Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2018 m. liepos 28 d., šeštadienis

Jussi Adler-Olsen Atpirkimas

 Atpirkimas
Vienas sakinys. ,,Jei nori ką nors apspjauti, žiūrėk, kad vėjas pūstų tau į nugarą." 279 p.
Oficialiai. Jussi Adler-Olsen   Atpirkimas (Redemption), leidykla Obuolys, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Astra Alba ir "Vertimų guru" vertimų biuras, 608 psl.
Knygos siužetas. Du broliai pabunda tamsioje pašiūrėje. Jų burnos užklijuotos, rankos surakintos grandinėmis, iš kurių neįmanoma išsilaisvinti. Netikėtai švystelėjęs saulės spindulys sužadina menkutę viltį, kad galbūt pavyks prisišaukti pagalbos... Po daugelio metų Kopenhagos senų bylų skyrių pasiekia jūroje švedų sužvejotas butelis. Jame senas ir suiręs dviejų vaikų raštelis, rašytas krauju. Tai ne skautų pokštas? Kodėl niekas nepranešė apie brolių dingimą? Gal jie dar gyvi? Kodėl itin religingi daugiavaikių šeimų tėvai užtrenkia prieš nosį duris ir atsisako ką nors pasakoti? Nors tyrimas atrodo beviltiškas, inspektorius Karlas Mjorkas ir jo komanda atseka ne tik tuos du dingusius berniukus...bet ir kitus vaikus. Berniukus ir mergaites, apie kuriuos daugiau nieko nežinoma. O šaltakraujis žudikas nė neketina sustoti...
  Mano nuomonė. Knyga tobulai subalansuota skandinaviškų detektyvų mėgėjams. Veiksmo vieta - Kopenhaga ir apylinkės, veikėjai - patys keisčiausi tipai. Sekretorė - nenuspėjama, keistos išvaizdos ir dar keistesnio charakterio mergina Rouzė, serganti asmenybės susidvejinimu, padėjėjas Asadas taip pat neaišku kuo užsiima laisvalaikiu, o šiai grupei, pavadintai ,,Q grupe" vadovauja komisaras Karlas Mjorkas, pats paprasčiausiais iš visos kompanijos. Įvykis, kurį jie tiria, taip pat neeilinis - pagalbos šauksmas, rastas butelyje.
   Knygoje yra kelios pašalinės siužeto linijos, tačiau pagrindinė gija veda prie netradicinių religinių bendruomenių. Pasirodo jų yra labai daug ir labai įvairių. Niekada nepagalvotum, kad mažose pamaldžiose bendruomenėse klesti smurtas, ypač ryškus vaikų atžvilgiu.  Tol, kol viskas klostosi palankiai, smurtas neišryškėja, tačiau gyvenimui pakeitus įprastą vagą ar atsitikus nenumatytam įvykiui, smurtas pasireiškia ypač ryškiai. Ir pagalbos nėra kur kreiptis, nes bet koks žodis už bendruomenės ribų yra smerkiamas. Kaip atskleisti nusikaltimus tokiomis aplinkybėmis ir kaip susekti žudiką, kurį visi slepia? ,,Q grupė" su šia užduotimi susitvarko kuo puikiausiai. 
  Negaliu sakyti, kad knyga įtraukė nuo pirmo sakinio, tačiau įsiskaičius paleisti ją iš rankų jau buvo sunku. Dėl tokio ,,neskaitymo" kaltę norėtųsi suversti vertėjams, apie kurių darbą tegalima pasakyti - šiaip sau. Ir, jau tradicija tampanti pastaba Obuolio leidyklai, - korektūros klaidos.
  Įvertinimas. 2  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Yrsa Sigurdardottir Pomirtinės apeigos

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „Yrsa Sigurdardottir pomirtinės apeigos“
Oficialiai. Yrsa Sigurdardottir  Pomirtinės apeigos („Þriðja táknið“), leidykla Metodika, 2011 m., iš anglų kalbos vertė Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė,  328 p.

Yrsa Sigurðardóttir (g. 1963) – inžinierės išsilavinimą turinti islandų rašytoja, debiutavusi 1998 m. ir kaip detektyvų, ir kaip vaikų literatūros rašytoja. „Pomirtinės apeigos“  – jos pirmoji knyga,, o 2010 m. islandė išleido jau šeštąją savo knygą.

Juodoji magija, mistinės apeigos, raganavimas ir kraują stingdanti žmogžudystė Islandijoje.

Islandijos sostinėje Reikjavike, prestižiniame universitete, randamas jauno studento Haraldo kūnas. Vaikino akys išluptos, o ant krūtinės išraižyti mistiniai ženklai… Policijai niekaip nepavyksta ištirti nusikaltimo, taigi vaikino šeima pasamdo teisininkę Torą ir buvusį kriminalistą Metjų tiesiai išsiaiškinti.

  Nuodugnus tyrimas atskleidžia šiurpių vaikino gyvenimo detalių. pasirodo, jis tarsi apsėstas domėjosi magija, okultizmu ir raganų medžiokle. Kuo daugiau šiurpių vaikino pomėgių Tora ir Metjus atskleidžia, tuo studento mirtis atrodo vis paslaptingesnė.

  Mano nuomonė. Verčiant knygą ko gero buvo galvota: islandė autorė, todėl populiarumas garantuotas - juk Šiaurės šalių literatūra dabar ant bangos. Stvėriau ir aš, juk įdomu, bet teko šiek tiek nusivilti. Ne taip, kad visiškai neskaitoma, tačiau iki gero psichologinio (mistinio) detektyvo netraukia. Tiesa, tenka atiduoti duoklę istorinei medžiagai, kuri šioje knygoje vaidina tikrai ne paskutinį vaidmenį. Jei kitus puslapius verčiau gana greitai, tai ties istoriniais faktais stabteldavau ilgėliau.
  Knygos pabaiga nebuvo visiškai netikėta.  Jei visa knyga persmelkta raganų medžiokle, inkvizicija, tai pabaigoje įvykiai pakrypsta visiškai  kita linkme ir išsirutulioja į šeimos dramą, vienišo vaiko tragediją. Tačiau skaitytojo nuojauta ir autorės tekstas per visą knygą vedė prie tokios atomazgos.
    Knyga ne iš tų, kurią būtina perskaityti, tačiau vienam vasaros vakarui, gal ir galėčiau rekomenduoti, ypač jei patinka detektyvai su istoriniais nukrypimais. 


   Įvertinimas. 1/2  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Agnes Ravatn Paukščių tribunolas



Paukščių tribunolas
Oficialiai. Agnes Ravatn Paukščių tribunolas (Fugletribunalet), 2017 m., Vilnius, leidykla ,,Svajonių knygos", serija Indigo, iš norvegų kalbos vertė Giedrė Rakauskaitė, 223 p.


Du žmonės, vyras ir moteris. Vieną slegia gėda, kitą – kaltė.
Kilus viešam skandalui, televizijos laidų vedėja Alisa Hagtorn nusprendžia dingti. Ji atsisako darbo televizijoje, palieka vyrą, butą ir išvyksta į nuošalią vietovę prie fjordo. Čia jai tereikės rūpintis apleistu sodu, tris kartus per dieną ruošti valgį ir nesipainioti po kojomis niūriam namų šeimininkui. Alisą tai tenkina, ji ir pati nenori atvirauti apie save. Ilgainiui, gyvenant po vienu stogu su mažakalbiu Sigiurdu Bage, kyla vis daugiau klausimų. Kas šis vyras, kodėl jis elgiasi kaip atsiskyrėlis, kur yra jo žmona? Dienos, belaukiant nežinia kur išvykusios Sigiurdo sutuoktinės, prisipildo nejaukios tylos. Slogios kartu praleistos valandos nejučia perauga į artimą dviejų žmonių ryšį.
Deja, netrukus paaiškėja, kad atpirkti praeities nuodėmes ne taip paprasta.
Juvelyriškai subtiliai kuriama įtampa. Nejučiomis imi krūpčioti. Nė nepastebi, kad širdis stabteli...

Puikus Nordisk noir pavyzdys.
The Big Issue

Mano nuomonė. Niekaip neapleidžia dvigubas jausmas: iš vienos pusės kiek banaloka, greitai skaitoma knygelė, iš kitos pusės - giliai atliepiantis žmogiškuosius giluminius jausmus (vienatvė, nerimas, nepasitikėjimas) kūrinys. Kaip kažkas iš rašančių pastebėjo, autorės kūryba primena kitą skandinavų rašytoją Karina Alvtegen.

  Gerai suregzta intriga bei paslapties išlaikymas kelia susidomėjimą kūriniu, o pamažu didėjanti įtampa kraują ima varinėti vis greičiau. Jausmas toks, kad va, tuoj tuoj kažkas nutiks, išaiškės paslaptis. O ta paslaptis nusikelia į kitą puslapį, ir taip iki knygos pabaigos. Dar viena detalė, palikusi gerą įspūdį, tai herojų sugretinimas su norvegų mitų personažais  - Baldru, Loki ir kitais. Pasitelkus mitus, kūrinys įgavo daugiau paslapties, mistikos, išryškino herojų charakterius. 
  Tiesa, yra kai kurių neišbaigtų vietų, pvz. kur ir kodėl dingo pardavėja? Aišku, galima spėti, įtarti,  modeliuoti, tačiau ar verta, jei jos buvimas ar nebuvimas nieko nesako apie herojus ir nekeičia situacijos.
  Apibendrinant galiu pasakyti, knyga gana įtaigi, skaityti smagu, tačiau ar išliks ilgam atmintyje, abejoju.

Įvertinimas. 2  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

John Williams Stouneris


Vienas sakinys. ,,Ir jai baigus kalbėti Staoneris pajuto, jog jiedu tokie svetimi, kaip jis net neįsivaizdavo, ir suprato, kad įsimylšjo." 67 p.
Oficialiai. John Williams  Stouneris (Stoner), leidykla Baltos lankos, 2015 m., iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, 327 p.
Leidyklos ,,Baltos lankos" pristatymas: Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko apie jį šneka visas literatūros pasaulis. Pastaruoju metu jam skirta ir daug tarptautinių apdovanojimų, knyga išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O'Hara, Raymondu Carveriu.
   Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.
   Johnas Edwardas Williamsas (1922–1994) – JAV rašytojas, anglų literatūros profesorius, labiausiai išgarsėjęs romanais „Stouneris“ (1965) ir „Augustas“ (1972). Jo kūryba negausi – parašė keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių. Tačiau kiekvienas autoriaus kūrinys pasižymi ypatinga literatūrine verte. Beje,  romano autorius stebuklingai nuspėjo savo romano ,,Stouneris" likimą. 1963 m. jis rašė, kad komercinės romano galimybės kuklios, bet „romanas dar gali mus nustebinti. Ne, aš nesitikiu, kad tai bus bestseleris ar kažkas panašaus, bet tinkamai pateiktas jis sudomins. Aš esu tikras tik dėl vieno dalyko – tai geras romanas, o laikui bėgant jis galbūt pasirodys esąs net labai geru romanu.“
Mano nuomonė. Pradėsiu nuo pabaigos, kur Stouneris apmąsto savo gyvenimą, kuris taip ir liko neišsipildžiusių lūkesčių visuma. Ramiai, nepasiduodamas jausmams, Stouneris mąsto apie tą nesėkmę, kurią, regis, buvo galima pavadinti jo gyvenimu. Jis troško draugystės, bet.. Jis troško santuokos, pagrįstos aistra, bet...  Jis troško meilės, bet... Jis norėjo būti išskirtiniu, mylimu dėstytoju, bet... Gyvenimas praėjo, o lūkesčiai liko neišsipildę, o jei ir pildėsi, tai ne taip, kaip tikėjosi Stouneris.
   Knyga dvelkia liūdesiu, neišsipildžiusių svajonių paieška. Bandymai išsiveržti iš savo kiauto, iš vienišiaus prigimties Stauneriui nuolat baigiasi fiasko. Net ir meilę gaubia liūdesio skraistė. Tai knyga apie vienišą žmogų, negebantį prisitaikyti prie jį supančio pasaulio ir geriausiai, patogiausiai besijaučiantį savo vienatvėje. Atrodo, kaip galima parašyti knygą apie vienatvę ir liūdesį, kuri būtų įdomi skaitytojui, kurios nesinorėtų mesti į šalį kaip kokio užkrato - aš nenoriu užsikrėsti liūdesiu! Tačiau šis tekstas yra toks liūdnai gyvas, kad norisi visais pojūčiais pasinerti į tą knygoje tvyrančią melancholiją, kaip į švelnų, visą kūną apgobiantį rūką, kuriame herojus leidžia savo dienas. Tobula.
Įvertinimas. 3  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).