Naminiai vieno kąsnio koldūnai

   Sekmadienio popietę susirinkome draugų namuose ne šiaip sau pasibūti, o turėdami kilnų tikslą - mokytis gaminti skanius koldūnus. Mat šeimininkė yra šio patiekalo ekspertė, o mes tryškom noru išmokti. Pamoka prasidėjo nuo produktų krepšelio:

 16 kupinų v/š miltų;

 3 kiaušiniai;

 100 ml aliejaus;

 3 maži (kavai) šaukšteliai druskos;

 paruošto įdaro (malta mėsa, grybai, daržovės ar varškė - kas jums skaniausia).

  Pasiraitojame rankoves ir kimbame į darbą:

  4 v/š miltų persijojame į gilų dubenį. Užpilame verdančiu vandeniu ir išmaišome iki vientisos masės ir paliekame atvėsti. 

  Išplakame kiaušinius, aliejų ir druską. Į plikytos tešlos masę beriame likusius miltus ir pilame plakinį. Minkome. Intensyviai ir ilgai. Kol tešla tampa vientisa, vidutiniškai kieta ir nebelimpa prie rankų. Paliekame tešlą 30 min. pailsėti.
   Formuojame koldūnus: atsipjauname tešlos gabalą, ant miltais pabarstyto stalo iškočiojame ir tešlos lakštą uždedame ant formos (Mes turėjome formą-koriuką).
 

  Į koriuko akis pridedame įdaro ir uždengiame antru tešlos lakštu. Kočiojame, kol išryškėja kiekvienas koldūniukas. Juos išberiame ant miltuotos lentos ir toliau dirbame, kol sunaudojame visą tešlą (Jei neturite formos, koldūnus galima daryti pasitelkiant stiklinę. Išspaudžiame apskritimą, ant vienos puselės uždedame įdaro, kita pusele užklojame ir gražiai užspaudžiame kraštelius - na jūs juk ir patys žinote:).





















   Dabar belieka koldūnus sumesti į verdantį pasūdytą vandenį ir virti. Tačiau atsipalaiduoti dar nevalia - gaminame padažą: svogūnai, lašinukai, grybukai - viską susmulkiname ir pakepame.

  Koldūnai verda maždaug 20 min. (jei didesni, virs apie 30 min).  Štai ir visa gudrybė. Išgriebiame ir ragaujame su padažu ar su grietine.

       





 Ačiū šeimininkei už pamoką :)

 

John Katzenbach Kilnus tikslas

Vienas sakinys. ,,Apie blogį sužinome pamažu, bet visam laikui."  567 p.

 

Žanras. Psichologinis detektyvas.
Viršelis. John Katzenbach Kilnus tikslas („Just cause“), leidykla ,,Tyto alba", 2007 m., iš anglų kalbos vertė Mantas Radzevičius, 606 p.
 Apie autorių. John Katzenbach gimė 1950 m. birželio 23 d. Princeton, New Jersey valstijoje, JAV generalinio pokuroro Nicholas Katzenbach ir psichologės Lydia King Phelps Stokes šeimoje. 1968 m. John baigė Sidewell Friends mokyklą, Baigęs mokslus dirbo „Miami Herald“ ir „Miami News“ laikraščių teismo korespondentu ir retkarčiais rašinėjo į „Herald Tropic Magazine“ žurnalą. Tačiau vieną dieną jis nusprendė atsisakyti sėkmingai besiklostančios žurnalistinės karjeros ir pasukti širdžiai mielesniu rašytojo keliu. Per eilę metų sukaupta profesinė patirtis nušviečiant įvairaus pobūdžio kriminalinius įvykius neabejotinai padėjo pradedančiam autoriui megzti įmantresnį pirmųjų trilerių siužetą, o draugo iš FTB ir mamos patarimai jo kūriniams suteikė dar daugiau tikroviškumo ir pakėlė juos į žymiai aukštesnį, psichologinių trilerių lygmenį. Savo pirmą romaną „Vasaros karštyje“ (In the heat of the Summer) išleido 1982 m., pagal šį kūrinį sukurtas filmas „Žiaurus sezonas“ (The mean season), kuriame vaidina Kurt Russell ir Mariel Hemingway. Vėliau buvo parašyti First born (1984 m.), The Traveler (1987 m.), Day of Reckoning (1989 m.), Just Cause (1992 m.), The Shadow Man (1995 m.), State of Mind (1997 m.), Hart"s War (1999 m.), The Analyst (2002 m.), The Madman"s Tale (2004 m.), The Wrong Man (2007 m.), What Comes Next (2010 m.), Red 1-2-3 (2012 m.), The Dead Student (2014 m.).
   Apie Johną Katzenbachą dauguma mūsų pirmą kartą išgirdo 1985 m. pasižiūrėję kino juostą „The Mean Season“, pasakojančią apie populiaraus žurnalisto Malkolmo Andersono tiriamą jaunos merginos nužudymo bylą. Vėliau sekė filmai „Įtikinamas motyvas“, „Harto karas“ ir „Ne tas žmogus“ (Faux Caupable) ir kiti.
     Lietuvių literatūrinė pažintis su šiuo rašytoju prasidėjo tik 2006 m., kai leidykla „Tyto alba“ išleido du šio autoriaus romanus: „Analitikas“ ir „Pamišėlio istorija“. Vėliau sekė romanai „Kilnus tikslas“, „Ne tas žmogus“, „Profesorius“. Priešpaskutinis autoriaus romanas „Trys raudonos“ buvo išleistas 2012 m., o Lietuvoje jis pasirodė tik 2015-taisiais. Dabar Lietuvos skaitytojams ruošiamas pristatyti paskutinis jo romanas The Dead Student.
   Viso rašytojas yra parašęs keturiolika romanų. John Katzenbach yra vedęs Madeleine Blais, gyvena Vakarų Masačusetse.
  Apie knygą. Mažame Pačiulos miestelyje, Eskambijos apygardoje žiauriai nužudyta visų mylima vienuolikmetė mergaitė. Auka – baltaodė, be to, miesto tarybos nario dukra. Įtariamasis – juodaodis. Robertas Erlas Fergiusonas pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas mirties bausme, tačiau savo kaltumą neigia.
   Reporteris Metjus Kovartas, patikėjęs nuteistuoju, ima narplioti žiaurų nusikaltimą. Įtampa auga; svarbiausias klausimas lieka atviras iki paskutinio puslapio: ar tas, kuris sakosi esąs nekaltas, iš tiesų nepadarė žiauraus nusikaltimo? Ar Fergiusonas – nekaltai dėl savo odos spalvos nuteista auka, ar ypatingai gudrus ir negailestingas žmogžudys?
  Mano nuomonė. Tai pirma mano skaityta šio rašytojo knyga. Įtraukianti ir nepaleidžianti istorija. Vienu metu lyg jau aiškiai supranti, kas nusikaltėlis, tačiau Katzenbachas vėl taip susuka siužetą, pasėja abejonę... ir toliau skaitai, nebepasitikėdamas savo nuojauta, kol, galų gale, paskutiniame knygos lape randi nusiraminimą - o vis dėlto aš buvau teisus, aš žinojau, aš nujaučiau...bet pasidaviau rašytojo manipuliacijoms, nes gudriai buvau įviliota į spąstus. Smagu skaityti. Jaučiasi, kad J. Katzenbachas yra tiesiogiai susidūręs su teismo žurnalisto darbu, nes vargiai žmogus, nesusidūręs su šio žanro specifika, taip psichologiškai taikliai galėtų perteikti herojaus būseną. Knygoje, po detektyvinio siužeto skraiste, galima būtų įžvelgti klausimą, ar visada atrodantis nekaltas žmogus, iš tiesų yra nekaltas, ar visada garsiai rėkiantis apie savo ar mažumos teisių pamynimą iš tiesų yra skriaudžiamas, ar jis pats nėra tas blogis, nuo kurio kenčia kiti žmonės. Šis klausimas man iškilo šių dienų realijomis - ar iš tiesų iš Sirijos ir kitų arabų kraštų plaukiantys emigrantai yra tie, kuriais jie save pateikia, ar iš tiesų tai nėra vilkas avies kailyje? Oi, ne, knyga nieko bendra su pabėgėliais neturi, tiesiog man kilo tokios asociacijos.
  Skaičiau atsiliepimus kitų blogerių apie šią knygą ir daugelis, vertindami J. Katzenbacho knygas, sako, kad pirmiausia įvardintų „Analitikas“, „Pamišėlio istorija“ ir tik po jų - ,,Kilnų tikslą“. Aš šią knygą galiu vertinti tik labai gerai, nes kitų neskaičiau. Daugiau pažinus šio autoriaus kūrybą, gal ir mano nuomonė pasikeis. Bet kol kas vertinimas toks. 
Įvertinimas. 4/5
Ekranizacija. ,,Just cause" (liet. ,,Įtikinamas motyvas"), JAV, 1995 m., režisierius Arne Glimcher, vaidina: Sean Connery, Laurence Fishburne, Kate Capshaw.

Aviečių uogienė sveikatai

    Baigėsi vasara, papūtė rudeniniai vėjai, ėmė perštėti gerklę, kažkodėl nosis šniurkščioti pradėjo... Reikia vaistų? Pirma pagalba - aviečių uogienė su imbieru ir laimu. Neturite? Ne bėda, galite jos išsivirti, nes rudeninės avietės dar linksta nuo uogų gausos.

 

  Reikės:

  500 g aviečių (aišku, miško avietės yra nepakeičiamos, bet tinka ir sodo avietės);

  3/4 stiklinės cukraus (kas mėgsta saldžiau - 1 stiklinė cukraus);

  1 laimo;

  gabalėlio imbiero šaknies.

 

   Gaminame:

   Uogas nuplauname, nudžioviname, suberiame į puodą, užpilame cukrumi. Nutarkuojame laimo žievelę, išspaudžiame sultis. Sutarkuojame 1 ar 2 arbatinius šaukštelius imbiero. Visas šias gėrybes užberiame/užpilame ant aviečių ir, atsargiai maišydamos, verdame 15-20 min. Karštą uogienę supilstome į  sterilius stiklainius.  Atvėsus - dedame į šaldytuvą ir jokios rudens darganos mums nebaisios.

   P.S. Idėja iš Rimi lankstinuko.

Indijos virtuvė: baklažanų ir pievagrybių troškinys

   Galiu pasakyti, turiu nemažas sankaupas įvairių receptų, kulinarinių knygų, žurnalų, tačiau gamindama valgį retai jais naudojuosi. Šiandien buvo išimtis - idėją pietums pasiskolinau iš Rimi lankstinuko. Pavyko puikiai ir buvo labai skanu. Skubu pasidalinti šio egzotiško troškinio receptu su jumis.

 

Reikės (3-4 asmenims):

1 didelės bulvės (arba 2 mažesnių);

1 vidutinio dydžio baklažano;

1 didelio svogūno;

500 g pievagrybių;

100 g petražolių;

1 kupino a. š. kario miltelių;

1 kubelio daržovių sultinio;

1 skardinė kokoso pieno;

druskos ir pipirų (nebūtina);

aliejaus kepimui;

ryžių garnyrui.

 

Gaminame:

Susmulkiname svogūną ir pakepame aliejuje (gilioje keptuvėje). Bulvę supjaustome dideliais gabalais ir sumetame ant svogūnų į keptuvę. Uždengiame ir, kol bulvė kepa (nepamirškite  maišyti!), supjaustome baklažaną (į 4 dalis išilgai ir tada susmulkiname 1 cm riekėmis). Nuplauname pievagrybius ir galvutes perpjauname pusiau.   Kai bulvės suminkštėja suberiame paruoštas daržoves. Šiek tiek padruskiname ir papipiriname, jei norite (labai saikingai). Gerai išmaišome ir dar pakepame. Apkepus daržovėms užberiame kario miltelius, susmulkintas petražoles. Gerai išmaišome. Viską užpilame kokoso pienu ir įmetame sultinio kubelį. Maišant kaitiname iki užvirimo. Viskas, pietūs paruošti!

  Troškinį pateikiame su virtais ryžiais.

 

 

 

Vegetariškas hamburgeris su lęšių maltinuku

   Šiandien sugalvojau gaminti nesveiką maistą - hamburgerius. O kad būtų įdomiau ir valgoma mano šeimos vegetarams, vietoj mėsos kotletuko iškepiau lęšių maltinukų. Rezultatas pasiteisino - buvo labai skanu. Tad dalinuosi:)

 

   Lęšių maltinukams (12 vienetų) reikės:

300 g žaliųjų lęšių;

200 g bulvių (arba 2 vidutinio dydžio bulvės);

1 svogūno;

2 v/š grūdėtų garstyčių;

1 a/š kario prieskonių;

1 kiaušinio;

3-1 v/š džiūvėsėlių;

sauja tarkuoto ,,Džiugo" sūrio;

druskos, pipirų;

aliejaus kepimui.

 

   Hamburgeriui (tiksliau būtų Lentilburgeriui, nes ham čia nė su žiburiu nerasi :) reikės:

Apvalių bandelių (pvz. Vilniaus duonos ,,Imk" bandelės);

Mėgstamo majonezo padažo (pvz.ČUMAK Aioli arba Thousand islands arba, dar geriau, savos gamybos);

Salotos (Iceberg ar kitos traškios salotos lapai);

Pomidoro;

Plonų sūrio riekelių (tiksliau - kvadratėlių, aš naudojau ,,Lactima" sūrio lapelius). Po du kiekvienam sumuštiniui. 

 

    Gaminame lęšių maltinukus:

Lęšius išverdame pasūdytame vandenyje, bulves taip pat išverdame. Ataušusius lęšius, bulves ir svogūną sumalame mėsmale. Įmušame kiaušinį, suberiame kario miltelius, sūrį, įdedame garstyčių ir viską labai gerai išmaišome (jei reikia - padruskiname ir papipiriname). Šlapiomis rankomis suformuojame paplotėlius ir apkepame įkaitintame aliejuje.

Formuojame hamburgerius.

  Ant vienos bandelės pusės dedame sūrį, pomidoro riekelę apipilame padažu ir prispaudžiame lęšių maltinuku. O dabar atvirkščiai - ant maltinuko pilame padažo, dedame pomidoro riekelę, sūrio riekelę ir užvožiame bandelės viršumi. Jei kepame ne vieną hamburgerį - visus taip paruoštus sumuštinius pašauname į orkaitę, kol išsilydys sūris, jei vieną - pakaks jį minutę pašildyti mikrobangų krosnelėje. Hamburgerius ištraukę iš orkaitės (ar mikrobangų krosnelės) atvožiame bandelę ir pagardiname traškiu salotos lapu. Salotos kartu nešildžiau, nes man ji skanesnė žalia ir traški.

Skanaus! Šį patiekalas, net neabejoju, ypač patiks jaunimui :)

 

 

 

 

Saulėgrąžų paštetas

  Kartais norisi kažko, nežinau ko :) Tomis dienomis interneto platybėse ieškau kokių nors lengvai pagaminamų, nesudėtingų ir skanių patiekalų. Šiuokart po akimis pasipainiojo Skonis.lrytas.lt svetainėje patalpintas saulėgrąžų pašteto receptas. Sudomino ir pasigaminau, ir su jumis dalinuosi. 

Reikia:

1 stiklinės saulėgrąžų (per naktį brinkintų vandenyje);

1 svogūno;

2 skiltelių česnako;

6 saulėje džiovintų pomidorų bei 3 šaukštų jų aliejaus;

1 didelės morkos;

saujos ,,Džiugo" sūrio;

druskos, maltų pipirų ir kario miltelių, šlakelio aliejaus kepti.

Gaminame:

  Svogūną ir česnaką susmulkiname, morką sutarkuojame (aš tarkavau smulkesne nei burokine trintuve). Visa tai pakepiname šlakelyje aliejaus. Saulėgrąžas nukošiame, sumaišome su pakepintom daržovėm, saulėje džiovintais pomidorais ir sumalame. Įberiame saują sūrio, papipiriname, paskaniname kario prieskoniais (gausiai), įberiame druskos pagal skonį, supilame aliejų nuo pomidorų. Viską gerai sumaišome ir sukrečiame į kepimo popieriumi išklotą formą. Kepame apie 40-50 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

   Paštetas tinka tepti ant prancūziško batono riekelių, paskaninant agurko griežinėliu. Skanu tiesiog dėti ant pomidoro ir ragauti.  Jį galima valgyti pusryčiams, o ypač dera vakare prie taurės gero raudono vyno.

   Tad mėgaukitės! 

Guillaume Musso Rytoj

Vienas. sakinys. ,,Viskas yra nepastovu, ypač laimė. Ji, trapi tarsi stiklas, neturėtų būti laikoma savaime suprantamu dalyku ir gali trukti tik akimirką." 20 p.

Žanras. Savaitgalio romanas

Viršelis. Guillaume Musso  Rytoj (Demain), leidykla ,,Baltos lankos", 2014 m., iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė., 352 p.

Apie autorių. Guillaume Musso  – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 16 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 

   G. Musso  gimė 1974 m. Antibes, susižavėjo literatūra dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Afterwards“ (2004 m.). Ši sulaukė dar anuomet autoriui neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. 

Apie knygą. Guillaume Musso "Rytoj" - tai mistiška ir sukrečianti istorija. Realybę pranokstanti meistriškai sukurta intriga. Paslaptingas ir įtemptas siužetas.

 Ji yra jo praeitis... jis - jos ateitis.
Ema gyvena Niujorke. 32 metų moteris vis dar ieško savo gyvenimo vyro. Matjus įsikūręs Bostone. Kraupioje avarijoje netekęs žmonos, jis vienas augina keturmetę dukrą.
Jie susipažįsta internetu ir susirašinėdami netrukus ima manyti, kad jiems pagaliau nusišypsojo laimė. Abu trokšta susitikti, todėl paskiria pasimatymą nedideliame itališkame Manhatano restorane.
Tą pačią dieną, tą pačią valandą Ema ir Matjus praveria restorano duris. Juos palydi prie to paties staliuko, ir vis dėlto jie... niekada nesusitiks.
Kas tai? Iliuzijos? Vieno iš jų fantazija? O gal kito manipuliacijos? Matjus ir Ema, juos išdavusios tikrovės aukos, netrukus supranta, kad tai buvo šis tas daugiau nei paprasčiausiai neįvykęs pasimatymas...

Mano nuomonė. Šiek tiek fantastikos, šiek tiek detektyvo, šiek tiek medicinos ir daug meilės.  Knyga nuo pirmo sakinio įsuka į įvykių verpetą ir neleidžia išsikapanoti iki paskutinės eilutės. Puiki istorija, įvykių gausa, pašėlęs veiksmo tempas ir grakščiai besiliejantys žodžiai, neužtemdyti ,,kūrybos kančių", leidžia pajusti tą savaitgalio tingulio malonumą, kai paėmęs knygą gali  prasivartyti su ja visą dieną lovoje. Tobula pramoga! Greit pasimirš, bet skaityti smagu :)

Įvertinimas (žanro rėmuose). 5/5

Max Frisch Homo Faber

Vienas sakinys. ,,Būsi amžinas, jei būsi buvęs gyvas." 233 p.

Žanras. Romanas (Mažos didelės knygos)

Viršelis. Max Frisch Homo Faber, leidykla ,,Baltos lankos", 2013 m., iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Petrauskas, 237 p.

Apie autorių. Max Frisch (Maksas Frišas) gimė, 1911 m. gegužės 15 d. Ciuiriche, Šveicarija architekto šeimoje. Augo ir mokyklą baigė gimtajame mieste. Po abitūros studijavo germanistiką, tačiau netrukus mokslą nutraukė ir dirbo įvairiuose laikraščiuose žurnalistu. 1933 metais jis, kaip reporteris, keletą mėnesių keliavo po Pietryčių Europą. Kelionės įspūdžius aprašė savo pirmajame romane "Jurgis Reinhartas. Vasariška lemtinga kelionė." Nuo 1936 iki 1941 m. Frišas studijavo architektūrą. Studijų metu pradėjo rašyti dienoraštį, kurį rašė keletą dešimtmečių. Šis dienoraštis buvo labai svarbus visai jo kūrybai. Baigęs studijas, jis, 1942 m., laimėjo atvirojo baseino projekto konkursą ir tais pačiais metais atidarė savo biurą. Tuo pat metu rašė romaną "Sunkūs žmonės". Netrukus vedė Gertrūdą Konstanciją fon Mejenburg, su kuria susilaukė 3 vaikų. Penktojo dešimtmečio viduryje Frišas per kelias savaites sukūrė dvi pjeses. Ciuricho teatre buvo pastatytos ir kitos dramos.

   Jo sukurtos pjesės Maksą Frišą kaip rašytoją padarė žinomu, tačiau iš tiesų jį išgarsino trys romanai: ,,Štileris", ,,Homo Faber" ir  ,,Tarkim aš Gantenbeinas". 1955 m. Frišas uždarė savo architektų biurą ir visiškai atsidėjo rašymui. Pripažinimo teatre susilaukė pjesės "Bydermanas ir padegėjai" ir "Andora". Abi yra daugiausia kartų suvaidintos vokiškos, dvidešimtojo amžiaus pjesės. Maksas Frišas daug keliavo, aplankė Ispaniją, Meksiką, JAV, arabų šalis, o nuo 1960 iki 1965 metų daugiausia gyveno Romoje. Ten kurį laiką gyveno su Ingeborga Bachman, kol sutiko Marianą Olers, 1968 m. tapusia antrąja žmona. Abu meilės ryšiai atsispindėjo autobiografiniame apsakyme "Montaukas", manoma reikšmingiausiame jo vėlyvosios kūrybos darbe. Maksas Frišas apdovanotas įvairiomis premijomis, buvo daugelio universitetų garbės daktaras. Mirė 1991 m. balandžio 4 d.
 Apie knygą. Valteris Feiberis netiki atsitiktinumais ar likimu - viską juk galima paaiškinti logiškai, numatyti, apskaičiuoti. Tačiau to, kas jam nutinka, taip paprastai nepaaiškinsi. Atsitiktinumas po atsitiktinumo Feiberis tampa aplinkybių auka. Keliaudamas jis susipažįsta ir susižavi trisdešimčia metų jaunesne moterimi, su kuria, pasirodo, juos sieja kraujo ryšys, tačiau užsimezgusio romano jau nebeatšauksi.
 Mano nuomonė. Viena iš tų knygų, kurias reikia/privaloma perskaityti.  Istorija šokinėja nuo veiksmo - keliavimo, iki apmąstymų - apie meilę, mirtį, senatvę, incestą. Valteris Faiberis  - solidus vyras, inžinierius, racionalus žmogus, nė sekundės netikintis atsitiktinumais - darbo reikalais keliauja į Karakasą. Lėktuve susipažįsta su žmogumi, kuris, pasirodo, yra jo jaunystės draugo Joachimo brolis. Sužino, kad Joachimas buvo vedęs Valterio jaunystės meilę Haną. Nepalankiomis aplinkybėmis lėktuvui nutūpus Meksikos dykumoje, Valteris nusprendžia pakeisti planus ir drauge su naujuoju pažįstamu keliauja pas Joachimą, kurį randa pasikorusį savo rančoje. Grįžęs į Niujorką Valteris nutraukia ryšius su savo mergina Aive ir laivu išplaukia į Europą. Laive įsimyli jauną merginą Elizabetą (Zabetą) ir leidžiasi su ja klajonėm per Italiją iki Graikijos, kur gyvena jos motina, ta pati  jaunystės Hana...
   Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi  - tokia mintis sukasi galvoje. Atsitiktinumai, kurių negali valdyti, lemia tavo gyvenimą - tiki tu tuo, ar ne. Taip atsitiktinumų virtinė nulėmė ir Valterio Faiberio likimą, inžinieriaus, racionalaus proto žmogaus, tikinčio tik progreso galia ir nepripažįstančio jokio fatalizmo.
   Skaitant šią knygą ne kartą prisiminiau  E.M. Remarko ,,Naktis Lisabonoje". Ne, siužetas šių knygų nesieja, gal daugiau rašymo stilius, minčių dėstymo būdas. Pasakojimas lyg sau, lyg skaitytojui. Užburiantis pasakojimas. Žinia, kad knygos kokybė labai priklauso nuo vertėjo profesionalumo. Šiuo atveju galima tik pasidžiaugti, kad tokį klasika tapusį kūrinį ėmėsi versti tikrai kalbą gerbiantis  žmogus.  ,,Homo Faber" labai taikliai priskirta ,,Mažos didelės knygos" serijai. Maža savo apimtimi, tačiau didelė savo verte. Man tokios yra, pvz., E.M. Remarko ,,Naktis Lisabonoje", G. Gryno ,,Tykusis amerikietis", A. de Sent Egziuperi ,,Mažasis princas", tik nežinau, ar jos išleistos šioje serijoje.  

 Įvertinimas. 5/5

 Ekranizacija. Voyager (Homo Faber),  1991 m., Vokietija, režisierius Volker Schlondorff, vaidina Sam Shepard, Julie Delpy, Barbara Sukowa ir kt.
  Filmas labai artimas knygai. Didžiausią įspūdį paliko Julie Delpy sukurtas  Zabetos įvaizdis, taikliai atkuriantis 60-ųjų  kino filmuose įkūnytų herojų tipažus (nuo La Dolce Vita iki Kaukazo belaisvės). Man tiko ir patiko Sam Shepard vaidyba. Gerokai blankiau pasirodė Barbaros Sukowos (Hana) ir Deborra-Lee Furness (Aivė) sukurtos herojės.

  Trois Femmes (Homo Faber), 2014 m., Šveicarija, režisierius  Richard Dindo, vaidina:   Daphné Baiwir,  Amanda Barron,  Marthe Keller.  

 

 

 

 

 

Santa Montefiore Neužmiršk manęs

  Vienas sakinys. ,,Taip, vyras gali pakeisti moterį. Jis arba brangina ir myli ją taip, kad ji klesti kaip gėlė saulėje, arba skaudina, leidžia džiūti, kol ji nuvysta ir miršta". 261 p.

   Žanras. Meilės romanas.
  Viršelis. Santa Montefiore „Neužmiršk manęs" (The Forget-me-not Sonata), leidykla Alma littera, 2014, iš anglų kalbos vertė Irena Kupčinskienė, 434 p.

  Apie autorę. Santa Montefiore (Santa Montefjorė) gimė 1970 metais Hampšyre, Anglijoje, iškilioje Palmer-Tomkinson šeimoje, kuri bičiuliaujasi su pačiu Velso princu Čarlzu. Savo talentą kurti istorijas pažinusi dar besimokydama angliškoje mergaičių mokykloje, Santa niekada negalėjusi ištraukti nosies iš knygų. Baigusi mokslus, būdama vos devyniolikos, Santa išvyko gyventi į motinos gimtinę Argentiną, kur vienoje rančoje mokė vaikus anglų kalbos. Viešėdama svetur ji pamilo tą kraštą, jo gamtą, žmones bei jų papročius, todėl nenuostabu, kad net keturių jos romanų veiksmas vyksta būten šioje šalyje. Laikas, praleistas Argentinoje, suformavo ją kaip asmenybę ir tapo jos kūrybinės atskaitos tašku, o autobiografiniai ir šeimyniniai elementai užėmė svarią vietą pasakojamuose siužetuose. Svečiuodamasi mamos gimtinėje, Santa pirmą kartą įsimylėjo ir nuo to laiko Argentina jai tapo magiška vieta. Grįžusi į Angliją, Ekseterio universitete studijavo ispanų ir italų kalbas, tačiau visą laiką ilgėjosi Argentinos. Būtent tada nusprendė kada nors aprašyti tai, ką atrado taip toli nuo Anglijos – šiltus, atvirus, tolerantiškus, jausmingus ir kupinus gyvenimo džiaugsmo ten gyvenančius žmones.

 Susipažinusi su istoriku ir rašytoju Simon Sebag Montefiore liko jo pakerėta tiek, kad 1998-aisiais pakeitusi tikėjimą į judaizmą, už šio autoriaus ištekėjo. Jie gyvena Londone, augina dvi dukteris Lily ir Sasha.

Pirmąjį savo apsakymą ,,Dvasių medis" išleido 2001-aisiais, praėjus dvylikai metų po kelionės į jos motinai gimtąją Argentiną. Knyga tapo perpildyta nostalgijos, ilgesio ir jautrumo, kuris labai greitai rado rezonansą su gausybe literatūros mėgėjų. Kūrinio sėkmė paskatino Santa Montefiore rašyti toliau ir dabar jos knygų Europoje yra parduota daugiau kaip trys milijonai kopijų ir šios yra išverstos į 20 pasaulio kalbų. Į lietuvių kalbą yra išversti šie kūriniai: ,,Dvasių medis" , ,,Senojo švyturio paslaptis", ,,Sodininkas iš Prancūzijos", ,,Po Italijos saule", ,,Namas prie jūros", ,,Prarastos meilės jūra", ,,Nepažįstamoji iš Paryžiaus", ,,Neužmiršk manęs".

   Apie knygą. Buenos Airių Harlingamo klubas – maža Anglijos dalelė, kurioje buriasi nedidelė Argentinos anglų bendruomenė. Įpusėjo penktasis dešimtmetis, neramumai pasaulyje baigėsi ir gyvenimas grįžta į įprastas vėžes. Orios ir santūrios anglų šeimos renkasi arbatos su pyragaičiais, rengia pokylius ir aptarinėja šviežiausius gandus. Kasdienybė teka ramiai, kol vieną dieną ją sudrumsčia nauji atvykėliai – broliai Foresteriai. Vyresnėlis Sesilis iškart patraukia Harlingamo senbuvių Garnetų dėmesį – rimtas, solidžių planų turintis vaikinas labai tiktų į vyrus jaunutei jų dukrai Odrei. Tačiau mergina pamilsta jaunėlį Luisą – talentingą neramios sielos jaunuolį, kuriantį užburiančią muziką ir saugantį didelę paslaptį, kurią žino tik jo brolis.

Ekscentriškas Luiso elgesys ir miglota jo praeitis Harlingame sukelia didžiulę apkalbų bangą, jaunuolių meilei nepritartų ir merginos šeima. Ir Odrė vis labiau spaudžiama priimti sprendimą, kurio atgarsiai ją lydės visą gyvenimą, paliesdami net jos vaikų likimą...

   Mano nuomonė. Knyga visiškai atsitiktinai atsidūrė mano rankose, tiesiog baigiau skaityti savo prie jūros atsivežtą knygą ir netyčia ant stalo draugės kambaryje užmačiau ,,Neužmiršk manęs". Pradėjau skaityti ir... užsikabinau taip, kad nepaleidau visas pusantros dienos. Labai jaudinantis pasakojimas apie meilę ir pareigą šeimai, pakerintis savo nuoširdumu, romantika, gražiais jausmais ir mintimis. Kartais mums taip trūksta tokių knygų, filmų, spektaklių, o gal tiesiog gerų žodžių ar švelnius rankos spustelėjimo, kad pasaulis taptų šviesesnis.

   Štai kokia romantika mane  pagavo. Knygos medus veikia net po kelių savaičių: saldu, saldu...
 Įvertinimas. 5/5

  

 

 

Gilllian Flynn Dingusi

Vienas sakinys. ,,Ar vyrams pažįstamas šitas jausmas? Tu nenori įširsti, bet esi kone priversta." 78 psl.

 Žanras. Detektyvas? Trileris? Psichologinė poros santykių analizė? Kaip tiksliai rašo 15 min. Audrius Ožolas ,,Iš tiesų šios knygos žanrą netgi sunku būtų apibūdinti, mat nors jos pagrindas lyg ir yra detektyvinis siužetas – paslaptingai dingusi moteris – iš tiesų autorė čia kalba apie santuoką, apie manipuliacijas santykiais, neištikimybę, tėvystę, tamsias paslaptis, kurias mes kruopščiai slepiame, susvetimėjimą."

Viršelis. Gillian Flynn Dingusi (Gone Girl), leidykla Alma littera, 2014 m., iš anglų kalbos vertė Dalia Zaikauskienė, 453 p.

Apie autorę.  Skaityti čia.

Apie knygą. Vadinti romaną „Dingusi“ psichologiniu trileriu būtų per menka. Gillian Flynn aštriu lyg skustuvas žodžiu su nepaprasta psichologine įžvalga kuria skubrų, velniškai tamsų išmoningo siužeto trilerį, gluminantį sulig kiekvienu veiksmo posūkiu. Tai užburiantis šedevras apie tragiškai nenusisekusią santuoką, slapčiausias ir tamsiausias žmogaus sielos kerteles. Žaibiškai išpopuliarėjęs romanas tapo pasauliniu bestseleriu. Knyga buvo nominuota ne vienam prizui ir apdovanojimui ir daug jų pelnė. „Dingusi“ pripažinta geriausia 2012 metų knyga.
   Šiltas vasaros rytas šiaurės Misūryje. Penktosios Niko ir Eimės vestuvių metinės. Pakuojamos dovanos, laukia romantiška šventė, bet netikėtai iš namų dingsta Niko žmona. Vyras atrodo veikiau sutrikęs nei prislėgtas netekties, nors ir žino, kad yra pagrindinis įtariamasis, o iš Eimės dienoraščio paaiškėja, kad ši lyderė perfekcionistė galėtų išvesti iš pusiausvyros bet ką. Didėjant policijos ir žiniasklaidos spaudimui Nikas keistai išsisukinėja, kol akivaizdžiai įtūžta – net dvynė jo sesuo akimirką suabejoja brolio nekaltumu.
   Stiprėjant įtampai ir nerimui atsiskleidžia tikrieji sutuoktinių jausmai. Ima veržtis nusivylimas ir kartėlis, slypėję už laimingos santuokos fasado.
   Slopinama neapykanta, nepaaiškinami poelgiai ir pyktis galiausiai virsta vien neįveikiama kalte, kai norisi dingti pačiam arba pradanginti kitą.
  Ar santuoka gali nužudyti?

Mano nuomonė. Tai antra šios autorės knyga, kurią skaičiau. Keista, tačiau pojūtis toks pat, kaip ir skaitant knygą ,,Tamsumos". Pradžioje (1 dalis) skaitosi gana sunkiai, veiksmas ištemptas, tačiau įpusėjus - veiksmas pradeda rutuliotis gana greitai ir nuvingiuoja visiškai  netikėtais takeliais. Detektyvinis siužetas pasakojime įžvelgiamas tik tiek, kiek policijos detektyvai  vykdo dingusios paiešką (tai nėra pagrindinė knygos siužetinė linija), visa kita - vyro ir moters santykių, jų skirtingo požiūrio į  santuoką, šeimą, ištikimybę, meilę  analizė. Įdomi išvada peršasi: atitiko kirvis kotą - pora lieka  drauge, nes, net žinodami juodžiausias vienas kito nuodėmes, jie negali išsivaduoti vienas nuo kito. Gal net atvirkščiai - būtent nuodėmės ir lemia poros apsisprendimą likti drauge, nes tai adrenalinas, kuris neleidžia jų santykiams nusiristi į kasdienybės liūną.

Įvertinimas. tarp 3-4/ 5
Ekranizacija. ,,Dingusi" (Gone Girl) 2014 m., JAV, trukmė 145 min., režisierius David Fincher'is („Kovos klubas“, „Keista Bendžamino Batono istorija“, ,,Zodiakas", ,,Septyni", „Mergina su drakono tatuiruote“...), vaidina: Benas Affleckas, Rosamund Pike, Neils Patrickas Harris ir kiti.
  Filmas neblogas, tačiau ne iš tų ,,wau!" Nuvylė B. Afflecko vaidyba. Nežinau, ar režisierius taip perskaitė šį Gillian Flynn  herojų, ar pats aktorius taip suprato Niką, tačiau filme jis visiškas liurbis. Knygoje bent šiek tiek vyriškumo yra. Abiejuose kūriniuose Eimės linija yra daug įdomesnė.
   Tradicinis pastebėjimas - nežiūrėkite filmo, kol neskaitėte knygos (aišku, jei aplamai planuojate ją perskaityti), prarasite 90 % malonumo.

 

 

  

 

 

 

 

 

 

 

 

Jeffery Archer Klaidingas įspūdis

 

Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Jeffery Archer (tariasi Džefris Arčeris) Klaidingas įspūdis (False Impression), leidykla Obuolys, 2009 m., iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė, 416 p.

Apie autorių. Jeffrey Hoeward Archer gimė 1940 m. Londone, tačiau savo vaikystę opraleido gražiame miestelyje prie jūros Somerset. Čia jis baigė Wellingtono mokyklą, vėliau įstojo į Oksfordo universitetą.
   Dažnai sakoma, kad asmeninė rašytojo gyvenimo istorija būtų puikiu tarptautiniu bestseleriu.  Karjerą pradėjęs kaip politikas, Jeffrey Archer mėgavosi sėkme ir net ėmėsi rizikongo investavimo į besikuriančias kompanijas. Deja, kartą dėl to subankrutavęs, turėjo laikinai pasitraukti ir iš politikos. Tačiau tai tapo paskata pirmajam romanui ,,Nė skatiku daugiau, nė skatiku mažiau" parašyti. Romanas pasirodė 1976 m. ir iš karto susilaukė milžiniškos sėkmės. Vėliau su konservatorių partija vėl grįžo prie politikos, vėliau dėl skandalų ir įkalinimo vėl turėjo pasitraukti iš politinės arenos. Tačiau įgyta patirtis davė peno dar 25 knygoms parašyti. Jo romanai leidžiami 97 pasaulio šalyse beveik 40 kalbų. Pagal jo knygas sukurtas ne vienas filmas ir TV serialas.
Jeffrey Hoeward Archer vedęs Mary Doreen Weeden, turi du sūnus William (1972) ir James (1974)

Apie knygą.  2001 m rugsėjo 11-oji. Prieš tai, kai du lėktuvai atsimušė į Pasaulio Prekybos centro bokštus dvynius, prikaustydami viso pasaulio dėmesį, už tūkstančių kilometrų viena garbinga Anglijos aristokratė priima skausmingą sprendimą. Sunkia širdimi ji ryžtasi paaukoti iš kartos į kartą  keliavusį originalų van Gogo paveikslą, kad nuo kreditorių išgelbėtų šeimos dvarą. Viktorija Ventvort sėdasi rašyti laiško savo seseriai, kai į kambarį slapčia įsmunka žudikas ir perrėžia jai gerklę...

 O tuo metu Šiauriniame bokšte  nekantriai tikėdamasis geidžiamos naujienos lūkuriuoja prieštaringai vertinamas bankininkas, kuriam netrukus atkeliaus kraupus siuntinys: moters ausis su deimantiniu auskaru...

    Tuo tarpu jauna meno ekspertė Ana Petresku  pradeda iš pažiūros eilinę saulėtą dieną žemutiniame Manchatene, kuri netrukus virs pragaru visam Niujorkui, o ją įtrauks į aštuoniolikos dienų kvapą gniaužiantį katės ir pelės žaidimą, kuriame šokiruojančią mįslę prieš šimtmečius užminė pats van Gogas.

Mano nuomonė. Meno vertybių vagystės bei noras bet kokia kaina jas turėti yra šios knygos varomoji jėga. Galvosūkių neapstu, nekyla klausimų: kas tai galėtų būti, kodėl taip pasielgė personažas. Viskas aišku, iš anksto apibrėžta - siauras meno kolekcionierių, nusikaltėlių ir detektyvų ratas, šiek tiek istorinės praeities ir keli meno vertybių aukcionų užkulisių momentai bei neįmantrus siužetas. Skaityti buvo lengva, tačiau kad būtų itin įdomu ir intriga būtų išlaikyta iki knygos pabaigos, deja, negaliu pasakyti.  Tiesiog knyga vienam vakarui, kai po ranka nėra geresnio kūrinio. 

Įvertinimas. 3/5

Zoë Ferraris Skraisčių miestas

 Vienas sakinys. ,,Tyla būna dvejopa. Viena - transcendentali, užgožianti žmogaus ego ir suteikianti jam pojūtį, kad jis susijęs su visatinės sąmonės dvasia. Kita - kai viskas aplinkui tarsi pranyksta; tada žmogus bauginamai praranda laiko ir savasties nuovoką ir jo pojūčiai žiauriai kenčia nuo atskirties." (372 p.)
   Žanras. Detektyvas.
 Viršelis. Zoë Ferraris (tariasi Zoja Feraris) Skraisčių miestas (City of Veils), leidykla Alma littera, 2012 m., iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis,   432 p.
  Apie autorę.  Zoë Ferraris gimė 1972 m. JAV, Oklahomoje. Mokslus baigė Kolumbijos universitete. 1992 m. ištekėjo už beduino, turinčio arabų ir palestiniečių kraujo. Jie susitiko Amerikoje ir čia susituokė, susilaukė dukters. Po pirmojo Persijos įlankos karo visa šeima persikėlė į Saudo Arabiją Džidos mietą ir gyveno gausioje arabų ir palestiniečių giminėje, pirmą kartą įsileidusioje į savo tarpą amerikietę. Savo romanus ,,Liepsnojantis smėlis" bei ,,Skraisčių miestas" Zoë parašė remdamasi savo gyvenimo Saudo Arabijoje patirtimi. Šiuo metu rašytoja išsiskyrusi ir gyvena San Franciske.
Apie knygą. Saudo Arabijos moterys privalo gyventi tyliai, griežtai laikydamosi islamo įstatymų ir tradicijų. Tačiau Katia, viena iš saujelės moterų Džidos teismo medicinos centre, pasiryžusi darbais įrodyti, ko yra verta. Kai ant jūros kranto randamas žvėriškai nužudytos merginos kūnas, detektyvai turi mažai vilties, kad šis nusikaltimas netaps dar viena neišaiškinta žmogžudyste. Mieste, kur moterys konservatyvaus islamo verčiamos nešioti skraistes ir gyvos būdamos yra tokios pat beveidės kaip ši auka, tai šiurpiai įprasta. Jeigu nužudytoji - dar viena šeimininko užmušta tarnaitė, rasti jos mirties kaltininką bus bemaž neįmanoma. Katia nenuleidžia rankų bandydama nustatyti moters tapatybę ir rasti žudiką. Netrukus ji išsiaiškina, kad nužudyta mergina buvo dokumentinių filmų kūrėja, vardu Leila.  Dėl savo prieštaringai vertinamo darbo ji galėjo įgyti daugybę priešų, bet kas yra tikrasis nusikaltėlis, turės išsiaiškinti Katia ir jos draugas Najiras. 
  Mano nuomonė. Detektyvas, kuriame labai detaliai atskleidžiama Saudo Arabijoje vyraujantis požiūris į moteris, kuriame daugiau informacijos ir ji įdomiau pateikta, nei kituose mano skaitytuose romanuose apie musulmoniškus kraštus. Su didžiulėm išlygom šį romaną galėčiau pavadinti detektyvu. Taip, yra žmogžudystė ir jos tyrimas, tačiau kitos siužetinės linijos daug įdo,mesnės ir būtent jos verčia skaityti puslapį po puslapio. Knygoje apstu visko: ir buities bei papročių ir meilės peripetijų, ir šeiminio gyvenimo užkulisių, ir gamtos grožio bei nuožmumo (ypač įspūdingas smėlio audros aprašymas), ir specifinio, tik šiai šaliai būdingo, detektyvų (ypač moterų) darbo. Romane gyvai susipina vakarų ir rytų kultūros. Siūlau paskaityti, tikrai atrasite kažką naujo ir įdomaus, juk ši šalis mums taip mažai pažįstama. 
   Įvertinimas. 4/5

Jojo Moyes Paskutinis mylimojo laiškas

Vienas sakinys. ,,Juk tam, kad mylėtum reikia drąsos?" (388 p.)

Žanras. Meilės romanas.

Viršelis. Jojo Moyes (tarti Džodžo Mojes) Paskutinis mylimojo laiškas (The last letter from your lover ), leidykla Jotema, 2014 m., iš anglų kalbos vertė Paulė Budraitė, 480 p.

Apie autorę. Britų rašytoja ir žurnalistė Jojo Moyes gimė 1969 m. Londone. jaunystėje būsima rašytoja išbandė daugybę profesijų. ji dirbo autobuso kontroliere, surinkinėjo Brailio tekstą akliesiems, rašė įvairias brošiūras paaugliams ir jaunimui. Mokėsi Londono universitete,  o 1992 m., laimėjusi britų dienraščio ,,The Independent" stipendiją, įstojo į aspirantūrą.Vėliau rašė straipsniu ,,The Independent", dirbo ,,Sunday Morning Post" korespondente Honkonge. 20002 m. pasiroddė jos pirmoji knyga ,,Priglaudžiantis lietus" (Sheltering rain). Rašytoja galėjo versti vien iš savo pajamų už parduotus tiražus, tačiau ji ir toliau dirbo žurnalistinį darbą. Dabar jau ,,The Daily Thelegraph" laikraštyje. Vėliau pasirodė eilė jos romanų: Užjūrio vaisiai (Foreign fruit, 2003), Povo imperija (The Peacock emporium, 2004), Nuotakų laivas (The ship of Bbides, 2005), Sidabrinė įlanka (Silver bay, 2007), Nakties muzika (Night music, 2008), Arklių dresiruotoja (The horse dancer, 2009), Paskutinis mylimojo laiškas (The last letter from your lover, 2012), Aš prieš tave (Me before you, 2012), Palikta mergina (The girl you left behind, 2012). Jojo Moyes yra viena iš nedaugelio autorių, kuriai du kartus pavyko laimėti Romantinių rašytojų asociacijos ,,Romantiškiausias metų romanas" kasmetinę premiją. Pirmą kartą ji buvo apdovanota 2004 m. už romaną ,,Užjūrio vaisiai", antrą kartą už romaną ,,Paskutinis mylimojo laiškas".  Dabartiniu metu Jojo Moyes kartu su vyru žurnalistu Charles Arthur ir trimis vaikais gyvena  kaime, Saffron Walden, Esekso grafystėje.

Apie knygą. Ligoninėje atgavusi sąmonę Dženiferė Stirling nieko neprisimena - nei tragiškos automobilio avarijos, per kurią ji ir susižalojo, nei savo vyro: moteris net nesuvokia, kas esanti. Dženiferė jaučiasi gyvenanti svetimą gyvenimą, kol netikėtai randa aistringą laišką, pasirašytą labai paprastai - B. Laiške prašoma palikti savo vyrą.

   Po kurio laiko tą patį paslaptingą laišką jauna žurnalistė Elė aptinka redakcijos archyvuose. Ji pameta galvą dėl perskaitytos istorijos ir viliasi, kad laiškas padės išgelbėti žlungančią karjerą.

Mano nuomonė. Romantiška meilės istorija su gera pabaiga - taip galiu apibūdinti šį romaną. Knygą visai netikėtai radau bibliotekoje tarp skaitomiausių.  Pastaruoju metu teko mayti daug gerų atsiliepimų apie šią autorę, todėl kilo natūralus noras pačiai paskaityti kokią nors jos knygą, Pasitaikė ši ir visai nesigailiu. Manu, tai puiki pažintis su autore, jos rašymo stiliumi bei žanru. Jei atvirai, tai aš tokių knygų vengiu. Per saldžios jos man. Tačiau ši - miela išimtis. Graži, subtili, puikiai papasakota romantiškos meilės istorija. Tegaliu tik pasidžiaugti, kad yra talentingų jaunų rašytojų puoselėjančių šį literatūros žanrą ir tempiančių jį už ausų iš lėkštų romanų liūno. Tikrai vertas dėmesio kūrinys. Dabar ieškosiu Jojo Moyes knygos ,,Aš prieš tave", ji, anot skaičiusių, pati geriausia rašytojos kūryboje, todėl aukščiausią įvertinimą pasilieku ateičiai.

Įvertinimas. 4/5

Jaroslavas Melnikas Maša, arba postfašizmas

  Vienas sakinys.Tėvų autoritetas visada remiasi apgaule, kad jie  žino galutinę tiesą ir kad jų gyvenimas - teisingas (66 p.)

  Gyventi be kompromisų -  negalima. Be kompromisų galima tik mirti (112 p.)

  Žanras. Utopija (antiutopija?)

  Viršelis. Jaroslavas Melnikas  Maša, arba postfašizmas, leidykla Alma Littera, 2013 m., 248 puslapiai.
  Apie autorių. Jaroslavas Melnikas (gimė 1959 m. Smygoje, Dubno rajone, Rovno srityje, Ukrainoje.  Baigė Lvovo universiteto Filologijos fakultetą irM. Gorkio literatūros instituto aspirantūrą. Dirbo žurnalų „Laima“ ir „Moteris“ redakcijose, ilgai bendradarbiavo su prancūzų žurnalu „ELLE“. Gyvena Vilniuje. Yra Lietuvos rašytojų sąjungos ir Ukrainos rašytojų sąjungos narys.  
Jaroslavas Melnikas Lietuvos skaitytojams pažįstamas iš knygų „Rojalio kambarys“ (2004), „Pasaulio pabaiga“ (2006), „Labai keistas namas“ (2008), „Tolima erdvė“ (2008), „Kelias į rojų“ (2010), „Paryžiaus dienoraštis“ (2013), o Prancūzijoje yra išleidęs romaną „Išguitieji iš rojaus“ (1997). Neseniai jo gerbėjai sulaukė dar vienos knygos – romano „Maša, arba Postfašizmas“.
 Rašytojo kūryba versta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, rusų, ukrainiečių, rumunų, kroatų ir kt. kalbas.
   2008 m. rašytojas gavo Jurgio Kunčino literatūrinę premiją,2009 m. – pirmąją premiją už geriausią metų apsakymą. Jo knygos du kartus buvo išrinktos į Metų knygos penketuką (2007 m. – „Pasaulio pabaiga“,2009 m. – „Tolima erdvė“). 2011 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas knygą „Kelias į rojų“ įtraukė į kūrybingiausių 2010 m. knygų dvyliktuką, tais pačiais metais ši knyga pateko į Metų knygos ilgąjį sąrašą ir buvo nominuota Europos literatūrinei premijai.
   2012 m. geriausi tekstai iš knygų „Rojalio kambarys“ ir „Pasaulio pabaiga“ pasirodė rinkinyje ukrainiečių kalba „Skambink man, kalbėk su manimi“, kuris Ukrainoje pateko į BBC Ukraine rengiamą Metų knygos penketuką. 2013 m. rudenį „Tolimą erdvę“ išleido tarptautinei korporacijai „Bertelsmann AG“ priklausanti didžiausia Ukrainos leidykla „Клуб сімейного дозвілля“, romanas iš karto pateko į Metų knygos ilgąjį sąrašą.
  Apie knygą. Naujasis Jaroslavo Melniko romanas yra vienas iš retų pavyzdžių, kaip meistriškai galima kurti intriguojantį pasakojimą. Žanro požiūriu tai yra futuristinis, netgi fantastikos sričiai priskirtinas kūrinys, tęsiantis George’o Orwello kūrybos liniją. Bet visuomenės modelis, nagrinėjamas romane, turi sąsajų su mūsų dabartiniu gyvenimu, todėl pasakojimas yra toks įtikinamas. Kūnas ir siela, gyvūnas ir žmogus. Kaip gimsta švelnumas? Ar jis gali pakeisti žmogų? Jaroslavo Melniko romanas kalba apie gyvenimo žiaurumą ir meilę. Apie sunkius išgyvenimus, kurie veda į laimę.
  Mano nuomonė. Kas būtų, jeigu būtų - taip galėčiau apibūdinti šią knygą.  Pagiriamasis žodis autoriui už beribę fantaziją ir perspėjimus žmonijai, kas gali nutikti šiuolaikiniam pasauliui, jei pasiduosime fašistinėms idėjoms.  Skaitėsi greitai, lengvai. Pradžioje negalėjau paleisti knygos iš rankų, visa aprašoma aplinka kėlė susidomėjimą, pasibaisėjimą, kai kurie momentai, net pasišlykštėjimą. Įpusėjus knygą apsipratau ir atidžiau ėmiau sekti  ne siužetą - jis tapo atviras, su aiškia pabaiga - o rašymo stilių. Jis manęs nesužavėjo, įdomi išliko tik ,,publicistinė" knygos dalis. Antra vertus, atsigavus nuo siužetinio šoko, galvoje ėmė kirbėti klausimai: kodėl valgoma tik storų mėsa - kur pasidėjo kiaulės ir vištos? kodėl žmonėms nereikia dirbti, jei storai yra tik gyvuliai? kaip jie (storai), nekalbantys ir nemąstantys, gali atlikti visus darbus? Nepaisant visko, knyga paliko įspūdį, o pati idėja - puiki, novatoriška, nebūdinga lietuvių literatūrai.
   Įvertinimas. 4/5

Salotos su sūrio kepsneliais

   Joninės! Už lango tradicinė lietinga lietuviška vasara, tačiau širdyje vidurvasaris ir maisto norisi vasariško - lengvo ir gardaus. Tam labai tinka salotos, o kad sočiau būtų, dar sūrio kepsneliais jas pagardinu. 

Salotoms reikia:
1 gūžės Iceberg salotų;
1 skardinės konservuotų kukurūzų;
2 kriaušių;
gražgarstės (rucola) lapelių;
sauja lukštentų saulėgrąžų;
pusė citrinos;
šaukštelis garstyčių su grūdeliais;
šaukštelis medaus;
druskos ir pipirų;
150-200 g fermentinio sūrio (aš naudojau ,,Dvaro");
1 kiaušinis;
džiūvėsėlių;
aliejaus kepimui.

    Gaminame salotas: Salotas supjaustome arba suplėšome (kaip patinka), supjaustome nedideliais gabalėliais kriaušes, suberiame gražgarstės lapelius ir kukurūzus bei saulėgrąžas (galima keisti moliūgo sėklomis). Nedideliame indelyje išspaudžiame citrinos sultis, įdedame po šaukštelį medaus ir garstyčių(garstyčių gali būti šiek tiek daugiau).  Beriame druskos bei pipirų - pagal skonį ir viską gerai suplakame.  Salotas užpilame padažu ir gražiai išmaišome. 

   Gaminame sūrio kepsnelius. Sūrį supjaustome pailgais piršto storio gabalėliais. Kiekvieną gabalėlį pamirkome kiaušinio plakinyje bei apvoliojame džiūvėsėliuose. Pakartojame visą procedūrą dar kartelį. Tuomet į keptuvę įpilame šiek tiek aliejaus, įkaitiname ir kepame sūrio kepsnelius. 

    Susirandame gilesnę lėkštę, prikrauname ją salotų, ant viršaus uždedame karštutėlius sūrio kepsnelius ir ragaujame. Man labai skanu, tikiuosi patiks ir jums :)

Pastizzi arba maltietiški pyragėliai su ricotta sūriu

   Pastizzi - kulinarinė Maltos dovana man. Tobuli pyragėliai pusryčiams ar vakarienei.  Tradiciniai būna su varške arba žirnių koše (aš tokius valgiau pirmą kartą) ir gaminami iš filo tešlos. 

  Pastizzi Maltoje pardavinėjami tiesiog gatvėje. Juos daugiausia kepa mažose šeimos kepyklėlėse pastizzeria, nedidelėmis partijomis, nes jie skaniausi šviežutėliai šiltutėliai. Mes valgėme juos nesustodamos, ragavome įvairių skonių, ir, galų gale, net vežėme lauktuvių namiškiams. Bet, kaip žinote, gero visada būna mažai :) Praėjus kokiai savaitei po kelionės taip užsimaniau tų pyragėlių, kad neištvėriau ir pabandžiau išsikepti. Pradžioje išbandžiau patį paprasčiausią variantą - šaldyta sluoksniuota tešla ir ricotta sūrio įdaras. Pavyko! Aišku iki originalių pastizzi man dar tolokai, tačiau vis tiek buvo labai skanu. Siūlau ir jums paragauti. Ateityje bandysiu vėl ir vėl. Gal net su žirniene :)

  Pastizzi reikės:

 500 g. šaldytos sluoksniuotos bemielės tešlos;
 250 g ricotta sūrio;
 1 kiaušinio kepiniui ir 1 kiaušinio aptepimui;
 žiupsnelio druskos;
 žiupsnelio pipirų;
 saujos tarkuoto  ,,Džiugo" sūrio (nebūtinai).

    Darbuojamės:

   Atšildome tešlą ir plonai iškočiojame. Susirandame 10 cm skersmens puodelį, stiklinę ar kitą panašaus skersmens indą ir juo išspaudžiame apskritimus.

   Ricotta varškę sumaišome su kiaušiniu, paskaniname druska ir pipirais bei, jei pageidaujate, ,,Džiugo" sūriu. Viską išmaišome iki vientisos masės. 

  Po šaukštą ricotta masės užkrečiame ant tešlos apskritimo, sulenkiame ir gerai užspaudžiame kraštus. Gauname dailius nedidelius pyragėlius-pusmėnulius :)

Pyragėlius sudedame ant kepimo skardos, išklotos kepimo popieriumi, aptepame kiaušinio plakiniu ir pašauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie 20-25 minutes, kol pyragėliai dailiai išsipūs ir įgaus gražų įdegio atspalvį.

   Čiumpame nuo skardos ir ragaujame kol šilti. 

   Skanumėlis!

Macumoto Seitio Juodoji evengelija

Vienas sakinys. ,,Žinoma, išdavikas - tai bevandenis debesis, genamas vėjo, tai bevaisis nudžiūvęs medis, tai jūros banga, dengianti savo gėdą puta." (41 p.)

Žanras. Kriminalinis romanas.

Viršelis. Macumoto Seitio Juodoji evangelija, 1969 m. , leidykla ,,Vaga", 272 p., iš rusų kalbos vertė Juozas Vaišnoras. 

Apie autorių. Macumoto Seitio (Seicho Matsumoto), tikroji rašytojo pavardė Kiyoharu Matsumoto, gimė 1909 m. Kokura miestelyje, esančiame Kyushu saloje. Jis buvo vienintelis vaikas šeimoje. Jo tėvas neturėjo nuolatinio darbo, todėl šeima gyveno labai skurdžiai. Baigęs vidurinę mokyklą Macumoto pradėjo dirbti elektronikos firmoje, vėliau - spaustuvėje darbininku, laikraštyje maketuotoju. Didžiausia Macumoto aistra buvo knygos, o mylimiausias rašytojas - Akutagawa Ryunosuke. 1943 m. Macumoto buvo pašauktas į kariuomenę ir tarnavo Korėjoje medicinos korpuse. Po karo jis grįžo į laikraštį. Rašyti pradėjo gana vėlai - sulaukęs keturiasdešimties, kaip sakoma, iš reikalo. Macumoto vertėsi varganai, jo pajamos buvo nedidelės, o išlaikyti turėjo savo ir tėvų šeimas, todėl rašymas jam atvėrė kelius į turtingenį gyvenimą. Pirmasis jo kūrinys buvo istorinė apysaka su kriminaliniu siužetu ,,Sago banknotai", kuri laimėjo ne vieną prestižinį literatūros konkursą. Sėkmė buvo akstinas persikelti gyventi į Tokiją. 1952 m. parašė knygą Aru Kokura-nikki Den (Kokura dienoraščio legendos), kuriai buvo skirta prestižinė Akutagawa premija.  Macumoto dar tris metus dirbo Asahi laikraštyje, vėliau šį darbą metė ir visą savo laiką paskyrė rašymui. 1958 m.  išėjo detektyvai Ten to Sen (Tašlai ir linijos) nei Me no Kabe (Siena prieš akis), atnešę Macumoto milžinišką šlovę. Tuo metu detektyvinio žanro literatūra pradėta skirstyti ,,iki Macumoto" ir ,,po Macumoto". Lietuvių kalba išleistos dvi rašytojo knygos: ,,Juodoji evengelija" ir ,,Taškai ir linijos". Ne viena jo knyga yra ekranizuota.
   Macumoto Seitio mirė sulaukęs 82 m. amžiaus, Tokijuje.
     Apie knygą. Romano centre - katalikų bažnyčios veikla. Jaunas kunigas Torbekas pamilsta japonę, gražuolę Secuką. Neleistina meilė tampa visagaliu įrankiu bažnytinės vyresnybės rankose. Misionierių veikla - tai tik priedanga bizniui. Meilė, šantažas, narkotikai, žmogžudystė, anoniminis šefas - dažni detektyvo elementai, suteikiantys romanui intrigos, emocinės įtampos, dinamikos.

     Mano nuomonė. Revizuodama savo senų knygų lentynas aptikau šią  knygą. Ją skaičiau būdama paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse. Prisiminiau, kad knyga labai patiko, prisiminiau jauną kunigėlį, įsimylėjusį gražuolę japoniukę, prisiminiau kunigus, įsisukusios į mafijos tinklą. Na, manau sau, reikia vėl paskaityti. Išsiaiškinti, ar ir dabar, po daugelio metų, knyga paliks gerą įspūdį?
  Perskaičiau gana greitai. Knyga suskirstyta į dvi dalis. Pirmoje pasakojama kaip įvykdomas nusikaltimas, antroje - kaip policija aiškinasi. Viskas aišku nuo pirmų puslapių, bet noras mesti knygą ir eiti kepti kiaušinienės, nekyla. Taip, tokio įspūdžio kaip jaunystėje knyga nepaliko (šiuolaikiniai autoriai rašo ,,kietesnius" detektyvus), tačiau istorijos dėstymas, psichologiniai aspektai, istorinė ir politinė aplinka kelia susidomėjimą.
   Tiesa, kalbos atžvilgiu, kai kurie žodžiai šių dienų kalbiniame kontekste kėlė šypseną: šoferis, štampas, aerodromas. Gryniausias vertinys iš rusų kalbos, tačiau išties ir versta iš rusų kalbos, ir dar 1969 metais. Atleistina.
  Antra vertus, kai kurie sakiniai nustebino, nes dabartiniuose vertimuose tokių išsireiškimų (gerąja prasme) nė su žiburiu neberandame, pvz.,  ,,Vandenyje, keli metrai nuo kranto, blyžojo moteris" (167 p.) arba ,,Kaimynai ją ant dantų nešiojo"  (213 p.)
     Įvertinimas. 4/5

    Ekranizacija.  TV filmas ,,Juodoji evangelija" (Kuroi Fukuin) pasirodė 2014 m. Režisierius Kan Ishibashi. Vaidina: Takeshi Kitano,  Eita,  Yuko Takeuchi,  Kinya Kitaoji,  Jun Kunimura, Etsuko Ichihara,  Fumino Kimura,  Takuzo Kadono,  Shiro Sano,  Hiroyuki Ikeuchi ir kt.

  

Harlan Coben Šešeri metai

Vienas sakinys. Tiesiog nuostabu, kaip mes randame pasiteisinimą, jei ko nors įsigeidžiame. (23 psl.)

Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Harlan Coben  Šešeri metai (Six years) 2014 m., leidykla Jotema, iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas, 304 psl.

Apie autorių. Amerikiečių rašytojas, kriminalinių romanų autorius Harlanas Kobenas (Harlan Coben) gimė 1962 m. sausio 4 d. Niuarke, Naujojo Džersio valstijoje. Dažniausiai jo romanuose figūruoja praeityje neišnarpliotos arba nebaigtos nagrinėti bylos (žmogžudystės, nelaimingi įvykiai ir t.t.), kurių veiksmas vyksta gimtosiose rašytojo vietose – Niuarke ir Naujajame Džersyje. Coben gimė ir augo žydų šeimoje, mokėsi Livingstono mokykloje, Naujajame Džersyje. Vėliau Amhersto koledže studijavo politikos mokslus ir kartu su savo geru draugu rašytoju Danu Brownu („Da Vinčio kodas“) priklausė „Psi Upsilon“ brolijai. Būdamas paskutiniame kurse suprato norįs rašyti romanus, tačiau gavęs politologijos mokslų diplomą, kurį laiką dirbo seneliui priklausančioje firmoje. Pirmą romaną parašė sulaukęs 26 metų, ir 1995 m. išleidęs du trilerius pradėjo rašyti taip vadinamą Mirono Bolitaro, sporto agento, laisvalaikiu užsiimančio nelaimėn pakliuvusių draugų gelbėjimu, seriją. Viso buvo išleista 11 šios serijos knygų. 2011 m. išleidžiamas romanas „Slėptuvė“(„Shelter“), kuriuo pradedama nauja Mikio Bolitaro, gyvenančio kartu su savo dėde Mironu, knygų serija. Harlan Coben apdovanotas trimis prestižinėmis kriminalinių romanų autoriams skiriamomis Edgar Award, Shamus Award ir Anthony Award literatūrinėmis premijomis. Dabartiniu metu H. Coben su žmona, gydytoja pediatre Anne Armstrong – Coben ir keturiais vaikais gyvena Ridžvude, Naujojo Džersio valstijoje.

Apie knygą. Prabėgo šešeri metai nuo tada, kai ištekėjo Džeiko Fišerio meilė Natalija. Bet jausmai niekur nedingo. Visą šį laiką jis slėpė širdgėlą atsiduodamas dėstytojo darbui koledže. Šešerius metus Džeikas  laikėsi žodžio palikti Nataliją ramybėje ir kankinosi, įsivaizduodamas, kaip jo mylimoji leidžia laiką su savo vyru Todu. Tačiau netikėtai internete perskaitęs Todo nekrologą Džeikas nesusivaldo ir nuvyksta į laidotuves. O ten aptinka velionį apraudančią našlę, bet tai...ne Natalija. Žinia, kad gedinti našlė ir Todas susituokė daugiau nei prieš dešimt metų, aukštyn kojom apverčia visą Džeiko gyvenimą.Tai kurgi jo mylimoji? Mėginimai rasti atsakymus užmena dar daugiau mįslių. Širdį sudaužiusios - ir melavusios - moters paieškos netrukus ims kelti realią grėsmę Džeiko gyvybei. Vyras supranta tapęs kruopščiai sukurpto pramano dalimi. Bet nejaugi prieš šešerius metus užgimę tokie stiprūs jausmai - irgi pramanas? 

Mano nuomonė. Knyga labai greit įtraukė, iki pusės skaičiau pasimėgaudama, tuomet azartas pradėjo sekti, darėsi nuobodoka, nes tapo aišku, kas vyksta, nebeliko intrigos, liko tik veiksmo filmų šaudo-gaudo-spardo-bėga scenos. Pabaiga visiškai nuspėjama, neoriginali, gatavų gatavas holivudinis happyend'as.  Tai trečia mano skaityta šio autoriaus knyga ir galiu pasakyti kaip ir seniau - daugiau nebeskaitysiu, tačiau... po kiek laiko vėl paimu jo knygą, pradedu skaityti - patinka, o vėliau nuvilia. Tikiuosi, gal pasitaikys bent viena istorija iki galo išlaikanti įtampą ir intrigą. 

Įvertinimas. 3/5

Alex Barclay Tamsos švyturys

Vienas sakinys. ,,Atsisuka, pasižiūri į mane ir sako: ,,Eik šalin, berniuk." Lyg aš būčiau koks šuo." (146 psl.)

Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Alex Barclay  Tamsos švyturys (Darkhouse), 2010 m., leidykla Jotema, iš anglų kalbos vertėRasa Racevičiūtė, 382 psl.

Apie autorių. Alex Barclay gimė 1974 m. Dubline, Airijoje. Studijavo žurnalistiką, vėliau dirbo mados žurnaluose, 20003 m. ji paliko mados industriją, kad visas jėgas ir laiką skirtų rašomai knygai ,,Tamsos švyturys". tai pirmasis iš dviejų romanų apie detektyvą Džo  Lučezį.  Ji yra gavusi Airijos detektyvinės literatūros apdovanojimą (Ireland AM Crime Fiction Award) už savo ketvirtą romaną ,,Blood Runs Cold".

Siužetas trumpai. Praėjo vieneri metai po žiaurios pagrobimo dramos Niujorko gatvėse, tačiau policijos detektyvas Džo Lučezis jos niekaip negali nepamiršti. Su žmona Ana ir paaugliu sūnumi Šonu jie nuvyksta į Airiją ir čia tikisi pataisyti savo trapius šeimyninius santykius bei nutraukti Džo ir jo darbą siejantį saitą. Tačiau kai pradingsta jų sūnaus draugė, Džo pradeda įtarti, kad šio nusikaltimo šaknys slypi toli praeityje ir kad kažkas juos atsivijo iš tos praeities į pačią Airiją. 

,,Tamsos švyturys“ – tai romanas, kuris smeigia tartum chirurgo peilis ir atskleidžia po intymiausius vyro ir žmonos, įsimylėjėlių ir neišskiriamų draugų santykius. Įtaigus pasakojimas apie sunkumų kamuojamą šeimą veda į nežinomybę, be paliovos šokiruoja ir nenumaldomai skuba pritrenkiančios kulminacijos link.
Mano nuomonė. ,, Tai romanas,kuris smeigia kaip peilis..." - ryškiai perdėtas įvertinimas. Iki peilio smūgio jam tolokai. Knyga labai banguojanti - tarpais visai įdomu skaityti, intriguoja, tarpais - visiška nuobodybė. Knygoje galima išskirti kelias siužetines linijas: šeimos (vyras-žmona, vaikai-tėvai), detektyvinę (geras policininkas ieško nusikaltėlio), policijos parsidavėliškumo (blogasis policininkas įsipainiojęs į nusikalstamą veiklą) ir psichologinė (kaip tampama nusikaltėliu). Knyga nesunkiai skaitoma, tačiau jei po ranka turite geresnės literatūros, nedvejodami šią knygą atidėkite į šalį - nieko neprarasite. 
Įvertinimas. 2/5