Turbūt ne vienam teko važiuoti traukiniu į Kauną ar Trakus ir, žvelgiant pro langą, grožėtis raudonų plytų Lentvario geležinkelio stotimi. Teko ir man, tačiau tai buvo vienintelė langinė mano pažintis su Lentvariu. O miestelis, pasirodo, nuo Vilniaus nutolęs vos 19 kilometrų, ir ežerą turi, ir gražią raudonų plytų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, statytą 1926 m. turi, ir dvaras ant kalvos stūkso. Todėl šiandien automobilį pasistatome prie geležinkelio stoties, į kurią tik pro langą spoksodavau, ir einame pasibastyti po Lentvarį, dvaro paieškoti.
 |
| Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia |
Požemine perėja kertame geležinkelį ir atsiduriame išraustų kelių, takelių ir tvenkinio pakrantės labirinte. Vyksta miestelio gražinimo darbai, reik tikėtis, įpusėjus vasarai bus smagu pasivaikščioti po atnaujintą Lentvario poilsio zoną. Einame Klevų gatve ir stebimės -– jausmas, lyg Nidoje būtume – aukštos pušys, gražūs mediniai raižytomis langinėmis namai, viskas primena pajūrį.
1838 m. Lentvaryje gyveno 14 šeimynų. Miestelis pradėjo augti, kai 1861–1862 m. buvo nutiesta Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka į Virbalį. Geležinkelio atsiradimas paskatino verslą ir prekybą. Grafo Juozo Tiškevičiaus iniciatyva pastatytas vinių fabrikas, kurio produkcija turėjo didelę paklausą. Lentvaryje apsigyveno geležinkelio darbininkai ir konduktoriai. Pirmoji miestelio gatvė taip ir pavadinta – Konduktorių gatvė. 1896 m. duris atvėrė pirmoji mokykla. Dėl savo gražaus kraštovaizdžio Lentvaris buvo laikytas kurortu. Vilniečiai mėgdavo savaitgalio išvykas į Lentvarį, kurio dvare XIX atidaryta viena pirmųjų kavinių Lietuvoje „Cafe Riviera“. Pirmojo pasaulinio karo metais Lentvario dvare įsikūrė ligoninė. Vladislavas Tiškevičius buvo šios ligoninės vyriausias gydytojas. Nuo 1920 m. iki 1939 m. Lentvaris priklausė lenkų okupuotam kraštui. Per Antrąjį pasaulinį karą Lentvaris smarkiai nukentėjo – daug namų buvo sugriauta ir sudeginta, didelė dalis gyventojų repatrijavo į Lenkiją. Po karo į Lentvarį geresniam gyvenimui kėlėsi lietuvių šeimos iš Aukštadvario, Vievio ir kitų aplinkinių miestelių bei kaimų, nemažai imigrantų atvyko iš SSRS. 1949 m. liepos 11 d. Lentvariui suteiktas miesto statusas. Lentvaris plėtėsi, atsirado naujų įmonių: senojo vinių fabriko vietoje įsteigta santechnikos dirbinių gamykla „Kaitra“, dvaro rūmuose įsikūrė Lentvario kilimų fabrikas. Vis daugiau jaunų žmonių, suvilioti patogios geografinės padėties, gryno oro bei Graužio (Lentvario) ežero bangų, apsigyvena Lentvaryje.
 |
| Dvaro fasadas nuo Graužio ežero pusės |
Dvaras visu savo grožiu mums atsivėrė nuo Graužio (Lentvario) ežero kranto. Stovi raudonus bokštus įrėmęs į dangų ir stebi lentvariškių gyvenimą. Jau daug amžių stebi. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą Litowaryszki (Lentvoriškės) dvaras buvo paminėtas 1596 metais. XVIII amžiuje jis įvardijamas kaip Lantworowo (arba Landworowo, t. y. Landvarovas), o XX a. tampa Lentvario dvaru. Manoma, kad pirminis vietovardis sietinas su Jono Litovaro Chrebtavičiaus, vieno iš dvaro savininkų, antroponimu Litovaras (Litawor). Tikslių duomenų apie pirmuosius dvaro savininkus bei senąjį dvarą nėra. XVIII a. dvaro savininku buvo Tomašas Sapiega, vėliau jis priklausė dar ne vienam dvarininkui, kol, 1850 m. dvarą nusipirko grafas Juozas Tiškevičius ir ėmėsi statybų. 1891 m. rūmus paveldėjo jo sūnus Vladislavas, kuris ėmėsi rekonstruoti dvarą. Reprezentacinius rūmus pakeitė praktiškesni neogotikinių formų rūmai, kuriuos supo parkas, įrengtas pagal žinomo prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardas Andrė projektą. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo grafas Eugenijus Tiškevičius, kuris dvarą valdė iki 1939 m. Po karo dvaro rūmai buvo apleisti ir ilgus metus niokojami vandalų. Nuo 1957 m. viename iš dvaro pastatų įsikūrė Lentvario kilimų fabriko administracija.
 |
| Dvaro parterio, suprask, pagrindinio įvažiavimo į dvarą, dešinė pusė. Žinoma, Tiškevičių laikais tujos buvo žemos, genėjamos, tad dvaro vaizdas svečiams atsiverdavo visu grožiu |
2007 m. dvarą įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius, vėliau bankrutavęs. Dvaras buvo įkeistas, 2012 m. areštuotas ir tik 2016 m. iš varžytinių už kiek daugiau nei 0,5 mln. eurų dvarą įsigijo verslininkas Ugnius Kiguolis. Bet ir jam ne ką geriau sekasi: nors jau praėjo 5 metai, dvaras vis dar apkaltas pastoliais ir darbų galo nematyti. Į dvaro vidų nepakliuvome, tačiau fasadą – nors ir per tvorą, nors ir per pastolius – apžiūrėjome.
 |
| Dirbtinė grota |
O štai po prancūzo Eduardo Andrė sukonstruotą parką galima vaikščioti į valias. Peizažinis parko modelis sukuria mini Šveicarijos įspūdį – kalneliai, slėniai, pasitelkus per parką tekantį upelį, suformuoti dirbtiniai kriokliai ir grotos. Siekiant natūralumo sukurti akmeniniai kelmai, kuriuos sunku atskirti nuo tikrų išvartų, ant kurių galima prisėsti poilsio minutėlei. Parke auga net 60-ties rūšių medžių ir krūmų, dalis jų – atvežtiniai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu ir 1986 m. priskirtas prie gamtos paminklų.
 |
| Akmeninį kelmą vargiai atskirsite nuo tikro |
Parke išlikęs vandens bokštas bei keli kiti buvę dvaro pastatai, kuriuose dabar gyvena žmonės. Neapgyvendinti pastatai dūla, laukdami geresnių laikų. Kai kurie jau visai sugriuvę, belikę tik dalis sienų.
Tiek šiam kartui. Smagu buvo pasidairyti po Lentvario dvarą, tačiau pavasarinis lietus neleido ilgiau užsibūti, gal kada kitą kartą, vasarą, kai bus galima ne tik po parką pasivaikščioti, bet ir ežere pasimaudyti :)
 |
| Dvaro vandens bokštas |
Šaltiniai:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą