Ivlinas Vo Numylėtinė. Dulkių sauja.

Net pati nustebau, kad knygos gyvena ne tik knygynuose, bibliotekose, draugų ar bendradarbių  namuose, bet ir mano seno daugiabučio namo rūsyje. Jos ten nukeliavo prieš daugelį metų, kai mažame bute joms nebeliko vietos, ir buvo ilgam užmirštos, kol...pamačiau filmą ,,Sugrįžimas į Braidshedą", kol vėliau perskaičiau  knygą ir susipažinau su anglų rašytojo Ivlino Vo kūryba. Tuomet prisiminiau, kad kažkada labai labai seniai skaičiau šio rašytojo knygą ir ji dar ir dabar gyvena rūsyje.

    Taip į namus viena po kitos grįžo knygos. Vienos jų, kurios nekėlė jokių prisiminimų, atsidūrė internetiniame perskaitytų knygų knygyne: http://www.sena.lt/paieska/user/s/gabrielelaima - gal kam tos knygos bus mielos arba naudingos, kitos gi nugulė į lentynas ir laukia savo eilės būti iš naujo perskaitytos. Pirmoji į rankas, žinoma, buvo paimta Ivlino Vo ,,Numylėtinė. Dulkių sauja" - viso šio erzelio kaltininkė.

VIRŠELIS. Ivlinas Vo ,,Numylėtinė. Dulkių sauja" (orig. Evelyn Wough ,,The loved one. A handful of dust", leidykla Vaga, Vilnius, 1972, iš anglų kalbos vertė Silvija Lomsargytė-Pukienė, 317 psl.

APIE AUTORIŲ. Apie autorių jau rašiau http://sniegena.blogspot.com/2013/11/evelyn-waugh-sugrizimas-i-braidsheda.html. 

NUMYLĖTINĖ  tai, anot autoriaus ,,anglų-amerikiečių tragedija, kuriame negailestingai parodomas žmogaus degradavimas, pašiepiami amerikiečių kultūros standartai ir anglų snobizmas. Knyga užgimė Ivlinui Vo viešint Amerikoje, konkrečiai 1947 m. jam nuvykus į Holivudą dėl knygos ,,Sugrįžimas į Braidshedą" ekranizavimo. Kaip žinia, su romano ekranizacija tuokart nieko neišėjo - nepatiko rašytojui scenarijus. Jam taip pat nepatiko ir amerikiečių gyvenimo būdas, jų pragmatizmas ir lėkštas optimizmas. Savo kelionės į JAV įspūdžius rašytojas sudėjo į 1948 m. Londone išėjusį romaną Numylėtinė

   Pasitelkdama sutrumpintą literatūrologės Dalios Zabielaitės staripsnį apie Ivlino Vo kūrybą publikuotą žurnale ,,Naujasis židinys" trumpai perteiksiu romano turinį. 

   Anglas Denis Barlou, nesėkmingai siekęs tapti poetu, atvyko į JAV ieškoti naujo gyvenimo. Iš pradžių jis dirba Holivode scenaristu, tačiau neužilgo atleidžiamas ir ilgai neieškojęs anglui tinkamo darbo, nueina į naminių gyvūnėlių laidojimo namus, tuo užtraukdamas negarbę visiems tautiečiams. Kitas anglų aristokratas, vietinės angliškosios visuomenės seniūnas Frensis Hinslis, netekęs darbo Holivude pasielgia garbingiau - pasikaria. Denis Barlou, įpareigotas pasirūpinti Frensio laidotuvėmis, nueina  į laidojimo namus ,,Šnarantis gojus", kur susiduria su naujamadiškais ir prabagiais amerikiečių laidojimo papročiais - viskas čia panašu į stebuklų šalį. Toje stebuklų šalyje atsisveikinimą su mirusiuoju siekiama paversti puikiu reginiu. Visa laidotuvių industrija apgaubta rafinuotai sukurtos ramybės ir laimės iliuzijos. Kosmetikai, grimuotojai, aprengėjai dirba prie numirėlio, taip ir tam, kad artimieji patirtų kuo mažiau skausmo. Darbuotojai turi netgi  savo specialią profesinę kalbą, kuria numirėlis vadinamas „numylėtiniu“, jo artimieji – „belaukiančiaisiais“. 

   Pasitelkęs satyrą, rašytojas įtaigiai ir sukrečiančiai parodo, kaip vertybių ir religijos krizės, vienmatiškumo epochoje žmogus iškreiptai elgiasi mirties akivaizdoje, tokį savo elgesį laikydamas moderniu pasiekimu. Moderni vienmatė visuomenė siekia paslėpti egzistencijos tragiškumo dimensiją ir kurtitokį gyvenimo būdą, kuris žmogui leistų jaustis vien tik laimingam. Bet dramatizmas ir skausmas, vienmatėje visuomenėje vis tiek pasireiškia, tik kitokiais, pavidalais: Denis Barlou įsimyli laidojimo namų lavonų kosmetikę Emę Tanatogenos, įsimyli meile, kurioje, kaip ir amerikiečių santykiuose, nėra nuoširdumo ir žmogiško jausmo gelmės. Panašiai ją įsimyli ir jos bendradarbis balzamuotojas amerikietis misteris Džoibojus, „laimingų vaikų šypsenų“ numirėlių veiduose specialistas, „savo mamutės“ sūnelis. O Emė Tanatogenos, besiblaškydama tarp dviejų vyrų, nesugeba pasirinkti, už kurio tekėti. Ji ima rašinėti laiškus vietinio laikraščio Guru Braminui, kurį pasirinko savo dvasios vadovu. Ji prašo patarimų, kaip elgtis ir kurį sužadėtinį pasirinkti.  Galiausiai Guru Braminui ji nusibosta ir įkyri,

ir šis mesteli, kad išeitis viena - nusižudyti. Ji taip ir padaro – susileidžia cianido Džoibojaus balzamavimo kabinete. Džoibojui tokia jo sužadėtinės mirtis reiškia ne tiek skausmą, kiek tarnybinį skandalą, todėl jis, norėdamas tą skandalą paslėpti, paprašo Denio Barlou, kad šis sudegintų Emės Tanatogenos kūną savojoje naminių gyvūnėlių laidojimo kontoroje. Denis Barlou irgi nejaučia skausmo dėl savo sužadėtinės mirties – jos mirtis jam yra proga pasipelnyti iš Džoibojaus ir taip užsidirbti pinigų komfortiškam grįžimui laivu atgal į Angliją.

  

  DULKIŲ SAUJA. Romanas prasideda T.S. Elioto poemos Bevaisė žemė citata, kuri tarsi nusako pagrindinę knygos mintį: „Aš parodysiu tau, ko nebuvai dar regėjęs, [...] Parodysiu siaubą tau dulkių saujoj“.

   Pasakodamas apie vienos anglų aukštuomenės šeimos  gyvenimą, Ivlinas Vo aprašo tuos gyvenimo pavidalus, kurie jam kelia siaubą, nes tėra tik dulkių sauja. Bet aprašo vėlgi su jam būdinga satyra. Romanas priklauso ankstyvajam rašytojo kūrybos laikotarpiui. Anglijoje Dulkių sauja pasirodė 1934 m., kai jau vyko rašytojo skyrybų byla (o ji truko kelis metus ir buvo būtina, norint susituokti su savo antrąja žmona Laura Herbert). Kai išėjo šis romanas, rašytojas kaip laikraščių korespondentas jau buvo nemažai pakeliavęs po pasaulį ir išgarsėjęs kaip geros kelionių literatūros kūrėjas.

   Pietų Amerikos motyvu kaip tik ir užbaigiamas romanas Dulkių sauja. Užsienio kritikų teigimu, Ivlinas Vo pirmiausia buvo parašęs apsakymą The Man Who Liked Dickens apie anglą, įstrigusį Brazilijos džiunglėse pas vieną keistuolį, kuris jį verčia jam skaityti Charleso Dickenso knygas, nes pats to nemoka daryti. Šis apsakymas buvo metafora to, kaip rašytojas patiria gyvenimą vakarietiškoje modernėjančioje Anglijoje – tarsi grįžimą į primityvius barbarų laikus. Paskui tą apsakymą jis išplėtojo į romaną Dulkių sauja.

    Pagrindinis veikėjas yra trisdešimtmetis aristokratas Tonis Lastas (aliuzija į angl. last ‘paskutinis’,

tad Tonis Lastas yra paskutinis tam tikrų vertybių atstovas), gyvenantis sename anglų gotikos dvare Hetone, kuriame jis ir užaugo. Jo dailiai žmonai Brendai, nors ji atvirai to nesako, ramus dvaro gyvenimas yra atgrasus ir nuobodus. Ir vieną dieną Brenda įsimyli į jų dvarą pasisvečiuoti atkakusį kilmingą ir išsilavinusį veltėdį Džonį Byverį iš Londono, paprastai sėdintį namie prie telefono ir laukiantį, kad kas pakviestų į pobūvį. Besisvečiuodamas dvare Džonis Byveris pripasakojo Brendai visokių paskalų ir „naujienų“ iš Londono. Šis mamytės sūnelis atvilioja Brendą į Londoną ir pasinaudodamas jos statusu aukštuomenėje, siekia prasimušti tuose sluoksniuose. Jo motina misis Byver, apsukri prekiautoja butais Londone, sužavi Brendą savo verslu ir ši nutaria išsinuomoti iš jos butą Londone. Įsigijusi butą, ji vis dažniau palieka savo vyrą tūnoti Hetone, apsistoja Londone, su meilužiu Džoniu Byveriu pasineria į pobūvių, restoranų gyvenimą, eina į šundaktario masažus, burtis iš kojų pėdų, pradeda lankyti ekonomikos paskaitas, ir galiausiai pasidavusi modernėjimo žavesiui nutaria skirtis su vyru.

   Tonis Lastas romane vaizduojamas kaip tradicinių konservatyvių pažiūrų žmogus, gal kiek paviršutiniškai religingas (sekmadieniais į anglikonų bažnyčią einąs „iš pareigos“), nemėgstantis pobūvių, šiek tiek skeptiškai žiūrįs į žmonos modernėjimą ir iš pradžių net neįsivaizduojantis, kad ji galinti būti jam neištikima ir jį rafinuotai apgaudinėti. Tonio Lasto gyvenimas apsiverčia žuvus sūnui ir prasidėjus skyrybų bylai. Norėdamas nusiraminti ir ir šiek tiek nuo visko atsiriboti, Tonis Lastas išvyksta kelionėn į Braziliją su nauju pažįstamu tyrinėtoju daktaru Mesindžeriu. Brazilijos džiunglėse jie ieško legendinio senovės Miesto, kurį Tonis Lastas įsivaizduoja kaip gotikinio stiliaus miestą (tarsi „transformuotą Hetoną“). Tačiau indėnų džiunglės – ne atgaivos šaltinis, kaip tikėtasi, o veikiau primityvokų barbarų kraštas, alinąs ir naikinąs kūną bei dvasią. Krioklyje nuskendus tyrinėtojui Mesindžeriui, karštlige susirgusį  Tonį Lastą priglaudžia keistuolis misteris Todas, kuris jo nebepaleidžia, reikalaudamas, kad šis jam skaitytų Dickensą.

   Plačiau apie Ivlino Vo kūrybą - http://www.nzidinys.lt/files/various/zabielaite.pdf

 

   MANO VERTINIMAS. Knyga, kurią verta perskaityti ir turėti. Ji tikrai liks mano namų bibliotekoje.  5/5  - ir ne mažiau.

Tracy Chevalier. Skaistusis mėlis

 

   Vienas sakinys. Jos vardas buvo Izabelė, ir kadaise, kai ji dar buvo visai maža mergaitė, jos plaukai staiga pakeitė spalvą - greičiau, nei paukštis spėtų pašvilpauti giesmelę savo pačiai.

   Viršelis. Tracy Chevalier ,,Skaistusi mėlis" (The Virgin Blue), leidykla Versus Aureus, 2007 m., 352 puslapiai, iš anglų kalbos vertė Lina Būgienė.

   Autorė. Daugelio istorinių romanų autorė Tracy Chevalier (Treisė Ševalje) gimė 1962 m. ir užaugo Vašingtone. Jos tėvas Dauglas Chevalier buvo The Washington Post fotografas. Mama Helen Chevalier mirė kai Tracy buvo aštuoneri. Tracy turi vyresnius seserį ir brolį. 

   1984 m. Tracy persikėlė gyventi į Angliją ir ten keletą metų dirbo žinynų redaktore. 1994 m. baigė humanitarinių mokslų studijas Rytų Anglijos universitete ir gavo magistro laipsnį.  Jos, kaip rašytojos, karjera prasidėjo išleidus romaną ,,Skaistusis mėlis" (1997), tačiau didžiausio populiarumo rašytoja susilaukė pasirodžius romanui ,,Mergina su perlo auskaru" apie garsų Olandijos menininką Janą Varmerą.

   Šiuo metu rašytoja gyvena Londone su vyru Jonathan, sūnumi Jacob ir kate Treacle.

   Trumpai. Šioje knygoje pasakojama istorija apie dvi tos pačios giminės moteris, kurių gyvenimus skiria keli šimtmečiai, tačiau abiejų likimai susiję.

Ela Turner, amerikietė, likimo ir vyro darbo grąžinta į Prancūziją-beveik į gimtuosius kraštus. Ji nuoširdžiai bando pritapti prie mažo miestelio gyvenimo, mokosi prancūzų kalbos, bet susiduria tik su priešiškumu ir nepasitikėjimu. Nusivylusi ir vieniša, ji imasi ieškoti savo šeimos šaknų.

 Rezultatai ir stulbina, ir skaudina. Mat iš amžių glūdumos ataidi kitos giminės moters, Izabelės diu Mulen, rauda ir likimas. Ši irgi atstumtoji, nes Raudonplaukė, lyg ta mėlynoje bažnyčios nišoje stovinti Mergelė Marija, kurią priverčia sudaužyti Kalvino Tiesą įtikėję kaimiečiai. Patekusi į išdiduolių Turnjė šeimą, Izabelė tampa kankine, o jos gyvenimas virsta kraupia tragedija.

Mano nuomonė.  Jau nuo pirmų knygos puslapių galvoje sukosi mintis - kažką panašaus jau skaičiau. Dvi moterys - viena praeityje, kita šiandien. Abi jas sieja raudoni plaukai, mėlyna Mergelės Marijos mantijos spalva ir pranašingi sapnai... Kathleen McGowan ,,Meilės knyga".  
   Gerokai seniau esu skaičiusi Tracy Chevalier ,,Mergina su perlo auskaru". Kiek pamenu, man pribloškiančio įspūdžio ta knyga nepaliko, todėl abejodama ėmiausi ir šios. Perskaičiau ir pati savimi nusistebėjau, kas man neįtiko ,,Merginoje...", nes ,,Skaistusis mėlis"  visai nebloga. Malonu skaityti (nepaisant, kaip minėjau, dejavu jausmo :), vaizdai piešiami gyvai, įtaigiai, lyg pats dalyvautum veiksme. Praeities moterų, Izabelės ir Hanos, charakteriai stiprūs ir labai ryškūs, dabarties herojė Ela šiek tiek besiblaškanti,  pasimetusi aplinkoje ir savyje. Visa istorija pasakojama žiaurių religinių karų tarp katalikų ir kalvinistų fone, šiek tiek pagardinimui įpinant pagonybės elementų, pvz. židinio akmuo, saugantis namus nuo blogio. Bet nesileisiu į smulkmenas, nes vienas iš skaitymo malonumo elementų yra nežinojimas, kas bus toliau...
   Dėl vertimo, tai aš suprantu, kad prancūzų kalba yra graži, bet... ne visi skaitytojai ją moka. Todėl būtų gerai, jei prancūziški išsireiškimai būtų išversti. Tuomet neerzintų mintis, jog autorė kažką tais prancūziškais žodžiais  norėjo svarbaus pasakyti, bet vertėjos dėka, jie dažno skaitytojo nepasiekė.  

Įvertinimas. 4/5

Simon Beckett Mirties chemija

Vienas sakinys. ,,Žmogaus kūnas pradeda irti praėjus keturioms minutėms nuo mirties. Dar neseniai laikęs savyje gyvybę, dabar jis patiria paskutines metamorfozes. Kūnas ima pats save virškinti, ląstelės skaidytis, verstis vidine puse į išorę. Audiniai virsta skysčiu, paskui dujomis. Netekęs gyvasties kūnas tampa nejudančiu vaišių stalu kitiems organizmams, pirmiausia bakterijoms, paskui vabzdžiams. Musėms."

Viršelis. Simon Beckett Mirties chemija (The chemistry of death), leidykla Tyto Alba, 2011 m., 374 puslapiai, iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis.

Autorius. Britų rašytojas ir žurnalistas Saimonas Beketas (Simon Beckett) gimė 1968 m. Anglijoje, Šefildo mieste. Tapęs anglų kalbos magistru, pora metų praleido Ispanijoje, mokydamas vaikus anglų kalbos. Grįžęs į tėvynę grojo mušamaisiais instrumentais įvairiose roko grupėse bei dirbo laisvai samdomu žurnalistu The Times, The Independent on Sunday, The Daily Telegraph, The Observer ir kituose laikraščiuose. Prieš pradėdamas rašyti Deivido Hanterio kriminalinę seriją, parašė visą eilę puikių atsiliepimų sulaukiusių romanų: „Tiesios linijos“/„Fine lines“(1994), „Gyvuliai“/„Animals“ (1995), „Iš kur čia tie dūmai“/„Where there‘s smoke“(1997), ir „Savinantis Jakobą“/„Owning Jacob“ (1998). Tikro populiarumo ir pripažinimo rašytojas sulaukė tik išleidęs 4 romanus apie teismo antropologą Deividą Hanterį. Pirmasis jų -  „Mirties chemija“/„The chemistry of death“ pasirodė 2006 m. ir Kriminalinių rašytojų asociacijos (Crime Writer‘s Association‘s) sprendimu buvo apdovanotas Auksinio durklo (The Gold Dagger Award) premija. Vėliau sekė romanai „Įrašyta kauluose“/„Written in bone“ (2007), „Mirusiųjų kuždesiai / „Whisper‘s of the dead“ (2009), ir „Šauksmas iš kapo“ / „The calling of the grave“ (2010). Visa serija yra išversta į 28 kalbas, ir parduota daugiau nei 7 mln. egzempliorių tiražu. Rašytojas vedęs, dabartiniu metu su šeima gyvena Anglijoje, gimtajame Šefilde.

Mintis parašyti romaną „Mirties chemija“, rašytojui kilo aplankius JAV Tenesio valstijoje įsikūrusį Tenesio universiteto antropologinių tyrimų centrą, taip vadinamą „Lavonų ūkį“ („The Body farm“), kurį 1994 m. išpopuliarino amerikiečių rašytoja Patricija Kornvel to paties pavadinimo romane. „Lavonų ūkis“ – tai spygliuota viela aptverta 1 ha ploto teritorija, kurioje vykdomi žmonių palaikų irimo stadijų moksliniai tyrimai. Gauti rezultatai padeda nusikaltimo tyrėjams tiksliau nustatyti aukos mirties laiką, vietą bei kitas svarbias nusikaltimo aplinkybes. Centro įkūrimą inicijavo FTB.



,,The Body farm", JAV Tenesio valstija

Trumpai (pagal Arnoldo Šatrausko anotaciją)   Pagrindinis romano herojus – žymiausias Anglijoje teismo medikas – antropologas Deividas Hanteris, ilgą laiką Londone dirbęs šį sunkų bei atsakingą darbą, tačiau po žmonos ir dukters žūties nelaimingo auto įvykio metu, pasirinkęs šeimos gydytojo darbą atokiame, pelkių apsuptame Manhamo kaimelyje, nuošalioje Norfolko grafystėje. Šios profesijos žmonių darbas yra itin sunkus ir reikalauja nepaprasto kruopštumo bei atidumo. Teismo antropologai kviečiami tuo atveju, kai nusikaltimo vietoje rastas aukos kūnas būna itin suiręs, ir eiliniai teismo medicinos ekspertai būna bejėgiai iš kūno likučių atkurti bendrą nusikaltimo vaizdą. Invalido vežimėlyje sėdintis vietinis daktaras Henris Meitlandas, su džiaugsmu sutinka atvykėlį, ir tarp abiejų vyrų užsimezga nuoširdi draugystė. Deividas Hanteris pradeda dirbti šeimos gydytoju, ir niekas iš aplinkinių nė nenujaučia apie šlovingą daktaro praeitį, iki to momento, kai po trijų ramaus darbo metų, vaikai randa suirusį vietinės rašytojos Salės Palmer kūną, su į nugarą įsmeigtais gulbės sparnais. Po šios seka dar viena žmogžudystė, ir uždara kaimo bendruomenė, iki tol neišgyvenusi rimtesnių sukrėtimų, pradeda įtarinėti vieni kitus, o labiausiai atvykėlį, Deividą Hanterį. Greitai policija sužino tikrąją daktaro Hanterio specializaciją, ir prašo pagalbos tiriant šiuos šiurpius ir paslaptingus nusikaltimus…

Mano nuomonė. Knyga, savo turiniu priskirtina prie ,,medicininių" arba ,,antropologinių" trilerių. Tokių knygų tikrai nesu daug skaičiusi, su šiuo terminu man daugiau asocijuojasi TV serialai. Skaityti Simon Beckett kūrinį buvo tikrai nenuobodu, nors siužetas gana tradicinis, o charakteria nėra itin ryškūs. Knygoje daug išdarkytų lavonų, daug dėmesio skiriama musėms, jų lervoms bei jų atliekamam darbui lavono irimo procese. Patariu, jei esate lakesnės vaizduotės, pietų metu knygą geriau padėti į šalį :)  Lyginant Simon Beckett su pastaruoju metu mano itin mėgiamu Jo Nesbo, tai S. Beckett meistriškumu tikrai nusileidžia Nesbo, bet..jei į rankas pateks kitas šio autoriaus detektyvas, mielai jį perskaitysiu. 

Įvertinimas. 4/5

Žali pa-Vasario macaroons

   Pramerkiu akis sekmadienio rytą - už lango toks rūkas, kad net ežiukas pasiklystų. Išsiverdu kavos, vėl susiraitau lovoje ir skaitau knygą.  O už lango rūkas... sklaidosi, sklaidosi, saulytė kyšt nosį kartą, kyšt kitą ir įdienojus jau pilkos pieno sienos kaip nebūta. Pa-Vasaris! Norisi bent šiek tiek oro įkvėpti, todėl susirenku moterišką kompaniją ir važiuojame sodo aplankyti :) O ten pavasario šėlsmas begalinis: žolė žaliuoja, snieguolės baltus žiedelius skleidžia, violetinės raktažolių akelės iš po rudeninių lapų šypsosi, ir špinatai, kuriuos sėjau spalio mėnesį, jau porą lapelių išleidę. Smagumėlis, net nesitiki, kad dar tik vasario 23 d. - pats viduržiemis :) Tai gi, akis paganom žalumoje, į plaučius įsileidžiam tyro oro, pasiskinam pirmųjų gėlių ir žvalutės grįžtam namo.

   O namuose ant saulėtos palangės guli vienas žalias macaroons (užsilikęs nuo vakarykštės macaroons kepimo pamokos, kurią profesionaliai mums pravedė Gabrielės draugė Rūta, ačiū jai :)) ir gundo savo apvalumais. Bet jis tik vienas, o mes trys. Supratau, kad išmoktą macaroons kepimo pamoką praktiškai išbandyti teks jau šiandien. Išsitraukiame iš šaldytuvo bei spintelės reikalingus produktus ir kimbam į macaroons gaminimo subtilybes.

Produktai sausainėliams: 180 ml. migdolų miltų (juos paprasta pasidaryti migdolų drožles ar migdolus be luobelių  sumalus kavamale);

240 ml cukraus pudros;

2 kiaušinių baltymai;

4 šaukštai cukraus;

3-4 lašai valgomųjų dažų.

Produktai pertepimui:  50 gr. kambario temperatūros sviesto;

2 šaukštai cukraus pudros;

1 citrina.

Gaminimas.  Cukraus pudrą ir migdolų miltus persijojome per sietelį (tinka sietelis miltams sijoti). Tai pats sunkiausias darbas, nes migdolai užkemša sietelio akutes, lengviau sijoti, kuomet prieš darbą migdolų miltus šiek tiek pakepiname (išgaruoja dalis riebalo, miltai tampa puresni). Pirmą kartą kepant macaroons miltų nekepinome, antrą kartą - kepinome. Macaroons skonis ir išvaizda nuo to nepakito.  Išsijotus miltus ir cukrų sumaišėme. Kiaušinio baltymą ir 4 šaukštus cukraus išplakėme iki standžių putų (cukrų pylėme palengva, ne visą iš karto). Plakinys turi būti toks standus, kad pakėlus dubenį su plakiniu virš galvos, šis liktų dubenyje, o nenukristų jums ant pakaušio :) Tuomet plakinį supylėme į migdolų-cukraus masę ir palengva išmaišėme. Svarbu nepermaišyti, nes tešla suskystės. Aš neskaičiavau, kiek mes maišėme, bet daugelyje receptų rekomenduojama  maišyti ne daugiau kaip 50 kartų. Manau, tikrai tiek nereikia. Maišydamos įlašinome 3-4 lašus mėlynos spalvos maistinių dažų (kadangi dažų buvo labai nedaug, macaroons įgavo gražų pavasariškai-žalsvą atspalvį). Galima tešlą padalinti į kelias dalis ir spalvinti skirtingomis spalvomis.

  Gautą tešlos masę sudėjome į konditerinį švirkštą ir, ant skardos patiesę kepimo popierių, išspaudėme daug mažų kauburėlių (maždaug 5 Lt monetos dydžio), kurie pamažėle suslūgo ir virto mažais blyneliais. Tam, kad visi blyneliai susivienodintų, skardą su macaroons kelis kartus stuktelėjome į stalą. Tvarka! Dabar kokiam pusvalandžiui macaroons palikome ramybėje (reikia palaukti, kad blynelių viršus pasidengtų cukraus plutele) ir ėmėmės kremo gamybos. Sviestą su cukraus pudra išsukome iki baltumo, įtarkavome citrinos žievelę ir išspaudėme 1/3 citrinos sultis. Mmm, riebokas, bet labai skanus kremas gavosi (pertepimui, žinoma, galima vartoti ir kitus kremus, pvz. Nutella kremą).

   Orkaitę įkaitinome iki 160 laipsnių ir plutele pasidengusius macaroons pašovėme kepti. Kepė jie apie 10-12 minučių. Stebėkite, tinkamai kepant iš po cukraus kepurėlės turi pasirodyti sijonėlis :) Iškepusius macaroons ištraukėme iš orkaitės ir palikome pravėsti. Atšalusius juos lengvai nuėmėme nuo popieriaus ir pertepėme kremu.  Taip, forma gal ir netobula gavosi - sijonėlis per platus :), bet skonis tai tikrai dieviškas. Neilgai truko juos suragauti, vos spėjau kelis nučiupti - bendradarbiams, prie rytinio puodelio kavos bus puikus desertas.

    O formas dar tobulinsime, svarbu, kad pa-Vasarinis skonis išliktų :)