Žanras. Meilės (erotinis) romanas.
Viršelis. Alessandro Baricco Jaunoji nuotaka (La Sposa Giovane), leidyka Tyto alba, 2016 m., Vilnius, iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė, 176 p.
Apie autorių. Štai kas nuorodoje (https://www.rasyk.lt/rasytojai/alesandras-bariko.html) rašoma apie Alessandro Baricco:
Alesandras Bariko (Alessandro Baricco, g. 1958 m. Turine) – garsiausias šių laikų italų rašytojas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. Tai vienas labiausiai žinomų italų rašytojų pasaulyje ir nepaprastai populiarus autorius tėvynėje. Jo kūriniai akimirksniu tampa bestseleriais. A. Bariko – XX a. pabaigos italų literatūros simbolis, romanistas, rašantis savita maniera.
Rašytojas baigė filosofijos, vėliau fortepijono studijas. Keletą metų dirbo redaktoriumi keliose reklamos agentūrose. Tuo pačiu metu pasinėrė į muzikos kritikos studijas ir publikavo dvi monografijas: apie Rosini operą Bėgantis genijus (Il genio in fuga, 1988 m.) ir apie muzikos ir modernizmo santykį Hėgelio dvasia ir Viskonsino karvės (L‘anima di Hegel e le mucche del Wisconsin, 1992 m.). Vėliau pradėjo dirbti žurnalistikos srityje – muzikos kritiku laikraštyje La Repubblica, paskui – kultūros redaktoriumi leidinyje La Stampa.
Subtilų, neeilinį pasakotoją bei eseistą A. Bariko jau nuo pat pradžių įkvėpė meilė muzikai ir literatūrai. 1991 m. jo romanas Aistrų pilys (Castelli di rabbia, 1991) laimėjo literatūrinę Campiello, o 1995 m. – Medicis premiją, skirtą užsienio rašytojams. 1993 m. už knygą Jūra vandenynas (Oceano mare, 1993) gavo italų literatūros Viareggio premiją. Vėliau, 1994 m., A. Bariko išleido pjesę-monologą Novečentas (Novecento), pagal kurį pastatytas spektaklis bei sukurtas kino filmas (La legenda del pianista sull‘oceano, režisierius – Giuseppe Tornatore).
A. Bariko bendradarbiavo su radijo stotimis, o 1993 m. pasirodė televizijoje kaip lyrikai skirtos laidos „Meilė yra strėlė“ („L‘amore è un dardo“) vedėjas. Po metų kartu su žurnaliste Giovanna Zucconi pradėjo vesti laidą „Pickwick“, skirtą literatūrai.
1995 m. A. Bariko surinko savo straipsnius, rašytus laikraščiui La Stampa, ir išleido rinkinį Barnum. Didžiojo šou kronika (Barnum. Cronache dal Grande Show). Antrasis rinkinys Barnum. Kita didžioji Šou kronika (Barnum 2. Altre cronache dal Grande Show) pasirodė po trejų metų; šiame rinkinyje sudėti straipsniai, kuriuos autorius publikavo leidinyje La Rebubblica.
Romanas City (1999) ypatingas tuo, jog tai yra pirmasis italų romanas, pirmiausia publikuotas internete, o vėliau išleistas kaip knyga. A. Bariko bendravo su savo skaitytojais vienoje interneto svetainių. 2002 m. A. Bariko išleido nedidelę knygelę apie globalizaciją Next. Tų pačių metų rugpjūtį pasirodė romanas Be Kraujo(Senza Sangue) – trumpas pasakojimas apie karą ir bausmę. Lapkritį A. Bariko įgyvendino City skaitymo projektą – kartu su grupe „Air“ išleido muzikinį albumą „City reading“.
2005 m. vasarį A. Bariko paliko Rizzoli spaustuvę ir perėjo į „Fandango knygas“ („Fandango Libri“), į Domenico Procacci leidyklą, kur tapo jos dalininku kartu su kitas rašytojais: Lucarelli, Veronesi, Nesi. Lapkričio 11 d. pasirodė rašytojo knyga Ši istorija (Questa storia) – jo pirmasis romanas, išleistas „Fadango knygų“ leidykloje. Įdomu tai, kad knyga turi keturis skirtingus viršelius.
Nuo 2003 m. rašytojas gyvena Romoje su savo žmona Barbara Brandino ir sūnumi Samueliu.
Alesandras Bariko (Alessandro Baricco, g. 1958 m. Turine) – garsiausias šių laikų italų rašytojas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. Tai vienas labiausiai žinomų italų rašytojų pasaulyje ir nepaprastai populiarus autorius tėvynėje. Jo kūriniai akimirksniu tampa bestseleriais. A. Bariko – XX a. pabaigos italų literatūros simbolis, romanistas, rašantis savita maniera.
Rašytojas baigė filosofijos, vėliau fortepijono studijas. Keletą metų dirbo redaktoriumi keliose reklamos agentūrose. Tuo pačiu metu pasinėrė į muzikos kritikos studijas ir publikavo dvi monografijas: apie Rosini operą Bėgantis genijus (Il genio in fuga, 1988 m.) ir apie muzikos ir modernizmo santykį Hėgelio dvasia ir Viskonsino karvės (L‘anima di Hegel e le mucche del Wisconsin, 1992 m.). Vėliau pradėjo dirbti žurnalistikos srityje – muzikos kritiku laikraštyje La Repubblica, paskui – kultūros redaktoriumi leidinyje La Stampa.
Subtilų, neeilinį pasakotoją bei eseistą A. Bariko jau nuo pat pradžių įkvėpė meilė muzikai ir literatūrai. 1991 m. jo romanas Aistrų pilys (Castelli di rabbia, 1991) laimėjo literatūrinę Campiello, o 1995 m. – Medicis premiją, skirtą užsienio rašytojams. 1993 m. už knygą Jūra vandenynas (Oceano mare, 1993) gavo italų literatūros Viareggio premiją. Vėliau, 1994 m., A. Bariko išleido pjesę-monologą Novečentas (Novecento), pagal kurį pastatytas spektaklis bei sukurtas kino filmas (La legenda del pianista sull‘oceano, režisierius – Giuseppe Tornatore).
A. Bariko bendradarbiavo su radijo stotimis, o 1993 m. pasirodė televizijoje kaip lyrikai skirtos laidos „Meilė yra strėlė“ („L‘amore è un dardo“) vedėjas. Po metų kartu su žurnaliste Giovanna Zucconi pradėjo vesti laidą „Pickwick“, skirtą literatūrai.
1995 m. A. Bariko surinko savo straipsnius, rašytus laikraščiui La Stampa, ir išleido rinkinį Barnum. Didžiojo šou kronika (Barnum. Cronache dal Grande Show). Antrasis rinkinys Barnum. Kita didžioji Šou kronika (Barnum 2. Altre cronache dal Grande Show) pasirodė po trejų metų; šiame rinkinyje sudėti straipsniai, kuriuos autorius publikavo leidinyje La Rebubblica.
Romanas City (1999) ypatingas tuo, jog tai yra pirmasis italų romanas, pirmiausia publikuotas internete, o vėliau išleistas kaip knyga. A. Bariko bendravo su savo skaitytojais vienoje interneto svetainių. 2002 m. A. Bariko išleido nedidelę knygelę apie globalizaciją Next. Tų pačių metų rugpjūtį pasirodė romanas Be Kraujo(Senza Sangue) – trumpas pasakojimas apie karą ir bausmę. Lapkritį A. Bariko įgyvendino City skaitymo projektą – kartu su grupe „Air“ išleido muzikinį albumą „City reading“.
2005 m. vasarį A. Bariko paliko Rizzoli spaustuvę ir perėjo į „Fandango knygas“ („Fandango Libri“), į Domenico Procacci leidyklą, kur tapo jos dalininku kartu su kitas rašytojais: Lucarelli, Veronesi, Nesi. Lapkričio 11 d. pasirodė rašytojo knyga Ši istorija (Questa storia) – jo pirmasis romanas, išleistas „Fadango knygų“ leidykloje. Įdomu tai, kad knyga turi keturis skirtingus viršelius.
Nuo 2003 m. rašytojas gyvena Romoje su savo žmona Barbara Brandino ir sūnumi Samueliu.
Apie knygą. Prabangioje užmiesčio viloje pagal savus ritualus ir papročius gyvena turtinga, keista, atsaini Šeima. Dieną namiškius apima jaudulys ir džiugesys, tiesiogiai proporcingi nakties nerimui ir kančiai, mat, pasak legendos, būtent naktį karta po kartos miršta visi šeimos vyrai ir moterys. Dėdė per miegus žarstosi išminties perlais ir net žaidžia tenisą. Romus ir tvirtas Tėvas kiekvieną ketvirtadienį tam tikru reikalu važiuoja į miestą. Dukra savotišku būdu kovoja su naktinės mirties siaubu. Paslaptingos praeities Motina gyvena apgaubta legendinio grožio auros. Knygos čia uždraustos, nes jos atitraukia žmones nuo gyvenimo, kuriame viskas jau ir taip yra, tik reikia įsiklausyti... Nepajudinamą šios Šeimos gyvenimo ritmą palaiko visur esantis liokajus Modestas. Sūnaus nėra, jis išvykęs į užjūrį tvarkyti klestinčio tekstilės verslo reikalų ir namo siunčia tik gremėzdiškas ir keistas dovanas. Ir jaunutė Nuotaka, sugrįžusi iš užjūrio, kad ištekėtų už Sūnaus. Ji laukia, stebėdama nekintamus ritualinius įpročius, iš kurių įspūdingiausias – gausūs pusryčiai, neturintys nei galo, nei krašto. Viskas, rodos, sukasi tik apie viena – Sūnaus laukimą. O laukdamas kiekvienas iš jų savaip mėgina išsigelbėti. „Jaunoji Nuotaka“ – lėtas, keistas, melancholiškas ir poetiškas romanas, alsuojantis bundančia erotika ir drauge nekaltumu, paslapties laukimu. Romanas apie paslaptis ir žinojimą, kurį slepia tie, kurie apie tai nieko nenutuokia.
Mano nuomonė. Tai pati erotiškiausia knyga, kurią skaičiau paskutiniu metu. Visi 176 puslapiai tiesiog dvelkia erotika, paslaptingumu ir nežinomybe bei laukimu kažko, kas neišvengiamai turi įvykti. Knygos tekste autorius pats stebisi:
,,Kodėl tiek sekso?
Ką turi galvoje?
Kodėl knygoje šitiek sekso?
Mano knygose beveik visada yra sekso.
Taip, bet šioje jis visai tave apsėdęs." (112 p.)
Knyga daugialypė: čia autorius pasakoja, kaip rašo knygą, čia vėl persipina knygos herojų mintys ir veiksmai, čia trečiuoju asmeniu prabyla tarnas, ar Motina, ar Jaunoji Nuotaka. Tai tarsi knyga apie knygą.
Siužetas gan paprastas: Jaunoji Nuotaka atvyksta į namus, tikėdamasi ištekėti už Sūnaus, tačiau jis išvykęs. Šeima laukia jo grįžtant, prie laukiančiųjų prisideda ir Jaunoji Nuotaka. Veiksmas vystosi lėtai, laukimas apgaubęs visus, tarsi rūkas, herojai gyvena mistifikuotoj realybėj besiruošdami Sūnaus sutikimui, įsiveldami į erotinius tarpusavio santykius.
Kaip ir kitos A. Baricco knygos, ši parašyta gražia literatūrine kalba, maloni skaityti ir palieka tikrai gerą įspūdį. A. Baricco yra tas rašytojas, kurio nesupainiosi su niekuo kitu šiandieniniame literatūriniame pasaulyje. Jo kūryba gali patikti, gali nepatikti, tačiau tenka pripažinti, jog tai išskirtinis talentas. Ir jis man patinka, dar daugiau, jis man beprotiškai patinka.
Įvertinimas. 5/5
Įvertinimas. 5/5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą