ITALIJA: MILANAS

 




Vaizdas Vilniaus oro uoste ir pro viešbučio langą Milane

  Rašau, kol dar neišblėso kelionės įspūdžiai, kol dar jaučiu burnoje vyno ir saldžių figų skonį, kol prieš akis matau banguotą Ligūrijos jūrą ir mažus kaimelius, įsikūrusius ant uolėtų jos pakrančių.

   Bet viskas nuo pradžių...  Priešistorė tokia... Dvi draugės vakarojo Vilniuje, vakarojo ir sugalvojo, kad vienos jų gražų jubiliejinį gimtadienį reikėtų atšvęsti kelionėje. Sugalvojo ir paskambino trečiai draugei į Ameriką. O ji ėmė ir pritarė šiam planui. Tad beliko nusimatyti maršrutą, datą ir susitikimo vietą :) O tai juk smulkmenos, palyginus su būsimu trijų draugių suitikimu. Visoms priimtiniausias laikas buvo rugpjūčio pabaiga, ir kaip tik rugpjūčio 23-28 dienomis Ryanair siūlė pigų skrydį į Milaną (Bergamo), sumokėjome 900 Lt ir įsigijome 3 bilietus. Aš jau buvau nusižiūrėjusi tokį rojaus kampelį, vadinamą Cinque Terre, tai ir pasiūliau ten pasidairyti. Prieštaraujančių nebuvo. Nutarėme: Milanas- Cinque Terre-jei pavyks, Pisa ir Florencija-pabaigai Bergamas. Dabar reikėjo susirasti kur gyvensime. Laiškų daug buvo prirašyta, nuomonėmis kas dieną po kelis kartus pasidalindavome, kol pagaliau per Hotels.com užsisakėme 1 nakvynę Milane, 3 nakvynes Cinque Terre (Riomaggiore), 1 nakvynę Bergame.

   Ir štai, rugpjūčio 23 dieną 10.30 ryto garbios ponios L+A+L su kuprinytėm ir šypsenomis iki ausų Vilniaus oro uoste lipa į Ryanair bendrovės lėktuvą, o po 2 valandų skrydžio jau leidžiasi Bergamo oro uoste. 

   Nieko nelaukę susirandame autobusą, kuris veža iki Milano (apie 40 km) centrinės stoties. Dar valanda kelio ir mes jau Milane. Iš stoties miesto autobusu nuvykstame iki nurodytos stotelės. Išlipame, kaip supratome, netoli Hotel Atena. Kadangi diena karšta pasitaikė, tai pirmi mūsų žingsniai buvo į ledainę pasmaližiauti skanių itališkų ledų. Tikrai tikrai labai skanių, šioje kelionėje dar ne kartą juos ragausime :) Pasilepinę ėmėme ieškoti viešbučio. Aišku, reikėjo šiek tiek paėjėti, tačiau nebuvo toli. Viešbutis įsikūręs viename iš aukštų didelio gyvenamojo namo. Įėjus iš gatvės pro vartus patekome į kiemelį, apsodintą gėlėmis ir žaliuojančiaus krūmais. Pasilabinę su laiptinės duris atidariusiais gyventojais, senu liftu pasikėlėme į 3 aukštą. Mūsų kambarys nedidukas ir minimaliai apstatytas - 3 lovos, staliukas, kėdė, spinta ir  televizorius. Ne penkios žvaigždutės, bet švaru ir jauku. Net balkonėlis yra. Ir, aišku, dušo patalpa. Šiek tiek atsipūtėme ir į miestą - juk turime tik vieną dieną susipažinti su Milanu.

 Ėjome pėsčiomis vis pasižvalgydamos į kavinukes, nes nuo pusryčių Lietuvoje, išskyrus ledus, nieko nebuvome valgę. Artėjant prie centro kavinukių vis daugėjo, bet ir bežioplinėjančių žmonių, tokių kaip mes, taip pat. Sunku buvo rasti laisvą staliuką. Mums pasisekė, radome. Atsisėdome. Aš, tradiciškai, užsisakiau picą, viena mūsų - lazaniją. Aptarnavo greit, tačiau, buvo neskanu ir brangu. Kitos dvi mane ramino, ko tu nori, juk Milano centras, katedros bokštą matai, džiaukis. Aš suprantu, kad brangu, bet kodėl neskanu??? Deja, kavinės pavadinimo neįsidėmėjau :(  Užkimšę skrandžius (kitaip negaliu pasakyti) patraukėme link Milano katedros (Duomo di Milano). Prieš akis atsivėrė nuostabus statinys. Lengvo ažūro nėriniai su į dangų besitiesiančiomis bokštų smailėmis. Trapi, tarsi supilta iš smėlio. Duomo di Milano yra Milano širdis. Ji pradėta statyti 1387 m. arkivyskupo Antonio da Saluco nurodymu, o baigta tik XIX a.  Tai didžiausia gotiško stiliaus katedra ir antra pagal dydį katalikų katedra pasaulyje. Joje telpa apie 40 tūkstančių žmonių.
Viename aukščiausių bokštų pastatyta paauksuota vario Madona – garsioji Dievo Motinos statula.

   Pasigrožėję įspūdinga Duomo di Milano pasukome link Galleria Vittorio Emanuele II.  Šiame pasaže po stikliniu gaubtu susikerta keturios gatvės, kurių sankirtoje įsikūrę prabangios dizainerių parduotuvės, barai ir kavinės. Patenkinę savo smalsumą ir užmetę akį į prabangias vitrinas, patraukėme toliau. Visai netoliese pamatėme nedidelį parkelį su Leonardo da Vinči skulptūra. mano draugės prisėdo ant suoliuko, o aš nuėjau link kitoje gatvės pusėje stovinčio niekuo neišsiskiriančio pastato. Ir tik priėjusi arčiau bei pamačiusi afišas, supratau, kad tai žymioji La Scala. Gaila, kad mums nepavyko pasiklausyti koncerto, nes trupė mūsų apsilankymo Milane metu buvo išvykusi į Japoniją. Gaila. Manau, kad neišvaizdi išorė slepia puikų vidų. Juk ne veltui jis laikomas vienu  garsiausių ir prestižiškiausių pasaulio teatrų. Teatras buvo įkurtas globojant Austrijos imperatorienei Marijai Terezei ir pakeitė Karališkąjį kunigaikščio teatrą, kurį sunaikino gaisras. Naujojo teatro statybas padengė Kunigaikščio teatro ložių savininkai - mainais jie gavo žemės, kurioje stovėjo Santa Maria alla Scala bažnyčia (iš čia ir kilo La Scala pavadinimas). Vizualią teatro koncepciją sukūrė architektas Giusepp Piermarini ir 1778 m. rugpjūčio 3 d. La Scala teatras su A. Salieri opera ,,Atrastoji Europa" atvėrė duris žiūrovams.

   Toliau mūsų kelionėje po Milaną nebuvo nieko įdomaus. Niekuo neišsiskiriančios gatvės ir namai. Norėjome pasiimti apžvalginę ekskursiją po miestą atviru autobusiuku, tačiau bilietai buvo parduodami tik dvidienei ekskursijai, o pirkti bilietą už 50 eurų ir pasinaudoti juo tik pusdienį - brangoka. Žodžiu, mūsų įspūdžiai iš Milano tokie: jei neketini apsipirkti madingose parduotuvėse ir neturi bilieto į La Scala, tai dėmesio verta tik gražuolė Duomo di Milano. Daugiau niekuo šis miestas mūsų nepakerėjo.

   Vakrėjo, todėl, trumpam užsukę į parduotuvę, patraukėme link Hotel Atena. Ryte turėjome anksti keltis ir keliauti link Cinque Terra.

   Rytas išaušo gražus, saulėtas ir mūsų nuotaika buvo pakili, nes šiandien A. gimtadienis (ne, tai ne ta draugė, kurios jubiliejų švenčiame keliaudamos :)). Tradiciškai sudainavome ,,Su gimimo diena", padovanojome po bučkį ir butelį itališko šampano. Šampaną gersime vakare, kai nuvyksime ir įsikursime Riomaggiore, tarė A. ir mes nuleidę nosis nukiūtinome pusryčiauti :) į viešbučio kavinukę, ar tiksliau kambariuką, kuriame davė pusryčius: kava, arbata, bandelė, sūris, pienas, dribsniai ir pan. Pavalgėme visai sočiai ir skaniai. Po antrą puodelį kavos (kavos, o ne kavusės!) taip pat gavome, kurį išgėrėme savo kambario balkone.  

   Tuomet susimetėme daiktelius, kuprines ant pečių ir į kelią.  Link Milano traukinių stoties nuvykome labai greitai, nes prie pat viešbučio, pasirodo, sustoja smagus, senas tramvajus Nr. 9, kuris važiuoja į stotį.   Milano traukinių stotis yra antra pagal dydį Italijoje ir ketvirta pagal dydį Europoje. Tai tikras meno šedevras centrinėje miesto dalyje. Pirmoji stotis buvo pastatyta 1864 metais, o 1912-1931 metais senosios vietoje iškilo naujoji stotis. Karalius Emanuelis III 1906 m. padėjo kertinį akmenį stoties statybai, nors dar nebuvo net projekto. Tik 1912 m. vyko konkursas, kuriame laimėjo architekto Ulisse Stacchini projektas. Stoties dizainas buvo modeliuojamas pagal Vašingtone esančią Union Station. Dėl Italijos ekonominės krizės statybos vyko labai lėtai, o projektas nuolat kito ir tapo vis sudėtingesnis. Didybės stoties pastatui ypač suteikė Benito Musolinio noras, kad stotis atspindėtų nacizmo režimo galią (tai iliustruoja skulptūros, kurias ir dabar galima pamatyti stotyje). Stotis oficialiai buvo atidaryta 1931 m.  Stotis turi 24 platformas, per dieną išvyksta ir atvyksta virš 500 traukinių iš įvairių pasaulio šalių ir Italijos regionų.

      

   Į vieną iš tų traukinių ir mes nusipirkome bilietus. Statistikai:  Milanas-Genuja(Genova)- Riomaggiore. Iki Genujos 155 km., bilietas kainuoja 12,20 euro, persėdimas Genujoje ir dar 80 km. iki Riomaggiore, bilietas kainuoja 7 eurai.

   Prieš įlipant į traukinį, aišku su didžiausiu smalsumu apžiūrėjome stotį. Galiu paskyti, tai viena gražiausių stočių, kurias teko matyti. Tradiciškai išsiunčiau atvirutę iš Milano dukrai ir bendradarbiams. Nors, kaip pastebėjo mano draugės, pamatę apipaišytą raudoną pašto dėželę, nesitikėk, kad laiškai iš jos kada nors išimami (jos buvo neteisios - laiškai adresatus pasiekė!).    

  

  Tai gi, atėjus nustatytai valandai, įlipome į traukinuką, ištiesėme kojas ir pasiruošėme stebėti lekiantį pro langą Itališką peizažą. Nuo Milano iki Genujos atstumas ne itin didelis, tad kelionė neprailgo. Tik...nepamirškite stotyje kompostiruoti bilietą! Mes, deja, to nepadarėme. Per nežinojimą, aišku. Gerai, kad nebuvo kontrolės, nes baudos už važiavimą be bilieto Italijoje laaabai didelės :) Kai išlipę Genujos stotyje pastebėjome komposterius ir supratome, kad važiavome kaip zuikiai, nelabai smagiai pasijutome ;) Na bet jau po viskam... turime valandą laiko iki traukinio į Riomaggiore, todėl puolame miestinėtis. Išėjus iš stoties mus pasitiko gražaus miesto vaizdas. Siauros gatvelės su kavinukėmis, kepyklėlėmis ir parduotuvėlėmis, smagai besijuokiantys ir besišnekučiuojantys žmonės (gal vietiniai, o gal turistai). Gardus kvapas mus atvyliojo į nedidelę kepyklėlę, kurioje nusipirkome po paplotį su įvairiais įdarais ir,  susiradę suolelį, smagiai kramsnojome stebėdamos pro šalį einančius miestelėnus. Laikas prabėgo akimirksniu ir ...sudie, Genuja. Šis miestas nuo pirmo žingsnio tapo artimas ir mielas, tad labai pasigalėjau, kad tiek mažai laiko teko jame pasisvečiuoti. Tikiuosi kada nors dar į jį sugrįžti.

   O mūsų traukinys jau pajudėjo link Cinque Terre!

SARDINIJA: ARRIVEDERCI, SARDEGNA (7)

  Tos kelios dienos, kurias praleidome Villasimius, buvo tingios, saulėtos ir šiltos. Kaip žinia, viena  iš mūsų kompanijos yra prisiekusi žuvies mėgėja, todėl ji niekaip nenustygo, kur galima būtų nusipirkti jūros gėrybių ar bent žuvies. Ryte pakirdo anksčiausiai ir išlėkė į miestelį žuvų gaudyti. Deja, kaip ir visame kame, taip ir žuvies biznyje buvo dar ne sezonas. Rado tik vieną mašinytę su kelių rūšių jūros gėrybėmis. Nusivylimas. Teko tenkintis tuo, ką rado - nusipirko kelias  spalvingas žuveles, iš kurių vakare išvirė laaabai skanią žuvienę, ačiū :)

   O šiap laiką leidome prie jūros. Pirmos dienos nuostaba dėl nevalyto paplūdimio labai greit išgaravo, kai kitą dieną suradome nuostabiai švaraus smėlio pakrantę. Pasirodo, tereikėjo perlipti uolų užtvarą ir ... mes jau rojuje. Žydra jūra, nedaug žmonių, skaisti saulė ir geltonas smėlis - kas gali būti geriau balandžio viduryje? Aišku, maudėmės (nedaug tokių buvo). Sunku tiksliai pasakyti, bet vandens temperatūra tikrai ne mažiau 18, o gal ir daugiau :) Susiradome vietelę išsitiesti ir pasikaitinti, palaipiojome per akmenis, kurie buvo netoliese, gėrėjomės fauna ir flora.
 

   Paplūdimyje atradome medinį taką, kuris ėjo per saugomą kopų dalį link Notteri lagūnos. Nuostabu, kai stovi ant tako ir matai siaurą smėlio juostelę, skiriančią įlankos vandenis nuo jūros, o toliau horizonte jūra su dangumi susilieja.  Geriau įsižiūrėję, tolumoje, kitame lagūnos krašte pamatėme ir šio vandens telkinio puošmenas - rožinius flamingus. Deja, takas prie jų nevedė, o eiti per didžiulius akmenis kažkaip nekilo noras... Be flamingų, kaip teigia rašytiniai šaltiniai, lagūnoje gyvena daug retų paukščių rūšių, todėl čia įrengtos paukščių stebėjimo vietos. 



1. Dangus, jūra ir lagūna 2. Medinis takelis 3. Tvirtovė Fortezza Vecchia

      Na, mes nesame didelės paukščių stebėjimo entuziastės, todėl patraukėme toliau mediniu taku, kuris mus nuvedė į prieplauką. Čia švertavosi daugybė jachtų. Dar tik žadinamos iš žiemos miego jachtos girgždėjo ir laukė savo šeimininkų. Tik ne kuriose vyko tvarkymo darbai. Dar sezonas neprasidėjo, dar tik ankstyvas pavasaris, tarytum sakė jos. Ir prieplaukoje esančiame didžiuliame pastate įsikūrusių parduotuvių bei kavinių durys dar buvo uždarytas. Bet pirmi artėjančio sezono požymiai jau buvo matyti - veikė WC!
 

     Pasigrožėję baltomis jachtomis, pasukome link tolyje matomos tvirtovės Fortezza Vecchia, kurioje įsikūręs archeogogijos muziejus. Tvirtovė pastatyta XIV a. kaip dalis pakrantės įtvirtinimų. XVI a. buvo perstatyta į tokią, kokią ją matome dabar.    Na, nesame mes ir archeologijos entuziastės, todėl net neplanavome ten eiti, tiesiog norėjosi pasivaikščioti palei įlanką, pereiti pylimu, kuris veda į jūrą (panašiai, kaip Palangos tiltas, tik betoninis), pasidžiaugti saule ir žydinčiomis gėlėmis.

       Po pliažinimosi, maudymosi ir pasivaikščiojimų po apylinkes visuomet pereidavome centrine Villasimius gatve. Smalsu, gal kas naujo įvyko, gal kokia kavinė ar parduotuvė atvėrė savo duris vasaros sezonui. Miestelis tikrai nedidelis, pagrindinė ir judriausia Umberto I gatvė, kuri tiesiasi išilgai visą miestelį ir pereina į Via del Mare, kuri veda prie jūros. Iš jos šakojasi mažesnės šoninės gatvelės. Miestelio centre išsidėstę kelios aikštės. Viena jų Piazza Generali Incani - nelabai suprasi ar tai aikštė, ar gatvės atkarpa, kita su fontanu, suoleliais ir miesto planu - Piazza Gramsci, dar viena - šalia San Raffaele bažnyčios.
 

Pagrindinėje gatvėje  išsidėstę viešbučiai, parduotuvėles, kavinukės, kepyklėlės, ledainės ir vyninės bei prabangesni restoranai, tokie kaip 1926 atidarytas ,,Stella D'Oro". Mes tik nosį buvome įkišę į jo gražų restoraną-kiemą.

Vaikštinėjome mes ir po šonines gatves, užsukę buvome ir į privačių namų kiemus, kurie atspindėjo jų šeimininkų skonį ir pomėgius, pvz. vieno kiemo sienos buvo nukabinėtos daugybe narvelių, kuriuose  įvairiaspalvės mažos papūgėlės gerkles laidė. Triukšmas neišpasakytas. Mums įėjus jos dar labiau pradėjo čirkšti, net šeimininkas išėjo pažiūrėti, kas nutiko. Geresnės apsaugos nė nereikia :)

   Apėje visus kiemus išlodę vietinius šunis, apžiūrėje visas pakampes po kelis kartus, vakarus laisdavome namuose: balkone gurkšnojome vyną su pačių pasigamintais užkandžiais.

Štai pavyzdžiui vieno vakaro užkandis buvo kepti artišokai. Gurmaniška, ar ne? Mūsų žuvies mėgėja, pasirodo, ir artišokus puikiai gaminti moka. Nusiprko kelias burbuoles (ar galvas, net nežinau kaip pavadinti), nupjovė viršūnes, nuskabė šoninius dygius lapus, perpjovė ir iš vidaus išvalė aštrius pūkelius (panašūs būna erškėtuogėse), tuomet supjaustė smulkiau, apibėrė prieskoniais ir apkepė aliejuje. Patiekė su virtais makaronais ir pomidorų riekelėmis. Buvo skanu!

Vieną dieną Villasimius paplūdimį pakeitėme kitu. Sugalvojome, kad reikia pasidairyti po apylinkes ir autobusu nuvažiavome iki Costa Rei. Šnekama, kad Costa Rei 8 km. ilgio paplūdimys gražiausias šiame regione. Tad susigundėme. Autobusas, pasirodo, tik vienas į dieną važiuoja. Surizikavome, įlipome ir ilgai ilgai važiavome, kol vairuotojas pasakė, kad jau laikas lipti. Ir dar įspėjo, kad jis atgal grįš po valandos, todėl siūlė paskubėti, nes kito autobuso tądien jau nebebus. Štai tau ir ekskursija!

Mes bėgte pasileidome link jūros, kad bent spėtume apšnekėtą grožį pamatyti. Spėjome... Jūra iš tiesų buvo labai skaidri, smėliukas gelsvas. Gražu! Bet mums nieko neįprasto, juk turime geltono smėlio Baltijos pakrantę, ypač Nidą. Tik vandenukas čia šiltesnis, na ir vienas-kitas kalnas matosi.
 Nors diena buvo vėjuota, tačiau merginos nusprendė užsidėti pliusiuką - nusimaudyti. Šaunuolės, kaip tarė, taip ir padarė. Jos nutarė, kad vanduo šioje vietoje šilčiausiais už visų vietų kur teko šioje kelionėje maudytis. Aš tai tik pabraidžiojau.   Ilgai užsibūti negalėjime, tad staigiai skuodėme į autobuso stotelę, kad tik mūsų nepaliktų. Spėjome! Tai tiek to Costa Rei ir tematėme ;)
  Tačiau grįžę į Villasimius džiugiai nustebome, kad baras BACCUSARDUS, kurį pirmą atvykimo dieną pastebėjome, buvo atidarytas. Tuoj pat užėjome. Nedelsiant užsisakėme vyno ir prisėdome lauke prie stalų-statinių su vaizdu į miestelį. Namų vynas buvo skanus, aplinka jauki, žmonių, palyginus su kitomis kavinėmis, daug. Pajutome, kad vasara pamažu ateina į Villasimius.

 

   Paskutinę dieną iš paties ankstyvo ryto užsisakėme taksi iš Villasimius į Cagliari oro uostą, nes kito būdo nusigauti iš čia 4 val. ryto nėra. Teko pakloti 100 eurų. Bet ką daryti. Tada nuėjome atsisveikinti su jūra, paskutinį kartą perėjome Umberto I gatve ir paragavome  išgirtos sardiniškos picos Margarita. Buvo skanu. Nors aplamai čia mums viskas buvo skanu ;)

    Pavalgę vėl prašuoliavome pro BACCUSARDUS vyninę ir, pasiėmėme pilstomo naminio vyno, patraukėme krautis lagaminų bei paskutinį vakarą pasisėdėti balkonėlyje. 

    Ankstyvą rytą-dar net neprašvitus-pasakėme atia atostogų namams ir išėjome į gatvę, kur mūsų jau laukė taksi. Taksi, kurio vairuotoja buvo mažutė, smulki, pagyvenusi moterytė. Aišku, angliškai nemokanti nei žodelio, tik itališkai. Bandė ji mums visą kelią kažką aiškinti, pasakoti, bendėme mes kažką suprasti, bet apsimiegojęs protas dar nelabai norėjo protauti. Taip tamsiais kalnų takais mus nuvežė iki oro uosto, kur nusičiupę savo lagaminukus, jau ėjome link skrydžio salės, kai išgirdome mus šaukiant. Mūsų taksi vairuotoja pasimetusi stovėjo prie savo miniveno bagažinės durų ir nepasiekė jų uždaryti. Uždarėme duris, dar kartą atsisveikinome su mini moteryte ir nudrožėme registruotis į lėktuvą. 

ARRIVEDERCI, SARDEGNA!!!

SARDINIJA: ADDIO, CAGLIARI! CIAO, VILLASIMIUS! (6)

   Dar dvi dienas mes praleidome Cagliari. Kaip kokios miesto žinovės naujai atvykusiai draugei aprodėme Sardinijos sostinę, nusipirkome suvenyrų, pietavome jaukiose kavinukėse. Aišku, vėl atradome naujų vietų,  pastebėjome dar nematytų smulkmenų, pavyzdžiui, kad po daugiabučių langais žydi kalijos, o pilicininkų batai labai jau faini, kad ekskursijas veda vienuoliai, kad miestas tampa artimu mums ir čia pradedame jaustis kaip senbuvės.

 

  Dar kartą nuvažiavome iki paplūdimio. Dabar jau buvome protingesnės, pasinaudojome miesto transportu ir už 1, 20 euro nusipirkę bilietėlį patogiai įsitaisėme autobuse. Važiavome ne tiek paplūdimio aplankyti, bet daugiau norėjome pamatyti flamingus, kurių rezervatas įsikūręs netoli Poetto Beach. Autobusas mus nuvežė iki galinės stotelės - tai buvo tarsi apžvalginė ekskursija, o autobusui grįžtant atgal išlipome prie tvenkinių, kur matėsi flamingai. Deja, prie tvenkinių prieiti arti nepavyko - flamingus galėjome stebėti tik nuo kelio. Gaila :( Šiek tiek nusivylę, patraukėme į paplūdimį.  Diena buvo šilta, tačiau vėjuota, todėl besilepinančių saulės voniomis buvo nedaug. Atitinkamai, mažiau buvo ir prekeivių, tad galėjome ramiai gėrėtis jūra ir stebėti besigalinėjančius su vėju banglentininkus.



  

Vakarėjant grįžome į centrą, kuriame žiebėsi pirmieji žiburiai ir miestas įgijo visai kitą veidą.

 

   Buvo smagu pasivaikščioti jau pažįstamomis gatvelėmis ir iš naujo jas atrasti. Tai, kas dieną buvo gražūs istoriniai ar architektūriniai ansambliai, nusileidus sutemoms įgijo mistines formas ir spinduliavo paslaptingą grožį. O dar mėnulio ryški šviesa! Džiaugėmės, kad teko paklajoti po naktinį Cagliarį. Tikrai verta! 

  Taip atsisveikinę su Sardinijos sostine ir laikinuose namuose pabaigę paskutinius naminio vyno lašus, susikrovėme savo mažus lagaminėlius ir nuėjome miegelio, kad iš pat ryto leistumėmės į kelionę link jūros.

   O rytas ateiti netruko... ir autobusų stotyje pakutinį kartą metę žvilgsnį į Sardinijos maurų užrištas akis,  pasakėme miestui ATIA - tegyvuoja gamtos grožis!  

   Tik išvažiavus už miesto atsivėrė nuostabūs Viduržiemio jūros vaizdai su uolėtomis pakrantėmis, žvyruotais paplūdimiais, nedideliais kurortiniais kaimeliais ir raitytais kelio vingiais. Aišku, kaip sakė viena iš mūsų, galėjome išsinuomoti automobilį, tuomet būtumėm laisvos sustoti kur širdis geidžia, o dabar tik pro langą tą grožį galime stebėti. Bet... vairuotojas šiuo atveju būtų viena iš mūsų, kuriai tas grožis važiuojant kalnų kelias būtų apkartęs :) Geriau visuomeniniu transportu - ir nebrangu, ir jokios atsakomybės...

Taigi, valandėlę pro langą pasigrožėję pavasariu alsuojančia gamta, sustojome nedideliame miestelyje ir vairuotojas pasiūlė mums lipti - Villasimius.

       Iš namų darbų:  Villasimius miestelio teritorijoje, dėl puikios geografinės padėties, pirmieji gyventojai įsikūrė dar priešistoriniais laikais. Čia karaliavo finikiečiai, kartaginiečiai, ispanai ir romėnai. Šis kaimelis patyrė ne vieną piratų antpuolį. Tačiau išgyveno. XIII a. jis buvo pavadintas Carbonaro, o XIX a. įgauna dabartinį pavadinimą. Tradiciškai Villasimius ekonomika buvo grindžiama žemės ūkiu ir avininkyste, o nuo XIX a. pabaigos ir granito gavyba. Turizmas čia įsigalėjo nuo 1960-ųjų ir dabar tai pagrindinė ūkinė veikla, kuria vienaip ar kitaip verčiasi visi 3000 miestelio gyventojų.

        Išsiropštę iš autobuso ir susirinkę savo mantą dairėmės aplinkui - kur eiti? Net neišsivaizdavome, kurioje miestelio pusėje tie mūsų Palm Village apartamentai. Ko gero atrodėme labai pasimetę, kad vietinis vyrukas  priėjo prie mūsų ir paklausė, ko ieškome. Bandėme susišnekėti angliškai, nurodėme adresą. Galima sakyti, pavyko! Suprato! Pradžiai pasisiūlė iškviesti taksi: oi, toli, labai toli tie jūsų apartamentai! Tačiau mes moteriškės labai mėgstame savo kojytes pamiklinti, atsisakėme ir paprašėme papasakoti, kaip pasiekti on foot tuos apartamentus. Papasakojo, supratome ir patraukėme link jų. Aišku ėjome lėtai, užsukdamos į parduotuves (juk reikėjo maisto užsipirkti) bei pasidairydamos, kur vakare galima būtų apsilankyti. Taip, parduotuves nušlavėm, bet vyninė, kuri mums patiko, buvo uždaryta. Ne sezonas, dirbs antradienį, paaiškino šalia esančios kavinės darbuotojai. Nieko, palauksime :)  

 

   Priėjome kelio išsišakojimą, kur pasukome į dešine, aplenkėme kapinaites, ir pamatėme didelį, ryškiai žalią užrašą PALM VILLAGE. Neblogai, pirmas įspūdis, neblogai. Pastatas nelabai didelis, nušviestas saulės,  apipintas gyvatvore, kieme dengtas baseinas (vėliau sužinojome, kad nelebai tas baseinas funkcionalus - seklu ir labai karšta, nes per dieną plieskia saulė tiesiai į baseino stogą), kepsninės (čia, jei turėsi laiko ir noro pasikepti kokį mėsgalį ar kokią žuvies uodegą). Mūsų apartamentai buvo antrame aukšte. Gal ir gerai, nes puikus vaizdas iš viršaus - net jūra matosi.  Kambarys didelis neseniai suremontuotas, baldai nauji malonios žalsvos spalvos, viena didžiulė dvigulė lova, ir dvi atskiros lovos. Spinta, spintelės, veidrodis, televizorius. Nišoje įrengta virtuvėlė - didelis stalas, šaldytuvas, viryklė, indai ir virtuvės reikmenys. Erdvus vonios kambarys su dušu, praustuve, tuoletu ir bide. Ir dar balkonas, puikus didelis balkonas su stalu ir kėdėmis!  Žodžiu, viskas čia gerai! O svarbiausia - kaina įkandama: 16 eurų vienam asmeniui už naktį :)



Apartamentai ir vakarienė balkone

       Taigi, įvertinę apartamentus ir išsikrovę daiktus išėjome jūros ieškoti. Susižinoję kryptį patraukėme smėlėtu ,,kaimo" keliu link išsvajotos jūros. Saulė dangumi ritinėjosi pilnu tempu, pakelėje kaip pasiutę žydėjo mimozos, oras net virpėjo nuo karščio, tuo tarpu kai Lietuvoje, mūsų žiniomis, sniegas dar vis neužleido pozicijų pavasariui. Tegyvuoja Italija! Tegyvuoja Sardinija!
 

        

 

 Pasišokinėdamos iš smagumo pasiekėme jūros pakrantę, ir še tau... smėlis neišvalytas nuo per žiemą suneštų žolių, vėjas pakrante gainioja kažkokius susivijusių augalų kamuolius (negali nieko sakyti, gražūs jie), žmogus kur ne kur. Še tau ir kurortas, net prie vandens per šiukšles neprieisi.

       Mus apniko šioks toks nusivylimas - tikėjomės, kad viskas bus jau sutvarkyta. Pasivaikščiojome, pribridome prie vandens (nešalta, maudytis būtų galima, bet kur?), nuėjome ligi uolų, kurios įbridę į jūrą žymėjo pliažo pabaigą, ir pasukome keliu link miesto. Čia jau kitas vaizdas. Vilos, apaugusios žydinčiais vijokliais, į kalną kylantys namukai arba kaktusai, pasipuošę raudonais ar geltonais burbuliais. Ir apelsinmedžiai - vieni žydintys, o kiti svyrantys nuo oranžinių vaisų. Tokie vaizdai greit pataisė mūsų nuotaiką ir nuteikė optimistiškai.  Pasisukioję šiek tiek po Villasimius centrą patraukėme į savo apartamentus. Mūsų laukė vakarienė balkone ir saldus miegelis. 

 

 

SARDINIJA: VIENA DIENA SASSARI (5)

   Šeštadienis. Nors atostogaujant visos dienos vienodos, bet keltis 4 val. ryto net darbo metu mažų mažiausiai nepadoru! O čia per atostogas! Bet... 6 val. mes jau sėdime traukinuke, kuris mus nugabens į Sassari (apie 280 km.), ir dar ne visai atmerktomis akimis stebime, kaip už lango sklaidosi rūkas ir saulės spinduliai nušviečia pro šalį lekiančias pievas.

   Pamažu ir akys atsiveria, nes vaizdai nerealūs. Asilai, karvės ir arkliai ganosi tarp didžiulių riedulių, o avis sunku atskirti nuo akmenukų, kurių begalės išsimėtę laukuose. Ganykla nuo ganyklos atskirtos akmeninemis sienelėmis. Kur ne kur sušmėžuoja nuragai, kurių taip ir neteko pačiupinėti. 

   10 val. mes jau Sassari geležinkelio stotyje.  Sassari - vienas seniausių ir antras pagal dydį Sardinijos miestas. Kaip rašo turistiniai gidai, tai tiktas lobis kultūros, meno ir istorijos mėgėjams. Tad ir mes išpuolame iš stoties ir stačia galva į  kultūrą.   Pirmi žingsniai ir akį patraukia didelė pilko akmens bažnyčia. Užsukame.

 

Tai Santa Maria di Betlem bažnyčia, seniausia Sassari bažnyčia, 1106 m. pradėta statyti vienuolių benediktinų, vėliau perimta pranciškonų. Barokinis bažnyčios vidus mums pasirodė labai pompastiškas ir tamsus. Ilgai ten neužsibuvome. Išėję į saulės šviesą patraukėme tolyn nesirinkdamos krypties. Bet kokiu atveju pasieksime senamiestį. Laiko turėjome visą gražią dieną, todėl pažioplinėjimas buvo vienas tų malonumų, kurį sau šiandien leidome. Kadangi buvome dar nepusryčiavę, o rankinėse skaniai kvepėjo dešrytė - susiradome gražų parkelį, kuriame ir prisėdome. Parkelis atrodė apytuštis, viduryje maloniai ausį glostė fontano čiurlenimas. Tačiau... vos tik išsitraukėme duoną, dešrą ir pomidorus pradėjo rinktis žmonės. Kas su vaikais, kas su šunimis, kas šiaip besišnekučiuodami ant suoliuko prisėsdavo. Atsidūrėme tiesiog įvykių sūkuryje :) Bebaigiant pusryčiauti pamatėme vyrą, nešiną pilna rezgine daržovių. Iš karto sumetėme - šeštadienis, hmm...turgus netoliese. Nusipurtėme trupinius, pasidažėme lūpas (čia aš apie save) ir patraukėme ta kryptimi iš kur atėjo vyras. Neapsirikome, netrukus pamatėme turgų.

   Čia šurmuliavo daugybė žmonių - kas pirko gėles, kas sūrį, kas vaisius ar daržoves, bet kiekvieno krepšyje buvo matyti artišokai. Vėliau sužinojome, kad balandžio mėnuo yra artišokų derliaus nuėmimo laikas, o patiekalai iš artišokų yra italų pasididžiavimas. Ant vieno prekystalio pamatėme visą paršelį. Pardavėjas atpjaudavo po gabaliuką0, sudėdavo į dėžutę ir siūlė pirkti. Gal mes neįprastai ilgai ten užsistovėjome, o gal pamatė mūsų nutįsusias seiles - atpjovė gabaliuką mums ir davė paskanauti. Mmm...Čia kaip tik tas tradicinis Sardinijos paršelis, kurį viešint šioje saloje būtina paragauti. Iš tiesų laaabai skanu!

   Iš namų darbų:  Porcheddu - žemėje keptas paršelis. Iškasama gili duobė išklojama mirtų lapais. Paršelis paguldomas ant šių kvapių lapų ir užklojamas kitu mirtų lapų sluoksniu. Tuomet duobė su paršeliu visiškai užpilama žemėmis ir ant jos užkuriamas laužas. Mėsa kelias valandas lėtai kepa. Taip iškeptas paršelis patiekiamas ant kamščiamedžio padėklo, apkaišytas mirtos šakelėmis. 

      Ir dar apelsinai - oranžiniai, didžiuliai, sultingi. Neatsispyrėme ir nusipirkome. Ir iš karto, susiradę pirmą laisvą suoliuką, puolėme ragauti. Sultys per rankas tekėjo, kvapas kuteno šnerves, tikra palaima ;)                                       

     Išejus iš turgaus prieš mus atsivėrė gana plati gatvė, kuri vedė į įkalnę, o žmonių gausybė leido suprasti, kad ja eidamos pasieksime miesto centrą.

  
  Ir vėl buvome teisios. Stebėdamos gražiai pasipuošusius žmones,  pasidairydamos į parduotuvių vitrinas, apžiūrinėdamos namų fasadus priėjome Italijos aikštę (Piazza d'Italia), kur stovi paminklas Padre della Patria Vitorrio Emanuelle II - Sardinijos, o vėliau ir visos suvienytosios Italijos  karaliui (XIX a. vidurys).    Erdvi aikštė buvo pilna žmonių. Mamų ir tėčių su mažais vaikais, jaunimo ir ypač daug pagyvenusių žmonių. Gražiai pasipuošę, besišypsantys ir išdidūs jie vaikštinėjo grupelėmis, šnekučiavosi susėdę ant suoliukų, skaitė laikraščius, sveikinosi su naujai atėjusiais. Buvo smagu stebėti tokį šurmulį.  Praleidę kiek laiko Piazza d'Italia patraukėme gilyn į senamiestį. 

Mus žavėjo siauros gatvelės, kuriose virė itališkai temperamentingas gyvenimas.  

 
Staiga ... viskas nutilo, žmonės dingo, kažkuriame skersgatvyje likome tik mes ir daugiau nei gyvos dvasios. Apstulbome, kaip greitai viskas pasikeitė. Atėjo sietos metas. Dabar miesto erdvės atsivėrė tik mums vienoms, kartkartėmis jas dalijantis su vienu kitu čia užklydusiu turistu. Tačiau namuose girdėjosi balsai - žmonės šeštadienio popietę smagiai leido su šeimomis, gal būt prie itališkomis gėrybėmis nukrauto vaišių stalo.

    Apie 4 val. po pietų, skersai-išilgai šlifuojant Sassari senamiestį pastebėjome moterytę su puokšte baltų gėlių. Na, pakikenome, nugvelbė iš kažkur ir dabar namo skuodžia (ot jau tas mūsų sovietinis mentalitetas).  Tai gi, pasukome ten iš kur moterytė atskuodė ir už kampo pamatėme gražią barokinę Šv. Nikolo bažnyčią (Cattedrale di San Nicola), kurioje ką tik vyko tuoktuvės. Dabar į mašiną buvo kraunamos gėlės ir kitos dekoracijos. Priėjome arčiau - ant šventoriaus dar stovėjo krepšeliai su ryžiais ir mėtėsi spalvoti popieriukai. Mes šiek tiek pavėlavome į ceremoniją. Bažnyčia buvo uždaryta, beliko apžiūrėti išorę. Bažnyčia pradėta statyti XII a. o baigta tik XIX a., todėl nenuostabu, kad jos architektūroje galima pastebėti įvairių stilių kaitą. Gausiai išpuoštas bažnyčios fasadas leido tik numanyti kokie turtai slypi bažnyčios viduje. 

   Toliau klaidžiojome po Sassari senamiesti, kartas nuo karto užklysdamos ir į turistams nebūdingas vietas. Taip suradome blusturgį - visai kaip pas mus. Dideliame kelių namų kieme iš mašinų prekiaujantys sendaikčiais žmonės buvo visai pamiršę, kad mieste siesta - todėl žioplinėjom po šį turgų tik mes :)

   Saulei kepinant mus vis labiau  kamavo troškulys, tačiau didžioji dauguma kavinių buvo uždarytas. Ir...mums pasisekė, pamatėme labai jaukią kavinukę su keliasis staliukais lauke, prie kurių italų kompanijos gėrė kavą ar alų. Tad mes taip pat mielai čia prisėdome. Maisto pasirinkimas čia buvo ne koks, tačiau gėrimą tikrai galėjome išsirinkti. Labai norėjosi kažko šalto, tad barmenas mums pasiūlė paragauti vietinio alaus. Ilgai nesvarstę sutikome.  Alus buvo pateiktas atšaldytas stiklinėje vazoje ir išpilstytas į stiklines taures. Tai labiau priminė šampano pateikimo ritualą, nei alaus. paragavome ir buvome maloniai nustebintos - šaltas, gaivus, šiek tiek karstelėjęs, lengvas, gražios pušies sakų spalvos gėrimas maloniai kuteno gomurį ir kėlė mūsų ir taip gerą nuotaiką.  

Pasigardžiavę alumi toliau apžiūrinėjome Sassari - vitrinas ir reklamines iškabas,

siauras gatveles ir atvertas langines,

   

nuostabius senuosius fontanus ir šiuolaikinių menininkų mažosios architektūros paminklus,

Rosello fontanas (pastatytas 1606 m.)

Angelo Maggi fontanas (2012 m.)

 

 

vėjyje plevėsuojančias vėliavas

   

 

ir senas mašinytes, kurių akumuliatoriai kraunami pro gyvenamųjų namų langus.

 

                       

 

   Taip bevaikštant aptikome nuostabų restoraną, kurio šeimininkai mus maloniai pakvietė į vidų apsidairyti. Restoranas įsikūręs seno malūno patalpose. Rūsyje dabartiniai savininkai įrengę mini muziejų. Jie patys su didžiausiu entuziazmu aprodė mums savo eksponatus - senojo malūno įrenginius. Buvo tikrai įdomu ir nuostabu, kad jie net neužsiminė apie tai, kad gal mes papietautumėme jų restorane ar kaip kitaip atsidėkotumėme už ekskursiją.

 

 

Diena slinko į vakarą, mūsų laikas Sassari išseko, reikėjo grįžti į stotį ir vėl traukinuku čiuku-čiuku į Cagliari. O ten... o ten mūsų jau laukė ką tik iš Lietuvos atskridusi ketvirtoji mūsų kompanijos narė. 

 

                                                            ATOSTOGOS TĘSIASI!!!