Jean-Christophe Grangé Akmenų sinodas

Vienas sakinys. ,,Žinai tokią taisyklę: kai išsemiama visa įmanoma, kas lieka?  Tai, kas neįmanoma." (161 psl.)

    ,,Tai mūsų įšventinimo paslaptis. Dvasia pirmesnė už materiją. Dvasia gali būti kiekviename atome, kiekvienoje dalelėje. Dvasia - visatos dalis. Nemateriali jėga, kurianti konkrečią tikrovę."  (457 psl.)

Žanras. Detektyvas su fantastikos elementais.

Viršelis. Jean-Christophe Grangé   Akmenų sinodas (La Concile de pierre), leidykla ,,Baltos lankos", 2008 m., iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, 478 puslapiai.

Apie autorių.  „Prancūziškuoju Stivenu Kingu“ kartais tituluojamas mistinių detektyvų autorius Jean’as-Christophe’as Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961, Paryžiuje), prieš atsidėdamas vien grožinei kūrybai, ilgą laiką dirbo laisvuoju žurnalistu, bendradarbiavo su daugeliu garsių periodinių leidinių, o vėliau šią tiriamosios žurnalistikos patirtį sėkmingai pritaikė plėtodamas atskiras tematines linijas savo romanuose. Visame pasaulyje išgarsėjo jau antruoju savo trileriu Purpurinės upės, kuris pelnė jam kultinio rašytojo šlovę ir buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų. ,,Akmenų sinodas" - trečioji Jean-Christophe Grangé   knyga (2001 m.). Rašytojas yra vedęs - žmona žurnalistė Virginia Luc. Pora turi tris vaikus: Louis, Mathilde ir Yse.

Apie knygą. Kai žavi trisdešimtmetė paryžietė mokslininkė Diana Tiberž Tailande įsisūnija berniuką, ji nė nenumano, kokie košmarai jos laukia. Kraupi autoavarija, kiti paslaptingi įvykiai, keistos ir žiaurios žmogžudystės. Tiesos paieškos ją nuveda į Mongolijos taigą, pas šamanus. Į akmenų sinodą. Atsiveria siaubinga Atominio centro praeitis… Žmogaus ir gamtos dvasios vienis. Kokį vaidmenį tame siaubingame chaose vaidina jos įsūnis?  

Akmenų sinodas nukelia skaitytoją prie fantastikos krantų, tačiau išsaugo kvapą gniaužiančią detektyvo su žmogžudystėmis ir keistais reiškiniais estetiką, skaitytojams gerai pažįstamą iš leidyklos „Baltos lankos“ serijoje „Savaitgalio detektyvas“ išleistų romanų „Purpurinės upės“ ir „Juodoji linija“.                                                        

Mano nuomonė. Tai ne tik trečia Jean-Christophe Grangé parašyta knyga, bet ir trečia mano skaityta šio autoriau knyga (,,Miserere", ,,Purpurinės upės"). Knygelė nedidelio formato, išleista ,,Savaitgalio detektyvas" serijoje, rodos, viens-du ir sugraušiu pasimėgaudama per porą vakarų. Deja, skaitėsi labai lėtai, sunkiai ir įspūdį paliko ne patį geriausią. Kaip ir kitose Grangé detektyvuose - daug sveiku protu nesuvokiamų, mistinių žmogžudysčių, tačiau šioje knygoje dar ir sovietmetis, išnaikinta cevenų tauta, šamanai, amazonės ant elnių, žmonės persikūnijantys į gyvūnus... Visko per daug, per tiršta, nuslystama nuo detektyvo žanro ir pereinama į fantastikos žanrą. Gal kam ir patiks tokia žanrų kaita, man - ne.
Įvertinimas. 2/5

Ekranizacija. ,,Akmens brolija" (Le Concile de Pierre), 2006, rež.: Guillaume Nicloux, vaid.: Monica Bellucci, Moritz Bleibtreu, Catherine Deneuve,  šalis: Prancūzija, Italija, Vokietija.

 

Khaled Hosseini Bėgantis paskui aitvarą

   Vienas sakinys. ,,Vagystė yra viena iš nedovanotinų nuodėmių, visų nuodėmių bendras vardiklis. Kai nužudai žmogų, tu pavagi gyvybę. Tu pavagi jo žmonos teisę į vyrą, atimi iš vaikų tėvą.  Kai pameluoji, tu pavagi kažkieno teisę į teisybę. Kai sukčiauji, tu pavagi teisę į dorumą."

  ,,Karas nepanaikina padorumo. Kare padorumas būtinas, net labiau, nei taikos metu."

   Žanras. Romanas

   Viršelis. Khaled Hosseini Bėgantis paskui aitvarą (The Kite Runner), leidykla Jotema, 2007 m., iš anglų kalbos vertė Mykolė Lukošienė, 359 puslapiai.

  Apie autorių. Khaled Hosseini gimė Kabule, Afganistane, 1965 m. Jo tėvas buvo Afganistano užsienio reikalų ministerijos diplomatas, motina - persų kalbos ir istorijos mokytoja. 1976 m. Khaled tėvą išsiuntė diplomatiniam darbui į Paryžių. Drauge išvyko visa šeima. 1980 m. jie buvo pasiruošę grįžti į Kabulą, tačiau Afganistane įvyko perversmas  ir prasidėjo sovietų armijos invazija. Hosseini šeimai buvo suteiktas politinis prieglobstis JAV. Jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje. 1984 m. Khaled Hosseini baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Santa Clara universitetą, kur 1988 m. įgijo biologijos bakalauro laipsnį, o 1993 m. Kalifornijos universitete įgijo medicinos magistro laipsnį. Vėliau Khaled baigė rezidentūrą Cedars-Sinai medicinos centre Los Andžele ir dirbo praktikuojančių terapeutu nuo 1996 iki 2004 metų.

  Savo pirmąjį romaną  ,,Bėgantis paskui aitvarą" (The Kite Runner) Khaled Hosseini pradėjo rašyti dar dirbdamas terapeutu.  2003 metais šią knygą publikavo Riverhead Books. Niekas nesitikėjo, kad debiutas bus toks sėkmingas ir knyga taps tarptautiniu bestseleriu. Po tokios sėkmės Khaled Hosseini  metė mediko praktiką ir atsidėjo vien rašymui. Tais pačiais metais jis, po 38 metų pertraukos, vėl apsilankė Afganistane, kur rinko medžiagą savo antrai knygai.  2007 metų gegužę pasirodė romanas ,,Tūkstantis saulių skaisčių" (A Thousand Splendid Suns), taip pat visus metus išsilaikęs bestselerių sąrašuose. 2013 m. išleidžiamas trečiasis šio autoriaus romanas ,,Ir aidėjo kalnai" (And The Mountains Echoed).

   Šiuo metu  Khaled Hosseini su žmona Roya ir dviem vaikais gyvena  Šiaurės Kalifornijoje.

  Siužetas. Stulbinantis K. Hoseinio romanas prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę atkakliai persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl ko šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.

   Štai ką apie knygą sako Khaled Hosseini:

,,Manęs dažnai klausia apie šią knygą, ypač dažnai teiraujasi, ar tai nėra užslėpta autobiografija. Ne, taip nėra. „Bėgantis paskui aitvarą“ istorija didžiąja dalimi yra išgalvota. Tačiau, kaip dažniausiai būna grožinėje literatūroje, knygoje persismelkia ir autobiografiniai motyvai. Aštuntojo dešimtmečio Kabulas, socialinė sankloda, politinė aplinka – visa tai atkeliauja iš mano stebėjimų, prisiminimų. Mes su broliu leisdavome aitvarus – tai knygoje žaidžia Amiras ir Hassanas, su broliu, kaip ir Amiras bei Hassanas, mes mėgome vakarietiškus filmus, ypač vesternus. Turbūt labiausiai mano paties gyvenimą primenantys skyriai yra iš gyvenimo JAV, kur Amiras ir Baba bando susikurti naują gyvenimą. Aš taip pat atkeliavau į JAV kaip imigrantas ir gerai prisimenu tuos pirmuosius metus Kalifornijoje, tą sudėtingą asimiliavimąsi į vietos kultūrą." 
  Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygos-begantis-paskui-aitvara-autorius-khaledas-hosseini-rasytojo-darbas-yra-kalbeti-apie-dalykus-apie-kuriuos-nenorime-kalbeti-286-328336#ixzz3OhRP6jLs

  Ekranizacija. 2007 m. JAV. Režisierius Marc Forster. Vaidina: Shaun Toub, Khalid Abdalla, Atossa Leoni, Sayed Jafar Masihullah Gharibzada, Zekeria Ebrahimi ir kiti. Trukmė: 122 min.

  Mano nuomonė. Tai viena iš tų knygų, kurią reikia perskaityti. Knygoje gražia kalba (ačiū vertėjai) pasakojama apie bendražmogiškus dalykus - draugystę, meilę, išdavystę, kaltę, atgailą ir atleidimą. Dalykus, kurie neturi sienų, nepavaldūs laikui.  Ne, tai nėra gilus filosofinis traktatas ar kažkas panašaus. Tai tiesiog puikus grožinės literatūros kūrinys, kuris užvaldė mano jausmus, pasiekė širdį ir, manau,  ilgam išliks atmintyje.  

 Įvertinimas. 5/5

Tess Gerritsen Mefisto klubas

Vienas sakinys. "Jų laimė buvo tarsi cukraus vatos voratinklis, įtraukiantis jį į jų pasaulį, kuriame buvo vien meilė, šviesa ir juokas."

  ,,Didžiausią pasitenkinimą teikia tas laimėjimas, - sakė ji, - kurio esi priverstas laukti."

 Žanras. Detektyvas.

 Viršelis. Tess Gerritsen  Mefisto klubas (The Mephisto Club), leidykla Jotema, 2014 m. iš anglų kalbos vertė Paulina Kruglinskienė, 367 puslapiai.

 Apie autorių. Tess Gerritsen gimė 1953 m. San Diego mieste, išeivių iš Kinijos šeimoje. Jos tikrasis vardas yra Terry, tačiau mes ją pažįstame literatūriniu slapyvardžiu - Tess Gerritsen. Nuo vaikystės Terry su broliu dažnai buvo vedami žiūrėti siaubo filmų, nes mamai tai buvo didžiausia pramoga.  Čia būsima rašytoja gavo pirmąsias šio žanro pamokas.  Terry nuo mažens svajojo tapti rašytoja, tačiau  jos šeimai rašytojo profesija kėlė abejonių, todėl mergina buvo skatinama rinktis medikės profesiją. 1975 m. Terry Stanfordo universitete baigė antropologijos bakalauro studijas ir išvyko toliau studijuoti mediciną Kalifornijos San Francisko universitete. 1979 m. įgijo medicinos daktaro laipsnį, ištekėjo už Jacob Gerritsen, taip pat gydytojo, ir  persikėlė gyventi į Honolulu (Havajai), kur gimė  du jų sūnūs.

  Motinystės atostogų metu ji parašė trumpą istoriją  fantastikos kūrinio konkursui "On Choosing the Right Crack Seed"  viename iš Honolulu žurnalų. Jos istorija laimėjo pirmąją vietą ir buvo apdovanota  500 $ premija.

  Įkvėpta pripažinimo T. Gerritsen toliau rašė, kūrybą derindama su gydytojos darbu. Pirmieji rašytojos kūriniai – romantiški trileriai, jie niekur nebuvo publikuojami ir, kaip pati rašytoja teigė, buvo „bandymai“. 1987-aisiais jos pirmąjį romaną ,,Call after Midnigh" nupirko Harlequin Intrigue literatūros agentas ir jį išleido. Knyga sulaukė išskirtinio skaitytojų dėmesio. Pagaliau įsitikinusi, kad jos pašaukimas yra literatūra, autorė atsidėjo vien tik kūrybai.

   1996 m. T. Gerritsen išleido savo pirmąjį medicininį trilerį, pavadintą „Donoras“ (Harvest). Jis puikiai debiutavo „New York Times“ bestselerių sąraše. Šį kūrinį įkvėpė į pensiją išėjęs detektyvas. Jis autorei papasakojo apie tai, kaip Maskvos gatvėse  buvo grobiami vaikai  ir kaip organų donorai išsiunčiami į užsienį. Rašytoja laimėjo du gerai žinomus apdovanojimus: Nero Wolfe premiją („Dingusios“) ir Rita premiją („Chirurgas“). 2001 m. T. Gerritsen pradeda rašyti seriją knygų, kurių pagrindinės veikėjos yra detektyvė Jane Rizzoli ir gydytoja Maura Isles.  

   Šiuo metu rašytoja gyvena  Camden, Meinas.

   Trumpai.  Kalėdos atneša į Bostoną ne džiaugsmą, o siaubą. Jų išvakarėse Bostono teismo medicinos ekspertė Mora Ailz ir detektyvė Džeinė Ricoli iškviečiamos į aplūžusį namą, kuriame buvo žiauriai nužudyta moteris. Ant sienos veidrodiniu būdu krauju lotyniškai užrašyta: Aš nusidėjau.

  Antras moters kūnas randamas ant Biken Hilo kalvos, prie pat “Mefisto klubo” vadovo namų. Tai slapta draugija, savo gyvenimą paskyrusi blogiui tyrinėti. Ant durų vėl išbraižyti senoviniai simboliai.

  Su tokiu šiurpinančiu siaubu Bostono policijos departamentui dar neteko susidurti. Ir vienintelis Moros Ailz kelias jį įveikti – kreiptis į žmones, kurie sakosi nusimaną apie patį šėtoną.

   Mano nuomonė. Iki šios knygos man neteko susidurti su Tess Gerritsen kūryba. Esu girdėjusi, kad tai puiki detektyvų rašytoja, išmoninga interpretuotoja, intriguojančių siužetų autorė. Todėl bibliotekoje, naujų knygų lentynoje pamačiusi Tess Gerritsen knygą, čiupau ją.

   Deja, perskaičiau ir supratau, kad man pakliuvo, ko gero, ne pats geriausiai jos kūrinys. Skaitėsi labai greitai, tačiau siužetas - mistinis, demoniškas, apipintas simboliais - nepateikė nieko nauja, nebuvo itin intriguojantis, greičiau atvirkščiai, buvo nesunkiai nuspėjamas. Gal per daug tikėjausi, tad ir nusivyliau. Tačiau nepraradau vilties, tikrai dar skaitysiu šios autorės knygas - noriu sužinoti jos populiarumo priežastis :)

  Įvertinimas. 2/5

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

 

 

Colleen McCullough Prisilietimas

Vienas sakinys. ,,Koks skirtumas tarp amžinybės trukmės ir to, kiek angelų gali šokti ant smeigtuko galvutės?"

Žanras. Meilės romanas.

Viršelis. Colleen McCullough  Prisilietimas (The Touch), Tyto alba, 2010 m., iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 600 puslapių.

Apie autorių.  Colleen McCullough (Kolina Makalou) gimė 1937 m. birželio 1 d. Naujojo Pietų Velso mieste Velingtone, James ir Laurie McCullough šeimoje. Colleen vaikystė prabėgo siaučiant Antrajam pasauliniam karui.  Maloniausi užsiėmimai tuo metu Colleen buvo piešimas ir rašymas - jos literatūriniai talentai pradėjo skleistis būnant vos penkerių. Tačiau sunki materialinė padėtis privertė siekti patikimesnį uždarbį žadančios karjeros, baigusi mokyklą Colleen įstojo į Sidnėjaus universitetą, medicinos specialybę. Baigusi mokslus ji pradėjo dirbti neurologijos srityje, Royal North Shore ligoninėje Sidnėjuje. 1963 m. persikraustė gyventi į Jungtinę Karalystę. Keletą metų dirbo vaikų ligoninėje Londone bei Midlando neurologijos ir neurochirurgijos centre Smetvike, netoli Birmingamo, kol ją paviliojo Jungtinės Amerikos Valstijos. Čia jai buvo pasiūlytas darbas Konektikute, Yale'io vidaus ligų medicinos mokyklos tyrimų grupėje. Ten ji praleido dešimt laimingų metų: studijavo, dėstė, o laisvalaikiu atsidėdavo tapybai ir rašymui. 1970 m. ji įsikūrė Norfolko saloje, kur sutiko savo būsimą vyrą Ric Robinson. 

   Nors akademinėje srityje jai klojosi puikiai, tačiau kaip moteriai mokslininkei jai mokėjo maždaug perpus mažiau nei vyrams, dirbusiems tą patį darbą. Ji ne tik skaudžiai juto šią neteisybę, bet ir suvokė, kad ateityje tokia padėtis nieko gero nežada. Nusprendusi, kad reikia papildomai užsidirbti, ji rimtai ėmėsi rašymo. Pirmasis romanas atsirado iš darbo patirties: kartą ji, kaip neurofiziologė, kalbėjosi su protiškai atsilikusiu jaunuoliu ir gerokai vyresne moterimi, kurią palaikė jo motina, kol išsiaiškino, kad tai - jo žmona. Kai atsigavo po nesmagumo, kurį patyrė šitaip suklydusi, ji pradėjo mintyse vaizduotis, kokiomis aplinkybėmis tokie du žmonės galėjo susitikti. Tos mintys įgijo romano pavidalą: 1974 m. buvo išspausdintas „Timas“. Jis sulaukė palankių atsiliepimų ir buvo gerai perkamas. Antrasis jos romanas „Erškėčių paukščiai“ sulaukė stulbinamos  sėkmės. 1977-aisiais, kai jis dar nė nebuvo išspausdintas, teisės jį išleisti Amerikoje minkštais viršeliais buvo parduotos už tuo metu rekordinę sumą - 1,9 milijono JAV dolerių. „Erškėčių paukščiai“ netrukus virto tarptautiniu bestseleriu, o 1983 m. pagal jį buvo sukurtas televizijos mini serialas. 

  Vėliau sekė tokios knygos kaip Nepadori aistra, Morgano kelias, Prisilietimas, Angelėlis ir kitos. Rašytojos polinkis į istorinį gilumą ir nuoseklumą romanuose apie senovės Romą buvo pripažinti ir įvertinti – Colleen McCullough gavo Macquarie universiteto mokslų daktarės laipsnį (1993 m.). Taip pat rašytoja yra New York Academy of Science, American Association for the Advancement narė.1998 m. jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.Colleen McCullough mirė 2015 m. sausio 29 d.

 Plačiau:http://www.lrytas.lt/-12239354241222999484-colleen-mccullough-knygos-tai-mano-vaikai.htm

Apie knygą. Knyga mus nukelia į XIX amžiaus Australiją, į aukso karštigės laikus, kur viešpatauja savi įstatymai, kur vyrai bando laimę ieškodami geresnio gyvenimo, o moterys paklūsta likimui.

   Knygoje rašoma, kaip šešiolikmetė Elizabetė Dramond – mergina iš niūraus Škotijos miestelio išvyksta į tolimąją Australiją susituokti su savo pusbroliu, kurio ji gyvenime nėra mačiusi. Elizabetė nepažįsta krašto į kurį vyksta, nežino papročių, nesupranta kas yra santuoka.  Vyras, kuriam ji jaučia antipatiją, nes jis panašus į velnią, apipila ją turtais, išmokslina ir aprengia. Tačiau Elizabetė negali nei pamilti,  nei pamėgti savo vyro. Myli, bet nemėgsta savo vaikų. Jos lemtis – gyventi su vienu, o mylėti kitą. Tapti geriausia drauge vyro meilužei. O kodėl gi ne, jei nejauti pavydo?

Mano nuomonė. Mano, kaip ir daugelio mano bendraamžių, pirmoji skaityta Colleen McCullough  knyga buvo, žinoma, Erškėčių paukščiai. Tuo metu (1985 m.) tai buvo, kaip dabar madinga sakyti, kultinė knyga. Ji buvo graibstyte graibstoma ir skaitoma per naktis: švelni erotika, uždrausta meilė, uch, tai buvo kažkas... Dabar, kai erotika literatūroje ,,liejasi per kraštus", šios autorės knygos, kaip bebūtų keista, skaitomos dėl romantikos, veikėjų lyrizmo bei tyros meilės ilgesio. Knyga Prisilietimas taip pat atitinka šiuos kriterijus. Visa vienijanti ar griaunanti jėga yra meilė arba nemeilė, pinigai ir turtai, žinoma, turi įtakos gyvenime, tačiau jais moters širdies neužkariausi. Tokį moralą įskaičiau knygoje :)

  Pagrindinių herojų likimai autorės meistriškai  supinti į vieną visumą, įdomus ir įtikinamas Aleksandro, Elizabetės ir Rubinos meilės/nemeilės/draugystės trikampis, tačiau Elizabetės ir Li santykiai man pasirodė kažkokie netikri, išlenda autorės noras įtikti skaitytojoms (manau, šią knygą daugumoje skaito moterys) ir pabaigą vainikuoti gražiu happyend'u. Taip pat neįtikino ,,kilnus" Aleksandro poelgis pasiaukoti dėl kitų meilės.  Ir dar buvo juokinga, kai pabandžiau įsivaizduoti paminklo Aleksandrui statybą.

   Knyga stora ir, kaip minėjau, orientuota į moterišką auditoriją, todėl nelabai supratau, kam tiek  detalaus kalnakasybos proceso, mechanikos ar geologijos dalykų aprašymo.  Žaviuosi autore už gebėjimą įsigilinti į šias  visai nemoteriškas sritis ir gana suprantamai perteikti tuos dalykus romane, tačiau vyrai vien dėl to juk nepuls knygos  skaityti :) O per tuos ilgus aprašymų puslapius pabosta sekti  Kinrosų šeimos gyvenimo peripetijas, lauki nors kokio veiksmo ar jausmo. Intrigos minimaliai, veiksmas vystosi tolygiai ir nuspėjamai.  Perskaičiau ir supratau, kad tokio pobūdžio istorijas reikėjo skaityti gerokai anksčiau (o gal dar kiek vėliau?), tačiau šiuo metu norisi kažko aštresnio, labiau intriguojančio. Gal dar kartą perskaityti Erškėčių paukščius? ;)

Įvertinimas. 3,5/5 (pirmą kartą nesutilpau į penkiabalę skalę: 3 per mažai, 4 per daug:)

 

Morengų-grietinėlės tortas (,,Pavlova")

   Jau seniai norėjau padaryti šį tortą, tačiau vis nerasdavau progos.  Ir štai - mamos vardadienis. O kokia dovana mamai geriausia? Žinoma, puokštė gražiausių gėlių ir dukros rankomis darytas tortas. Labai stengiausi, įdėjau daug meilės ir šypsenų... bei dar kelis ingredientus:

6 kiaušinių baltymus;

300 g smulkaus cukraus,

1 v. š. krakmolo,

1 v. š. baltojo (obuolių, vynuogių) acto,

žiupsnelį druskos,

1/2  a. š. vanilės ekstrakto ar vanilės cukraus (nebūtina),

500 g grietinėlės (ne mažiau kaip 35 proc. riebumo),

2 v. š cukraus,

400 g šaldytų uogų (galimi ir kiti variantai: šviežios uogos, pjaustyti citrusiniai vaisiai ar pan.).

   Į švarų ir sausą indą supyliau 6 kiaušinių baltymus, atsargiai juos atskyrusi nuo trynių. Įpyliau žiupsnelį druskos ir išplakiau iki baltumo. Toliau plakdama po šaukštą subėriau visą cukrų, supyliau actą, krakmolą ir vanilės ekstraktą. Plakiau, kol gavau baltas standžias putas. 

  Orkaitę įkaitinau iki 160 laipsnių. Skardą išklojau kepimo popieriumi, patepusi jį šlakeliu aliejaus, sukrėčiau baltymų masę, suformuodama apvalų blyną. Orkaitės temperatūrą sumažinau iki 130 laipsnių ir kepiau apie 1val. 20 min., kol morenginis blynas įgavo šviesiai rusvą (kreminę) spalvą. Morengą vėsti palikau orkaitėje (kepiau iš vakaro, todėl nereikėjo nekantriai laukti, kol atvės).

   Kitą dieną, prieš teikdama šią dovaną varduvininkei, išplakiau iki standumo grietinėlę su 2 v. š. cukraus ir plakinį užpyliau ant morengo, o ant grietinėlės pusnies užbėriau šaldytų (tiksliau, šiek tiek atšildytų) aviečių ir šilauogių (perspėju, grietinėlės plakinį ant morengo pilame tik prieš  nešdami ant stalo - kitap grietinėlė suskys, o morengas persigers drėgmės ir praras traškumą).

   Man viskas gavosi puikiai! Buvo miela, gražu ir labai skanu:) Ačiū, mama, kad suteikei progą pagaminti ir paragauti šį tortą :)

Aleksandr Vasiljev Mados likimai

 Vienas sakinys.

 ,,KOJINIŲ KARALYSTĖ.  Anglų Raiščio ordinas gimė 1348 metų balandžio 23 dieną tiesiog per karaliaus Eduardo III balių, kai šokių metu ant grindų nukrito išsiuvinėtas mėlynas grafienės Solsberry kojaraištis, ir tai sukėlė didžiulį juoką susirinkusiesiems. Kad išvengtų pajuokos, karalius pakėlė jį ir užsimovė ant rankovės tardamas: „Nešlovė tam, kuris apie tai pagalvos!“ <...>

  Dekadentiškas Prancūzijos karalius Henrikas III pirmenybę teikė šilkinėms rausvoms kojinėms, bet apie jokią kūno spalvą niekas nė nebuvo girdėjęs. Damos būtinai naudojosi kojaraiščiais, jie būdavo puošniai išsiuvinėti, minkšti ir pikantiški. XVII amžiaus Paryžius tapo prabangos sostine ir daugelio mados gerbėjų Meka. <...>

  Jei moterų kojinės visada buvo paslaptingai paslėptos po ilgais apatiniais sijonais, vyrų, atvirkščiai, buvo matomos. Pavyzdžiui, Prancūzijos Karalius Saulė – Liudvikas XIV labai mėgo raudonas šilkines kojines, jas dėvėjo kartu su batais aukšta raudona pakulne, bet buvo labai nepatenkintas savo blauzdų forma. Tad jam buvo sukurtos pagalvėlės iš vatos ir šilko, pririšamos ant nuogos kojos po kojine – kad koja įgautų elegantiškesnį siluetą."

Žanras. Populiarioji publicistika.

Viršelis. Aleksandr Vasiljev Mados likimai (Васильев, Александр Александрович Судьбы моды), laidykla Sofoklis, 2014 m., 408 puslapiai, iš rusų kalbos vertė Rytė Janauskaitė.

Apie autorių.  Aleksandras Vasiljevas gimė 1958  metais Maskvoje, žymių menininkų šeimoje. Jo tėvas Aleksandras Vasiljevas buvo Rusijos meno akademijos narys korespondentas, sukūręs kostiumus ir dekoracijas daugiau nei 300 spektaklių. Motina - Tatjana Vasiljeva-Gulevič buvo žymi aktorė, draminių vaidmenų atlikėja, profesorė. Mažasis Aleksandras augo teatrinėje aplinkoje, todėl nenuostabu, kad savo pirmuosius kostiumus ir dekoracijas lėlių teatrui jis sukūrė būdamas vos penkerių. Tuo pat metu jis filmavosi ir vaikiškose TV laidose, pvz. populiarioje ryto laidoje “Будильник” (Žadintuvas). 12 metų Aleksandras jau kūrė kostiumus ir scenografiją profesionaliam spektakliui vaikams ,,Smaragdo miesto burtininkas". Būdamas dvidešimt dvejų metų Aleksandras baigė Maskvos dailės teatro studiją ir pradėjo dirbti  Maskvos dramos teatre. Tais metais susipažino su  Maša Lavrova ir ją pamilo, tačiau, likimas lėmė taip, kad Mašos mama ištekėjo už prancūzo ir persikėlė gyventi į Paryžių. Išvažiuodama Maša pareikalavo, kad Aleksandras atvažiuotų pas ją, į patį gražiausią pasaulio miestą Paryžių. 

   Galimybė išvažiuoti pasitaikė 1982 m., kai Vasiljevas susipažino su jauna prancūzaite ir ją vedė - tokiu būdu gavo Prancūzijos vizą. Atvykęs į Paryžių Vasiljevas sužinojo, kad jo Maša pamilo kitą. Vasiljevas liko gyventi su fiktyvia žmona ir jų santuoka tęsėsi net 5 metus. Paryžiuje maestro dirbo įvairiuose teatruose, apipavidalino ne vieną renginį, tarp jų – Théâtre du Rond-Point, vykusį Eliziejaus laukuose, Avinjono, Le Lucernaire, Karališkosios Versalio operos, Cartoucherie, Jaunojo Prancūzijos baleto, Ballet du Nord, Bastilijos operos studijos festivalius. 

   25 šalyse Aleksandras Vasiljevas yra sukūręs dekoracijų daugiau kaip šimtui teatrų pastatymų, filmų. Su juo bendradarbiavo Londono nacionalinis, Flandrijos karališkasis, Glazgo, Osakos, Tokijo, Nevados, Santjago miestų teatrai ir baleto trupės. Dirbdamas Islandijoje Vasiljevas susipažino su antraja žmona Stefanija. Apie savo asmeninį gyvenimą maestro kalba labai šykščiai: manau, kad mano santykiai su Stefanija yra labai asmeniški ir aš turiu teisę saugoti juos nuo žurnalistų.

    Aleksandras Vasiljevas neapsiriboja vien kūryba. Nuo 1994 m. Rusijoje ir užsienyje jis dėsto kolegijų ir universitetų studentams, keturiomis kalbomis skaito sceninio dizaino ir mados istorijos paskaitas. Ilgus metus dirbo specialiuoju korespondentu „Vogue“ ir „Harper’s Bazzar“ žurnalų rusiškų leidinių redakcijoje, yra parašęs trisdešimt knygų, vadovauja madų festivaliui Samaroje „Aleksandro Vasiljevo Pavolgio sezonai“, nuo 2002 m. rengia madai skirtas televizijos laidas, yra jų autorius ir vedėjas. 2003 m. Maskvoje atidarė interjerų dizaino studiją.
  Aleksandras Vasiljevas apdovanotas S. Diagilevo ir V. Nižinskio medaliais, „Mecenato“ ordinu, Rusijos menų akademijos aukso medaliu. Turkijoje jis dukart pelnė „Tobab“ premiją. 2010-ųjų „The World Fashion Awards“ jį pagerbė „Mados legendos“ premija. 2011 m. jis tapo Rusijos menų akademijos garbės nariu ir „Tautos pripažinimo“ premijos laureatu.

Apie knygą. Garsiam mados istorikui, menotyrininkui ir teatro dailininkui Aleksandrui Vasiljevui mada yra profesija ir pašaukimas, taip pat dingstis pamąstyti apie meno, žmonių, šalių likimus.

Kiekvienas knygos "Mados likimai" skyrius rodo nepaprastą susidomėjimą visais gyvenimo aspektais, atsidavimą savo veiklai ir meilę aprašomiems žmonėms.
  Aleksandras Vasiljevas entuziastingai pasakoja apie Egipto papuošalus ir šiuolaikinius drabužius, samprotauja apie garsių dizainerių likimus arba menininkų, kurių daugumą pats pažinojo, gyvenimą ir mirtį. Įvairiu laiku parašyti straipsniai parinkti ir pritaikyti šiandienos skaitytojams, o humoras ir vaiskus, atpažįstamas kalbos tonas pradžiugins daugybę Aleksandro Vasiljevo gerbėjų.
 

Mano nuomonė. Puiki, įtraukianti, šarminga knyga apie madą, jos istoriją ir vystymąsi. Nuo senovės Egipto iki dabartinių laikų. Aišku, daugiausia rašoma apie Rusijos mados istoriją ir kalbama apie žymius Rusijos aktorius ir modistus. Knyga dvelkia gilia pagarba ir nostalgija Rusijos inteligentijai, priešrevoliuciniam laikotarpiui, su švelniu jumoru autoriaus prisiminimuose iškyla pažinoti  aktoriai. Nors knygoje talpinamos įvairiu metu ir įvairiuose leidiniuose skelbtos publikacijos,  jos sudėliotos taip, kad knyga įgauna vientiso kūrinio formą ir nepaleidžia skaitytojo iki paskutinio puslapio.

Įvertinimas. 5/5

Meduolinės dovanos

  

 Kada jums prasideda Kalėdos?  Man tuomet, kai namai  pakvimpa imbieriniais meduoliais. Kai kambariuose plaikstosi pakavimo popierius ir visuose kampuose  įsitaiso dovanų maišeliai. Šiemet Kalėdų dovanoms kepiau daug daug meduolinių žmogeliukų. Receptas labai paprastas, o rezultatą patys matote :) Žavu, tiesa?

Tešlai:

600 g miltų,

30 g prieskonių mišinio meduoliams (Galima pačiam susimalti: cinamonas, kardamonas, gvazdikėliai, muskato riešutas žvaigždiniai anyžiai,  kvepiantys pipirai ir ,žinoma, imbieras, bet galima ir parduotuvėje nusipirkti),

200 g medaus,

100 g margarino,

2 kiaušiniai,

30 g kepimo miltelių,

150 g cukraus,

 2 šaukštai kakavos miltelių, jei norite, kad kepiniai būtų tamsesni (aš nedėjau).

Darbas:

   Margariną, medų ir cukrų nuolat maišydami šildome ant mažos ugnies kol visa tai tampa vientisa mase. Atvėsiname ir įmušame kiaušinius, išmaišome. Suberiame miltus sumaišytus su kepimo milteliais, prieskonius, jei reikia - kakavą. Užminkome tešlą. Ji gaunasi tąsi, limpanti prie šaukšto ar rankų, todėl padedame į šaldytuvą mažiausiai valandai atšalti (geriausia tešlą užminkyti iš vakaro). Kepimui atsipjauname po gabaliuką tešlos (likusi tešla turi būti šaldytuve, nes išimtas visas gabalas greit atšils ir pradės vėl lipti prie rankų) ir tarp dviejų kepamo popieriaus lapų ją iškočiojame. Tuomet formuojame žmogeliukus: mergaites ir vyrukus (norimo dydžio žmogeliukų formas iš kartoninio popieriaus pasigaminau pati). Paguldome juos ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Mano žmogeliai buvo tokio dydžio, kad į kepimo skardą sutilpo tik viena pora :)       

   Kepame apie 15 min. Parudusius ir gražiai išsipūtusius žmogeliukus ištraukiame iš orkaitės ir su visu kepimo popieriumi nuimame nuo skardos bei paliekame atvėsti. Taupydami laiką ir elektrą, kol kepa pirmieji meduoliai, paruošiame kitą kepinių porą. Procesą kartojame iš naujo. Ir taip, kol baigiame tešlą.

   Atšalusius meduolinius žmogeliukus ,,aprengiame". Tam pasigaminame glajų: į iki standžių putų išplaktą baltymą palengva maišydami pilame cukraus pudrą tol, kol masė tampa tiršta, įlašiname citrinos sulčių ar citrinos rūgšties. Glajų supilstome į 3-4 dubenėlius ir dažome jį valgomaisiais dažais ar natūraliomis medžiagomis, pvz. raudona - uogienė ar šaldytos trintos uogos, geltona - ciberžolės milteliai, ruda - kakava, mėlyna - mėlynės, žalia - trinti špinatai. Dabar pagrindinis darbas -  piešiame veidelius ir drabužėlius. ,,Aprengtus" žmogeliukus paliekame tol, kol glajus sustingsta. 

   Tada jau galime vynioti žmogeliukus  į celofaninį popierių ir apgyvendinti juos po eglute. Gardžių Jums Kalėdinių dovanų!

Karin Fossum Neatsigręžk

Vienas sakinys. ,,Manoma, kad fiorde gyvena jūrų gyvatė. Tai legenda, iš senų laikų likęs pasakojimas. Jei irstaisi fiorde ir už valties išgirsti pliuškenimą, tai jūsų gyvatė kyla iš gelmių. Negali atsigręžti - turi atsargiai irtis pirmyn. Jei apsimesi nieko nepastebintis, viskas bus gerai, bet jei atsisuksi ir pažvelgsi pabaisai į akis, ji įsitemps tave į didžiąją tamsumą. Pasak legendos, jos akys raudonos."

 

Žanras. Detektyvas.

 

Viršelis. Karin Fossum Neatsigręžk (Se deg ikke tilbake!), 2011 m., leidykla Metodika, 296 puslapiai, iš anglų kalbos (Karin Fossum Don't look back) vertė Ignė Norvaišaitė-Aleliūnienė.

 

Apie autorių. Norvegijos detektyvų karaliene tituluojama rašytoja Karin Fossum (mergautine pavarde Mathisen)  gimė 1954 m. lapkričio 6 d. pietų Norvegijos mieste Sandefjord. Sulaukusi 16 metų būsima rašytoja metė mokyklą ir susirado pardavimų vadybininkės darbą, vėliau slaugė žmones ligoninėse ir senelių namuose, dirbo taksi vairuotoja. Pirmąją savo knygą K. Fossen išleido būdama 20 metų -  1974 m. Tai poezijos rinktinė ,,Kanskje i morgen", užkariavusi skaitytojų ir kritikų palankumą bei pelniusi rašytojai Tarjei Vesaas premiją už sėkmingiausią debiutą. Antroji poezijos knygelė pasirodė 1978 m. Ši nebuvo taip palankiai sutikta kaip pirmoji ir K. Fossen  nutraukė savo kūrybinę veiklą net 14 metų. Per tą laiką ištekėjo, susilaukė 2 dukrų. Deja, neilgai trukusi santuoka iširo. 1992 m. spaudoje vėl pasirodo Karin Fossum knygos, šiuo kartu du apsakymų rinkiniai. O 1995 m. išleidžiamas detektyvinis romanas Evas øye (Ievos akis), kuriame nusikaltimą tiria inspektorius Konradas Sejeris.  1996 m. išleidžiama  antroji knyga su šiuo personažu - Se deg ikke tilbake! (Neatsigręžk!). Vėliau išleistos dar 10 knygų, paskutinioji 2014 m. Autorė apdovanota ne viena prestižine literatūrime premija, pagal jos knygas kuriami filmai bei televizijos serialai. Šiuo metu Karin Fossum gyvena prie Tyrifjorden ežero, esančio netoli Oslo. 

 

Apie knygą.  Mažame Norvegijos kalnų miestelyje gyvena uždara, nedidelė bendruomenė. Kaip ir kiti gyventojai, paauglė Anė puikiai sutaria su kaimynais - niekada nepamiršta aplankyti, prižiūri jų vaikus. Tačiau vieną dieną linksma mergina pasikeičia - išeina iš rankinio komandos, ima šalintis kaimynų ir šeimos. Netrukus žmonės prie ežero randa nuogą jaunosios Anės kūną... Žmogžudystę ima tirti atkaklusius inspektorius Sejeris. Ar sugebės jis atskleisti po apsimestiniu mandagumu slepiamas kraupias šio miestelio gyventojų paslaptis?

   Remintis šios knygos siužetu italų režisierius A. Molaioli 2007 m. sukūrė filmą ,,Mergina prie ežero" (Ragazza del lago).

Žr.  https://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=iBvacXbtK7I

Mano nuomonė. Niekuo neišsiskiriantis detektyvas - skaitosi lengvai, pamirštamas taip pat nesunkiai. O mistikos, kaip rašoma viršelyje,  ir su žiburiu nerasite.
   Pirmi puslapiai intriguoja ir pakutena paširdžius, tačiau po kelių lapų emocijos išsenka: dingusi mergaitė atsiranda ir papasakoja prie ežero  mačiusi gulinčią nuogą moterį. Toliau siužetas plėtojamas labai lėtai, be įtampos (nors, atrodo, detektyvo žanras reikalauja šiek tiek emocijų). Pagyvenęs inspektorius Sėjeris ir jo padėjėjas Skarė per  visus 300 puslapių klausinėja miestelio gyventojus, kas ką prisimena, kas ką matė, kas ką sakė ir lygina dabarties įvykius su netolimos praeities  pokyčiais mietelyje. Taip palengva ir atskleidžiamas nusikaltimas. Šaunu, bet labai jau lėta.
   Ir nenuostabu, nes štai kaip pati Karin Fossum apibūdina savo personažą: Konradas Sėjeris tipiškas norvegų policininkas - rimtas, tikslus ir šiek tiek drovus, daug rūkantis, bet nepiktnaudžiaujantis alkoholiu. Jis šiek tiek senamadiškas, panašus į tų laikų, kai rašytoja buvo mergaičiukė, vyro idealą. Anot rašytojos, ji nenorėjusi naudoti dabar populiaraus - daug geriančio, vidurio amžiaus krizės kamuojamo ir nuoat prieštaraujančio savo bosui  - pilicininko paveikslo. Jai artimesnis  Georges Simenon (Žoržas Simenonas) rašymo stilius ir lėtai, bet nuodugniai savo darbą atliekantis policininko tipas.
  Aišku, kiekvienas skaitytojas suranda savo autorius (arba atvirkščiai). Jaunystėje skaičiau ir Simenoną, ir  Žaprizo, ir Kristi, dabar labiau priimtini Nesbo, Alvtegen, Grange ar panašūs. 
  Tai gi, Karin Fossum tikrai nėra prasta autorė, tiesiog šiuo metu mieliau skaitau kitokius detektyvus:) Antra vertus, gan skeptišką požiūrį į knygą, manau, suformavo ir prastokas vertėjos darbas. Keista, kad versta ne iš norvegų, bet iš anglų kalbos. Kai kurie išsireiškimai vartojami šioje knygoje man liko nesuprantami, pvz. toks sakinys ,,<...> vis dar laukė, kada jie ištrauks iš spintos griaučius; nesitikėjo šito išvengti.“ Apie ką pagalvojote? Apie dar vieną lavonėlį :) Ir aš taip pagalvojau, juk detektyvas,  bet, kaip vėliau supratau, tai buvo tiesioginis vertinys iš anglų kalbos, ir tie griaučiai reiškė paslapties atskleidimą. Tiesiog pažodžiui išverstas angliškas frazioligizmas. Nesu aš prieš anglų kalbą, tačiau jei jau pasirinkau knygą skaityti lietuviškai, tai ir norėčiau ją skaityti lietuviškai.

Vertinimas. 3/5 






 
  

 

 

 

Varškės plokštainis

   Šį plokščią varškės pyragą kepu jau trečią kartą, o pasidalinti receptu su jumis niekaip nepavyksta. Kaip manote, dėl kokios priežasties? O gi vis pametu receptą :) Du kartus kolegės prašiau padiktuoti - ji kantriai diktavo, aš rašiausi. Bet kai trečią kartą paprašiau padiktuoti - neapsikentė, pati gražiai ant spalvoto lapo surašė ir liepė daugiau nepamesti :) Stengsiuosi. O jei kartais, na, netyčiukais, vėl kur praganyčiau popierinį receptą, tai varškės plokštainio gaminimo subtilybes lengvai rasiu šiame dienoraštyje. Štai kur gėris!

Šiuo kartu plokštainį gardinau persikų puselėmis

Pagrindui reikės:

250 g miltų;

125 g sviesto;

75 g cukraus;

1 kiaušinio trynys;

žiupsnelis druskos.

Įdarui reikės:

100 g sviesto;

200 g cukraus;

2 kiaušinių + 1 kiaušinio baltymo;

500 g varškės;

1 pakelio sauso vanilinio pudingo;

vyšnių, obuolių, slyvų, kriaušių, persikų ar abrikosų iš kompoto. Jei po ranka neturite nei vieno  iš šių gardumynų galite pasitelkti stiklainį tirštos uogienės, tik tuomet cukraus mažiau dėkite - antraip bus labai, labai saldu :)

Gaminame:

  Miltus persijojame ant švaraus virtuvinio stalo, suberiame cukrų ir druską, ant viršaus stambia tarka sutarkuojame sviestą ir įmušame kiaušinio trynį. Visa tai suminkome į vientisą tešlos gabalą. Jį įvyniojame į maistinę plėvelę ir padedame į šaldytuvą atšalti - pusvalandžiui. Tuo metu pasiruošiame įdarą. Kambario temperatūros sviestą ištriname su cukrumi, įmušame kiaušinius ir supilame baltymą. Šią masę ir pudingo miltelius supilame į varškę ir viską gerai išmaišome.

  Iš šaldytuvo ištraukiame tešlą ir ja išklojame kepimo formą, suformuodami neaukštus (kokių 3 cm) kraštelius. Ant tešlos išdėliojame iš kompoto ištrauktus ir gerai nusausintus vaisius arba tešlos pagrindą pertepame tiršta uogiene. Ant viršaus supilame varškės masę ir išlyginame.

  Pyragą pašauname į įkaitintą iki 180 laipsnių orkaitę ir kepame apie 60 min.

Iškepęs plokštainis įgauna gražiai geltoną spalvą ir būna itin trapus

   Iškepusį varškės plokštainį atvėsiname ir tik tuomet išimame iš formos. Papuošiame arba ne (aš, pavyzdžiui, pabarsčiau šokoladu)  ir nešame ant stalo.
   Kviečiame šeimyną bei kaimyną ir skanaujame. Plokštainis labai sotus - tikrai visiems užteks :)

Receptas visada po ranka, tiksliau - po lėkšte

Gillian Flynn Tamsumos

Vienas sakinys.

,,Įtariu, mane kamuoja depresija. Įtariu, kad iš jos gniaužtų neišlendu jau maždaug dvidešimt ketverius metus. Jaučiu kažkur savyje tūnančią geresnę save – pasislėpusią už kepenų, o gal prisitvirtinusią prie blužnies menkame, vaikiškame mano kūne, – tą Libę, kuri ragina mane keltis, ko nors imtis, suaugti, judintis į priekį. Bet bjaurastis paprastai laimi. Kai buvau septynerių, mano brolis išžudė visa šeimą. Mama, dvi seserys – jų neliko nė kvapo: pykšt pokšt, šmirkšt šmirkšt, spūst už gerklės – ir nebėra. Po to man nieko nė nebereikėjo daryti, niekas ir nereikalavo.”

Žanras. Detektyvas- psichologinė šeimos drama.

Viršelis. Gillian Flynn  Tamsumos (Dark places), leidykla Alma littera, 2014, 406 psl., iš anglų kalbos vetrė Aurelija Jucytė

Apie autorę. Gillian Flynn gimė 1971 m. vasario 24 d. Kansas City, Misūrio valstijoje, kolegijos dėstytojų šeimoje: mama dėstė skaitymo, o tėtis – kino meną. Taigi, Gillian labai daug laiko praleido prie knygų ar žiūrėdama filmus. Ji prisimena, kad būdama gal septynerių jau žiūrėjusi Alien, Psycho bei Bonnie and Clyde. Dar besimokydama vidurinėje dirbo įvairius keistus darbus: kumpio vyniotoja, arba gyva jogurto reklama. Gillian aukštąjį mokslą baigė Kanzaso universitete ir įgijo anglų kalbos ir žurnalistikos bakalauro laipsnį. Žurnalistikos magistrantūrą ji baigė Čikagoje, Northwestern univesrsitete. Neilgai trukus ji persikėlė gyventi į NewYork ir prisijungė prie Entertainment Weekly žurnalistų komandos. Per 10 metų darbo Entertainment Weekly, parašė ne vieną straipsnį apie kiną, dalyvavo daugelyje kino festivalių, o paskutiniuosius metus dirbo  televizijos laidų kritikės darbą.

    Gillian Flynn yra išleidusi tris knygas, ji pasaulyje vadinama psichologinės įtampos meistre ir literatūros fenomenu. Pirmoji knyga Sharp Objects (Aštrūs daiktai) pasirodė 2006 m. ir pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Antroji knyga Dark Places (Tamsumos) pasirodė 2009 m. ir iš karto pateko į New York Times bestselerių sąrašą. Režisierius Gilles Paquet-Brenner sukūrė filmą pagal šį romaną, kurį į ekranus planuojama išleisti 2015 m. Trečiasis G. Flynn romanas Gone Girl (Dingusi) buvo išleistas 2012 m., o šiuo metu režisieriaus David Fincher sukurta pagal šį romaną juosta rodoma Lietuvos kino teatruose.

   Gillian Flynn romanai išleisti dvidešimt aštuoniose šalyse. Autorė šiuo metu gyvena Čikagoje su vyru Brett Nolan, sūnumi ir  juoda kate vardu Roy.

   Artimiau su Gillian Flynn susipažinti galie: http://gillian-flynn.com/
Apie knygą.

   Ryškiame, įtaigiame, kupiname nuojautų detektyviniame romane „Tamsumos“ atsiskleidžia neprilygstamas rašytojos talentas pinti detektyvinių įvykių seką su psichologiniais žmonių paveikslais. Autorė, meistriškai jungdama dvi pasakojimo linijas, veda skaitytoją dygliuotu keliu, o kuriama įtampa tokia stipri, kad sunku nuspręsti, kurį siužeto įvykį rūpi sužinoti labiau.

   Libės Dei motina ir dvi vyresnės seserys buvo nužudytos savo namuose, šeimos ūkyje. Būtent dėl septynmetės Libės liudijimo penkiolikametis jos brolis Benas atsidūrė už grotų iki gyvos galvos.

   Po dvidešimt ketverių metų Libei taip striuka su pinigais, kad ji sutinka susitikti su Žudymo klubo nariais – tikrų nusikaltimų gerbėjais, narstančiais garsiausias bylas. Libė patiria šoką sužinojusi, kad dauguma klubo narių netiki Beno kalte, kad, jų nuomone, tikrasis žudikas iki šiol mėgaujasi laisve. Iš pat pradžių Libę domina tik galimybė susižerti gražaus pinigėlio pardavinėjant senus šeimos daiktus kaip suvenyrus gerbėjams. Bet įsitraukus į klubo tyrimą ji ima abejoti, ką iš tikrųjų mačiusi, o ko gal ir nemačiusi aną tragedijos naktį.

    Šis romanas – pritrenkianti istorija, gerokai daugiau nei detektyvas. Tai išmintinga, įdėmi charakterių studija – žvilgsnis į gyvenimus žmonių, kurie, nors ir sutrikę, vis dar stengiasi trūks plyš rasti savo kelią pavojingame pasaulyje. Kai kurie jų kelio taip niekad ir neranda, kai kurie parodo kelią kitiems, o dar kiti suranda prieglobstį, kuris gali būti tiek rojus, tiek pragaras. Bet visi tie žmonės, nesvarbu, tai į gera ar į bloga, yra svarbūs, jų susipynę gyvenimai – gera pamoka skaitytojui: net menkiausias veiksmas gali turėti milžiniškų nenumatytų pasekmių.

   Knyga „Tamsumos“, pasirodžiusi 2009 m., buvo įvertinta kaip A Weekend Today „Geriausias vasaros skaitinys“, tai viena iš Publishers Weekly geriausių 2009 m. knygų, viena iš The New Yorker’s Reviewers įdomiausių, viena iš The Chicago Tribune labiausiai patikusių grožinės literatūros knygų: „Nuostabus, kraują gyslose stingdantis trileris su pribloškiančia pabaiga.“

    Gillian Flynn – tikras pinigas, aštri, protinga pasakotoja, prikaustanti dėmesį ir nevengianti šiurpinti. Stephen King

Mano nuomonė. Knygą sunkiai priskirčiau grynam detektyvui. Greičiau tai šeimos drama su detektyvo elementais. Personažai labai realistiniai, įtaigūs, apstu aprašomų detalių iš kasdienio gyvenimo. Knyga tarsi susideda iš 2 dalių: vienoje veiksmas rutuliojasi šiandien ir dėstomas per pagrindinės herojės Libės mintis ir poelgius, kitoje pasakojama tragedija,  įvykusi daugiau nei prieš 20 metų. Tos abi dalys į vieną visumą susiejamos labai organiškai, išryškina herojų charakterius ir paaiškina jų veiksmus, nurodo įvykių priežastis bei pasėkmes. Atskleidžia, kaip vienas neapgalvotas žodis, veiksmas ar net nutylėjimas sutraukia aplink save įvykius, kurių pasėkmės gali būti tragiškos. 

  Knygą skaityti nebuvo lengva. Kol persiritau per pirmus 100 puslapių vis burbėjau: ko aš čia kankinuosi, mesk į šalį, bet vakarais vis nugriebusi paskaitinėdavau. Vėliau užkabino ir nebepaleido. Nors knyga murzina, slegianti, daug necenzūrinių išsireiškimų, norėtųsi, atrodo, kuo greičiau ją pamiršti, bet poveikis priešingas - ji tvirtai įsikibo mano atminties.

Įvertinimas. 4/5

Česnakinė duona pagardinta saulėje džiovintais pomidorais

 

 Dosnus prieškalėdinis laikotarpis - pyragų kepimo ir vaišinimo manija apniko net bendradarbius. Smagu, kai ryte praveri kabineto duris, o tave pasitinka skanus kavos kvapas, o ant stalo padėta riekė šviežios duonos.  Tokios skanios, kad neatsispiri ir būtinai išprašai receptą. O vakare leki į parduotuvę, susiperki produktus, tada į namus ir bandai kepti...Ups, kaip dažnai sakoma, pirmas blynas prisvilęs, nes mielių pakelis taip ir lieka ant stalo voliotis :).

   Bet aš nenuleidau rankų, ir vakar vėl kepiau. Pavyko! Todėl dabar mielai dalinuosi duonelės receptu.



Juostelėmis supjaustyti pomidorus ir sukapoti česnakus

Produktai:

450 g miltų,

180 ml šilto (ne karšto!) vandens,

7 g. sausų mielių ( pakelis),
1 a. š. druskos,
2 v.š. cukraus,
50 g parmezano tipo sūrio (pvz. ,,Džiugo"),
3-4 skiltelės česnako,
10 saulėje džiovintų pomidorų (pomidorai gali
     būti sausi, gali būti aliejuje),
2 v. š. alyvuogių aliejaus (aš dėjau aliejų,
     kuriame buvo marinuoti pomidorai),
50 g žaliųjų ar juodųjų alyvuogių (jei mėgstate).

                   



Paruošta tešla ir dvigubai pakilusi tešla

Darbas:

   Supilti miltus į indą, įberti druską ir cukrų. Viduryje padaryti duobutę, supilti šiltą vandenį ir suberti mieles. Viską sumaišyti. Apdengti  drobiniu rankšluosčiu ir pastatyti 15 min. šiltai, kad tešla šiek tiek pakiltų. Tuo metu sukapoti česnakus, juostelėmis supjaustyti pomidorus, susmulkinti  alyvuoges, sutarkuoti sūrį.



Jau iškepusi duonelė

 




   Pakilus tešlai suberti susmulkintus ingredientus, įpilti porą šaukštų aliejaus ir viską gerai išminkyti,  apdengti rankšluosčiu  bei, palikus šiltoje vietoje, laukti kol padvigubės. Tuomet tešlą dar kartą suminkyti, suformuoti duonelę ir dėti į kepimo skardą. Skardą su duona palikti šltai dar  kokias 10-15 min. Tuomet kepaliuką apglostyti šlapiomis rankomis ir pašauti į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepti apie 40 min., kol duonutė gražiai apskrunda. 



Raikom ir ragaujam

 

Keksiukai: grečiau nei trunka ,,Panorama"

Kai tokie ankstyvi vakarai, kai lauke jau ne ruduo, bet dar ir ne žiema, kai už lango švilpia piktas vėjas, taip norisi jaukiai prisėsti prie stalo su artimais žmonėmis, pasidalinti šiluma, išgerti puodelį karštos arbatos ir pasilepinti puriais, saldžiais, burnoje tirpstančiais keksiukais, kurių, be didelio vargo, galime išisikepti greičiau, nei trunka ,,Panorama“. Tereikia iš šaldytuvo išsitraukti 2 kiaušinius, 200 g jogurto indelį, 130 g sviesto, virtuvės lentynose susirasti 130 g cukraus, 200 g miltų (arba, jei turite, 150 g miltų ir 50 g maltų riešutų ar kokoso drožlių), 1 a.š. kepimo miltelių. Iš podėlio pasiimti dubenį, nedidelį puodą ir šaukštą.

          O dabar jau darbas:

1. Išlydome sviestą ir paliekame šiek tiek pravėsti.
2. Išplakame kiaušinius su cukrumi.
3. Jogurtą supilame į pravėsusį sviestą ir sumaišome su cukraus ir kiaušinių plakiniu.
4. Maišydami supilame miltus (ar miltų ir riešutų mišinį) ir kepimo miltelius.
5. Suberiame pagardus: šaldytas uogas, obuolių skilteles, džiovintus vaisius, šokolado gabaliukus ar kitus jūsų mėgiamus priedus. Keksiukus taip pat galima pagardinti cinamonu, kardamonu, vanile, kakava bei papuošti įvairiaspalviais pabarstukais, riešutų puselėmis, uogomis. (Aš dėjau šaldytas avietes, įlašinau kelis lašus migdolų esencijos ir papuošiau spalvotais pabarstukais).
6. Sukrečiame tešlą į keksiukų formeles (iš nurodytos tešlos kiekio išeina 12 keksiukų).
7. Įkaitiname orkaitę iki 200 laipsnių ir kepame apie 30-40 min.

          Viskas! Žiūrime ,,Panoramą" ir laukiame, kol namai prisipildys šilto, saldaus, nosį kutenančio aromato – tuomet bėgte į virtuvę, keksiukus traukiame iš orkaitės ir ragaujame, ragaujame, ragaujame...

P.S. Improvizacija pagal Beatos virtuvės receptą.

James Patterson Kai pučia vėjas

 Vienas sakinys. ,,Tačiau niekur nedingsi, yra skirtas laikas judėti, laikas šokti rokenrolą, laikas gyventi taip, jog pajustum pilnatvę ir laikas, jei reokės, mirti."

Žanras. Detektyvas su mokslinės fantastikos prieskoniu.

 Viršelis. James Patterson Kai pučia vėjas (When the Wind Blows), leidykla Jotema, 2003, iš  anglų kalbos vertė Paulina Kruglinskienė, 328 puslapiai.

 Apie autorių.  James Patterson gimė 1947 m. kovo 22 d. Newburgh, New York, namų šeimininkės ir mokytojos Isabelle ir draudimo brokerio Charles Patterson‘ų šeimoje. Būsimas rašytojas su pagyrimu baigė Manhattan kolegiją. Mokėsi Vanderbilt universitete. Dirbo reklamos srityje, o nuo 1996 m. atsisakė darbų ir visą savo laiką skyrė rašymui. Pirmąjį romaną J. Patterson išleido 1976 m. ir iki šiol parašė 97 knygas. Dabar visame pasaulyje parduota daugiau nei šimtas milijonų šio autoriaus knygų egzempliorių. Jo parduodamų knygų kiekiai lenkia tokius autorius kaip Stephen King, John Grisham ir Dan Brown kartu. J. Patterson šiuo metu gyvena Palm Beach, Floridoje, drauge su  žmona Susan ir sūnumi Jack.

   Ne viena J. Patterson knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą. Autorius garsėja ne tik detektyvais („Žebenkšties žaidimai“, ,,Bikini", ,,Krosas"), bet ir romantiškais, jaudinančiais romanais apie šeimą, meilę, netektį, skausmą ir viltį („Siuzanos dienoraštis Nikolui“ ar „Sekmadieniai pas Tifanį").

 Apie knygą. Frannie Devin O'Neill, veterinarijos gydytoja, kurios vyras buvo nužudytas prieš trejus metus, viena gyvena savo veterinarijos klinikoje.  Netikėtai į jos klinikos duris pasibeldžia išvaizdus vyras su šautuvu, prisistato FTB agentu Kit Harrison‘u ir apsigyvena jos nuomojamame name. Neilgai trukus savo namo baseine randamas nužudytas Frannie draugės vyras. Po šio įvykio grįždama namo Frannie pamato mažą sparnuotą mergaitę. Frannie nepatiki tuo, ką matė ir stengiasi nuraminti save, kad tai tik streso sukeltos haliucinacijos. Tačiau tolimesni įvykiai patvirtina, kad sparnuota mergaitė egzistuoja... ,,Pradėdamas rašyti šią knygą, neturėjau nei menkiausio supratimo, kaip tai ji bus atitrūkusi nuo realybės. Tiek pradžioje, tiek tuomet, kai juodraštis jau buvo baigtas, man pagelbėjo per trisdešimt gydytojų ir mokslininkų. Pasak vieno gydytojo ir sveikatos instituto filosofijos daktaro, dauguma žmonių nepatikėtų atradimais, kurie bus padaryti netolimoje ateityje. Šie gydytojai ir mokslininkai man padėjo, tačiau nenoriu atskleisti šiame pasakojime laukiančių netikėtumų ir nežinios." - taip James Patterson pristato savo kūrinį.
  Mano nuomonė. Net nežinau kaip apibūdinti jausmus, perskaičius šią knygą. Pati nesuprantu: patiko? nepatiko? sujaudino? abejotina? Galiu tik pasakyti, kad autoriaus fantazija iš tiesų labai panašėja į realybę ar bent galimą realybę netolimoje ateityje. Žmonės-paukščiai - visų mūsų svajonė, tačiau skaitant kyla klausimas, ar galima taip elgtis, ar galima eksperimentuoti su genais, ir kur riba tarp mokslo pasiekimų, progreso ir nusižengimų moralės normoms ar net nusikalstamos veiklos. Knygos žanrą taip pat sunku apibūdinti. Lyg ir detektyvinė istorija: yra nusikaltimas, yra nusikaltėliai, FTB agentai, gaudynės ir panašūs detektyviniai atributai. Lyg ir mokslinė fantastika: gydytojai, eksperimentai su genais, skraidantys tarsi paukščiai vaikai.  

   Knyga skaitosi lengvai, be jokių trukdžių. Detektyvinis siužetas nesunkiai nuspėjamas, tačiau tai nesumažina noro skaityti iki pabaigos, kur, deja, aprašytos gaudynių scenos sugadina bendrą knygos įspūdį - jos per ilgos ir nuobodokos. Nors, objektyvumo dėlei, reikia pasakyti, kad visus siužetinius šablonus atperka ypatingai gražūs ir šilti vaikų-paukščių aprašymai. Jų charakteriai sukurti jaukiomis, šviesiomis spalvomis. Būtent tas vietas skaitant vaizdai plaukė tarsi filme.

Įvertinimas. 2/5