Guillaume Musso Popierinė mergina

 Vienas sakinys. ,,Jei menas egzistuoja dėl to, kad nepakanka tikrovės, tikriausiai ateina laikas, kai nebepakanka nė meno ir peržengiama beprotybės ir mirties riba." 108 p.

  ,,Knyga įgauna formą tik skaitoma. Ne kas kitas, o skaitytojas suteikia jai gyvybės, iš detalių sukurdamas įsivaizduojamą pasaulį, kuriame gyvena personažai"263 p.

   ,,Laikas eina, ir mes einame kartu su juo, dažniausiai darydami tai, ką galime, o ne tai, ką norime." 281 p.

Žanras. Romantinis trileris.

Viršelis. Guillaume Musso   Popierinė mergina (La fille de papier), leidykla Baltos lankos, 2016 m., iš prancūzų kalbos vertė  Donata Pleškevičienė, 400 p. 

Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas – gimė 1974 m. Antibes, susižavėjo literatūra dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

  Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Et après...“ (2004 m.). Ši sulaukė dar anuomet autoriui neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

   Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

Apie knygą. Ji staiga atsirado mano terasoje vidury nakties siaučiant audrai, permirkusi ir visiškai nuoga.– Iš kur jūs atsiradote?
– Aš iškritau.
– Iš kur iškritote?
– Iškritau iš knygos. Iškritau iš jūsų istorijos!

   Įkvėpimą praradusio garsaus rašytojo Tomo Boido gyvenime staiga pasirodo keista mergina. Ji labai graži, bet apimta nevilties. Jei jis nustos rašyti – mergina pražus. Neįmanoma? Ir vis dėlto... Ar ji nužengė iš jo rašomo romano puslapių?
Tomas ir Bilė drauge patirs neįtikėtiną nuotykį, kur realybė susipins su fikcija ir įstums juos į svaiginantį ir pražūtingą žaidimą.
   Popierinė mergina yra sąmojingas, įtemptas, romantiškas, pribloškiantis pasakojimas apie išgalvotą personažą – ir kartu neabejotinai gyvą žmogų, – kurio gyvenimas priklauso nuo vienintelės knygos. 

  Mano nuomonė. Tai penkta mano skaityta G. Musso knyga. Jau taip nebedžiūgauju, kaip džiūgavau ką tik atradusi šį autorių. Taip, knyga persmelkta romantika, fantazija, ją  lengva skaityti, tačiau nebeliko to netikėtos pabaigos laukimo, nes jau gali numanyti, kaip viskas baigsis, jau kažkurioje knygoje kažkas panašaus šmėstelėjo. Be to, ir skaitymas prailgo, atsibodo sekti ilgas brokuotos knygos paieškas bei daugelio pašalinių personažų gyvenimus. Neužkabino manęs ši istorija, neįtraukė, taip, kaip įtraukdavo kitos šio autoriaus knygos.

Įvertinimas. 3/5

Tuno salotos

  Jau daugiau kaip 15 metų šios salotos puikuojasi ant mūsų Kalėdinio stalo ir, nepatikėsite, dar niekam nepabodo - gal todėl, kad retai gaminame, o gal todėl, kad labai skanios. 

 Pabandykite pasigaminti ir jūs. Tai visiškai paprasta.

   Reikės:

2 indelių tuno aliejuje;

2 stiklinių biriai virtų ryžių;

pusės stiklinės kapotų graikiškų riešutų;

mažas indelis mėgstamo majonezo (200-250 g);

žalių petražolių;

agurko;

druskos, pipirų.

Gaminame:

Tuną išimti iš indelio, nusunkti, susmulkinti šakute ir sumaišyti su virtais ryžiais, riešutais bei smulkintomis petražolėmis. Sumaišyti su majonezu. Pagal skonį pagardinti druska, pipirais ir valandai padėti į šaldytuvą. Tiekiant į stalą - lėkštės dugną iškloti žalio agurko griežinėliais, ant kurių išdėti paruoštas tuno salotas.

   Skanaus!

Apelsinų griežinėliai šokolade

   Skanėstai turi būti skanūs ir sveiki - štai tokiu šūkiu dabar vadovaujuosi, kuomet kyla noras  pasmaližiauti. Vieną tokių skanėstų siūlau ir jums pasigaminti. 

    Reikės 2 apelsinų, 500 g cukraus, 300 ml vandens, 100 g juodojo šokolado, 

    Apelsinus reikia labai gerai nuplauti (nutrinti kempinėle su soda ir nuplauti po tekančiu vandeniu), supjaustyti griežinėliais. 

    Vandenį užvirti, supilti cukrų ir maišyti kol cukrus visiškai ištirps. 

    Sumesti apelsinų griežnėlius bei pavirti ant nedidelės ugnies 20-30 min. 

  Kai apelsino žievelė taps skaidri, apelsinus ištraukti ir, nusausinus, sudėti į kepimo popieriumi išklotą skardą.  

   Orkaitę įkaitinti iki150 laipsnių ir įdėti skardą su apelsinų žievelėmis. Džiovinti šiek tiek pravėrus orkaitės dureles apie 15 min, vėliau temperatūrą sumažinti iki 100 laipsnių ir dar džiovinti 20-30 min

  Šokoladą suberti į dubenėlį, kurį įstatyti į verdančio vandens puodą, ir maišyti, kol šokoladas ištirps. 

   Imti po vieną apelsino griežinėlį ir pusę jo panerti į karštą šokoladą. Šokoladuotus apelsinus sudėti ant kepimo popieriaus ir palikti džiūti šaltoje patalpoje.

   Po valandėlės galite ragauti, vaišinti svečius arba gražiai įpakuoti ir dovanoti. 

Jana Vagner Vongo ežeras

Vienas sakinys. ,,Kas sugalvojo taisyklę gyventi langas priešais langą, durys priešais duris, kas nutarė, jog šitaip saugiau - tarytum žmonės, tokie patys kaip tu, gyvenantys šalia, netampa pikčiausiais priešais, jeigu tu turi tai, ko jiems baisiausiai reikia." 85 p.
Žanras. Apokaliptinis kelio romanas.
Viršelis. Jana Vagner Vongo ežeras (Вонгозеро), leidykla Alma littera, 2015 m., iš rusų kalbos vertė Zita Marienė, 392 p.
Apie autorę. Rusų rašytoja Jana Vagner gimė 1973 m. spalio 8 d. Maskvoje, mišrioje šeimoje. Jos čekė motina į Maskvą atvyko 60-taisiais studijuoti rusų kalbos ir literatūros. Besimokydama universitete ji ir susipažino su būsimu Janos tėčiu. Būsimoji rašytoja mokėsi Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete, kurį baigusi tapo vadybos magistre. Jana dirbo vertėja, žinių pranešėja radijuje, logistikos vadybininke. Darbo reikalais lankėsi daugelyje Afrikos, Europos ir Lotynų Amerikos šalių. Dabartiniu metu rašytoja su vyru, paaugliu sūnumi, trimis šunimis ir dvejomis „sunkaus charakterio“ žuvelėmis gyvena Maskvos priemiestyje, kaimiško stiliaus name. „Patys geriausi dalykai mano gyvenime nutikdavo atsitiktinai ir be jokio pasiruošimo. Aš niekada nebuvau pogrindine grafomane, jaunystėje nerašiau eilių, nėra jokios kankinančios priešistorės mano biografijoje. Aplamai nelabai tikiu daugiamečiu sunkumų įveikimu. Jeigu tu visą laiką jauti pasipriešinimą, greičiausiai  judi neteisinga kryptimi. Paprasčiausiai vieną dieną staiga panorau rašyti. Sukūriau internetinį tinklaraštį ir parašiusi įkėliau ten keletą savo tekstų. Visa kas nutiko po to – ne daugiau nei laimingų atsitiktinumų grandinė, iš kurių ir susidėjo mana maža, bet simpatiška „rašytojos karjera“.
Apie knygą. Gripas. Kasmet juo serga milijonai žmonių, tačiau mes nelaikome jo itin sunkia liga. Bet kas, jei vieną dieną virusas mutuos ir įsisiautės taip, kad ištisi miestai bus uždaryti ir aptverti karantino kordonais, o epidemija plis tolyn ir tolyn?
   Saujelė žmonių iš prestižinės Pamaskvio gyvenvietės nutaria gelbėtis – viską palikę bėgti, važiuoti prie Vongo ežero tolimojoje Karelijoje, kur saloje vienas iš kompanijos, Serioža, turi medžioklės namelį. Kelionė ilga ir pavojinga, kiekvienas kilometras – akistata su mirtimi, kiekviena valanda – žmogiškumo išbandymas.
   „Vongo ežeras“ netelpa į vieno žanro rėmus – tai ir išlikimo istorija, ir kelio romanas, ir sukrečianti psichologinė drama. Šis pirmasis jaunos rusų autorės Janos Vagner romanas sulaukė didelio pasisekimo tarp internautų Rusijoje ir užsienyje, buvo nominuotas kelioms literatūrinėms premijoms.
   Plačiau apie knygą ir autorę čia.

Mano nuomonė. Jaunystėje labai mėgau fantastinę literatūrą. Vėliau kažkaip nutolau nuo šio žanro, todėl dabar buvo labai nedrąsu imti tokio pobūdžio knygą į rankas. Tačiau...perskaičiau ir patiko. Tiesa, šios knygos prie grynos fantastikos negalima priskirti, tai greičiau apokaliptinė kelio istorija „road story“. Gerai suręsta ir nenuobodi istorija.  Visa tai, kas rašoma knygoje, tikėtina, gali įvykti ir realiame gyvenime, todėl knyga ir prikausto dėmesį, verčia susimąstyti: o kaip tu elgtumeisi tokioje situacijoje? Tad fantastikos, kaip minėjau, čia ne itin daug, gal daugiau stebina tai, kad knygos herojai atvyksta į numatytą vietą visi sveiki ir gyvi - net tėvas, kurį kelionėje ištiko infarktas, buvo, autorės valia, atgaivintas  visai netyčia į keliautojų kompaniją priklydusio gydytojo. Štai tokios knygos vietos atstovauja žanrui ,,iš fantastikos srities", o visa kita gana realu ir įtikinama. Dabar imuosi knygos tęsinio...

Įvertinimas. 4/5

Tiramisu

 

  Kaip rašo Vikipedija, tiramisu yra itališkas desertas, gaminamas iš sausainių ,,pirštelių", išmirkytų kavoje, kiaušinio trynių ir mascarpone sūrio. Tiramisu gardinamas Marsalos vynu ir kakavos milteliais.

Tiramisu atsiradimo istorijų yra ne viena. Vieni teigia, kad pirmasis toks receptas buvo aprašytas Giovanni Capnist receptų knygoje I Dolci Del Veneto 1983 m. Istorikų teigimu, pirmą kartą Tiramisu buvo paminėtas Sienoje. Ši versija teigia, kad toks gaminys buvo pagamintas didžiojo Toskanos hercogo Kozimo III garbei 1969 m. gruodžio 24 d., kuomet jis aplankė Sienos miestą.

Mano tiramisu receptas tėra itališko tiramisu variacija.

 

 

 

Reikės:
 200 g pailgų sausainių ,,Damų piršteliai" (Savoiardi);
500 g mascarpone sūrio;
200 g grietinėlės (35 proc.);
4 kiaušinių tryniai;
4 šaukštai cukraus pudros;
200 ml stiprios kavos pagardintos 40 g brendžio;
kakavos miltelių, tarkuoto juodojo šokolado.

 Gaminame:
   Užviriname puodą su šlakeliu vandens ir įstatome į jį dubenėlį su kiaušinių tryniais, suberiame cukrų ir 5 minutes plakame šluotele arba mikseriu iki kiaušinių tryniai tampa purūs ir įgauna beveik baltą spalvą. Išjungiame ugnį, iškeliame dubenį su tryniais ir dar kelias minutes plakame. Tuomet paliekame praaušti.

 

    Grietinėlę taip pat išplakame iki standumo. Sumaišome su mascarpone sūriu, supilame pravėsusius trynius ir viską išmaišome iki vientisos masės.
   Sausainėlius pamirkome (tiesiog tik pamerkiame ir ištraukiame) šaltame espresso su brendžiu ir jais išklojame norimos formos indo dugną (aš naudojau keturkampę formą). Ant jų dedame sluoksnį paruoštos mascarpone masės, gausiai apibarstome kakava. Vėl dedame sausainius, mascarpone ir barstome kakava. Jei dar liko sausainių ir masės, formuojame trečią sluoksnį. Torto viršutinį sluoksnį apiberiame kakava ir šokoladu.
   Pagamintą tortą dedame kelioms valandoms (dar geriau - parai) į šaldytuvą, kad sluoksniai įsigertų vienas kito aromato.

Ragaujame. Skonis tikrai tikrai dieviškai geras. Na, nuotraukėlės gal ne tokio gero skonio (atleistina - darytos telefonu), tačiau tortas, pasikartosiu, perfetta.

Guillaume Musso Dabarties akimirka

Vienas sakinys. <...> mes turime antrą gyvenimą, ir antrasis prasideda tada, kai suvokiame, kad mums skirtas tik vienas gyvenimas." 120 p.

Žanras. Romantinis trileris.
Viršelis. Guillaume Musso   Dabarties akimirka ( L'instant présent), leidykla Baltos lankos, 2016 m., iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleškevičienė, 288 p.

Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 16 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 

   G. Musso  gimė 1974 m. Antibes, susižavėjo literatūra dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Et après...“ (2004 m.). Ši sulaukė dar anuomet autoriui neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

  Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo

Apie knygą. Lizai ir Arturui lemta matytis tik kartą per metus.
Jis savo gyvenimą praleidžia jos ieškodamas...
...Ji savąjį – jo laukdama.

   Kai Lizai prausiantis duše netikėtai šalia išdygsta pirmąkart gyvenime matomas vyras, ji iš visų jėgų jam tvoja ir pabėga. Antrąkart jie susitinka bare. Šįkart – neatsitiktinai, nes Arturas jos ieškojo po visą Niujorką. Tačiau ji nė nenutuokia, kad tai tas pats vyras. Tarp jų akimirksniu užsimezga nepaprastas ryšys.

   Nuo šiol Liza rizikuos viskuo, kad galėtų būti su Arturu. Net jeigu jis prašys padaryti keisčiausių dalykų... Nes Arturas ne toks kaip visi vyrai. Jis Lizai atskleidžia siaubingą paslaptį, kuri jų meilę paverčia sunkiausiu gyvenimo išbandymu:

   „Tai, kas su manimi darosi, yra neįsivaizduojama, bet vis dėlto tikra...“

   Labiau nei bet kada anksčiau nenuspėjamas Niujorkas tampa Lizos ir Arturo jausmų labirintu. Jiedu sujungia savo likimus, kad pabėgtų nuo negailestingiausio jų meilės priešo – laiko.

  „Dabarties akimirka“ – svaiginantis, romantiškas, įtemptas psichologinis trileris su kvapą gniaužiančia pabaiga.

Mano nuomonė. Šiuos metus pradėjau nauja G. Musso knyga. Lengvai skaitoma, užteko 6 valandų įveikti visus 288 puslapius. Kaip visada, fantazija begalinė. Kadangi esu perskaičiusi ne vieną G. Musso knygą, jau žinojau, kad atomazga bus netikėta, todėl bandžiau sau mintyse kurpti įvairias galimas knygos pabaigas, tačiau toks variantas, kokį pasirinko rašytojas, sunkiai kam galėjo ateiti į galvą. Gal kiek dirbtinai peršokama prie atomazgos, tačiau man ji buvo visiškai priimtina ir logiškai susieta su knygos siužetu. Beje, dėl siužeto, tai šiuokart rašytojas nepasirodė ypač originalus, skaitant vis lygindavau G. Musso kūrinį su Audrey Niffenegger knyga ,,Keliautojo laiku žmona". 

Įvertinimas. 4/5

Hannah Kent Paskutinės apeigos

Vienas sakinys. ,,Žinoti, ką žmogus padarė, ir žinoti, koks tai žmogus, yra du skirtingi dalykai." 127 p

Žanras. Istorinis romanas.

Viršelis. Hannah Kent Paskutinės apeigos (Burial Rites), leidykla Baltos lankos, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Jovita Groblytė-Hazarika, 366 p.

Apie autorę. Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Tėvas - buhalteris, mama - mokyklos direktorė, sesuo - aktorė. Nuo vaikystės Hannah mėgo skaityti knygas ir kurti įvairias istorijas. Dar paauglystėje pagal mainų programą ji keliavo į Islandiją, kur pirmą kartą išgirdo Agnes Magnúsdóttir istoriją. Vėliau iš surankiotų istorijų, kruopštaus darbo archyvuose ir literatūrinio talento gimė ,,Paskutinęs apeigos". Šis romanas sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba. 

   Šiuo metu Hannah Kent gyvena Adelaidėje, yra Australijos literatūros žurnalo Kill Your Darlings įkūrėja ir leidybos direktorė. Toliau tęsia savo literatūrinę karjerą. 2016 m. pasirodė jos nauja knyga The Good People. 

Apie knygą. Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų. Viename 1829-ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo. Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Mano nuomonė. Šią knygą susirasti ir skaityti paskatino internetiniai pokalbiai apie knygas. Visose svetainėse, kuriose aptariamos perskaitytos knygos, mirgėte mirgėjo atsiliepimų apie šį romaną. Toks ažiotažas kėlė susidomėjimą. Bibliotekoje susiradau knygą ir vedama smalsumo atsiverčiau pirmą puslapį. ,,Jie pasakė, kad aš turiu mirti. Pasakė, kad aš atėmiau gyvybę ir už tai turiu sumokėti tuo pačiu." - jau pirmas sakinys, dar net nesusipažinus su pagrindine veikėja, sukėlė abejones jos kaltumu ir privertė versti puslapį po puslapio iki paskutinio taško. 
   Pirmiausia nustebino pati autorė - jauna australė, kuri sodria, vaizdinga kalba pasakoja apie tolimą jai šalį. Suku patikėti, kad žmogus gimęs ir augęs šiltoje Australijoje taip įtaigiai gali perteikti atšiaurų Islandijos grožį, taip įtikinamai piešti niūrų XIX a. pradžios žmonių gyvenimą sniego ir žvarbių vėjų čaižomoje salos šiaurėje. Skaitydama galėjau puikiai įsivaizduoti šaltas, velėna dengtas trobas, šildomas krosnimi, kūrenama sudžiūvusiu karvių mėšlu, ant kurios tuo pat metu verdama košė iš kerpių. Pro Hannah Kent akis nepraslysta nei viena buities detalė - nuo storo, purvino moteriško sijono iki avienos ruošimo žiemai ceremonijos. 

 Antra - knygos siužetas. Paskutinės Islandijoje mirties bausme nuteistos Agnes Magnusdotir istorija. Paimtas tikras istorinis faktas ir įvilktas į literatūrinį rūbą sudaro puikų duetą. Su Agnes susipažįstame jos pervežimo į Jono Jonsono šeimos namus, kur ji turės praleisti savo paskutinius mėnesius iki bausmės įvykdymo. Stebime Margaretės ir jos dukterų baimę susidūrus su nusikaltėle. Vėliau baimės ir smalsumo mišinį, kuris, galų gale, perauga į užuojautą ir meilę. Skaitytojui lengviau susigaudyti Agnes poelgiuose, juos pateisinti ar smerkti, nes Hannah Kent dėka galime klausytis Agnes minčių, tačiau Jono Jonsono šeimai bei kitiems kaimo gyventojams Agnes suprasti ir prakalbinti reikia laiko. O jo yra labai nedaug. Ir kai Agnes pasaulis atsiveria, kai ji tampa Jonsonų šeimos dalimi, ateina ta lemtinga bausmės (pelnytos ar ne, tenka spręsti pačiam skaitytojui) diena.  Manau, kad paskutiniai skirsniai - bausmės vykdymo diena - yra pati emocingiausia, pati stipriausia knygos dalis. 
   Puikus kūrinys, patraukia ne tik savo siužetu, bet ir, pasikartosiu, sodria, vaizdinga kalba. Ačiū vertėjai už puikiai atliktą darbą. 
  Įvertinimas. 5/5

Ruth Rendell Vaikeliai girioje

Vienas sakinys. ,,...jei in vino veritas ir gali būti tiesa, tai in miseria veritas, arba ,,bėdoje tiesa", tikrai yra tiesa." 77 p.
Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Ruth Rendell Vaikeliai girioje (The Babes in the Wood), leidykla Baltos lankos, 2009 m., iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė, 446 p.

Apie autorę. Ruth Barbara Grasemann gimė 1930 m. Pietiniame Vudforde (Jungtinė Karalystė), mokytojų šeimoje. Baigė Laughton mergaičių mokyklą, vėliau dirbo vietos laikraščio korepondente. Būdama 20 metų ištekėjo už Don Rendell. 1953 m. jiems gimė sūnus Simon. Pora 1975 m. išsiskyrė, tačiau po poros metų vėl susituokė ir gyveno drauge.

Ruth Rendell - viena žymiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė. Jos romanai nuolat ekranizuojami (pvz. Pedro Almodovaro  filmas ,,Virpantys kūnai").

Nuo pirmosios knygos (1964) R. Rendell susišlavė gausybę apdovanojimų, tarp jų Detektyvų rašytojų asociacijos Auksinį Durklą — 4 kartus (1976, 1986, 1987, 1991) ir Menų Tarybos nacionalinę knygos premiją (1980). 1985 m. ji gavo Sidabrinį Durklą, 1987 m. - jau trečią prestižinę JAV Edgaro premiją. 1991 m. - Detektyvų rašytojų asociacijos Cartier deimantiniu Durklu, 1996 m. Britų Imperijos komandoro ordinu, be to, jai suteiktas baronienės titulas.

Lietuvių kalba yra išleistos trys Ruth Rendell knygos: ,,Krokodilo nasruose", ,,Pamergė" ir ,,Vaikeliai girioje".

Apie knygą.  "Vaikeliai girioje" (Babes in the Wood) - tradicinė anglų pasaka apie girioje paliktus mirusius vaikus, paukštelių uždengtus lapais. Didžiojoje Britanijoje šis pavadinimas dar vartojamas, kai kalbama apie nužudytus vaikus, kurių palaikai rasti miške. 

   Deidai grįžo namo iš Paryžiaus truputį po vidurnakčio. Namas skendėjo tamsoje, vaikų miegamųjų durys uždarytos, taigi tėvai nuėjo miegoti nepažiūrėję. Na, turbūt ir neturėtų žiūrėti. Juk Džailsui penkiolika, o Sofi - trylika. Ir tik gerokai įdienojus ponia Deid apsižiūrėjo, kad vaikų nėra.

   Potvynių užlietos Anglijos ir Velso lygumos, nesiliaujantis lietus ir kebli užduotis vyriausiajam inspektoriui Veksfordui iš Kingsmarko kriminalinių tyrimų tarnybos: surasti du per potvynį dingusius vaikus ir jų auklę. Ar vaikai paskendo, ar jie dar vis gyvi? O gal jie - vaikeliai girioje?

Mano nuomonė. Seniai ši knyga man nedavė ramybės - intriguojantis pavadinimas ir paslaptingas viršelis traukė pavartyti. Pasiėmiau, ir ne tik pavarčiau bet ir perskaičiau. Deja, mano vilčių ji nepateisino. Negaliu pasakyti, kad neįdomi, kad siužetas lėkštas - ne, bet kažkokio kabliuko, kažkokios detektyvinės ,,razinkos" jai trūksta. Flegmatiško detektyvo Veksfordo tyrimas vyksta  labai jau lėtai, tiesiog norisi tą inspektorių pastumti, pabaksnoti, įgnybti, kad tik greičiau judėtų - man jau aišku, kas yra kas, o jam vis liudininkus kažkelintą kartą apklausti reikia :)  Ir dar tas erzinantis šalutinis veikėjas - bjaurus angliškas oras. Lyja, drebia, vanduo semia ne tik batus, bet ir namų pamatus, persmelkia kaulus, užvaldo mintis ir nuotaikas. Belieka atsidusti: ach tas angliškas oras, ach tas klasikinis angliškas detektyvas. Turbūt aš jau išaugo iš jo marškinių.

Įvertinimas. 3/5

Kate Atkinson Gyvenimas po gyvenimo

Vienas sakinys. "Vienas mirksnis, vienas slystelėjimas, ir žmogus gali viską prarasti."     46 p.

Žanras. Istorinis romanas (knyga 2013 m. Goodreads Choice Awards išrinkta geriausiu metų istoriniu romanu). 

Viršelis. Kate Atkinson Gyvenimas po gyvenimo (Life after Life), Tyto alba, 2014 m., Vilnius, iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė, 584 p.

Apie autorę.   Kate Atkinson gimė 1951 m. Jorke, Didžijoje Britanijoje. 1974 m. University of Dundee ji gavo anglų literatūros magistro laipsnį. Buvo du kartus ištekėjusi, turi dvi dukras. Šiuo metu gyvena Edinburge. Pirmasis jos romanas Anapus fotografijų (Behind the Scenes at the Museum)  pasirodė 1995 m.  iškart pelnė jai Whitbread (dab. Costa) premiją ir tarptautinį pripažinimą. 2011 m. už nuopelnus literatūrai ji buvo apdovanota Britanijos imperijos ordinu. Kate Atkinson taip pat yra  išleidusi keturias knygas apie privatų detektyvą Džeksoną Brodį. Paskutinis jos romanas  ,,Dievo griuvėsiai" (A God of Ruins) jau išverstas į lietuvių kalbą ir Tyto alba leidykos ruošiamas spaudai.

Apie knygą. Vienas įspūdingausių XXI a. romanų, sudėtinga ir labai įdomi knyga, pasakojanti apie mergaitės Ursulos Tod gyvenimą, nutrūkstantį ir vėl prasidedantį iš naujo. „Gyvenimas po gyvenimo“ – nepaprasta istorija apie galimybę daug kartų pradėti gyventi iš naujo ir ištaisyti praeities (bei istorijos) klaidas. 1910 metų vasario vienuoliktoji, Anglijoje siaučiant pūgai pasiturinčio finansininko šeimoje gimsta mergaitė, Ursula Tod – trečiasis šeimos vaikas. Deja, naujagimė miršta net neįkvėpusi, nes daktaras per sniegą negali nusigauti iki gimdyvės. Tačiau Ursulos istorija nepaprasta – ji gauna dar vieną šansą pradėti gyvenimą. Viskas kartojasi, tik šįkart daktaras spėja laiku...

Mano nuomonė. Įdomi knygos kompozicija. Pasakojimas sudėliotas iš daugelio skyrių, kurie prasideda Ursulos gimimo epizodu. Laikas tarsi sukasi ratu, gyvenimas kartojasi vėl ir vėl, tik likimas kiekvienąsyk pakrypsta kita linkme. Knyga parašyta dejavu principu. Aš tai jau kažkur mačiau, aš tai jau kažkada patyriau - gali pasakyti pagrindinė herojė.  Knygoje daug skausmo, liūdesio, tačiau perskaitytas tekstas nepalieka slegiančio įspūdžio, kartėlio jausmo. Vis pagalvoji, o ką tu pakeistum savo gyvenime, jei galėtum dar ir dar kartą jį nugyventi.

  Knygos apimtis didelė, daug karo epizodų (tiek Pirmojo Pasaulinio karo, tiek ir Antrojo Pasaulinio), daug aprašomosios dalies, ypač Londono bombordavimo epizodai (kuomet Londonas net 57 dienas be pertraukos buvo bomborduojamas). Kartais pagaudavau save galvojant, kam reikalingi tokie ilgi karo baisybių aprašymai, juk galima buvo trumpiau išreikšti mintį ar perteikti emociją. Tačiau tokia jau istorinio romano paskirtis - gražia kalba, per herojų poelgius, charakterius, jų aplinką perteikti vaizduojamojo meto realybę. 
  Atvirai, buvo ir tokių momentų, kai sakiau sau, gana, nebeskaitysiu. Tačiau paniurzgėdavau, padėdavau knygą valandėlei į šalį, apsisukdavau... ir vėl įnikdavau į tekstą, nes dar ne viską žinojau apie Ursulą, nes nauji jos gyvenimai traukė kaip magnetas.

Įvertinimas. 4/5

Tortilijų paplotėlių su sūriu užkandis

   Kai sulaukiate svečių ir reikia greito bei skanaus užkandžio prie taurės vyno, pasigaminkite tortilijų paplotėlius su sūriu. Tobulai skanus derinys. Idėjos autorė mano draugė Algė, kuri vieną vakarą pasikvietė kelis draugus pavakaroti ir pavaišino šiuo užkandžiu. Nusigriebiau jos idėją ir pati išbandžiau. Greita ir paprasta. Dabar jos idėja dalinuosi su jumis.

  

  Reikės:
  tortillas (tortilijų) paplotėlių;
  gabalėlio ,,Brie President" ar kito sūrio su baltuoju pelėsiu;
  gabalėlio ,,Memel Blue" ar panašaus pelėsinio sūrio;
  tarkuoto kietojo sūrio ,,Džiugas" ar kito tarkuoto parmezano stiliaus sūrio;
  1-2 šaukštai majonezo;
  kelios juodosios alyvuogės arba keli saulėje džiovinti pomidorai, pagal skonį baziliko lapelių ir gražgarsčių.

  Tortilijas (panašiai pusantros tortilijos dviems žmonėms) plonai aptepame majonezu. Ant kiekvienos tortilijos supjaustome kelis gabalėlius ,,Brie President" sūrio, patrupiname ,,Memel Blue" sūrio, supjaustome kelias alyvuoges (arba džiovintus pomidorus), uždedame baziliko lapelius (jei mėgstate) ir visa tai apibarstome susmulkintu ,,Džiugo" sūru. Tortilijas sudedame ant kepimo skardos ir pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę (būtinai į orkaitę, ne į mikrobangų krosnelę!). Kepame apie 10 min. - sūris išsilydo, o tortilijų kraštai pagelsta ir tampa traškūs. Supjaustome trikampėliais ir paskaniname gražgarsčių lapeliais. Skubiai nešame ragauti, nes užkandis skaniausias šiltas.

   Smagaus vakarėlio! 

Apelsinų žievelių cukatos

  

Artėja Kalėdos. Žmonės jau užsikrėtė Kalėdų karštine - skuba, lekia, perka. Lauke ir namuose pakvipo mandarinais bei imbieriniais sausainiais. Ir aš ne išimtis - šiandien prisipirkau apelsinų ir gaminau cukatas. Apelsinus (5 vienetus) labai gerai nuploviau su soda, nušluosčiau ir skustuku nulupau žievelę. Didesnes žieveles dar išilgai perpjoviau.

  Užvirinau vandenį ir sumečiau žieveles. Paviriau apie 10 min. Nukošiau. Vėl užvirinau vandenėlį ir dar 10 min. paviriau. Žieveles supyliau į kiaurasamtį nusivarvėti.

   Iš vienos stiklinės vandens ir dviejų su puse stiklinių cukraus išviriau sirupą. Subėriau žieveles. Ant mažos ugnies viriau, kol jos tapo skaidrios. Nupyliau sirupą, nusausinau žieveles ir sudėjau jas po vieną ant  kepimo popieriumi išklotų grotelių. Orkaitę įkaitinau iki 80 laipsnių ir džiovinau apie 3 val. (jei žievelės storesnės, džiovinti teks ilgiau). Išdžiūvusias žieveles apibarsčiau cukrumi, atvėsinau ir sudėjau į sandarų stiklinį indą. Bus puiki puošmena pyragams bei dovana draugams!  

    

   

Ruta Sepetys Tarp baltų debesų

Vienas sakinys. ,,Kitų nedorybė nesuteikia mums teisės elgtis nedorai." 300 p.
Žanras. Istorinis romanas.
Viršelis. Ruta Šepetys Tarp pilkų debesų (Between Shades of Gray), leidykla Alma littera, 2011 m., iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė, 334 p.

Apie autorę. Rūta Šepetys gimė 1967 m. Detroite (JAV), lietuvio ir amerikietės šeimoje. Šeimoje iš trijų vaikų ji jauniausia. Jos tėvas Lietuvą paliko 1940 m., vėliau devynerius metus praleido Vokietijos pabėgėlių stovyklose ir 1949 m. atvyko į JAV. Rūta Šepetys baigė Hilsdalo koledžą (Hillsdale College), kur studijavo operą, tarptautinius finansus. Vėliau mokslus tęsė Prancūzijoje (Toulone ir Nanse). Įgijusi magistro laipsnį grįžo į JAV ir trylika metų dirbo Los Andžele muzikos verslo srityje. Įkūrė savo firmą, atstovavo daugeliui garsių JAV muzikantų, dainininkų ir grupių. Panorusi šiek tiek ramesnio gyvenimo, persikėlė į Tenesio valstiją. Dabar Rūta gyvena Nešvilyje su vyru Michael Smith, netoli tėvų ir vyresnio brolio. 2005 m. ji pirmąkart lankėsi tėvo gimtinėje.

Rūta Šepetys išgarsėjo visame pasaulyje romanu ,,Tarp pilkų debesų" (angl. Between Shades of Gray) apie lietuvių tremtį į Sibirą Antrojo pasaulinio karo metais. Visi veikėjai išgalvoti, tačiau sąlygos, kuriose jiems teko išgyventi, – tikros, sukurtos remiantis tremtinių pasakojimais. Knyga skirta vaikams ir paaugliams, tačiau, daugelio nuomone, ji tinkama skaityti visų amžiaus grupių žmonėms. Romanas pateko į „The New York Times“ bestselerių sąrašą, išverstas į 27 pasaulio kalbas.

Apie knygą. 1941-ieji. Penkiolikametė Lina, talentinga meniškos sielos mergaitė, rengiasi dailės studijoms, o jauna širdis pasirengusi pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir gražiausios svajonės pažyra šukėmis... Lina su motina ir broliu išvežama į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime.

Mergina stengiasi narsiai atlaikyti likimo jai skirtus smūgius ir prisiekia įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniuose ir aprašymuose. Rizikuodama gyvybe, Lina kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir jam tai bus ženklas, kad brangiausi žmonės dar gyvi.

Neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą šiurpioje tremtinių kasdienybėje. Tik ar vien meilės pakanka, kad išliktum?

Mano numonė. Net nežinau kaip vertinti. Papasakota istorija - jautri tema kiekvienam lietuviui. Tačiau knyga pasirodė paviršutiniška, visos emocijos hiperbolizuotos, išryškintos, nenatūralios, tarsi suvaidintos. Visi vaizdai lyg plaukia  paviršiumi, o iki tikrų jausmų taip ir neprisikapstoma. Skaitydama nuolat jutau, kad autorė pati to neišgyveno, o svetimą skausmą įtaigiai perteikti labai sunku. Man nuolat norėjosi R. Sepetys knygą lyginti su B. Sruogos ,,Dievų mišku" - literatūrinės įtaigos prasme, ar su tremtinių prisiminimais - istorinės tikrovės atspindėjimo prasme. Tiek vienu, tiek kitu atveju R. Sepetys knyga pralaimėjo. Tik viena gerai, kad ši autorė aplamai bando populiariai pateikti istoriją jaunajai kartai bei supažindinti plačiąją amerikos visuomenę su Baltijos šalių sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Įvertinimas. 3/5

Ekranizacija. Pagal R. Sepetys knygą ,,Tarp pilkų debesų" šiuo metu yra statomas filmas. Filmas ekranuose turėtų pasirodyti 2017 m. Filmą režisuoja lietuvių kilmės amerikiečių režisierius Marius Markevičius. Linos vaidmeniui pakviesta greitai populiarėjanti jauna britų aktorė Bel Powley, Linos mamą vaidina norvegų aktorė Lisa Loven Kongsli, Andrių vaidina John Hauer King.

  Kaip sako pati autorė: ,,Manau, kad filmas bus geresnis nei knyga". Belieka tikėtis ir laukti, nes knygos kinematografiškumo nepaneigsi.

Purus keksas su obuoliais

  Šiandien pirmas Advento sekmadienis. Šviesaus stebuklo laukimo pradžia. Ant stalo sudedu žvakes, eglės šakelę ir raudoną blizgantį burbulą. Pasipuošę! Belieka kažką skanaus šiam vakarui išsikepti. ,,Baking secrets" siūlo obuolių keksą. Susigundau.

Pasiruošiu produktus (pakoreguotus pagal namo skonį):

200 g miltų;
a. š. kepimo miltelių;
žiupsnelis druskos;
150 g cukraus;
1 citrinos nutarkuota žievelė;
100 g aliejaus;
2 kiaušiniai;
vienas didelis antaninis obuolys;
glazūrai:
3 kupini šaukštai cukraus pudros;
 pusės citrinos sulčių.


Gaminu:

 Dubenyje išmaišau persijotus miltus, kepimo miltelius ir druską. Kitame dubenyje mikseriu suplakiau kiaušinius, cukrų, aliejų ir grietinę. Šią masę supyliau į miltus. Įbėriau tarkuotų citrinos žievelių ir viską vėl išmaišau su mikseriu. Tuomet subėriau obuolius - nuluptus bei supjaustytus nedideliais kubeliais - ir šaukštu atsargiai juos įmaišau į tešlą. Tešlą supyliau į nedidelę kekso formą ir kepiau  pradžioje 200 laipsnių orkaitėje 30 min., tuomet temperatūrą sumažinu iki 180 laipsnių ir kepiau dar 30 min.

  Iškepusį keksą atvėsinau ir padengiau glazūra, kurią pasigaminau sumaišiusi cukraus pudrą su citrinos sultimis. 

   

   Kepinys gavosi purus, tiesiog tirpstantis burnoje, tačiau keksu jo pavadinti negaliu. Tai greičiau labai skanus obuolių pyragas, keptas kekso formoje, kurį paragauti būtina :)

Marinuotos juodosios alyvuogės

   Oho, kaip seniai nemarinavau alyvuogių. Gal metai, o gal ir daugiau... Seniau šis užkandis nuolat puikuodavosi ant mano vaišių stalo. Pirmą kartą jų paragavau Kalėdiame darbo vakarėlyje, taip patiko, kad vėliau nuolat jas gamindavau... Pabandysiu prisiminti receptą ir vėl pasilepinti gardžiosiomis uogomis.

  Produktai:

Stiklainis (750 gr.) juodųjų alyvuogių be kauliukų;

6 kupini šaukštai medaus;

6 šaukštai alyvuogių aliejaus;

6 šaukštai balzamiko acto;

2 šaukštai sojų padažo;

2 šaukštai tarkuotos citrinos žievelės;

3-4 skiltelės česnko;

po 1/2 šaukštelio džiovinto raudonėlio, čiobrelio ir rozmarino (žolelės gali būti ir šviežios).

 Marinuojame.

 Alyvuoges nuvarviname kiaurasamtyje ir sudedame į stiklainiuką, kuriame marinuosime. 

  Medų supilame į dubenėlį, kurį įstatome į karšto vandens vonelę. Kai medus suskystėja, dubenėlį ištraukiame iš vonelės, supilame balzamiko actą, alyvuogių aliejų, soją, išspaustą česnaką. Viską gerai išmaišome (iki vientisos konsistencijos), suberiame cirtinos žievelę ir žolelių mišinį. Dar kartą išmaišome ir užpilame ant alyvuogių. Stiklainėlį pakratome, kad marinatas pasiskirstytų tolygiai (marinatas turėtų apsemti visas alyvuoges) ir mažiausiai 2 valandoms dedame į šaldytuvą. Jei esate kantresni, tai alyvuoges patartina ragauti po paros ar dviejų - jos tada būna skaniausios.  

Citrinų ir sutirštinto pieno pyragas

   Kai interneto platybėse Elės gvazdikėlių laboratorija pasidalino šio pyrago receptu, iškart supratau - kepsiu. Bet įvyko taip, kad pirma teko paragauti - kolega pavaišino - skanumėlis. Na, o šiandien tiesiog yra proga pačiai jį iškepti ir pavaišinti draugus. 

Produktai:
2 pakeliai sausainių (naudojau ,,Selga", nes jie trapiausi);
120 gr. sviesto;
130 ml citrinos sulčių;
nutarkuota vienos citrinos žievelė;
3 kiaušiniai;
indelis sutirštinto pieno su cukrumi.

Imamės darbo.

  Sausainius sutriname (kuo smulkiau, tuo skaniau). Išlydome sviestą ir supilame į sausainių miltus. Įmušame vieną kiaušinį ir viską gerai sumaišome. Sausainių masę dedame į kepimo popieriumi išklotą torto formą. Suformuojame pagrindą su šiek tiek pakeltais kraštais, kad būtų galima supilti įdarą. Pašauname į 180 laipsnių orkaitę ir kepame apie 15 min.

  Kol kepa pagrindas išplakame du kiaušinius. Plakinį supilame į kondensuotą pieną, išmaišome. Dabar pilame citrinų sultis - palengva, atsargiai maišydami.  Įberiame šaukštą citrinų žievelių. 

   Gautą masę užpilame ant iškepusio pagrindo, užberiame likusias citrinų žieveles ir kepame dar 15 minučių. Ištraukę kepinį gerai atšaldome ir ragaujame. Puikus saldaus, rūgštaus ir karstelėjusio skonio mišinys.  Paprasta ir labai pikantiška.

Guilliaume Musso O paskui...

Vienas sakinys. Kartais, kai nori ką nors pasiekti, esi pasiryžęs viskam. 212 p.

Žanras. Mistinis meilės romanas

Viršelis. Guilliaume Musso  O paskui... (Et après...), 2007 m., leidykla Alma littera, iš prancūzų kalbos vertė Zigmantas Ardickas, 288 p.

Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 16 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 

   G. Musso  gimė 1974 m. Antibes, susižavėjo literatūra dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Et après...“ (2004 m.). Ši sulaukė dar anuomet autoriui neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

  Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo

Apie knygą. Būdamas aštuonerių, Natanas įžengė į šviesų tunelį, vedantį mirties link: nerdamas į ežerą gelbėti mergaitės, pats ėmė skęsti, jo širdis sustojo, ištiko klinikinė mirtis. Tačiau per stebuklą berniuką pavyko grąžinti į gyvųjų pasaulį.

  Po dvidešimties metų Natanas tapo vienu geriausių Niujorko advokatų, o atsitikimą ežere visiškai pamiršo. Jis netgi vedė ežere išgelbėtą mergaitę Melorę, dabar taip mylimą moterį, kuri jį paliko, bet kurios jis be galo ilgisi... Tačiau Natanas nežino, kad grįžusieji iš anapus nebėra tokie patys, kokie buvo prieš ten patekdami. Šiandien, kai jis yra garsus ir kai taip sekasi, jam bus lemta sužinoti, kodėl tąkart grįžo.

   Ar jis vis dar toks pat žmogus kaip visi?

   G. Musso romane persipina emocijos ir paslaptis, ieškant atsakymo į vieną svarbiausių kiekvienam žmogui klausimų: kodėl mes čia esame?

Mano nuomonė. Tikėjausi kažko daugiau. Tai viena prastesnių mano skaitytų G. Musso knygų. Šį autorių pažįstu kaip itin lakios fantazijos rašytoją, intrigos meistrą.  Jo knygų siužetai priverčia aiktelėti ir versti lapą po lapo. Ši knyga nebuvo tokia. Sentimentali istorija apie mirties pranešėjus, kurie, kaip gerieji angelai, padeda išeiti į kitą pasaulį. Pagrindiniai veikėjai bespalviai, daugiau ašarojantys, nei kažką sprendžiantys, ir vis klausiantys: ,,kodėl? kodėl mes gyvename? kokia mūsų paskirtis?". 

   Knygos pradžia gan nuobodi, jokios intrigos, daug aprašinėjimų, minčių apie anapusinį pasaulį. Įpusėjus knygą susidomėjimas kyla, tačiau to Vau!, kaip skaitant kitus jo kūrinius, taip ir neištari.

  Lieka tik pasidžiaugti, kad vėlesnės G. Musso knygos įgavo daugiau lengvumo, situacijos tapo labiau nenuspėjamos, šmaikštesnės, o intriga užsimezga jau pirmuose puslapiuose.   

Įvertinimas. 3/5

Ekranizacija.  Režisierius Gilles Bourdos, 2008 m., Kanada-Prancūzija. Pagrindinius vaidmenis atliko Romain Duris, John Malkovich, Evangelline Lilly. Filmas, kaip ir knyga, gana sentimentalus, tačiau geras operatoriaus darbas ir puikus muzikinis takelis išlaikė mane prie ekrano visas pusantros valandos. Nors, tiesą sakant, tokio žanro filmų aš nemėgstu. 

Andrew Davidson Chimera

Žanras. Mistinis meilės romanas.

Viršelis. Andrew Davidson Chimera (The Gorgoyle), leidykla Tyto alba, 2014 m. , iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, 512 p.

Apie autorių. Andrew Davidson (Endriu Deividsonas) Kanados rašytojas, gimė 1969 m. balandžio 12 d. Baigė University of British Columbia, kur įgijo anglų literatūros bakalauro laipsnį. Mokytojavo Japonijoje, iš kur grįžęs užsiėmė literatūrine veikla. Jo romanas „Chimera“, pasirodęs 2008 m., meistriškumu iš karto patraukė publikos ir kritikų dėmesį. Knyga tapo pasauliniu bestseleriu, išversta į daugiau kaip 30 kalbų.

Apie knygą. Prancūzijos mieste prie Senos sudeginta mitinė pabaisa Gargulė tapo ne tik chimerų – viduramžių pastatus puošiančių skulptūrų, – bet ir bevardžio šios knygos herojaus prototipu. Herojų taip pat sužaloja ugnis. Atsidūręs ligoninėje jis pradeda suprasti, kad iki tol visų akis traukusį jo grožį ir galias vargu ar buvo galima vadinti laime. Jo gyvenime būta visko – begalė užkariautų vienišų širdžių, narkotikų vakarėlių, – bet nė vieno draugo. Beprasmybės aklavietėje jis sulaukia keistai žavingos viešnios – kito ligoninės skyriaus pacientės. Skulptorės, iš akmens kalančios chimeras. Pakylėti ir paslaptingi pasakojimai apie jųdviejų susitikimą prieš septynis šimtus metų pakursto herojų domėtis, kuo serga naujoji jo pažįstama. Tačiau ar tikrai ji serga?

  Tie pasakojimai patvirtina, kas knygoje pasakyta dviem akrostichais: romano skyrių pirmosios raidės susidėlioja į teiginį, kad „Vienintelis ryšys tarp visko yra meilė“, o kiekvieną skyrių užbaigiančių sakinių pirmosios raidės susijungia į Meistro Eckharto cituojamus žodžius Die Liebe ist stark wie der Tod („Meilė stipri kaip mirtis“), po kuriais pasirašo chimerų kūrėja Mariana.

„Chimera“ – įtraukianti ir uždeganti, mistiška ir ironiška knyga. Tai ir meilės istorija, ir istorinis romanas. Ne veltui ji lyginama su garsiuoju Umberto Eco romanu „Rožės vardas“.

 Mano nuomonė. Seniai norėjau perskaityti šią knygą, tačiau, kiekvieną kartą pavarčiusi ją bibliotekoje vėl padėdavau į lentyną. Bijojau, kad neįveiksiu, kad nepatiks, kad nusivilsiu. Šiandien aš viena iš tų, kurie ją liaupsina, gira, rekomenduoja.  Nustabi meilės istorija, meilės, kuri peržengia amžių ribas, kuri gyvuoja nebodama laiko, erdvės ir proto ribų. Nepakartojamas mistinis pasakojimas, nukeliantis skaitytoją į viduramžius ir vėl grąžinantis į dabartį. Siužetas suregztas taip, kad nebesupranti, kas šiame pasakojime realybė, kas istorija, kas mitai, o kas autoriaus fantazija.  Knyga skatina smalsumą, norą gilintis į siužeto smulkmenas, verčia kelis kartus perskaityti tą patį sakinį, kad tik kokia detalė, žodis, judesys ar atodūsis  neliktų nepastebėti. Čia viskas turi prasmę. 

   Žaviuosi. Viena geriausių šiais metais mano skaitytų knygų.
Įvertinimas. 5/5

Jo Nesbø Nemezidė

Vienas sakinys. Neapykanta yra tai, kas lieka, kai prarasta visa kita. 391 psl.

Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Jo Nesbo Nemezidė (Sorgenfri), ledykla Baltos lankos, 2014 m., iš norvegų kalbos vertė Rūta Suchodolskytė, 464 psl..

Apie autorių.  Jo Nesbø tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido visą seriją knygų, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.
   Nesbø gimė (1960.03.29) Osle, vaikystę leido Molde.  Baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmąją knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra Selma gyvena Osle. Plačiau čia.  

Apie knygą. Viename Oslo banke kaukėtas plėšikas įremia šautuvą banko darbuotojai  į galvą ir liepia suskaičiuoti iki dvidešint penkių. Pinigai į krepšį sukrauti, tačiau keliomis sekundėmis per vėlai - darbuotja nužudoma, o du milijonai Norvegijos kronų dingsta be pėdsakų. 

   Ryte, po audringo vakaro su buvusia mergina Ana Betsen, detektyvas Haris Hūlė pabunda kamuojamas pagirių ir neatsimena, kas įvyko per pastrąsias keliolika valandų. Negana to, tą pačią dieną Ana randama negyva savo miegamąjame - įtariama , kad tai savižudybė. 

   Detektyvas Hūlė, patyliukais nagrinėdamas Anos mirties aplinkybes, bankų plėšimo byloje atranda giją, vedančią į kalėjimą, kur bausmę atlieka vienas žinomiausių Norvegijos bankų plėšikų. Kuo labiau detektyvas gilinasi, tuo aiškiau mato, kad Anos mirtis kažkaip susijusi su bankų plėšimais.

Mano nuomonė. Su Hariu Hūle paskutinį kartą buvau susitikusi prieš metus. Galvojau, kad jau būsiu pamiršusi savo norvegišką meilę. Bet kur tau! Vos tik paėmiau knygą į rankas ir pradėjau skaityti, seni jausmai suliepsnojo. Vėl panirau į Hario gyvenimo peripetijas, visa esybe įsitraukiau į jo tiriamas bylas, bandžiau nuspėti, koks galėtų būti  vieno ar kito poelgio motyvas ir kas tas paslaptingas bankų plėšikas. Galiu pasigirti, kad įtarimą turėjau nuo knygos pradžios ir jis pasitvirtino. Tačiau Jo Nesbo taip paprastai nepaleidžia, vis bando supainioti, suvedžioti, siužetą pasukti kita vaga. Imi ir pasiduodi jo intrigoms, ir tik knygos gale sušunki sau: juk aš taip ir galvojau! 
   Knyga turi šiokių tokių sąsajų su ,,Raudongurkle"- užuominos, nuotrupos, nutylėtos smulkmenos. Tai visiškai netrukdo sekti istoriją, pasakojamą ,,Nemezidėje", tačiau, jei esi skaitęs ,,Raudongurklę",  suteikia pasitenkinimą jas pastebėjus.
     Kažkokių ypatingų virtuoziškumų knygoje nėra, tačiau yra įtraukiantis siužetas, ryškūs personažai, graži kalba ir Haris Hūlė - ko daugiau reikia geram savaitgalio detektyvui? Man patiko. Labai.  
Įvertinimas. 5/5

Anthony Burgess Prisukamas apelsinas

     Žanras. Socialinis farsas

  Viršelis. Antonis Berdžesas Prisukamas apelsinas (Anthony Burgess  A Clockwork Orange) leidykla Alma litera, 1993 m., iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, 143 p.

   Apie autorių. John Anthony Burgess Wilson gimė Mančesteryje. Jo tėvas dirbo kasininku ir aludėje grodavo pianinu. Rašytojo motina mirė per gripo epidemiją.  A. Burgess užaugino mamos sesuo, o vėliau jį auklėjo pamotė. Rašytojas baigė Xaverian koledžą, vėliau Mančesterio universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Per antrąjį pasaulinį karą A. Burgess tarnavo Karališkosios armijos Medicinos padalinyje. 1942 metais rašytojas vedė Llwela Isherwood Jones. Nuo 1946 iki 1950 metų A. Burgess dėstė Birmingemo universitete, dirbo Švietimo ministerijoje ir mokytojavo Bandbury gramatikos mokykloje. A. Burgess iki 1959 metų rašė palyginus nedaug, nes studijavo muziką. Jo pirmasis romanas – A vision of battlement (Tvirtovės sienos vizija), buvo baigtas 1949 metais tačiau išleistas tik 1965 metais.  1954 metais A. Burgess buvo paskirtas dirbti pedagoginį darbą Malaizijoje ir Brunėjuje ir per tą laiką rašytojas parašė trilogiją, kurioje vaizduoja Malaizijos nepriklausomybės gimimą ir to pasėkmes. 

  1961 m. A. Burgess lankėsi Leningrade ir pasibaisėjo tuo, kokiu mastu komunistinė valstybė kontroliuoja žmonių gyvenimus. 1962 m. pasirodo jo knyga ,,Prisukamas apelsinas", kurioje vartojama nadsat kalba, autoriaus sukurta rusų, anglų ir amerikiečių žargonų pagrindu. 
   Romanas suskirstytas į 3 dalis, kurios suskirstytos į septynis skyrius. Viso - 21 skyrius, kur skaičius 21 simbolizuoja brandą. Nors A. Burgess teigė, kad knyga nėra nei jo mėgstamiausia, nei  geriausia, o į skaitomiausių sąrašą ,,Prisukamas apelsinas" pateko dėka 1971 m. pasirodžiusio St. Kubrick filmo.  Knygos smurtinės scenos pagrįstos paties rašytojo skaudžia patirtimi: 1943 m. kariai užpuolė ir išprievartavo tuometinę nėščią rašytojo žmoną. Tuomet jie prarado kūdikį ir šeimyninis gyvenimas ėmė riedėti nuokalnėn. Šiuo incidentu A. Burgess aiškiną savo alkoholizmą.
   1968 metais A. Burgess veda vertėją Liliana Macellari. 1970 – 1971 metais A. Burgess dėsto Princtono Universitete ir Niujorko miesto koledže. 1972 metais rašytojas pradeda dirbti Mineapolyje, Guthrie teatre. 8 – 9 deš, A. Burgess parašo apie trisdešimt knygų. Kritikai geriausiu A. Burgess romanu pripažįsta jo knygą The Earthly Powers (Žemiškos jėgos, 1980).
   A. Burgess rašė ne tik romanus, bet ir biografijas, filmų scenarijus, kritines studijas – jis buvo Šekspyro ir J. Joyce specialistas. A. Burgess autobiografijos Little Wilson and Big God (1987) ir You‘ve had your time (1990), atskleidžia kitą rašytojo asmenybės pusę, kuri visiškai skyrėsi nuo to, ką apie jį galvojo dauguma žmonių. 

  Apie knygą. Garsiausias Anthony Burgess romanas „Prisukamas apelsinas“, įkvėpęs Stanley Kubrick pastatyti filmą ir pelnęs knygos autoriui pasaulinę šlovę, pasakoja apie paauglį Aleksą. Knygos herojus kaip ir dauguma paauglių maištauja. Jo maištas – tai destruktyvus, savitikslis smurtas, „ultrasmurtas“. Jo kasdienybė – plėšimai, muštynės ir net žmogžudystės. Rafinuotam klasikinės muzikos gerbėjui Aleksui smurtas įkvepia kūrybinio entuziazmo ir suteikia prasmės gyventi.

  Romanas buvo išleistas 1962 m., tačiau kai kurios scenos žiaurumu šokiruoja ir šiais laikais. Dėl „smurto propagavimo“ romanas ir filmas laikomi pavojingais ir nepageidaujamais, buvo uždrausti rodyti daugelyje valstybių. Tačiau Alekso brutalumas nėra betikslis, tai kova prieš asmenybes „prisukamais apelsinais“ verčiančią ateities visuomenę, kuri siekia Aleksą perauklėti bet kokia kaina.

„Prisukamas apelsinas“ – XX a. literatūros legenda, kelianti nepatogius klausimus ir verčianti abejoti visuotinai priimtomis nuostatomis.

  Mano nuomonė. Seniai, labai seniai stovėjo ši knyga mano knygų lentynoje, kol, galų gale, susiėmiau ir perskaičiau. Taip, pripažįstu, ją skaityti reikėjo gerokai seniau, nors ir dabar, jau gerokai brandžiame amžiuje, ji paliko įspūdį.

  A. Burgess romane tyrinėja santykį tarp blogio ir gėrio, laisvos valios pasireiškimo ir valstybės kišimosi į žmogaus sąmonę. Knygoje daug smurto scenų, kurios sukuria priešpriešą žmogui ,,prisukamam aplsinui", valdomam kitų. Kas geriau, ar smurtautojas savo valia, ar,,gerietis" medicininių eksperimentų dėka tapęs ,,geriečiu" ir nesuvokiantis savo gerumo šaknų? Kas gali nutikti, jei visus jai ,,netinkamus" asmenis valdžia pavers ,,prisukamais apelsinais"? Drąstiška, šokiruojanti, pribloškianti ir vis dar aktuali knyga.

Įvertinimas. 4/5

Ekranizacija. Režisierius Stenley Kubrick,  JAV, 1971 m., vaidina Malcolm McDowell, Patric Magee, Warren Clarke, Michael Bates, Adrienne Corri ir kt. 

• 
  
  

Lina Ever Objektyve meilė

Vienas sakinys. ,,Vyno nebūna per daug. Vynas atskleidžia tiesą, o abejones nugramzdina su drumzlėmis. Todėl ieškant tiesos kartais verta jo padauginti."

Žanras. Meilės romanas.

Viršelis. Lina Ever ,,Objektyve meilė", leidykla Alma littera, Vilnius, 2015 m., 344 p.

Apie autorę. Lina Bandzaitė (Neverbickienė) gimė 1970 m. Panevėžyje. Baigė žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbo ,,Respublikoje" vėliau  perėjo į kitą barikadų pusę ir tapo ryšių su visuomene atstove, verslininke, valstybės tarnautoja, nors geriausiai Lina jaučiasi tarškindama savo įspūdžius klavišais. Dar studijų metais ištekėjo už fotografo, susilaukė trijų vaikų. Šiuo metu gyvena  Berlyne. Plačiau apie autorę galim pasiskaityti čia. Pasivadinusi Linos Ever slapyvardžiu išleido tris romanus: Objektyve meilė, Ruduo Berlyne, Berlyno dienoraščiai.
Apie knygą. ,,Objektyve meilė"- intriguojanti meilės istorija, stulbinančios žiniasklaidos ir politikos pasaulio užkulisių detalės, primenančios  vykstančias peripetijas Lietuvoje.
   Vieną dieną prieš bulvarinio laikraščio redaktorę Eriką išdygsta žavus paparacas  ir pasiūlo sensacingų nuotraukų, atskleidžiančių slaptą premjero meilės ryšį. Redaktorė išdrįsta jas spausdinti ir visai to nesitikėdama įsimyli jų autorių, įžymybių fotografą iš Londono. Erikos gyvenimas ima suktis beprotiškoje karuselėje ne tik nuo politinių aistrų, bet ir nuo naujo mylimojo.
   Ką slepia fotografas? Ir iš kur jis gavo informacijos?

Mano nuomonė. Labai nedrąsiai ėmiausi skaityti šį romaną. ,,Atviros sekso scenos", kaip rašo pati autorė, vertė mane ilgai atidėlioti pažintį su jos kūryba. Galvojau, štai dar vienas lėkštas romanėlis. Apsirikau. Knyga visai nebloga ir tos erotinės scenos tik paryškina herojų paveikslus, o ne užgožia juos. Lengva plunksna parašyta knyga visuomet suteikia skaitytojui malonumą, net ir tokio žanro, kaip šis, rėmuose. Pažintis su laikraščio užkuliais, mažai žinoma paparacų darbo specifika - tikrai įdomi ir dar nenuvalkiota tema. Gal kiek daugiau eksploatuojama politikų meilės tema, čia pateikiama dviem - teigiamu ir neigiamu - aspektais. Klaidžiojimas po Vilniaus senamiestį, pasiskraidymas po Europą suteikia nemažai šarmo kūriniui  (tiesa, herojės skrydis į prabangų San Morico kurortą nelebai įtikino - ši situacija kažkaip dirbtinai sukurpta pasirodė). Aplamai, džiaugiuosi, kad po kelių, švelniai sakant, prastokų lietuvių autorių meilės romanų, šis Linos Ever romanas mano akyse reabilitavo lietuvišką meilės literatūrą. 

Įvertinimas. 4/5