Vienas sakinys. ,,Ir jai baigus kalbėti Staoneris pajuto, jog jiedu tokie svetimi, kaip jis net neįsivaizdavo, ir suprato, kad įsimylšjo." 67 p.
Oficialiai. John Williams Stouneris (Stoner), leidykla Baltos lankos, 2015 m., iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, 327 p.
Leidyklos ,,Baltos lankos" pristatymas: Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko apie jį šneka visas literatūros pasaulis. Pastaruoju metu jam skirta ir daug tarptautinių apdovanojimų, knyga išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O'Hara, Raymondu Carveriu.
Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.
Johnas Edwardas Williamsas (1922–1994) – JAV rašytojas, anglų literatūros profesorius, labiausiai išgarsėjęs romanais „Stouneris“ (1965) ir „Augustas“ (1972). Jo kūryba negausi – parašė keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių. Tačiau kiekvienas autoriaus kūrinys pasižymi ypatinga literatūrine verte. Beje, romano autorius stebuklingai nuspėjo savo romano ,,Stouneris" likimą. 1963 m. jis rašė, kad komercinės romano galimybės kuklios, bet „romanas dar gali mus nustebinti. Ne, aš nesitikiu, kad tai bus bestseleris ar kažkas panašaus, bet tinkamai pateiktas jis sudomins. Aš esu tikras tik dėl vieno dalyko – tai geras romanas, o laikui bėgant jis galbūt pasirodys esąs net labai geru romanu.“
Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.
Johnas Edwardas Williamsas (1922–1994) – JAV rašytojas, anglų literatūros profesorius, labiausiai išgarsėjęs romanais „Stouneris“ (1965) ir „Augustas“ (1972). Jo kūryba negausi – parašė keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių. Tačiau kiekvienas autoriaus kūrinys pasižymi ypatinga literatūrine verte. Beje, romano autorius stebuklingai nuspėjo savo romano ,,Stouneris" likimą. 1963 m. jis rašė, kad komercinės romano galimybės kuklios, bet „romanas dar gali mus nustebinti. Ne, aš nesitikiu, kad tai bus bestseleris ar kažkas panašaus, bet tinkamai pateiktas jis sudomins. Aš esu tikras tik dėl vieno dalyko – tai geras romanas, o laikui bėgant jis galbūt pasirodys esąs net labai geru romanu.“
Mano nuomonė. Pradėsiu nuo pabaigos, kur Stouneris apmąsto savo gyvenimą, kuris taip ir liko neišsipildžiusių lūkesčių visuma. Ramiai, nepasiduodamas jausmams, Stouneris mąsto apie tą nesėkmę, kurią, regis, buvo galima pavadinti jo gyvenimu. Jis troško draugystės, bet.. Jis troško santuokos, pagrįstos aistra, bet... Jis troško meilės, bet... Jis norėjo būti išskirtiniu, mylimu dėstytoju, bet... Gyvenimas praėjo, o lūkesčiai liko neišsipildę, o jei ir pildėsi, tai ne taip, kaip tikėjosi Stouneris.
Knyga dvelkia liūdesiu, neišsipildžiusių svajonių paieška. Bandymai išsiveržti iš savo kiauto, iš vienišiaus prigimties Stauneriui nuolat baigiasi fiasko. Net ir meilę gaubia liūdesio skraistė. Tai knyga apie vienišą žmogų, negebantį prisitaikyti prie jį supančio pasaulio ir geriausiai, patogiausiai besijaučiantį savo vienatvėje. Atrodo, kaip galima parašyti knygą apie vienatvę ir liūdesį, kuri būtų įdomi skaitytojui, kurios nesinorėtų mesti į šalį kaip kokio užkrato - aš nenoriu užsikrėsti liūdesiu! Tačiau šis tekstas yra toks liūdnai gyvas, kad norisi visais pojūčiais pasinerti į tą knygoje tvyrančią melancholiją, kaip į švelnų, visą kūną apgobiantį rūką, kuriame herojus leidžia savo dienas. Tobula.
Įvertinimas. 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą