Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2018 m. kovo 25 d., sekmadienis

Laurent Gounelle Dievas visada keliauja incognito

  Vienas sakinys....kai gyveni ne taip kaip norėtum, gyvenimas būna ilgas ir nuobodus.
  Oficialus pristatymas.  Laurent Gounelle Dievas visada keliauja incognito (Dieu voyage toujours incognito), leidykla Alma littera, 2012 m., iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė, 360 p.
Laurent Gounelle (g. 1966 m., Prancūzija) gimė mokslininkų šeimoje. Tėvai norėjo, kad sūnus studijuotų psichologiją, tačiau Laurent nusprendė Paris Dauphine universitete studijuoti ekonomiką. Vėliau baigė magistrantūros studijas Sorbonos universitete.
Baigęs mokslus įsidarbino buhalteriu didelėje bendrovėje, tačiau darbas jam nepatiko. Buvo susidomėjęs aktoryste ir parasparniais. Vėliau bandė užsiimti importu-eksporu, tačiau ši veikla taip pat nebuvo sėkminga.
Laurent Gounelle įstojo į Kaliformijos Santa Kruze universitetą studijuoti psichologijos ir filosofijos. Vėliau leidosi į savęs pažinimo ir gyvenimo prasmės paieškų kelionę. Keliavo po JAV, Suomiją ir Balio salą studijuodamas neurologiją, psichologiją ir šamanizmą. Laurent Gounelle tapo žmonių santykių konsultantu ir šia veikla užsiima jau 15 metų. Dirba dėstytoju Clermont-Ferrand universitete.
 
Siužetas. Alanas stovi Eifelio bokšto viršuje, pasiruošęs šokti žemyn, nes jam atrodo, kad gyvenimas neturi nei prasmės, nei tikslo. Tačiau staiga ant peties pajunta kažkieno ranką - nepažįstamas senyvas vyras pasiryžęs sulaikyti jį nuo beprasmiško žingsnio. Nepažįstamasis pasiūlo Alanui sandorį: vaikinas gaus naują visavertį gyvenimą, jei vykdys gelbėtojo jam skiriamas užduotis. Netrukus Alanas patenka į įvykių sūkurį, išgyvena naujus potyrius ir pasineria į paieškas gyvenimo prasmės, kurios iki šiol nematė...  "Dievas visada keliauja incognito" pasakojama istorija panardina į svaigią Paryžiaus vasaros atmosferą ir kviečia susimąstyti: kas gali paskatinti mus įveikti savo baimes, susikaustymą bei įpročius ir, kai gyvenimas nebeteikia džiaugsmo, priversti išsukti iš įprasto kelio?
 Mano nuomonė. Knygą paėmiau į rankas, negalėdama apsikęsti jai liejamų liaupsių ir tiesiog privalomo raginimo perskaityti. Na, galvoju, tokią liaupsinamą ir ne vienus metus perkamiausių sąraše esančią knygą perskaityti privalu.
  Pradžioje buvo intriga - kas bus toliau, kaip bus vystomas siužetas, ką ir kaip autorius nori pasakyti skaitytojui. Kai kurios vietose nesutikau su autoriaus pozicija ir tyliai su juo ginčijausi. Pvz., istorija apie batonų pirkimą mane papiktino. Suprantu, kad žmogus tokiais eksperimentais įgys daugiau pasitikėjimo savimi, tačiau tokio pobūdžio eksperimentai trukdo kitų laiką, ir, pagalvojau, atsidūrus tokioje situacijoje, kuomet vienas asmuo niekaip negali apsispręsti, ko jis nori, o visa eilė laukia, būtų labai pikta. O štai istorija apie varlę, kuri įkritusi į puodynę su pienu, savo kojelėmis suplakė grietinę ir išlipo iš puodynės - yra tokia sena ir nuvalkiota, tad knygoje perskaičiusi ją kaip originalų pavyzdį, tikrai nusivyliau.
  Tai gi, nuo pirmų knygos puslapių kilo įtarimas, jog kūrinys skirtas asmenims, turintiems psichologinių problemų, siekiantiems nugalėti savo baimes, išreikšti savo norus, atkreipti į save dėmesį. Tačiau lapas po lapo knygos žanras keitėsi. Pasakojimas tapo labiau nuotykiniu, gal įžengė net į trilerio žanrą. Istorija  apie neįtikinamą tėvo pagalbą sūnui. Būtent, neįtikinamą. Jei nuo pradžių ši knygą būtų rašyta kaip nuotykinės literatūros pavyzdys, gal būtų ir nieko, tačiau kaip populiariosios psichologijos žanro  rašinėlis - labai jau šiaip sau... 
Vertinimas. 1  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą