TRAKŲ VOKĖS DVARAS

   Per paskutines dvi vasaras, rinkdama magnetukus ,,Surink Lietuvą", apsilankiau visose 60 Lietuvos savivaldybių. Dabar jau visa Lietuva surinkta ir tenka ieškoti kitų priežasčių keliauti. Nauja pramoga vadinasi Aplankyk Lietuvos Dvarus. O jų Lietuvoje daugiau nei 800, tad bus ką veikti vasarą! 

   Naują kelionių po Lietuvą etapą pradedu Trakų Vokės dvare, kuris įsikūręs Trakų Vokės miestelyje, pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Trakų (adresas: Žalioji a. 2A, LT-02232, Vilniaus m. sav., Vilniaus m.) . Pasakojama, jog kadaise prie Vokės upės gyvenusios 6 laumės seserys, kurias žmonės vadinę Vokėmis. Jos savo žavesiu pakerėdavusios vyrus ir paklaidindavusios miškų tankumynuose. Kur tos seserys gyvenusios, ten atsiradusios 6 Vokės gyvenvietės: Baltoji Vokė, Juodoji Vokė, Kauno Vokė, Mūrinė Vokė, Metropolinė Vokė ir Trakų Vokė.

    Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą Vokės vardas minimas 1375 m., kai Prūsijos maršalas Godfridas fon Lindenas devynias dienas siautė aplink Trakus. Tuomet prie Vokės įvyko didelis mūšis tarp Lietuvos kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo pulkų bei kryžiuočių ordino. XIV a. pab. Vytautas prie Vokės upės įkurdino totorius, o 1415 m. Vokės kaimą užrašė Senųjų Trakų benediktinų vienuolynui. 1832 m. kaimas atiteko valstybiniam iždui ir vėliau Vokės palivarkas atsidūrė Trakų maršalkos Liudviko Dambrovskio rankose, galiausiai XIX a. viduryje jį įsigijo Jonas Vitoldas Emanuelis Tiškevičius. Tiškevičių giminė čia rezidavo beveik 100 metų.  Sovietiniais metais Trakų Vokė buvo Trakų Vokės apylinkės centras, 1996 m. Trakų Vokė prijungta prie Vilniaus.

    Svarbiausias ir labiausiai lankomas miestelio objektas, žinoma, yra Tiškevičių dvaro rūmai ir parkas, kurį projektavo Eduardas Fransua Andre. Tai vienas gražiausių peizažinio stiliaus parkų Lietuvoje.  Architektas E. F. Andre visame pasaulyje yra sukūręs apie 100 parkų, Lietuvoje yra keturi – Palangoje, Lentvaryje, Užutrakyje ir Trakų Vokėje. Trakų Vokės parkas įkurtas 1900 metais ir užima apie 23 hektarų plotą. 

  

Parko fragmentas

  Nors po žiemos takai dar tvarkomi, atitverti draudžiančiomis juostomis, tačiau norinčių pasivaikščioti po nuostabaus grožio pavasarėjantį parką tikrai netrūksta. Žmonės pavargę nuo karantino ir užsitęsusios žiemos taip ir veržiasi į žaluma alsuojančias vietas. O čia medžiai jau skleidžia sodriai žalius lapelius, pirmosios gėlės krauna pumpurus, o paukščiai kaip pašėlę laido gerkles - tiesiog tobula vieta poilsiui. Be to, išlikusi Eduardo Fransua Andre projektuota stebėjimo aikštelė, nuo kurios atsiveria vaizdas į tvenkinius. Na, tvenkiniai gal kiek užžėlę, tačiau vaizdelis vis tiek vertas dailininko teptuko.

Šiuo metu rūmai rekonstruojami

   Tačiau ne vien parkas čia kelia susidomėjimą. Įdomu apeiti ir išlikusius dvaro pastatus. Dvaro pagrindiniai rūmai statyti pagal italų kilmės architekto Leonardo Jano Liudviko Markoni projektą, atkartojantį Varšuvos karalių rezidencijos pavyzdį. Tuometinius rūmus puošė aštuonios skulptūros, prieangį – gipso skydas su Tiškevičių giminės herbu, viduje puikavosi vertingi paveikslai, pagal užsakymą užsienyje pagaminti baldai, kambarius šildė marmuro židiniai, o šviesą skleidė krištolo sietynai. Po grafo Jono Vitoldo Emanuelio Tiškevičiaus mirties Trakų Vokės dvarą paveldėjo jo jaunesnysis sūnus Jonas Juozapas. Tačiau paveldėtojas Trakų Vokės dvare buvo retas svečias, daugiau laiko jis su silpnos sveikatos žmona leisdavo šiltesniuose kraštuose. Jonui Juozapui mirus, dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Jonui Mykolui Tiškevičiui. Jis Trakų Vokėje gyveno su žmona Ona Janina Marija iš Radvilų.  1939 m. Jonas Mykolas žuvo sudužus lėktuvui.  Netekusi vyro Ona Janina Marija  su trimis mažamečiais vaikais, baimindamiesi okupantų susidorojimo su bajorais, pasitraukė į vakarus. Be šeimininkų likęs dvaras nunyko. Karo metais jame apsigyveno vokiečių atkelti kolonistai iš Olandijos. Rūmai buvo išgrobstyti, puošyba sunaikinta. 

Vakarinis dvaro rūmų fasadas

   Po karo 1945 m. dvaras tapo Ministrų Tarybos vila. Vėliau − Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. 2002 m. dvaras perleistas Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai. Deja, bajorams nepavyko dvaro išlaikyti ir 2014 m. dvaro valdymą perėmė Vilniaus miesto savivaldybė. Čia įsteigta viešoji įstaiga "Trakų Vokės dvaro sodyba". Nuo to laiko prasidėjo dvaro atgaivinimo darbai, kurie tęsiasi iki šiandien, todėl į vidų patekti mums nepavyko (sako, kad dvaras bus atvertas lankytojams 2021 m liepą :), tad beliko pasižvalgyti po dvaro teritorijoje išlikusius pastatus. Dvaro teritorija apjuosta mūrine tvora. Į dvarą galima patekti pro Raudonuosius vartus bei Baltuosius vartus, prie kurių šliejasi sargo nameliai. Šalia dvaro stovi buvusios ofisinos pastatas, kuriame dabar gyvena žmonės, manau, ne bajorai, tačiau už durų saulėje prasivėdinti  numesta lokena šį tą sako :)  Eiliniai Trakų Vokės gyventojai įsikūrę ir buvusiame dvaro ūkvedžio name. Išlikęs gražus medinis svirnas, vandens bokštas, arklidės ir kiti pastatai. Ypač išsiskiria 1870 m. statyta koplyčia, kurioje yra Tiškevičių kripta. Gaila, bet ir ji buvo uždaryta.  

Išlikęs medinis svirnas

  Apėjome visą dvaro teritoriją, tačiau į vidų nepavyko pakliūti nei į vieną pastatą. Teks atvažiuoti vasaros pabaigoje, kai, tikiuosi, jau bus baigti dvaro rekonstrukcijos darbai ir rūmai bus atverti lankytojams. Beje, Trakų Vokės dvaras  nusipelnė ir kino kūrėjų dėmesio – jame filmuotos vaidybinės kino juostos "Ana Karenina", "Karas ir Taika" bei kt.

Šaltiniai: 

Trakų Vokės dvaro sodyba

Wikipedia

Pamatyk Lietuvoje.lt

Abir Mukherjee Kalkutos detektyvas

  Viršelis. Abir Mukherjee ,,Kalkutos detektyvas" (A Rising Man), leidykla Tyto alba, 2018 m., iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, 456 psl.

  Apie knygą. Abir Mukherjee (Abiras Mukerdži) – Vakarų Škotijoje užaugęs imigrantų iš Indijos sūnus, šiuo metu su šeima gyvenantis Londone. Jo debiutinė knyga „Kalkutos detektyvas“ laimėjo prestižinį Harvill Secker / Daily Telegraph detektyvų konkursą ir iš karto susilaukė skaitytojų dėmesio. Tai kelionė laiku į praeitį, į Britų Indiją – valstybę, kuri nebeegzistuoja, į kolonijinio pasaulio prabangą ir pragaištį. Kalkuta, 1919 metai. Buvęs Skotland Jardo detektyvas Semas Vindemas atvyksta į šį miestą tikėdamasis čia pradėti viską iš naujo ir atsikratyti kankinamų prisiminimų apie karą. Tačiau nespėjęs apsiprasti nei su nauja vieta, nei su savo vidiniais demonais, Vindemas iškart neria tiesiai į žmogžudystės tyrimo sūkurį. Žmogžudystės, kuri privers jį leistis į tamsiausias Britų Indijos gelmes.

  Reikalas rimtas: nužudytas aukštas valstybės tarnautojas. Negana to, į jo burną įgrūstas popiergalis su raginimu britams nešdintis iš Indijos. Politinė padėtis darosi vis nestabilesnė, neramumų daugėja, valstybei ima grėsti rimtas pavojus, o sarkastiškasis detektyvas Vindemas drauge su arogantišku savo kolega inspektoriumi Digbiu ir Indijoje gimusiu, tačiau britiškai auklėtu seržantu Banerdžiu narplioja tyrimo gijas, vedančias juos nuo klestinčių britų salonų iki gundančių opijaus landynių.

Nepakartojama Kalkutos atmosfera, kolonijų žavesys ir skurdas, tikras britiškas sarkazmas, revoliuciniai idealai ir nusikaltimo tyrimas – visa tai užburia, suvilioja ir nepaleidžia.

  Mano nuomonė. Veiksmas vyksta XX a. 2-me dešimtmetyje, Kalkutos mieste. Indija dar valdoma anglų kolonistų, tačiau kolonializmo pamatai jau smarkiai braška, vyksta vietos gyventojų bruzdėjimai.  Anglų džentelmenai deda visas pastangas išlaikyti įtaką ir valdžią, nesibodėdami nuslėpti arba net inkriminuoti nusikaltimus. Tokiu metu ir tokiomis istorinėmis aplinkybėmis nužudomas baltasis ponas. Tirti žmogžudystę paskiriamas detektyvas Semas Vindemas. 

   Knyga subalansuota lėto, klasikinio detektyvo mėgėjams. Skaityti reikia pamažu, pasimėgaujant kiekviena smulkmena, įsiliejant į nepakartojamą Kalkutos  atmosferą, įsigilinant į indiškai-britiško gyvenimo subtilybes, politines intrigas. Man, pastaraisiais metais įklimpusiai į sodrius, tamsius skandinaviškus detektyvus, ši knyga buvo perdėm švelni, nugramzdinanti į ramybės būseną. Skaičiau ją gana ilgai: daugybė istorinių faktų, įvykių gausa nuvargindavo taip, kad pagaudavau save visiškai atitrūkusią nuo siužeto ir mintimis beklajojančią Kalkutos gatvėmis ar brendančią Indijos džiunglių takais :) Kai išnirdavau iš tokio svajonių rūko, suprasdavau, kad ką tik skaitytą pastraipą reikia perskaityti dar kartą, nes nieko nepamenu. Ir taip buvo ne kartą...

  

Morengo vyniotinis su lengvu grietinėlės-maskarponės kremu

  

   Man pats pats skaniausias parduotuvinis desertas yra pyragas ,,Jonis". Visada maniau, kad tai daug darbo ir laiko reikalaujantis kepinys. Bet, kaip sakoma, kol pats nepabandysi -nesužinosi. Todėl Mamos dienos išvakarėse, metusi visus nuogastavimus į šalį, ėmiausi morenginio vyniotinio. Pusvalandis, ir ,,Jonis" jau puikuojasi šaldytuve :) Net pati nesitikėjau, kad ,,Jonio" kepimo procesas bus toks lengvas, smagus, neatimantis daug laiko. Žodžiu, vienas smagumas, kuriuo noriu pasidalinti su jumis.

Biskvitui reikia:

4 kiaušinių baltymų

100 g cukraus

60 g cukraus pudros

40 g miltų

140 g nesūdytų žemės riešutų

Kremui reikia:

250 g grietinėlės (35 proc. riebumo)

250 g maskarponės sūrio

pusės citrinos sulčių

40 g cukraus pudros

Papildomai reikia sirupe konservuotų mandarinų, arba persikų, arba mangų, arba abrikosų (ką mėgstate)

1. Pirmiausia orkaitėje pakepiname riešutus, jei jie su odele - nulupame. Palaukiame kol atvės ir susmulkiname iki mažų gabaliukų smulkintuvu (bet ne iki miltų).

2. Iki baltumo išplakame kiaušinių baltymus, suberiame cukrų ir plakame, kol baltymai tampa standūs ir apvertus dubenį iš jo neiškrinta.

3. Įmaišome cukraus pudrą, miltus bei riešutus.

4. Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi ir ant jo nestoru sluoksniu tolygiai paskleidžiame kiaušinio baltymo masę. Skardą pašauname į iki 180-200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame 10 minučių, tada temperatūrą sumažiname iki 140-160 laipsnių ir dar kepame 10 minučių.

5. Ant stalo patiesiame kepimo popierių. Iš orkaitės ištraukiame iškepusį morengo lakštą ir jį atsargiai išverčiame ant patiesto popieriaus. Nuimame popierių ant kurio kepė.

6. Karštą morenginį lakštą su popieriumi susukame į vyniotinį ir paliekame ataušti.

7 . Išplakame grietinėlę iki standumo (neperplakite, nes gausite sviestą), baigiant plakti supilame cukraus pudrą.

8. Į grietinėlę įmaišome maskarponę, įšspaudžiame citrinos sultis, viską sumaišome iki vientisos masės.

9. Išvyniojame atvėsusį morenginį lakštą (jis gali trupėti - nieko tokio) ir aptepame kremu. Ant kremo išdėliojame nusausintus vaisius, tada susukame vyniotinį, kurį bent valandai dedame į šaldytuvą.

  

 Ragaujame. Man taip nutiko, kad vos spėjau nufotografuoti, vyniotinis tiesiog buvo nušluotas nuo stalo. Net žmonės, kurie nelabai vertina saldumynus, prašė pakartoti. O tai jau šį tą reiškia. Skanaus!!!

Klasika: varškės pyragas ,,Draugystė"

 

  Seniai seniai, mano jaunystės laikais konditerijos parduotuvėse buvo galima nusipirkti gabalėlį pyrago, kuris vadinosi gražiu vardu ,,Draugystė"...

  Taip prasideda konditerinė pasaka apie labai skanų varškės pyragą. Nežinau, ar šiandien bekepa konditeriai tokį paprastutį, neįmantrų pyragą, tačiau norėdama pratęsti konditerinę pasaką, užmaišiau tešlą ir pati iškepiau jau klasika tapusį ,,Draugystės" pyragą. Jo receptą, ir ne vieną, radau internete, tačiau priimtiniausias buvo rastas ,,Saulėtos virtuvės" svetainėje. 

Tai gi, reikės:

150 g minkšto sviesto

80 g cukraus

1 kiaušinio

2 v. š. grietinės

300 g miltų

½ a. š. kepimo miltelių

žiupsnelio druskos

Įdarui:

380 g varškės

50 g cukraus

2 kiaušinių

1 a. š. vanilinio cukraus

2 v. š. miltų

2 kiaušinių baltymų

200 g persikų džemo (tik tokį turėjau, galima naudoti bet kokią tirštą uogienę ar džemą)

Aptepimui:

1 kiaušinio trynio

1. Minkštą kambario temperatūros sviestą išsukite su cukrumi iki purumo. Įmuškite kiaušinį ir toliau sukite, tada sudėkite grietinę ir dar katrą vėl gerai išmaišykite.
2. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir druska. Miltų mišinį pamažu suberkite į sviesto masę ir išmaišykite. Užminkykite tešlą.
3. Išminkytą tešlą padalinkite į dvi dalis, iš kurių viena būtų šiek tiek didesnė už kitą.
Mažesniąją dalį suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą.
4. Didžiąją tešlos dalį iškočiokite ir įtieskite į kepimo popieriumi išklotą skardą (20×30 cm) Suformuokite 0,5 cm aukščio kraštelius. Subadykite šakute.
5. Kepimo skardą su tešla pašaukite į iki 180ᵒC laipsnių temperatūros įkaitintą orkaitę ir kepkite apie 20 minučių, tuomet išimkite ir atvėsinkite.
6. Kol kepa pagrindas, paruoškite įdarą. Į dubenį sudėkite varškę, suberkite cukrų, sudėkite du kiaušinius, suberkite vanilinį cukrų ir miltus. Labai gerai išsukite iki visiškai vientisos masės.
7. Kiaušinių baltymus išplakite iki standžių putų ir atsargiai įmaišykite į varškės masę.
8. Atvėsusį tešlos pagrindą tolygiai aptepkite džemu ar tiršta uogiene. Ant viršaus paskleiskite varškės masę, o ant jos atsargiai uždėkite antrąją iškočiotą tešlos dalį. Kraštelius švelniai apspauskite.
9. Pyrago viršų aptepkite išplaktu kiaušinio tryniu. Peiliu įbrėžkite negilius rombus.
10. Kepkite iki 180 ᵒC temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių, kol pyragas sutvirtės, o paviršius bus gražiai auksinės spalvos.
11. Prieš ragaujant pyragą visiškai atvėsinkite. Įsipilkite puodelį arbatos ir mėgaukitės. Klasika!

Pasakos pabaiga :)

Undinė Radzevičiūtė Strekaza

  

Viršelis. Undinė Rdzevičiūtė Strekaza, leidykla Tyto Alba, 2003 m., 88 psl.

Apie autorę. Undinė Radzevičiūtė gimė 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje. Jos motina kilusi iš Kurlandijos, Vokietijos paveikto Latvijos regiono, o tėvas turi lenkiškų šaknų. Undinė baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. Dabar U. Radzevičiūtė gerai žinoma

Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas.   ,,Strekaza“ – juodojo humoro ir juodojo liūdesio romanas, pirmas Undinės Radzevičiūtės kūrinys.

Apie knygą. Knygos herojė gydosi nuo mizantropijos ir mėgaujasi televizijos filmais bei vienatve nuomojamajame bute. Mėgautis vienatve trukdo darbas radijo stotyje ir kaimynai. Vieną dieną į namą atsikrausto naujas gyventojas… Jei skaitysite labai įdėmiai, galite įžiūrėti ir detektyvą, pajusti juodojo humoro aksomą ir pastebėti, kaip jis virsta dzeno tyla.

Mano nuomonė. Mizantropija tai neapykanta arba nepasitikėjimas žmonėmis, jų vengimas, šalinimasis. Šia liga serga knygos herojė, ar bent mano serganti. Skaitant tikrai nepagalvočiau, kad herojei būdinga neapykanta, greičiau prasimuša paaugliškas (nors herojė jau išaugo šį amžių) maištavimas, vienišumas, kurie užtušuojami begaliniu sarkazmu, didele juodojo humoro porcija. Didžiausia mizantropijos dozė yra pateikta knygos anotacijoje, tokio autoriaus žodžio dar neteko skaityti: neapykanta kalbai, skaitytojui, seneliui...Šokiruoja ir vilioja. Manau, tai daugiau autorės reklaminis triukas, kuris skaitytoją tiktai veikia. Mane tikrai paveikė ir aš panorau perskaityti knygą – kas bus knygos tekste, jei jau anotacija tokia skandalinga, galvojau? O knyga nebuvo tokia šokiruojanti, kaip anotacija, ji buvo tokia, kad negalėjau paleisti iš rankų. Nors daugelis skaitytojų rekomenduoja skaityti palengva, knygą suskaičiau vienu prisėdimu. O dar po dienos perskaičiau antrą kartą (to dar nebuvo!). Ką galiu pasakyti, patinka man Undinės rašymo stilius, jos trumpi kapoti sakiniai, jos pasakojimo maniera. Skaičiau, skaitau ir skaitysiu jos knygas, o tai, mano galva, geriausia rekomendacija.

Salotos su feta ir rūkytos lašišos gabaliukais

 Atėjus pavasariui vis dažniau norisi lengvesnio, gaivesnio patiekalo. Tokius norus tenkina lėkštė salotų, ypač jei tos salotos dar neragautos, pirmą kartą gaminamos. Visada yra netikėtumo galimybė – skanu ar ne, gaminsiu antrą kartą, ar pamiršiu. Šiuo kartu salotų receptas pasiteisino, gaminsiu dar. Ir ne kartą!

Reikia:

Nedidelės gūžės salotų

1-2 trumpavaisių agurkų

8-10 mažų pomidoriukų

2 virtų kiaušinių

150 g silpnai sūdytos lašišos

100 g fetos sūrio

2 v. š. alyvuogių aliejaus

6-8 juodųjų alyvuogių

druskos

1 v. š. citrinos sulčių

maltų juodųjų pipirų

   Salotas nuplauname, nusausiname, suplėšome ir suberiame į dubenį. Agurkus supjaustome griežinėliais ir dedame ant salotų. Stambia tarka sutarkuojame kiaušinius, lašišą supjaustome gabalėliais, pomidoriukus perpjauname per pusę ir viską taip pat sumetame į dubenį. Pasūdome ir papipiriname (nepersistenkite!), pašlakstome aliejumi ir citrinos sultimis bei atsargiai išmaišome. Didelę lėkštę išklojame žalių salotų lapais ir ant jų sudedame pagamintas salotas. Ant viršaus užmetame fetos gabalėlius bei kelias alyvuoges. 

  Skanaujame su paskrudinto batono riekele.

Mielinė riestė

   Kepu įvairius kepinius, tačiau niekaip neprisijaukinu mielinės tešlos. Tad šį pavasarį, visai prieš Velykas, išsikėliau sau uždavinį iškepti mielinę bobą. Na, kažką iškepiau,  tik boba vargu ar ją galima vadinti, daugiau į riestę panaši. Boba, mano galva, turi būti aukšta ir stora, o čia tokia sraigutė-riestutė susiraitė. Žodžiu, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, svarbu skonis tikrai geras ir grožiu nesiskundė. 

Tešlai reikia:

100 ml šilto pieno (jokiu būdu ne karšto!)

7 g sausų mielių

1 kiaušinis

2 kiaušinių tryniai

80 g cukraus

50 g sviesto

350 g miltų

1 citrinos žievelė

1 v. š. citrinos sulčių

25 g cukraus pudros

sviesto patepti

Įdarui reikia:

80 g sviesto

po 80 g razinų ir džiovintų spanguolių  

Tešlos lakštą susukame į volelį

  Šiltą pieną supilame į dubenį, suberiame 1 v. š. cukraus ir mieles. Išmaišome. Dar įberiame 2 v. š. miltų ir vėl išmaišome. Dubenį uždengiame švariu rankšluosčiu ir paliekame 10 min. šiltai. Per tą laiką kitame dubenyje sumaišome 1 kiaušinį, 2 kiaušinių trynius, 1 citrinos žievelę ir 1 v. š. citrinos sulčių bei lydytą sviestą (jau atšalusį) ir cukrų. Visus ingredientus maišome, kol ištirpsta cukrus. Tada supilame pieną su mielėmis. Sumaišome ir palengva įberiame miltus bei užminkome tešlą, kurią apdengiame rankšluosčiu bei paliekame šiltoje patalpoje apie 1 val. Tešla turi pakilti bent jau dvigubai. 

   Pakilusią tešlą padaliname į du vienodus gabalus. Vieną gabalą dedame į šaldytuvą, antrą plonai iškočiojame ir aptepame minkštu sviestu. Tada ant jo suberiame pusę nuplautų ir nusausintų razinų bei spanguolių. Imame vieną tešlos kraštą ir sukame į volelį. 

   Traukiame antrą tešlos gabalą ir atliekame analogiškas procedūras.

     Tešlos volelius perpjauname išilgai, tačiau ne iki paties galo, pačią viršūnėlę paliekame neįpjautą. Susukame 2 sraiges ir dar paliekame 30 min šiltai. Tada pašauname į iki180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 30-40 min, kol gražiai paruduoja. Ištraukus iš orkaitės - apibarstome cukraus pudra ir ragaujame su balinta kava.

Dar yra to paties recepto kitas variantas, kuomet tešla vyniojama į aukštį. Bet apie tai kitą kartą, kai kepsiu būtent tokius pyragus :)

Kiran Millwood Hargrave Malonės

 Viršelis. Kiran Millwood Hargrave Malonės (The Mercies), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, 368 psl.

 Apie knygą.1617 metų Kūčių dieną Vardės saloje – labiausiai į šiaurės rytus nutolusiame Norvegijos taške – dvidešimtmetė Marena Magnusdoter stebi tarsi iš niekur kilusią ūmią audrą. Lyg užkerėta, audra akimirksniu pasiglemžia visus keturiasdešimt salos vyrų, įskaitant Marenos tėvą, brolį ir sužadėtinį. Likusioms vienoms Vardės salos moterims nelieka kito pasirinkimo – tik visas negandas ir iššūkius atremti pačioms.

  Neilgai trukus, didžiuliam debesiui skandinant horizontą, į Vardę atplaukia grėsmingas žmogus. Paskirtas paties karaliaus, komisaras Absalomas Kornetas atvyksta iš Škotijos, kur, sklinda kalbos, rengė raganų teismus. Jo jaunutė žmona Ursa Vardės saloje pamato tai, ko niekada anksčiau nėra regėjusi, – nepriklausomas moteris. Tačiau Absalomas įžvelgia tik Dievo nepaliestą žemę, užtvindytą šventvagiško blogio.

  Malonės – tai tikrų įvykių – Vardės salos audros ir 1621 metų raganų teismų – įkvėpta istorija apie narsias moteris, pavojingą meilę, galingą blogį, pragaištingus prietarus ir karštligišką apsėdimą pačiame pasaulio pakraštyje.

  Kiran Millwood Hargrave (Kiranė Milvud Hargreiv, g. 1990) – prozininkė, poetė, dramaturgė. Studijavo Oksfordo ir Kembridžo universitetuose. Už literatūrą vaikams yra pelniusi apdovanojimų, tokių kaip „British Book Awards" ir „Waterstones Children's Book Prize". „Malonės" – jos debiutinis romanas suaugusiesiems, kuris tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu ir bus išleistas daugiau kaip 15 šalių. Autorė gyvena Oksforde su savo vyru ir kate.

  Mano nuomonė. Ši knyga yra apie moteris: apie jų laisvės troškimą, apie drąsą išgyventi atšiauriomis sąlygomis, apie draugystę ir išdavystę. Taip pat apie religinę beprotystę, žiaurumą, prisidengiant išvirkščia morale, kai Dievo vardu žudoma ir kankinama. Apie juodus viduramžius, kai inkvizicija buvo visagalė, ir visa, kas stojo jai skersai kelio, buvo nušluojama be jokio gailesčio. Tai istorija apie galios disproporciją ir skausmą. 

    Puiki knyga, kurią būtina perskaityti. Ją drąsiai galima lyginti su ,,Amžinybės fjordo pranašai", tik šioje istorija pasakojama iš moters pozicijų. 

Amy Lloyd Nekaltoji žmona

 Viršelis. Amy Lloyd Nekaltoji žmona (The Innocect Wife), Balto leidykla, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė, 335 psl.

Apie knygą. Amy Lloyd studijavo anglų kalbą ir kūrybinį rašymą Kardifo Metropoliteno universitete. 2016 m. ji tapo Daily Mail rengiamo „Pirmojo romano" konkurso nugalėtoja. Amy su partneriu ir dviem katėmis gyvena Kardife, Velse.

  Prieš dvidešimt vienus metus Denisas Dansonas buvo nuteistas už žiaurų vienuolikmetės nužudymą ir Altūnos kalėjime laukia mirties bausmės. Tačiau jo kaltumu abejoja ir dokumentinių filmų kūrėjai, ir interneto forumų dalyviai. Surinkę naujų įrodymų, jie pradeda Deniso išlaisvinimo kampaniją.

  Už tūkstančių mylių Anglijoje gyvena vieniša mokytoja Samanta. Nuo pirmo nedrąsaus jos laiško Denisui prasideda jų susirašinėjimas ir... meilė. Netrukus mergina apsisprendžia keisti savo gyvenimą ir skrenda per Atlantą palaikyti mylimojo.

  Rėmėjų pastangos nenueina veltui ir Samantos vyru jau tapęs Denisas išeina į laisvę. Tačiau greitai jaunoji žmona pastebi tai, kas priverčia suabejoti sutuoktinio nekaltumu...

   Mano nuomonė. Skaičiau ne vieną gerą atsiliepimą apie šią knygą, todėl bibliotekoje užsisakiau ir nekantraudama laukiau, kada galėsiu pradėti skaityti. Ir va, atsiverčiau  pirmą puslapį, antrą, trečią...šimtąjį, o to laukiamo efekto taip ir nebuvo. Gana vidutiniška knyga apie itin naivią vienišą moterėlę, įsimylėjusią kalinį ir tikinčią jo nekaltumu. Skaityti galima, nėra jau visai neskaitoma, tačiau iki gero psichologinio trilerio, mano nuomone, autorei dar gerokai reikia pasitempti.

Velykinė naminės varškės pascha

  Pascha nuo seno laikoma tradiciniu stačiatikių velykinio stalo (Пасха rusiškai reiškia Velykos) desertu. Tačiau dabar šį gardumyną šventėms mielai gamina ir kitų tikėjimų atstovai. Lietuviai – ne išimtis. Pabandžiau ir aš jį pasigaminti. Ir ne bet kaip, o tradiciniu būdu, t. y., su žaliais kiaušinių tryniais. Bet apie viską iš eilės...

   Pirmiausia, varškę paschai ruošiame iš vakaro. Nedidelei paschai pagaminti (maždaug 4 -ių žmonių šeimai) reikės:
1,5 l pieno
1,5 stiklinės grietinės
5 kiaušinių trynių

   Ant silpnos ugnies užverdame pieną. Trynius išplakame ir sumaišome su grietine. Mišinį supilame į verdantį pieną ir maišydami kaitiname iki susidarys  atsiskirs pasukos ir susidarys varškė. Visą turinį supilame į marlę, surišame ryšulėlį ir pakabiname. Paliekame per naktį nusivarvėti.

  

  Kitą dieną varškę iškratome į dubenį ir formuojame paschą.

Reikės:

0,5 stiklinės cukraus pudros

1 citrinos žievelės

120 g ištirpdyto sviesto

vanilės,

kapotų riešutų, cukatų, razinų, džiovintų spanguolių ar kitų mėgstamų ingredientų

  Į dubenį su varške supilame ištirpintą sviestą ir viską išmaišome iki vientisos masės.

 Suberiame cukraus pudrą, vanilę ir tarkuotas citrinos žieveles bei viską dar kartą atsargiai permaišome.

  Į gautą varškę įmaišome likusius (pasirinktus) ingredientus. Viskas! Dabar imame piramidės formos dubenėlį ir į jį sukrečiame paschos masę bei statome ų šaldytuvą kad sukietėtų.

   Šv. Velykų rytą traukiame iš šaldytuvo, išverčiame ant lėkštės, puošiame (arba ne :) ir dedame ant šventinio stalo. Skanaus! 

Daniel Speck Bella Germania

 

 Viršelis. Daniel Speck Bella Germania, leidykla Alma littera, Vilnius, 2019 m., iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė, 528 psl.

 Apie knygą. Daniel Speck'as – ne vieną apdovanojimą pelnęs vokiečių scenarijų ir bestselerių autorius. Gimė Miunchene, studijavo literatūrą, kino istoriją ir scenarijų rašymą. D. Speck'as – ir aistringas keliautojas. Įkvėpimo savo scenarijams ir knygoms jis semiasi iš žmonių, kuriuos sutinka keliaudamas, istorijų. „Bella Germania“ – jo debiutinis romanas.

   2014-ieji. Miunchenas. 36-erių mados dizainerės Julijos gyvenime pagaliau taip lauktas pakylėjimas – po ilgo ir alinančio darbo ją ir jos sukurtus drabužius pamato Milanas! Tačiau į moters gyvenimą įsiveržęs vyras apverčia jos pasaulį aukštyn kojomis.

  Narstydama savo giminės likimą, Julija seka tragiškos meilės istorijos, prasidėjusia dar 1954-aisiais, liniją. Net ir po daugelio metų justi, kad ši jautri šeimos drama tebepulsuoja aistra, kad joje būta apgavysčių ir nuoskaudų. O kartais viena gyvenimo klaida veda prie kitos. Tačiau kur glūdi pirmo neteisingo sprendimo šaknys ir ar galima išrauti su šaknimis viską – tėvynę, namus, mylimus žmones ir galiausiai tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų?

  Daugiasluoksnis romanas, pasakojantis apie kelis dešimtmečius besitęsiančią italų ir vokiečių šeimos istoriją, kupinas realių faktų, svajonių, neblėstančios meilės, išdavysčių, paslapčių ir didžių pasiaukojimų.

   Mano nuomonė. ,,Kas mes esame ir kuo norime būti?" – knyga prasideda  šia Hanifo Kureiši  citata iš knygos ,,Mano ausis prie tavo širdies". Galima būtų tęsti: Kur mūsų šaknys? Ar žmogus gali turėti dvi Tėvynes? Ar meilė viską nugali? 

  Meilės ir šeimos istorija besitęsianti per kelis dešimtmečius, nusidriekianti per dvi šalis. Pažangi, po karo sparčiai atsitiesianti, karo dulkėse palaidojusi prietarus ir drąsiai į ateitį žvelgianti Vokietija ir vis dar gilias šeimų tradicijas puoselėjanti Sicilija. Dvi šalys, dviejų žmonių likimai, susidūrus skirtingoms kultūroms, skirtingiems pasauliams. Ir ko vertas stabilumas, kurį išlaikyti siekiama bet kokiomis priemonėmis, ko verta šeima, sukurta ant melo pamatų?  Ar tikrai emigrantai yra Vokietijos ateitis ir kas nutinka, kai ekonomika patiria smukimą?  Visa tai, ir dar daugiau randame šioje knygoje, tačiau pagrindinė tema, besidriekianti per visą romaną yra savęs, savo šaknų, savo vietos gyvenime paieškos.

  Pasiilgote romantikos – skaitykite. Pasiilgote realių išgyvenimų – skaitykite.

Žemės riešutų sviesto sausainėliai

  Jau kuris laikas šaldytuve stumdomas stiklainiukas su riešutų sviesto likučiais. Nutariau, reikia kažką daryti, pvz., išsikepti skanių sausainių. Receptą nusižiūrėjau tinklaraštyje Easy Peanut Butter Cookies - Julia's Album

Reikės:

50 g sviesto 
80 g cukraus (geriau rudojo)
100 g žemės riešutų sviesto 
1 kiaušinis
160 g miltų (apytikriai)
1 šaukštelis kepimo miltelių

1 pakelis vanilinio cukraus

Gaminame:

Kambario temperatūros sviestą ištriname su cukrumi iki baltumo. Sudedame žemės riešutų sviestą – aš naudojau savo gamybos (žr. Sniegena: Riešutų sviestas). Įmušame kiaušinį ir dar kartą viską ištriname iki vientisos masės. Supilame miltus ir kepimo miltelius bei lengvai išmaišome, kol nelieka sausų miltų. 

Kepimo skardą  išklojame kepimo popieriumi. 

Į lėkštę supilame pakelį vanilinio cukraus.

 Arbatiniu šaukšteliu pakabiname tešlos gabalėlį ir tarp delnų formuojame mažus apvalius kamuolėlius. Kiekvieną kamuolėlį apvoliojame vaniliniame cukruje ir dedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Tarp kamuolėlių skardoje būtina paliki apie 5 cm tarpus, kadangi kepdami jie smarkiai išsiplečia.

 Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 minučių, kol sausainiai taps gražiai auksinės spalvos, o jų paviršius šiek tiek sutrūkinės.

   Iškepę sausainiai bus labai minkšti, todėl išėmę iš orkaitės, paliekame juos atvėsti kepimo skardoje bent 10 minučių. Vėsdami sausainiai sutvirtėja. 

   Iš nurodyto kiekio produktų iškepiau 23 sausainius. Lyginant su originalu, gal kiek plokštesni gavosi. Kitą kartą darysiu dar mažesnius rutuliukus ir stengsiuosi nesuploti :) O skonis? Skonis puikus, tiesiog tirpsta burnoje. Paragauti būtina! 

Labai moliūginis keksas

  Tęsiame moliūgo naikinimo akciją. Po moliūgo lazanijos (žr. Sniegena: Moliūgo lakštų lazanija), reikia ko nors saldaus-gardaus. Tebūnie moliūgų keksas.

Reikia:
400 g nulupto moliūgo
250 g miltų
150 g cukraus
3  kiaušinių
150 g sviesto (kambario temperatūros)
po saują riešutų (aš dėjau graikinius) ir  razinų
1 v. š. citrinų sulčių
1 a. š. kepimo miltelių
1 a. š. cinamono

1 a. š. maltų gvazdikėlių
1 a. š. vanilinio cukraus

1.  Kiaušinius išplakame su cukrumi (plakame pamažu, vis dėdami cukrų iki masė taps balta ir puri). Sudedame kambario temperatūros sviestą ir toliau paplakame iki vientisos konsistencijos.

2. Moliūgą smulkiai sutarkuojame (truputį smulkesne negu burokine tarka), apšlakstome citrina, apibarstome cinamonu, gvazdikėliais ir įmaišome į kiaušinių masę. Po truputį beriame išsijotus miltus, sumaišytus su kepimo milteliais. Galiausiai įmaišome pasmulkintus riešutus. Tešlą maišome tik tiek, kiek reikia, kad visi ingredientai susijungtų.

3. Tešlą pilame į sviestu pateptą ir miltais pabarstytą formą. Šauname į iki 200 C įkaitintą orkaitę ir kepame apie valandą, kol keksas gražiai paruduos ir ims skleisti nuostabų aromatą.  Traukiame iš orkaitės, kaičiame arbatą ir ragaujame. Skanaus!

Moliūgo lakštų lazanija

   Paskambino draugė – gelbėk, genda moliūgas. Tai va taip gavau dovanų didžiulį gabalą didžiulio moliūgo! Reikia kažką daryti, kitaip teks išmesti gerą daiktą. Pasivartau užrašus, pasidairau internete ir, prašom, jau gaminu moliūgo lazaniją :)

Reikia:
1 kg jau nulupto moliūgo
120 g lęšių (aš naudojau geltonuosius)
400 g skardinė luptų konservuotų pomidorų savo sultyse  

kupino v. š. pomidorų pastos
1 svogūno
2 česnako skiltelės
0,5 šaukšto džiovinto raudonėlio

druskos

maltų pipirų
šiek tiek aliejaus
150 - 200 g fermentinio sūrio (kokio turite šaldytuve)
40 ml 10 proc. grietinėlės arba pieno
40 g pelėsinio sūrio  trupinių (naudojau Vilkyškių pieninės ,,Memel Blue")

   1. Moliūgą supjaustome kiek įmanoma plonesnėmis juostelėmis ir sudedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos vienu sluoksniu. Apšlakstome aliejumi ir pašauname kepti į iki 180C įkaitintą orkaitę apie 15 min., kol suminkštės (tikslus kepimo laikas priklausys nuo riekelių storio ir jūsų orkaitės galingumo). Riekelės turi būti minkštos, bet išlaikyti savo formą.

    2. Kol kepa moliūgas pasūdytame vandenyje išverdame lęšius.  Svarbu nepervirti, lęšiai turi išlaikyti savo formą.

   3. Į keptuvę su įkaitintu aliejumi dedame smulkiai supjaustytą svogūną, po minutės - smulkiai kapotą česnaką ir pakepiname, iki jie suminkštės. Pilame pasmulkintus konservuotus pomidorus iš skardinės, o sulčių tiek, kad padažas nebūtų per skystas. Įdedame šaukštą pomidorų pastos. Beriame džiovintą raudonėlį, skaniname pipirais ir druska. Sumaišome ir patroškiname, kol viskas sukris ir taps vientisu padažu. Įdedame išvirtus  lęšius ir išmaišome. paliekame šiek tiek praaušti.

     4. Sutarkuojame fermentinį sūrį ir jį sumaišome su grietinėle. Grietinėle reguliuokite masės klampumą - neturi labai sunkiai maišytis, bet ir nesitepti kaip kremas.

      5. Sluoksniuojame lazaniją:

    Formos dugne paskleidžiame ploną sluoksnį pomidorų ir lęšių padažo. Ant viršaus klojame moliūgo riekeles, kol uždengiame visą indo plotą. Vėl dedame padažo sluoksnį, ant jo  – sūrio masę (jeigu norite, galite pabarstyti šviežių baziliko lapelių, čia labai tiks).

    Tada vėl dedame moliūgų sluoksnį, vėl padažą ir taip sluoksniuojame, kol ingredientai pasibaigs. Man gavosi trys sluoksniai moliūgo. Viršutinis sluoksnis turėtų būti pomidorų ir lęšių padažo, kurį apiberiame pelėsinio sūrio trupiniais.

        6. Lazaniją pašauname į iki 200 C įkaitintą orkaitę ir kepame apie  40 minučių.

        Skanaus !

Noah Gordon Gydytojas Avicenos mokinys

  Viršelis. Noah Gordon Gydytojas Avicenos mokinys (The Physician), leidykla Alma littera, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius, 712 p.

  Apie knygą. Noah Gordon gimė 1926 m. lapkričio 11 d. Masačusetso valstijos Vorčesterio mieste. Jam besimokant paskutinėse klasėse prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, todėl baigęs mokyklą jis nusprendė tapti jūrų pėstininku. Nors Noah Gordon buvo daltonikas ir nešiojo akinius, nepaisant to, jis buvo priimtas ir tapo JAV karinių pajėgų pėstininku. Po karo tėvai norėjo, jog Noah siektų mediko karjeros, jis nusprendė tapti žurnalistu ir apie tai nepranešęs tėvams pakeitė savo studijas. Praleidęs keletą metų Niujorke, grįžo į Masačusetsą, kur dirbo įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir prisidėjo prie keleto medicinos ir mokslo žurnalų leidybos. Kai jo rankraštį teigiamai įvertino leidėja ir pasiūlė pagalbą publikuojant jį, Noah Gordon apsisprendė tapti rašytoju. Jo knyga ,,Gydytojas, Avicenos mokinys" nukelia mus į viduramžių Anglijos rūką, senosios Persijos prabangą ir dykumos karštį. 

 Robui Koului buvo vos devyneri, kai jis pirmą kartą rankomis pajuto ledinį mirties dvelksmą. Likęs našlaitis, berniukas suprato: jo pašaukimas – gydyti žmones. Bet ko galėtų išmokyti jį priglaudęs barzdaskutys? Net jeigu šis, kaip dauguma to meto barzdaskučių, gali daryti paprastas operacijas ir pagydyti menkus negalavimus. Metų metus Robas su globėju klajoja po Angliją, jausdamasis bejėgis padėti ligoniams, kol vieną dieną išgirsta apie negirdėtus stebuklus tolimojoje Persijoje darantį didį gydytoją – Aviceną. Jaunuolis užsidega ryžtu tapti jo mokiniu. Bet krikščionių ir musulmonų pasauliai nesutaikomai susipriešinę – ar Robas turi nors menkiausią galimybę musulmonų krašte mokytis medicinos paslapčių? Ir kas bus, kai jaunuolis susidurs su žmogiškais jausmais ir dideliais išbandymais?

  Mano nuomonė. Pirmoji trilogijos apie Koulų dinastiją knyga. Pradžių pradžia, nukelianti skaitytoją į XI a. Angliją bei supažindinanti su to meto buitimi ir būtimi. Purvas, ligos, šarlatanizmas ir inkvizicijos siautėjimas. Įdomu sekti Robo  Koulo klajonių kelią, vedantį per Europos valstybes, jo gyvenimą ir mokslus Persijoje. Įtampa tarp krikščionių ir musulmonų trukdo siekti užsibrėžtų tikslų: Avicenos akademija nepriima krikščionių, o gimtojoje Europoje niekas nepasitiki iš saracėnų įgytomis medicinos žiniomis. Kaului tenka apsimesti žydu ir gyventi jų bendruomenėje, kad galėtų semtis medicinos žinių iš iškilių to meto Persijos gydytojų.  Viskas, kas šiuolaikiniame pasaulyje laikoma pažanga, atėjo iš Rytų – taip galima būtų apibūdinti šios knygos pagrindinę mintį. 

  Puikus kūrinys istorinių romanų mėgėjams, nuosekliai atskleidžiantis XI a. skirtingų bendruomenių gyvenimo niuansus, leidžiantis bent maža dalele susipažinti su šalimi, kurioje išsivystė medicinos mokslas. Ir pasidžiaugti, kad buvo tokių žmonių, kaip Kaulas (o aš tikiu, kad buvo), kurie vardan žinių ir pažangos nepabūgo atsisakyti savo tikėjimo, pasipriešinti valdovams ir siekti tikslo bet kokiais būdais. 

Chris Carter Šešėlis naktyje

Viršelis. Chris Carter Šešėlis naltyje (The Night Stalker), leidykla Jotema, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė, 368 psl.

  Apie knygą. Į Los Andželo apygardos morgą atvežamas neatpažintos moters kūnas. Mirties priežastis — neaiški. Nesimato jokių prievartos žymių, išskyrus tai, kad užsiūta intymi vieta. Bet patologą labiausiai pribloškia, kai jis pamato, kad žudikas kažką paliko moters viduje. Kažką tokio šiurpaus, kad Los Andželo policijos departamento Žmogžudysčių skyriaus detektyvas Robertas Hanteris skubiai atšaukiamas nuo visų darbų imtis šios bylos.

  Po kelių dienų randamas dar vienas kūnas. Kaip ir pirmoji auka, ši moteris irgi užsiūta; taip pat ir jos kūne kažkas palikta; kažkas taip išmoninga, kaip ir groteskiška...

Ir tai dar ne pabaiga.

   Kai tirdamas žmogžudystes susiduria su dingusio asmens byla, su kuria dirba detektyvė Vitnė Majers, Hanteris ima įtarti, kad žudikas galbūt įkalinęs dar kelias moteris. Netrukus Robertas pasijunta ir pats tapęs taikiniu, kurį medžioja žudikas, toks pasibaisėtinas, kokio detektyvas negalėjo nė įsivaizduoti, grobuonis, kurio praeitis dengia siaubingą paslaptį ir kuris nė neketina sustoti...

   Italų kilmės rašytojas Chrisas Karteris (Chris Carter), gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgesį. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrinėjo daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus. 1990 m. Chrisas Carteris išvyko į Los Andželą ir dešimt metų glam roko grupėse grojo gitara. Vėliau, palikęs muzikos verslą, ėmėsi literatūros. Šiuo metu gyvena Londone ir sėkmingai kurpia didelio populiarumo tarp skaitytojų sulaukiančius detektyvus.

  Mano nuomonė. Trečioji nenugalimųjų Roberto Hanterio ir Karloso Garsijos byla, tokia pat paini ir įtraukianti, kaip ir ankstesnės. Šiuo kartu nusikaltimų priežastis – tėvų nesantaika, pasibaigusi tragedija. Kaip vaiko protas suvokia meilę ir priima netikėtą smurtą šeimoje. Kas gali nutikti po daugybės metų netikėtai iškilus prisiminimams. Autorius ne tik puikus detektyvų rašytojas, bet ir geras psichologas, savo žinias ir nuojautas perkėlęs į Roberto Hanterio personažą, kuris tiesiog žavi skaitytoją savo erudicija ir neleidžia padėti knygos iki bus išnarpliota byla. 

Trinta pievagrybių sriuba

 

Reikia:

400 g pievagrybių

250 g grietinėlės (10 proc)

300 g daržovių arba vištienos sultinio

a. š. muskato riešuto

2 v. š. miltų

50 g sviesto

druskos

pelėsinio sūrio

   Puode ištirpdome sviestą, sudedame nuplautus griežinėliais supjaustytus pievagrybius ir truputį juos apkepame, kol suminkštės. Paskaniname muskato riešutu, druska. Suberiame miltus ir gerai išmaišome. Įpilame pusę sultinio ir viską sutriname blenderiu. Supilame likusį sultinį ir grietinėlę. Verdame apie 15 min. ant mažos ugnies kartais pamaišant.

   Pelėsinį sūrį galima įdėti į sriubą baigiant virti, tačiau aš juo gardinu sriubą, jau supilstytą į lėkštes. Gauname 2-3 porcijas (priklausomai, kaip išalkę esate :) labai sočios ir gardžios sriubos.

   Pastebėjimas, prie šio patiekalo itin dera skrudintos baltos duonos riekelė.

Špinatų biskvito, želė ir maskarponės kremo tortas

   Tortas, kuris puikiai dera prie pavasarinės nuotaikos – pasidengęs žalia samanėle, prasimušusia pro balto sniego patalus ir pasipuošusia raudonų uogų kekėmis. Kepam, ragaujam, ir pavasaris netruks ateiti. O receptą nusižiūrėjau mano dažnai lankomoje ,,Skanaus maisto pasaulis" svetainėje facebook'e

Biskvitui reikia:
150 g špinatų
2 nedideli kiaušiniai
80 g cukraus
1 a. š. kepimo miltelių
1 v. š. vanilinio cukrau

 80 g aliejaus

220 g miltų

Želė sluoksniui reikia:
1 pakelis braškių želė

200 g braškių

Grietinėlės sluoksniui reikia:

250 g maskarponės sūrio

250 grietinėlės 35 proc.

2 v. š. cukraus pudros

3 lapeliai želatinos

  Pradžioje - želė, kurią gaminame kaip nurodyta ant pakelio. Pravėsusią plonu sluoksniu užpilame ant gabaliukais supjaustytų braškių (pora uogų pasiliekame papuošimui). Paliekame stingti. Želė indas turi būti tokio pat skersmens, kaip ir torto forma.

    Dabar – biskvitas. Kiaušinius, cukrų ir vanilinį cukrų išplakame iki purumo. Špinatus sublenderiuojame su aliejumi iki vientisos konsistencijos ir supilame į kiaušinių plakinį. Išmaišome, tada pamažu pilame miltus ir kepimo miltelius, toliau maišome kol gauname vientisą  tešlą, kurią supilame į torto formą (aš kepiau 16 cm skersmens formoje) ir pašauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 40 min.

   Kol kepa biskvitas, išplakame grietinėlę ir sumaišome su maskarponės sūriu ir cukrumi.  Želatinos lapelius paruošiame taip, kaip rašo ant pakelio (išbrinkiname šaltame vandenyje, tada kaitiname, kol ištirps ir atvėsiname) ir įmaišome į maskarponės masę.

    Iškepusį biskvitą išimame iš formos ir paliekame aušti. 

   Liko pagrindinis darbas – suformuoti tortą. Biskvitui nupjauname viršūnę (jei biskvitas labai sausas, sulaistome jį pasaldintu vandeniu, arba sultimis, arba romu) ir atidedame į šoną. Biskvito pagrindą grąžiname į formą, ant jo dedame sustingusią želė masę, ant jos – maskarponės sūrio masė. Nupjautą biskvito viršūnę sutriname tarp pirštų. Trupiniais, tarsi žalia samana, nuklojame torto viršų. Papuošiame braškėmis ir dedame į šaldytuvą 5-6 valandoms (aš laikiau per visą naktį), kad visi sluoksniai sustingtų ir suliptų. 

   Tuo pačiu principu bandžiau kepti ne tik tortą, bet ir keksiukus. Vaizdas buvo žavus, tačiau skoniu nusileido tortui – buvo kiek sausoki. Manau reiktų pilti daugiau aliejaus arba dėti sviesto, o gal trumpiau kepti. Tiesa, šiems gardumynams naudojau braškes ir braškių želė, tačiau drąsiai galima eksperimentuoti ir su kitomis uogomis bei rinktis kitą, jums labiau patinkantį želė skonį.

Gražaus pavasario ir skanaus!

Chris Carter Egzekutorius

   Viršelis. Chris Carter  Egzekutorius(The Executioner), leidykla Jotema, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė, 400 psl.

  Apie knygą. Vienoje Los Andželo bažnyčioje prie altoriaus laiptų randamas kruvinas kunigo kūnas: teismo medicinos ekspertų komanda ant jo krūtinės aptinka krauju užrašytą trejetą.

   Iš pradžių detektyvui Robertui Hanteriui pasirodė, kad tai ritualinė žmogžudystė, bet kai vėliau atsirado daugiau lavonų, teko pakeisti nuomonę. Visi tie žmonės buvo nukankinti nusikaltėlio, puikiai žinojusio, ko aukos savo gyvenime labiausiai bijojo, taigi, visos aukos mirė patyrusios žodžiais nenusakomą košmarą.

  Robertas Hanteris leidžiasi medžioti itin žiauraus ir gudraus žudiko, ko gero, gebančio skaityti žmogaus mintis. Nusikaltėlio, kuris viską išmano apie kiekvieno giliausiai slepiamą jausmą — baimę.

  Italų kilmės rašytojas Chrisas Karteris (Chris Carter), gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgesį. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrinėjo daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus. 1990 m. Chrisas Carteris išvyko į Los Andželą ir dešimt metų glam roko grupėse grojo gitara. Vėliau, palikęs muzikos verslą, ėmėsi literatūros. Šiuo metu gyvena Londone. „Krucifiksas" buvo pirmasis Chriso Carterio romanas, antrasis — ,,Egzekutorius".

  Mano nuomonė. Detektyvas labai aktualia tema – patyčios. Kokias emocines traumas patiria vaikai, iš kurių tyčiojamasi ir kas gali nutikti gyvenime jau suaugusiems žmonėms, patyrus emocinį sukrėtimą. Kaip ir knygoje ,,Krucifiskas", taip ir šioje, realybė atkuriama be pagražinimų, su žiauriomis nusikaltimų detalėmis. Nežinau, ar tai būtina, tačiau skaitytoją priverčia įsitempti ir sekti detektyvo Hanterio tyrimą labai įdėmiai iki pat galo, kuris man nebuvo toks nuspėjamas, kaip pirmoje šio autoriaus knygoje. Kaip minėjau, Chris Carter knygos skaitosi labai lengvai ir greitai, todėl jau dabar ant naktinio stalelio laukia trečioji Roberto Hanterio byla.  

Chris Carter Krucifiskas

 Viršelis. Chris Carter Krucifiskas (The Crucifix Killer), leidykla Jotema, 2018 m., iš anglų kalbos vertė Vilma Krinevičienė, 384 psl.

  Apie knygą. Apleistame name Los Andžele randama jauna išniekinta ir žiauriai nužudyta moteris. Ant sprando jai išraižytas keistas dvigubas kryžius — tai psichopato, žinomo kaip Krucifiksas, ženklas.

  Bet ar taip galėtų būti, nes prieš dvejus metus Krucifiksas buvo sugautas, nuteistas ir jam įvykdyta mirties bausmė. O gal jį kas nors mėgdžioja? Nejaugi Žmogžudysčių skyriaus detektyvui teks pripažinti tai, apie ką nenori nė pagalvoti? O gal tikrasis Krucifiksas vis dar laisvėje ir erzina Hanterį, kuriam niekaip nepavyksta jo atskleisti ir sugauti? Roberto Hanterio ir jo naujojo partnerio laukia nesuvokiamas košmaras...

  Italų kilmės rašytojas Chrisas Karteris (Chris Carter), gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgesį. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrinėjo daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus. 1990 m. Chrisas Carteris išvyko į Los Andželą ir dešimt metų glam roko grupėse grojo gitara. Vėliau, palikęs muzikos verslą, ėmėsi literatūros. Šiuo metu gyvena Londone. „Krucifiksas" — pirmasis Chriso Carterio romanas.

  Mano nuomonė. Pažintis su dar neskaitytu detektyvų autoriumi ir jo sukurtu veikėju Robertu Hanteriu manęs nenuvylė. Nors kūrinys parašytas taikant tradicinį detektyvų rašymo šabloną, – ir ką čia nauja šiame žanre besugalvosi – knyga tikrai verta dėmesio. Vienos ar dviejų dienų dėmesio, nes skaitosi labai greitai ir lengvai, deja, taip pat lengvai po kelių dienų ir pasimiršta. Tačiau tokia jau šio žanro specifika: suintriguoti skaitytoją, išlaikyti jo dėmesį iki pabaigos, o užvertus paskutinį puslapį priversti ieškoti to autoriaus kitos knygos. Chris Carter atveju ši formulė tikrai veikia :)

 Daugelis rašo apie knygoje aprašomus žiaurumus. Taip, jų yra, tačiau ne tiek, kad norėtum padėti knygą į šalį. Siužetas paremtas viena policijos klaida, kuri atneša itin sunkias pasekmes. Žudiką identifikavau įpusėjusi knygą, tačiau tai netrukdė mėgautis skaitymu ir psichologinėmis įžvalgomis bei autoriau labai aiškiai sudėliotais žmogžudysčių motyvais.  Dideles simpatijas kelia Robertas Hanteris ir jo partneris Karlosas Garsija – detektyvų pora, puikiai papildantys vienas kitą. Robertas Hanteris yra labai stiprus personažas, kurio charakteris sukurtas, manau, įdedant daug asmeninės autoriaus patirties. Puikus kąsnelis detektyvų mėgėjams.