandalų. Nors Segesta niekada daugiau taip ir nebeatgavo savo buvusios šlovės, tačiau gyvenimas čia tęsėsi - užklydę Normanai čia pastatė pilį, kuri tapo viduramžių miesto centru. Tačiau žmonės pamažu išsikraustė į kitas gyvenvietes ir vėjai, lietūs, saulė ir laikas miestą pavertė griuvėsiais. Tuo įsitikinome pasiekę kalvos viršūnę (400 m virš jūros lygio!), kur apžiūrėjome išlikusius Normanų pilies, mečetės, įvairiausių gyvenamųjų pastatų ir bažnyčių liekanas.
Įspūdingiausias, žinoma, graikų (vėliau - romėnų) amfiteatras, už kurio atsiveria kalvota Sicilijos panorama. Amfiteatras statytas IV-III a. pr. Kr., įterpiant jį į uolėtą kalvos šlaitą. Amfiteatrą sudarė 30 eilių suskirstytų į 7 sektorius, kur vienu metu galėjo sutilpti 3000 žiūrovų. Tenka apgailestauti, kad iki mūsų dienų neišliko scena, kurios sienas, kaip rašoma, puošė graikų dievo Pano atvaizdai. Šiandien amfiteatras nepradaro savo paskirties - čia vyksta graikų teatro pasirodymai, organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai.
Apžvelgę apylinkes, pasivaikščioję po senovę menančios gyvenvietės griuvėsius, pailsėję nuo kopimo į kalną, apsisukome ir pasileidome nuokalnėn. Kelias žemyn buvo gerokai lengvesnis, o tuo pačiu, visu keliu galėjome grožėtis Segesta šventykla.
 |
| Kelias į Barbaro kalvą |
 |
| Dorėninė Segesta šventykla |
 |
| Segesta amfiteatras |
 |
| Panorama nuo Barbaro kalvos |
 |
| Nuokalnėn |
Pėsčiųjų žygį baigėme kalno papėdėje įsikūrusioje kavinėje save palepindamos užkepėlėmis ir gaiviaisiais gėrimais.
Toliau mūsų kelias vedė link Palermo. ,,Joniukui" (aiškinu - GPS) nustatėme Palermo kryptį ir nuriedėjome link sostinės. Didžioji kelio dalis driekėsi palei jūrą, todėl buvo tiesiog neįmanoma atsispirti pagundai sustoti kažkuriame miestelyje ir pasinerti į vėsias jūros bangas. Mūsų išsirinktas miestelis buvo Terrasini. Šiek tiek išsukome iš greitkelio ir įvažiavome į nedidelį miestelį. Buvo vidurdienis, tad žmonių vaikštinėjo vienas-kitas. Mašiniuką pasistatėme miestelio centre (mums taip atrodo :) ir susirankioję maudymosi įrankius puolėme ieškoti jūros. Keli klausimėliai per klaidą (juk siesta!) sutiktiems miestelio gyventojams ...ir mes jau neriame į vėsias (lyginant su karštu oru) Tirėnų jūros bangas.
 |
| Terrasini paplūdimys |
 |
| Maudynės Tirėnų jūroje |
Nedidelis smėlio paplūdimys apsuptas aukštų uolų ir keli poilsiautojai - tobula vieta pailsėti. Mums Terrasini paliko ramaus provincijos miestelio įspūdį. Jį palikome su gailesčiu, kad nepaplanavome ilgesnio laiko pasibūti pajūryje. Bet yra kaip yra. Mūsų laukė Palermas - Sicilijos autonominės srities ir Palermo provincijos sostinė.
Pirmieji šioje vietovėje apsigyveno matabėjai ir vadino ją Sis. VIII a. pr. Kr. finikiečių prekybininkai dėl uostui ypač patogios vietovės čia įkūrė miestą Mabbonath. Graikai, nors niekada nebuvo užkariavę šio miesto, jį vadino Ponormus (visas uosta). Po Pirmojo Pūnų karo (III a. pr. Kr.) Sicilija atiteko romėnams. Romos valdymo periodas buvo ramus, provincijos administracija įsikūrė Sirakūzuose, tad Palermo vaidmuo politikoje buvo visai nedidelis. Romos imperijai pasidalijus, Sicilija atiteko Bizantijai. Šioji Siciliją padalino į dvi prefektūras, kurių prefektai kariavo tarpusavyje. Vienas iš prefektų, Eufemijus, arabų paprašė pagalbos. 827 m. jie atvyko į Siciliją, o po savaitės Eufemijus mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Po jo mirties arabai pradėjo salos užkariavimą. Sicilijos sostinė vėl buvo perkelta į Palermą ir šis išaugo į svarbų kultūrinį ir komercinį centrą. XI a. normanai išvijo arabus. Normanų valdymo periodu susimaišiusi krikščioniškoji ir arabų kultūra Palerme paliko kelis unikalius paminklus: Palatino koplyčią; San Giovanni bažnyčią. Po 100 metų trukusio normanų valdymo Sicilija vėl atiteko Šventajai Romos imperijai. Palermas toliau augo remiamas imperatoriaus Frydricho II, vėliau šalį ir miestą valdė Anžiečių dinastija, po jų - Aragonas, Ispanijos karalystė, Savoja ir Austrija. Deja, 1734 m. valdžią perėmus Neapolio Burbonams sostinė buvo perkelta į Neapolį, Palermas vėl virto provincijos miestu. Po Sicilijos prisijungimo prie Italijos Karalystės 1860 m., Palermas atgavo regiono sostinės statusą, pradėjo augti ekonomika, plėtėsi miesto ribos, vystėsi prekyba. Per Antrąjį Pasaulinį karą Palermas buvo gana smarkiai apgriautas, tačiau greitai, jau 1947 m. Sicilijai tapus autonomine Italijos sritimi su praplėsta savivalda, pradėjo augti. Dabar Palerme gyvena apie 850 tūkstančių gyventojų, o kartu su apylinkėmis priskaičiuojama per 1,2 milijono gyventojų. Tačiau didele kliūtimi miesto vystymuisi buvo ir tebėra labai stipri mafijos įtaka ir nepaprastai aukštas korupcijos lygis. Žinoma, per tam tikrą laiką susiformavo ir organizacijos, kovojančios su mafija. Policija taip pat dirba savo darbą, pvz. 2010 m. liepos 13 d. daugiau nei 3000 policininkų ir karabinierių atliko didžiausią per 15 metų nusikaltėlių sulaikymo operaciją. Jos metu buvo sulaikyti 304 asmenys, kaltinami priklausymui nusikalstamai organizacijai, pinigų plovimu, reketu, žmogžudystėmis ir kt. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė.
Įvairiose turistams skirtose svetainėse Palermo apibūdinimas nuteikia ne itin svetingai, mūsų entuziazmas susipažinti su šiuo miestu nei kiek nesumažėjo ir mes plačiai šypsojomės įvažiavę į didžiulę žiedinę sankryžą. Čia ir prasidėjo keliautojų bloguose aprašyti sicilietiški vairavimo ypatumai :)
Nors žiede buvo trys juostos, iš kažkur šalia mūsų mašiniuko ėmė kaip grybai po lietaus dygti kiti automobiliai, o kai susigaudėme, kad mums jau reikėtų išsukti, žiedu judėjo gal kokios 6-8 eilės automobilių. Tačiau, parodžius posūkio signalą ir kiek pamosikavus rankomis, sėkmingai išsukome iš žiedo , kaip mums atrodė, teisingame išvažiavime. Deja, ,,Joniukas" pradėo nervintis: grįžkite, ne ten važiuojate! Apsisukome ir vėl į žiedą - dabar jau išsukome kitame kelyje, deja, ir vėl ne ten. Iš trečio bandymo, aišku, vėl nepataikėme, tačiau nebuvo vietos apsisukti, tad pavažiavome kiek toliau nuo žiedo ir ,,Joniukas" susimilo - parodė kitą kelią link mūsų apartamentų. Bet tuo viskas nesibaigė. Sėkmingai atvažiavome iki Vittorio Emanuele gatvės, tik per Porta Nuovo vartus negalįjome pravažiuoti. Vėl apsukome ratą, o ,,Joniukas" užsispyręs kartoja: važiuokite tiesiai. Kur tiesiai? Plyta didžiausia akis bado! Skambinam į apartamentus ir kviečiamės pagalbą. Vaikinukas maloniai paklausia kur esame, mes maloniai pasigauname praeivį ir maloniai liepiame jam telefonu paaiškinti, kur mes esame. Viskas išsisprendžia - vaikinas iš apartamentų atvažiuoja mūsų pasiimti.
Įvairiose turistams skirtose svetainėse Palermo apibūdinimas nuteikia ne itin svetingai, mūsų entuziazmas susipažinti su šiuo miestu nei kiek nesumažėjo ir mes plačiai šypsojomės įvažiavę į didžiulę žiedinę sankryžą. Čia ir prasidėjo keliautojų bloguose aprašyti sicilietiški vairavimo ypatumai :)
Nors žiede buvo trys juostos, iš kažkur šalia mūsų mašiniuko ėmė kaip grybai po lietaus dygti kiti automobiliai, o kai susigaudėme, kad mums jau reikėtų išsukti, žiedu judėjo gal kokios 6-8 eilės automobilių. Tačiau, parodžius posūkio signalą ir kiek pamosikavus rankomis, sėkmingai išsukome iš žiedo , kaip mums atrodė, teisingame išvažiavime. Deja, ,,Joniukas" pradėo nervintis: grįžkite, ne ten važiuojate! Apsisukome ir vėl į žiedą - dabar jau išsukome kitame kelyje, deja, ir vėl ne ten. Iš trečio bandymo, aišku, vėl nepataikėme, tačiau nebuvo vietos apsisukti, tad pavažiavome kiek toliau nuo žiedo ir ,,Joniukas" susimilo - parodė kitą kelią link mūsų apartamentų. Bet tuo viskas nesibaigė. Sėkmingai atvažiavome iki Vittorio Emanuele gatvės, tik per Porta Nuovo vartus negalįjome pravažiuoti. Vėl apsukome ratą, o ,,Joniukas" užsispyręs kartoja: važiuokite tiesiai. Kur tiesiai? Plyta didžiausia akis bado! Skambinam į apartamentus ir kviečiamės pagalbą. Vaikinukas maloniai paklausia kur esame, mes maloniai pasigauname praeivį ir maloniai liepiame jam telefonu paaiškinti, kur mes esame. Viskas išsisprendžia - vaikinas iš apartamentų atvažiuoja mūsų pasiimti.
 |
| Sekame raudonai apsirengusį jaunuolį ant motorolerio |
Raudonai apsirengęs jaunuolis ant motorolerio liepia mums sekti jį, ir, laviruodamas tarp mašinų srauto, nuveža mus prie Sant Antonio skersgatvio. Sustoja ir rodo kilti skersgatviu į kalną. O skersgatvio siaurumas toks, jog tenka užlenkti automobilio veidrodėlius, kad sienų nenubraižytume. Sėkmingai pavyksta įveikti ir šią kliūtį! Mašiniuką paliekame garaže (10 Eur už dvi naktis) ir žygiuojame į apartamentus gražiu pavadinimu ,,All Antico Portale" (120 Eur už 2 nakvynes 3 asmenims). Apartamentai nustebina savo stiliumi, kuris mums net labai priimtinas. Tik geriausi atsiliepimai! Viskas čia buvo puiku! Na, labai norint, galima pasiskųsti nebent triukšmu už lango nakties metu. Keista, atrodo, gatvelė visiškai mažutė, siaurutė, tačiau motociklų ir garsaus juoko penktadienio naktį tikrai netrūko. Antra naktis buvo ramesnė ;)
 |
| ,,All Antico Portale" apartamentai |
Susikraustę daiktus ir kiek pailsėję einame pasižvalgyti po vakarinį Palermą. Mūsų gyvenamoji vieta pačiame centre, vos už kelių žingsnių nuo žymiosios barokinės Quattro Canti (Keturi kampai) sankryžos (oficialiai vadinamos Piazza Vigliena), kurioje susikerta Corso Vittorio Emanuele ir Via Maqueda gatvės. Iki to laiko, kol 17-ame amžiuje Ispanijos vicekaralius ėmėsi Palermo miesto planavimo, Vittoorio Emanuele gatvė buvo žinoma Cassaro pavadinimu ir ji vedė nuo uosto link Normanų rūmų. Vicekaraliaus pavaldiniai suprojektavo naują gatvę, per patį vidurį kertančią Cassaro gatvę. Ši gatvių sankirta dailiai padalino miestą į ketvirčius: Capo – šiaurės vakarų kvadratą; Vucciria šiaurės rytuose; Kalsa pietryčiuose ir Albergheria pietvakariuose. Be jokios abejonės, naujoji gatvė buvo pavadinta svarbiausio žmogaus mieste vardu – vicekaraliaus – Marqueda. Gatvių sankirtoje apie 1608-1620 m. pastatyti Quattro Canti pastatai - vienodais barokiniais fasadais, kuriuose įrengti fontanėliai vaizduojantys metų laikus (pavasaris, vasara, ruduo, žiema), o nišose įstatytos keturių karalių (Carlo V, Filippo II, Filippo III, Filippo IV), valdžiusių Siciliją bei keturių miesto globėjų (sant’Agata, santa Ninfa, sant’Oliva, santa Cristina) skulptūros.
 |
| Quattro Canti: pavasaris, Carlo V, santa Cristina |
Kadaise ši vieta buvo mėgstama palermiečių susitikimų vieta, savo svarbos neprarado ir šiandien. Dieną čia daugiausia lankosi turistai, o vakare, kaip pastebėjome, mielai būriuojasi jaunimas, vaikštinėja porelės. Apėjome ir mes tuos kampus ir patraukėme į pirmą užkandinę, kad pilvai nustotų maršus groję.
Akys užmatė ryškiai apšviestą vitriną, kurioje puikavosi apvalūs tradiciniai sicilietiški arancini kamuoliukai ir viliote viliojo paragauti. Ir įviliojo į Maqueda gatvėje esančią šių aliejuje keptų ryžių kamuoliukų su įvairiais įdarais kepyklėlę. Šio patiekalo pavadinimas kilęs nuo jo formos - ,,arancino" reiškia mažą apelsiną. Tradiciškai siciliečiai juos gamina ir valgo gruodžio 13 d., šv. Liucijos dieną, kuomet draudžiama valgyti patiekalus iš miltų - jokių makaronų, jokių picų, jokios duonos! Manoma šie ryžių rutuliukai į Siciliją atvežti arabų dar karaliaus Federico II laikais( XV amžius). Dabar arancini valgomi ir gaminami kasdien, dar daugiau, jie tapo gatvės maisto favoritu.
Neatsispyrėme pagundai ir mes. Nusipirkome. Paragavome. Mmmmm, labai skanu :) Jei kada teks užsukti į Palermą, būtinai paragaukite arancini, sako, jie čia skaniausi.
Pasisotinę dar kiek pasivaikščiojome po naktinį Palermą ir apie vidurnaktį patraukėme poilsėlio.
Rytas, tradiciškai, išaušo vaiskus ir šiltas. Dienos planuose buvo žymusis Kapucinų vienuolynas ir turgus. Iš skersgatvio, kuriame įsikūrę mūsų nakvynės namai, įžengėme į Corso Vittorio Emanuele, praėjome jau pažįstamą Quatro Canti, prieš Cattedrale di Palermo išgėrėme ką tik išspaustų raudonųjų Sicilijos apelsinų sulčių (būtina paragauti - jų skonį iki šiandien burnoje jaučiu), pasiekėme Porta Nuova, aplink kuriuos dar vakar su mašiniuku ratus sukome.
 |
| Porta Nuova |
Pirmieji vartai šioje miesto dalyje buvo pastatyti XV a. ir nebuvo tokie prabangūs, kaip juos matome dabar. Pradžioje miestiečiai juos vadino Porta dell'Aquida (Erelių vartai), vėliau liaudyje prigijo Porta Nuova (Naujieji vartai) pavadinimas. Karalius Carlo V, po pergalės kare su Tunisu, iškilmingai pro šiuos vartus įžengė į Sicilijos sostinę. Pažymėdamas šį įvykį Palermo senatas nutarė atnaujinti vartus, suteikiant jiems triumfo arkos formą. 1583 m. buvo pradėti rekonstrukcijos darbai, kurie tęsėsi metus. Vartai oficialiai buvo pavadinti Porta Imperiale, tačiau liaudyje jie taip ir liko Porta Nuova. 1667 m., sprogus parako saugyklai, vartai gana smarkiai nukentėjo. Senatas pasamdė architektą Gaspar Guercio, pagal kurio projektą, 1669 m. vartai buvo atstatyti. Pro juos dabar ir ėjome. Tiesa, ne taip seniai pro šiuos vartus dar važiavo automobiliai ir pėstiesiems tiesiog buvo pavojinga čia vaikščioti, nes nebuvo šaligatvių. 2015 m. vartai buvo atnaujinti, uždarytas eismas. Dabar tai tiesiog gražus barokinės architektūros pavyzdys, džiaugsmas miestiečiams ir miesto svečiams.
 |
| Maurai primena, kokia proga buvo pastatyti Porta Nuova |
Tai va, pro vartus pasukome dešiniau į Via Cappuccini, už keliasdešimt žingsnių dar kartą į dešinę, į Via Pindemonte, kuri nuvedė tiesiai į Catacombe dei Cappuccini (Kapucinų katakombas). Prieš važiuojant į Palermą jau šį bei tą girdėjome apie šias katakombas. Pirmiausia, tai mus nugąsdino, kad jos toli toli nuo centro ir pėsčiomis iki jų na niekaip... Netiesa. Jei netingite kojų pajudinti ir esate nusiteikę daug pamatyti, tai kelias iki šio vienuolyno tikrai neprailgs. Aišku, galima ir automobiliu :)
Praėjome pro šiuolaikinėmis technologijomis susidomėjusį vienuolį, nusipirkome bilietukus ir įžengiame į mirusiųjų pasaulį.
 |
| Cappuccini vienuolis |
Šių katakombų atsiradimo istorija siekia XVI amžių, kuomet kapinėse pritrūkus vietos, vienuoliai nusprendė plėsti požemius, kuriuose galėtų laidoti savo brolių kūnus. 1599 metais mumifikuotas pirmasis vienuolis, vardu Silvestras.
 |
| Rosalia Lombardo, nuotrauka iš Wikipedia |
Visai netrukus požemiuose pradėti laidoti ne tik vienuoliai, bet ir vienuolės, kunigai, o per ateinančius šimtmečius mumifikuoti turtingiausi bei garbingiausi miesto žmonės. Būti palaidotam katakombose įgijo simbolinę reikšmę, todėl dauguma savo testamentuose išreikšdavo norą ilsėtis Kapucinų vienuolyne. Kariai atguldavo su uniformomis, kunigai su savo liturginiais rūbais, vienuoliai beveik visada buvo laidojami su paprastais drabužiais, perrištais virve. Dauguma kūnų aprengti pagal tame laikmetyje buvusias madas. O kai kuriems numirėliams drabužiai buvo keičiami periodiškai, priklausomai nuo besikeičiančios mados vėjų.
Tai nebuvo nemokama amžinojo poilsio vieta. Artimiesiems kas mėnesį teko mokėti mokesčius, kurie garantavo, kad giminaitis ilsėtųsi visiems gerai matomoje vietoje. Mirusiojo šeimai nustojus mokėti įmokas, kūnas be jokių ceremonijų atsidurdavo ant lentynos. Atnaujinus mokėjimus – mumijai vėl atsirasdavo „prestižinė“ vieta.
Katakombose ilsisi daugiau nei 8000 kūnų, tačiau tik apie 1000 jų yra identifikuoti, nustatyta tiksli gimimo ir mirties data. Mumijos suskirstytos pagal kategorijas: profesijų, moterų, vyrų, vaikų, profesorių. Katakombose yra palaidota ne viena įžymybė, pvz., Profesorių salėje ilsisi dailininko Giuseppe Velasco (Velásquez ) ir skulptorių Lorenzo Marabitti bei Filipo Pennino palaikai.
1871 metais katakombose palaidotas paskutinis vienuolis, oficialiai katakombos uždarytos 1880 m. Tačiau 1920 metais buvo padaryta išimtis - čia palaidota nuo plaučių uždegimo mirusi 2 metukų Rosalia Lombardo, praminta „miegančiąja gražuole“.
Kapucinų vienuolyno požemiai tikrai nėra ta vieta, kuri nuteikia pakiliai, tad jei nenorite slegiančių emocijų ar esate itin jautrūs - nepatariu ten lankytis, o jei jau pasiryžote ten įkelti koją, tai žinokite, fotografuoti ten draudžiama. Aš to nežinodama padariau vieną ne itin vykusią nuotrauką, ir daugiau nebedrįsau trukdyti čia besiilsinčiųjų ramybės. ,,Miegančiosios gražuolės" nuotrauką įkeliu iš Wikipedia. Tikslus Catacombe dei Cappuccini adresas: Piazza Cappuccini, 1, Palermo, Italija.
 |
| Catacombe dei Cappuccini |
 |
| Žydintis kryžius |
Šalia katakombų yra gražios, saulės nušviestos ir gėlėmis padabintos kapinės. Keista, bet išėjus iš požemių šios kapinės atrodo tarsi žydintis sodas. Sakoma, čia palaidotas rašytojas Giuseppe Tomasi di Lampedusa, parašęs žymųjį romaną ,,Leopardas"(Il Gattopardo).
Kiek atsikvėpę nuo patirtų emocijų, į miesto centrą grįžome tuo pačiu keliu, kaip ir atėjome. Pakeliui pastebėjome ne vieną palamdytą automobilį, prisiparkavusį mums neįprastose vietose. Stebėjomės, jei tik tvarkingas ir gražus automobilis, tai žinok, išnuomotas, jei apdaužytas, tai garantuotai, Palermo gyventojo nuosavybė. Viena mūsų, pamačiusi taip apdaužytas mašinytes, labai tiksliai pastebėjo, kad bamperis siciliečiui ne automobilio dalis, o parkavimosi priemonė.
 |
| Kam autobuso stotelė, o kam parkavimosi aikštelė |
Dar pastebėjome, kad Palermo centras su įvairiataučių turistų gausa ir neturistiniai rajonai šiek tiek skiriasi :)
 |
| Būtent apie tokį Palermą aš skaičiau knygose |
Grįždamos atgal į miesto centrą vėl priėjome Palermo perlą - Cattedrale di Palermo. Įspūdingas įvairių architektūrinių stilių fasadas tiesiog traukte traukia praeivius užeiti ir apsidairyti į šią šventovę. Neatsilaikėme šiai traukai ir mes, tiesa pasakius, net nesistengėme :)
Katedros statybą inicijavo Palermo arkivyskupas Walter Ophamil. Arkivyskupas turėjo neribotą galią Palerme, buvo susikrovęs didelius turtus, tačiau netoliese pastačius gražuolę Monreale bažnyčią, pajuto savo galią mažėjant. Reikėjo skubiai taisyti padėtį, pabrėžiant savo, kaip sostinės arkivyskupo statusą. Taip 1184 m. buvo pradėta statyti Cattedrale di Palermo (Palermo Katedra). Bažnyčiai buvo parinkta vieta ten, kur kažkada stovėjo mečetė, pati taip pat pastatyta ant krikščionių koplyčios pamatų. Katedros statyba užsitęsė. Didėjo įtampa tarp karaliaus ir bažnyčios: arkivyskupas mirė taip ir nepamatęs statybų pabaigos. Nuo to laiko projektas buvo ne kartą keistas, vienas idėjos pasisekė geriau įgyvendinti, kitas - prasčiau. Paskutinė Katedros rekonstrukcija buvo įvykdyta 1801 m. ir šventovė įgavo tokį pavidalą, kokį mes matome dabar - arabų, normanų, gotikos bei neoklasicizmo stilių mišinį. Išorė tikrai įspūdinga, tačiau Katedros vidus mums didelio susižavėjimo nesukėlė. Todėl nusprendėme joje ilgiau neužsibūti ir žygiuoti toliau (gal ir be reikalo, nes būtent Palermo Katedroje sukaupti didžiuliai turtai, čia buvo karūnuojami karaliai, čia jie ir palaidoti, čia saugomos karalienės Konstancos Aragonietės brangenybės).
 |
| Palermo katedra |
Vėl pasiekėme Quattro Canti sankryžą už kurios driekėsi Pretoria aikštė su nuostabiu Pretoria fontanu, kurį puošia daugiau nei penkiasdešimt dievų, deivių ir gyvūnų skulptūrų. Fontaną 1554 m. sukūrė Francesco Camilliani, skulptorius iš Toskanos. Šis fontanas buvo sukurtas didikui Florencijoje papuošti privačią vilą, bet dėl finansinių sunkumų ir, manoma, per didelių nuogybių, savininko palikuonys nusprendė parduoti fontaną Palermo senatui. Fontanas buvo išardytas į 644 gabalėlius ir išgabentas į Palermą, kur buvo įkurdintas Pretoria aikštėje. Tačiau Palermo gyventojus taip pat papiktino nuogų skulptūrų kompozicija ir šis fontanas liaudyje imtas vadinti Fontana della Vergogna (Gėdos Fontanas).
 |
| Fontana Pretoria dieną |
 |
| Fontana Pretoria vakare |
Apėjome mes tą ,,gėdos fontaną" iš visų pusių. Apžiūrėjome visus nuogalius. Verti jie dėmesio - gražūs vyrukai, puikios moteriškės, o jau gyvūnėlių įvairovė!!! Nieko gėdinga mes čia neįžvelgėme. Arba mes labai jau laisvų pažiūrų, arba palermiečiai perdėm dorovingi :) Jei rimtai, tai Pretoria fontanas yra nuostabaus grožio Florencijos renesanso stiliumi sukurta skulptūrinė kompozicija, kurią būtina pamatyti kiekvienam atvykusiam į Palermą.
 |
| Vienas iš dievų, apgyvendintų Pretoria fontane |
Visai netoli nuo ,,begėdiško" fontano stovi arabų-normanų architektūros stiliaus statinys - Chiesa di S. Cataldo, kurios istorija siekia 1154 metus. Jos fundatorius buvo admirolas Maione da Bari, šį statinį pasistatęs savo rūmų teritorijoje kaip šeimos koplyčią. Po admirolo žūties visas jo turtas buvo konfiskuotas ir perduotas grafui Silvestro Marsico, kurio sūnus 1175 m. visą turtą pardavė karaliui Guglielmo II , o pastarasis 1182 m. rūmus su koplyčia padovanojo Monreale vienuolynui, o 1787 m. karalius Ferdinando III išpirko rūmus ir koplyčią iš Monreale vienuolyno ir pastatus perdavė valdyti Palermo arkivyskupijai. XIX a. rūmai buvo nugriauti, kalva, ant kurios jie stovėjo, nukasta, ir miestiečiai išvydo Chiesa di S. Cataldo koplyčią visame gražume.
 |
| Raudonais kupolais pasipuošusi koplyčia |
Koplyčia per šimtmečius buvo ne kartą restauruojama ir gražinama, ir tik 1885 m. restauracijos metu koplyčiai vėl buvo grąžinta pirminė išvaizda, o architekto G. Patricolo valia visi trys kupolai nudažyti raudonai. Ir tik vėliau išaiškėjo, kad šie kupolai, nors yra ryškūs arabų architektūros elementai, niekada nebuvo raudoni. 1937 m. koplyčia perduodama Maltos ordinui, o dabartiniai jos turėtojai yra Šventojo kapo ordinas. 2015 m. San Cataldo koplyčia įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.
 |
| Viduramžiškas koplyčios vidus |
Statiška bažnyčios išorė atsikartoja ir jos viduje. Tuščios plytinės sienos, mažai puošybos elementų, trys apsidės ir altorius, dekoruotas 4 evengelistų ir Jėzaus, šv. Avinėlio pavidalu, simboliais.
Visa tai mes pamatėme užsimokėję po 2,5 Eur ir įsmukę į pritemdytą bažnyčią, kurioje išklausėme italų kalba pasakojamą istoriją. Deja, prie durų bilietėlius parduodančios panelės net neprasižiojo, kad anglų kalba niekas jokios informacijos nesuteiks ir kalbėti nesivargins, o jei nesuprantame, tai jau mūsų problemos. Gerai bent, kad laminuotą popieriaus lapelį su pagrindinėmis statybų ir restauravimo datomis gavome ;)
 |
| Altorius |
Visai šalia, tiesiog tame pat kieme, glaudžiasi Chiesa della Martorana bažnyčia (dar vadinama Santa Maria dell'Ammiraglio arba San Nicola dei Greci). Į ją patekti užteko 1 Eur aukos, o savo požiūriu į Dievą ir tikėjimą nustebino ne mažiau nei šalia esanti San Cataldo koplyčia savo architektūra. Ši bažnyčia statyta taip pat XII a. ir yra dar viena arabų-normanų architektūros stiliaus atstovė. Bažnyčią įkūrė karaliaus admirolas Georgio Antiocheno ir dedikavo ją Mergelei Marijai, todėl ji buvo vadinama Palermo admirolo bažnyčia. Tačiau geriau žinomas La Martorana bažnyčios pavadinimas siejamas su netoliese esančiu Benediktinų vienuolynu, kurį įkūrė ir valdė Eloisa Martorana.
 |
| Chiesa della Martorana |
La Martorana iš kitų panašaus stiliaus bažnyčių išsiskiria savo mozaikomis, laikomomis vienomis seniausių Sicilijoje. Normanų-Bizantijos mozaikos sukurtos ant ir aplink kolonas, laikančias pagrindinį kupolą. Mozaikų kūrybos procesas buvo prižiūrimas paties admirolo Georgio Antiocheno, kuris buvo graikų kilmės ir dievino savo tėvynės bizantiškąsias mozaikas.
Seniausios, sukurtos apie 1150 metus, mozaikos vaizduoja šios bažnyčios įkūrėjus. Vienoje jų vaizduojamas karaliaus Ruggeru II di Sicili karūnavimas. Karalius, nors ir būdamas kataliku, mozaikoje pasidabinęs brangakmeniais nusagstyta bizantiška stula ir karūnuojamas paties Kristaus, o ne šv. Petro ar Romos popiežiaus, kaip priimta katalikų pasaulyje, kita mozaika vaizduoja admirolą Georgio Antiocheno suklupusį po Mergelės Marijos kojomis.
 |
| Karaliaus Ruggeru II di Sicili karūnavimas |
Tačiau didžiausią mūsų susidomėjimą sukėlė tai, kad bažnyčioje taikiai sugyvena krikščionybė, stačiatikybė ir islamas. Būtent šioje bažnyčioje įsitikinome, kad Dievas yra vienas visiems.
 |
| Koloną puošia arabiškais raštmenimis išgraviruota citata iš Korano |
Taip pat negaliu nepaminėti, kad La Martorana bažnyčia (o tiksliau šalia jos buvęs vienuolynas) susijusi su marcipanais, tradiciniais Sicilijos salos migdoliniais vaisiais-saldumynais. O buvo taip... vieną žiemos dieną vienuolės išgirdo, kad jų aplankyti atvyksta vyskupas. Vienuolynas turėjo gražų sodą, tačiau šiuo metų laiku jis nebuvo itin puošnus. Vienuolės susibūrė virtuvėje apsvarstyti, kuo nustebinti vyskupą. Besikalbėdamos jos apvirė ir nulupo migdolus, apipylė juos cukrumi ir sutrynė grūstuvėje. Sutrintą masę sumaišė su nedideliu kiekiu kiaušinio baltymo ir pradėjo marcipanų tešlą kočioti į rutuliukus iš kurių suformavo įvairius vaisius - kriaušes, obuolius, apelsinus, citrinas, figas ir kt. - juos nudažė natūraliais dažais. Šiais vaisiais jos papuošė sodo medžių šakas. Vyskupas išties buvo nustebintas, o marcipaniniai vaisiai pasklido po apylinkes ir buvo vadinami frutta di martorana. Vienuolių išradingumas ir šiandien garsina Siciliją. Matėme ne vieną parduotuvėlę prekiaujančią šiais saldumynais - juos mėgsta vietiniai, juos perka turistai lauktuvėms.
 |
| Frutta di martorana |
 |
| Albergheria rajono gatvelės |
Turgaus prekeivių keliamą triukšmą išgirdome pirma, nei išvydome pačią turgavietę, o prisiartinę arčiau ant prekystalių išvydome įvairiaspalves daržoves, egzotinius vaisius, čia pat gaminamus mėsos ir žuvų patiekalus, užuodėme įvairių prieskonių kvapus.
 |
| Ballaro turgaus spalvų įvairovė |
Neatsispyrėme nenusipirkę orkaitėje keptų svogūnų, aplietų balzamiko actu, neparagavę alyvuogių, neapžiūrėję violetinių apvalių baklažanų (melanzane) ir nenusistebėję ilgomis lyg žalsvi unguriai cukinijomis (cucuzze).
 |
| Kepti svogūnai gražūs pažiūrėti, skanūs paragauti |
 |
| Akį traukia apvalūs melanzane ir pailgos cucuzze |
Tačiau labiausiai mus stebino šviežios žuvies ir jūros gėrybių įvairovė: kalmarai, aštunkojai, kardžuvės, savorinai ir kitos įvairiausios, mums dar nematytos žuvys bei didžiuliai tunai. Milžiniški tunai! Pasirodo, šiuo metų laiku vyksta jų gaudymas, todėl turgus buvo pilnas šviežios tunų mėsos. Yra net organizuojamos aštrių pojūčių ištroškusiems turistams tunų gaudymo ,,ekskursijos". Mūsų tokios ,,ekskursijos" nedomino, mums užteko pamatyti jau pagautus tunus ir kardžuves, kurie čia pat turguje darinėjami ir kepami.
 |
| Kardžuvės darinėjimas |
 |
| Tunų pardavėjas |
Susimokėjus porą eurų galima paragauti tik ką iškepto tuno kepsnelio. Skanu, tačiau tampa dar skaniau, kai tau bevalgant prieina šalia dirbantis kiniškų niekučių pardavėjas ir sako: ,,užsigerkite, ką čia sausą tuną kramtote" bei pripildo vienkartines taures naminio vyno :) Tobulas tas Ballaro turgus, o jame prekiaujantys žmonės tiesiog nuostabūs.
 |
| Tuno kepsneliai |
 |
| Taaaip skanu, kad pamiršom nufotografuoti. Čia kas liko, kai jau sočios buvome :) |
 |
| Niekuo neišsiskiriantis Chiesa del Gesu fasadas |
 |
| Bažnyčios interjeras |
 |
| Baltojo marmuro angeliukai |
 |
| Maisto viliotinis |
 |
| Mercato Vucciria skanėstai |
Tačiau be aprašytų turistų viliojimo įmantrybių, žmones čia traukia žymusis restoranas Shanghai Trattoria. Šis nedidelis namų stiliaus restoranas gyvuoja jau daugiau nei keturiasdešimt metų ir priklauso vienai šeimai.
Restoranas glaudžiasi balkone virš Piazza Caracciolo ir nestokoja populiarumo iki šių dienų. ,,Krikštatėvio" filmavimo metu čia pietauti susirinkdavo aktoriai ir filmavimo grupės nariai, šio restorano verandoje garsus italų dailininkas 1974 m. nutapė savo šedevrą - La Vucciria.
 |
| Virš staliukų, antrame aukšte, aptvertas raudonais turėklais,glaudžiasi restoranas Shanghai Trattoria |
Gaila, bet jau ne pirmas kartas, kai mums nepasiseka kažko pamatyti, ar kažkur pasibūti - restoranas nedirbo. Tad šią Vucciria turgaus įžymybę mes apžvelgėme sėdėdamos po raudonų turėklų balkonu.
 |
| Fontana del Garraffo |
Iš Piazza Caracciolo patraukėme senojo uosto La Cala kryptimi. Pakeliui pasitaikė nedidelis parkelis su gražiu Fontana del Garraffo bei ispaniškos gotikos Santa Maria della Catena bažnyčia, statyta XV-XVI amžių sankirtoje. Pavadinimą bažnyčia gavo nuo grandinių (catena - grandinė), kurios buvo įtvirtintos jos sienoje ir užtverdavo uostą.
 |
| Santa Maria della Catena |
Už bažnyčios atsivėrė puikus vaizdas į senąjį La Cala uostą, pilną poilsiui sustojusių jachtų. Pro jachtų stiebus galėjai įžiūrėti Pelegrino kalvą (Monte Pellegrino), kurios oloje XII a. gyveno Palermo miesto globėja šventoji Rozalija (Santa Rosalia). Tiesa, miesto globėja ji tapo tik XVII a. Tuo metu Palerme siautė maro epidemija. Nežinia kas būtų nutikę miestui, jei ne šv. Rozalija. Ji prisisapnavo vienai ligotai moteriškei, vėliau medžiotojui su nurodymu paimti jos kaulelius iš olos, esančios Pelegrino kalvoje, ir nunešti juos į Palermo katedrą. Su didžiausiom iškilmėm jos paliepimas buvo įvykdytas - nuo tos dienos maras ėmė trauktis iš miesto. Tai va kaip buvo senovėje, o dabar...
 |
| Pro jachtų stiebus galėjai įžiūrėti Monte Pellegrino |
Buvo graži popietė, tad mes prisėdome krantinėje ant laiptukų ir gal kokią valandėlę stebėjome raibuliuojantį vandenį, siūbuojančias jachtas, pasivaikščioti išėjusius miestiečius, besifotografuojančius vestuvininkus.
 |
| Porta Felice ir Mura delle Cattive |
 |
| Cavallo Marino fontanas |
Diena jau ėjo vakarop, o mes dar neapžiūrėjome žymiojo Palermo teatro (it. Teatro Massimo Vittorio Emanuele). Teko paskubėti.
Pastatas stovi istoriniame miesto centre Giuseppe Verdi aikštėje. Tai didžiausias operos teatras Italijoje ir trečias pagal dydį Europoje (jį lenkia tik Paryžiaus ir Vienos operos teatrai). Teatro Massimo - tai neoklasikinio stiliaus XIX a. pabaigos statinys, pastatytas pagal italų architekto Giovanni Battista Filippo Basile projektą. Teatras oficialiai buvo atidarytas 1897 metais G. Verdi opera Falstaff. Teatras, kuriame telpa apie 3 tūkstančius žiūrovų, pasižymi puikia akustika, todėl jo scenoje ne kartą koncertavo tokios operos žvaigždės, kaip Luciano Pavarotti, Enrico Caruso ir Maria Callas.
Na ir tiesiog negaliu nepaminėti visiems gerai žinomo fakto, kad būtent Teatro Massimo buvo nufilmuota kulminacinė ,,Krikštatėvis III" scena.
 |
| Teatro Massimo |
 |
| Gatvės dekoracijos |
 |
| ,,Monkey" baras įsikūręs Piazza Sant Anna |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą