Arturo Pérez-Reverte Vyras, kuris šoko tango

 

   Vienas sakinys. Reikia turėti daug išminties, kad savo jausmus pateiktum kaip klastotę. 74 p.
   Žanras. Retro romanas.
  Viršelis. Arturo Pérez-Reverte Vyras, kuris šoko tango (El Tango De La Guardia Vieja), leidykla Alma littera, 2016 m., iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, 
448 p.
  Apie autorių. Arturo Pérez-Reverte, įspanų rašytojas ir žurnalistas, gimė 1951 metų lapkričio 6 d. Kartagenoje, Ispanijoje. 1973-1994 metais jis dirbo karo korespondentu. Vėliau A. Perez-Reverte atsidėjo tiktai rašymui. Nuo 2003 m. jis yra Ispanų Karališkosios Akademijos narys.
  Pirmąją savo knygą išleido 1986 m., tai buvo „Napoleono karai“, o labiausiai pasaulyje išgarsėjo kaip knygų apie kapitoną Altarisą serija, kurios taip pat buvo ekranizuotos.
   A. Peres-Reverte - ne tik puikus prozininkas, bet ir istorijos bei meno žinovas. Daugumos jo knygų veiksmas vyksta istoriniais laikais, dažniausiai Ispanijoje ir vienaip ar kitaip yra susijęs su į istoriją įėjusiomis asmenybėmis ar menininkais. Romanų centrinė ašis paprastai yra stipri asmenybė. Lietuvių kalba yra išleistos 2 šio autoriaus knygos Flamandų meistro paveikslas ir Būgno oda.
  Įdomus faktas, kad A. Peres-Reverte buvo uždraudęs versti savo knygas į bet kokias kitas kalbas, išskyrus prancūzų. 

  Apie knygą. Du gražūs ir jauni žmonės, apimti nekantrios kaip gyvenimas aistros, neatitraukdami vienas nuo kito akių tuščiame ir tyliame transatlantinio laivo, plaukiančio į naktį, denyje šoka dar neparašytą tango...

  1928-ieji, įspūdingas transatlantinis laivas pajuda iš Lisabonos į Buenos Aires. Tolumoje dar matyti mirguliuojančios kranto šviesos, kai iš šokių salės atsklinda muzika. Tango. Aistringas ir elegantiškas. Meča Insunsa – jaunutė aristokratiška garsaus kompozitoriaus žmona, lydinti vyrą į Buenos Aires, kur šis tikisi aptikti autentišką – senąjį, laukinį – tango. Maksas Kosta – vyrišką jėgą spinduliuojantis profesionalus šokėjas, pasamdytas prablaškyti nuobodžiaujančių ponių ir nesibodintis pasipelnyti iš jų naivumo. Vos prieš minutę Meča ir Maksas nieko nežinojo apie vienas kitą, bet dabar juodu šoka taip, tarsi būtų pažįstami visą gyvenimą. Kai laivas atplaukia į Buenos Aires, Maksas Mečą ir jos vyrą išsiveda į gaivališko miesto naktį, kur tik vietiniams žinomuose tamsiuose, apšnerkštuose tango baruose aistrų ir šokio nebevaržo jokios ribos. Tą naktį ribos išsitrina ir Mečai su Maksu. Nei bėgančio laiko, nei išsiskyrimų, nei besikeičiančio pasaulio nepaisanti aistra juodu lydės visą gyvenimą, kuris abiem bus toks pat dramatiškas ir kupinas nenuspėjamų vingių, kaip ir jų likimus sujungęs šokis. Geidulingasis tango, kurį sušokti jiems dar bus lemta.
  „Vyras, kuris šoko tango“ – tai ne tik talentingai papasakota dviejų žmonių istorija, bet ir švelniai nostalgiška odė praėjusiam šimtmečiui ir jį simbolizuojančiam šokiui – persmelktam ne tik dramatiškų išgyvenimų, bet ir už viską stipresnės laisvės ir aistros gyventi.

  Mano nuomonė.  Knyga, parašyta tango ritmu. Išlaikytas, santūrus išorinis gyvenimas bei vidinė aistra, prasiveržianti tarsi vulkanas ir trunkanti tik akimirką, kuri tęsiasi visą gyvenimą. Knyga mane pakerėjo, užbūrė. Stiprūs charakteriai ir neeilinės asmenybės, prabangūs Sorento viešbučiai ir  Bunos Aires varguolių kvartalai. Autoriaus piešiami knygos herojai - tiek pagrindiniai, tiek šalutiniai - yra labai gyvi, vietos, kuriose vyksta veiksmas, itin realistinės, tad skaitant susikuria tokie gyvi vaizdiniai, lyg pats dalyvautum veiksme ir stebėtum argentinietiško tango viražus. Tiesa, net ir pats geriausias kūrinys, mano galva, turi smulkių minusų. Juk visiems neįtiksi. Man pasirodė, kiek perspaustos paskutinės scenos su laipiojimu sienomis ir šachmatų užrašų vagyste bei Makso sumušimu. Daug gražiau būtų išsirutuliojusi istorija, jei Maksas būtų įvykdęs savo sumanymą pavogti vėrinį. Bet čia tik mano noras, autorius šios istorijos pabaigą matė kitaip. Todėl ir buvo įdomu skaityti.

  Įvertinimas. 5/5