Dar dvi dienas mes praleidome Cagliari. Kaip kokios miesto žinovės naujai atvykusiai draugei aprodėme Sardinijos sostinę, nusipirkome suvenyrų, pietavome jaukiose kavinukėse. Aišku, vėl atradome naujų vietų, pastebėjome dar nematytų smulkmenų, pavyzdžiui, kad po daugiabučių langais žydi kalijos, o pilicininkų batai labai jau faini, kad ekskursijas veda vienuoliai, kad miestas tampa artimu mums ir čia pradedame jaustis kaip senbuvės.
Dar kartą nuvažiavome iki paplūdimio. Dabar jau buvome protingesnės, pasinaudojome miesto transportu ir už 1, 20 euro nusipirkę bilietėlį patogiai įsitaisėme autobuse. Važiavome ne tiek paplūdimio aplankyti, bet daugiau norėjome pamatyti flamingus, kurių rezervatas įsikūręs netoli Poetto Beach. Autobusas mus nuvežė iki galinės stotelės - tai buvo tarsi apžvalginė ekskursija, o autobusui grįžtant atgal išlipome prie tvenkinių, kur matėsi flamingai. Deja, prie tvenkinių prieiti arti nepavyko - flamingus galėjome stebėti tik nuo kelio. Gaila :( Šiek tiek nusivylę, patraukėme į paplūdimį. Diena buvo šilta, tačiau vėjuota, todėl besilepinančių saulės voniomis buvo nedaug. Atitinkamai, mažiau buvo ir prekeivių, tad galėjome ramiai gėrėtis jūra ir stebėti besigalinėjančius su vėju banglentininkus.
Vakarėjant grįžome į centrą, kuriame žiebėsi pirmieji žiburiai ir miestas įgijo visai kitą veidą.
Buvo smagu pasivaikščioti jau pažįstamomis gatvelėmis ir iš naujo jas atrasti. Tai, kas dieną buvo gražūs istoriniai ar architektūriniai ansambliai, nusileidus sutemoms įgijo mistines formas ir spinduliavo paslaptingą grožį. O dar mėnulio ryški šviesa! Džiaugėmės, kad teko paklajoti po naktinį Cagliarį. Tikrai verta! 
Taip atsisveikinę su Sardinijos sostine ir laikinuose namuose pabaigę paskutinius naminio vyno lašus, susikrovėme savo mažus lagaminėlius ir nuėjome miegelio, kad iš pat ryto leistumėmės į kelionę link jūros.
O rytas ateiti netruko... ir autobusų stotyje pakutinį kartą metę žvilgsnį į Sardinijos maurų užrištas akis, pasakėme miestui ATIA - tegyvuoja gamtos grožis!
Tik išvažiavus už miesto atsivėrė nuostabūs Viduržiemio jūros vaizdai su uolėtomis pakrantėmis, žvyruotais paplūdimiais, nedideliais kurortiniais kaimeliais ir raitytais kelio vingiais. Aišku, kaip sakė viena iš mūsų, galėjome išsinuomoti automobilį, tuomet būtumėm laisvos sustoti kur širdis geidžia, o dabar tik pro langą tą grožį galime stebėti. Bet... vairuotojas šiuo atveju būtų viena iš mūsų, kuriai tas grožis važiuojant kalnų kelias būtų apkartęs :) Geriau visuomeniniu transportu - ir nebrangu, ir jokios atsakomybės...
Taigi, valandėlę pro langą pasigrožėję pavasariu alsuojančia gamta, sustojome nedideliame miestelyje ir vairuotojas pasiūlė mums lipti - Villasimius.
 |
Iš namų darbų: Villasimius miestelio teritorijoje, dėl puikios geografinės padėties, pirmieji gyventojai įsikūrė dar priešistoriniais laikais. Čia karaliavo finikiečiai, kartaginiečiai, ispanai ir romėnai. Šis kaimelis patyrė ne vieną piratų antpuolį. Tačiau išgyveno. XIII a. jis buvo pavadintas Carbonaro, o XIX a. įgauna dabartinį pavadinimą. Tradiciškai Villasimius ekonomika buvo grindžiama žemės ūkiu ir avininkyste, o nuo XIX a. pabaigos ir granito gavyba. Turizmas čia įsigalėjo nuo 1960-ųjų ir dabar tai pagrindinė ūkinė veikla, kuria vienaip ar kitaip verčiasi visi 3000 miestelio gyventojų.
Išsiropštę iš autobuso ir susirinkę savo mantą dairėmės aplinkui - kur eiti? Net neišsivaizdavome, kurioje miestelio pusėje tie mūsų Palm Village apartamentai. Ko gero atrodėme labai pasimetę, kad vietinis vyrukas priėjo prie mūsų ir paklausė, ko ieškome. Bandėme susišnekėti angliškai, nurodėme adresą. Galima sakyti, pavyko! Suprato! Pradžiai pasisiūlė iškviesti taksi: oi, toli, labai toli tie jūsų apartamentai! Tačiau mes moteriškės labai mėgstame savo kojytes pamiklinti, atsisakėme ir paprašėme papasakoti, kaip pasiekti on foot tuos apartamentus. Papasakojo, supratome ir patraukėme link jų. Aišku ėjome lėtai, užsukdamos į parduotuves (juk reikėjo maisto užsipirkti) bei pasidairydamos, kur vakare galima būtų apsilankyti. Taip, parduotuves nušlavėm, bet vyninė, kuri mums patiko, buvo uždaryta. Ne sezonas, dirbs antradienį, paaiškino šalia esančios kavinės darbuotojai. Nieko, palauksime :)
Priėjome kelio išsišakojimą, kur pasukome į dešine, aplenkėme kapinaites, ir pamatėme didelį, ryškiai žalią užrašą PALM VILLAGE. Neblogai, pirmas įspūdis, neblogai. Pastatas nelabai didelis, nušviestas saulės, apipintas gyvatvore, kieme dengtas baseinas (vėliau sužinojome, kad nelebai tas baseinas funkcionalus - seklu ir labai karšta, nes per dieną plieskia saulė tiesiai į baseino stogą), kepsninės (čia, jei turėsi laiko ir noro pasikepti kokį mėsgalį ar kokią žuvies uodegą). Mūsų apartamentai buvo antrame aukšte. Gal ir gerai, nes puikus vaizdas iš viršaus - net jūra matosi. Kambarys didelis neseniai suremontuotas, baldai nauji malonios žalsvos spalvos, viena didžiulė dvigulė lova, ir dvi atskiros lovos. Spinta, spintelės, veidrodis, televizorius. Nišoje įrengta virtuvėlė - didelis stalas, šaldytuvas, viryklė, indai ir virtuvės reikmenys. Erdvus vonios kambarys su dušu, praustuve, tuoletu ir bide. Ir dar balkonas, puikus didelis balkonas su stalu ir kėdėmis! Žodžiu, viskas čia gerai! O svarbiausia - kaina įkandama: 16 eurų vienam asmeniui už naktį :)
 |
| Apartamentai ir vakarienė balkone |
Taigi, įvertinę apartamentus ir išsikrovę daiktus išėjome jūros ieškoti. Susižinoję kryptį patraukėme smėlėtu ,,kaimo" keliu link išsvajotos jūros. Saulė dangumi ritinėjosi pilnu tempu, pakelėje kaip pasiutę žydėjo mimozos, oras net virpėjo nuo karščio, tuo tarpu kai Lietuvoje, mūsų žiniomis, sniegas dar vis neužleido pozicijų pavasariui. Tegyvuoja Italija! Tegyvuoja Sardinija!
Pasišokinėdamos iš smagumo pasiekėme jūros pakrantę, ir še tau... smėlis neišvalytas nuo per žiemą suneštų žolių, vėjas pakrante gainioja kažkokius susivijusių augalų kamuolius (negali nieko sakyti, gražūs jie), žmogus kur ne kur. Še tau ir kurortas, net prie vandens per šiukšles neprieisi.
Mus apniko šioks toks nusivylimas - tikėjomės, kad viskas bus jau sutvarkyta. Pasivaikščiojome, pribridome prie vandens (nešalta, maudytis būtų galima, bet kur?), nuėjome ligi uolų, kurios įbridę į jūrą žymėjo pliažo pabaigą, ir pasukome keliu link miesto. Čia jau kitas vaizdas. Vilos, apaugusios žydinčiais vijokliais, į kalną kylantys namukai arba kaktusai, pasipuošę raudonais ar geltonais burbuliais. Ir apelsinmedžiai - vieni žydintys, o kiti svyrantys nuo oranžinių vaisų. Tokie vaizdai greit pataisė mūsų nuotaiką ir nuteikė optimistiškai. Pasisukioję šiek tiek po Villasimius centrą patraukėme į savo apartamentus. Mūsų laukė vakarienė balkone ir saldus miegelis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą