Jeffrey Archer Kliftonų kronikos

Žanras. Šeimos kronika.

Apie autorių. Jeffrey Archer (angl. Jeffrey Howard Archer, Baron Archer of Weston-super-Mare, g. 1940 m. balandžio 15).
Mokyklą baigė Somersete, vėliau mokėsi Oksforde Brasenose kolegijoje, daug sportavo ir gavo trenerio diplomą.
  1966 m. vedė universiteto bendramokslę Merę, 1967 metais pradėjo politinę karjerą - tapo Londono miesto tarybos nariu. O 1969 metais - jis vienas jauniausių britų Parlamento narys, tačiau 1974 m. priverstas palikti Parlamentą, nes bankrutavo Kanados bendrovė "Akvablast", į kurią Archer buvo investavęs visas savo santaupas. Norėdamas pagerinti savo finansinę padėtį Archer nutaria imtis rašytojo karjeros. Pirmasis jo romanas labiau autobiografinis. Jį vidutiniškai įvertino kritikai, bet JAV jis tapo bestseleriu. Sekanti knyga padėjo Archer išbristi iš skolų. Romanas "Ar sakyti prezidentui?" sukėlė skandalą JAV ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau išgarsino Archer, kaip politinių romanų autorių.
Archer parašė daugiau negu 20 romanų.
  Tapęs rašytoju Jeffrey Archer nemetė politikos. 1985 m. jis išrinktas konservatorių partijos, kuriai vadovauja Margaret Thatcher, pirmininko pavaduotoju. Bet kitais metais rašytojas patenka į skandalą, todėl yra priverstas palikti politiką antrą kartą.
  Archer užsiima labdara, 1992 m. jam suteiktas lordo titulas. 1997 m. Jeffrey Archer dalyvauja rinkimuose į Londono mero postą. Tačiau žiniasklaida vėl atskleidžia juodinančius jį faktus, jis paduodamas į teismą ir pašalinamas iš partijos. Tuo metu Archer pastato spektaklį "Kaltinamasis" ir suvaidina jame pagrindinį vaidmenį. 2001 m. Archer pripažįstamas kaltu melavus teisme ir nuteisiamas 4 metams kalėjimo.
   Kalėjime Archer parašė ir pradėjo publikuoti "Kalinio dienoraštį", taip pat kitus kūrinius.2003 metų pradžioje anksčiau laiko išleistas į laisvę Jeffrey Archer vis dar yra lordas ir buvęs Parlamento narys, aktyviai dalyvauja labdaringoje veikloje ir tęsia savo literatūrinę karjerą. 2007 m išvakarėse jis išleido savo romaną "Judo evangelija", parašytą bendradarbiaujant su Australijos Biblijos tyrinėtoju Francis Moloney.
  Šiuo metu kartu su žmona Mere gyvena Old Vikaridže, Grenčesteryje, ir Londone. Turi du sūnus.

Apie knygas.
1. Tik laikas parodys (Only Time Will Tell) iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 400 p., leidykla Jotema, 2014 m.
  Pirmoji naujos ambicingos serijos „Kliftonų kronikos“ knyga, pasakojanti vienos šeimos istoriją, kuri tęsiasi per daugelį kartų, aprėpia abi vandenyno puses ir atskleidžia įvairius žmonių išgyvenimus — nuo širdgėlos ir nevilties kupinų dienų iki triumfo.
  Epinė Hario Kliftono istorija prasideda 1920-aisiais tokiais žodžiais: „Man sakė, kad tėvas žuvo per karą.“ Haris, Bristolio dokų kroviko sūnus, neprisimena savo tėvo, o gyventi dokuose jį moko dėdė, kuris tikisi, kad baigęs mokyklą sūnėnas prie jo prisidės įsidarbindamas laivų statykloje. Bet dėl netikėto savo talento Haris laimi privilegijuotos berniukų mokyklos stipendiją, ir jo gyvenimas amžiams pasikeičia.
  Suaugęs Haris pagaliau išsiaiškina tikrąją tėvo mirties priežastį, tačiau atskleista siaubinga tiesa viso labo pakursto klausimą, kas yra biologinis jo tėvas? Arturas Kliftonas, visą gyvenimą dokuose praleidęs uosto krovikas? O gal jis Pietvakarių Anglijos aukštuomenės atžalos pirmagimis, kilęs iš šeimos, kuriai priklauso laivybos kompanija?
  Prasidėjusi darbininkiškuose Anglijos rajonuose ir užsibaigianti Antrojo pasaulinio karo pradžioje Niujorke, Hario kelionė veda į ateities laikus, kurie atgaivins pastarąjį šimtmetį ir atskleis šeimos istoriją, pranokstančią tiek skaitytojų, tiek paties Hario Kliftono vaizduotę.
2. Tėvo nuodėmės (The Sins of the Father), iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 368 p., leidykla Jotema, 2014 m.
  Haris Kliftonas yra priverstas susitaikyti su mintimi, kad jo troškimas vesti Emą Barington niekada neišsipildys, ir bėga nuo savo šeimos praeities — vos kelios dienos prieš Britanijai paskelbiant karą Vokietijai, pradeda dirbti prekybiniame laive. Tačiau Atlanto vandenyne laivą nuskandina vokiečių torpeda — žūsta beveik visa įgula. Amerikiečių keleivinis laivas „Kanzaso žvaigždė“ išgelbsti saujelę jūreivių, tarp jų ir Harį su trečiuoju kapitono padėjėju amerikiečiu Tomu Bradšou. Kai naktį Bradšou miršta, Haris pasinaudoja proga ir prisiima jo tapatybę.
  Išsilaipinęs Amerikoje ir išvydęs, kas Niujorke laukia Bradšou, Haris supranta padaręs klaidą. Niekaip negalėdamas įrodyti tikrosios savo tapatybės, Kliftonas susaistomas su svetima praeitimi, kuri, paaiškėja, gerokai prastesnė už jo išsižadėtąją.
3. Mirtina paslaptis (Best Kept Secret), iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 400 p., leidykla Jotema, 2015 m.
   Londonas, 1945-ieji. Balsavimas Lordų Rūmuose, kas turėtų paveldėti Baringtonų šeimos turtą, baigėsi lygiosiomis. Lemiamas lordo kanclerio balsas mes ilgą šešėlį ant Hario Kliftono ir Džailzo Baringtono gyvenimo.
  Haris grįžta į Ameriką reklamuoti naujausio savo romano, o jo numylėtoji Ema leidžiasi ieškoti mergaitės, rastos tėvo kabinete tą naktį, kai jis buvo nužudytas.
  Per visuotinius rinkimus Džailzui Baringtonui tenka ginti savo vietą Bendruomenių Rūmuose; jis apstulbsta sužinojęs, ką konservatoriai išrenka jo priešininku. Tačiau galiausiai dėdės likimą nulemia Sebastijonas Kliftonas, Hario ir Emos sūnus.
  1957-aisiais Sebastijonas laimi stipendiją studijuoti Kembridže, ir į areną žengia nauja Kliftonų šeimos karta. Kai Sebastijoną už prasižengimus laikinai pašalina iš mokyklos, jis nieko nenutuokdamas įsipainioja į tarptautiniu mastu veikiančių sukčių pinkles: kalba sukasi apie Rodeno skulptūrą, vertą gerokai didesnės sumos nei toji, kuri buvo pasiūlyta aukcione. Ar Sebastijonas tampa milijonieriumi? Ar jis vyksta studijuoti į Kembridžą? Ar jo gyvybei gresia pavojus?
„Mirtina paslaptis“ atsakys į visus šiuos klausimus, bet kartu pateiks ir daug naujų.
4. Atsargiai, norai pildosi (Be Careful What You Wish For) iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 432 p., leidykla Jotema, 2015 m.
  Knyga pradedama pasakojimu apie Hario Kliftono ir jo žmonos Emos kelionę į ligoninę skubant išsiaiškinti jų sūnaus Sebastijono, patekusio į sunkią autoavariją, likimą. Bet kuris iš važiavusiųjų žuvo – Sebastijonas ar geriausias jo bičiulis Brunas?
Kai Rosas Bačananas priverčiamas atsistatydinti iš Baringtono laivybos kompanijos valdybos pirmininko pareigų, jo vietą nori užimti Ema Klifton. Tačiau donas Pedras Martinesas ketina prakišti savąją marionetę – siaubingąjį majorą Aleksą Fišerį, – kad šis sužlugdytų Baringtonų šeimos kompaniją būtent tada, kai ši ketina statyti naują prabangų laivą „Bakingamas“.
Hario ir Emos įvaikinta dukra laimi Sleido dailės akademijos stipendiją, mokosi Londone ir įsimyli studijų draugą Klaivą Bingamą, kuris jai peršasi. Abi jaunųjų šeimos džiaugiasi, kol būsimos Džesikos anytos Priscilos Bingam neaplanko sena bičiulė ledi Virginija Fenvik ir į vestuvių taurę neįšvirkščia nuodų.
Tada netikėtai Baringtono kompanijos valdyboje pradeda dirbti Sedrikas Hardkastlas, stačiokas jorkšyrietis, kurio niekas nebuvo nei matęs, nei girdėjęs. Šitai sukelia nelauktą suirutę, kuri pakeis visų Kliftonų ir Baringtonų šeimų gyvenimus. Pirmiausia Hardkastlas turi apsispręsti, kurį kandidatą palaikyti renkant naująjį valdybos pirmininką – Emą Klifton ar majorą Fišerį. Paaiškėjus sprendimui, viskas pasisuka dar kitaip, ir tada jau neįmanoma ramiai nusėdėti vietoje.
5. Galingiau už kalaviją (Mightier than a Sward) iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 432 p., leidykla Jotema, 2015 m.
  Bomba sprogsta; kiek prabangiu laineriu „Bakingamas“ plaukusių žmonių žuvo? Sužinosite tik perskaitę įvadinį „Galingiau už kalaviją“ skyrių.
  Hariui atvykus į Niujorką, jo leidėjas Haroldas Ginzburgas praneša, jog Kliftonas išrinktas Anglijos PEN klubo prezidentu; šios pareigos jam atveria galimybę pradėti kolegos rašytojo Anatolijaus Babakovo, besikankinančio Rusijoje, Sibiro gulage, išlaisvinimo kampaniją. Babakovo nusikaltimas — jo parašyta knyga „Dėdė Džo“, atskleidžianti, ką reiškia dirbti su Josifu Stalinu. Haris taip pasiryžęs išlaisvinti Babakovą, kad rizikuoja ir savo gyvenimu.
  Baringtono kompanijos valdybos pirmininkei Emai Klifton tenka dorotis su Airijos respublikonų armijos išpuolio prieš laivą atgarsiais. Kai kurie valdybos nariai mano, kad ji turi atsistatydinti, kiti, tarp jų ir ką tik į valdybą išrinktas Sebastijonas Kliftonas, tvirtai laikosi savo nuostatų tvirtindami, kad ji turi likti pirmininko poste.
   Džailzas Baringtonas, karališkasis ministras, tikisi dar aukštesnio posto, tačiau kelionė į Rytų Vokietiją baigiasi diplomatine nesėkme, ir politinę Džailzo karjerą vėl žlugdo ne kas kitas, o majoras Aleksas Fišeris. Fišeris nutaria grumtis su Džailzu artėjančiuose rinkimuose. Kas laimės šįkart?
  Sebastijonas Kliftonas pasiperša savo merginai Samantai. Ji mielai sutinka tekėti, bet supratusi, ką Sebas rezga jai už nugaros, persigalvoja.
  Knyga baigiasi dviem teismo procesais — vienas vyksta Londono teismo salėje, čia nagrinėjama ledi Virginijos Fenvik šmeižto byla, kurią ji iškėlė Emai Klifton, kitas, suvaidintas, — Rusijoje, kur Haris suimamas kaip šnipas. Štai tokia penktoji Kliftonų kronikų knyga.
6. Bet ateis valanda (Cometh the Hour) iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 646 p., leidykla Jotema, 2016 m.
   Knyga pradedama pradedamas priešmirtinio laiško, itin svarbaus Hariui ir Emai Kliftonams, Džailzui Baringtonui ir ledi Virginijai, skaitymu. Džailzas turi apsispręsti, ar trauktis iš politikos ir mėginti gelbėti Kariną, mylimą moterį, padedant jai ištrūkti iš už geležinės uždangos. Bet ar Karina tikrai jį myli? Gal ji šnipė?
  Ledi Virginijai gresia bankrotas, ji niekaip negali išsikapstyti iš finansinių bėdų, kol galiausiai susipažįsta su nelaimėliu Sairusu T. Grantu III iš Baton Ružo, Luizianos. Jis atvyko į Angliją dalyvauti karališkosiose lenktynėse Askote.
  Iki kaklo į darbus panirusio „Fartings" banko generalinio direktoriaus Sebastijono Kliftono asmeninis gyvenimas pakrinka, kai jis įsimyli gražuolę indę Priją, kuriai tėvai jau yra išrinkę jaunikį. O Sebastijono konkurentai Adrianas Slounas ir Desmondas Meloras vis dar rezga planus, kaip sužlugdyti ir jį, ir valdybos pirmininką Hakimą Bišarą, kad patys perimtų „Fartings" banką.
  Haris Kliftonas ir toliau ryžtingai mėgina išlaisvinti iš gulago Sibire Anatolijų Babakovą, kuris sulaukė tarptautinės sėkmės pasirodžius garsiajai jo knygai „Dėdė Džo". Bet nutinka šis tas netikėta, ko tikrai niekas nelaukė.
7. Štai koks žmogus (This Was A Man ), iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 448 p., leidykla Jotema, 2017 m.

  Štai koks žmogus“ pradedamas šūviu. Bet kas paspaudė gaiduką, kas gyvens toliau, o kas mirs?

  Vaithole Džailzas Baringtonas sužino visą tiesą apie savo žmoną Kariną. Ar ji — šnipė, ar tik didžiojo žaidimo įkaitė?

  Haris Kliftonas pradeda rašyti sumanytą svarbųjį romaną, o jo žmona Ema baigia dešimties metų Bristolio karališkosios ligoninės valdybos pirmininkės kadenciją ir netikėtai sulaukia Margaret Tečer skambučio ir darbo pasiūlymo.

  Sebastijonas Kliftonas tampa „Fartings Kaufman“ banko valdybos pirmininku, bet tik tada, kai Hakimas Bišara pasitraukia dėl asmeninių priežasčių. Talentingoji Sebastijono ir Samantos dukra Džesika pašalinama iš Sleido menų mokyklos, bet jos gelbėti atskuba teta Greisė.

  Ledi Virginija rengiasi bėgti iš šalies norėdama išvengti kreditorių, bet miršta Hartfordo hercogienė, ir Virginija griebiasi naujos progos atsikratyti skolų ir galiausiai priveikti Kliftonus ir Baringtonus.

  Tarsi perkūnas iš giedro dangaus Kliftonų šeimą ištinka tragedija — vienas šeimos narys sužino baisią diagnozę, sujaukiančią visų gyvenimus...

Mano nuomonė. Puikus pasakojimas, suregztas remiantis  geriausiais klasikinio romano pavyzdžiais. Netrūksta paslapčių, intrigos, net detektyvo elementų. Knygoje piešiamas dviejų šeimų gyvenimas, susipynę, susiraizgę tarpusavio santykiai. Herojai suskirstyti į ,,geriečius" ir ,,blogiečius", kurie viso pasakojimo metu nekinta: jei jau teigiamas, tai iki panagių, jei jau niekšas, tai net grabo lenta nepakeis. Nors romano apimtis didelė (net septynios knygos), tačiau skaityti smagu, nuotykis veja nuotykį, sakiniai skaidrūs, lengvi. Akys pačios slysta tekstu, kaip sakoma, rašytojas ,,lengva plunksna" veda mus per herojų gyvenimus, leidžia stebėti besikeičiantį pasaulį nuo xx a. pradžios iki 8-o dešimtmečio. Tiesa, gilių minčių ar taip populiarių dabar filosofinių pamąstymų apie būties trapumą čia nerasite, tai tiesiog puikus laisvalaikio romanas. Aišku, vienos knygos kiek geresnės, kitos - silpnesnės, tačiau svarbiausia tai, kad perskaičius ,,Kliftonų kronikas" vis dar nesinori atsisveikinti su J. Archer talentu. Todėl bibliotekoje jau nužiūrėjau kitą šio autoriaus knygą.

Įvertinimas.4/5

Stollen - Kalėdinis vokiečių pyragas

    Stollen (tariamas štolen), tai tradicinis vokiečių duonos kepaliuko formos Kalėdų pyragas su džiovintais vaisiais, padengtas cukraus pudros sluoksniu. Kepinys savo forma primena į vystyklus suvyniotą kūdikėlį Jėzų, todėl jis dar vadinamas Weihnachtsstollen arba Christstollen. Tradicinis stollen svoris yra apie 2,0 kg (beveik kaip naujagimio ;), tačiau dabar kepami tiek mažesni, tiek didesni kepaliukai.
   Pirmieji stollen buvo kitokie, jo sudedamosios dalys buvo miltai, avižos ir vanduo. Advento laikas yra pasninkavimo laikas, tad kepėjams nebuvo leidžiama naudoti sviesto, tik aliejų, tad stollen buvo bekvapis ir sunkus. XV a. Viduramžių Saksonijoje princas Ernstas ir jo brolis kunigaikštis Albrechtas parašė Romos popiežiui leisti Kalėdiniam pyragui naudoti sviestą, nes Saksonijoj aliejus buvo itin brangus. Tokį leidimą 1490 m. suteikė popiežius Inocentas VIII. Be mokesčių Kalėdinę duoną galėjo kepti princo, jo šeimai ir jo namų ūkio kepėjai, kiti kepėjai taip pat galėjo naudoti sviestą, tačiau už tai kiekvienais metais turėjo sumokėti 1/20 auksinio guldeno. Draudimas sviestui visiškai buvo pašalintas, kai Saksonija tapo protestantu. Per keletą amžių stollen pakeitė savo skonį, ir iš paprastos, gana beskonės "duonos" virto saldesniu, pagardintu džiovintais vaisiais bei marcipanais, pyragu.
   Sakoma, kad puikiausi stollen nuo senų laikų kepami Drezdene. Jie pirmą kartą paminėti 1474 m. ir buvo vadinami Striezel. Šiandien tikruosius Dresdner Stollen kepti turi tik 150 kepyklų. Kepykloje stollen įpakuojami, pažymimi specialiu antspaudu, vaizduojančiu karalių Augustą II, ir parduodami Drezdeno Kalėdų mugėje Striezelmarkt.
   Kadangi iki šiol neteko pabuvoti Striezelmarkt, tai šį kepinį kelis kartus esu pirkusi Thom Philips parduotuvėje, tačiau šiemet... Šiemet nusprendžiau pati išsikepti ir, jeigu bus skanesnis nei parduotuvėje, prikepti tokių stollen draugams.



   Tai gi, einu į parduotuvę ir prisiperku produktų, kad pakaktų keliems stollen. Štai kiekis produktų, iš kurių iškepiau 2 vidutinio dydžio stollen (galima kepti ir vieną didelį):
A
300 g džiovintų vaisių (auksinės razinos, tamsios razinos, 4-5 figos, džiovintos spanguolės, migdolai);
50 ml romo arba brendžio;
B
100 ml pieno;
1 a. š. cukraus;
2 a. š. sausų mielių;
C
350 g miltų;
1/2 a. š. malto muskato;
1/2 a. š. malto kardamono;
1/4 a. š. druskos;
50 g miltelinio cukraus;
1 kiaušinis;
110 g minkšto (kambario temperatūros) sviesto;
D
150 g migdolų;
160 g miltelinio cukraus;
1 kiaušinis;
keli lašai migdolų esencijos;
E
30 g tirpinto sviesto;
100 g miltelinio cukraus

   Pasiraitojau rankoves ir ėmiausi darbo.
   Pradžioje buvo A: džiovintus vaisius nuploviau, nusausinau, figas ir riešutis susmulkinau bei visa tai užpyliau romu ir palikau valandai kitai ramybėje (dar geriau, jei užmerksite iš vakaro). Kai vaisiai sugeria visą romą, jie jau paruošti dėti į kepinį.
    Toliau B: pašildžiau pieną (neužviriau, tik pašildžiau), subėriau ir ištirpinau cukrų, tada įbėriau 2 kupinus arbatinius šaukštelius sausų mielių. Viską išmaišiau ir, uždengusi švariu rankšluostėliu, padėjau šiltai (labai šiltai). Po pusvalandžio mielės suputojo ir buvo tinkamos pyragui kepti.
    C dalis pati svarbiausia: miltus subėriau ant stalo, įmaišiau kardamoną, muskatą, druską, miltelinį cukrų. Į mišinį įmušiau kiaušinį ir supyliau mieles bei viską suminkiau, tada sudėjau mažais gabaliukais supjaustytą minkštą sviestą ir vėl gerai išminkiau, dar vėliau subėriau džiovintus ir romo prisigėrusius vaisiu bei dar kartą labai gerai išminkiau. Tešlą sudėjau į dubenį, užklojau virtuviniu rankšluosčiu ir paguldžiau šiltai šitai po patalais, kad pakiltų. Šis procesas truko daugiau kaip 2 valandas. Tešla turi pakilti bent dvigubai.
   Per laiką, kai tešla kildinosi po patalais, iš D produktų pasigaminau marcipanų masę. Migdolus nuplikiau karštu vandeniu ir nulupau. Gerai išdžiovinau ir sumaliau kavamale. Į migdolų masę subėriau cukrų, įlašinau kelis lašus migdolų esencijos ir įmušiau kiaušinio baltymą. Viską gerai suminkiau rankomis. Gavau gana tirštą masę iš kurios suformavau pailgas apvalias juosteles.
      Kol gaminau marcipanų masę ir šiaip sukiojausi virtuvėje, pakilo tešla. Aš ją padalinau į 2 dalis (kaip minėjau, galima ir nedalinti). Kiekvieną jų dar kartą gerai išminkiau, tada suformavau du stačiakampius. Nesmarkiai iškočiojau, sulenkiau per pusę, vėl nesmarkiai iškočiojau ir ne visai per vidurį padariau gilesnį įspaudą, į kurį įdėjau marcipano juostelę. Platesne tešlos puse užklojau siauresnę, apglosčiau. gavosi tokie 2 vidutiniai duonos kepaliukai. 

Stollen tai lyg baltuose pataluose įsuptas kūdikėlis

    Suformuotus stollen pašoviau į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepiau apie valandą. Ar pyragas iškepęs tikrinau tradiciniu būdu: persmeigiau mediniu pagaliuku ir ištraukusi žiūrėjau ar drėgnas, ar sausas.
   Dar karštus pyragus apipyliau tirpintu sviestu ir gausiai užbarsčiau cukraus pudra (E). Atvėsusius suvyniojau į kepimo popierių ir foliją. Tegul ilsisi ir bręsta iki Šv. Kalėdų.

Leonhardas Frankas Matilda

Vienas sakinys. Kiekvienas žmogus turi savo vidinę gyvenimo istoriją. Tik daugeliui ją užgožia išorinio gyvenimo įvykiai. 174 p.
Žanras. Meilės romanas karo fone.

Viršelis. Leonhardas Frankas Matilda (Leonhard Frank Mathilde ), leidykla Vaga, 1968 m., iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis, 338 p.
Apie autorių. Leonhardas Frankas gimė 1882 m. rugsėjo 4 d., Viurcburge. Jis studijavo tapybą ir grafiką Miunchene, o pripažinimo susilaukė 1914 m. išleidus romaną Die Räuberbande . Per Pirmą pasaulinį karą jis išvyko į Šveicariją (1915-18 m.), kur parašė  trumpų pacifistinių istorijų seriją. Po karo grįžo į Vokietiją. Frankas tvirtai tikėjo socializmo idealais, tikėjo socializmo pergale prieš kapitalizmą ir tai atsispindėjo jo romanuose Der Bürger (1924) ir Das ochsenfurter Männerquartett  (1927).  Tuo laikotarpiu pasirodė ir labiausiai išliaupsintas jo romanas Frank und Anna (1926). Po nacių įsigalėjimo 1933 m. Frankas emigravo antrą kartą į Šveicariją, vėliau persikėlė į Londoną, po to į Prancūziją ir JAV. 1948 m. pasirodė jo romanas Mathilde.   Į Vokietiją jis grįžo tik 1950 m. 1952 m. vedė  Charlott London bei publikavo autobiografinį romaną Links, wo das Herz ist.  Mirė 1961 m. Miunchene.

Apie knygą. Šis romanas pats poetiškiausias rašytojo kūrinys, skambąs kaip himnas grožiui ir laimei, šviesiam gyvenimui ir meilei.
 Mano nuomonė. ,,Matilda" man kelia ypatingus jausmus, tai pirmoji knyga, nuo kurios iš paauglių literatūros (pvz. ,,Montesumos duktė" ar ,,Raitelis be galvos") perėjau prie suaugusiųjų literatūros. Nežinau, kaip tą ribą nubrėžti, bet tuomet, kai perskaičiau šią knygą (man gal buvo kokių 15 metų), pasijutau labai suaugusi :)  O dabar štai antras dublis. 
   Pradėjau skaityti drebančia širdimi: o jei nusivilsiu? Aišku, nebuvo to och, tačiau knyga paliko neblogą įspūdį. Labai romantiška ir drauge labai realistinė istorija. Vaikystėje Matilda gyvena pasakų ir gamtos apsuptyje. Visa, kas rašoma pasakų knygose ir visa, kas ją supa gimtajame miestelyje susilieja į vientisą jos svajonių ir lūkesčių pasaulį. Tačiau gyvenimas nėra nesibaigianti svajonė.  Romantiški jausmai nugula giliai širdies kertelėje, kuomet kasdienė buitis ir nesėkminga santuoka užgula Matildos pečius. Bet laisva merginos prigimtis veržiasi iš kasdienybės pančių, ji išsiskiria su vyru ir grįžta į gimtąjį kaimą.  Matildos svajonės pildosi, kai ji sutinka anglų džentelmeną Vestoną ir už jo išteka, susilaukia dukros. Tačiau artėjančio karo nuojauta pasiekia net atokiausią Šveicarijos kaimelį. Vestonas grįžta į Angliją, kad galėtų kovoti už savo šalį...
   Knygoje labai įtaigiai aprašytas Šveicarijos gamtos grožis, žmogaus ir gamtos betarpiškas sąlytis bei patys žiauriausi karo vaizdai. Stebėtinai gerai perteikta Matildos baimė (tiksliau, panika) dėl Vestono gyvybės, kuri atima visus jausmus, išstumia meilę iš širdies, žmogų paverčia zombiu. Dar kartą įsitikinau, kad knyga tikrai verta dėmesio, su kai kuriomis išlygomis, liaupsinančiomis Sovietų sąjungą. Tačiau tai tik keli epizodai, kuomet kalba pasisuka apie karą. Ir dar, net pati nustebau, jaunystėje man šioje knygoje įdomiausia buvo Matildos linija, o dabar labiausiai įstrigo karo epizodai, Vestono išgyvenimai karo metu bei žmonių santykių kitimas, priklausomai nuo aplinkybių. 
Įvertinimas. 4/5

Tortilijų suktinukai

   Sekmadienio rytas. Skambina dukra: mama, aš ateinu pusryčių.

   Ką pagamini? Lendu į virtuvės spintelę, kurioje randu tortilijų paplotėlių, avokadą ir indelį kaparėlių, šaldytuve aptinku pusę indelio saulėje džiovintų pomidorų, Džiugo ir kamambero (Camembert) sūrių, šiek tik majonezo. Ant palangės auga bazilikas, tad nusiskinu kelis lapelius.

    Supjaustau avokadą į 12 pailgų gabalėlių, susmulkinu džiovintus pomidorus, kamamberą. Smulkiai sutarkuoju Džiugą (gaila, šaldytuve nebuvo sūrio su mėlynuoju pelėsiu, būtų labai tikęs). Tortilijas plonu sluoksniu aptepu majonezu, ant jų sudedu visus produktus bei apibarstau Džiugo sūriu. Tortilijas sulenkiu į tris dalis ir kepu apie 15 minučių iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

    Pusryčiai paruošti. Užsidegam pirmą Advento žvakę ir sėdam prie stalo.

Mark Mills Žiaurusis sodas

Vienas sakinys. ,,Karus sukursto seniai, o kariauti siunčiami jauni vyrai." 186 p.
Žanras. Detektyvas?

Viršelis. Mark Mills Žiaurusis sodas (The Savage  Garden), leidykla Jotema, 2009 m., iš anglų kalbos vertė Vitalija Liutvinskienė, 288 p.

Apie autorių. Anglų rašytojas ir scenaristas Mark Mills gimė 1963 m. Ženevoje. 1986 m. baigė Kembridžo universitetą, gyveno Italijoje, Prancūzijoje. Pirmas jo parašytas scenarijus 1993 m. buvo nominuotas BAFTA, vėliau gavo apdovanojimus Europos kino festivalyje, pirmas romanas ,,'The Whaleboat House'" taip  pat susilaukė sėkmės. Rašytojas šiuo metu gyvena Oksforde su žmona ir 2 vaikais.

Apie knygą. Kiek pasimetusį, diplominį darbą besirengiantį rašyti Kembridžo studentą Adamą Striklendą vieną popietę į savo kabinetą pasikviečia profesorius ir pasiūlo vasarą padirbėti prie netipinio projekto — parašyti mokslinę monografiją apie žymųjį Dočių sodą Toskanoje, penkioliktame amžiuje įkurtą vieno didiko žmonai atminti. Šis parkas — tai paslaptingas skulptūrų, grotų, vingiuojančių upokšnių bei romėniškų įrašų pasaulis. Tačiau Adamas ima suprasti, kad po neįprasta parko ikonografija slypi kažkas grėsminga.

Keistai istorijai ėmus aiškėti, Adamas susivokia, jog jis įpainiojamas į aplink verdančių intrigų verpetą. Vis labiau gilindamasis į savo tyrimo objektą, Adamas ima įtarti, kad jam nekaltai pasiūlytas projektas gali būti gudraus sumanymo dalis. Tad ar šioje intrigoje jis tik naivus studentas, kuriam nelengvai sekasi aiškintis paslaptingas detales, ar juo naudojamasi kaip įrankiu, padėsiančiu atskleisti tikrąsias iš praeities besibeldžiančių mirčių priežastis?

Mano nuomonė. Anotacijoje rašoma, kad tai detektyvas. Gal, bet aš šio žanro aptikau tik pėdsakus. Knygų lentynoje šio romano tikrai neieškočiau  prie detektyvų.

  Lėtai, su pasigardžiavimu, atskleidžiant detalę po detalės, knygoje papasakota vienos šeimos istorija. Yra šiek meilės intrigų, šiek tiek meno istorijos pamokų, šiek tiek antikos mitų studijos bei dar viena Dantės ,,Pragaro"  interpretacija, ir visa tai įvyniota į  ,,detektyvinį" siužetą: iš parko suplanavimo studentas išsiaiškina žmogžudystę, įvykdytą prieš 400 metų ir ją susieja su įvykiais, kurie vyko prieš 14 metų. Visko perdėtai daug ir viskas suveltą į vieną kamuolį, todėl net sunku apibūdinti šios knygos žanrą, greičiausiai tai vadovėlis būsimam parkų architektui su lyriniais ir detektyviniais nukrypimais, kad nebūtų taip nuobodu skaityti. Knygą įveikiau, perskaičiau iki pabaigos, bet taip ir nesupratau, ar vertėjo.
  Tiesa, yra ir pliusų. Vieną riebų pliusą galėčiau parašyti dėl romano veiksmo vietos pasirinkimo - Toskanos regiono gamta ir miesteliai knygoje puikiai perteikti, lyg savo akimis stebėtum pro automobilio langus atsiveriančius vaizdus. Ir dar vieną riebų pliusą galėčiau parašyti dėl knygoje randamų labai netikėtų palyginimų, pvz. suglebęs ir šiltas it nepakilusi tešla kūnas, veidas panašus į veržlių maišą, medžiai it apgirtę meilužiai šokių salėje linguoja į šonus.  

Įvertinimas. 2++/5

Renee Knight Visai svetimas žmogus

Vienas sakinys. ,,<...> literatūra - geriausias būdas praskaidrinti galvą" 47 p.

Žanras. Psichologinis trileris.

Viršelis. Renee Knight Visai svetimas žmogus (Disclaimer), leidykla Alma littera, 2016 m. iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, 288 p.

Apie autorių. Renee Knight (Renė Nait) gimė 1959 m. Londone. Prieš tapdama rašytoja,  režisavo dokumentinius filmus BBC televizijoje. Rašė scenarijus BBC, Channel Four ir Capital Films televizijoms. 2013 metais ji baigė Faber Akademijos romanų rašymo kursą, kuriame ir pradėjo rašyti šį romaną. Šiuo metu gyvena Londone su vyru ir dviem vaikais

Apie knygą. Naujuose namuose šalia lovos aptikusi nematytą knygą Katerina tikisi maloniai praleisti vakarą. Raudona linija stropiai pabraukta pastaba: Bet koks panašumas į gyvus ar mirusius asmenis yra visiškai atsitiktinis. Tačiau moterį greit ima krėsti drebulys – knygoje aprašyta tai, kas jai pačiai nutiko prieš dvidešimt metų. Su tiksliausiomis smulkmenomis atkuriama diena, kurią Katerina buvo nutarusi ištrinti iš atminties. Kaip ši knyga pateko į jos šeimos namus? Kas yra jos autorius ir iš kur jis apie Kateriną žino tai, ką ji manė paslėpusi net nuo savęs? Kokių tikslų ir kodėl jis siekia? Katerina supranta turinti vienintelę išeitį – atskleisti, kas iš tikrųjų nutiko lemtingąją dieną. Tik ar ji išdrįs ir ar atskleista tiesa nepražudytų iš pažiūros tobulo jos gyvenimo?

Mano nuomonė. Siužetas įsisiūbuoja labai pamažu, tačiau kuo toliau skaitai, tuo sunkiau padėti knygą į šalį. Pasakojama iš dviejų žmonių pozicijų, tad tuo pat metu galima lyginti dvi nuomones apie tą patį įvykį. Kas teisus? To nesužinojau iki knygos pabaigos... 

 Skaitant šmėstelėjo mintis apie tai, kaip dažnai mes pasigauname kokią nors kito žmogaus mestelėtą frazę, patikime jo žodžiais, kurie gali būti visiškai priešingi tiesai ir nuklajojime jo, o ne savo, tiesos keliais, kuriais vėliau labai sunku sugrįžti.
  Pastaruoju metu išleista daug tokio stiliaus knygų, kaip ši, pvz. Caroline Eriksson Dingę, Gillian Flyn Dingusi, Paula Hawkins Mergina traukiny, kuriose siužetas vystomas realių ir susigalvotų ar įteigtų įvykių supriešinimu. Ir galiu pasakyti, kad knyga ,,Visai svetimas žmogus" puikiai atstovauja šį, kaip aš vadinu ,,buitinis-psichologinis trileris" žanrą.
   Įvertinimas. 4/5

Romain Sardou Panelė Fransina

Vienas sakinys. ,,Paviešintas kerštas - jau nebe kerštas. Tai tėra keršto šešėlis." 246 p.

Žanras. Keršto romanas istorinių įvykių fone.

Viršelis. Romain Sardou Panelė Fransina (Fraulen France), Alma littera, 2016 m., iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas, 280 p.

Apie autorių. Romain Sardou gimė 1974 m. sausio 6 d. Boulogne-Billancourt, Prancūzija. Jis yra žinomo dainininko ir dainų autorius Michel Sardou sūnus. jaunystėje domėjosi muzika, vėliau aistrą muzikai pakeitė aistra rašymui. Kelis metus gyveno Los Andžele. Grįžęs į Prancūziją sėkmingai vedė,  susilaukė 3 vaikų (Aliénor, Gabriel & Victor-Scott). 2002 m. išleido pirmąją knygą.
Apie knygą. Prasidėjus Prancūzijos okupacijai, per Antrąjį pasaulinį karą, Paryžių užplūdę vokiečiai tampa tikraisiais miesto šeimininkais. Okupantai mėgaujasi visais gyvenimo malonumais, nevengdami užsukti ir į sostinės viešnamius. Prestižiniame „Sfinkso“ viešnamyje įsidarbina paslaptinga jauna gražuolė, atvykusi į sostinę iš provincijos. Dėl savo patrauklumo ir išskirtinio charakterio naujokė iškart tampa tikra sensacija, tačiau į savo guolį įsileidžia tik vermachto grietinėlės atstovus. Kokią paslaptį slepia ši išdidi ir ciniška gražuolė? Čia užsimezga pažintis tarp žaviosios prostitutės Fransinos ir vokiečių karininko Frydricho Grimo, įsukanti abu veikėjus į fatališką aistros ir keršto sūkurį.
  Nors pasirinko istorinio romano žanrą, pats rašytojas teigia norėjęs kalbėti ne apie Antrąjį pasaulinį karą, o apie universalią įskaudintos moters istoriją ir jos pastangas savo pačios jėgomis nugalėti nepalankiai susiklosčiusį likimą.

Mano nuomonė. Knygos pasakojimas nukelia į II Pasaulinio karo metus. Daug istorinės medžiagos apie šį laikotarpį pateikta tiek pačiame romano tekste, tiek išnašose. Deja, būtent tokia gausa faktų romaną daro sausu, atitraukia dėmesį nuo pagrindinės romano linijos - keistos keršto istorijos. Istorijos,  priverčiančios galvoti, kokia neapykanta turi glūdėti širdyje, kad galėtum 6 metus gyventi su žmogumi, kurio nekenti, apsimesti, kad jį myli, kęsti jo glamones, vien tam, kad įgyvendintum rafinuotą keršto planą. Istorija būtų įdomi, tačiau ganėtinai nuspėjama ir, kaip minėjau, perkrauta istoriniais faktais. Deja, intriguojantis knygos viršelis neatperka jos turinio.

Įvertinimas. 3/5

Emily Brontė Vėtrų kalnas

Vienas sakinys. ,,Išdidūs žmonės patys sau prisidaro širdgėlos." 55 p.

Žanras. Gotikinis meilės romanas (Klasika)

Viršelis. E. Brontė Vėtrų kalnas (Wuthering Heights) ,  Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961 m., iš anglų kalbos vertė Česlovas Rimkus, 347 p. /Emily Brontė ,,Vėtrų kalnas" (Wuthering Heights), leidykla Alma littera, Vilnius, 2009 m., iš anglų kalbos vertė Česlovas Rimkus, 324 p.

Apie autorę. Emily Bronte gimė 1818 m..  Thornton, Jorkšyro grafystėje, mirė nuo tuberkuliozės 1847 m. Haworth, Jorkšyro grafystėje. Ją labiausiai išgarsino romanas „Vėtrų kalnas“, pasirodęs 1847 m. Su šiuo vieninteliu romanu rašytoja įėjo į pasaulinę literatūrą ir paleido į pasaulį vieną ryškiausių ir stipriausių charakterių literatūroje – Hitklifą.

Apie knygą. Tai pasakojimas apie meilę, stipresnę už mirtį, beveik metafizines aistras, kuriose stipriai susipina prigimtis ir aplinkybės, rojus ir pragaras, į kurių sūkurį atšiaurokame Anglijos provincijos krašte įtraukiamos kelios giminės kartos.  

Iki tol ramų Ernšo šeimos gyvenimą Vėtrų kalne išjudina vieną naktį šeimininko parsineštas vaikas - juodbruvas, apiplyšęs, niekam nežinomos kilmės.   Hitklifas auga mylimas senojo Ernšo ir beveik neišskiriamas su įsesere, tokio pat karšto būdo Ketrina. Jo nekenčia tik įbrolis Hindlis. Vieną dieną Hitklifas  namuose tampa tik tarnu, niekinamu ir žeminamu. Ketrina išsirenka sau būsimą vyrą - ramų, gražų ir turtingą Lintoną. Įskaudintas Hitklifas mįslingai dingsta. Tačiau po kiek laiko sugrįžta ir peržengia naujųjų Ketrinos namų slenkstį... Jis pasiryžęs sugriauti visą pasaulį aplink savąją Ketę.

Mano nuomonė. Jau tos seserys Brontė - viena už kitą geresnės, net lyginti negali, kad neįžeistum likusių. Šį romaną skaičiau dar mokykloje, paeiliui su Šarlotės Brontės ,,Džeine Eir". Pamenu, kad tuo metu  ši knyga man paliko didesnį įspūdį nei Džeinė Eir. Dabar vėl, atostogaujant, ji man visai netikėtai pateko į rankas. Būtent tas senasis 1961 m. leidimas, kurį skaičiau mokykloje. Buvo taip malonu versti senos knygos lapus, kad net šiurpuliukai oda bėgiojo, tiek nuo prisiminimų, tiek nuo siužeto. Ir, nepatikėsite, vertimas buvo puikus. Deja, perskaičiau pusę ir teko išvykti. Tolimesnius įvykius  jau skaičiau 2009 m. leidimo knygoje. Vertėjas tas pats, kaip ir senojo leidimo, tad abi knygos visiškai natūraliai susiliejo į vieną :)

   Emociškai labai stipri knyga. Niūri aplinka, neigiami herojai ir beprotiška meilė, gal net ne meilė, o apsėdimas. Retai pasitaiko, kad neigiami herojai ,,griežia pirmuoju smuiku", o šioje knygoje būtent tai ir vyksta. Uždara aplinka ir dvi emociškai stiprios asmenybės, tarsi įelektrina visą pasakojimą, suteikia jam niūraus grožio. Mano supratimu, ,,Vėtrų kalnas"  savyje talpina visus gotikiniam romanui (gothic tale) būtinus atributus, nors niekada nebuvo įvardintas kaip šio žanro kūrinys.

Įvertinimas. 5/5

Ekranizacija. ,,Vėtrų kalnas"  pirmą kartą ekranizuotas 1939 m. Jame vaidino Merle Oberon, Laurence Olivier, David Niven ir kiti. 1992 m. pasirodo režisieriaus Peter Kosminsky romano ekranizacijos versija. Filme pagrindinius herojus įkūnyja Juliette Binoche, Ralph Fiennes, Janet McTeer. 1996 m.  Emily Bronte žodžiai dar sykį atgijo ambicingame sceniniame pastatyme „Heathcliff“, kuriame pagrindinį herojų personifikuoja seras Cliff Richard.

   Aš mačiau 1992 m. filmą su nuostabiąja Juliette Binoche. Puiki istorija, režisieriaus užgaida, pasakojama ne knygos herojaus, o pačios autorės lūpomis. Negaliu lyginti su kitomis ekranizacijomis - nemačiau, tačiau ši tikrai verta žiūrovo dėmesio.

BARSELONA, KATALONIJOS SOSTINĖ

   Šios trumpos atostogos buvo skirtos tik mudviem: man ir dukrai. Seniai nebuvome kažkur drauge nuvykę. Pasiilgome laiko, praleisto kartu, toli nuo visų. Tad - į kelionę. Ruduo - pats geriausias laikas atostogoms Viduržiemio jūros pakrantėje. Nusiperkame pigius bilietus rugsėjo 25 - spalio 4 d. į Barseloną - gražiausią Katalonijos miestą. Nesvarbu, kad čia jau esame buvę kiekviena atskirai, Barselonos niekada negana :) 
  Lėktuvas Barselonoje nusileido 12 val. dienos.  Turėjome gražaus laiko, todėl apėjome automobilių nuomos kontoras, tikėdamos gauti auto nuomą be užstato ir su pilnu draudimu. Labai gerą variantą pasiūlė FireFly kompanija - mažagabaritinė mašinytė, pilnas draudimas, nulinė frančizė ir sąskaitoje tereikia turėti 200 Eur, kurie bus nuskaičiuoti kaip mokestis už 6 nuomos dienas. Taip, mums tinka, jamam. Deja, sako, vietoje sutarčių nesudarinėjame, reikia rezervuoti internetu. Ne bėda, mes automobilį planavome nuomotis tik po keturių dienų, tad užsirezervuosime nuvykę į nakvynės vietą, 
  Barseloną pasiekiame visuomeniniu transportu, susirandame Gracia rajone esančią Carrer de Tordera gatvę, kurioje turi būti mūsų laikinas būstas.  Nakvynę užsisakome per Airbnb. Tai pirmas kartas, kai nakvosime pas žmones. Tiesiog, tai buvo pigiausias ir patogiausias variantas: netoli miesto centro, kaina už 4 naktis 2 asmenims - 166 Eur. Dar Vilniuje žinutėmis susirašėme su Marlon'u (vaikinas, kuris numojo kambarį) ir tikėjomės, kad viskas eisis sklandžiai. Paskambinome į duris ir  mus įsileido maloniai besišypsantis jaunuolis. Parodė mūsų kambarį - nedidelis, tik lova ir komoda daiktams susidėti, bet gi ko daugiau reikia. Vonia, virtuve ir svetaine pasiūlė naudotis nesivaržant. Jis pats, sako, išeinąs į darbą anksti, tad jokių nepatogumų nekils. Šiek tiek papasakojo apie Barseloną, pasiūlė ką aplankyti, kur pavalgyti, ką pamatyti ir pridūrė, kad šįvakar būtina nueiti prie Katalonijos meno muziejaus rūmų, kur  vyks fejerverkų šou. 
    

Mūsų kambarys

   Dar valandėlė pokalbio bei tvarkymosi ir mes jau vaikštome po Barseloną. Nors Barselonos apylinkėse gyvenviečių būta jau nuo neolito amžiaus, miestas buvo įkurtas romėnų III a. pr. Kr. ir buvo vadinamas Barcino. Viena iš Barselonos įkūrimo legendų teigia, jog šis miestas buvo įkurtas Heraklio, kita versija skelbia, kad prasidėjus Antrajam pūnų karui, šią teritoriją užėmė kartaginiečių pajėgos, vadovaujamos Hamilkaro Barkos ir kad jis šioje vietoje įkūrė dabartinę Katalonijos sostinę. Iš laikotarpio nuo 218 m. pr. m. e. iki I a. pr. m. e. apie Barselonos apylinkes išliko mažai žinių. Nuo Augusto laikų čia buvo Romos kolonija Barcino. Trajano laikais tapo svarbiu prekybos centru. 415 m. miestą užėmė visigotų valdovas Athaulfas, 713 m. – arabų Musa. 813 m. frankų Karolio didžiojo sūnus Liudvikas Pamaldusis Barseloną padarė ispanų provincijos sostine. Viduramžiais Barselona buvo svarbus ekonomikos ir politikos centras, o XIII–XV a. miestas tiesiog klestėjo. Prie to prisidėjo Barselonos jūros keliai, leidę vystyti prekybą su Amerika ir kitomis jūrinėmis šalimis. Karaliams Ferdinandui I ir Izabelei susisiekimą su Amerika nukreipus per Seviliją ir Kadisą, Barselonos uosto reikšmė sumažėjo, miestas nustojo augti ir plėstis ir tik XIX amžiuje prasidėjo kultūrinis Barselonos atgimimas, o XX amžiuje miestas vėl buvo plečiamas ir atnaujinamas – čia didelę reikšmę turėjo Antonio Gaudi, vieno žymiausių pasaulio architektų, idėjos. Šiandien Barselona garsėja įspūdinga architektūra, dailiais paplūdimiais ir itin dideliu lankytinų objektų sąrašu.

   O štai mūsų pirmasis lankytinas objektas buvo kavinė, kuri galėjo pasiūlyti mums ko nors skanaus vakarienei. Iš savo namų pasukę skersgatviu, kuriuo tikėjomės pasiekti Plaça de la Vila de Gràcia, išgirdome garsiai traukiamas dainas ir skambų juoką. Kas čia, kaip be mūsų? Lekiame pažiūrėti. 

Kaimynų šventė 

   Tai gatvės kaimynų šventė, kurią organizuoja patys gretimų namų gyventojai. Žmonės išsinešę kėdes, apsirengę vienodais marškinėliai rengia karaoke pasirodymus, vaišinasi suneštinėmis vaišėmis ir drauge smagiai leidžia laiką. Šių metų tema buvo ,,Sostų karai", tad gatvėje buvo pastatytas sostas, į kurį sodino geriausius iš geriausių, tik nelabai supratome, kuo tas gerumas matuojamas. Bet tai ne esmė, smagiausia, kad žmonės moka ir nori leisti laiką drauge. Mums dar to reikėtų tikrai pasimokyti. 

Prie turgaus vartų

   Pasibuvę kaimynų šventėje, kitame skersgatvyje radome turgų (aišku, jau buvo uždarytas - ir laikas vėlyvas, o ir sekmadienis, poilsio diena). Bus kur rytoj pusryčiams vaisių nusipirkti - visai netoli namų! Dar keli žingsniai ir pasiekėme  Plaça de la Vila de Gràcia, kurioje įsikūrę nemažai kavinukių. Vieną išsirinkome, atsisėdome prie lauko staliuko, tiesiai priešais viduryje aikštės iškilusį Torre del Rellotge (Laikrodžio bokštą), užsisakėme maistą - šiltos sriubytės ir salotų. Lauke kažkaip labai greitai pradėjo temti, pasidarė vėsu. Vos spėjome pavakarieniauti, kai dangus prakiuro lyg suplyšęs rėtis. 

 

Vakarienė

   Nubėgome į kavinę kur pralaukėme gerą pusvalandį, kol lietus ėmė rimti. Kavinės personalas vis dairėsi į dangų ir sakė, kad šįvakar nieko gero nebus. Tačiau lietus liovėsi ir mes, nekreipdamos dėmesio į padavėjų kalbas, dar šlapiomis Barselonos gatvėmis patraukėme link Placa d'Espanya, esančios Montjuic kalno papėdėje, kur turėjo vykti fejerverkų šou, vainikuojantis kasmetinį Barselonos miesto renginį, vadinamą  Les Festes de la Mercè.

 

 Šlapias Torre del Rellotge

   Buvome nusprendę - visur vaikščiosime pėstute, todėl žygis link Montjuic kalvos per Passeig de Gracia ir Gran Via  les Corts Catalanes leido pasigrožėti vakarine Barselona.

 

Koliziejaus teatro fasadas. Šiame pagal architekto Francesc de Paula Nebot projektą statytame  pastate nuo 1923 m. veikė kino teatras, vėliau pastatas buvo pritaikytas teatrui, kuriame dabar rodomi miuziklai bei įvairūs šou.

 

Baras, kuriame gali skanauti kavą prie vieno stalo su Obama

Casa Golferichs, pagal A. Gaudi mokinio Joan Rubió i Bellver projektą 1901 m. pastatytas namas, pro kurį neįmanoma praeiti nesustojus - toks elegantiškas, puikiai imituojantis gotikos stilių. Dabar jame įsikūręs rajono bendruomenės centras

Skulptoriaus Frederic Mares marmurinės merginos skulptūra jau daugiau kaip 80 metų puošia  Gran Via  les Corts Catalanes gatvę. 

Arenas de Barcelona Multicines.  Arena pastatyta 1900 m. kaip bulių kautynių vieta, tačiau nuo 1977 m. uždraudus koridas, arena buvo apleista. 2010 m. privatūs investuotojai areną prikėlė naujam gyvenimui - 30000 kv. m. plote įrengti prekybos paviljonai, veikia kavinės, vyksta įvairūs renginiai, yra net roko muziejus.

Mes šventės šurmulyje

   Taip palengva pasiekėme Placa d‘Espanya. Šioje vietoje, iki 1715 m. buvo kariami nusikaltėliai. Vėliau kartuvės perkeltos į Ciutadella. Ruošiantis 1929 m. m. Pasaulinei parodai aikštė buvo rekonstruota pagal architekto Josep Amargos projektą. Tokią ją matome ir dabar.
  Aplenkę puslankiu aikštę atsisukome į Montjuic kalvą ir nešamos didžiulės žmonių minios, pro venecijietiškus bokštus, taip pavadintus dėl jų panašumo į Venecijoje esančią Šv. Morkaus katedros varpinę, įsukome į Avinguda de la Reina Maria Cristina. Nespėjome mes tų bokštų gerai apžiūrėti, nes minia mus nunešė toliau, link magiškųjų fontanų (Font Màgica de Montjuïc), už kurių įvairiaspalvių prožektorių šviesoje puikavosi Palau Nacional (Nacionaliniai rūmai, kuriuose veikia Katalonijos meno muziejus). Visas šis kompleksas buvo pastatytas rengiantis jau minėtai Pasaulinei parodai. Šiandien čia susirinkę Barselonos gyventojai ir svečiai (tame tarpe ir mes:) tikėjosi smagiai praleisti vakarą ir pamatyti įspūdingą fejerverkų šou.

Fontanų alėja

       Noriu pasidalinti įspūdžiais ne tik apie šventę, bet ir apie  Font Màgica de Montjuïc.  Šis fontanas, kaip minėjau, pastatytas 1929 metais, o prieš 1992 m. Olimpiadą, kuri vyko Barselonoje, buvo restauruotas. Pirmą kartą man lankantis Barselonoje taip ir nepavyko pamatyti  ,,šokančių" fontanų, nors pralaukėme beveik valandą. Tradiciškai rudenį ir žiemą jie ,,šoka" penktadieniais ir šeštadieniais tarp 19-21 val., o pavasarį ir vasarą – nuo ketvirtadienio iki sekmadienio, tarp 21.30-22.30 val. Tačiau, prieš eidami pasigrožėti  Font Màgica de Montjuïc, būtinai pasitikslinkite informaciją  internete (viena iš nuorodų ČIA).



      Programa prasidėjo nuo Font Màgica de Montjuïc vandens, šviesų ir muzikos šou, kuris išaugo į galingą fejerverkų šou, trukusį beveik valandą. Tai buvo iš tiesų įspūdingas reginys, su įvairiausių formų ir spalvų fejerverkais, nušviečiančias naktinės Barselonos dangų, nuostabia muzika ir pagal ją šokančiais fontanais. Nepakartojama!
   Pasibaigus šou, naktinėmis Barselonos gatvėmis patraukėme namo.  Šurmuliuojanti minia, dailiai apšviestos gatvės ir įspūdingi Antoni Gaudi architektūriniai šedevrai (apie juos dar papasakosiu) suteikė šio vakaro pabaigai ypatingo šarmo. Tad, jei būsite šiame mieste, būtinai pasivaikštinėkite po naktinę Barseloną.

Antoni Gaudi suprojektuotas Casa Batllo šviesų žaisme

         Kitos dienos rytą pradėjome tingiai - nuo kavos gėrimo siaurame balkonėlyje ir skanių pusryčių nuomojamo buto  svetainėje. Visi namai buvo tik mūsų, todėl pusryčių procedūra užsitęsė gana ilgai, - juk turėjome pasisemti jėgų pažinčiai su išpaikinta panele Barselona.

Pusryčiai

   Šiandienos gaivus ryto oras mums buvo palankus pamažu, neskubant vaikščioti po siauras, viduramžius menančias gatveles, ar pakėlus galvą grožėtis Gaudi sukurtais architektūros stebuklais, ar pasinerti į šurmuliuojančią turistų minią Rambla gatvėje. Viskas mums tiko, viskas buvo įdomu. Pirmas lankytinas objektas, kuris buvo visai netoli mūsų namų, pasirodė beesanti La Sagrada Familia bažnyčia, nepranokstamas A. Gaudi kūrinys.

 

La Sagrada Familia 

     Švenčiausios Šeimynos bažnyčia (La Sagrada Familia) pradėta statyti 1882 m. Su nuostaba turiu konstatuoti, kad Antoni Gaudi nebuvo šios bažnyčios sumanytojas. Ją sumanė pastatyti vietos tikinčiųjų asociacija, šv. Juozapo draugija, propagavusi šv. Juozapo ir Šventosios Šeimos kultą. Už gautas aukas buvo nupirktas žemės sklypas tuometinio miesto pakraštyje, beveik dykynėje. Užduotis buvo patikėtas architektui Francisko del Villar, kuris suprojektavo neogotikinio stiliaus bažnyčią. Tačiau iškilus nesutarimams tarp jo ir draugijos, bažnyčios projektas po metų buvo perduotas Antoni Gaudi, kuris prie šio projekto dirbo iki pat mirties 1926 metais. Paskutinės Antoni Gaudi gyvenimo dienos  parodė, kiek daug jis atsisakė dėl savo „vargšų“ bažnyčios, pats tapdamas vargšu. Gyvenimą jis baigė tragiškai - buvo patrenkė tramvajus. Praeiviai jo neatpažino, tačiau iš prastų rūbų nusprendė, jog tai varguolis ir nugabeno į varguolių Šventojo Kryžiaus ligoninę, kurioje po trijų dienų architektas mirė. Tik tada jį atrado jo bičiuliai. „Dievo architekto“, kaip jį vadino miestiečiai, laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai žmonių.

   Iki paskutinių gyvenimo dienų architektas spėjo užbaigti Gimimo fasadą, apsidę bei kriptą. Nuo 1926 iki 1938 metų statybų darbus tęsė jo artimas kolega Domenec Sugranes, vėliau darbų eiga rūpinosi kiti žmonės, kurie suprato Antoni Gaudi norus. Jau daugiau kaip 100 metų statomą bažnyčią planuojama baigti 2026 - Antoni Gaudi 100 mirties metinėms.

   Apie šios bažnyčios statybą pasakojama įvairių istorijų. Viena jų užrašyta  Esteban Martin, Andreu Carranza knygoje ,,Gaudi mįslė". Labai rekomenduoju perskaityti prieš važiuojant į Barseloną.  

  Taigi, mūsų norai atsidūrus prie šios bažnyčios buvo aiškūs - norime pamatyti grožį iš vidaus. Deja, bilietais niekas aplinkui neprekiavo, o informacijos centre paaiškino, kad bilietus galima įsigyti tik internetu. Nepavyko šiandien, pavyks kitą dieną! Apsukome ratą aplink La Sagrada Familia ir pasižadėjome grįžti vėliau: bilietus internetu čia nusipirkome dar tą  dar  tą patį vakarą.

 

Koridos muziejus

   Netoliese La Sagrada Familia yra  įdomus neo-mudejar ir bizantiško architektūrinių stilių samplaikos pavyzdys - La Monumental arena, kurioje iki 2012 m. vykdavo  koridos.  Dabar čia veikia Museo taurino (Koridos muziejus), kuriame eksponuojami toreodorų drabužiai, įvairi atribuika bei apdovanojimai. Įėjimas kainuoja 6 Eur.

   Nesakyčiau, kad mus labai domina ši pramoga, turiu galvoje koridą, tačiau atsidūrus tinkamoje vietoje, reikia tinkamai ir pasielgti, todėl nusipirkome bilietus ir aplankėme šią Barselonos įžymybę.  Muziejuje iš tiesų surinkta graži drabužių kolekcija, ant sienų kabo bulių galvų iškamšos, galima pasklaidyti įspūdingus ankstesnių metų reklaminius plakatus. Sakyčiau, visai įdomu vieną kartą pamatyti.

La Monumental  arena

     Ir, be abejonės, arena, kurioje ir vykdavo tos žmogaus ir buliaus kovos. Arena statyta 1914 m. ir talpina 20 000 žmonių, jei su stovimom vietom, tai ir  25 000 telpa. Ji žymi ne tik korida, bet ir pramoginiais renginiais. La Monumental arenoje yra koncertavę tokios žvaigždės, kaip The Beatles, Rolling Stones, Bob Marley, Dire Straits ir Bruce Springsteen. Dabar areną lanko smalsūs turistai, kartais joje vyksta cirko vaidinimai bei panašūs miesto renginiai.

    Kita miesto renginių ir barseloniečių susibūrimo vieta - Parc de la Ciutadella, į kurį kelią mielai parodys bet kuris gatvėje sutiktas miestietis. Parko įkūrimo istorija yra gana įdomi. 1714 m., karalius Filipas IV, siekdamas išlaikyti savo valdžią šiame mieste ir atsilaikyti prieš maištaujančius sukilėlius, liepė pastatyti žvaigždės formos tvirtovę (Ciutadella). Tvirtovės statyba pareikalavo paprastų miestiečių aukų: nemaža dalis žmonių, gyvenusių La Ribera rajone, buvo išvaryti iš savo būstų ir pasmerkti benamių daliai. Vėliau, po trisdešimties metų, aplink citadelę žmonės pradėjo statyti namus ir kurtis. Rajonas gavo Barceloneta pavadinimą. Laikui bėgant tvirtovė buvo nugriauta, o jos vietoje nuspręsta įkurti miesto parką, tačiau darbai vyko vangiai. Artėjant 1888 m. Pasaulinei parodai, Barselonos valdžia ėmėsi nebaigtų projektų įgyvendinimo. Vienas jų buvo Parc de la Ciutadella įrengimas. Tuo laikotarpiu pastatyta daug įvairių statinių – Trijų drakonų pilis (Castell dels Tres Dragons), parodos metu tarnavusi kaip restoranas, Triumfo arka (Arc de Triomf), kaip simbolinis įėjimas į tuo metu vykusią Pasaulinę parodą, fontanas – kaskada (Cascada Monumental), kurio dizainas sukurtas remiantis Romoje esančio Trevi fontano pavyzdžiu.

Cascada Monumental

   Laikui bėgant parko teritorija vis plėtėsi ir šiandien ji apima net trisdešimties hektarų plotą. Parke įkurtas zoologijos sodas, veikia Zooligijos muziejus (įsikūręs Castell dels Tres Dragons), Martorell muziejus (įsikūręs neoklasikiniame pastate, kuris buvo statytas  kaip  pirmasis viešas miesto muziejus), parko centre dirba Katalonų parlamentas.

Cascada Monumental fragmentas. Fontanas žymus dar ir tuo, kad prie jo statybos prisidėjo tuo metu dar tik studentas Antoni Gaudi

    Mums pasivaikščiojimas po parką buvo atgaiva nuo miesto triukšmo ir dulkių. Daugybė žaliuojančių medžių teikė pavėsį, aplinkui zujo ir čirškė gausybė ryškiaspalvių papūgėlių, tvenkinyje irstėsi kelios valtelės, ant žolės susėdęs jaunimas piešė hipiškus plakatus (raitoji miesto policija bandė juos sudrausminti, tik mes nelabai supratome, kodėl, nes jie buvo tokie ramučiai ir taikiai nusiteikę).

Parko tvenkinyje galima pasiirstyti valtele

  Parko takas mus nuvedė prie Castell dels Tres Dragons už kurio stovi stiklo ir metalo konstrukcija - oranžerija, vadinama Umbracle - dengta stikliniu stogu. Į muziejų eiti nesinorėjo, o štai pasigrožėti tropiniais augalais neatsisakėme.

Umbracle pastatas 

Iki Umbracle teko prasibrauti štai per tokias ,,džiungles" 



      Oranžerijos viduje buvo vėsu ir jauku. Stilingi metaliniai stulpai, apsupti palmių, lianų ir kitų, mūsuose nesutinkamų augalų, atrodė gan egzotiškai: jaučiausi lyg būčiau nusikėlusi į Čechovo laiku, tik damų baltais skėtukais trūko. Nors oranžerija nėra didelė, tačiau tokia jauki, kad mes čia praleidome gerą valandą, tiesiog šiaip, nieko neveikdamos, tik vaikštinėdamos tarp žalių lapų. Tai buvo puikus poilsis.

Stilingi metaliniai stulpai, apsupti palmių, lianų ir kitų, mūsuose nesutinkamų augalų, rėmė stiklinį oranžerijos stogą 

     Iš parko Av. del Marquès de l'Argentera traukėme link senamiesčio, nes aš labai norėjau pamatyti Església de Santa María del Mar. O tas begalinis noras kilo perskaičius Idelfoso Falcones knygą ,,Jūros katedra" (apie knygą čia), kurioje aprašoma, kaip buvo statoma ši ,,žmonių katedra" vadinama bažnyčia
    Bažnyčios pamatai padėti 1329 metais, o statyba baigta tik po 54 metų, tiek lėšomis, tiek darbu prisidėjus miesto gyventojams. Santa Maria Del Mar bažnyčia stovėjo atviroje erdvėje netoli nuo senojo uosto Port Vell. Bažnyčioje anuomet, prieš išplaukdami į jūrą, melsdavosi visi jūreiviai. Tačiau vykstant natūraliems pokyčiams jūra kiek atsitraukė ir bėgant amžiams bažnyčia buvo apstatyta gyvenamaisiais namais. Dabar ji įsiterpusi nedidelėje Plaça de Santa Maria erdvėje, todėl norėdamos pamatyti jos gotikines smailes, turėjome smarkiai užversti galvas.
 

Basilica de Santa María del Mar

  Bažnyčios vidus pribloškė: tai  absoliutus grožis, absoliuti tobulybė. Jos erdvėje pasijutau mažas žemės kirminėlis, nevertas šios didybės. Štai kokius jausmus man sukėlė Basilica de Santa María del Mar prietemoje išryškėję gotikiniai skliautai, spalvoti vitražai ir palaiminta tyla. Kiek atsipeikėjusi jau galėjau nuodugniau apžiūrėti interjerą, kuris buvo tikrai gan kuklus, tačiau kiekviena detalė lėmė šios šventovės įspūdį. 



Grynosios gotikos didybė

Šviesos žaismas

Basilica de Santa María del Mar vitražai siekia XV-XVII a.

 

 Išsivadavę iš gotiškosios bazilikos pinklių vėl buvome įmestos į šurmuliuojantį XXI a. Barselonos gyvenimo katilą: čia pat, šventoriuje, įsikūrusios kavinės kvietė papietauti ar paragauti sangria, parduotuvių vitrinos viliojo spalvingomis iškabomis, o turistų minios klegėdamos fotografavosi prie kiekvieno namo kampo. Mes taip pat susiradome nedidelę užeigą netoli Basilica de Santa María del Mar - Bar Rodrigo. Čia dienos pietūs (su vyno taure) kainavo 10 Eur.


Paella 

 

   Priešais barą įsikūrusi Natura parduotuvė, kurios prekės šiuo metu yra ,,ant bangos": natūralių medžiagų drabužiai, aksesuarai, ekologiški maisto produktai ir pan. Tad tarp kąsnių dar spėjome ir parduotuvę išnaršyti bei kelis suvenyrus lauktuvėms nusipirkti.



Natura parduotuvės reklama

   Toliau - klaidžiojimas Barri Gòtic kvartalo skersgatviais ir džiaugsmas pastebėjus vieną kitą įdomią, seną, naują, šokiruojančią, puošiančią ar bjaurojančią miestą, detalę. Štai keli foto pastebėjimai:

Visada pasiruošę paspausti ranką vartų belstukai

Dali maniera papuošta namo niša

Šv. Marija tikrai atbaidys dviračių vagis (CAPELLA D'EN MARCÚS)



Šv. Marija šiuolaikinių gatvės menininkų akimis

Nenuobodžios medinės langinės

Toks belstukas kelia nerimą: ar neįkąs?

Katalonų architekto Lluís Domènech sukurta pašto dėžutė

  Šį klaidžiojimo etapą vainikavo Casa de l'Ardiaca (Archdeacono namai). Mažame skersgatvyje keli laiptukai vedė prie miesto sienoje esančių durų, už kurių patekome į jaukų  kiemelį. Casa de L'Ardiaca buvo pastatyti XVI a. ant XII a. namo pamatų. Tai pateisina tokią stilių įvairovę, kurią pamatėme kiemelyje: renesansinė dengta galerija ir atviras kiemas, gotikinis fontanas, mudejar plytelėmis dekoruotos sienos - visa tai puikiai dera tarpusavyje.

   Dabar šiame pastate veikia miesto archyvas, na o XIX a. pabaigoje šiame name buvo įsikūrusi Advokatų kolegija. Jos užsakymu katalonų architektas Lluís Domènech sukūrė originalią pašto dėžutę, kurią pastebėjome prieš įeidamos į kiemą. Ją puošia trys kregždutės, laisvės ir įstatymo viršenybės simbolis, bei vėžlys, simbolizuojantis biurokratiją ir teisinių procedūrų vilkinimą. Gaila, bet į ją mesti laiškų nepatartina: vargu ar kas gaus jūsų žinutę:)

Casa de l'Ardiaca kiemelis

 Pirmame Casa de l'Ardiaca kiemelio aukšte jaukiai įsitaisę savo menus kūrė studentai. Aplenkę juos, užlipome į antrą aukštą, iš kurio puikiai matėsi Catedral de la Santa Cruz y Santa Eulalia (Šv. Kryžiaus ir šv. Eulalijos katedra). 





Barselonos katedros centrinės bokšto smailės aukštis - net 70 metrų

  Katedros statybos darbai buvo pradėti 1298 m, tačiau galutinai statyba baigta tik XIX amžiuje, pastačius pagrindinį fasadą. Pastatas yra 93 m ilgio ir 40 m pločio, aštuoniakampės varpinės bokšto aukštis 50 m, o centrinės bokšto smailės aukštis – net 70 m. Stogas ir sienos išsiskiria chimeromis ir gargolomis - kuo jos skiriasi, nelabai aišku: specialistai sako, kad gargolos, tai praktinės paskirties figūros, kuriose įmontuoti lietvamzdžiai, na o chimeros, tai grynai puošybos elementas.  Bažnyčia  pavadinta Barselonos globėjos Šventosios Eulalijos - Santa Eulalia - garbei. Tačiau dažniausiai ji vadinama „La Seu“ trumpiniu, nurodančiu bažnyčios statusą – vyskupijos buveinę.



Aštuonkampės varpinės bokšto aukštis siekia daugiau nei 50 metrų



Barri Gotic žavi detalė: Carrere del Bisbe -vyskupo tiltelis

Tiltelį puošia horizontaliai sulipdytos angelų figūros

  Apsukę katedrą ir toliau vaikštinėjome po Barri Gitic, pasiklysdamos jo siauruose skersgatviuose, užsukdamos į aklinus kiemus, prisėsdamos ant akmeninių laiptų pailsėti ar pasiklausyti muzikos.

Ankšti senamiesčio kiemai

 

Skalbinių džiovinimo tradicijos visose Viduržiemio jūros regiono šalyse panašios 

 

Akmenimis grįstos Barri Gotic gatvės

 

Vartai, už kurių slepiasi tikras Barselonos gyvenimas



Įmantrūs žibintai - Barselonos puošmena

  Ryškiausiai viduramžius pajutome atsidūrę Plaza del Rei (Karališkojoje aikštėje), apstatytoje galingais XIV a. pastatais suręstais iš akmens luitų. Aikštę supa Palau Reial Major (Didieji karališkieji rūmai), Mirador del Rei Martí (Karaliaus Martino laikrodžio bokštas), Capella Reial de Santa Àgata (šv. Agotos koplyčia). Pietinėje aikštės pusėje stovi Casa Padellàs (Padellas namai), kuriame dabar įsikūręs Museo de Historia de Barcelona (Barselonos miesto istorijos muziejus) - MUHBA.

 

Casa Padellas stebina viduramžių architektūros ir šiuolaikinio meno sinteze

Placa del Rei

Gatvės muzikantas prie Palau del Lloctinent
   

  Placa del Rei erdvėje stovi ir Palau del Lloctinent, statytas apie 1550 metus ir buvo skirtas gyventi karaliaus vietininkui. XIX a. pastatas restauruotas ir jame įkurdintas Aragono karalystės archyvas (Arxiu De La Corona D'aragó), kuriame saugomi dokumentai net iš XII a.

Šv. Jurgio durys (1975 m.), nuostabus šiuolaikinio meno kūrinys

 Palau del Lloctinent kiemelis su nedideliais fontanėliais ir daug žalumos

     Nuo Palau del Lloctinent siauromis Barri Gotic  gatvlėmis išėjome į krantinę Port Vell, prie kurios švartavosi begalė jachtų, toliau matėsi didžiuliai laivai, o viduryje važiuojamosios gatvės dangų rėmė paminklas Kolumbui (Monument a Colom). Monumentas  pastatytas 1888 metais toje vietoje, kurioje 1493 metais, po kelionės į Ameriką, išsilaipino garsusis keliautojas.  Kolona, ant kurios stovi Kolumbo skulptūra, yra tuščiavidurė ir siekia 60 metrų aukščio. Liftu, sakoma, galima pakilti iki paminklo, kur įrengta apžvalgos aikštelė. Mes tos pramogos neišbandėm, gal kitą kartą, jei pasiseks.




Monument a Colom



Jachtos Port Vell prieplaukoje 

   Tiesiai nuo Monument a Colom vingiuoja žymioji La Rambla - žymiausia Barselonos gatvė. Šios gatvės pavadinimas kildinamas iš arabiško žodžio ramla (smėlis), simbolizuojančio kasmet išdžiūvančią vagą. Ir nenuostabu, nes seniau dabartinės gatvės vietoje buvo lietaus nuotekų vaga, kuria pavasarį į jūrą nutekėdavo tirpstantis sniegas, o kaitinant vasaros saulytei vaga išdžiūdavo. Be to, ši vaga buvo lyg siena, skiriantį miestą, nuo priemiesčio (El Raval). XIV a. miesto sienos prasiplėtė, El Raval tapo nebe priemiesčiu, o Barselonos miesto dalimi, ir lietaus vaga pamažu virto gatve. Čia vis dažniau vykdavo miesto šventės, buvo pastatytos kelios bažnyčios ir vienuolynai. 1703 m. La Rambla buvo apsodinta medžiais ir pamažu tapo neatskiriama ir populiaria miesto dalimi.  Ji tęsiasi nuo Monument a Colom iki Plaça de Catalunya, jos ilgis siekia 1,2 km.

La Rambla - pati judriausia  Barselonos gatvė

  Pirmas įspūdis - gatvė gaudžia lyg bičių avilys. Daug muzikantų. Daug mimų, kurie persirengę įvairiais personažais, laukia kol koks žmogelis įmes pinigėlį į šalia pastatytą krepšį. Gavęs užmokestį įmantriai atlieka dėkojimo procedūrą. Žodžiu, pirmiausia, ši gatvė tai neįmantrus teatras tiek turistams, tiek vietos gyventojams.  

Gatvės mimas-drakonas

   Antra, gatvėje įsikūrusios begalės kavinių, užkandinių, kioskų, parduotuvių. Tik ragauk, pirk, mokėk. Kainos, žinoma, aukštesnės nei kitose miesto gatvėse, tačiau malonumas pasėdėti šiame šurmulyje ir,  gurkšnojant kavą ar sangriją, pažiopsoti į verdantį miesto gyvenimą, pateisina kelių eurų permoką - juk ne kasdien.

 

Pastas Alimenticias įsikūrusi La Rambla. Puiki kava ir saldumynai.

Trečia, šioje gatvėje apstu Art Deco stiliaus pastatų ar puošybos elementų. Svarbu nepražiopsoti, pastebėti, pasigrožėti.

 

Art Deco stiliaus drakonas, puošiantis  La Rambla namo kampą

Casa Bruno Cuadros (barseloniečių vadinamas - Casa dels Paraigües  -skėčių namais), dekoruotas XIX a. pabaigoje architekto Josep Vilaseca Šiame name buvo įsikūrusi skėčių parduotuvė

   Ketvirta, La Rambla tai muziejų, teatrų ir kitokio pobūdžio kultūrinių įstaigų buvimo vieta. Čia įsikūręs operos teatras ,,Liceu", teatras Poliorama, flamenko teatras, Erotikos muziejus, Vaškinių figūrų muziejus, netoliese yra Pablo Pikaso muziejus, modernaus meno muziejus Virreina Palace ir kt.

Museu de Cera pastatas

   Mes užsukome į kiemelį, kuriame ant namo pamatėme supermeną. Iškaba skelbė, kad čia įsikūręs vaškinių figūrų muziejus (Museo de Cera). Gaila, jau buvo pavakarė ir į muziejų nebeįleido lankytojų. Tad teko pasitenkinti tik tuo supermenu ant stogo. Tačiau visai šalia netikėtai atradome kavinę El Bosc de les Fades (Fėjų Miškas). Jau pats kavinės pavadinimas sako, kad  originalaus stiliaus užeiga įkvėpta paslaptingo miško vizijos. Apšvietimas labai blankus, lyg būtum tikro miško glūdumoje. Tarp susipynusių didžiulių medžių šaknų, šalia krioklio, visai netikėtai išvydome fėją. Į miško gilumą (kavinės kitas sales) mus viliojo  blyksčiojančios žaltvykslės, o dideliuose veidrodžiuose tykojo demonai. Visa tai pamatėme, o gal tik įsivaizdavome šioje kavinėje, esančioje Passatge de la Banca 5.



El Bosc de les Fades  iškaba



Prie staliuko miegojo labai tikroviška ,,miegančioji gražuolė"

Drugeliai tarsi maži žibintai

Staliukai stovi pačioje fėjų miško glūdumoje

Žaltvykslės

Kavinėje gyvena fėjos

   Dar viena La Rambla įžymybė „La Boqueria“ turgus. Turgaus pavadinimas kilo nuo žodžio „boc“, reiškiančio ožkas, mat XIII a. čia buvo galima įsigyti ožkienos. Dabar vargu ar berasime šios mėsos rūšies, tačiau visų kitų Viduržiemio jūros gėrybių čia apstu: krevečių, krabų, moliuskų, įvairių sūrių, kumpių, egzotinių vaisių ir daržovių, skaniausių riešutų, įvairiausių saldumynų.

La Boqueria



Saldumynai

Krabai

Vaisių gausa ir įvairovė, ne tik akys raibsta, bet ir seilė tįsta



La Boqueria  interjeras

  Šiame turguje ir baigėme šios dienos klajones po Barseloną.  Nusipirkome vaisių, kurie rytoj ryte atsidūrė ant mūsų pusryčių stalo mūsų gražioje svetainėje. Skanu. Labai skanu!

Pusryčiams vaisiai iš La Boqueria

   Šiandien - Parc Güell (Guell parkas), kuris įtrauktas yra UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą  ir pripažintas vienu geriausiu A. Gaudi kūrinių. Jis yra ant Carmel kalvos, tad teks šiek tiek palypėti. Aišku, jį galima pasiekti ir miesto transportu, tačiau mes metėme sau iššūkį - po miestą tik pėstute. Tai gi, kelios gatvės, kelios aikštės bei El Real Santuario de San José de la Montaña romaninio stiliaus pastatas, kuriame įsikūręs vienuolynas ir našlaičių prieglauda.  Užsukome į kiemą, iš kurio atsiveria puikus Barselonos panoraminis vaizdas.

Pakeliui į parką užsukome į El Real Santuario de San José de la Montaña - bažnyčia, vienuolynas našlaičių prieglauda

Dukra laiptukais į kalną, aš šalia - eskalatoriumi :)

  Dar keli laiptukai į  El Carmel kalvą, ir mes prie parko vartų. Pasirodo, įėjimas mokamas ( 7 eurai) ir bilietų dabar nėra, tik 17 val. arba kitai dienai. Dar kartą įsitikinome, norint patekti į kokį turistinį objektą bilietus geriausia pirkti internete - nebus netikėtumų. Oficialus Parc Guell  svetainės adresas: www.parkguell.es/en/portada.





Įėjimas į parką 

  Nusprendėme nelaukti tiek ilgai ir eiti į parką tiek, kiek galima pasižvalgyti be bilieto. Pasirodo ne tiek ir mažai - bilietai reikalingi tik pasėdėti ant Gaudi suoliuko bei apžiūrėti driežo fontaną bei Šimto kolonų kambarį. Prieš keletą metų ant šio suoliuko esu sėdėjusi, tad man nebuvo labai aktualu, o dukra pasitenkino pasivaikščiojimu po parką, sakė, ant suoliuko pasėdės, kai vėl lankysis Barselonoje ;)

 

Ilgiausią pasaulyje suoliuką ir kelias kolonas iš šimto apžiūrėjome tik iš tolo



     1900 m.  grafas Eusebi Guellas pasamdė A. Gaudi, kad šis 20 ha plote suprojektuotų miesto sodą. Norėdamas daugiau laiko skirti darbui A. Gaudi 1906 m. su tėvu ir dukterėčia įsikuria parke esančiame namelyje. Deja, 1914 m. parko statyba sustabdoma, A. Gaudi visą save atiduoda La Sagrada Familia. 1926 m. taip ir nebaigtas Guell parkas –  trijų hektarų sodas su įvairiais architektūriniais statiniais - atidaromas visuomenei.

 



 A.Gaudi sukurti ažūriniai tilteliai



Medžių tunelis A. Gaudi namo-muziejaus kieme

Tad mes patraukiame pasigrožėti A. Gaudi fantazijos sukurtu parku, kuriame šiandien laisvai muzikavo jauni žmonės, prie staliukų po medžių lajomis ilsėjosi vyresni, smalsūs turistai grožėjosi didelėmis natūraliai augančiomis agavomis. Sumokėjome po eurą ir užsukome į A. Gaudi namą-muziejų. Džiaugėmės, kad pasilikome ir pasivaikščiojome po Guell parką. Jis tikrai buvo vertas pusdienio mūsų dėmesio, o suoliuką iš arti pamatysime kitą kartą.



A. Gaudi mozaikos fragmentas Guell parke



A. Gaudi namo-muziejaus lubos

  Iš parko išėjome gerokai praalkusios, tad nusileidę nuo El Carmel kalvos ir pakliuvę tiesiai į Pirineus 1935 restorano (adresas Carrer de Bailèn, 244) darbuotojų glėbį, visai nesipriešinome. Užsisakėme tuno kepsnį bei mėsos kepsnį karamelizuotų svogūnų patale. Laukti teko neilgai, vos porą atvirlaiškių spėjome užrašyti. Skanu, malonus aptarnavimas, o kainos kaip visur - vidurkis 10 Eur žmogui.



Pietūs Pirineus 1935

   Likusią dienos dalį leidome vaikštinėdamos po L'Eixample rajoną, o konkrečiai po Passeig de Gracia bulvarą. Tai viena prabangiausių šio miesto gatvių, kurioje įsikūrę prašmatnūs viešbučiai, žinomų dizainerių darbais prekiaujančios parduotuvės, ištaigingi restoranai, biznio centrai. Tačiau ne visada taip buvo. Kažkada ši teritorija vadinosi "Camí de Jesús" ("Jėzaus kelias") kaimo kelias, apsuptas sodų, jungiančių Barseloną ir Gracią, kuris tuo metu buvo atskiras miestas. 1821 m. buvo sukurtas pirmas urbanizacijos projektas, kuris taip ir nebuvo įgyvendintas dėl miestą apėmusios epidemijos. Šis projektas vėl buvo prisimintas po trejų metų. To pasekoje 1827 m. nutiestas 42 m. pločio prospektas, kuris tapo mėgstama aristokratijos pasirodymo vieta: ponai pasipuikuodavo grynaveisliais žirgai ar  prabangiomis karietomis, damos, žinoma, stelbdavo viena kitą savo apdarais. Ir taip iki XX amžiaus pradžios.

Passeig de Gracia žibintai

   XX a. pradžioje miestas labai išsiplėtė ir Passeig de Gracia jau nebebuvo kelias, jungiantis du miestus. Ji tapo centrine Barselonos gatve, jungianti du šio miesto rajonus. Ji ir toliau liko madingiausia Barselonos gatve su puošniais suolais ir gatvių žibintais, 1906 m. suprojektuotais architekto Pere Falqués i Urpí,  bei iš abiejų šonų apstatyta Art Nouveau stiliaus pastatais, prie kurių savo rankas pridėjo tokie žinomi architektai, kaip Antoni Gaudi, Josep Puig ir Cadafalch, Lluís Domènech i Montaner, Enric Sagnier ir Josep Vilaseca. 

 Casa Battlo ir Casa Amatller 

   Aišku, vaikščiodamos po Passeig de Gracia pirmiausia duoklę atidavėme žymiajam Antonio Gaudi. Šioje gatvėje puikuojasi du jo statyti namai Casa Batllo ir Casa Milla. 
  Suprojektuoti Casa Batllo (Batlo namas) žymiojo architekto paprašė tekstilės magnatas Josepas Batllo. Šį darbą Antonio Gaudi atliko per dvejus metus (1904-1906). Baigto pastato išvaizda architektūros pasaulyje sukėlė tikrą furorą. Namas iš karto pradėtas vadinti šedevru, o pats A. Gaudi – genijumi. Daugeliui šio namo kolonos primena kaulus,  o balkonai – kaukolės dalis, todėl liaudyje būtent dėl šių architektūrinių detalių Casa Batllo vadinamas Kaulų namu. 
  Nuo 2002 m. Casa Batllo įgijo muziejaus statusą ir tapo atviras visuomenei. Dabar sumokėję keliolika eurų galite apžiūrėti šį unikalų pastatą iš vidaus, pasivaikščioti po kambarius, pasmalsauti virtuvėje ar prausykloje, užsukti į vidinį kiemelį bei užlipti ant stogo ir savo rankomis paglostyti ,,drakoną". Tokią ekskursiją aš turėjau prieš keletą metų, pirmą kartą lankydama Barseloną, tad šiandien į vidų nebėjome.
  Prie Casa Battlo prisišliejęs stovi dar vienas įspūdingas pastatas – Casa Amatller, suprojektuotas architekto Josep Puig i Cadafalch pagal šokolado magnato Antoni Amatller užsakymą ir pastatytas tarp 1898 ir 1900 m.

Casa Lléo Morera

Vienas už kitą gražesnių pastatų trijulę užbaigia Casa Lléo Morera, sukurtas architekto Lluis Domenech i Montaner tarp 1902-1906 m. Jo lengvi, lyg prabangiais nėriniais puošti balkonai bei stogo tvorelė neleidžia abejingai praeiti pro šį pastatą. O kuomet jau pristabdai žingsnį ir atidžiau įsižiūri, pamatai, kad kai kuriuose balkonuose apgyvendintos skulptūras. Žavinga.

 

Mila La Pedrera

  Dar vienas Passeig de Gracia įsikūręs Antonio Gaudi architektūros šedevras  - Mila La Pedrera. Šis namas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Namas buvo skirtas Mila šeimai. Turtuoliai Milà šeima namą statė norėdami jame įrengti gyvenamuosius butus, kuriuos ketino pardavinėti bei nuomoti. Gaudi projektuodamas šį namą pirmasis Barselonoje numatė požeminių garažų įrengimą.  Iš išorės namas primena kalną su daugybe urvų. Net ir pavadinimas „La Pedrera“ reiškia „Akmens urvas“. Tai išskirtinis statinys, kuriame vyrauja urvų, jūros ir vandens pasaulio motyvai.

   Šiuo metu didžioji namo dalis yra Katalonijos taupomojo banko (Caixa Catalunya) nuosavybė. Viršutiniame aukšte įrengtas A. Gaudi darbams skirtas muziejus, bei butas su XX a. II - ojo dešimtmečio interjeru. Į namo vidų mes nėjome, tačiau užsukome į jo pirmame aukšte įsikūrusias suvenyrų parduotuvėles, kuriose šiek tiek atsiskleidžia šio pastato namo vidaus interjero detales.

   Taip ir vaikštinėjome po Barseloną, nuo namo prie namo, iš gatvės į gatvę, nuo vieno rajono iki kito rajono, kol nusileido saulė. Paskutinis šiandien aplankytas ,,žymusis" objektas -  Hospital de la Santa Creu i Sant Pau - visą kvartalą užimantis ligoninės 26 pastatų kompleksas El Guinardó rajone. Ją projektavo Lluís Domènech i Montaner (ką tik rašiau apie jo projektuotą Casa Lléo Morera). Statybos darbai pradėti 1901 m., pabaigti 1930 m. Neogotikiniai pastatai gausiai papuoši skulptūromis, mozaikomis bei keramika. 1997 m. ligoninės pastatų kompleksas įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Nuo 2009 m. ligoninė perkelta į naują pastatą, o nuo 2014 m. restauruota senoji ligoninė pritaikyta kultūros centrui ir muziejui, tačiau yra išlikę ir keletas ligoninės padalinių - kraujo bankas bei fizioterapijos skyrius.

Hospital de la Santa Creu i Sant Pau



    Čia šiandienos pasižvalgymai po Barseloną ir baigėsi. Kadangi mūsų nakvynės namai buvo visai netoli ligoninės, tad netrukome grįžti ir atsiduoti poilsiui, kad kitą dieną sutiktume žvalios ir besišypsančios.

 

Darbo dienos rytas Barselonos gatvėse

  Kitos dienos rytą, po pusryčių išsiruošėme prie jūros, į Barselonetos paplūdimį (Platja Barcelonetta). Miegamųjų Barselonos rajonų gatvėmis ir  kiemais, užsukdamos į dar pustuščius kavos barus pasilepinti puodeliu rytinės kavos, pasiekėme geltonu smėliuku nuklotą Barselonetos paplūdimį. Šiandien leidžiame sau pasilepinti vandens ir saulės voniomis: pasitiesiame rankšluosčius,ir kepinamės, kepinamės. Na, dar pasimaudome šiltose Viduržiemio jūros bangose ir vėl kepinamės. Ir taip 3 valandas, o tada promenada paplūdimiu iki lyninio keltuvo Transbordador Aeri del Port, keliančio į Montjuїc kalvą. Tikrai didelis smagumas buvo prasieti 4 kilometrų ilgio Barselonetos mediniu taku.  Paplūdimyje, šalia tako, kiekvienas čia  apsilankęs gali rasti užsiėmimą mielą savo širdžiai: paplūdimio tinklinis, vandens slidės, jėgos aitvarai ir kt. Kavinės, barai, užkandinės įsidėsčiusios ištisine vora, tad alkani tikrai neliksite.  Nenuostabu, kad Barseloneta yra mėgstama jaunimo ir užsienio turistų laisvalaikio leidimo vieta.





Saulė ir jūra spalio mėnesį! Nuostabu!

 

Teko praeiti pro pajūrio viešbučio kiemą, kuriame smagiai purškė fontanas-lietus



Paplūdimio kavinukės prisiglaudusios visiškai prie medinio pėsčiųjų tako



 

...bei įsikūrusios šiek tiek toliau nuo jūros. Na, jei atvirai, tai bandėme vienoje jų papietauti - nebuvo itin skanu

 

Jachtų prieplauka

Laipynės

    Palengva pasiekiame keltuvą Transbordador Aeri del Port. Nusiperkame bilietus, pakylame į bokšto viršų, kur laukia eilutė žmonių, norinčių persikelti į Montjuїc kalvą. Laukiame ir mes, gal kokią valandą. Jau ima nervas, nes 17 val. turime nusipirkę bilietus į La Sagrada Familia. Pagaliau įsiropščiame į raudoną kabiną ir 10 minučių pakimbame virš Barselonos 70 m. aukštyje. Vaizdas įspūdingas.
   Keltuvas buvo suprojektuotas 1929 m. Pasaulinei parodai, tik projektas, deja, nebuvo įgyvendintas. Pilietinio karo metu jis buvo uždarytas, kabeliai pašalinti. Eksploatuoti jis pradėtas tik 1963 m. ir veikia iki šiandien. 

 

Transbordador Aeri del Port 

    Iš keltuvo išlipome netoli Mirador del Poble Sec parke, čia nuo apžvalgos aikštelės atsiveria puikus vaidas į miestą ir uostą. Čia pat veikia lauko kavinė, kurioje prisėdus galima pasigrožėti tuo pačiu vaizdu. Mums tam neliko laiko. Keli žingsniai parko takeliais ir jau žiūrime - laikas skubėti. Lekiame link funikulieriaus, paskui į metro - pusvalandis ir mes jau prie La Sagrada Familia. Tiek to Montjuїc ir tematėme.



Kam skirtas šis ženklas: vietiniams ar turistams?







Natūraliai augančios kliūtys

    Nuo Montjuїc  kalvos nusileidome pačiu laiku, aplenkėme minią žmonių, besiburiuojančių prie bažnyčios, pasiėmėme audiogidą ir pradėjome kelionę po Gaudi pasaulį.  

   Antonio Gaudi gyvam esant buvo pabaigtas tik vienas iš trijų planuotų bažnyčios fasadų - Gimimo. Antrasis fasadas (Kančios) pradėtas statyti XX a. antroje pusėje ir pabaigtas XXI a. Trečiasis (Šlovės) - tebestatomas. 1984 m. bažnyčia įtraukta į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Nepaisant nepasibaigusių statybos darbų, 2010 m. bažnyčią pašventino popiežius Benediktas XVI bei suteikė jai mažosios bazilikos (Basilica minor) statusą.



Daugiau kaip 100 metų statomą bažnyčią planuojama baigti 2026 m.



   Taigi, ekskursiją pradėjome nuo Gimimo fasado, šaunančio į dangų savo smėlio bokštais. A. Gaudí šiame fasade  stengėsi parodyti visą mus supančią fauną ir florą, todėl detalių gausioje galime išvysti ir augalų, ir gyvūnų ir vabzdžių. Visos fasadą puošiančios figūros preciziškai tiksliai atkartotos anatomiškai ir spinduliuoja begalinį gyvenimo džiaugsmą. Šis fasadas yra labai ryškus kontrastas Kančios fasado skulptūrinėms kompozicijoms.




Gimimo fasadas

  Kita vertus, bažnyčios fasadas atspindi gilų Gaudi tikėjimą bei puikias teologijos ir simbologijos žinias. Langai, kolonos, durys, bareljefai pasakoja apie krikščionybės istoriją, šventuosius, institucijas, slėpinius. Žinoma, kad architektas domėjosi, studijavo ir gerai pažinojo romanų bei gotikos architektūrą, todėl La Sagrada Familia turi didžiųjų gotikinių katedrų bruožų.



Trys karaliai

  Į bažnyčios vidų veda trejos durys, simbolizuojančios tris dieviškąsias dorybes – Tikėjimą, Viltį ir Meilę. Šias bronzines duris A. Gaudi užsakė sukurti japonų skulptoriaus Etsuro Sotoo. Tikėjimo durys dekoruotos rožėmis su paukščiais ir drugeliais bei dedikuotos Mergelei Marijai.



Tikėjimo durys su rožių žiedais ir skraidančiais paukščiais

   Centrinės Meilės durys - tai dvigubos durys, kurių viduryje ,,auga" Gyvybės medis. Šios durys skirtos krikščioniškajai meilei, Šventajai Šeimai. Jos dekoruotos gebenės lapais, lelijomis bei gausybe vabzdžių. Trečiosios, Vilties durys, skirtos Šv. Juozapui ir dekoruotos vilkdalgiais, lelijomis, bambukais ir tarp jų skraidančiais drugeliais bei vandens vabzdžiais.



Bronzinės bitutės ant Meilės durų

  Prieš žengiant pro Meilės duris į bažnyčios vidų, akis užkliūna už dviejų kolonų, kurios stovi ant vėžlių - jūros ir sausumos -nugarų. Šie vėžliukai simbolizuoja pastovumą.

 

Jūros vėžliukas



Medžių kolonos remia žvaigždėtą dangų

  Bažnyčios vidus pribloškia savo grožiu. Įspūdis toks, lyg būtum patekęs į pasakų mišką: medžius primenančios šakotos kolonos, virš galvos aukštos lubos, imituojančios žvaigždėtą dangų, o pro įvairiaspalvius langų vitražus įspindęs saulės spindulys visą šį grožį paverčia žaižaruojančia mozaika. Bažnyčia penkių navų, tad visko čia penkiagubai. Tiesa, dar nebaigtas centrinis altorius, vyksta statybos darbai,  tačiau A. Gaudi dievišką talentą galima pajusti ir iš jau įgyvendintų architektūrinių sprendimų.





Langų vitražai



Antras aukštas skirtas chorui



   Praėję visas penkias navas, į lauką išėjome pro bronzines  Kančios fasado duris, kurios iš vidaus dekoruotos 50 pasaulio kalbų išrašytais maldos žodžiais. Lietuvių kalba, deja, neradome. Gal neatidžiai skaitėme?

 



Malda

   Kančios fasadas, pastatytas jau po Gaudi mirties, XX a. antrojoje pusėje ir skirtas nukryžiavimui bei Jėzaus kančiai. Fasado skulptūrų autorius - Josep Maria Subirachs. Jų stilistika visiškai skiriasi nuo Gimimo fasado skulptūrų. Čia jos kampuotos, grubaus kalimo, atspindinčios sielvartą ir kančią.  



Kančios fasadas

 

Kristaus nuplakimo scena

   Kristaus nuplakimo scena,  Josep Maria Subirachs skulptūra Kančios fasade. Už jos - durys, kuriose iškaltos citatos iš evangelijos, o tarp jų išryškinti žodžiai katalonų kalba:  "Jėzus iš Nazareto, žydų karalius".



Vidinis kiemas

   Apžiūrėję bažnyčią iš išorė ir iš vidaus, nusileidome į kriptą, kur palaidotas A. Gaudi, susipažinome su bažnyčios muziejuje demonstruojamais eksponatais, tyliai pasėdėjome nedidelėje, ne turistams, o maldai skirtoje bažnyčios patalpoje.

Muziejus, kuriame saugomi maketai



Kriptoje po bažnyčia palaidotas A. Gaudi





  Pažintis su A. Gaudi genijumi baigėsi jau įsižiebus žibintams, tad dar keli žingsniai Barselonos grindiniu ir  namo - rytoj mūsų laukia kiti Katalonijos miestai bei miesteliai, nauji žmonės ir įspūdžiai. Sudie, Barselona, mes dar būtinai susitiksime!

Barselonos grindinys