Šios trumpos atostogos buvo skirtos tik mudviem: man ir dukrai. Seniai nebuvome kažkur drauge nuvykę. Pasiilgome laiko, praleisto kartu, toli nuo visų. Tad - į kelionę. Ruduo - pats geriausias laikas atostogoms Viduržiemio jūros pakrantėje. Nusiperkame pigius bilietus rugsėjo 25 - spalio 4 d. į Barseloną - gražiausią Katalonijos miestą. Nesvarbu, kad čia jau esame buvę kiekviena atskirai, Barselonos niekada negana :)
Lėktuvas Barselonoje nusileido 12 val. dienos. Turėjome gražaus laiko, todėl apėjome automobilių nuomos kontoras, tikėdamos gauti auto nuomą be užstato ir su pilnu draudimu. Labai gerą variantą pasiūlė FireFly kompanija - mažagabaritinė mašinytė, pilnas draudimas, nulinė frančizė ir sąskaitoje tereikia turėti 200 Eur, kurie bus nuskaičiuoti kaip mokestis už 6 nuomos dienas. Taip, mums tinka, jamam. Deja, sako, vietoje sutarčių nesudarinėjame, reikia rezervuoti internetu. Ne bėda, mes automobilį planavome nuomotis tik po keturių dienų, tad užsirezervuosime nuvykę į nakvynės vietą,
Barseloną pasiekiame visuomeniniu transportu, susirandame Gracia rajone esančią Carrer de Tordera gatvę, kurioje turi būti mūsų laikinas būstas. Nakvynę užsisakome per Airbnb. Tai pirmas kartas, kai nakvosime pas žmones. Tiesiog, tai buvo pigiausias ir patogiausias variantas: netoli miesto centro, kaina už 4 naktis 2 asmenims - 166 Eur. Dar Vilniuje žinutėmis susirašėme su Marlon'u (vaikinas, kuris numojo kambarį) ir tikėjomės, kad viskas eisis sklandžiai. Paskambinome į duris ir mus įsileido maloniai besišypsantis jaunuolis. Parodė mūsų kambarį - nedidelis, tik lova ir komoda daiktams susidėti, bet gi ko daugiau reikia. Vonia, virtuve ir svetaine pasiūlė naudotis nesivaržant. Jis pats, sako, išeinąs į darbą anksti, tad jokių nepatogumų nekils. Šiek tiek papasakojo apie Barseloną, pasiūlė ką aplankyti, kur pavalgyti, ką pamatyti ir pridūrė, kad šįvakar būtina nueiti prie Katalonijos meno muziejaus rūmų, kur vyks fejerverkų šou.
 |
| Mūsų kambarys |
Dar valandėlė pokalbio bei tvarkymosi ir mes jau vaikštome po Barseloną. Nors Barselonos apylinkėse gyvenviečių būta jau nuo neolito amžiaus, miestas buvo įkurtas romėnų III a. pr. Kr. ir buvo vadinamas Barcino. Viena iš Barselonos įkūrimo legendų teigia, jog šis miestas buvo įkurtas Heraklio, kita versija skelbia, kad prasidėjus Antrajam pūnų karui, šią teritoriją užėmė kartaginiečių pajėgos, vadovaujamos Hamilkaro Barkos ir kad jis šioje vietoje įkūrė dabartinę Katalonijos sostinę. Iš laikotarpio nuo 218 m. pr. m. e. iki I a. pr. m. e. apie Barselonos apylinkes išliko mažai žinių. Nuo Augusto laikų čia buvo Romos kolonija Barcino. Trajano laikais tapo svarbiu prekybos centru. 415 m. miestą užėmė visigotų valdovas Athaulfas, 713 m. – arabų Musa. 813 m. frankų Karolio didžiojo sūnus Liudvikas Pamaldusis Barseloną padarė ispanų provincijos sostine. Viduramžiais Barselona buvo svarbus ekonomikos ir politikos centras, o XIII–XV a. miestas tiesiog klestėjo. Prie to prisidėjo Barselonos jūros keliai, leidę vystyti prekybą su Amerika ir kitomis jūrinėmis šalimis. Karaliams Ferdinandui I ir Izabelei susisiekimą su Amerika nukreipus per Seviliją ir Kadisą, Barselonos uosto reikšmė sumažėjo, miestas nustojo augti ir plėstis ir tik XIX amžiuje prasidėjo kultūrinis Barselonos atgimimas, o XX amžiuje miestas vėl buvo plečiamas ir atnaujinamas – čia didelę reikšmę turėjo Antonio Gaudi, vieno žymiausių pasaulio architektų, idėjos. Šiandien Barselona garsėja įspūdinga architektūra, dailiais paplūdimiais ir itin dideliu lankytinų objektų sąrašu.
O štai mūsų pirmasis lankytinas objektas buvo kavinė, kuri galėjo pasiūlyti mums ko nors skanaus vakarienei. Iš savo namų pasukę skersgatviu, kuriuo tikėjomės pasiekti Plaça de la Vila de Gràcia, išgirdome garsiai traukiamas dainas ir skambų juoką. Kas čia, kaip be mūsų? Lekiame pažiūrėti.
 |
| Kaimynų šventė |
Tai gatvės kaimynų šventė, kurią organizuoja patys gretimų namų gyventojai. Žmonės išsinešę kėdes, apsirengę vienodais marškinėliai rengia karaoke pasirodymus, vaišinasi suneštinėmis vaišėmis ir drauge smagiai leidžia laiką. Šių metų tema buvo ,,Sostų karai", tad gatvėje buvo pastatytas sostas, į kurį sodino geriausius iš geriausių, tik nelabai supratome, kuo tas gerumas matuojamas. Bet tai ne esmė, smagiausia, kad žmonės moka ir nori leisti laiką drauge. Mums dar to reikėtų tikrai pasimokyti.
 |
| Prie turgaus vartų |
Pasibuvę kaimynų šventėje, kitame skersgatvyje radome turgų (aišku, jau buvo uždarytas - ir laikas vėlyvas, o ir sekmadienis, poilsio diena). Bus kur rytoj pusryčiams vaisių nusipirkti - visai netoli namų! Dar keli žingsniai ir pasiekėme Plaça de la Vila de Gràcia, kurioje įsikūrę nemažai kavinukių. Vieną išsirinkome, atsisėdome prie lauko staliuko, tiesiai priešais viduryje aikštės iškilusį Torre del Rellotge (Laikrodžio bokštą), užsisakėme maistą - šiltos sriubytės ir salotų. Lauke kažkaip labai greitai pradėjo temti, pasidarė vėsu. Vos spėjome pavakarieniauti, kai dangus prakiuro lyg suplyšęs rėtis.
 |
| Vakarienė |
Nubėgome į kavinę kur pralaukėme gerą pusvalandį, kol lietus ėmė rimti. Kavinės personalas vis dairėsi į dangų ir sakė, kad šįvakar nieko gero nebus. Tačiau lietus liovėsi ir mes, nekreipdamos dėmesio į padavėjų kalbas, dar šlapiomis Barselonos gatvėmis patraukėme link Placa d'Espanya, esančios Montjuic kalno papėdėje, kur turėjo vykti fejerverkų šou, vainikuojantis kasmetinį Barselonos miesto renginį, vadinamą Les Festes de la Mercè.
 |
| Šlapias Torre del Rellotge |
Buvome nusprendę - visur vaikščiosime pėstute, todėl žygis link Montjuic kalvos per Passeig de Gracia ir Gran Via les Corts Catalanes leido pasigrožėti vakarine Barselona.
 |
| Koliziejaus teatro fasadas. Šiame pagal architekto Francesc de Paula Nebot projektą statytame pastate nuo 1923 m. veikė kino teatras, vėliau pastatas buvo pritaikytas teatrui, kuriame dabar rodomi miuziklai bei įvairūs šou. |
 |
| Baras, kuriame gali skanauti kavą prie vieno stalo su Obama |
 |
| Casa Golferichs, pagal A. Gaudi mokinio Joan Rubió i Bellver projektą 1901 m. pastatytas namas, pro kurį neįmanoma praeiti nesustojus - toks elegantiškas, puikiai imituojantis gotikos stilių. Dabar jame įsikūręs rajono bendruomenės centras |
 |
| Skulptoriaus Frederic Mares marmurinės merginos skulptūra jau daugiau kaip 80 metų puošia Gran Via les Corts Catalanes gatvę. |
 |
| Arenas de Barcelona Multicines. Arena pastatyta 1900 m. kaip bulių kautynių vieta, tačiau nuo 1977 m. uždraudus koridas, arena buvo apleista. 2010 m. privatūs investuotojai areną prikėlė naujam gyvenimui - 30000 kv. m. plote įrengti prekybos paviljonai, veikia kavinės, vyksta įvairūs renginiai, yra net roko muziejus. |
 |
Mes šventės šurmulyje
|
Taip palengva pasiekėme Placa d‘Espanya. Šioje vietoje, iki 1715 m. buvo kariami nusikaltėliai. Vėliau kartuvės perkeltos į Ciutadella. Ruošiantis 1929 m. m. Pasaulinei parodai aikštė buvo rekonstruota pagal architekto Josep Amargos projektą. Tokią ją matome ir dabar.
Aplenkę puslankiu aikštę atsisukome į Montjuic kalvą ir nešamos didžiulės žmonių minios, pro venecijietiškus bokštus, taip pavadintus dėl jų panašumo į Venecijoje esančią Šv. Morkaus katedros varpinę, įsukome į Avinguda de la Reina Maria Cristina. Nespėjome mes tų bokštų gerai apžiūrėti, nes minia mus nunešė toliau, link magiškųjų fontanų (Font Màgica de Montjuïc), už kurių įvairiaspalvių prožektorių šviesoje puikavosi Palau Nacional (Nacionaliniai rūmai, kuriuose veikia Katalonijos meno muziejus). Visas šis kompleksas buvo pastatytas rengiantis jau minėtai Pasaulinei parodai. Šiandien čia susirinkę Barselonos gyventojai ir svečiai (tame tarpe ir mes:) tikėjosi smagiai praleisti vakarą ir pamatyti įspūdingą fejerverkų šou.
 |
| Fontanų alėja |
Noriu pasidalinti įspūdžiais ne tik apie šventę, bet ir apie Font Màgica de Montjuïc. Šis fontanas, kaip minėjau, pastatytas 1929 metais, o prieš 1992 m. Olimpiadą, kuri vyko Barselonoje, buvo restauruotas. Pirmą kartą man lankantis Barselonoje taip ir nepavyko pamatyti ,,šokančių" fontanų, nors pralaukėme beveik valandą. Tradiciškai rudenį ir žiemą jie ,,šoka" penktadieniais ir šeštadieniais tarp 19-21 val., o pavasarį ir vasarą – nuo ketvirtadienio iki sekmadienio, tarp 21.30-22.30 val. Tačiau, prieš eidami pasigrožėti Font Màgica de Montjuïc, būtinai pasitikslinkite informaciją internete (viena iš nuorodų ČIA).
Programa prasidėjo nuo Font Màgica de Montjuïc vandens, šviesų ir muzikos šou, kuris išaugo į galingą fejerverkų šou, trukusį beveik valandą. Tai buvo iš tiesų įspūdingas reginys, su įvairiausių formų ir spalvų fejerverkais, nušviečiančias naktinės Barselonos dangų, nuostabia muzika ir pagal ją šokančiais fontanais. Nepakartojama!
Pasibaigus šou, naktinėmis Barselonos gatvėmis patraukėme namo. Šurmuliuojanti minia, dailiai apšviestos gatvės ir įspūdingi Antoni Gaudi architektūriniai šedevrai (apie juos dar papasakosiu) suteikė šio vakaro pabaigai ypatingo šarmo. Tad, jei būsite šiame mieste, būtinai pasivaikštinėkite po naktinę Barseloną.
 |
| Antoni Gaudi suprojektuotas Casa Batllo šviesų žaisme |
Kitos dienos rytą pradėjome tingiai - nuo kavos gėrimo siaurame balkonėlyje ir skanių pusryčių nuomojamo buto svetainėje. Visi namai buvo tik mūsų, todėl pusryčių procedūra užsitęsė gana ilgai, - juk turėjome pasisemti jėgų pažinčiai su išpaikinta panele Barselona.
 |
| Pusryčiai |
Šiandienos gaivus ryto oras mums buvo palankus pamažu, neskubant vaikščioti po siauras, viduramžius menančias gatveles, ar pakėlus galvą grožėtis Gaudi sukurtais architektūros stebuklais, ar pasinerti į šurmuliuojančią turistų minią Rambla gatvėje. Viskas mums tiko, viskas buvo įdomu. Pirmas lankytinas objektas, kuris buvo visai netoli mūsų namų, pasirodė beesanti La Sagrada Familia bažnyčia, nepranokstamas A. Gaudi kūrinys.
 |
| La Sagrada Familia |
Švenčiausios Šeimynos bažnyčia (La Sagrada Familia) pradėta statyti 1882 m. Su nuostaba turiu konstatuoti, kad Antoni Gaudi nebuvo šios bažnyčios sumanytojas. Ją sumanė pastatyti vietos tikinčiųjų asociacija, šv. Juozapo draugija, propagavusi šv. Juozapo ir Šventosios Šeimos kultą. Už gautas aukas buvo nupirktas žemės sklypas tuometinio miesto pakraštyje, beveik dykynėje. Užduotis buvo patikėtas architektui Francisko del Villar, kuris suprojektavo neogotikinio stiliaus bažnyčią. Tačiau iškilus nesutarimams tarp jo ir draugijos, bažnyčios projektas po metų buvo perduotas Antoni Gaudi, kuris prie šio projekto dirbo iki pat mirties 1926 metais. Paskutinės Antoni Gaudi gyvenimo dienos parodė, kiek daug jis atsisakė dėl savo „vargšų“ bažnyčios, pats tapdamas vargšu. Gyvenimą jis baigė tragiškai - buvo patrenkė tramvajus. Praeiviai jo neatpažino, tačiau iš prastų rūbų nusprendė, jog tai varguolis ir nugabeno į varguolių Šventojo Kryžiaus ligoninę, kurioje po trijų dienų architektas mirė. Tik tada jį atrado jo bičiuliai. „Dievo architekto“, kaip jį vadino miestiečiai, laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai žmonių.
Iki paskutinių gyvenimo dienų architektas spėjo užbaigti Gimimo fasadą, apsidę bei kriptą. Nuo 1926 iki 1938 metų statybų darbus tęsė jo artimas kolega Domenec Sugranes, vėliau darbų eiga rūpinosi kiti žmonės, kurie suprato Antoni Gaudi norus. Jau daugiau kaip 100 metų statomą bažnyčią planuojama baigti 2026 - Antoni Gaudi 100 mirties metinėms.
Apie šios bažnyčios statybą pasakojama įvairių istorijų. Viena jų užrašyta Esteban Martin, Andreu Carranza knygoje ,,Gaudi mįslė". Labai rekomenduoju perskaityti prieš važiuojant į Barseloną.
Taigi, mūsų norai atsidūrus prie šios bažnyčios buvo aiškūs - norime pamatyti grožį iš vidaus. Deja, bilietais niekas aplinkui neprekiavo, o informacijos centre paaiškino, kad bilietus galima įsigyti tik internetu. Nepavyko šiandien, pavyks kitą dieną! Apsukome ratą aplink La Sagrada Familia ir pasižadėjome grįžti vėliau: bilietus internetu čia nusipirkome dar tą dar tą patį vakarą.
 |
| Koridos muziejus |
Netoliese La Sagrada Familia yra įdomus neo-mudejar ir bizantiško architektūrinių stilių samplaikos pavyzdys - La Monumental arena, kurioje iki 2012 m. vykdavo koridos. Dabar čia veikia Museo taurino (Koridos muziejus), kuriame eksponuojami toreodorų drabužiai, įvairi atribuika bei apdovanojimai. Įėjimas kainuoja 6 Eur.
Nesakyčiau, kad mus labai domina ši pramoga, turiu galvoje koridą, tačiau atsidūrus tinkamoje vietoje, reikia tinkamai ir pasielgti, todėl nusipirkome bilietus ir aplankėme šią Barselonos įžymybę. Muziejuje iš tiesų surinkta graži drabužių kolekcija, ant sienų kabo bulių galvų iškamšos, galima pasklaidyti įspūdingus ankstesnių metų reklaminius plakatus. Sakyčiau, visai įdomu vieną kartą pamatyti.
 |
| La Monumental arena |
Ir, be abejonės, arena, kurioje ir vykdavo tos žmogaus ir buliaus kovos. Arena statyta 1914 m. ir talpina 20 000 žmonių, jei su stovimom vietom, tai ir 25 000 telpa. Ji žymi ne tik korida, bet ir pramoginiais renginiais. La Monumental arenoje yra koncertavę tokios žvaigždės, kaip The Beatles, Rolling Stones, Bob Marley, Dire Straits ir Bruce Springsteen. Dabar areną lanko smalsūs turistai, kartais joje vyksta cirko vaidinimai bei panašūs miesto renginiai.
Kita miesto renginių ir barseloniečių susibūrimo vieta - Parc de la Ciutadella, į kurį kelią mielai parodys bet kuris gatvėje sutiktas miestietis. Parko įkūrimo istorija yra gana įdomi. 1714 m., karalius Filipas IV, siekdamas išlaikyti savo valdžią šiame mieste ir atsilaikyti prieš maištaujančius sukilėlius, liepė pastatyti žvaigždės formos tvirtovę (Ciutadella). Tvirtovės statyba pareikalavo paprastų miestiečių aukų: nemaža dalis žmonių, gyvenusių La Ribera rajone, buvo išvaryti iš savo būstų ir pasmerkti benamių daliai. Vėliau, po trisdešimties metų, aplink citadelę žmonės pradėjo statyti namus ir kurtis. Rajonas gavo Barceloneta pavadinimą. Laikui bėgant tvirtovė buvo nugriauta, o jos vietoje nuspręsta įkurti miesto parką, tačiau darbai vyko vangiai. Artėjant 1888 m. Pasaulinei parodai, Barselonos valdžia ėmėsi nebaigtų projektų įgyvendinimo. Vienas jų buvo Parc de la Ciutadella įrengimas. Tuo laikotarpiu pastatyta daug įvairių statinių – Trijų drakonų pilis (Castell dels Tres Dragons), parodos metu tarnavusi kaip restoranas, Triumfo arka (Arc de Triomf), kaip simbolinis įėjimas į tuo metu vykusią Pasaulinę parodą, fontanas – kaskada (Cascada Monumental), kurio dizainas sukurtas remiantis Romoje esančio Trevi fontano pavyzdžiu.
 |
| Cascada Monumental |
Laikui bėgant parko teritorija vis plėtėsi ir šiandien ji apima net trisdešimties hektarų plotą. Parke įkurtas zoologijos sodas, veikia Zooligijos muziejus (įsikūręs Castell dels Tres Dragons), Martorell muziejus (įsikūręs neoklasikiniame pastate, kuris buvo statytas kaip pirmasis viešas miesto muziejus), parko centre dirba Katalonų parlamentas.
 |
| Cascada Monumental fragmentas. Fontanas žymus dar ir tuo, kad prie jo statybos prisidėjo tuo metu dar tik studentas Antoni Gaudi |
Mums pasivaikščiojimas po parką buvo atgaiva nuo miesto triukšmo ir dulkių. Daugybė žaliuojančių medžių teikė pavėsį, aplinkui zujo ir čirškė gausybė ryškiaspalvių papūgėlių, tvenkinyje irstėsi kelios valtelės, ant žolės susėdęs jaunimas piešė hipiškus plakatus (raitoji miesto policija bandė juos sudrausminti, tik mes nelabai supratome, kodėl, nes jie buvo tokie ramučiai ir taikiai nusiteikę).
 |
| Parko tvenkinyje galima pasiirstyti valtele |
Parko takas mus nuvedė prie Castell dels Tres Dragons už kurio stovi stiklo ir metalo konstrukcija - oranžerija, vadinama Umbracle - dengta stikliniu stogu. Į muziejų eiti nesinorėjo, o štai pasigrožėti tropiniais augalais neatsisakėme.
 |
| Umbracle pastatas |
 |
| Iki Umbracle teko prasibrauti štai per tokias ,,džiungles" |
Oranžerijos viduje buvo vėsu ir jauku. Stilingi metaliniai stulpai, apsupti palmių, lianų ir kitų, mūsuose nesutinkamų augalų, atrodė gan egzotiškai: jaučiausi lyg būčiau nusikėlusi į Čechovo laiku, tik damų baltais skėtukais trūko. Nors oranžerija nėra didelė, tačiau tokia jauki, kad mes čia praleidome gerą valandą, tiesiog šiaip, nieko neveikdamos, tik vaikštinėdamos tarp žalių lapų. Tai buvo puikus poilsis.
 |
| Stilingi metaliniai stulpai, apsupti palmių, lianų ir kitų, mūsuose nesutinkamų augalų, rėmė stiklinį oranžerijos stogą |
Iš parko Av. del Marquès de l'Argentera traukėme link senamiesčio, nes aš labai norėjau pamatyti Església de Santa María del Mar. O tas begalinis noras kilo perskaičius Idelfoso Falcones knygą ,,Jūros katedra" (apie knygą čia), kurioje aprašoma, kaip buvo statoma ši ,,žmonių katedra" vadinama bažnyčia
Bažnyčios pamatai padėti 1329 metais, o statyba baigta tik po 54 metų, tiek lėšomis, tiek darbu prisidėjus miesto gyventojams. Santa Maria Del Mar bažnyčia stovėjo atviroje erdvėje netoli nuo senojo uosto Port Vell. Bažnyčioje anuomet, prieš išplaukdami į jūrą, melsdavosi visi jūreiviai. Tačiau vykstant natūraliems pokyčiams jūra kiek atsitraukė ir bėgant amžiams bažnyčia buvo apstatyta gyvenamaisiais namais. Dabar ji įsiterpusi nedidelėje Plaça de Santa Maria erdvėje, todėl norėdamos pamatyti jos gotikines smailes, turėjome smarkiai užversti galvas.
 |
| Basilica de Santa María del Mar |
Bažnyčios vidus pribloškė: tai absoliutus grožis, absoliuti tobulybė. Jos erdvėje pasijutau mažas žemės kirminėlis, nevertas šios didybės. Štai kokius jausmus man sukėlė Basilica de Santa María del Mar prietemoje išryškėję gotikiniai skliautai, spalvoti vitražai ir palaiminta tyla. Kiek atsipeikėjusi jau galėjau nuodugniau apžiūrėti interjerą, kuris buvo tikrai gan kuklus, tačiau kiekviena detalė lėmė šios šventovės įspūdį.
 |
| Grynosios gotikos didybė |
 |
| Šviesos žaismas |
 |
| Basilica de Santa María del Mar vitražai siekia XV-XVII a. |
Išsivadavę iš gotiškosios bazilikos pinklių vėl buvome įmestos į šurmuliuojantį XXI a. Barselonos gyvenimo katilą: čia pat, šventoriuje, įsikūrusios kavinės kvietė papietauti ar paragauti sangria, parduotuvių vitrinos viliojo spalvingomis iškabomis, o turistų minios klegėdamos fotografavosi prie kiekvieno namo kampo. Mes taip pat susiradome nedidelę užeigą netoli Basilica de Santa María del Mar - Bar Rodrigo. Čia dienos pietūs (su vyno taure) kainavo 10 Eur.
 |
| Paella |
Priešais barą įsikūrusi Natura parduotuvė, kurios prekės šiuo metu yra ,,ant bangos": natūralių medžiagų drabužiai, aksesuarai, ekologiški maisto produktai ir pan. Tad tarp kąsnių dar spėjome ir parduotuvę išnaršyti bei kelis suvenyrus lauktuvėms nusipirkti.
|
|
| Natura parduotuvės reklama |
Toliau - klaidžiojimas Barri Gòtic kvartalo skersgatviais ir džiaugsmas pastebėjus vieną kitą įdomią, seną, naują, šokiruojančią, puošiančią ar bjaurojančią miestą, detalę. Štai keli foto pastebėjimai:
 |
| Visada pasiruošę paspausti ranką vartų belstukai |
 |
| Dali maniera papuošta namo niša |
 |
| Šv. Marija tikrai atbaidys dviračių vagis (CAPELLA D'EN MARCÚS) |
 |
| Šv. Marija šiuolaikinių gatvės menininkų akimis |
 |
| Nenuobodžios medinės langinės |
 |
| Toks belstukas kelia nerimą: ar neįkąs? |
 |
| Katalonų architekto Lluís Domènech sukurta pašto dėžutė |
Šį klaidžiojimo etapą vainikavo Casa de l'Ardiaca (Archdeacono namai). Mažame skersgatvyje keli laiptukai vedė prie miesto sienoje esančių durų, už kurių patekome į jaukų kiemelį. Casa de L'Ardiaca buvo pastatyti XVI a. ant XII a. namo pamatų. Tai pateisina tokią stilių įvairovę, kurią pamatėme kiemelyje: renesansinė dengta galerija ir atviras kiemas, gotikinis fontanas, mudejar plytelėmis dekoruotos sienos - visa tai puikiai dera tarpusavyje.
Dabar šiame pastate veikia miesto archyvas, na o XIX a. pabaigoje šiame name buvo įsikūrusi Advokatų kolegija. Jos užsakymu katalonų architektas Lluís Domènech sukūrė originalią pašto dėžutę, kurią pastebėjome prieš įeidamos į kiemą. Ją puošia trys kregždutės, laisvės ir įstatymo viršenybės simbolis, bei vėžlys, simbolizuojantis biurokratiją ir teisinių procedūrų vilkinimą. Gaila, bet į ją mesti laiškų nepatartina: vargu ar kas gaus jūsų žinutę:)
 |
| Casa de l'Ardiaca kiemelis |
Pirmame Casa de l'Ardiaca kiemelio aukšte jaukiai įsitaisę savo menus kūrė studentai. Aplenkę juos, užlipome į antrą aukštą, iš kurio puikiai matėsi Catedral de la Santa Cruz y Santa Eulalia (Šv. Kryžiaus ir šv. Eulalijos katedra).
 |
| Barselonos katedros centrinės bokšto smailės aukštis - net 70 metrų |
Katedros statybos darbai buvo pradėti 1298 m, tačiau galutinai statyba baigta tik XIX amžiuje, pastačius pagrindinį fasadą. Pastatas yra 93 m ilgio ir 40 m pločio, aštuoniakampės varpinės bokšto aukštis 50 m, o centrinės bokšto smailės aukštis – net 70 m. Stogas ir sienos išsiskiria chimeromis ir gargolomis - kuo jos skiriasi, nelabai aišku: specialistai sako, kad gargolos, tai praktinės paskirties figūros, kuriose įmontuoti lietvamzdžiai, na o chimeros, tai grynai puošybos elementas. Bažnyčia pavadinta Barselonos globėjos Šventosios Eulalijos - Santa Eulalia - garbei. Tačiau dažniausiai ji vadinama „La Seu“ trumpiniu, nurodančiu bažnyčios statusą – vyskupijos buveinę.
 |
| Aštuonkampės varpinės bokšto aukštis siekia daugiau nei 50 metrų |
 |
| Barri Gotic žavi detalė: Carrere del Bisbe -vyskupo tiltelis |
 |
| Tiltelį puošia horizontaliai sulipdytos angelų figūros |
Apsukę katedrą ir toliau vaikštinėjome po Barri Gitic, pasiklysdamos jo siauruose skersgatviuose, užsukdamos į aklinus kiemus, prisėsdamos ant akmeninių laiptų pailsėti ar pasiklausyti muzikos.
 |
| Ankšti senamiesčio kiemai |
 |
| Skalbinių džiovinimo tradicijos visose Viduržiemio jūros regiono šalyse panašios |
 |
| Akmenimis grįstos Barri Gotic gatvės |
 |
| Vartai, už kurių slepiasi tikras Barselonos gyvenimas |
 |
| Įmantrūs žibintai - Barselonos puošmena |
Ryškiausiai viduramžius pajutome atsidūrę Plaza del Rei (Karališkojoje aikštėje), apstatytoje galingais XIV a. pastatais suręstais iš akmens luitų. Aikštę supa Palau Reial Major (Didieji karališkieji rūmai), Mirador del Rei Martí (Karaliaus Martino laikrodžio bokštas), Capella Reial de Santa Àgata (šv. Agotos koplyčia). Pietinėje aikštės pusėje stovi Casa Padellàs (Padellas namai), kuriame dabar įsikūręs Museo de Historia de Barcelona (Barselonos miesto istorijos muziejus) - MUHBA.
 |
| Casa Padellas stebina viduramžių architektūros ir šiuolaikinio meno sinteze |
 |
| Placa del Rei |
 |
Gatvės muzikantas prie Palau del Lloctinent
|
Placa del Rei erdvėje stovi ir Palau del Lloctinent, statytas apie 1550 metus ir buvo skirtas gyventi karaliaus vietininkui. XIX a. pastatas restauruotas ir jame įkurdintas Aragono karalystės archyvas (Arxiu De La Corona D'aragó), kuriame saugomi dokumentai net iš XII a.
 |
| Šv. Jurgio durys (1975 m.), nuostabus šiuolaikinio meno kūrinys |
 |
| Palau del Lloctinent kiemelis su nedideliais fontanėliais ir daug žalumos |
Nuo Palau del Lloctinent siauromis Barri Gotic gatvlėmis išėjome į krantinę Port Vell, prie kurios švartavosi begalė jachtų, toliau matėsi didžiuliai laivai, o viduryje važiuojamosios gatvės dangų rėmė paminklas Kolumbui (Monument a Colom). Monumentas pastatytas 1888 metais toje vietoje, kurioje 1493 metais, po kelionės į Ameriką, išsilaipino garsusis keliautojas. Kolona, ant kurios stovi Kolumbo skulptūra, yra tuščiavidurė ir siekia 60 metrų aukščio. Liftu, sakoma, galima pakilti iki paminklo, kur įrengta apžvalgos aikštelė. Mes tos pramogos neišbandėm, gal kitą kartą, jei pasiseks.
 |
| Monument a Colom |
 |
| Jachtos Port Vell prieplaukoje |
Tiesiai nuo Monument a Colom vingiuoja žymioji La Rambla - žymiausia Barselonos gatvė. Šios gatvės pavadinimas kildinamas iš arabiško žodžio ramla (smėlis), simbolizuojančio kasmet išdžiūvančią vagą. Ir nenuostabu, nes seniau dabartinės gatvės vietoje buvo lietaus nuotekų vaga, kuria pavasarį į jūrą nutekėdavo tirpstantis sniegas, o kaitinant vasaros saulytei vaga išdžiūdavo. Be to, ši vaga buvo lyg siena, skiriantį miestą, nuo priemiesčio (El Raval). XIV a. miesto sienos prasiplėtė, El Raval tapo nebe priemiesčiu, o Barselonos miesto dalimi, ir lietaus vaga pamažu virto gatve. Čia vis dažniau vykdavo miesto šventės, buvo pastatytos kelios bažnyčios ir vienuolynai. 1703 m. La Rambla buvo apsodinta medžiais ir pamažu tapo neatskiriama ir populiaria miesto dalimi. Ji tęsiasi nuo Monument a Colom iki Plaça de Catalunya, jos ilgis siekia 1,2 km.
 |
| La Rambla - pati judriausia Barselonos gatvė |
Pirmas įspūdis - gatvė gaudžia lyg bičių avilys. Daug muzikantų. Daug mimų, kurie persirengę įvairiais personažais, laukia kol koks žmogelis įmes pinigėlį į šalia pastatytą krepšį. Gavęs užmokestį įmantriai atlieka dėkojimo procedūrą. Žodžiu, pirmiausia, ši gatvė tai neįmantrus teatras tiek turistams, tiek vietos gyventojams.
 |
| Gatvės mimas-drakonas |
Antra, gatvėje įsikūrusios begalės kavinių, užkandinių, kioskų, parduotuvių. Tik ragauk, pirk, mokėk. Kainos, žinoma, aukštesnės nei kitose miesto gatvėse, tačiau malonumas pasėdėti šiame šurmulyje ir, gurkšnojant kavą ar sangriją, pažiopsoti į verdantį miesto gyvenimą, pateisina kelių eurų permoką - juk ne kasdien.
 |
| Pastas Alimenticias įsikūrusi La Rambla. Puiki kava ir saldumynai. |
Trečia, šioje gatvėje apstu Art Deco stiliaus pastatų ar puošybos elementų. Svarbu nepražiopsoti, pastebėti, pasigrožėti.
 |
| Art Deco stiliaus drakonas, puošiantis La Rambla namo kampą |
 |
| Casa Bruno Cuadros (barseloniečių vadinamas - Casa dels Paraigües -skėčių namais), dekoruotas XIX a. pabaigoje architekto Josep Vilaseca Šiame name buvo įsikūrusi skėčių parduotuvė |
Ketvirta, La Rambla tai muziejų, teatrų ir kitokio pobūdžio kultūrinių įstaigų buvimo vieta. Čia įsikūręs operos teatras ,,Liceu", teatras Poliorama, flamenko teatras, Erotikos muziejus, Vaškinių figūrų muziejus, netoliese yra Pablo Pikaso muziejus, modernaus meno muziejus Virreina Palace ir kt.
 |
| Museu de Cera pastatas |
Mes užsukome į kiemelį, kuriame ant namo pamatėme supermeną. Iškaba skelbė, kad čia įsikūręs vaškinių figūrų muziejus (Museo de Cera). Gaila, jau buvo pavakarė ir į muziejų nebeįleido lankytojų. Tad teko pasitenkinti tik tuo supermenu ant stogo. Tačiau visai šalia netikėtai atradome kavinę El Bosc de les Fades (Fėjų Miškas). Jau pats kavinės pavadinimas sako, kad originalaus stiliaus užeiga įkvėpta paslaptingo miško vizijos. Apšvietimas labai blankus, lyg būtum tikro miško glūdumoje. Tarp susipynusių didžiulių medžių šaknų, šalia krioklio, visai netikėtai išvydome fėją. Į miško gilumą (kavinės kitas sales) mus viliojo blyksčiojančios žaltvykslės, o dideliuose veidrodžiuose tykojo demonai. Visa tai pamatėme, o gal tik įsivaizdavome šioje kavinėje, esančioje Passatge de la Banca 5.
 |
| El Bosc de les Fades iškaba |
|
|
| Prie staliuko miegojo labai tikroviška ,,miegančioji gražuolė" |
 |
| Drugeliai tarsi maži žibintai |
 |
| Staliukai stovi pačioje fėjų miško glūdumoje |
 |
| Žaltvykslės |
 |
| Kavinėje gyvena fėjos |
Dar viena La Rambla įžymybė „La Boqueria“ turgus. Turgaus pavadinimas kilo nuo žodžio „boc“, reiškiančio ožkas, mat XIII a. čia buvo galima įsigyti ožkienos. Dabar vargu ar berasime šios mėsos rūšies, tačiau visų kitų Viduržiemio jūros gėrybių čia apstu: krevečių, krabų, moliuskų, įvairių sūrių, kumpių, egzotinių vaisių ir daržovių, skaniausių riešutų, įvairiausių saldumynų.
 |
| La Boqueria |
 |
| Saldumynai |
 |
| Krabai |
 |
| Vaisių gausa ir įvairovė, ne tik akys raibsta, bet ir seilė tįsta |
 |
| La Boqueria interjeras |
Šiame turguje ir baigėme šios dienos klajones po Barseloną. Nusipirkome vaisių, kurie rytoj ryte atsidūrė ant mūsų pusryčių stalo mūsų gražioje svetainėje. Skanu. Labai skanu!
 |
Pusryčiams vaisiai iš La Boqueria
|
Šiandien - Parc Güell (Guell parkas), kuris įtrauktas yra UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą ir pripažintas vienu geriausiu A. Gaudi kūrinių. Jis yra ant Carmel kalvos, tad teks šiek tiek palypėti. Aišku, jį galima pasiekti ir miesto transportu, tačiau mes metėme sau iššūkį - po miestą tik pėstute. Tai gi, kelios gatvės, kelios aikštės bei El Real Santuario de San José de la Montaña romaninio stiliaus pastatas, kuriame įsikūręs vienuolynas ir našlaičių prieglauda. Užsukome į kiemą, iš kurio atsiveria puikus Barselonos panoraminis vaizdas.
 |
| Pakeliui į parką užsukome į El Real Santuario de San José de la Montaña - bažnyčia, vienuolynas našlaičių prieglauda |
 |
| Dukra laiptukais į kalną, aš šalia - eskalatoriumi :) |
Dar keli laiptukai į El Carmel kalvą, ir mes prie parko vartų. Pasirodo, įėjimas mokamas ( 7 eurai) ir bilietų dabar nėra, tik 17 val. arba kitai dienai. Dar kartą įsitikinome, norint patekti į kokį turistinį objektą bilietus geriausia pirkti internete - nebus netikėtumų. Oficialus Parc Guell svetainės adresas: www.parkguell.es/en/portada.
 |
| Įėjimas į parką |
Nusprendėme nelaukti tiek ilgai ir eiti į parką tiek, kiek galima pasižvalgyti be bilieto. Pasirodo ne tiek ir mažai - bilietai reikalingi tik pasėdėti ant Gaudi suoliuko bei apžiūrėti driežo fontaną bei Šimto kolonų kambarį. Prieš keletą metų ant šio suoliuko esu sėdėjusi, tad man nebuvo labai aktualu, o dukra pasitenkino pasivaikščiojimu po parką, sakė, ant suoliuko pasėdės, kai vėl lankysis Barselonoje ;)
 |
| Ilgiausią pasaulyje suoliuką ir kelias kolonas iš šimto apžiūrėjome tik iš tolo |
1900 m. grafas Eusebi Guellas pasamdė A. Gaudi, kad šis 20 ha plote suprojektuotų miesto sodą. Norėdamas daugiau laiko skirti darbui A. Gaudi 1906 m. su tėvu ir dukterėčia įsikuria parke esančiame namelyje. Deja, 1914 m. parko statyba sustabdoma, A. Gaudi visą save atiduoda La Sagrada Familia. 1926 m. taip ir nebaigtas Guell parkas – trijų hektarų sodas su įvairiais architektūriniais statiniais - atidaromas visuomenei.
 |
| A.Gaudi sukurti ažūriniai tilteliai |
 |
| Medžių tunelis A. Gaudi namo-muziejaus kieme |
Tad mes patraukiame pasigrožėti A. Gaudi fantazijos sukurtu parku, kuriame šiandien laisvai muzikavo jauni žmonės, prie staliukų po medžių lajomis ilsėjosi vyresni, smalsūs turistai grožėjosi didelėmis natūraliai augančiomis agavomis. Sumokėjome po eurą ir užsukome į A. Gaudi namą-muziejų. Džiaugėmės, kad pasilikome ir pasivaikščiojome po Guell parką. Jis tikrai buvo vertas pusdienio mūsų dėmesio, o suoliuką iš arti pamatysime kitą kartą.
 |
| A. Gaudi mozaikos fragmentas Guell parke |
 |
| A. Gaudi namo-muziejaus lubos |
Iš parko išėjome gerokai praalkusios, tad nusileidę nuo El Carmel kalvos ir pakliuvę tiesiai į Pirineus 1935 restorano (adresas Carrer de Bailèn, 244) darbuotojų glėbį, visai nesipriešinome. Užsisakėme tuno kepsnį bei mėsos kepsnį karamelizuotų svogūnų patale. Laukti teko neilgai, vos porą atvirlaiškių spėjome užrašyti. Skanu, malonus aptarnavimas, o kainos kaip visur - vidurkis 10 Eur žmogui.
 |
| Pietūs Pirineus 1935 |
Likusią dienos dalį leidome vaikštinėdamos po L'Eixample rajoną, o konkrečiai po Passeig de Gracia bulvarą. Tai viena prabangiausių šio miesto gatvių, kurioje įsikūrę prašmatnūs viešbučiai, žinomų dizainerių darbais prekiaujančios parduotuvės, ištaigingi restoranai, biznio centrai. Tačiau ne visada taip buvo. Kažkada ši teritorija vadinosi "Camí de Jesús" ("Jėzaus kelias") kaimo kelias, apsuptas sodų, jungiančių Barseloną ir Gracią, kuris tuo metu buvo atskiras miestas. 1821 m. buvo sukurtas pirmas urbanizacijos projektas, kuris taip ir nebuvo įgyvendintas dėl miestą apėmusios epidemijos. Šis projektas vėl buvo prisimintas po trejų metų. To pasekoje 1827 m. nutiestas 42 m. pločio prospektas, kuris tapo mėgstama aristokratijos pasirodymo vieta: ponai pasipuikuodavo grynaveisliais žirgai ar prabangiomis karietomis, damos, žinoma, stelbdavo viena kitą savo apdarais. Ir taip iki XX amžiaus pradžios.
 |
| Passeig de Gracia žibintai |
XX a. pradžioje miestas labai išsiplėtė ir Passeig de Gracia jau nebebuvo kelias, jungiantis du miestus. Ji tapo centrine Barselonos gatve, jungianti du šio miesto rajonus. Ji ir toliau liko madingiausia Barselonos gatve su puošniais suolais ir gatvių žibintais, 1906 m. suprojektuotais architekto Pere Falqués i Urpí, bei iš abiejų šonų apstatyta Art Nouveau stiliaus pastatais, prie kurių savo rankas pridėjo tokie žinomi architektai, kaip Antoni Gaudi, Josep Puig ir Cadafalch, Lluís Domènech i Montaner, Enric Sagnier ir Josep Vilaseca.
 |
| Casa Battlo ir Casa Amatller |
Aišku, vaikščiodamos po Passeig de Gracia pirmiausia duoklę atidavėme žymiajam Antonio Gaudi. Šioje gatvėje puikuojasi du jo statyti namai Casa Batllo ir Casa Milla.
Suprojektuoti Casa Batllo (Batlo namas) žymiojo architekto paprašė tekstilės magnatas Josepas Batllo. Šį darbą Antonio Gaudi atliko per dvejus metus (1904-1906). Baigto pastato išvaizda architektūros pasaulyje sukėlė tikrą furorą. Namas iš karto pradėtas vadinti šedevru, o pats A. Gaudi – genijumi. Daugeliui šio namo kolonos primena kaulus, o balkonai – kaukolės dalis, todėl liaudyje būtent dėl šių architektūrinių detalių Casa Batllo vadinamas Kaulų namu.
Nuo 2002 m. Casa Batllo įgijo muziejaus statusą ir tapo atviras visuomenei. Dabar sumokėję keliolika eurų galite apžiūrėti šį unikalų pastatą iš vidaus, pasivaikščioti po kambarius, pasmalsauti virtuvėje ar prausykloje, užsukti į vidinį kiemelį bei užlipti ant stogo ir savo rankomis paglostyti ,,drakoną". Tokią ekskursiją aš turėjau prieš keletą metų, pirmą kartą lankydama Barseloną, tad šiandien į vidų nebėjome.
Prie Casa Battlo prisišliejęs stovi dar vienas įspūdingas pastatas – Casa Amatller, suprojektuotas architekto Josep Puig i Cadafalch pagal šokolado magnato Antoni Amatller užsakymą ir pastatytas tarp 1898 ir 1900 m.
 |
| Casa Lléo Morera |
Vienas už kitą gražesnių pastatų trijulę užbaigia Casa Lléo Morera, sukurtas architekto Lluis Domenech i Montaner tarp 1902-1906 m. Jo lengvi, lyg prabangiais nėriniais puošti balkonai bei stogo tvorelė neleidžia abejingai praeiti pro šį pastatą. O kuomet jau pristabdai žingsnį ir atidžiau įsižiūri, pamatai, kad kai kuriuose balkonuose apgyvendintos skulptūras. Žavinga.
 |
| Mila La Pedrera |
Dar vienas Passeig de Gracia įsikūręs Antonio Gaudi architektūros šedevras - Mila La Pedrera. Šis namas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Namas buvo skirtas Mila šeimai. Turtuoliai Milà šeima namą statė norėdami jame įrengti gyvenamuosius butus, kuriuos ketino pardavinėti bei nuomoti. Gaudi projektuodamas šį namą pirmasis Barselonoje numatė požeminių garažų įrengimą. Iš išorės namas primena kalną su daugybe urvų. Net ir pavadinimas „La Pedrera“ reiškia „Akmens urvas“. Tai išskirtinis statinys, kuriame vyrauja urvų, jūros ir vandens pasaulio motyvai.
Šiuo metu didžioji namo dalis yra Katalonijos taupomojo banko (Caixa Catalunya) nuosavybė. Viršutiniame aukšte įrengtas A. Gaudi darbams skirtas muziejus, bei butas su XX a. II - ojo dešimtmečio interjeru. Į namo vidų mes nėjome, tačiau užsukome į jo pirmame aukšte įsikūrusias suvenyrų parduotuvėles, kuriose šiek tiek atsiskleidžia šio pastato namo vidaus interjero detales.
Taip ir vaikštinėjome po Barseloną, nuo namo prie namo, iš gatvės į gatvę, nuo vieno rajono iki kito rajono, kol nusileido saulė. Paskutinis šiandien aplankytas ,,žymusis" objektas - Hospital de la Santa Creu i Sant Pau - visą kvartalą užimantis ligoninės 26 pastatų kompleksas El Guinardó rajone. Ją projektavo Lluís Domènech i Montaner (ką tik rašiau apie jo projektuotą Casa Lléo Morera). Statybos darbai pradėti 1901 m., pabaigti 1930 m. Neogotikiniai pastatai gausiai papuoši skulptūromis, mozaikomis bei keramika. 1997 m. ligoninės pastatų kompleksas įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Nuo 2009 m. ligoninė perkelta į naują pastatą, o nuo 2014 m. restauruota senoji ligoninė pritaikyta kultūros centrui ir muziejui, tačiau yra išlikę ir keletas ligoninės padalinių - kraujo bankas bei fizioterapijos skyrius.
 |
| Hospital de la Santa Creu i Sant Pau |
Čia šiandienos pasižvalgymai po Barseloną ir baigėsi. Kadangi mūsų nakvynės namai buvo visai netoli ligoninės, tad netrukome grįžti ir atsiduoti poilsiui, kad kitą dieną sutiktume žvalios ir besišypsančios.
 |
| Darbo dienos rytas Barselonos gatvėse |
Kitos dienos rytą, po pusryčių išsiruošėme prie jūros, į Barselonetos paplūdimį (Platja Barcelonetta). Miegamųjų Barselonos rajonų gatvėmis ir kiemais, užsukdamos į dar pustuščius kavos barus pasilepinti puodeliu rytinės kavos, pasiekėme geltonu smėliuku nuklotą Barselonetos paplūdimį. Šiandien leidžiame sau pasilepinti vandens ir saulės voniomis: pasitiesiame rankšluosčius,ir kepinamės, kepinamės. Na, dar pasimaudome šiltose Viduržiemio jūros bangose ir vėl kepinamės. Ir taip 3 valandas, o tada promenada paplūdimiu iki lyninio keltuvo Transbordador Aeri del Port, keliančio į Montjuїc kalvą. Tikrai didelis smagumas buvo prasieti 4 kilometrų ilgio Barselonetos mediniu taku. Paplūdimyje, šalia tako, kiekvienas čia apsilankęs gali rasti užsiėmimą mielą savo širdžiai: paplūdimio tinklinis, vandens slidės, jėgos aitvarai ir kt. Kavinės, barai, užkandinės įsidėsčiusios ištisine vora, tad alkani tikrai neliksite. Nenuostabu, kad Barseloneta yra mėgstama jaunimo ir užsienio turistų laisvalaikio leidimo vieta.
 |
| Saulė ir jūra spalio mėnesį! Nuostabu! |
 |
| Teko praeiti pro pajūrio viešbučio kiemą, kuriame smagiai purškė fontanas-lietus |
 |
| Paplūdimio kavinukės prisiglaudusios visiškai prie medinio pėsčiųjų tako |
 |
| ...bei įsikūrusios šiek tiek toliau nuo jūros. Na, jei atvirai, tai bandėme vienoje jų papietauti - nebuvo itin skanu |
 |
| Jachtų prieplauka |
 |
| Laipynės |
Palengva pasiekiame keltuvą Transbordador Aeri del Port. Nusiperkame bilietus, pakylame į bokšto viršų, kur laukia eilutė žmonių, norinčių persikelti į Montjuїc kalvą. Laukiame ir mes, gal kokią valandą. Jau ima nervas, nes 17 val. turime nusipirkę bilietus į La Sagrada Familia. Pagaliau įsiropščiame į raudoną kabiną ir 10 minučių pakimbame virš Barselonos 70 m. aukštyje. Vaizdas įspūdingas.
Keltuvas buvo suprojektuotas 1929 m. Pasaulinei parodai, tik projektas, deja, nebuvo įgyvendintas. Pilietinio karo metu jis buvo uždarytas, kabeliai pašalinti. Eksploatuoti jis pradėtas tik 1963 m. ir veikia iki šiandien.
 |
| Transbordador Aeri del Port |
Iš keltuvo išlipome netoli Mirador del Poble Sec parke, čia nuo apžvalgos aikštelės atsiveria puikus vaidas į miestą ir uostą. Čia pat veikia lauko kavinė, kurioje prisėdus galima pasigrožėti tuo pačiu vaizdu. Mums tam neliko laiko. Keli žingsniai parko takeliais ir jau žiūrime - laikas skubėti. Lekiame link funikulieriaus, paskui į metro - pusvalandis ir mes jau prie La Sagrada Familia. Tiek to Montjuїc ir tematėme.
 |
| Kam skirtas šis ženklas: vietiniams ar turistams? |
 |
| Natūraliai augančios kliūtys |
Nuo Montjuїc kalvos nusileidome pačiu laiku, aplenkėme minią žmonių, besiburiuojančių prie bažnyčios, pasiėmėme audiogidą ir pradėjome kelionę po Gaudi pasaulį.
Antonio Gaudi gyvam esant buvo pabaigtas tik vienas iš trijų planuotų bažnyčios fasadų - Gimimo. Antrasis fasadas (Kančios) pradėtas statyti XX a. antroje pusėje ir pabaigtas XXI a. Trečiasis (Šlovės) - tebestatomas. 1984 m. bažnyčia įtraukta į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Nepaisant nepasibaigusių statybos darbų, 2010 m. bažnyčią pašventino popiežius Benediktas XVI bei suteikė jai mažosios bazilikos (Basilica minor) statusą.
 |
| Daugiau kaip 100 metų statomą bažnyčią planuojama baigti 2026 m. |
Taigi, ekskursiją pradėjome nuo Gimimo fasado, šaunančio į dangų savo smėlio bokštais. A. Gaudí šiame fasade stengėsi parodyti visą mus supančią fauną ir florą, todėl detalių gausioje galime išvysti ir augalų, ir gyvūnų ir vabzdžių. Visos fasadą puošiančios figūros preciziškai tiksliai atkartotos anatomiškai ir spinduliuoja begalinį gyvenimo džiaugsmą. Šis fasadas yra labai ryškus kontrastas Kančios fasado skulptūrinėms kompozicijoms.
 |
| Gimimo fasadas |
Kita vertus, bažnyčios fasadas atspindi gilų Gaudi tikėjimą bei puikias teologijos ir simbologijos žinias. Langai, kolonos, durys, bareljefai pasakoja apie krikščionybės istoriją, šventuosius, institucijas, slėpinius. Žinoma, kad architektas domėjosi, studijavo ir gerai pažinojo romanų bei gotikos architektūrą, todėl La Sagrada Familia turi didžiųjų gotikinių katedrų bruožų.
 |
| Trys karaliai |
Į bažnyčios vidų veda trejos durys, simbolizuojančios tris dieviškąsias dorybes – Tikėjimą, Viltį ir Meilę. Šias bronzines duris A. Gaudi užsakė sukurti japonų skulptoriaus Etsuro Sotoo. Tikėjimo durys dekoruotos rožėmis su paukščiais ir drugeliais bei dedikuotos Mergelei Marijai.
 |
| Tikėjimo durys su rožių žiedais ir skraidančiais paukščiais |
Centrinės Meilės durys - tai dvigubos durys, kurių viduryje ,,auga" Gyvybės medis. Šios durys skirtos krikščioniškajai meilei, Šventajai Šeimai. Jos dekoruotos gebenės lapais, lelijomis bei gausybe vabzdžių. Trečiosios, Vilties durys, skirtos Šv. Juozapui ir dekoruotos vilkdalgiais, lelijomis, bambukais ir tarp jų skraidančiais drugeliais bei vandens vabzdžiais.
 |
| Bronzinės bitutės ant Meilės durų |
Prieš žengiant pro Meilės duris į bažnyčios vidų, akis užkliūna už dviejų kolonų, kurios stovi ant vėžlių - jūros ir sausumos -nugarų. Šie vėžliukai simbolizuoja pastovumą.
 |
| Jūros vėžliukas |
 |
| Medžių kolonos remia žvaigždėtą dangų |
Bažnyčios vidus pribloškia savo grožiu. Įspūdis toks, lyg būtum patekęs į pasakų mišką: medžius primenančios šakotos kolonos, virš galvos aukštos lubos, imituojančios žvaigždėtą dangų, o pro įvairiaspalvius langų vitražus įspindęs saulės spindulys visą šį grožį paverčia žaižaruojančia mozaika. Bažnyčia penkių navų, tad visko čia penkiagubai. Tiesa, dar nebaigtas centrinis altorius, vyksta statybos darbai, tačiau A. Gaudi dievišką talentą galima pajusti ir iš jau įgyvendintų architektūrinių sprendimų.
 |
| Langų vitražai |
 |
| Antras aukštas skirtas chorui |
Praėję visas penkias navas, į lauką išėjome pro bronzines Kančios fasado duris, kurios iš vidaus dekoruotos 50 pasaulio kalbų išrašytais maldos žodžiais. Lietuvių kalba, deja, neradome. Gal neatidžiai skaitėme?
 |
| Malda |
Kančios fasadas, pastatytas jau po Gaudi mirties, XX a. antrojoje pusėje ir skirtas nukryžiavimui bei Jėzaus kančiai. Fasado skulptūrų autorius - Josep Maria Subirachs. Jų stilistika visiškai skiriasi nuo Gimimo fasado skulptūrų. Čia jos kampuotos, grubaus kalimo, atspindinčios sielvartą ir kančią.
 |
| Kančios fasadas |
 |
| Kristaus nuplakimo scena |
Kristaus nuplakimo scena, Josep Maria Subirachs skulptūra Kančios fasade. Už jos - durys, kuriose iškaltos citatos iš evangelijos, o tarp jų išryškinti žodžiai katalonų kalba: "Jėzus iš Nazareto, žydų karalius".
 |
| Vidinis kiemas |
Apžiūrėję bažnyčią iš išorė ir iš vidaus, nusileidome į kriptą, kur palaidotas A. Gaudi, susipažinome su bažnyčios muziejuje demonstruojamais eksponatais, tyliai pasėdėjome nedidelėje, ne turistams, o maldai skirtoje bažnyčios patalpoje.
 |
| Muziejus, kuriame saugomi maketai |
 |
| Kriptoje po bažnyčia palaidotas A. Gaudi |
Pažintis su A. Gaudi genijumi baigėsi jau įsižiebus žibintams, tad dar keli žingsniai Barselonos grindiniu ir namo - rytoj mūsų laukia kiti Katalonijos miestai bei miesteliai, nauji žmonės ir įspūdžiai. Sudie, Barselona, mes dar būtinai susitiksime!
 |
| Barselonos grindinys |
