Žanras. Mistinis detektyvas.
Viršelis. Jean Christophe Grange Sielų miškas (La foret des manes), leidykla ,,Baltos lankos", 2012, iš prancūzų kalbos vertė Marija Bogušytė, 536 p.
Apie autorių. „Prancūziškuoju Stivenu Kingu“ kartais tituluojamas mistinių detektyvų autorius Jean’as-Christophe’as Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961, Paryžiuje), prieš atsidėdamas vien grožinei kūrybai, ilgą laiką dirbo laisvuoju žurnalistu, bendradarbiavo su daugeliu garsių periodinių leidinių, o vėliau šią tiriamosios žurnalistikos patirtį sėkmingai pritaikė plėtodamas atskiras tematines linijas savo romanuose. Visame pasaulyje išgarsėjo jau antruoju savo trileriu Purpurinės upės, kuris pelnė jam kultinio rašytojo šlovę ir buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų. ,,Akmenų sinodas" - trečioji Jean Christophe Grangé knyga (2001 m.). Rašytojas yra vedęs - žmona žurnalistė Virginia Luc. Pora turi tris vaikus: Louis, Mathilde ir Yse.
Apie knygą. Vieną dieną Nantero aukščiausiojo teismo pareigūnė Žana ima įtarti, kad jos mylimasis Tomas jai neištikimas. Piktnaudžiaudama tarnybine padėtimi, ji įtaiso pasiklausymo įrangą Tomo psichoanalitiko kabinete – moteris viliasi, kad šitaip, įgijusi galimybę klausytis jųdviejų pokalbių, sužinos tiesą... Kiekvieną vakarą gaudama tos dienos įrašus, ji nejučia pradeda klausytis ir visų kitų pacientų seansų. Tačiau kartą Žana išgirsta psichoanalitiko ir paslaptingo pagyvenusio lankytojo, kalbančio su ispanišku akcentu, pašnekesį apie šio sūnaus autisto išgyvenamą siaubingą krizę, pasireiškiančią netgi potraukiu žudyti. Moteris kaipmat sumoja, jog lankytojo sūnus ir yra Paryžių šiurpinantis žudikas kanibalas... Sekant žudiko pėdomis, tyrėjai netrukus teks leistis į kelionę po Lotynų Ameriką.
Mano nuomonė. Tai ketvirtoji Jean Christophe Grangé knyga, kurią man teko skaityti. Ją lyginti galiu su ,,Akmenų sinodu" - panašios siužeto vingrybės, mistika ir pan. Pradžia nuobodoka (iki kokio 100-ojo puslapio), toliau įsivažiuoja, skaityti tampa įdomu, kol į pabaigą vėl viskas supainiojama, susukama, sumakaluojama, gryna fantazija ir tarzaniški motyvai.
Žinia, visuose Grange detektyvuose daug gana žiaurių scenų, tačiau ši knyga peržengia visas ribas, tiek daug natūralistinių išmėsinėjimo scenų (pirmoje knygos pusėje), kad net nebeskanu darosi. Ypač kai internete susirandi knygoje minimas Hans Bellmer lėles... šiurpai taip ir pereina kūnu.
Dar vienas man užkliuvęs dalykas, tai informacijos perteklius: daug faktų apie ginklų kontrabandą į Rytų Timorą, plačiai papasakotos žmonijos atsiradimo ir vystymosi teorijos, paliesta kraujomaišos tema, inkų ir majų kultūros niuansai, atskleistos Gvatemalos ir Nikaragvos politinės peripetijos, užgriebta prekybos krauju tema bei neapsieita be Froido psichoanalizės - ar ne per daug vienai knygai? Įspūdis, kad autorių domina šios temos, jis išstudijavęs jas ir tiesiog stengiasi nustebinti skaitytoją savo visapuse erudicija. Bet skaitytojas (turiu galvoje save) atbunka nuo tokios informacijos gausos, ir lieka neaišku kam viso to reikia, jei dalis informacijos siužetui jokios įtakos neturi.
Pabaigai pasakysiu - nepriklausomai nuo padrikai-negatyvių minčių srauto apie šią knygą ir toliau skaitysiu Jean Christophe Grangé knygas, nes tai vienas įdomiausių šiuolaikinio detektyvo meistrų :)
Įvertinimas. 3/5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą