VYŽULIONIŲ/VYŽULĖNŲ DVARAS

  Vyžulionys – kaimas Paberžės seniūnijoje, šalia Vyžulėnų ežero, todėl miestelis kartais dar vadinamas Vyžulėnais. Miestelis išsidėstęs ant kalvelės, kairėje kelio Paberžė-Molėtų plentas (važiuojant iš Paberžės) atkarpoje. Prieš kelis metus čia dar gyveno 35 žmonės, šiuo metu gal jau ir mažiau. Vyžulionys garsūs savo moderno stiliaus dvaro rūmais statytais XX a. pradžioje. Iki Antrojo pasaulinio karo rūmai priklausė baudžiamosios teisės profesoriui, advokatui, lenkiško Vilniaus Stepono Batoro universiteto rektoriui Bronislovui Vrublevskiui (Bronisław Wróblewski) ir jo žmonai dailininkei grafikei Kristinai Vrublevskai. Manoma, kad rūmai pastatyti pagal Vileišių rūmų projektą, o interjerą kūrė Vrublevskių duktė Marija.

  Po karo į šį romantišką užkampį pradėta vežti nusilpusius nuo tuberkuliozės ligonius reabilitacijai. Vėliau čia buvo įkurta tuberkuliozės ligoninė, kuri 2003 m. prijungta prie VšĮ Respublikinės tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinės ligoninės.

  Nuo 1992 m. Vyžulionių dvaro sodyba įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą kaip regioninės reikšmės architektūrinis, dailės ir kraštovaizdžio paminklas. Dvaro sodybos kompleksą sudaro: sodybos rūmai, sodininko namas, tvartas, parko fragmentai. Šiuo metu pastatas stovi apleistas, nors ir puikiai išsilaikęs. Pastato dabartiniams šeimininkams specialiesiems socialinės globos namams „Tremtinių namai“, deja, jie nerūpi.

  

   Į dvaro vidų seniau garbingi svečiai patekdavo pro fasadines duris, kurias pasiekdavo įveikę kelis laiptelius. Dar ir dabar galima pasigrožėti išlikusiais turėklų ornamentais. Fasadinės durys dabar užrakintos, tačiau per šonines duris galima patekti į dvaro vidų.  

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

  

  Pirmiausia pamatome ligoninės palikimą – sovietines nykias plyteles, iki pusės mėlynais ir žaliais aliejinias dažais išdažytas sienas, nuo lubų byrantį tinką, išvogti baldai, veidrodžiai, net radiatoriai. Liūdna... 

   Tačiau yra ir linksmoji dalis –   išlikusios mozaikinės grindys,

gipsatūros, įvairūs dekoro elementai,

dekoratyvūs metalo turėkai,

lubas puošusių freskų fragmentai,

ir gipsinės panelės, kurios, šioje apleisto dvaro aplinkoje, suteikia mistiškumo.

   Pastate yra ir palėpė, tačiau ten eiti drąsos nepakako. Kažkaip šiurpoka...grindys linksta, gailiai ūkauja vėjas (tikiuosi, kad vėjas), kažkas kabalioja ant balkio. Gal tiek to, užteks mums ir gražiosios dvaro dalies. Lipame žemyn ir einame pasivaikščioti po mišraus plano parką, kurį 1906 m.  įkūrė dvarininkai Vrublevskiai.

Šaltiniai:

KVR

Wikipedia

Nieko naujo 

Vilniaus rajono TIC 

15 min. 

LENTVARIO DVARAS

  Turbūt ne vienam teko važiuoti traukiniu į Kauną ar Trakus ir, žvelgiant pro langą, grožėtis raudonų plytų Lentvario geležinkelio stotimi. Teko ir man, tačiau tai buvo vienintelė langinė mano pažintis su Lentvariu. O miestelis, pasirodo, nuo Vilniaus nutolęs vos 19 kilometrų, ir ežerą turi, ir gražią raudonų plytų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, statytą 1926 m. turi, ir dvaras ant kalvos stūkso. Todėl šiandien automobilį pasistatome prie geležinkelio stoties, į kurią tik pro langą spoksodavau, ir einame pasibastyti po Lentvarį, dvaro paieškoti.

 Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia

     Požemine perėja kertame geležinkelį ir atsiduriame išraustų kelių, takelių ir tvenkinio pakrantės labirinte. Vyksta miestelio gražinimo darbai, reik tikėtis, įpusėjus vasarai bus smagu pasivaikščioti po atnaujintą Lentvario poilsio zoną. Einame Klevų gatve ir stebimės -– jausmas, lyg Nidoje būtume – aukštos pušys, gražūs mediniai raižytomis langinėmis namai, viskas primena pajūrį.

   1838 m. Lentvaryje gyveno 14 šeimynų. Miestelis pradėjo augti, kai 1861–1862 m. buvo nutiesta Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka į Virbalį. Geležinkelio atsiradimas paskatino verslą ir prekybą. Grafo Juozo Tiškevičiaus iniciatyva pastatytas vinių fabrikas, kurio produkcija turėjo didelę paklausą. Lentvaryje apsigyveno geležinkelio darbininkai ir konduktoriai. Pirmoji miestelio gatvė taip ir pavadinta – Konduktorių gatvė. 1896 m. duris atvėrė pirmoji mokykla. Dėl savo gražaus kraštovaizdžio Lentvaris buvo laikytas kurortu. Vilniečiai mėgdavo savaitgalio išvykas į Lentvarį, kurio dvare XIX atidaryta viena pirmųjų kavinių Lietuvoje  „Cafe Riviera“. Pirmojo pasaulinio karo metais Lentvario dvare įsikūrė ligoninė. Vladislavas Tiškevičius buvo šios ligoninės vyriausias gydytojas. Nuo 1920 m. iki 1939 m. Lentvaris priklausė lenkų okupuotam kraštui. Per Antrąjį pasaulinį karą Lentvaris smarkiai nukentėjo – daug namų buvo sugriauta ir sudeginta, didelė dalis gyventojų repatrijavo į Lenkiją. Po karo į Lentvarį geresniam gyvenimui kėlėsi lietuvių šeimos iš Aukštadvario, Vievio ir kitų aplinkinių miestelių bei kaimų, nemažai imigrantų atvyko iš SSRS. 1949 m. liepos 11 d. Lentvariui suteiktas miesto statusas. Lentvaris plėtėsi, atsirado naujų įmonių: senojo vinių fabriko vietoje įsteigta santechnikos dirbinių gamykla „Kaitra“, dvaro rūmuose įsikūrė Lentvario kilimų fabrikas. Vis daugiau jaunų žmonių, suvilioti patogios geografinės padėties, gryno oro bei Graužio (Lentvario) ežero bangų, apsigyvena Lentvaryje.

Dvaro fasadas nuo Graužio ežero pusės

   

Dvaras visu savo grožiu mums atsivėrė nuo Graužio (Lentvario) ežero kranto. Stovi raudonus bokštus įrėmęs į dangų ir stebi lentvariškių gyvenimą. Jau daug amžių stebi. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą Litowaryszki (Lentvoriškės) dvaras buvo paminėtas 1596 metais. XVIII amžiuje jis įvardijamas kaip Lantworowo (arba Landworowo, t. y. Landvarovas), o XX a. tampa Lentvario dvaru. Manoma, kad pirminis vietovardis sietinas su Jono Litovaro Chrebtavičiaus, vieno iš dvaro savininkų, antroponimu Litovaras (Litawor). Tikslių duomenų apie pirmuosius dvaro savininkus bei senąjį dvarą nėra. XVIII a. dvaro savininku buvo Tomašas Sapiega, vėliau jis priklausė dar ne vienam dvarininkui, kol, 1850 m. dvarą nusipirko grafas Juozas Tiškevičius ir ėmėsi statybų. 1891 m. rūmus paveldėjo jo sūnus Vladislavas, kuris ėmėsi rekonstruoti dvarą. Reprezentacinius rūmus pakeitė praktiškesni neogotikinių formų rūmai, kuriuos supo parkas, įrengtas pagal žinomo prancūzų kraštovaizdžio architekto ‎Eduardas Andrė ‎projektą. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo grafas Eugenijus Tiškevičius, kuris dvarą valdė iki 1939 m. Po karo dvaro rūmai buvo apleisti ir ilgus metus niokojami vandalų. Nuo 1957 m. viename iš dvaro pastatų įsikūrė Lentvario kilimų fabriko administracija.

Dvaro parterio, suprask, pagrindinio įvažiavimo į dvarą, dešinė pusė. Žinoma, Tiškevičių laikais tujos buvo žemos, genėjamos, tad dvaro vaizdas svečiams atsiverdavo visu grožiu

   2007 m. dvarą įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius, vėliau bankrutavęs. Dvaras buvo įkeistas, 2012 m. areštuotas ir tik 2016 m. iš varžytinių už kiek daugiau nei 0,5 mln. eurų dvarą įsigijo verslininkas Ugnius Kiguolis. Bet ir jam ne ką geriau sekasi: nors jau praėjo 5 metai, dvaras vis dar apkaltas pastoliais ir darbų galo nematyti. Į dvaro vidų nepakliuvome, tačiau fasadą – nors ir per tvorą, nors ir per pastolius – apžiūrėjome.

Dirbtinė grota

  O štai po prancūzo Eduardo Andrė sukonstruotą parką galima vaikščioti į valias. Peizažinis parko modelis sukuria mini Šveicarijos įspūdį – kalneliai, slėniai, pasitelkus per parką tekantį upelį, suformuoti dirbtiniai kriokliai ir grotos. Siekiant natūralumo sukurti akmeniniai kelmai, kuriuos sunku atskirti nuo tikrų išvartų, ant kurių galima prisėsti poilsio minutėlei. Parke auga net 60-ties rūšių medžių ir krūmų, dalis jų – atvežtiniai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu ir 1986 m. priskirtas prie gamtos paminklų.

Akmeninį kelmą vargiai atskirsite nuo tikro

  Parke išlikęs vandens bokštas bei keli kiti buvę dvaro pastatai, kuriuose dabar gyvena žmonės. Neapgyvendinti pastatai dūla, laukdami geresnių laikų. Kai kurie jau visai sugriuvę, belikę tik dalis sienų.

     Tiek šiam kartui. Smagu buvo pasidairyti po Lentvario dvarą, tačiau pavasarinis lietus neleido ilgiau užsibūti, gal kada kitą kartą, vasarą, kai bus galima ne tik po parką pasivaikščioti, bet ir ežere pasimaudyti :)

Dvaro vandens bokštas

 

Šaltiniai:

Wikipedia

Archyvai.lt

Pamatyk Lietuvoje.lt 

15 min.

 

TRAKŲ VOKĖS DVARAS

   Per paskutines dvi vasaras, rinkdama magnetukus ,,Surink Lietuvą", apsilankiau visose 60 Lietuvos savivaldybių. Dabar jau visa Lietuva surinkta ir tenka ieškoti kitų priežasčių keliauti. Nauja pramoga vadinasi Aplankyk Lietuvos Dvarus. O jų Lietuvoje daugiau nei 800, tad bus ką veikti vasarą! 

   Naują kelionių po Lietuvą etapą pradedu Trakų Vokės dvare, kuris įsikūręs Trakų Vokės miestelyje, pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Trakų (adresas: Žalioji a. 2A, LT-02232, Vilniaus m. sav., Vilniaus m.) . Pasakojama, jog kadaise prie Vokės upės gyvenusios 6 laumės seserys, kurias žmonės vadinę Vokėmis. Jos savo žavesiu pakerėdavusios vyrus ir paklaidindavusios miškų tankumynuose. Kur tos seserys gyvenusios, ten atsiradusios 6 Vokės gyvenvietės: Baltoji Vokė, Juodoji Vokė, Kauno Vokė, Mūrinė Vokė, Metropolinė Vokė ir Trakų Vokė.

    Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą Vokės vardas minimas 1375 m., kai Prūsijos maršalas Godfridas fon Lindenas devynias dienas siautė aplink Trakus. Tuomet prie Vokės įvyko didelis mūšis tarp Lietuvos kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo pulkų bei kryžiuočių ordino. XIV a. pab. Vytautas prie Vokės upės įkurdino totorius, o 1415 m. Vokės kaimą užrašė Senųjų Trakų benediktinų vienuolynui. 1832 m. kaimas atiteko valstybiniam iždui ir vėliau Vokės palivarkas atsidūrė Trakų maršalkos Liudviko Dambrovskio rankose, galiausiai XIX a. viduryje jį įsigijo Jonas Vitoldas Emanuelis Tiškevičius. Tiškevičių giminė čia rezidavo beveik 100 metų.  Sovietiniais metais Trakų Vokė buvo Trakų Vokės apylinkės centras, 1996 m. Trakų Vokė prijungta prie Vilniaus.

    Svarbiausias ir labiausiai lankomas miestelio objektas, žinoma, yra Tiškevičių dvaro rūmai ir parkas, kurį projektavo Eduardas Fransua Andre. Tai vienas gražiausių peizažinio stiliaus parkų Lietuvoje.  Architektas E. F. Andre visame pasaulyje yra sukūręs apie 100 parkų, Lietuvoje yra keturi – Palangoje, Lentvaryje, Užutrakyje ir Trakų Vokėje. Trakų Vokės parkas įkurtas 1900 metais ir užima apie 23 hektarų plotą. 

  

Parko fragmentas

  Nors po žiemos takai dar tvarkomi, atitverti draudžiančiomis juostomis, tačiau norinčių pasivaikščioti po nuostabaus grožio pavasarėjantį parką tikrai netrūksta. Žmonės pavargę nuo karantino ir užsitęsusios žiemos taip ir veržiasi į žaluma alsuojančias vietas. O čia medžiai jau skleidžia sodriai žalius lapelius, pirmosios gėlės krauna pumpurus, o paukščiai kaip pašėlę laido gerkles - tiesiog tobula vieta poilsiui. Be to, išlikusi Eduardo Fransua Andre projektuota stebėjimo aikštelė, nuo kurios atsiveria vaizdas į tvenkinius. Na, tvenkiniai gal kiek užžėlę, tačiau vaizdelis vis tiek vertas dailininko teptuko.

Šiuo metu rūmai rekonstruojami

   Tačiau ne vien parkas čia kelia susidomėjimą. Įdomu apeiti ir išlikusius dvaro pastatus. Dvaro pagrindiniai rūmai statyti pagal italų kilmės architekto Leonardo Jano Liudviko Markoni projektą, atkartojantį Varšuvos karalių rezidencijos pavyzdį. Tuometinius rūmus puošė aštuonios skulptūros, prieangį – gipso skydas su Tiškevičių giminės herbu, viduje puikavosi vertingi paveikslai, pagal užsakymą užsienyje pagaminti baldai, kambarius šildė marmuro židiniai, o šviesą skleidė krištolo sietynai. Po grafo Jono Vitoldo Emanuelio Tiškevičiaus mirties Trakų Vokės dvarą paveldėjo jo jaunesnysis sūnus Jonas Juozapas. Tačiau paveldėtojas Trakų Vokės dvare buvo retas svečias, daugiau laiko jis su silpnos sveikatos žmona leisdavo šiltesniuose kraštuose. Jonui Juozapui mirus, dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Jonui Mykolui Tiškevičiui. Jis Trakų Vokėje gyveno su žmona Ona Janina Marija iš Radvilų.  1939 m. Jonas Mykolas žuvo sudužus lėktuvui.  Netekusi vyro Ona Janina Marija  su trimis mažamečiais vaikais, baimindamiesi okupantų susidorojimo su bajorais, pasitraukė į vakarus. Be šeimininkų likęs dvaras nunyko. Karo metais jame apsigyveno vokiečių atkelti kolonistai iš Olandijos. Rūmai buvo išgrobstyti, puošyba sunaikinta. 

Vakarinis dvaro rūmų fasadas

   Po karo 1945 m. dvaras tapo Ministrų Tarybos vila. Vėliau − Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. 2002 m. dvaras perleistas Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai. Deja, bajorams nepavyko dvaro išlaikyti ir 2014 m. dvaro valdymą perėmė Vilniaus miesto savivaldybė. Čia įsteigta viešoji įstaiga "Trakų Vokės dvaro sodyba". Nuo to laiko prasidėjo dvaro atgaivinimo darbai, kurie tęsiasi iki šiandien, todėl į vidų patekti mums nepavyko (sako, kad dvaras bus atvertas lankytojams 2021 m liepą :), tad beliko pasižvalgyti po dvaro teritorijoje išlikusius pastatus. Dvaro teritorija apjuosta mūrine tvora. Į dvarą galima patekti pro Raudonuosius vartus bei Baltuosius vartus, prie kurių šliejasi sargo nameliai. Šalia dvaro stovi buvusios ofisinos pastatas, kuriame dabar gyvena žmonės, manau, ne bajorai, tačiau už durų saulėje prasivėdinti  numesta lokena šį tą sako :)  Eiliniai Trakų Vokės gyventojai įsikūrę ir buvusiame dvaro ūkvedžio name. Išlikęs gražus medinis svirnas, vandens bokštas, arklidės ir kiti pastatai. Ypač išsiskiria 1870 m. statyta koplyčia, kurioje yra Tiškevičių kripta. Gaila, bet ir ji buvo uždaryta.  

Išlikęs medinis svirnas

  Apėjome visą dvaro teritoriją, tačiau į vidų nepavyko pakliūti nei į vieną pastatą. Teks atvažiuoti vasaros pabaigoje, kai, tikiuosi, jau bus baigti dvaro rekonstrukcijos darbai ir rūmai bus atverti lankytojams. Beje, Trakų Vokės dvaras  nusipelnė ir kino kūrėjų dėmesio – jame filmuotos vaidybinės kino juostos "Ana Karenina", "Karas ir Taika" bei kt.

Šaltiniai: 

Trakų Vokės dvaro sodyba

Wikipedia

Pamatyk Lietuvoje.lt

Abir Mukherjee Kalkutos detektyvas

  Viršelis. Abir Mukherjee ,,Kalkutos detektyvas" (A Rising Man), leidykla Tyto alba, 2018 m., iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, 456 psl.

  Apie knygą. Abir Mukherjee (Abiras Mukerdži) – Vakarų Škotijoje užaugęs imigrantų iš Indijos sūnus, šiuo metu su šeima gyvenantis Londone. Jo debiutinė knyga „Kalkutos detektyvas“ laimėjo prestižinį Harvill Secker / Daily Telegraph detektyvų konkursą ir iš karto susilaukė skaitytojų dėmesio. Tai kelionė laiku į praeitį, į Britų Indiją – valstybę, kuri nebeegzistuoja, į kolonijinio pasaulio prabangą ir pragaištį. Kalkuta, 1919 metai. Buvęs Skotland Jardo detektyvas Semas Vindemas atvyksta į šį miestą tikėdamasis čia pradėti viską iš naujo ir atsikratyti kankinamų prisiminimų apie karą. Tačiau nespėjęs apsiprasti nei su nauja vieta, nei su savo vidiniais demonais, Vindemas iškart neria tiesiai į žmogžudystės tyrimo sūkurį. Žmogžudystės, kuri privers jį leistis į tamsiausias Britų Indijos gelmes.

  Reikalas rimtas: nužudytas aukštas valstybės tarnautojas. Negana to, į jo burną įgrūstas popiergalis su raginimu britams nešdintis iš Indijos. Politinė padėtis darosi vis nestabilesnė, neramumų daugėja, valstybei ima grėsti rimtas pavojus, o sarkastiškasis detektyvas Vindemas drauge su arogantišku savo kolega inspektoriumi Digbiu ir Indijoje gimusiu, tačiau britiškai auklėtu seržantu Banerdžiu narplioja tyrimo gijas, vedančias juos nuo klestinčių britų salonų iki gundančių opijaus landynių.

Nepakartojama Kalkutos atmosfera, kolonijų žavesys ir skurdas, tikras britiškas sarkazmas, revoliuciniai idealai ir nusikaltimo tyrimas – visa tai užburia, suvilioja ir nepaleidžia.

  Mano nuomonė. Veiksmas vyksta XX a. 2-me dešimtmetyje, Kalkutos mieste. Indija dar valdoma anglų kolonistų, tačiau kolonializmo pamatai jau smarkiai braška, vyksta vietos gyventojų bruzdėjimai.  Anglų džentelmenai deda visas pastangas išlaikyti įtaką ir valdžią, nesibodėdami nuslėpti arba net inkriminuoti nusikaltimus. Tokiu metu ir tokiomis istorinėmis aplinkybėmis nužudomas baltasis ponas. Tirti žmogžudystę paskiriamas detektyvas Semas Vindemas. 

   Knyga subalansuota lėto, klasikinio detektyvo mėgėjams. Skaityti reikia pamažu, pasimėgaujant kiekviena smulkmena, įsiliejant į nepakartojamą Kalkutos  atmosferą, įsigilinant į indiškai-britiško gyvenimo subtilybes, politines intrigas. Man, pastaraisiais metais įklimpusiai į sodrius, tamsius skandinaviškus detektyvus, ši knyga buvo perdėm švelni, nugramzdinanti į ramybės būseną. Skaičiau ją gana ilgai: daugybė istorinių faktų, įvykių gausa nuvargindavo taip, kad pagaudavau save visiškai atitrūkusią nuo siužeto ir mintimis beklajojančią Kalkutos gatvėmis ar brendančią Indijos džiunglių takais :) Kai išnirdavau iš tokio svajonių rūko, suprasdavau, kad ką tik skaitytą pastraipą reikia perskaityti dar kartą, nes nieko nepamenu. Ir taip buvo ne kartą...

  

Morengo vyniotinis su lengvu grietinėlės-maskarponės kremu

  

   Man pats pats skaniausias parduotuvinis desertas yra pyragas ,,Jonis". Visada maniau, kad tai daug darbo ir laiko reikalaujantis kepinys. Bet, kaip sakoma, kol pats nepabandysi -nesužinosi. Todėl Mamos dienos išvakarėse, metusi visus nuogastavimus į šalį, ėmiausi morenginio vyniotinio. Pusvalandis, ir ,,Jonis" jau puikuojasi šaldytuve :) Net pati nesitikėjau, kad ,,Jonio" kepimo procesas bus toks lengvas, smagus, neatimantis daug laiko. Žodžiu, vienas smagumas, kuriuo noriu pasidalinti su jumis.

Biskvitui reikia:

4 kiaušinių baltymų

100 g cukraus

60 g cukraus pudros

40 g miltų

140 g nesūdytų žemės riešutų

Kremui reikia:

250 g grietinėlės (35 proc. riebumo)

250 g maskarponės sūrio

pusės citrinos sulčių

40 g cukraus pudros

Papildomai reikia sirupe konservuotų mandarinų, arba persikų, arba mangų, arba abrikosų (ką mėgstate)

1. Pirmiausia orkaitėje pakepiname riešutus, jei jie su odele - nulupame. Palaukiame kol atvės ir susmulkiname iki mažų gabaliukų smulkintuvu (bet ne iki miltų).

2. Iki baltumo išplakame kiaušinių baltymus, suberiame cukrų ir plakame, kol baltymai tampa standūs ir apvertus dubenį iš jo neiškrinta.

3. Įmaišome cukraus pudrą, miltus bei riešutus.

4. Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi ir ant jo nestoru sluoksniu tolygiai paskleidžiame kiaušinio baltymo masę. Skardą pašauname į iki 180-200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame 10 minučių, tada temperatūrą sumažiname iki 140-160 laipsnių ir dar kepame 10 minučių.

5. Ant stalo patiesiame kepimo popierių. Iš orkaitės ištraukiame iškepusį morengo lakštą ir jį atsargiai išverčiame ant patiesto popieriaus. Nuimame popierių ant kurio kepė.

6. Karštą morenginį lakštą su popieriumi susukame į vyniotinį ir paliekame ataušti.

7 . Išplakame grietinėlę iki standumo (neperplakite, nes gausite sviestą), baigiant plakti supilame cukraus pudrą.

8. Į grietinėlę įmaišome maskarponę, įšspaudžiame citrinos sultis, viską sumaišome iki vientisos masės.

9. Išvyniojame atvėsusį morenginį lakštą (jis gali trupėti - nieko tokio) ir aptepame kremu. Ant kremo išdėliojame nusausintus vaisius, tada susukame vyniotinį, kurį bent valandai dedame į šaldytuvą.

  

 Ragaujame. Man taip nutiko, kad vos spėjau nufotografuoti, vyniotinis tiesiog buvo nušluotas nuo stalo. Net žmonės, kurie nelabai vertina saldumynus, prašė pakartoti. O tai jau šį tą reiškia. Skanaus!!!

Klasika: varškės pyragas ,,Draugystė"

 

  Seniai seniai, mano jaunystės laikais konditerijos parduotuvėse buvo galima nusipirkti gabalėlį pyrago, kuris vadinosi gražiu vardu ,,Draugystė"...

  Taip prasideda konditerinė pasaka apie labai skanų varškės pyragą. Nežinau, ar šiandien bekepa konditeriai tokį paprastutį, neįmantrų pyragą, tačiau norėdama pratęsti konditerinę pasaką, užmaišiau tešlą ir pati iškepiau jau klasika tapusį ,,Draugystės" pyragą. Jo receptą, ir ne vieną, radau internete, tačiau priimtiniausias buvo rastas ,,Saulėtos virtuvės" svetainėje. 

Tai gi, reikės:

150 g minkšto sviesto

80 g cukraus

1 kiaušinio

2 v. š. grietinės

300 g miltų

½ a. š. kepimo miltelių

žiupsnelio druskos

Įdarui:

380 g varškės

50 g cukraus

2 kiaušinių

1 a. š. vanilinio cukraus

2 v. š. miltų

2 kiaušinių baltymų

200 g persikų džemo (tik tokį turėjau, galima naudoti bet kokią tirštą uogienę ar džemą)

Aptepimui:

1 kiaušinio trynio

1. Minkštą kambario temperatūros sviestą išsukite su cukrumi iki purumo. Įmuškite kiaušinį ir toliau sukite, tada sudėkite grietinę ir dar katrą vėl gerai išmaišykite.
2. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir druska. Miltų mišinį pamažu suberkite į sviesto masę ir išmaišykite. Užminkykite tešlą.
3. Išminkytą tešlą padalinkite į dvi dalis, iš kurių viena būtų šiek tiek didesnė už kitą.
Mažesniąją dalį suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą.
4. Didžiąją tešlos dalį iškočiokite ir įtieskite į kepimo popieriumi išklotą skardą (20×30 cm) Suformuokite 0,5 cm aukščio kraštelius. Subadykite šakute.
5. Kepimo skardą su tešla pašaukite į iki 180ᵒC laipsnių temperatūros įkaitintą orkaitę ir kepkite apie 20 minučių, tuomet išimkite ir atvėsinkite.
6. Kol kepa pagrindas, paruoškite įdarą. Į dubenį sudėkite varškę, suberkite cukrų, sudėkite du kiaušinius, suberkite vanilinį cukrų ir miltus. Labai gerai išsukite iki visiškai vientisos masės.
7. Kiaušinių baltymus išplakite iki standžių putų ir atsargiai įmaišykite į varškės masę.
8. Atvėsusį tešlos pagrindą tolygiai aptepkite džemu ar tiršta uogiene. Ant viršaus paskleiskite varškės masę, o ant jos atsargiai uždėkite antrąją iškočiotą tešlos dalį. Kraštelius švelniai apspauskite.
9. Pyrago viršų aptepkite išplaktu kiaušinio tryniu. Peiliu įbrėžkite negilius rombus.
10. Kepkite iki 180 ᵒC temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių, kol pyragas sutvirtės, o paviršius bus gražiai auksinės spalvos.
11. Prieš ragaujant pyragą visiškai atvėsinkite. Įsipilkite puodelį arbatos ir mėgaukitės. Klasika!

Pasakos pabaiga :)

Undinė Radzevičiūtė Strekaza

  

Viršelis. Undinė Rdzevičiūtė Strekaza, leidykla Tyto Alba, 2003 m., 88 psl.

Apie autorę. Undinė Radzevičiūtė gimė 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje. Jos motina kilusi iš Kurlandijos, Vokietijos paveikto Latvijos regiono, o tėvas turi lenkiškų šaknų. Undinė baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. Dabar U. Radzevičiūtė gerai žinoma

Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas.   ,,Strekaza“ – juodojo humoro ir juodojo liūdesio romanas, pirmas Undinės Radzevičiūtės kūrinys.

Apie knygą. Knygos herojė gydosi nuo mizantropijos ir mėgaujasi televizijos filmais bei vienatve nuomojamajame bute. Mėgautis vienatve trukdo darbas radijo stotyje ir kaimynai. Vieną dieną į namą atsikrausto naujas gyventojas… Jei skaitysite labai įdėmiai, galite įžiūrėti ir detektyvą, pajusti juodojo humoro aksomą ir pastebėti, kaip jis virsta dzeno tyla.

Mano nuomonė. Mizantropija tai neapykanta arba nepasitikėjimas žmonėmis, jų vengimas, šalinimasis. Šia liga serga knygos herojė, ar bent mano serganti. Skaitant tikrai nepagalvočiau, kad herojei būdinga neapykanta, greičiau prasimuša paaugliškas (nors herojė jau išaugo šį amžių) maištavimas, vienišumas, kurie užtušuojami begaliniu sarkazmu, didele juodojo humoro porcija. Didžiausia mizantropijos dozė yra pateikta knygos anotacijoje, tokio autoriaus žodžio dar neteko skaityti: neapykanta kalbai, skaitytojui, seneliui...Šokiruoja ir vilioja. Manau, tai daugiau autorės reklaminis triukas, kuris skaitytoją tiktai veikia. Mane tikrai paveikė ir aš panorau perskaityti knygą – kas bus knygos tekste, jei jau anotacija tokia skandalinga, galvojau? O knyga nebuvo tokia šokiruojanti, kaip anotacija, ji buvo tokia, kad negalėjau paleisti iš rankų. Nors daugelis skaitytojų rekomenduoja skaityti palengva, knygą suskaičiau vienu prisėdimu. O dar po dienos perskaičiau antrą kartą (to dar nebuvo!). Ką galiu pasakyti, patinka man Undinės rašymo stilius, jos trumpi kapoti sakiniai, jos pasakojimo maniera. Skaičiau, skaitau ir skaitysiu jos knygas, o tai, mano galva, geriausia rekomendacija.

Salotos su feta ir rūkytos lašišos gabaliukais

 Atėjus pavasariui vis dažniau norisi lengvesnio, gaivesnio patiekalo. Tokius norus tenkina lėkštė salotų, ypač jei tos salotos dar neragautos, pirmą kartą gaminamos. Visada yra netikėtumo galimybė – skanu ar ne, gaminsiu antrą kartą, ar pamiršiu. Šiuo kartu salotų receptas pasiteisino, gaminsiu dar. Ir ne kartą!

Reikia:

Nedidelės gūžės salotų

1-2 trumpavaisių agurkų

8-10 mažų pomidoriukų

2 virtų kiaušinių

150 g silpnai sūdytos lašišos

100 g fetos sūrio

2 v. š. alyvuogių aliejaus

6-8 juodųjų alyvuogių

druskos

1 v. š. citrinos sulčių

maltų juodųjų pipirų

   Salotas nuplauname, nusausiname, suplėšome ir suberiame į dubenį. Agurkus supjaustome griežinėliais ir dedame ant salotų. Stambia tarka sutarkuojame kiaušinius, lašišą supjaustome gabalėliais, pomidoriukus perpjauname per pusę ir viską taip pat sumetame į dubenį. Pasūdome ir papipiriname (nepersistenkite!), pašlakstome aliejumi ir citrinos sultimis bei atsargiai išmaišome. Didelę lėkštę išklojame žalių salotų lapais ir ant jų sudedame pagamintas salotas. Ant viršaus užmetame fetos gabalėlius bei kelias alyvuoges. 

  Skanaujame su paskrudinto batono riekele.

Mielinė riestė

   Kepu įvairius kepinius, tačiau niekaip neprisijaukinu mielinės tešlos. Tad šį pavasarį, visai prieš Velykas, išsikėliau sau uždavinį iškepti mielinę bobą. Na, kažką iškepiau,  tik boba vargu ar ją galima vadinti, daugiau į riestę panaši. Boba, mano galva, turi būti aukšta ir stora, o čia tokia sraigutė-riestutė susiraitė. Žodžiu, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, svarbu skonis tikrai geras ir grožiu nesiskundė. 

Tešlai reikia:

100 ml šilto pieno (jokiu būdu ne karšto!)

7 g sausų mielių

1 kiaušinis

2 kiaušinių tryniai

80 g cukraus

50 g sviesto

350 g miltų

1 citrinos žievelė

1 v. š. citrinos sulčių

25 g cukraus pudros

sviesto patepti

Įdarui reikia:

80 g sviesto

po 80 g razinų ir džiovintų spanguolių  

Tešlos lakštą susukame į volelį

  Šiltą pieną supilame į dubenį, suberiame 1 v. š. cukraus ir mieles. Išmaišome. Dar įberiame 2 v. š. miltų ir vėl išmaišome. Dubenį uždengiame švariu rankšluosčiu ir paliekame 10 min. šiltai. Per tą laiką kitame dubenyje sumaišome 1 kiaušinį, 2 kiaušinių trynius, 1 citrinos žievelę ir 1 v. š. citrinos sulčių bei lydytą sviestą (jau atšalusį) ir cukrų. Visus ingredientus maišome, kol ištirpsta cukrus. Tada supilame pieną su mielėmis. Sumaišome ir palengva įberiame miltus bei užminkome tešlą, kurią apdengiame rankšluosčiu bei paliekame šiltoje patalpoje apie 1 val. Tešla turi pakilti bent jau dvigubai. 

   Pakilusią tešlą padaliname į du vienodus gabalus. Vieną gabalą dedame į šaldytuvą, antrą plonai iškočiojame ir aptepame minkštu sviestu. Tada ant jo suberiame pusę nuplautų ir nusausintų razinų bei spanguolių. Imame vieną tešlos kraštą ir sukame į volelį. 

   Traukiame antrą tešlos gabalą ir atliekame analogiškas procedūras.

     Tešlos volelius perpjauname išilgai, tačiau ne iki paties galo, pačią viršūnėlę paliekame neįpjautą. Susukame 2 sraiges ir dar paliekame 30 min šiltai. Tada pašauname į iki180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 30-40 min, kol gražiai paruduoja. Ištraukus iš orkaitės - apibarstome cukraus pudra ir ragaujame su balinta kava.

Dar yra to paties recepto kitas variantas, kuomet tešla vyniojama į aukštį. Bet apie tai kitą kartą, kai kepsiu būtent tokius pyragus :)

Kiran Millwood Hargrave Malonės

 Viršelis. Kiran Millwood Hargrave Malonės (The Mercies), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, 368 psl.

 Apie knygą.1617 metų Kūčių dieną Vardės saloje – labiausiai į šiaurės rytus nutolusiame Norvegijos taške – dvidešimtmetė Marena Magnusdoter stebi tarsi iš niekur kilusią ūmią audrą. Lyg užkerėta, audra akimirksniu pasiglemžia visus keturiasdešimt salos vyrų, įskaitant Marenos tėvą, brolį ir sužadėtinį. Likusioms vienoms Vardės salos moterims nelieka kito pasirinkimo – tik visas negandas ir iššūkius atremti pačioms.

  Neilgai trukus, didžiuliam debesiui skandinant horizontą, į Vardę atplaukia grėsmingas žmogus. Paskirtas paties karaliaus, komisaras Absalomas Kornetas atvyksta iš Škotijos, kur, sklinda kalbos, rengė raganų teismus. Jo jaunutė žmona Ursa Vardės saloje pamato tai, ko niekada anksčiau nėra regėjusi, – nepriklausomas moteris. Tačiau Absalomas įžvelgia tik Dievo nepaliestą žemę, užtvindytą šventvagiško blogio.

  Malonės – tai tikrų įvykių – Vardės salos audros ir 1621 metų raganų teismų – įkvėpta istorija apie narsias moteris, pavojingą meilę, galingą blogį, pragaištingus prietarus ir karštligišką apsėdimą pačiame pasaulio pakraštyje.

  Kiran Millwood Hargrave (Kiranė Milvud Hargreiv, g. 1990) – prozininkė, poetė, dramaturgė. Studijavo Oksfordo ir Kembridžo universitetuose. Už literatūrą vaikams yra pelniusi apdovanojimų, tokių kaip „British Book Awards" ir „Waterstones Children's Book Prize". „Malonės" – jos debiutinis romanas suaugusiesiems, kuris tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu ir bus išleistas daugiau kaip 15 šalių. Autorė gyvena Oksforde su savo vyru ir kate.

  Mano nuomonė. Ši knyga yra apie moteris: apie jų laisvės troškimą, apie drąsą išgyventi atšiauriomis sąlygomis, apie draugystę ir išdavystę. Taip pat apie religinę beprotystę, žiaurumą, prisidengiant išvirkščia morale, kai Dievo vardu žudoma ir kankinama. Apie juodus viduramžius, kai inkvizicija buvo visagalė, ir visa, kas stojo jai skersai kelio, buvo nušluojama be jokio gailesčio. Tai istorija apie galios disproporciją ir skausmą. 

    Puiki knyga, kurią būtina perskaityti. Ją drąsiai galima lyginti su ,,Amžinybės fjordo pranašai", tik šioje istorija pasakojama iš moters pozicijų. 

Amy Lloyd Nekaltoji žmona

 Viršelis. Amy Lloyd Nekaltoji žmona (The Innocect Wife), Balto leidykla, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė, 335 psl.

Apie knygą. Amy Lloyd studijavo anglų kalbą ir kūrybinį rašymą Kardifo Metropoliteno universitete. 2016 m. ji tapo Daily Mail rengiamo „Pirmojo romano" konkurso nugalėtoja. Amy su partneriu ir dviem katėmis gyvena Kardife, Velse.

  Prieš dvidešimt vienus metus Denisas Dansonas buvo nuteistas už žiaurų vienuolikmetės nužudymą ir Altūnos kalėjime laukia mirties bausmės. Tačiau jo kaltumu abejoja ir dokumentinių filmų kūrėjai, ir interneto forumų dalyviai. Surinkę naujų įrodymų, jie pradeda Deniso išlaisvinimo kampaniją.

  Už tūkstančių mylių Anglijoje gyvena vieniša mokytoja Samanta. Nuo pirmo nedrąsaus jos laiško Denisui prasideda jų susirašinėjimas ir... meilė. Netrukus mergina apsisprendžia keisti savo gyvenimą ir skrenda per Atlantą palaikyti mylimojo.

  Rėmėjų pastangos nenueina veltui ir Samantos vyru jau tapęs Denisas išeina į laisvę. Tačiau greitai jaunoji žmona pastebi tai, kas priverčia suabejoti sutuoktinio nekaltumu...

   Mano nuomonė. Skaičiau ne vieną gerą atsiliepimą apie šią knygą, todėl bibliotekoje užsisakiau ir nekantraudama laukiau, kada galėsiu pradėti skaityti. Ir va, atsiverčiau  pirmą puslapį, antrą, trečią...šimtąjį, o to laukiamo efekto taip ir nebuvo. Gana vidutiniška knyga apie itin naivią vienišą moterėlę, įsimylėjusią kalinį ir tikinčią jo nekaltumu. Skaityti galima, nėra jau visai neskaitoma, tačiau iki gero psichologinio trilerio, mano nuomone, autorei dar gerokai reikia pasitempti.

Velykinė naminės varškės pascha

  Pascha nuo seno laikoma tradiciniu stačiatikių velykinio stalo (Пасха rusiškai reiškia Velykos) desertu. Tačiau dabar šį gardumyną šventėms mielai gamina ir kitų tikėjimų atstovai. Lietuviai – ne išimtis. Pabandžiau ir aš jį pasigaminti. Ir ne bet kaip, o tradiciniu būdu, t. y., su žaliais kiaušinių tryniais. Bet apie viską iš eilės...

   Pirmiausia, varškę paschai ruošiame iš vakaro. Nedidelei paschai pagaminti (maždaug 4 -ių žmonių šeimai) reikės:
1,5 l pieno
1,5 stiklinės grietinės
5 kiaušinių trynių

   Ant silpnos ugnies užverdame pieną. Trynius išplakame ir sumaišome su grietine. Mišinį supilame į verdantį pieną ir maišydami kaitiname iki susidarys  atsiskirs pasukos ir susidarys varškė. Visą turinį supilame į marlę, surišame ryšulėlį ir pakabiname. Paliekame per naktį nusivarvėti.

  

  Kitą dieną varškę iškratome į dubenį ir formuojame paschą.

Reikės:

0,5 stiklinės cukraus pudros

1 citrinos žievelės

120 g ištirpdyto sviesto

vanilės,

kapotų riešutų, cukatų, razinų, džiovintų spanguolių ar kitų mėgstamų ingredientų

  Į dubenį su varške supilame ištirpintą sviestą ir viską išmaišome iki vientisos masės.

 Suberiame cukraus pudrą, vanilę ir tarkuotas citrinos žieveles bei viską dar kartą atsargiai permaišome.

  Į gautą varškę įmaišome likusius (pasirinktus) ingredientus. Viskas! Dabar imame piramidės formos dubenėlį ir į jį sukrečiame paschos masę bei statome ų šaldytuvą kad sukietėtų.

   Šv. Velykų rytą traukiame iš šaldytuvo, išverčiame ant lėkštės, puošiame (arba ne :) ir dedame ant šventinio stalo. Skanaus! 

Daniel Speck Bella Germania

 

 Viršelis. Daniel Speck Bella Germania, leidykla Alma littera, Vilnius, 2019 m., iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė, 528 psl.

 Apie knygą. Daniel Speck'as – ne vieną apdovanojimą pelnęs vokiečių scenarijų ir bestselerių autorius. Gimė Miunchene, studijavo literatūrą, kino istoriją ir scenarijų rašymą. D. Speck'as – ir aistringas keliautojas. Įkvėpimo savo scenarijams ir knygoms jis semiasi iš žmonių, kuriuos sutinka keliaudamas, istorijų. „Bella Germania“ – jo debiutinis romanas.

   2014-ieji. Miunchenas. 36-erių mados dizainerės Julijos gyvenime pagaliau taip lauktas pakylėjimas – po ilgo ir alinančio darbo ją ir jos sukurtus drabužius pamato Milanas! Tačiau į moters gyvenimą įsiveržęs vyras apverčia jos pasaulį aukštyn kojomis.

  Narstydama savo giminės likimą, Julija seka tragiškos meilės istorijos, prasidėjusia dar 1954-aisiais, liniją. Net ir po daugelio metų justi, kad ši jautri šeimos drama tebepulsuoja aistra, kad joje būta apgavysčių ir nuoskaudų. O kartais viena gyvenimo klaida veda prie kitos. Tačiau kur glūdi pirmo neteisingo sprendimo šaknys ir ar galima išrauti su šaknimis viską – tėvynę, namus, mylimus žmones ir galiausiai tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų?

  Daugiasluoksnis romanas, pasakojantis apie kelis dešimtmečius besitęsiančią italų ir vokiečių šeimos istoriją, kupinas realių faktų, svajonių, neblėstančios meilės, išdavysčių, paslapčių ir didžių pasiaukojimų.

   Mano nuomonė. ,,Kas mes esame ir kuo norime būti?" – knyga prasideda  šia Hanifo Kureiši  citata iš knygos ,,Mano ausis prie tavo širdies". Galima būtų tęsti: Kur mūsų šaknys? Ar žmogus gali turėti dvi Tėvynes? Ar meilė viską nugali? 

  Meilės ir šeimos istorija besitęsianti per kelis dešimtmečius, nusidriekianti per dvi šalis. Pažangi, po karo sparčiai atsitiesianti, karo dulkėse palaidojusi prietarus ir drąsiai į ateitį žvelgianti Vokietija ir vis dar gilias šeimų tradicijas puoselėjanti Sicilija. Dvi šalys, dviejų žmonių likimai, susidūrus skirtingoms kultūroms, skirtingiems pasauliams. Ir ko vertas stabilumas, kurį išlaikyti siekiama bet kokiomis priemonėmis, ko verta šeima, sukurta ant melo pamatų?  Ar tikrai emigrantai yra Vokietijos ateitis ir kas nutinka, kai ekonomika patiria smukimą?  Visa tai, ir dar daugiau randame šioje knygoje, tačiau pagrindinė tema, besidriekianti per visą romaną yra savęs, savo šaknų, savo vietos gyvenime paieškos.

  Pasiilgote romantikos – skaitykite. Pasiilgote realių išgyvenimų – skaitykite.

Žemės riešutų sviesto sausainėliai

  Jau kuris laikas šaldytuve stumdomas stiklainiukas su riešutų sviesto likučiais. Nutariau, reikia kažką daryti, pvz., išsikepti skanių sausainių. Receptą nusižiūrėjau tinklaraštyje Easy Peanut Butter Cookies - Julia's Album

Reikės:

50 g sviesto 
80 g cukraus (geriau rudojo)
100 g žemės riešutų sviesto 
1 kiaušinis
160 g miltų (apytikriai)
1 šaukštelis kepimo miltelių

1 pakelis vanilinio cukraus

Gaminame:

Kambario temperatūros sviestą ištriname su cukrumi iki baltumo. Sudedame žemės riešutų sviestą – aš naudojau savo gamybos (žr. Sniegena: Riešutų sviestas). Įmušame kiaušinį ir dar kartą viską ištriname iki vientisos masės. Supilame miltus ir kepimo miltelius bei lengvai išmaišome, kol nelieka sausų miltų. 

Kepimo skardą  išklojame kepimo popieriumi. 

Į lėkštę supilame pakelį vanilinio cukraus.

 Arbatiniu šaukšteliu pakabiname tešlos gabalėlį ir tarp delnų formuojame mažus apvalius kamuolėlius. Kiekvieną kamuolėlį apvoliojame vaniliniame cukruje ir dedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Tarp kamuolėlių skardoje būtina paliki apie 5 cm tarpus, kadangi kepdami jie smarkiai išsiplečia.

 Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 minučių, kol sausainiai taps gražiai auksinės spalvos, o jų paviršius šiek tiek sutrūkinės.

   Iškepę sausainiai bus labai minkšti, todėl išėmę iš orkaitės, paliekame juos atvėsti kepimo skardoje bent 10 minučių. Vėsdami sausainiai sutvirtėja. 

   Iš nurodyto kiekio produktų iškepiau 23 sausainius. Lyginant su originalu, gal kiek plokštesni gavosi. Kitą kartą darysiu dar mažesnius rutuliukus ir stengsiuosi nesuploti :) O skonis? Skonis puikus, tiesiog tirpsta burnoje. Paragauti būtina! 

Labai moliūginis keksas

  Tęsiame moliūgo naikinimo akciją. Po moliūgo lazanijos (žr. Sniegena: Moliūgo lakštų lazanija), reikia ko nors saldaus-gardaus. Tebūnie moliūgų keksas.

Reikia:
400 g nulupto moliūgo
250 g miltų
150 g cukraus
3  kiaušinių
150 g sviesto (kambario temperatūros)
po saują riešutų (aš dėjau graikinius) ir  razinų
1 v. š. citrinų sulčių
1 a. š. kepimo miltelių
1 a. š. cinamono

1 a. š. maltų gvazdikėlių
1 a. š. vanilinio cukraus

1.  Kiaušinius išplakame su cukrumi (plakame pamažu, vis dėdami cukrų iki masė taps balta ir puri). Sudedame kambario temperatūros sviestą ir toliau paplakame iki vientisos konsistencijos.

2. Moliūgą smulkiai sutarkuojame (truputį smulkesne negu burokine tarka), apšlakstome citrina, apibarstome cinamonu, gvazdikėliais ir įmaišome į kiaušinių masę. Po truputį beriame išsijotus miltus, sumaišytus su kepimo milteliais. Galiausiai įmaišome pasmulkintus riešutus. Tešlą maišome tik tiek, kiek reikia, kad visi ingredientai susijungtų.

3. Tešlą pilame į sviestu pateptą ir miltais pabarstytą formą. Šauname į iki 200 C įkaitintą orkaitę ir kepame apie valandą, kol keksas gražiai paruduos ir ims skleisti nuostabų aromatą.  Traukiame iš orkaitės, kaičiame arbatą ir ragaujame. Skanaus!

Moliūgo lakštų lazanija

   Paskambino draugė – gelbėk, genda moliūgas. Tai va taip gavau dovanų didžiulį gabalą didžiulio moliūgo! Reikia kažką daryti, kitaip teks išmesti gerą daiktą. Pasivartau užrašus, pasidairau internete ir, prašom, jau gaminu moliūgo lazaniją :)

Reikia:
1 kg jau nulupto moliūgo
120 g lęšių (aš naudojau geltonuosius)
400 g skardinė luptų konservuotų pomidorų savo sultyse  

kupino v. š. pomidorų pastos
1 svogūno
2 česnako skiltelės
0,5 šaukšto džiovinto raudonėlio

druskos

maltų pipirų
šiek tiek aliejaus
150 - 200 g fermentinio sūrio (kokio turite šaldytuve)
40 ml 10 proc. grietinėlės arba pieno
40 g pelėsinio sūrio  trupinių (naudojau Vilkyškių pieninės ,,Memel Blue")

   1. Moliūgą supjaustome kiek įmanoma plonesnėmis juostelėmis ir sudedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos vienu sluoksniu. Apšlakstome aliejumi ir pašauname kepti į iki 180C įkaitintą orkaitę apie 15 min., kol suminkštės (tikslus kepimo laikas priklausys nuo riekelių storio ir jūsų orkaitės galingumo). Riekelės turi būti minkštos, bet išlaikyti savo formą.

    2. Kol kepa moliūgas pasūdytame vandenyje išverdame lęšius.  Svarbu nepervirti, lęšiai turi išlaikyti savo formą.

   3. Į keptuvę su įkaitintu aliejumi dedame smulkiai supjaustytą svogūną, po minutės - smulkiai kapotą česnaką ir pakepiname, iki jie suminkštės. Pilame pasmulkintus konservuotus pomidorus iš skardinės, o sulčių tiek, kad padažas nebūtų per skystas. Įdedame šaukštą pomidorų pastos. Beriame džiovintą raudonėlį, skaniname pipirais ir druska. Sumaišome ir patroškiname, kol viskas sukris ir taps vientisu padažu. Įdedame išvirtus  lęšius ir išmaišome. paliekame šiek tiek praaušti.

     4. Sutarkuojame fermentinį sūrį ir jį sumaišome su grietinėle. Grietinėle reguliuokite masės klampumą - neturi labai sunkiai maišytis, bet ir nesitepti kaip kremas.

      5. Sluoksniuojame lazaniją:

    Formos dugne paskleidžiame ploną sluoksnį pomidorų ir lęšių padažo. Ant viršaus klojame moliūgo riekeles, kol uždengiame visą indo plotą. Vėl dedame padažo sluoksnį, ant jo  – sūrio masę (jeigu norite, galite pabarstyti šviežių baziliko lapelių, čia labai tiks).

    Tada vėl dedame moliūgų sluoksnį, vėl padažą ir taip sluoksniuojame, kol ingredientai pasibaigs. Man gavosi trys sluoksniai moliūgo. Viršutinis sluoksnis turėtų būti pomidorų ir lęšių padažo, kurį apiberiame pelėsinio sūrio trupiniais.

        6. Lazaniją pašauname į iki 200 C įkaitintą orkaitę ir kepame apie  40 minučių.

        Skanaus !