Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2018 m. birželio 22 d., penktadienis

Richard Flanagan Siauras kelias į tolimąją šiaurę

   Vienas sakinys. Vieno žmogaus jausmai ne visada tolygūs tam, kas yra gyvenimas. 12 p


  Oficialiai. Richard Flanagan Siauras kelias į tolimąją šiaurę (The Narrow Road to the Deep North), leidykla Baltos lankos, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, 416 p. 
   Richard Miller Flanagan gimė 1961 m., Longford, Tasmania, Australja. . Jis studijavo Oksforde istoriją, šiuo metu su šeima gyvena Tasmanijos sostinėje Hobarte.
   Knyga. 1943-ieji, Siamo džiunglės. Australas chirurgas Dorigas
Evansas kartu su tūkstančiais į japonų nelaisvę paimtų karo belaisvių atgabenamas tiesti Siamo–Birmos geležinkelio, dar vadinamo Mirties geležinkeliu arba Linija. Linija, kuri jungia vieną tašką su kitu, realybę su nerealybe, gyvenimą su pragaru ir beprotybe. Dorigas Evansas kasdien kovoja dėl belaisvių, mirštančių nuo bado, choleros, žvėriško japonų sargybinių elgesio, gyvybių. Nuo nevilties jį gelbsti tik prisiminimai apie dėdės žmoną Amę, nuožmių akių moterį su raudona kamelija už ausies, ir jų aistringą romaną, kurį nutraukė karas.
„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – tai pasakojimas apie karo beprasmybę, gyvenimo trapumą, meilės ilgesį ir neįmanomybę. Remdamasis autentiška archyvine medžiaga, Richardas Flanaganas poetiškai jautriai ir įžvalgiai pasakoja apie tragiškai pagarsėjusį Siamo–Birmos geležinkelį, kurį tiesdami dėl nepakeliamų darbo sąlygų žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Vienas iš belaisvių buvo rašytojo tėvas Archie Flanaganas – jam pavyko likti gyvam ir savo sūnui perduoti neįkainojamą šio skaudaus, bet pamažu į užmarštį grimztančio istorijos epizodo liudijimą.





   Mano nuomonė. Knygos pradžia buvo gana sunki. Painiojausi tarp dabarties, prisiminimų, pašnekesių. Kankinausi, stengiausi nenumesti jos į šalį ir suprasti, kuo taip žavi kitus šis kūrinys. Įpusėjus knygą, perskaičius gerokai virš šimto puslapių, viskas stojo į savo vietas: dabartis užleido vietą praeičiai ir prisiminimams. Kaip autorius rašo: ,,Laimingas žmogus neturi praeities, o nelaimingas tik ją ir turi " (12 p.).Tai gi, čia nelaimingo žmogaus istorija,  meilės ir mirties istorija. Pasakojimo centre Dorigo Evanso istorija, tačiau ji glaudžiai susipynusi su daugelio žmonių istorijomis. Tai karo pasekmių istorija. Australų karo belaisviai, nežmoniškomis sąlygomis dirbę Japonijos  imperijai, statę geležinkelį tarp Siamo ir Birmos, faktiškai buvo pasmerkti mirčiai nuo ligų, bado, sunkaus darbo ir žiaurių japonų prižiūrėtojų. Ir tik prisiminimai bei  nenuilstamas optimizmas palaikė jų dvasią. 
  Knyga man padėjo susipažinti su dar viena Antrojo pasaulinio karo istorijos puse, apie kurią nedaug girdėjau. Japonijos karo belaisvių stovykla - įdomiausia ir stipriausia knygos dalis, įvykiai prieš ir po belaisvių stovyklos, tai įžanga ir atgarsis to, kas joje vyko. 
  Negalėčiau knygos įvardinti kaip geriausios šiais metais skaitytos knygos, tačiau, kad ji verta dėmesio ir reikia ją perskaityti - tai vienareikšmiška.
   Įvertinimas. 3  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą