Gilly Macmillan Auklė

   Viršelis. Gilly Macmillan Auklė (The Nanny), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Mykolė Lukošienė, 432 psl.

   Apie knygą. Kai Džoselinai Holt buvo septyneri, mergaitę paliko vienintelis ją išties mylėjęs žmogus – auklė Hana. Tąsyk šalta aristokratė motina visą kaltę staigiai dingus auklei suvertė dukrai, tad Džo užaugo nusivylusi ir kupina kartėlio, mintimis nepailstamai grįždama prie to vasaros ryto įvykių.

  Prabėgo trisdešimt metų. Sugriuvus kruopščiai kurtam naujam gyvenimui, Džoselina su paaugle dukra Rube priversta grįžti į Leik Holą – tėvų namus Anglijoje. Nejaukus, gandais apipintas dvaras moterį vis labiau slegia. Stengdamasi išvengti bendravimo su motina, vieną dieną Džo pasiima dukrą pasiplaukioti valtimi. Lipdama iš valties Rubė užkliūva už keisto daikto – ištraukusi jį iš dumblo supranta rankose laikanti žmogaus kaukolę. Į Leik Holą išsyk prisistato tyrėjų komanda. Sumišusi Džo bando suvokti, kas nutiko, ir niekaip negali atsikratyti įkyrios minties: o kas, jei toji kaukolė – auklės Hanos? Ir kodėl motina staiga pradėjo taip keistai elgtis?..

Gilly Macmillan (Džili Makmilan) – meno istorikė, fotografė ir rašytoja. Baigė Bristolio universitetą ir „Courtauld" meno institutą Londone. Visos iki šiol pasirodžiusios autorės knygos tapo tarptautiniais bestseleriais ir pakliuvo į „New York Times", „Sunday Times", „Globe & Mail" ir „Der Spiegel" perkamiausių knygų sąrašus, o „Wall Street Journal" G. Macmillan apibūdino kaip „kvapą gniaužiančią rašytoją". „Auklė" – pirma jos knyga lietuvių kalba.

    Mano nuomonė. Ne viskas yra taip, kaip atrodo... Pradžioje nemeile tryškau motinai, vėliau – ėmiau teisinti motiną ir vis labiau sielvartavau dėl nesupratingos dukters, o knygos pabaigoje antiherojai tapo herojais, o herojai pavirto blogiukais. Žinoma, ne vienoje knygoje sutinkama tokia charakterių kaita, tačiau šioje ji tikrai pasitvirtino ir kėlė įtampą. Tiesa, silpniausi šioje detektyvinėje istorijoje buvo ... detektyvai. Silpni charakteriai, tiesiog antraplaniai herojai, kurių aplamai galėtų ir nebūti. Knyga nieko neprarastų. Kūrinį priskirčiau psichologinio trilerio žanrui, kuriame pirmu smuiku griežia trys moterys. Šios knygos ašis tai manipuliacijos, psichologinis teroras, sudėtingi dukros ir mamos santykiai, praeities nuoskaudos ir intrigos. Reziumė – gera pramoginė knyga lietingam savaitgaliui. 

PALĖVENĖS (KOMARŲ) DVARAS

 

  Atostogos kaime yra gerai: vartaisi prie upės arba uogas nuo krūmo raškai, o kai pabosta, sėdi už automobilio vairo ir leki kokio netoliese esančio dvaro apžiūrėti. Taip atsidūriau Palėvenės dvare, esančiame šalia kelio Daugailiškis-Kupiškis-Panevėžys, Stirniškių kaime, dešiniajame Lėvens krante. Pavadinimas kilęs nuo šalimais esančio Palėvenės miestelio.

  Dvaro teritorija aptverta tvora, ant kurios kabo užrašas: ,,Privati valda, važiuoti draudžiama". Tačiau šalia stovi stendas, kuriame rašoma: ,,Dėkojame visiems čia apsilankiusiems. Pabūkite, paklausykite, kaip nepakartojamą melodiją ošia šimtamečiai medžiai. Čia nuo aušros lyg sutemos suokia lakštingala, be atodūsio dirba sanitarai geniai, Lėvens užutekyje įsikūrę pilkosios gervės, naktimis budi ūkaujantys apuokai, o nuo rūmų bokšto Jus stebi gandrai. Savo darbštumu dūzgiančios bitės tebus Jums įkvėpėjos geriems darbams, kuriant gražią, turtingą Tėvynę. Maloniai prašome – te  niekada nepakyla ranka blogiui."

   Perskaitę tokį gražų kvietimą, automobilį paliekame už tvoros ir drąsiai žengiame į dvaro teritoriją. 

Dešiniajame rūmų sparne buvo įrengta aukšta oranžerija ir du jos pločio bokštai

  Palėvėnės vietovardis minimas nuo 1520 m. XVI a. pab. Palėvenės dvaras kartu su Pelyšų ir Kraštų dvarais priklausė Jonui ir Mikalojui Grigoraičiams Trakoplėšoms, kurie pasidalino šias valdas. Palėvenė atiteko Mikalojaus dukteriai Elžbietai ir jos vyrui Mikalojui Tamošaičiui Rimkevičiui. 1654 m. Palėvenės dvare įsikūrė Mykolas Komaras. Nuo tada Palėvenės dvaras tapo svarbiausia Komarų giminės valda. Iki XIX a. II p. čia nebuvo didesnės rezidencijos, stovėjo vieno aukšto klasicistinis rūmas. 

Senasis pastatas XIX a. II p. buvo perstatytas į didžiulius neoklasicistinius rūmus

 Apie 1870-1880 m. senasis pastatas buvo perstatytas į modernesnius neoklasicistinius rūmus. Perstatymo metu prailgintas dešinysis rūmų sparnas, nuo įvažiavimo pusės pastatyta aukšta oranžerija ir du jos pločio bokštai. Rūmuose buvo 26 įvairios paskirties, formos ir dydžio patalpos. Paskutiniu Palėvenės dvaro savininku tapo Bogdanas Komaras. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nusavino. 1941 m. vokiečiams bombarduojant viename dvaro ūkiniame pastate įrengtą aerodromo šaudmenų sandėlį nukentėjo dvaro rūmai, oficina ir svirnas. Sovietmečiu buvusio dvaro pastatai naudoti gamybinei paskirčiai: rūmuose įsteigtas musgaudžių cechas, spirito gamyklos patalpose - „Anykščių vyno“ filialas. Dalį pastatų naudojo Kupiškio miškų ūkis. 1992 m. dvaras su 113 ha žemės grąžinti Bogdano Komaro vaikaitės Nijolės Marijos Žiukaitės-Milaknienės šeimai.

Oficina

  Iki mūsų dienų išlikę dvaro rūmai, oficina, pieninė, bravoras, sandėlis. Rūmus supa angliško stiliaus parkas su vienu iš dviejų augančių Lietuvoje kurilinių maumedžių, su šimtametėmis liepomis, beržais, kanadiniais klevais, eglėmis ir baltosiomis tuopomis. Smagu vaikščioti po dvaro sodybą, kuri Nijolės Milaknienės šeimos pastangomis atgavo savo buvusią dvasią. O labiausia džiugina tai, kad dvaras neuždarytas, o lieka atviras visiems, norintiems pasidžiaugti Lietuvos dvarų grožiu. Be to, dvarą galima išsinuomoti vestuvėms, krikštynoms ar jubiliejams, o dvaro parko teritorija puikiai tinka įvairiems meno plenerams, moksleivių ar kolektyvų sąskrydžiams rengti.

Per dvaro teritoriją teka Lėvuo

Šaltiniai:
KVR
Wikipedia
Palevene.lt
infokupiškis
kmintys 

Rytis Sabas Gaono kodas

 

Viršelis. Rytis Sabas Gaono kodas, Alma littera leidykla, 2019 m., 208 psl.

Apie knygą. Pradėjęs skaityti „Gaono kodą“, negali nuo jo atsiplėšti tol, kol rašytojo ranka neatveda iki paskutinės eilutės. Tai – ne vienintelis romano privalumas. Kvapą gniaužiantis trileris, kuriame emigranto Pauliaus Meko – Polo Vilemseno – ir jo artimųjų gyvenimas pinasi su „Mosado“, FSB ir GRU bei Lietuvos žvalgybų ir kelių valstybių mafijozų kova dėl Vilniaus žydų išminčiaus Gaono palikto raštelio su neįtikėtinos galios kodu, turi dar ir neįtikėtiną istorinį foną.

  „Gaono kodo“ pasakojimo epicentras – Ukmergės rajono Želvos miestelis, iš kurio kilęs Nobelio premijos laureatas Aaronas Klugas, jame gyveno ir Gaono brolis. Nė sekundei neišleisdamas iš akių romano veiksmo, pakeliui autorius skaitytoją supažindina su Lietuvoje menkai žinomais ar net nežinomais, bet pasaulyje išgarsėjusiais mūsų tėvynainiais.

  Antras knygos planas daugybei lietuvių rašytojų vis dar pakiša koją. Rytis Sabas, priešingai, veiksmo foną tapo meistriškai.

  Mano nuomonė. ,,Stogą raunantis nuotykių romanas" – tokią nuostatą suformuoja R. Valatkos parašytas knygos anonsas. Deja, stogas liko vietoje. Siužetas gana lėkštas ir nuspėjamas, veikėjai taip pat nepasižymi išskirtinėmis savybėmis, tai gi, kaip romanas šis kūrinys yra gana silpnas. Tačiau knygą gelbsti istoriniai faktai, kurių fone vyksta veiksmas: apie litvakus, apie jų įtaką Lietuvos vystymuisi, apie Šiaurės Jeruzale vadinto Vilniaus bei Želvos miestelio žydus, tame tarpe ir Vilniaus Gaoną. Daugelį istorinių faktų jau žinojau, bet visada smagu praplėsti žinias, tad ši knyga paskatino daugiau pasidomėti apie Želvos žydų bendruomenę, teko net apsilankyti Želvoje. Štai kokia literatūros galia! 

Undinė Rdzevičiūtė 180

  Viršelis. Undinė Radzevičiūtė 180, leidykla ,,Baltos lankos", 2015 m., 278 psl.
   Apie knygą. Gyvenimas nuolat apsuka žmogų 180 laipsnių kampu. Kartais tai nauja galimybė, o kartais visiška katastrofa. Visas pagindinio knygos herojaus Vinstono, pravarde Čerčilis, gyvenimas susideda iš tokių apsisukimų.
  Intelektualus trileris „180“ pasakoja apie tai, kaip dideli laimėjimai staiga virsta dideliais pralaimėjimais, o bandymai grįžti atgal ir ką nors pataisyti gali baigtis ir mirtimi.
   Kiekvieno naujo Undinės Radzevičiūtės kūrinio pasirodymas skaitytojų ir kritikų sutinkamas kaip literatūrinis įvykis. Rašytojos knygos įtraukiamos į kūrybiškiausių, geriausių metų kūrinių sąrašus. Unikalus rašymo stilius, originali estetiškai išbaigta struktūra, koncentruota mintis U. Radzevičiūtei leidžia užimti savitą, aiškiai apibrėžtą vietą šiandienos literatūros tradicijoje.
  Mano vertinimas. Nenustoju žavėtis unikalia Undinės Radzevičiūtės rašymo maniera. Trumpi sakiniai, na ką ten trumpi, vieno žodžio sakiniai, tarsi kokie plakatiniai šūkiai, nukreipiantys mūsų gyvenimą tekėti tinkama vaga. Ir didelė dozė sarkazmo, pašaipios ironijos, kuri puikiai dera pagrindiniam herojui ir jo mąstymo stiliui. Aplamai, ne vien Vinstonas, bet ir kiti knygos veikėjai šiek tiek paplaukę, gal todėl ir įdomūs. Aplamai man Radzevičiūtė, tai Erlickas prozoje.
  Romanas suskirstytas į 3 dalis, kurios įvardinamos BCA raidėmis. Galima skaityti iš eilės, kaip parašyta, galima ir pagal abėcėlę. Kuo toks skirstymas pagrįstas ir ar reikalingas, sunku pasakyti, bet kad sukelia asociacijas su Ch. Kortasaro ,,Žaidžiame klases", tai faktas. Gal to ir buvo siekta?

Įsiminusios frazės:

,,Jei pojūčius išverstum į muzikos kalbą, greičiausiai tai būtų repas" (91 p.)

,,Patys nelaimingiausi žmonės yra tie, kas lygina save su kitais." (173 p.)

,,Lauke skaudžiai švietė saulė, ir nusivylę pasauliu ar gyvenimu rėkė du vaikai. Daug kas norėtų prie jų prisidėti." (87 p.)

,,Kaliošai – irgi įvaizdžio dalis, ypač jei į balą išlipi tiesiai iš ,,Porshe". (28 p.)

,,Gyvenimas ėjo pro šalį nekreipdams į jį jokio dėmeio." (89 p.)

ZALAVO DVARAS

Paminklas LDK žemaičių bajorams

     13 km nuo Pabradės, važiuojant Vilniaus-Švenčionių keliu, yra nuoroda į Zalavo kaimą. Į šoninį kelią įsukame nusiteikusios dulkėms ir liekame maloniai nustebintos – smėlingas miško kelias grįstas akmenimis, grynas brukas, ir jokių dulkių. Brukas nuveda į stovėjimo aikštelę. Apsidairome, bet dvaro nematome. Tačiau aptvertoje teritorijoje stovi balto akmens paminklas LDK žemaičių bajorams broliams Pilsudskiams. Nenuostabu, nes Zalavo gyvenvietė garsėja tuo, kad čia gimė būsimasis Lenkijos valstybės atkūrėjas, maršalas Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudski, (1867–1935) ir jo brolis, žymus etnografas, Tolimųjų Rytų ainu tautelės tyrinėtojas, muziejininkas Bronislavas Pilsudskis (Bronisław Piłsudski, (1866–1918). Jie abu kilę iš senos Žemaitijos bajorų Gineičių giminės. Jų genealoginiame medyje susipynę trys giminės – Bilevičiai, Pilsudskiai, Butleriai. Brolių seneliai tarpusavyje buvo giminės ir tikri žemaičiai. Tik viena močiutė Elena Michalovska turėjo ir lenkiško, ir lietuviško kraujo. Gineičių (Giniočių) ir Pilsudskių giminės šaknys aptinkamos dar XV a. Žemaitijoje. Manoma, kad Baltramiejus Gineitis-Gineitavičius, Upytės seniūnas, pirmasis XVI a. pasivadino Pilsudskiu pagal savo dvaro vardą Pilsūdai, esantį netoli Skaudvilės (Tauragės r.). Tokia tai Žemaitijos Pilsudskių giminės istorija. 

Išlikęs oficinos pastatas

   Nuo paminklo, smėlio taku pasiekiame buvusią Zalavo dvarvietę. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Zalavas, tuomet vadintas Micionių dvaru, paminėtas XVI a., kai priklausė Naugarduko kaštelionui Aleksandrui Voinai-Jasienickiui. Nuo XVIII a. tapo Giedraičių, vėliau – Oginskių giminės nuosavybe. Nuo XIX a. priklausė Michalovskių šeimai, iš kurios kilusi Marija Bilevičiūtė (Maria Bilewiczówna) – Juzefo ir Bronislavo Pilsudskių motina. 1863 m. ji ištekėjo už žemaičių bajoro Juozapo Vincento Pilsudskio. Naujais šeimininkas suteikė dvarui Zalavo vardą, manoma, nuo čia tekėjusio Zalavėlės upelio (lenk. Zulówka) pavadinimo.
   Pilsudskių dvare buvo medinis rūmų pastatas, trijų aukštų malūnas, plytinė ir kt pastatai. 1875 m. per gaisrą sudegė beveik visi mediniai dvaro pastatai. Dvaras po to jau nebeatsigavo, o Pilsudskių šeima persikėlė gyventi į Vilnių. 

  1934 m. Zalavo dvarą su visais pastatais nupirko Lenkijos atsargos kariškių sąjunga. 1935 m. imtasi tvarkyti buvusią dvarvietę: ant atkastų pamatų buvo atstatyta oficina, suremontuoti kepyklos ir kalvės pastatai, senoji rūkykla. Buvusioje kepykloje buvo įrengtas muziejus ir skaitykla su J. Pilsudskio kūriniais. Ypač daug dėmesio skirta sutvarkyti Zalavo parką. Sodinukai buvo vežami net iš Varšuvos. Šalia dvaro liekanų 1937 m. pasodintas ąžuolas, kuris tebestovi ir dabar.

   Deja, sovietmečiu viskas,  kas buvo padaryta tarpukario metais, buvo sunaikinta. Išlikusiuose oficinos pastatuose apsigyveno daugiausia iš Baltarusijos ir Rusijos atvykę žmonės, netoliese buvo pastatytos tarybinio ūkio fermos. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ši vieta pradėta labiau tvarkyti.

   Apie 2000 m. Lenkijos nevyriausybinei organizacijai „Wspolnota Polska“ sutvarkė vietą, kurioje stovėjo Pilsudskių dvaro sodyba, pastatė atminimo akmenis žymiems lenkų tautos žmonėms. O 2005 m. Lietuvos lenkų sąjunga pastatė juodo marmuro paminklinį akmenį  J. Pilsudskiui.

Paminklas J. Pilsudskiui

  Šiai dienai išlikusi oficina, rūkykla bei rūsys. Dalyje oficinos pastato gyvena žmonės, dalis pastato stovi užkaltais langais. Takas į rūkyklą užžėlęs žole, tad net nebandėme brautis. Įdomu buvo apžiūrėti akmenų alėją, skirtą žymiems Lenkijos piliečiams, tame tarpe ir tragiškai žuvusiam Lenkijos prezidentui Lechui Kačinskiui (lenk. Lech Aleksander Kaczyński) atminti. Tad, jei važiuosite Vilniaus-Švenčionių keliu, užsukite į Zalavą ir aplankykite buvusią Žemaitijos bajorų Pilsudskių dvarvietę.

 Šaltiniai:
KVR
Wikipedia
Vilnijos vartai 

SIRUTIŠKIO DVARAS

   Sirutiškio dvaras yra šalia Kėdainių–Krekenavos kelio, dešiniajame Nevėžio krante, apie 7 km nuo Kėdainių. Sirutiškio dvaras iki XVIII amžiaus vadintas Panevėžiu. XVIII a. pradžioje dvarą įsigijo LDK atsargos karininkas Kazimieras Sirutis ir dvaras imtas vadinti Sirutiškiu. Vėlaiu dvarą paveldėjo K. Siručio sūnus Simonas Sirutis, kurio viena iš dukterų Elvyra Sirutytė ištekėjo už grafo Antano Komorovskio ir dvaras perėjo Komorovskiams. Kita duktė buvo ištekėjo už dvarininko Milošo, kurie apsigyveno kitoje Nevėžio pusėje Šateinių dvare. Jiems ir gimė būsimas Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas, kuris ne kartą yra lankęsis savo prosenelių dvare Sirutiškėse.

  XIX a. pabaigoje Siručiai-Komorovskai senoje dvaro pastasto vietoje, iš dvaro teritorijoje eksploatuojamo žvyro karjero gaunamų pajamų, pastatydino modernius dviejų aukštų secesinio stiliaus rūmus. Išskirtinio puošnumo rūmams suteikė pagrindinio fasado akcentas – asimetriškai sukomponuotas rizalitas su arkiniu prieangiu, užsibaigiančiu lengvu parapetu bei viename rūmų sparne iškilęs bokštelis.

   Vėliau, nuo 1894 metų, buvo pradėtas formuoti mišraus tipo rūmų parkas, kurio pagrindinė dalis su prieiga į rūmus yra ant aukštos Nevėžio terasos. Parke vyrauja vietiniai medžiai: mažalapės liepos, paprastieji klevai, paprastieji uosiai, pušys, paprastieji ąžuolai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, trapieji gluosniai, drebulės, paprastosios ievos, eglės. Iš viso parke esama 15 sumedėjusių introdukuotų augalų rūšių.

Parko medžiai

   Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas. Po karo jame įsikūrė tarybinis ūkis, vėliau – pradinė mokykla, kultūros namai, biblioteka ir etnografijos muziejus. Paskutinė čia rezidavo Kėdainių elektros aparatūros gamykla, kuri XX a. 9-to dešimtmečio pradžioje dvarą rekonstravo jį pritaikant gamyklos profilaktoriumui: pakeitė rūsio langus, pastatė naują priestatą, įrengė katilinę, pravedė šildymą.

   1995 m. dvarą privatizavo koncernas ,,Krekenava“, tuo metu priestatas buvo nugriautas. Dabar internete galima rasti informacijos, kad dvarą yra įsigijęs Viktoras Uspaskichas, tiksliau jo valdomos įmonės ,,Vikonda" finansų direktorei Audronei Jasaitytei. Deja, finansininkė nelabai rūpinasi išlikusiais dvaro pastatais – rūmais ir rūkykla. Jie smarkiai apleisti – apgriuvę, užkaltais langais, aptverti vieline tvora. Rūmus nuo neprašytų svečių atbaido įrengtos stebėjimo kameros. Tad apsilankyti jų viduje nelabai pavyks, bet pasivaikščioti po parką tikrai verta. Verta pasigrožėti ir rūmų ansambliu, nes su tokiais šeimininkais greitu metu jie gali ir sugriūti.

priklausantis koncerno „Vikonda“ finansų direktorei Audronei Jasaitytei, nėra vieninteliai pavyzdžiai Lietuvoje. Audrės Domeikaitės/15min.lt nuotr./Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė Audrės Domeikaitės/15min.lt nuotr./Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė „Tokių neprižiūrimų dvarų yra daugiau – tai ir Laimučio Pinkevičiaus Lentvario dvaras, ir Juozo Petraičio Bartkuškio dvaras, ir kiti. Būtų mano valia, šie dvarai būtų atimti iš dabartinių savininkų ir jie dar privalėtų sumokėti valstybei už padarytą žalą“, – griežtai kalbėjo Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė. Atgavus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo suskaičiuota 815 dvarų, iš kurių 236 buvo sunykę ir beveik neišlikę. Šiuo metu į Lietuvos dvarų sąrašą įtraukti 579 dvarai. Prikeltas kultūros paveldas traukia lankytojus „Didžiulė klaida buvo padaryta po Nepriklausomybės atgavimo, kai dvarai, kiekvienas turėjęs po mažiausiai dešimt pastatų, parką, tvenkinių, buvo išdalyti po 3 hektarus. Todėl šiandien turime dilgėlėmis apaugusi didžiulį Lietuvos turtą, – problemos ištakas aiškino G.Drėmaitė. – Jeigu žmonėms neduota suprasti kultūros vertės, niekas nepadės.“ Tačiau Lietuvoje yra ir pozityvių pavyzdžių – tiek tarp privačių asmenų, tiek tarp valstybės valdomų dvarų. Pakruojo dvaro archyvo nuotr./Pakruojo dvaras Pakruojo dvaro archyvo nuotr./Pakruojo dvaras G.Drėmaitės teigimu, lankytojus traukia sutvarkyti valstybės valdomi Palangos, Rokiškio, Kretingos, Burbiškio, Alantos ir kiti dvarai. Ne mažesnį populiarumą turi Šešuolėlių, Žeimių, Aštriosios Kirsnos, Veliuonos, Švėkšnos ir kiti privačių asmenų įsigyti ir prižiūrimi dvarai. „Lietuva yra tokia turtinga dvarais, kad jeigu sugebėsime atkurti dvarų sodybų struktūrą, viso pasaulio turistai vyks į Lietuvą. Nors kai kurie dvarai ir virtę griuvėsiais, bet turime istorinės medžiagos ir galime daug ką atkurti“, – įsitikinusi Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė. Neprižiūrimas savojo likimo laukia Sirutiškio dvaras +28 Kalnaberžės dvaras kovoja dėl išlikimo +41 AddThis Sharing Buttons Share to Facebook Share to LinkedInShare to TwitterShare to Email AppShare to Dar... Temos: 1 Dvaras Naujienos Organizacijų pranešimai ​Organizacijų pranešimai Pandemija Lietuvos aviacijoje – kada grįšime į įprastas vėžes? 2 ​Organizacijų pranešimai Vietinės prekės ir tvaresnė Lietuva bei jos ekonomika – kas tarp jų bendro? 1 ​Organizacijų pranešimai Verslas ir visuomenė įvertino INVEGOS paslaugas Vardai Lietuva Mitinge prie Seimo pasirodęs Vilius Tarasovas sulaukė kolegų kritikos 69 4102 Lietuva Mitinge dalyvavęs ir kritikos sulaukęs V.Tarasovas: „Aš prieš smurtą ir agresiją“ 30 1199 Lietuva Stano žinutė mitinguotojams: „Tarp jūsų buvo padugnių, nevertų žmogaus vardo“ 23 1737 Video 23:53 Ką pasakytų Froidas? Kaip išsaugoti santykius esant krizei 00:52 Nufilmavo, kaip protestuotojai į pareigūnus sviedė degantį fakelą 34:07 15/15: diena po riaušių: kodėl jos įvyko ir kas už to stovi? 332 Esports namai Naujienos „ESL Pro League Season 14“ intrigos: ko galime tikėtis grupių etape? (2) Naujienos Naujame Topo Centro „Amber Clutch by OMEN“ sezone žiūrovų vėl lauks dovanos Kiekvienas gali Verslumas „Mokslo kavinė“: karantinas ją keitė ir reikalavo naujų kelių 104 Verslumas Verslininkės ėmėsi gelbėti mamų, neturinčių kam patikėti vaikų, grožį Maistas Virtuvė Metas kepti: gardūs cukinijų blyneliai iš vos 5 ingredientų 338 Virtuvė Ką gaminti iš kiaulienos sprandinės: patarimai ir receptas iš Vietnamo 143 Virtuvė Kol vasara kieme – 2 puikūs ledų tortai: derinys su tinginiu ir su vyšniomis 188 URBAN˙/ Laisvalaikis Laimis batus prikelia antram gyvenimui: išskyrė dažniausias žmonių daromas klaidas Mada Mados analitikas A.Remeika: „Juodi drabužiai žmogų paverčia patrauklesniu“ Sveikata Sveikata Rudenį bus per vėlu: patarimai, kaip paruošti imunitetą ligų sezonui 104 Sveikata Psichologė – apie tai, kas padeda mesti rūkyti: „Galima imtis net mezgimo“ Sveikata Rūta Petereit: „Liaudiški receptai nuo rėmens gali padaryti meškos paslaugą“ Pasaulis kišenėje Per Lietuvą Sunku patikėti, kad čia Lietuva: 38 km ir 5 pūslės lietuviškuose kanjonuose 1 480 Kelionių Pulsas Katastrofiška padėtis JAV: iš didelio ežero teliko bala 1 168 Per Lietuvą Puikus masalas keliautojams visai šalia Vilniaus: grožis užburs net daug mačiusius 331 Šeima Šeima Kai mama užsiima prostitucija. Justės istorija: „Džiaugiuosi, kad turiu motiną tokią, kokią turiu“ 3 Šeima Ekspertų patarimai būsimų pirmokų tėvams: kaip palengvinti naujoko dalią? Šeima Homoseksualų sūnų užauginusi Jolanta: „Mylėkite savo vaiką, kad ir koks jis būtų“ 135 Kinas Kinas Paskutinis I.M.Bartaitės vaidmuo: savęs Kanų ekrane ji neišvydo 107 Kinas „La Guarimba“ filmų festivalyje Pietų Italijoje – dėmesys lietuviškiems trumpiesiems filmams Gyvenimas Horoskopai Trečiadienio horoskopas – rugpjūčio 11 d. 205 15MAX Laisvalaikis 15 faktų apie blondines: kodėl būtent apie jas pasakojama tiek anekdotų? 213 Namai Skaistės prisilietimai: svajonių sodo namas ir įspūdingas šiltnamis 4 2215

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/darbo-partijos-pirmininkui-viktorui-uspaskichui-priklausantys-kalnaberzes-ir-sirutiskio-dvarai-baigia-sunykti-582-247948?copied

Rūkykla

Šaltiniai:

KVR
Wikipedia
Kėdainių TVIC
Pamiršta lt

LEONPOLIO DVARAS

  Vos 5 km į pietvakarius nuo Ukmergės, Šventosios dešiniajame krante išsidėstęs Leonpolio kaimas, kuriame yra XVI a. dvaras. Link dvaro veda tvarkingas, naujai asfaltuotas kelias, o kelio šonuose augantys medžiai dar pamena, kaip dulkėtu žvyrkeliu dardėdavo bričkutės su puošniai apsirėdžiusiais ponais.

 

Kelias į Leonpolio dvarą

  Leonpolio kaimo pavadinimas kildinamas iš vardo Leonas, kuris padarytas iš lotyniško vardo Leo, t. y. „liūtas“. Antrasis gyvenvietės pavadinimo komponentas yra graikų kalbos žodis „polis“ t. y. „miestas, valstybė“, tačiau aplinkinių kaimų gyventojai dvarą vadina savaip – Levampoliu.

Dvaro rūmai

    Dvaras pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVII a. pirmoje pusėje, daugiau informacijos galima rasti nuo XVII a. antros pusės, kai jis atiteko Siesickiams. Vėliau dvarą paveldėjo Radvilos. Yra žinių, kad Leonpolio dvarą Marcijona Radvilienė padovanojo savo sūnui kunigaikščiui Leonui Mykolui Radvilai. Tai buvo vienaukštis pastatas su aukštais pusrūsiais, kvadratinės formos. Viename sparne buvo gyvenamosios, kitame - tarnų ir ūkio patalpos. Rūmų kiemas aptvertas mūrine tvora, turėjusia gynybinės sienos požymių. Dvaras daugiausia buvo skirtas Leono Mykolo Radvilos poilsiui medžioklėje. 1799 m. dvaras įkeičiamas Mykolui Tiškevičiui ir išnuomojamas Rečicos rotmistrui Ignui Michalkovskiui. Jame jis ūkininkauja iki 1842 m.

   1849 m. rūmai perstatyti: senas pastatas naujai išmūrytas, pastatyti kaminai ir gonkos, įrengtos pusrūsio patalpos su langais, sustatyti gotikiniai langai. Tokia rūmų planinė struktūra liko iki dabar. Iki 1869 m. perstatyti ir ūkio pastatai. 1908 m. dvaro rūmų kompleksą pasidalino Tiškevičių vaikai. 1912 m. dvaras parduodamas Taidai Radvilaitei. Deja, paskutinė iš Radvilų – kunigaikštytė Celestina Radvilaitė po 1922-ųjų Lietuvos žemės ūkio reformos nesugebėjo išlaikyti dvaro ir pardavė jį gydytojui Mykolui Deveniui. Alenos ir Mykolo Devenių ūkis buvo aukštos žemdirbystės kultūros pavyzdys visai Lietuvai. Dvare sukurtas ūkis parodose laimėjo daug premijų. Veikė moderni spirito varykla, kooperatinė garinė pieninė. Leonpolis – vienas iš pirmųjų Lietuvos ūkių, pradėjusių auginti cukrinius runkelius. Dvare taip pat buvo turtinga biblioteka, paveikslų galerija, kaupti etnografiniai rinkiniai. 1940 m. Leonpolio dvaras buvo nacionalizuotas.
    Sovietmečiu dvaro sodyba buvo pritaikyta tarybinio ūkio reikmėms. Rūmuose veikė kolūkio kontora, įrengti butai. Vienu metu čia buvo kino teatras, paskui pastatas atiduotas pradinei mokyklai ir bibliotekai. Ūkiniai ir tarnų statiniai pritaikyti gyvenamiesiems butams.

Rytinis dvaro fasadas

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuosavybes teises atgavo Dalia Devenytė-Bobelienė, vaikystę praleidusi šiame dvare. Ji planavo čia įkurti Deltuvos kultūros centrą. Buvo gauta 200 tūkst. litų valstybės parama rūmų restauracijai, tačiau už tuos pinigus atlikta tik dalis darbų: pakeistas stogas, perdangos, suremontuotos palėpės. Savininkė ketino dvarą perduoti rajono savivaldybės administracijai arba Raudonajam Kryžiui, tačiau apleisto dvaro niekas nenorėjo. Nesaugomus rūmus pradėjo niokoti vagys, o 2006 m. Bobeliai dvarą pardavė medienos eksporto įmonei, kuri dvarą visiškai apleido.

Laiptai vis dar laukia rekonstrukcijos

    2014 m. Kultūros paveldo departamentas už dvaro rūmų nepriežiūrą skyrė 40 tūkst. litų baudą. Vengiant susimokėti, antstoliams pavesta areštuoti įmonei priklausantį turtą, kuris 2016 m. buvo parduotas Leonpolyje gyvenantiems ir ekologiškas daržoves auginantiems ūkininkams Laimai ir Vincentui Stragiams.

Vaizdas nuo dvaro rūmų rytinės pusės

   Mūsų vizito metu Leonpolio dvaro durys užvertos, tačiau akivaizdžiai matome, kad dvaras palengva atnaujinamas, kad jame gyvenama: žolė nupjauta, kieme stovi kepsninės, mėtosi vaikų žaislai, net vėliava plevėsuoja. Klasicistinio stiliaus rūmų centrinį fasadą puošia portikas su grakščiomis kolonomis. Nors mūsų niekas nelaukia, esame gan smalsios ir sukame už kampo. Nuo rytinės dvaro pusės atsiveria nuostabus vaizdas į Šventosios upės vingį. Juo pasigėrėti prisėdame ant naujai sukalto suoliuko. Tikra atgaiva kūnui ir sielai.

Dvaro pagalbinės patalpos

   Po relaksacino seanso ant upės kranto mėlynos, dar kartą apsižvalgome po dvaro teritoriją, užmetame akį į buvusį kumetyną bei buvusio bravoro pastatą. Jie, kaip ir dvaro rūmai, pamažu atnaujinami. Dar metai kiti ir dvaras, reikia tikėtis, vėl atgaus savo buvusį  grožį.

Dvaro bravoras

 

Šaltiniai:
Wikipedia

KVR
Delfi
Sodybų gidas

Chris Carter Mirties skulptorius

Viršelis. Chris Carter Mirties skulptorius (The Death Sculptor), leidykla Jotema, 2020 m. iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė, 400 psl.

Apie knygą. Studentė slaugytoja išgyvena baisiausią sukrėtimą gyvenime, kai randa žiauriai nužudytą savo pacientą. Rodos, kam to reikėjo, juk žmogus sirgo vėžiu, gyventi jam buvo likusios vos kelios savaitės.

  Bet detektyvą Robertą Hanterį, dirbantį Los Andželo policijos departamento Apiplėšimų ir žmogžudysčių skyriuje, labiausiai nustebina nusikaltimo vietoje žudiko palikta "vizitinė kortelė".

  Detektyvas neabejoja, kad žudikas mėgina kažką pranešti policijai, bet jo pasirinktas būdas labai savotiškas. Tad kokia yra toji paslėpta žinutė?

  Kai Hanteris ir jo partneris Karlosas Garsija patiki supratę užuominą, randamas dar vienas kūnas. Nusikaltimo braižas neabejotinai panašus, bet sunkiausia užduotis nustatyti, kas sieja pirmą ir antrą aukas, ir detektyvai staiga pasijunta atsidūrę aklagatvyje.

  Priverstas į nusikaltimo tyrimą priimti žmogų iš šalies — drąsią ir iniciatyvią tyrėją Elisę Bjumont, Hanteris leidžiasi į lenktynes su laiku, spręsdamas galvosūkį... kol mirties Skulptorius dar neužbaigė savo šedevro.

Mano nuomonė. Jau pažįstami iš kitų Chris Carter knygų veikėjai Robertas Hanteris ir Karlosas Garsija tiria naują ir, be jokios abejonės, makabrišką žmogžudystės bylą. Taip, veiksmas, kaip ir tekstas, knygoje liejasi laisvai, vos spėji versti puslapius, tačiau didelio susižavėjimo šis kūrinys nesukelia. Kiek per ilgi ir per daug detalūs ,,skulptūrų" aprašymai nuteikia gan nuobodžiai. Norėjosi, kad knyga būtų labiau koncentruota į siužetą, o ne į kūno dalių sulipdymo techniką. Mano galva tai silpniausia iki tol skaityta Chris Carter knyga, tačiau jei ją lyginsime su kitų  dabartinių detektyvų autorių knygomis, ji tikrai nebūtų sąrašo gale.

Mads Peder Nordbo Ledynų alsavimas

 

     Viršelis. Mads Peder Nordbo Ledynų alsavimas (Pigen uden hud), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė, 400 psl.

  Apie knygą. Netoli Grenlandijos sostinės Nūko randama istorinio senojo skandinavo mumija. Įvykio aprašyti išsiunčiamas vietinio laikraščio žurnalistas Metju Keivas. Dar kelios nuotraukos, ekspertų patvirtinimas, – ir sensacinga žinia apskries visą pasaulį. Tačiau ekspertų komanda, nuvykusi į įvykio vietą, randa ne mumiją, o ją pernakt saugojusio policininko lavoną. Perpjautas nuo tarpkojo iki krūtinės, išdraskytais, aplink išdrabstytais viduriais. Išdarinėtas dar gyvas.

   Negalėdamas atsispirti makabriškam vaizdui, Metju nenorom įsitraukia į bylos tyrimą, tačiau netrukus pajunta, kad negali pasitikėti net pačiais artimiausiais žmonėmis, o policija akivaizdžiai kažką dangsto. Ir tik sutikęs neseniai iš kalėjimo paleistą jauną inuitę Tuparnak, Metju supranta, kiek daug visko slypi šioje istorijoje... ir kaip brangiai jiems teks sumokėti už tai, kad sužinotų tiesą.

   Mads Peder Nordbo (g. 1970) – kriminalinių romanų autorius. Pietų Danijos ir Stokholmo universitetuose studijavo filologiją, komunikaciją ir filosofiją. Jau kelerius metus gyvena Grenlandijoje, Nūke, – mieste, kur vyksta pagrindinis romano „Ledynų alsavimas" veiksmas. Šis romanas – pirma knygų serijos „Grenlandijos bylos" dalis.

   Mano nuomonė. Knyga prasideda pribloškiančiu atradimu, tęsiasi kaip mistinis detektyvas, o pabaigoje susiveda į keršto istoriją. Detektyvas būtų kaip detektyvas, nelabai kuo stebinantis ar ypatingas, jei ne veiksmo vieta, mažai pažįstama, bent jau man, Grenlandija. Įdomiausia buvo skaityti apie Grenlandijos gamtą, vietinių gyventojų buitį ir papročius. O paslaptingiausias personažas – inuitė Tuparnak. Inuitais vadinami Arkties tautų žmonės, panašūs savo kalba ir papročiais (inu.: ᐃᓄᐃᑦ – „žmonės“). Tuparnak charakteris, jos istorija, jos gyvenimo būdas knygai suteikia gerokai daugiau patrauklumo, nei pagrindinis herojus Metju Keivas. Pastarasis kažkoks pasimetęs, kiek nuobodokas, tačiau tai tik pirmoji jo byla. Reikia tikėtis, kad autorius kitose ,,Grenlandijos bylose" Metju suteiks daugiau spalvingumo ir jis taps pasakojamos istorijos ašimi.

  Dar vienas pastebėjimas, knygoje labai daug keiksmažodžių ir visi jie mongolų-totorių palikimas. Suintrigavo, ar tikrai danai (grenlandai) keikiasi kaip slavai? O gal turi savų stiprių žodelių? Teks pasidomėti :)

ALANTOS DVARAS

Italų vilos stiliaus dvaro rūmai su apžvalgos bokštu

   Į Alantos miestelį, esantį Molėtų savivaldybėje, važiavau tiesiai iš Baltadvario griuvėsių (žr.: https://sniegena.blogspot.com/2021/07/baltadvaris.html). Lyg būtų buvę negana istorinių griuvėsių, tai dar ir kelias nuo Videniškių link Alantos buvo tikras  griuvėsis, tačiau remontuojamas, ir jums pasiseks, jei nuspręsite Alantą aplankyti po dviejų-trijų mėnesių, manau, kelias bus puikus. Kelionės tikslas – Alantos dvaras, todėl iš karto pasukau link jo, net nebandydama važiuoti į miestelio centrą, kuriame, beje, esu buvusi anksčiau. Gražus nedidelis miestelis, kurio gatvelės lyg spinduliai driekiasi nuo centrinės aikštės. Ant kalno stovi neoromaninė Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Aikštės šonuose išsidėstę 2-3 aukštų gyvenamieji namai, kažkada buvę užvažiuojamieji namai ir karčiama. Dabar čia įsikūrusios parduotuvės. Bet aš ne apie tai.

  

Rūmų šoninis fasadas

 

   Taigi, Alantos dvaro ansamblį sudaro neoklasicistiniai dvaro rūmai, XIX a. parkas ir buvę pagalbiniai pastatai. Alantos (Owantha) dvaras minimas nuo XV a., kai  Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis patvirtino Vilniaus kašteliono Kristino Astiko dvaro užrašymą žmonai Onai. Vėliau, 1581 m. Lietuvos valdovas Steponas Batoras Alantos dvarą atidavė vengrų kariuomenės vadui Gabrieliui Bekešui. Mirus Steponui Batorui, Ona Astikaitė - Songuškienė didžiąją dalį Alantos dvaro žemių atgavo iš G. Bekešo brolio Kasparo. Iš Bekešo ir Sanguškienės seniūniją 1598 m. nupirko didikas Kristupas Radvila Perkūnas. Didysis etmonas Kristupas Radvila domėjosi alchemija ir į Alantos dvarą buvo pasikvietęs žymų alchemiką ir magą Mykolą Sendzivojų (Michał Sędziwój).  Radvilos dvarą valdė nuo 1598 iki 1828 m., kai Alantą nupirko didikų Pacų atžala kunigaikštis Tadeušas Pac - Pomernackis. Jis vaikų neturėjo, todėl dvarą perėmė augintinis, pusbrolio sūnus Aleksandras, kuris ir įkūrė dvaro sodybą dabartinėje vietoje, vėliau dvarą paveldėjo šio sūnus – taip pat Tadeušas.

 

 Vėliau bokštas buvo nugriautas. Dabar jis perpus žemesnis.

 

  XIX a. viduryje Tadeušo Pac-Pomarnackio iniciatyva Alantos dvarvietėje iškilo išskirtiniai italų vilos stiliaus dvaro rūmai su bokštu, kuriame buvo įrengta aštuonkampė apžvalgos aikštelė. Alantoje ponas pasirodydavo pavasarį ir gyvendavo iki rudens. Vos dvarininkui atvykus, bokšte būdavo keliama vėliava. Vienas iš pono užsiėmimų būdavo užlipti į rūmų bokštą ir  stebėti, ar baudžiauninkai neneša užantyje javų maišelio pasislėpę. Tačiau baudžiauninkai turėjo savų gudrybių: drobinėse kelnėse per visa klešnių ilgį jie siūdindavosi vidines kišenes, kur ir berdavo grūdus. Deja, ne visad juos lydėdavo sėkmė, o pagauti vagiant pono grūdus būdavo skaudžiai baudžiami. 

   Kitas Tadeušo Pac-Pomarnackio hobis buvo menas, apie kurį galėdavo kalbėti valandų valandas. Daug užsienio kalbų mokėjęs, keliauti mėgęs ponas rūmuose sukaupė daug stilingų baldų, meno kūrinių, vertingų keramikos dirbinių. Alantos dvarui klestėjimo laikais (XIX a. pab.) priklausė net 34 pastatai: dvaro rūmai, namas-virtuvė, pirtis su skalbykla, arklidės, klojimai, tvartai, kalvė, ledaunė...

Dvarininkas Tadeušas Pac-Pomarnackis dvaro parkui išmonės nepagailėjo. Parke suformuotos medžių alėjos, iškasti trys netaisyklingų formų tvenkiniai.

  

  I pasaulinio karo metais Tadeušas Pac-Pomarnackis emigravo į užsienį, dvarą išnuomojęs Klabinių dvarininkui Sližiui, kurio dvarininkavimo metu Alantos dvaras buvo išgrobstytas. Vokiečiams 1915 m. okupavus Alantą dvare apsistojo kaizerio armijos kareiviai. Nuo 1920 m. dvare gyveno nepriklausomos Lietuvos kariuomenės mokomoji kuopa. 1944–1948 m. sovietinė valdžia likvidavo Alantos dvarą ir įsteigė rūmuose žemesniąją žemės ūkio mokyklą, o dalyje pastatų apgyvendino dėstytojus. 1959 m. mokyklos bazėje įkurtas žemės ūkio technikumas. 1972 metais Alantos dvare filmuotas televizijos serialas „Tadas Blinda“. 1974 m į centrinį dvaro rūmų pastato 2 aukštą perkelta Naujasodžio biblioteka, kuri veikia iki šiol, kituose aukštuose įsikūrę dailininko Vaidoto Žuko meno galerija ir muziejus. Pagalbiniuose pastatuose nuo 2002-ųjų mokosi Alantos technologijos ir verslo mokyklos moksleiviai, kai kuriuose pastatuose vis dar gyvena žmonės.

Rūmų galinis fasadas

 

   Dabar rūmai atnaujinti: išdažyta rūmų išorė, pakeistas skardos stogas ir langai, trinkelėmis išgrįstas takas ir kelias. Atkurtas parkas ir 3 tvenkiniai, gražiai sutvarkyta aplinka. Kažkodėl nenustebau, kad durys buvo uždarytos ir į vidų nepatekau. Ne pirmas kartas, matyt, tokia mano dalia, o gal ženklas, kad reikės dar kartą į Alantą atvažiuoti.

Kumetynas, kuris buvo skirtas samdomiems darbininkams. Vieno aukšto pastato fasadą puošia keturių kolonų portikas. Viduje buvo įrengti keturi identiški butai. Dalį patalpų užėmė skalbykla. Dabar tai privati nuosavybė.

Kumetyno sienoje įmūryta žyma. Kieno?

Į dvarą patenkama pro maždaug metro aukščio vartų stulpus, dekoruotus raudonomis plytomis.  Seniau dvaro darbininkai prie šių vartų sulaukdavo pono Tadeušo dovanų. Pavasarį šis  laukiančiuosius apdalydavo saldainiais, o rudenį, išvykdamas iš dvaro, prie vartų palikdavo ryšulį nešiotų apdarų

Buvusios aklidės pastatytos 1840 m. Pastatas sudarytas iš 2 dalių. Šiaurinėje  dalyje įrengtos patalpos arkliams ir žirgams, pietinėje dalyje – gyvenamosios  patalpos, skirtos arklininkams apgyvendinti.

Dvaro teritorijoje rastas paminklinis akmuo su užrašu ,,pomnik męža dla žony“ , tik, anot istoriko Gintauto Šeikio, neaišku kokio asmens žmonai jis skirtas

Virtuvė. Stačiakampio formos statinys ties durimis puoštas kolonomis. Langai dekoruoti karnizais. Virėjoms rimčiausias darbymetis prasidėdavo pavasarį ir tęsdavosi iki vėlyvo rudens, iki dvarą palikdavo šeimininkai.

Šaltiniai:
KVR
Wikipedia  
Lietuvos dvarai
Didikų Lietuva

BALTADVARIS

   Baltadvario pilis arba Baltadvario piliavietė ir dvarvietė yra  Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Videniškių kaimo, prie Baltadvario kaimo, Siesarties kairiajame krante – taip nurodo Vikipedija. Mes važiavome iš kitos pusės, nuo Krupelių kaimo, kur vasarojau. 

  Surasti Baltadvarį nebuvo taip paprasta, nuo kelio jo nesimato, nuorodos jokios nėra. Tik intuicijos vedina pasukau šunkeliu, kuris ir nuvedė iki piliavietės ir dvarvietės griuvėsių.

  XVI a. viduryje šioje vietovėje kviestiniai meistrai iš Švedijos, kunigaikščio Mato Giedraičio ir jo sūnaus Martyno Giedraičio lėšomis pastatė įtvirtintą pilį, kuri buvo vadinama Mūriniais Videniškiais ir įėjo į Lietuvos vidurinės dalies gynybos sistemą bei saugojo senąjį Vilniaus-Rygos kelią.

   XVII a. šalia įtvirtinimų, Siesarties juosiamame sklype, buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, įkurtas renesansinis sodas. Rūmuose buvo vadinama auksinė salė ir iždinė. Nuo XVII a. amžiaus vidurio pilis prarado gynybinę paskirtį. Pagrindinis pastatas buvo rekonstruotas ir nutinkuotas. Nuo to laiko dvaras pradėtas vadinti Baltadvariu. 1630 m. kunigaikščiai Giedraičiai Baltadvarį perleidžia Leonui Sapiegai, Sapiegos - B. Radvilai, pastarasis Andriui Kosakovskiui, iš šio valdą perperka Ona Butlerienė, iš jos – Teofilis Pliateris, kuris 1695 m. funduoja Baltadvarį Vilniaus augustijonų vienuolynui. XIX a. pradžioje Baltadvarį nusavina carinė valdžia. Tarpukario Lietuvoje dvaras kažkokiu būdu atiteko vienam Bitlesių kaimo gyventojui, kuris dvaro pastatus naudojo gyvuliams laikyti. Sovietiniais metais dvarą perėmė kolūkis, ko pasekoje šis buvo visiškai apleistas, buvo ardomi mūrai, o plytos panaudotos keliui tiesti. Jau nepriklausomybės laikais piliavietė ir dvarvietė pradėta tyrinėti: 1987–1988 tyrė Paminklų restauravimo institutas, 1999–2003 – Vilniaus universitetas.

   Dabar pilies ir dvaro išliko tik  sienos. Siekiant apsaugoti pastato likučius nuo visiško sunykimo, jis apkaltas medinėm konstrukcijom. Pro kažkada buvusius vartus (tikėtina) patenkame į pastato vidų. Čia randame krūvas akmenų ir plytų, ko gero, nubyrėjusių nuo vos besilaikančių mūrų. Nesaugumo jausmas toks didelis, kad viduje ilgai neužsibūname. Dar metame žvilgsnį į skliautuoto rūsio prieigas ir einame lauk.  

   Prie piliavietės glaudžiasi keli sandėliukai (manau, sovietmečio palikimas) ir sodyba. Mūsų apsilankymo metu sodyboje nieko nebuvo, todėl ir paklausinėti apie dvarvietę neturėjome galimybės. Aplamai, ši apleista piliavietė/dvarvietė man buvo gana įdomi savo istorine praeitimi ir autentiškais mūrais, tad, jei kas paklaustų, ar verta čia apsilankyti, atsakyčiau vienareikšmiškai – taip!   

Įėjimas į rūsius

Šaltiniai:

KVR

Wikipedia

Voruta.lt

 

Gina Viliūnė Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje

 Viršelis. Gina Viliūnė  Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje, leidykla Tyto alba, 2020 m., 240 psl.

Apie knygą. Vaikystėje Adas svajojo, kad užaugęs mokysis Bolonijos universitete ir taps teisininku, bet likimas atvedė jį į Vilniaus budelio Ignaco namus. Prieš savo valią tapęs šio miestiečių prieštaringai vertinamo meistro mokiniu, Adas netrukus susiduria su savo pirmąja byla ir pirmąja meile. Batsiuvių cecho vyresniojo meistro Kleopo nužudymu kaltinama gražuolė tarnaitė Benigna – nekalta, tuo vaikinas tvirtai tiki ir negalėdamas užsimerkti prieš neteisybę nenuleidžia rankų. Jis turi pats išsiaiškinti, kas iš tiesų nudūrė klastūną batsiuvį, ir Vilniaus vaitui Augustinui Rotundui pateikti neginčijamų įrodymų.

Tiriančiam tarnaitės bylą Adui į pagalbą ateina bičiulis miesto sargybinis linksmuolis Motis, siuvėjo pameistrys plepys Lukas, elgetų karalius Nikodemas ir net pats rūstusis Vilniaus budelis Ignacas.

   Mano nuomonė. Dar viena istorikės ir gidės G. Viliūnės knyga apie Vilnių (jau šeštoji!), tačiau kitokia, nei ankstesnės. Nebėra sąsajų su šia diena, visas veiksmas vyksta XVI a. Vilniuje, pateikiama daug medžiagos apie to meto vilniečių buitį, papročius. Knyga parašyta nuotykių žanro stiliumi, siužetas lengvai sekamas. Knyga, manau, skirta jaunesnio (paaugliško) amžiaus skaitytojui. Man ji pasirodė nuobodoka.

Angela Marsons Mirusios sielos

Viršelis. Angela Marsons Mirusios sielos (Dead Souls), leidykla Jotema, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė, 368 psl.
Apie knygą.  Kai per archeologų praktikantų kasinėjimą randami žmonių kaulai, sklypas Juodajame Krašte detektyvei Kimai Stoun staiga virsta paslaptinga nusikaltimo vieta. Atverčiama dar viena paini byla, kurios užuomazgos skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį.

   Surūšiavus padrikus kaulus paaiškėja, kad kape toli gražu ne viena auka. Kaulai liudija apie neįsivaizduojamą siaubą, ant palaikų likusios kulkų ir žvėrių spąstų paliktos žymės.

   Priversta dirbti kartu su detektyvu Trevisu, su kuriuo sieja nemaloni patirtis, Kima pradeda aiškintis kitų dviejų šeimų tamsius santykius. O kol detektyvė panirusi į šį sudėtingą tyrimą, jos komanda tiria virtinę šlykščių neapykantos nusikaltimų. Priartėjusi prie tiesos apie žmogžudystes apleistame sklype Kima sužino, kad vienam jos komandos nariui gresia mirtinas pavojus, o laikas senka. Ar pavyks jį išgelbėti nuo dar vieno nepaženklinto kapo?

   Angela Marsons – populiari detektyvų autorė, rašytojos karjerą pradėjo dirbdama prekybos centro apsaugine. Jos rankraščius atmetė daugybė leidyklų ir Angela Marsons pirmas tris knygas išleido pati ir tik sėkmė lėmė sutartį su leidykla. Tada per tris metus nuo pirmosios istorijos apie detektyvę Kimą Stoun išleidimo parduoti daugiau nei trys milijonai knygos kopijų. Uždara, bet aštraus proto nusikaltimų tyrėja nesunkiai užkariauja naujų skaitytojų širdis. Angela Marsons parašė jau dvylika serijos knygų.

    Mano nuomonė. Knyga parašyta labai aktualia šiuo metu tema, neapykaltos tema. Neapykanta gali būti labai įvairi: rasinė ir seksualinė neapykanta, neapykanta kito tikėjimo žmonėms, neapykanta negalią turintiems žmonėms, neapykanta visiems, kas, herojaus požiūriu, nėra idealūs. O neapykantos sėkla išdygsta ir sukeroja pačioje artimiausioje aplinkoje – šeimoje.

    Pradžioje knygą skaičiau gan vangiai, tačiau veiksmui įsibėgėjus nebegalėjau sustoti, kol daruge su detektyve Kima išnarpliojau visas paslaptis. Nėra pats idealiausias detektyvas, tačiau tikrai neblogas. Tad, jei mėgstate detektyvus ir  turite laisvą pavakarę, ši knyga bus jums trumpalaikė pramoga, atotrūkis nuo dienos darbų.

BARBORLAUKIO DVARAS

Medžių alėja, vedanti į Barborlaukio dvarą, kurio taip ir neteko pamatyti

 Važinėdamos po Jonavos rajoną užmatėme tokio gražumo pavadinimo dvarą – Barborlaukis. Nutarėme užsukti. Sustojame prie tvoros, ant kurios kabo užrašas, kad tai privati valda, kad važiuoti draudžiama. Na gerai, suprantu, važiuoti draudžiama, bet užeiti juk niekas nedraudžia, šeimininkus palabinsime, istorijų pasiklausysime. Lipame iš automobilio ir drožiame senų medžių alėja. Tolumoje jau matosi ilgas medinis pastatas su kolonomis. Tačiau kur buvus, kur nebuvus priešais mus išdygsta moteris ir užstoja kelią: ,,Čia privati valda, eiti draudžiama." Mes bandome prisigerinti, aiškiname, kad tik aplink dvarą apsuksim, į vidų nesiprašysim ir dingsim iš kur atvykę. O ji atkerta: ,,Galite užsisakyti viešnagę, tada ir dvarą apžiūrėsite. Mudu su vyru daug darbo įdėjome, todėl nenorime, kad pašaliniai čia vaikščiotų". Žodžiu, dabartinė šeimininkė neprileido mūsų prie Barborlaukio, beliko internete į jį pasižvalgyti. Džiugu, kad ne visi naujieji dvarininkai uždaro dvarus nuo bendruomenės, džiugu, kad dar yra tokių, kurie prikėlę dvarą naujam gyvenimui, nepaverčia jų vien pramogų erdve.

Barborlaukio dvaro nuotrauka iš interneto

  Istoriniuose šaltiniuose dvaras vadinamas įvairiai: Barbarypolis, Baripolis, Barboriškės. Dvaro pavadinimas sudurtinis, kildinamas iš moteriško asmenvardžio Barbora. 1830 m. parapijos įrašuose minima, kad dvare gyvenanti bajoro Konstantino Dragato šeima ir jo mama Barbora, kurios garbei, matyt, ir buvo suteiktas dvarui toks vardas. Manoma, kad būtent šie bajorai įkūrė dvarą, nusipirkę dalį  vyskupui Juozapui Kosakovskiui priklausiusios Skarulių dvaro žemės.
   1838 m. dvarą perpirko bajoras Donatas Kolba, kuriam mirus dvaras atiteko jo dukrai Rožei Kolbaitei ir Kolbų giminei priklausė iki pat 1914 m. Tuo metu dvarvietėje stovėjo 3 pastatai, veikė Varpės upelį tvenkiantis vandens malūnas su gyvenamuoju pastatu ir svirnu. Po Pirmojo pasaulinio karo keletą kartų šeimininkus pakeitęs dvaras galiausiai 1931 m. dvarą įsigijo žinomas visuomenės veikėjas, lietuvybės skleidėjas Steponas Nasvytis. Nasvyčių šeima čia gyveno iki pat dvaro nacionalizavimo 1944 m. Stepono Nasvyčio dukrai pianistei Birutei Nasvytytei ištekėjus už prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus, dvare nuolat lankydavosi prezidentas Antanas Smetona, kiti žymūs to meto politikai ir visuomenės veikėjai. Pasakojama, kad Prezidentą į Barborlaukio dvarą atlydėdavo 3-4 automobilių palyda. Dvare Prezidentas tradiciškai švęsdavo savo vardines, ilsėdavosi su šeima.
   1952 m. rugsėjo 1 d. Barborlaukio dvare pradėjo veikti pradinė mokykla. Klasės buvo įkurtos pirmajame aukšte, antrajame aukšte įrengti butai mokytojams. Iškėlus mokyklą dvaras buvo apleistas. Šiuo metu Barborlaukio dvaras priklauso Rasai ir Artūrui Remenčiams, jo teritorijoje vyksta įvairūs užsakomieji renginiai.

 

Šaltiniai:

KVR

Wikipedia

 AUTC

Barborlaukio dvaras