Įvyko taip, kad buvo atšauktas tiesioginis skrydis į Kretą, tad teko planuotis skrydį per Atėnus, kurį šiais metais lankau jau antrą kartą. Na ir kas, juk miestas gyvuoja daugiau kaip 3500 metų, laikomas demokratijos ir olimpinių žaidynių sostine, tad turi kuo palepinti įspūdžių ištroškusius turistus. Nenorėdama kartotis, abiejų mano apsilankymų Atėnuose įspūdžius sujungiu į vieną pasakojimą.
Iš Vilniaus išskrendame 7 val. ryto ir po 3 valandų skrydžio jau leidžiamės Atėnų Eleftherios Venizelos tarptautiniame oro uoste – visa graži, saulėta diena prieš akis!
Kalimera, Athína! Nuo oro uosto iki pačių Atėnų – apie 30 km. Oro uoste susirandame X95 autobusą (bilietėlio kaina - 5,50 Eur) ir maždaug po 40 minučių pasiekiame Syntagma (Konstitucijos) aikštę. Sintagma aikštė yra centrinė Atėnų aikštė, skirta prisiminti Konstitucijai, kuri buvo priimta 1844 m., karaliaus Otto valdymo laikais, po įvykusio 1843 m. rugsėjo 3 d. sukilimo. Ji yra priešais XIX a. senuosius karališkuosius rūmus, kuriuose nuo 1934 m. įsikūręs Graikijos parlamentas. Bet apie tai vėliau, o dabar einame ieškoti per booking'ą užsisakyto Tempi Hotel. Viešbučio lokacijos vieta nuostabi, pačiame senamiesčio centre, Aiolou gatvėje. Apie kambarių kokybę to pasakyti negalėčiau – reikia renovacijos, tačiau vienai nakvynei bus gerai.
Per šią kelionę teko dar pasinaudoti Super Stylish Apartaments in Syntagma Square (Xenofontos 15A) apartamentais, kurie buvo stilingesni, švaresni ir vos keli žingsniai nuo Syntagma aikštės. Vienas trūkumas – nėra balkono su vaizdu į Akropolį:) Lankantis pirmą kartą gyvenau Omiros Hotel (Apollonos 15), kuris yra Plaka rajone, pačiame senamiesčio centre. Visų gyvenamųjų vietų kainos panašios ir svyruoja tarp 25-35 eurų žmogui. Rekomenduočiau Omiros Hotel, jis geriausias iš šių trijų kainos ir kokybės atžvilgiu, be to – įskaičiuoti pusryčiai.
Vaizdas iš viešbučio Tempi Hotel balkono |
Tai gi, užsiregistruojame Tempi Hotel, kambaryje nusimetame kuprines ir einame pasibastyti po Graikijos sostinę ir didžiausią šalies miestą. Atėnai 56-as pagal gyventojų skaičių Europos miestas ir antras po Paryžiaus tankiausiai gyvenamas Europos didmiestis. Miestas išsidėstęs didžiausioje Atikos lygumoje su Ilysos ir Kephisos upėmis. Iš trijų pusių miestą supa kalnų grandinės, iš ketvirtosios pusės prieš miestą atsiveria jūra – Sarono įlanka. Miesto centre ant Adriano vartų užrašyta, kad čia prasideda Atėnai, senasis Tesėjo miestas. Ties šiais vartais antikos laikais buvusi miesto riba. Dabar tai pats miesto centras.
Adriano vartai |
Pirmiausia pasivaikštome siauromis senamiesčio gatvelėmis. Miesto architektūra neverčia mūsų aikčioti, plokšti geltonai-pilkos spalvos daugiaaukščiai tikrai nekelia didelio susižavėjimo, greičiau atvirkščiai – kelia nešvaros, chaoso jausmą, nors taip išties nėra. Miestas švarus, bent jau centras ir senamiestis. Tiesa, kai nuklydome į tolesnius, daugiau apleistus ir emigrantų apgyvendintus rajonus, švaros jausmas dingo, gatvėse mėtėsi šiukšlės, apgriuvusiuose, be langų namuose šliaužiojo sulysusios katės, ant suoliukų ,,meditavo" narkomanai. Tačiau turistai to nemato, centre viskas OK.
Susitaikome su dabartinio miesto architektūra ir gėrimės tuo, kas turi vertę – senomis graikų stačiatikių bažnyčiomis. Dvi jų, viena visai šalia kitos, stovi Mitropoleos aikštėje. Viena – Mitropolis – yra Atėnų ir visos Graikijos arkivyskupijos katedra. Šventovės statyba prasidėjo per 1842 m. Kalėdas. Katedros sienos suręstos iš 72 nugriautų bažnyčių marmuro. Katedros statyba truko 20 metų.
Katedra pasižymi monumentalia graikų-bizantiečių ir neoklasikine architektūra. Katedros ilgis yra 40 m, plotis - 20 m, aukštis – 24 m. Katedros interjeras gausiai dekoruotas. Žvaigždėtos lubos virš galvos, sienų tapyba ir ikonų mistika katedros lankytoją verčia pasijusti menku prieš tokį grožį. Beje, katedroje galima aplankyti ir dviejų šventųjų, nužudytų Osmanų imperijos laikotarpiu, kapus: šventosios Philothei ir patriarcho Grigaliaus V.
Nors didinga katedra yra labai graži, tačiau yra gerokai jaunesnė už šalia jos stovinčią mažutėlę Theotokos Gorgoepikoos ir Ayios Eleytherios bažnyčią, dar vadinamą "Mikri Mitropoli" (Mažuoju Mitropoliu). Ši šventykla yra unikalaus dekoratyvinio architektūrinio stiliaus ir laikoma vienu geriausių Atėnų bažnytinių pastatų, išlaikiusių savo pradinę formą.
Theotokos Gorgoepikoos ir Ayios Eleytherios bažnyčia |
Bažnyčia pastatyta ant senovės šventyklos, skirtos graikų gimdymo ir akušerijos deivei Eileithyia, griuvėsių. Manoma, kad bažnyčia statyta XII-XIII amžių sandūroje. Pastatas unikalus tuo, kad beveik visos sienos pastatytos tik iš senesniuose statiniuose buvusių ir pakartotinai panaudotų statybinių medžiagų (spolia). Bažnyčios sienas puošia žvėrių ir senovės dievų bareljefai, sako jų yra apie devyniasdešimt, negaliu patvirtinti – neskaičiavau.
Išorės puošybos elementas |
Bažnyčia yra labai nedidukė – vos 7,6 metro ilgio ir 12,2 metrų pločio. Bažnyčios interjeras iš pradžių buvo dekoruotas freskomis, tačiau šiandien išlikusi tik vienas iš jų: Panagijos vaizdas virš įėjimo apsidės. Todėl dabartinis interjeras yra labai asketiškas ir, mano galva, puikiai dera su bizantiška išore.
Ayios Eleytherios bažnyčios vidus |
Per kelias gatveles nuo Mitropoleos aikštės, įsispraudusi tarp gyvenamųjų namų, stovi žavinga Panagia Kapnikarea bažnyčia. Tai viena iš seniausių Atėnų bažnyčių statyta apie 1050 metus ant šventyklos, skirtos deivei Atėnei arba Demetrai, pamatų.
Bažnyčia yra skirta Panagia (Mergelei Marijai), tačiau vadinama Kapnikarea. Pavadinimo kilmę galima traktuoti keleriopai. Gali būti, kad ji pavadinta pagal mokesčių rinkėjo (Kapnikares), kuris buvo atsakingas už bažnyčios iždą, pavardę. Tačiau gali būti, kad pavadinimas kilęs iš žodžio "kapnismeni" (graikiškai reiškia "rūkytas") dėl ant pastato matomų ugnies žymių. Kaip ten bebūtų, tai graži bažnyčia ir nuostabia mozaika virš įėjimo, sukurta 1936 metais graikų menininko Elli Voila.
1834 metais, tiesiant Ermou gatvę, buvo planuota bažnyčią nugriauti, tačiau, paprieštaravus Bavarijos karaliui Liudvikui, karaliaus Otono tėvui, ir Atėnų metropolitui vyskupui Neofitu Metaxasu, buvo išsaugota. Šiandien bažnyčia priklauso Atėnų universitetui ir toliau išsiskiria kaip unikali miesto istorijos dalis, pritraukianti tūkstančius vietinių gyventojų ir turistų.
Bažnyčios interjeras |
Bažnyčios vidų puošiančios freskos ir ikonos nėra senos. Tai XX a. vidurio dailininkų darbai. Tačiau jaunas amžius visiškai netrukdo jomis gėrėtis.
Dar viena bažnytėlė, į kurią užsukome, buvo Panagia Pantanassa esanti Monastiraki aikštėje. Ji pastatyta maždaug X amžiuje kaip pagrindinė dabar jau nebeegzistuojančio vienuolyno bažnyčia. Bažnyčia buvo daug kartų rekonstruota, pristatyta varpinė. Tai, ką dabar matome, yra XVII a. statinys, maždaug 1/3 kurio yra žemiau žemės paviršiaus.
Monastiraki aikštė. Kairėje – Panagia Pantanassa bažnyčia, tiesiai –Tzistarakis Aga mečetė, dešinėje –Monastiraki metro pastatas |
Pati Monastiraki aikštė, kuriai pavadinimą suteikė būtent vienuolynas, susiformavo X a. ir šimtmečius išliko kaip miesto komercinis centras. Ir šiandien aikštėje verda prekyba – čia gali įsigyti įvairių suvenyrų, paragauti ar nusipirkti vaisių, o sekmadieniais aplankyti blusų turgų, kuriame, kaip žinia, gali įsigyti visko, ko tik širdis geidžia. Blusturgis apima ne tik aikštės teritoriją, bet driekiasi per kelias iš aikštės išsišakojusias gatves. Yra ką pažiūrėti, gal būtų ką ir nusipirkti, bet mūsų tai nedomino :)
Blusturgyje prekiaujama ir senomis knygomis |
Monastiraki aikštė ne tik prekybos vieta, čia yra Monastiraki metro stotis, atidaryta 1895 m., kuri turėjo 1-ą metro liniją. Dabar joje yra 3 metro linijos, todėl labai patogu persėsti iš vienos metro linijos į kitą ir pasiekti reikiamą Atėnų vietą. Be to, Monastiraki stoties dešinėje yra Tzistarakis Aga mečetė – Osmanų imperijos valdymo Atėnuose simbolis. Tzistarakis tuo metu buvo Atėnų valdytojas, ir siekdamas įamžinti savo viešpatavimą,1759 m. pastatė mečetę. Tačiau istorija tuo nesibaigė. Pasakojama, kad Tzistarakis įsakė nugriauti senovinę koloną ir iš jos pagaminti tinką, kad išbalintų savo visiškai naujos mečetės sienas. Deja, miestą užgriuvo maras. Dėl šios nelaimės visi Atėnų gyventojai kaltino Tzistarakis, nes jis prikėlė vaiduoklius. Anot atėniečių, kiekvienas senovės medžiagos gabalas yra persmelktas dvasių ir vaiduoklių, kurių niekaip negalima trikdyti. Tzistarakio veiksmai sukėlė dvasių pyktį, kurie atkeršijo siųsdami marą į miestą. Galiausiai, Tzistarakis buvo paimtas į nelaisvę sultono įsakymu ir nuteistas mirties bausme nukirsdinant. Įkūrus Naująją Graikijos valstybę, mečetė buvo paversta kalėjimu, vėliu – saugykla. Po restauravimo mečetė atiduota Graikijos liaudies meno muziejui.
Jūros gėrybės graikiškai |
Kelias valandas pavaikščiojus po miestą, kilo noras papietauti. Ilgai nesirinkę prisėdome vienoje iš daugybės Plaka rajone esančių restoranų. Tuoj prišoko vikrus padavėjas ir pasiūlė pasiimti jūrų gėrybių rinkinį, kurio tikrai užteks visoms. Nespėjome net mirktelėti, o ant stalo jau puikavosi krevetės, aštunkojai, kalmarai, įvairios žuvikės. Taip, pavalgėme tikrai skaniai ir sočiai, tik kaina kiek suglumino – 150 Eur! Nutarėme, kad kitą kartą nepasiduosime padavėjo vilionėms ir patiekalus rinksimės pačios :)
Palmių alėja |
Toliau savo pažintį su Atėnais tęsiame pasivaikščiojimu po Nacionalinį parką – žaliąją miesto oazę. Palmių alėja, egzotiški medžiai, gėlės, mini zoosodas su kalnų ožiais. Ir ...tiesiog ant tako ,,besivoliojantys" senovės civilizacijos likučiai. Graikija tiesiog pilna to gėrio. Net nenorėdamas, kiekviename žingsnyje užmini ant didingos civilizacijos griuvėsių. Tiesa, daugelis jų yra užkonservuoti, tačiau pasitaiko ir štai taip paliktų, tiesiog kaip puošybos elementai (šiuo atveju – parko).
Senovė kiekviename žingsnyje |
Visai netoli senovės griuvėsių yra šiuolaikinė kavinukė, kurioje ragaujame ouzo ir šaltos frappe kavos.
Frappe |
Iš parko einame link Lycabettus kalno viduryje esančio keltuvo. Jį pasiekti nėra taip paprasta, kelias kyla aukštyn ir reikia įveikti milijoną (kiek perdedu:)) laiptelių. Tiesa, galima prisėsti pailsėti ant laiptų šonuose pastatytų suoliukų, arba užsukti į pakeliui įsikūrusias kavinukes atsigaivinti kokiu nors gėrimu. Pagaliau šiaip ne taip užpūškuojame iki keltuvo. Keltuvas, statytas 1965 m., veikia puikiai ir žmones kelia ištisus metus, keltuvo kaina į vieną pusę 5 Eur, pirmyn-atgal – 7.50 Eur. Perkame tik į vieną pusę. Kylame uždaru tuneliu apie 3 minutes. Jokio vaizdo, tik įvairiatautė publika aplinkui. Išlipame kalno viršūnėje. Iki saulės laidos dar yra laiko, tad prisėdame atvirame bare su vaizdu į miestą. Be vaizdo gal ir nepavyktų, nes kalnas stūkso vidury miesto ir yra aukščiausia Atėnų vieta – kalnas iškilęs 277 metrus virš jūros lygio.
Viršukalnė |
Skoma, kad pavadinimą kalnui davė kadaise ant jo gyvenusios vilkų gaujos (Lycabettus – Vilkų kalnas). O ir pats kalnas atsirado ne be dievų pagalbos. Kažkada miesto globėja deivė Atėnė skrido virš miesto, nešdama didžiulį akmenį. Akmuo turėjo būti pastatytas priešais Akropolio kalną, kad apsaugotų citadelę nuo įsibrovėlių. Deja, benešant akmenį prie Atėnės atskrido varna ir sukarksėjo blogas naujienas. Atėnė iš netikėtumo išmetė akmenį, kuris virto kalnu, ir žmonės jį pavadino Lycabettus. Supykusi Atėnė prakeikė visas varnas, kad jos visad būtų juodos, kaip bloga lemiančio ženklo simbolis.
Atėnuose daug kačių, ne išimtis ir Lycabettus kalnas |
Pailsėję ir atsigaivinę taure baltojo vyno užkopėme paskutinius likusius laiptelius iki kalno viršūnės. Čia įrengta apžvalgos aikštelė, kurioje jau būriavosi žmonės, ištroškę reginių. Vieni fotografavosi, kiti lankė bažnytėlę, treti tiesiog sėdėjo ir gėrėjosi miesto panorama. Viduryje aikštelės gaiviųjų gėrimų prekystalį įsitaisęs vienas dėdulė ,,verslininkas". Yra pasiūla, yra ir paklausa. Biznis jam, atrodo, sekėsi gerai, nes kai įkopi į toookį kalną, ir atsigaivinti neprošal :)
Aš ir Atėnai |
Dairomės į miestą ir stebimės, koks jis baltas, tik vietomis pamargintas žaliomis parkų salomis ir toli vakaruose mirguliuojančia Sarono įlanka! Įdomu tai, kad stovime ant kalno, kurio dėka augo ir gražėjo Atėnai, nes būtent Lycabettus aprūpino atėniečius statybinėmis medžiagomis. Šiauriniame kalno šlaite dar 1830 m. buvo pradėtas eksploatuoti statybinių medžiagų karjeras, todėl galima tik įsivaizduoti, kiek namų buvo pastatyta iš Lycabettus medžiagų! Žinoma, dabar karjeras jau neeksploatuojamas, jame įsikūręs teatras po atviru dangumi.
Žvilgsnis į Akropolį |
Lycabettus kalno viršūnę puošia baltutė Agios Georgios (Šv. Jurgio) koplyčia su autentišku interjeru, datuojamu 1890 m. Senovėje šioje vietoje stovėjo Dzeuso šventykla, tad Agios Georgios statyta ant jos pamatų.
Agios Georgios ir ,,verslininkas" su gaiviaisiais gėrimais |
Šalia bažnyčios auga vienišas medis ir stovi nedidukė varpinė, kuriai varpą dovanojo karalienė Olga. Pačiame apžvalgos aikštelės viduryje, ant balto stiebo plevėsuoja Graikijos vėliava, kurios keitimo ceremoniją teko stebėti.
Varpinė |
Užeiname į bažnytėlę. Nedidukė, kukli, kai kur lubų freskos jau nutrupėjusios, neįmantrus ikonostasas. Nepaisant to, labai jauku ir šilta čia būti. Man net kyla noras uždegti žvakelę, kurią įsmeigiu į ant palangės pastatytą smėlio dėžę. Dabar jau galima eiti ir saulę palydėti.
Agios Georgios eksterjeras |
Jaukios žvakių liepsnelės |
Labai apsidžiaugėme, kad dangaus nedengė tiršti debesys, kad galėjome stebėti visą saulės kelią. Saulėlydis tetruko kelias minutes, kaip ir prie Baltijos, čia dar šviečia, akimirka – ir ji jau pasislėpė už kalno. Miestą apgaubė vakaro migla, ėmė žiebtis pirmieji žiburiai. Gražu.
Saulėlydis |
Nuo Lycabettus kalno žemyn leidžiamės pėstiesiems skirtu takeliu, vinguriuojančiu tarp kaktusų, agavų ir žemų pušelių. Kalnas ne visada buvo padengtas gražia žaluma. Senovėje jis atrodė plikas, o jo šlaituose žioravo iškasti karjerai. Apie 1880 m. Lycabettus pradėtas apželdinti. Tačiau medžiai tapo puikiu maisto šaltiniu ožkoms, gyvenusioms kalno šlaituose, todėl apželdinimo darbai užsitęsė net iki 1915 m.
Atėnai pro agavos žiedą |
Leidžiantis žemyn su kiekvienu žingsniu miesto vaizdas keičia savo veidą. Tamsa vis labiau dengia Atėnus, vis ryškiau matosi miesto žiburiai ir spalvotos reklamos, ant kalvos iškilęs Akropolis įgauna miesto bambos pavidalą, nuo kurios tiesiasi gyvos, automobilių šviesomis mirguliuojančios, gatvių venos. Vaizdas vertas milijono!
Nusileidę nuo Lycabettus grįžtame į senamiestį, į Akropolio kalvos papėdę, kur žioplinėjančių turistų akį traukia žiburių apšviestas senovės miestas. Senovės (Atėnų) Agora (graikiškas žodis a·go·raʹ kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio „sueiti, susirinkti“) – antikos laikais buvęs visuomeninio, religinio, politinio gyvenimo bei prekybos centras Atėnų širdyje. Čia gyventojai ateidavo apsipirkti, pasiklausyti vykstančių koncertų ar tiesiog pabendrauti. Dabar tai viena lankomiausių turistinių vietų. Tačiau neapsirikite, Atėnai turi dar vieną Agorą, visai Akropolio papėdėje, Romėnų Agorą.
I a. pr. Kr. Atėnams tapus Romos imperijos dalimi, Senovės (Atėnų) Agora buvo apleista, o romėnai pastatė naują Agorą. Ši Agora buvo mažesnė nei Senovės (Atėnų) Agorą. Ją sudarė atviros erdvės, iš visų keturių pusių apsuptos kolonomis, o viduryje buvo parduotuvės. Prekybos centras turėjo du įėjimus: vakarinėje pusėje pastatyti vartai, kurių liekanos išlikę iki šių dienų, rytiniai vartai praktiškai neišlikę.
Pats įdomiausias statinys šioje teritorijoje – 2 tūkstančių metų senumo aštuoniakampis apie 13 metrų aukščio ir maždaug 8 metrų skersmens bokštas, vadinamas Vėjų bokštu. Šis statinys turėjo dvi paskirtis. Viena vertus, tai buvo šventykla, skirta vėjų dievų tėvui Eolui, kita vertus, tai buvo meteorologijos stotis. Bokštas pastatytas iš tokio pat marmuro, kaip ir Akropolio Partenonas. Tokios rūšies marmuras dažniausiai buvo naudotas šventykloms ir retai aptinkamas kitokiuose statiniuose. Tad Vėjų bokštas šiuo požiūriu yra prabangiai unikalus, patenkinęs to meto atėniečių norą atnaujinti Romėnų Agorą. Einant amžiams bokštas vis mažiau atliko savo tiesioginę funkciją, o daugiau buvo naudojamas religinėms apeigoms. Būtent statinio naudojimas musulmonų maldos namams leido jį išsaugoti iki šių dienų. Apie 1800 m. bokštas buvo uždarytas. Bėgantys metai, stichinės nelaimės, tarša ardė Vėjų bokštą, kol maždaug prieš 10 metų jį imtasi restauruoti. Manoma, kad ant Vėjų bokšto stogo buvęs bronzinis vėjarodis, vaizduojantis jūrų dievą Tritoną, o kiek žemiau esantį frizą dar ir dabar puošia 8 graikų mitologijos vėjų dievai, Eolo sūnūs, žvelgiantys į skirtingas pasaulio puses.
Vėjų bokštas |
Palikusios vėjų dievus, einame ilsėtis, nes ryt nuo pat ryto mūsų laukia pasivaikščiojimas po Atėnų Akropolį – senovės Atėnų tvirtovę, šventyklą ir visuomeninio gyvenimo centrą, iškilusi virš miesto ant aukštos kalvos.
Keliamės anksti, geriame kavą ir 8 val. jau žygiuojame link Akropolio kalvos. Kadangi gyvename senamiestyje, tai kelias netolimas, tačiau sugebame jį prailginti, apeidamos kalvą iš kitos pusės ir pasižvalgydamos po Anafiotikos rajoną. Dauguma Anafiotikos rajono (Αναφιώτικα) gyventojų atvyko iš mažytės Kikladų salos Anafi XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Šie žmonės garsėjo kaip puikūs statybininkai, todėl karalius Otonas juos pasikvietė į Atėnus. Tik viena bėda – būsto jiems nesuteikė. Laimei, tuo metu visą Akropolį supančią teritoriją valstybė pripažino archeologine vietove, ir Anafi salos atvykėliai pasisavino šiaurės rytinį Akropolio kalvos kampą bei pasistatė nedidelius salos stiliaus namukus. Pasakojama, kad tai buvo padaryta naktį, tačiau valdžia, neturėdama geresnės vizijos, užmerkė akis – ne paskutinis kartas, kai Atėnuose vyksta nelegalios statybos. Taip atsirado Anafiotikos rajonas. Kaip ir kiekvieniems naujakuriams, Anafiotikos gyventojams reikėjo ir savo maldos namų. Tada ant uolos krašto iškilo kukli Šv. Jurgio (Agios Georgios) bei kita – Šv. Simeono (Agios Symeon) – bažnyčios. Jos išreiškė ne tik Anafiotikos gyventojų poreikį turėti savo bažnyčią, bet ir pasididžiavimą, kad jų turi daugiau nei vieną.
Agios Georgios žymi pietrytinę Anafiotikos ribą. Bažnytėlė uždaryta, sako, ją apžiūrėti galima vidurdienį, o didžiausios iškilmės vyksta per Jurgines. Gaila, mums toks variantas netinka. Einame toliau. Akropolio papėdėje aptinkame nedidelį parkelį, kurio viduryje puikuojasi kolona. Šis monumentas pastatytas viešai eksponuoti puošnią bronzinę taurę, kurią choregas Lisikratas 335 m. pr. Kr. laimėjo graikų chorų varžybose.
Kiek daugiau apie terminą choregas teko pasiskaityti internete, nes iki šiol nebuvau jo girdėjusi. Šis žodis graikų kalba reiškia rėmėją. Choregas senovės Atėnuose finansavo dramos ir muzikinių pasirodymų rengimą festivalių metu, padengdavo kostiumų, kaukių, repeticijų, scenos tapybos ir kitas su spektakliu susijusias išlaidas. Turtingam atėniečiui buvo didelė garbė imtis šių pareigų ir, drauge su dramaturgu, varžytis dėl prizo už geriausią draminio kūrinio pastatymą. Švęsdami savo pergalę choregai statydavo paminklus prie tako, vedančio į Dioniso teatrą, esantį Akropolio papėdėje, kur vykdavo dramos festivaliai. Taip iškilo ir Lisikrato monumentas.
Lisikrato monumentas |
Dar vienas kitas posūkis ir pasiekiame įėjimą į Akropolį. Nusiperkame bilietus, kurie kainuoja po 20 Eur žmogui.
Žodis „Akropolis“ reiškia aukštutinį įtvirtintą miestą. Tačiau ne tik pačiame Akropolyje, bet ir jo papėdėje virė gyvenimas – tai liudija išlikę teatrų liekanos. Graikų teatrai, kitaip nei romėnų, buvo statomi gamtoje – arčiau dievų. Todėl dabar labai patogu juos apžiūrėti ir pafantazuoti, kaip gi vykdavo spektakliai po atviru dangumi. Pirmoji Dioniso teatro terasa buvo pastatyta VI a. pr. Kr. Tai seniausias žinomas graikų teatras. Būtent Dioniso teatre vykdavo Atėnų festivaliai, buvo statomi Sofoklio, Euripido ir kitų dramaturgų veikalai. Pradžioje teatras buvo medinis, vėliau teatras buvo rekonstruotas: medinė scena ir sėdynių eilės buvo pakeistos marmurinėmis. Po rekonstrukcijos teatre tilpo apie 17 000 žiūrovų (o jei labai pasispausdavo, tai ir 19 000 sutalpindavo:)
Dioniso teatro liekanos |
Kiek aukščiau, virš Dioniso teatro, matosi baltos kolonos, įrėminančios už jų esančią olą. Tai choregos Thrasyllos monumentas, pastatytas 320–319 m. pr. Kr. skirtas įamžinti jo remiamos pjesės pergalę tų metų teatro varžybose.
Po penkiasdešimties metų Thrasyllos sūnus Thrasycles laimėjo du teatro konkursus ir prie tėvo paminklo pridėjo du savo trofėjus ir Dioniso skulptūrą. Paminklas kartu su ola krikščionybės laikais buvo paverstas bažnyčia. Paminklas išstovėjo 2000 metų, kol 1827 m. osmanų orda Akropolio apgulties metu jį sugriovė, o Dioniso statulą pasisavino britų aristokratas lordas Elgin ir dabar ji eksponuojama Britų muziejuje Londone. Choregos Thrasyllos monumentas 2017 m. buvo atnaujintas.
Choregos Thrasyllos monumentas |
Kylame takeliu aukštyn. Informacinė lentelė nurodo kažkada čia buvus šventyklą, skirtą medicinos globėjui dievui Asklepijui. Tai vienas svarbiausių, žmogui labai naudingų dievų, mat užklupus ligai senovės Graikijoje buvo kreipiamasi į dievus, dažniausiai į dievą Asklepiją. Šio dievo šventyklos buvo statomos už miesto ribų, gamtos apsuptyje, kur vyravo gaivus oras ir ramybė. Šventyklose buvo atliekami gydymo ritualai. Vienas iš tokių ritualų buvo vadinamoji inkubacija: ligonis likdavo nakvoti šventykloje, dievas Asklepijas jį aplankydavo, o ryte ligonis papasakodavo savo sapną žyniams, kurie pagal sapno reikšmę paskirdavo atitinkamą gydymą.
Dievo Asklepijo šventyklos likučiai |
Pamažu užkopiame į Akropolio kalvos vidurį. Nuo čia puikai matosi miestas ir Saronos įlanka. Sustatyti suoliukai tiesiog kviečia prisėsti, pailsėti ir pasižvalgyti į tiesiai po kojomis atsiveriantį vaizdą – į Odeono teatrą.
Odeono teatras |
Akropolio Odeonas baigtas statyti 161 mūsų amžiaus metais. Statybas užsakė ir finansavo turtingas graikų aristokratas ir Romos senatorius Erodas Atikas, kaip paminklą savajai žmonai, kurią, kaip sakoma, pats ir nužudė. Teatras turėjo trisdešimt dvi į viršų kylančias suolų eiles, kuriose susėsdavo 5000 žmonių. Deja, III m. e. amžiuje jis buvo sunaikintas. 1950 metais prasidėjo Odeono rekonstrukcijos darbai, kurių metu statinys buvo dalinai atstatytas. Šiandien tai viena geidžiamiausių koncertų salių po atviru dangumi, kurioje koncertavo Maria Callas, Frank Sinatra, Nana Mouskouri, Luciano Pavarotti, Placido Domingo, Diana Ross ir kitos pasaulinio lygio žvaigždės.
Galiausiai pasiekiame Akropolio kalno viršūnę ir pro didingų Propylaea (Propilėjus) vartų masyvias dorėnines kolonas įeiname į Akropolį. Propylaea vartai pastatyti apie V a. pr. Kr. ir laikomi tobuliausiu, originaliausiu ir kartu tipiškiausiu tokio pobūdžio architektūros pavyzdžiu. Kadaise pro šiuos vartus galėjo patekti ne tik žmonės, bet ir šventinės eisenos su aukojimui skirtais gyvuliais, asilų ir mulų traukiamais vežimais, kuriuose buvo gabenamos dovanos deivei Atėnei. Gaila, bet šie vartai šimtmečių eigoje buvo sugriausti ir atstatyti tik 2004 m. Praeiname pro Propylaea vartus ir atiduriame didelėje, saulės kepinamoje aikštėje, kurioje riogso senovę menantys griuvėsiai ir vis dar atstatinėjamos šventovės.
|
Manoma, kad ant Akropolio kalvos žmonės apsigyveno jau neolito viduryje. Tai susiję su ypatinga vietos geografine padėtimi: plynaukštėje buvo nesunku gintis nuo priešų, be to, nuo Akropolio buvo gerai matomas Viduržemio jūros uostas. Ilgainiui Atėnams išsiplėtus į lygumą ir pastačius Atėnės šventyklą, Akropolis tapo reikšminga Atėnų miesto tvirtove ir kulto vieta. 490 m. pr. m. e. ant Atėnų Akropolio buvo pradėtas statyti akmeninis senasis Partenonas, siekiant pažymėti pergalę Maratono mūšyje. 480 m. pr. m. e. persų karalius Kserksas nusiaubė Atėnus ir sudegino senuosius medinius Akropolio statinius. Periklis (V a. pr. m. e.) pradėjo naujųjų Atėnų Akropolio statybas ir tapo politinių bei kultūrinių Graikijos laimėjimų simboliu. Trys skirtingos šventyklos ir monumentalūs vartai pakeitė Akropolio vaizdą. Vėliau buvo pastatytas Dioniso teatras bei Odeono teatras. 1854 m. Akropolis paskelbtas archeologiniu paminklu, tačiau jo rekonstrukcijos darbai prasidėjo tik 1975 m., kurie dar ir šiandien nėra baigti. Pažymėtina, kad visos skulptūros, esančios Atėnų Akropolio teritorijoje, yra pakeistos kopijomis, o originalai saugomi Akropolio muziejuje. Atėnų Akropolis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Erechtėjonas |
Žinomiausi Akropolio architektūros paminklai: Atėnės šventykla – Partenonas, jau minėti Akropolio vartai (Propilėjus), Erechtėjono šventykla ir Atėnės Nikės šventykla.
Kaip bebūtų keista, pirmiausia mūsų akis patraukia Erechtėjono šventykla, o ne garsusis Partenonas. Erechtėjonas – šventykla šiaurinėje Akropolio kalvos dalyje, skirta karaliui Erechtėjui, deivei Atėnei ir dievui Poseidonui.
Prie šventyklos auga vienišas alyvmedis, menantis legendą apie dievų kovą dėl Atėnų miesto. Galingasis dievas Dzeusas naujai įkurtą miestą pažadėjo atiduoti tam dievui, kuris suteiks žmonijai naudingiausią dovaną. Tuomet prasidėjo dievų varžytuvės. Dievas Poseidonas smogė į žemę savo trišakį – šioje vietoje ištryško šaltinis. Deivė Atėnė nenusileido – smeigė į žemę savo ietį, o iš jos išaugo alyvmedis. Dzeusas pastarąją dovaną pripažino geriausia ir atidavė naująjį miestą deivės Atėnės globon, o miestas jos garbei buvo pavadintas Atėnais. Žinoma, Atėnės alyvmedis mūsų laikų nesulaukė, tačiau toje vietoje visad žaliuoja šis šventasis medis. Dabartinis alyvmedis pasodintas XX a. pradžioje – jį pasodino karalienės Viktorijos anūkė Sofija.
Deivės Atėnės alyvmedis |
Apeiname daugialypę Erechtėjono šventyklą. Nuostabiai gražų Erechtėjono šventyklos šoninį portiką laiko šešios jonėninio stiliaus marmurinės moterų figūros – kariatidės – pastatytos ant aukšto cokolio. Manoma, kad pavadinimas kariatidės kilo iš nedidelio kalnų miestelio Karyes. Šio miestelio moterys ant galvų nešiojo didelius vaisių ir kitų prekių krepšius ir tuo žavėjo slėnio gyventojus. Architektūroje graikai kariatides pradėjo naudoti jau VI a. pr. Kr.
Kariatidės |
Erechtėjonas buvo pastatytas 421–406 pr. Kr. ant senosios Atėnės šventyklos pamatų, ten kur kažkada buvo aukuro salė su ola, kurioje, pasak mitų, gyveno Atėnės gyvatė ir iš kur gimė mitinis Atėnų karalius, pusiau žmogus-pusiau gyvatė Kekropas (Cecrops), kurio kapas, manoma, yra po kariatidėmis. Erechtėjono šventyklos pastato dalys išdėstytos asimetriškai, nevienodame aukštyje, laiptų principu, kiekvienam dievui skirta atskira erdvė. Tačiau pagrindinė tokia pastato išplanavimo priežastis yra ne skirtingų dievų gausa, o uolėtas reljefas. Erechtėjonas pastatyta labai nelygioje vietoje vakarinė ir šiaurinė pusės yra 3 metrais aukščiau už rytinę ir pietinę. Viduramžiais Erechtėjonas buvo bažnyčia, turkų valdymo laikotarpiu – haremas. XIX a. apgriautas, 1902–1909 atstatytas ir konservuotas.
Įdomu tai, kad Erechtėjono istorijoje vėl susiduriame su britų aristokratu lordu Elgin'u (jau rašiau, kad jis į Angliją parsivežė Dioniso skulptūrą), kuris į Londoną parsiplukdė ir vieną iš kariatidžių bei pardavė Britanijos nacionaliniam muziejui, kur dabar ji ir eksponuojama.
Partenonas – amžiaus statyba |
Pagaliau priartėjame prie didingiausio Akropolio statinio, kuris, kaip ir Gaudi Šventosios šeimynos bažnyčia Barselonoje, niekaip nebaigiamas. Na, palyginimas gal ne visai tinkamas, nes Gaudi bažnyčia statoma, o Partenonas – atstatomas. Buvau prieš metus – pastate intensyviai darbavosi statybiniai kranai, atvažiavau šiemet – vaizdas tas pats, tik dar daugiau aplink duobių išrausta.
Partenonas – šventykla miesto deivei Atėnei, pastatyta V a. pr. m. e. Pirminė šventyklos paskirtis – jos viduje laikyti 12 m aukščio Atėnės Partenės (Mergelės) statulą. Bizantijos laikais Partenonas paverstas katedra. Valdant osmanams tapo mečete, kuri karo su Venecija metu buvo paversta amunicijos sandėliu. Vėliau šventykla buvo sugriauta į ją pataikius sviediniui. Didelė statinio apdailos dalis 1807 m. lordo Elgin'o (ir vėl!) buvo išvežta į Londoną. Ginčai dėl šių vertybių grąžinimo tebevyksta iki šiol. XIX a. Graikijai iškovojus nepriklausomybę dauguma poantikinių priestatų buvo nugriauti. Vėliau vietovė iš dalies atstatyta.
Partenonas ir jo gyventojai |
Apsukę ratą apie Partenoną palengva artėjame prie Propylaea vartų, šalia kurių, beveik ant 9,5 m. aukščio bastiono krašto, stovi Atėnės Nikės šventykla, pastatyta maždaug apie 410 m. pr. Kr. Šventykla buvo skirta pažymėti atėniečių pergalę prieš persus. Aplink šventyklą buvo padarytas parapetas, kad žmonės nenukristų nuo stataus bastiono. Parapeto išorė subtiliai papuošta įvairius darbus dirbančios Nikės skulptūromis. Amžiams bėgant, ši šventykla buvo ne kartą sugriauta ir vėl atstatyta. Lyginant su kitais išlikusiais Akropolio statiniais, Atėnės Nikės šventykla atrodo mažiausia, tačiau savo reikšme anuometiniams miesto gyventojams buvusi labai svarbi – joje atėniečiai prašydavo deivės malonių bei pergalių karuose.
Atėnės Nikės šventyklą puošia jonėninės kolonos |
Pro Propylaea vartus, kuriuos saugo gauruoti liūtai, takeliu leidžiamės žemyn nuo Akropolio. Kalno papėdėje veikia kavinė, kurioje galima atsigaivinti šviežiomis sultimis ar puodeliu kavos (jei lauke neplieskia 30 laipsnių karštis). Takas išsiskiria į dvi puses. Vienas veda į miesto centrą, link Romėnų Agoros, kitas veda prie Filopappou kalvos šlaito, kuriuo ir pasukame.
Čia rikiuojasi eilė autobusų, kviečiančių į apžvalginę ekskursiją po Atėnų istorinius objektus. Ekskursija kainuoja 15 Eur. Susigundome. Žinia, tai lengviausias būdas susipažinti su miestu – sėdi vėsiame autobuse, klausaisi gido (ne audio:)) ir dairaisi į šalis.
Akropolis pro autobuso langą |
Važiuojame Akropolio papėde, įsukame į vieną pagrindinių miesto Leoforos Vasilisis Amalias gatvę ir kelioms minutėms, kol šviečia raudonas šviesoforo signalas, sustojame prie Adriano arkos. Ji buvo pastatyta apie 131 m. Manoma, kad arka skirta pagerbti Romos imperatorių Adrianą. Arka stovi senoviniame kelyje, jungiančiame Atėnų centrą su Dzeuso Olimpiečio šventykla. Daugeliu atžvilgių arka primena Romos triumfo arką.
Parlamento rūmai |
Užsižiebia žalia šviesa ir autobusas mus jau veža pro Syntagma aikštę ir Parlamento rūmus. Syntagma išvertus į lietuvių kalbą reiškia Konstitucijos aikštė. Čia prisėdus galima pasigrožėti daugybe skulptūrų, veikia fontanas, nemažai žalios vejos. Šioje aikštėje susikerta daug autobusų, tramvajų ir metro linijų, todėl iš čia visad patogu nusigauti į bet kurią Atėnų vietą.
Už Syntagma aikštės, kitoje judrios gatvės pusėje stovi Graikijos Parlamento rūmai, Rūmai pastatyti tarp 1836 ir 1842 metų. Iš pradžių jie buvo statomi kaip Karališkieji rūmai karaliui Otonui I, tačiau, panaikinus monarchiją, pastate įsikūrė šalies valdžia. Priešais Parlamento rūmus, prie Nežinomo kareivio kapo, ištisą parą budi garbės sargyba. Sargybos pasikeitimas – mėgstama turistų atrakcija, vykstanti kas valandą. Žinoma, pro autobuso langą jos nepamatysi, bet vakare būtinai sugrįšime čia ir pasigrožėsime.
Pravažiuojame pro senosios Graikijos nacionalinės bibliotekos pastatą (Ethnikē Bibliothēkē tēs Ellados), didžiausią Graikijos biblioteką, kurioje saugoma 1,5 mln. tomų knygų, periodinių leidinių, žemėlapių ir apie 4500 rankraščių. 1828 m. įkurta pirmoji nepriklausomos Graikijos viešoji biblioteka bazavosi Aiginoje (pirmojoje nepriklausomos Graikijos sostinėje), po penkerių metų biblioteka perkelta į Atėnus ir sujungta su Atėnų universiteto biblioteka ir pavadinta Graikijos nacionaline biblioteka. 2017 m. bibliotekos fondai perkelti į naują pastatą Stavros Niarchos fondo kultūros centre.
Šalia bibliotekos stovi Atėnų Nacionalinis ir Kapodistrijos universitetas (Ethnikó ke Kapodistriakó Panepistímio Athinón). Jis įkurtas 1837 m. ir yra pirmasis universitetas ne tik Graikijoje, bet ir Balkanuose bei Rytų Viduržemio jūros regione. Pradžioje, pagerbiant karalių Otoną, universitetas vadinosi Otonijos universitetu. Šį universitetą sudarė keturi fakultetai: teologijos, teisės, medicinos ir menų (apėmė taikomuosius mokslus ir matematiką). 1862 m. Otonijos universitetas buvo pervadintas į Atėnų Nacionalinį universitetą
Nuo centrinės gatvės pasukę į šoninę gatvelę pravažiuojame visame pasaulyje garsų Panathynaikos stadioną. Jame 1897 m. buvo surengtosios pirmosios šių laikų olimpinės žaidynės. Tai vienintelis pasaulio stadionas, pastatytas tik iš balto marmuro, todėl jis dar vadinamas Kallimarmaro, t.y., gražus marmuras.
Pradžioje, apie 566 m. pr. Kr., šioje vietoje buvo įrengtas medinis stadionas, kuriame kas ketverius metus buvo rengiamos sporto žaidynės deivės Atėnės garbei. Apie 329 m. pr. Kr. medinis stadionas buvo atnaujintas, įrengti marmuro suolai žiūrovams. Stadionas talpino 50 000 žmonių. Deja, bėgant amžiams, stadionas buvo apleistas ir renovuotas tik XIX a. prieš 1896 m. čia vykusias vasaros olimpines žaidynes. Vėliau stadione vyko dar dvejos vasaros olimpinės žaidynės: 1906 m. ir 2004 m. Šiandien Panathynaikos stadionas yra ne mažiau populiarus. Čia vyksta kasmetinio Atėnų maratono finalas, čia koncertus rengia populiariausios pasaulio scenos žvaigždės ir, be jokios abejonės, jame visad pilna turistų.
Pasivažinėjus po miestą, kilo mintis pavažiuoti kiek toliau. Toje pat vietoje, kur išlipome po ekskursijos, vėl įlipame – dabar jau į kitą – autobusą ir važiuojame link jūros pasilepinti graikiška saule ir jūros bangomis. Važiuojame pro naujus rajonus, kuriuose įsikūrę prekybos centrai – kai kas išlipa. Mūsų kelias tęsiasi toliau, iki pat galinės stotelės.
Vairuotojas išleidžia keleivius ir informuoja, kada iš šios stotelės į miestą grįžta paskutinis autobusas. Užfiksuojame ir lekiame prie jūros. Krantas čia akmenuotas, bet nieko, vanduo šiltas ir švarus. Pasimaudę dar pėdiname kokį kilometrą į kitą paplūdimį, kuriame randame jau šiek tiek smėliuko. Vėl maudomės, o galvoje jau kirba mintis - kur pavalgyti?
Cezario salotos |
Kavinių, restoranų ir užeigų pilna pakrantė, tik reik išsirinkti. Prisėdame pirmoje mums vizualiai patikusioje užeigoje ir neapsirinkame. Užsisakome lengvų užkandžių (pvz. Cezario salotas), nes karšta ir kažko labai sotaus nesinori. Skanu, galėčiau rekomenduoti, deja, nepasižiūrėjome net pavadinimo. Taip ir liko incognito tiek paplūdimiai, tiek kavinė. Tačiau ne bėda, kavinės pavadinimas nedaug ką lemia, nes Graikijoje maistas skanus visose kavinėse.
Po atpalaiduojančių maudynių ir lengvų pavakarių tuo pačiu autobusu grįžtame į miesto centrą. Išlipame Syntagma aikštėje ir einame prie Parlamento rūmų, tiksliau prie monumento Nežinomam kariui. Čia kas valandą galima stebėti įspūdingą sargybos keitimosi ceremoniją.
Sargybą prie Nežinomo kario kapo eina Prezidento gvardijos elitinio būrio kariai evzones. Jie keičiasi kas valandą – ir dieną, ir naktį. Ši apie 10 min. trunkanti sargybos pasikeitimo ceremonija pritraukia mases turistų. Ateiname visai prieš ceremonijos pradžią ir vos po kelių minučių išgirstame batų klepsėjimo ir čiuožimo garsą. Tada nuo gatvės pasirodo gvardiečiai. Vyrai pražygiuoja visai pro mane ir pasuka link Nežinomo kareivio kapo. Prasideda įspūdinga sargybos keitimosi ceremonija, nuostabus sinchronas ir jokio nereikalingo judesio ar žvilgsnio. Naujai atėjusieji stoja į sargybą, o jau atlikę pareigą iškilmingai palieka aikštę.
Sargybos keitimąsi mačiau du kartus ir abu kartus stebėjausi vyrų ištverme išstovėti valandą nepajudėjus ir kone nesumirksėjus, na o keitimosi ceremonija palieka įspūdį, kiek kartų ją bestebėtum. Aprašyti jos neįmanoma, reikia pamatyti savo akimis.
Vasaros uniforma arba doulama yra šviesiai rudos spalvos |
Evzones įkūrimo istorija siekia 1824 m. Tuo metu Graikija kariavo nepriklausomybės karą prieš Osmanų imperiją. Evzones buvo pirmasis šalies bandymas suformuoti europietiško tipo batalioną, siekiant įveikti turkų pajėgas. Vėliau evzones buvo pavesta saugoti karalių Otoną. Tačiau pats terminas „evzones“ yra gerokai senesnis, jį galima rasti Homero epe „Iliada“, kur buvo naudojamas apibūdinti lengvuosius pėstininkus.
Įspūdį daro ir evzones uniforma, kurios esama kelių rūšių: vasarinė, šventinė, žieminė, o be to, kiekviena sala turi savo evzones, kurių uniforma skiriasi nuo žemyninės dalies evzones uniformų. Mes matėme vasarine uniforma pasidabinusius evzones, kuri susideda iš doulama (tunika) dėvima su tsarouchia (klumpės su didžiuliais bumbulais), periskelides (vilnonės kojinės), prilaikomos epiknemides (šilko keliaraiščiai), farionu (raudona kepurėlė su ilgu kutu). Fariono priekyje yra Graikijos herbas su pareigūno laipsniu po juo. Vasarinė uniforma yra šviesiai rudos spalvos ir pasiūta iš medvilnės. Ypač išsiskiria evzones apavas –tsarouchia klumpės. Jos sveria daugiau nei tris kilogramus, o ant bato pado yra mažiausiai 60 vinių, kurie judant imituoja mūšio garsą. Tsarouchia viršų puošia juodo šilko bumbulas.
Sargybos pasikeitimas baigėsi ir žioplių minia skirstosi. Mes taip pat pasukame link Plaka, senamiesčio.
Atrodo, jau visas Plaka gatveles išvaikščiojome, todėl nuo Monastiraki aikštės pasukame į Psyri rajoną, ribojamą Ermou, Sarri, Sachtouri, Athinas ir Evripidou gatvių. Tai mažiau turistų apgultas rajonas, alsuojantis bohemiška dvasia ir tarsi kviečiantis daugiau laiko skirti pažinčiai su juo.
Žaisminga tavernos fasadas |
Psyri vienas seniausių Atėnų rajonų, „istorinio trikampio“, kuris senovės graikų ir romėnų laikais buvo Atėnų širdis, dalis. Dabartinį veidą Payri įgavo XIX a. pradžioje. Tuo metu į čia įsikūrusias parduotuvėles, amatininkų cechus užklysdavo ir karaliai, ir menininkai, ir paprasti žmogeliai. To meto keliautojai taip pat mielai apsistodavo Psyri rajone esančiose užeigose.
Psyri nuotaikos |
Viskas ėjosi puikiai, kol XIX a. pabaigoje čia ėmė siautėti koutsavakides, graikų gangsteriai, kurie užsiėmė prekyba hašišu, smulkiomis vagystėmis, prostitucija, skolų išmušinėjimu ir netgi politikų apsauga per politinius mitingus ir kampanijas. Jie dėvėjo juodus apsiaustus, kurių vieną rankovę būdavo užsimovę, o kita kabojo laisvai. Taip nešiojamą apsiausią būdavo lengviau nusimesti kilus muštynėms. Dryžuotos kelnės, nekirpti ir aliejuoti plaukai, speciali kepurė, simbolizuojanti gedulą dėl prarasto draugo, bei ilgas, žemę siekiantis diržas – toks buvo ikoniškas koutsavakides aprangos stilius, kurį padiktavo Dimitris Koutsavakis, garsus Pirėjo peštukas, davęs vardą šiai grupuotei. Koutsavakides klestėjimo laikai baigėsi 1893 m., kai Atėnų policijos vadu buvo paskirtas Dimitrios Bayraktaris. Jis ėmėsi netradicinių priemonių kovai su vietine mafija: viešai nukirpdavo rankoves, trumpindavo diržus, nuskusdavo ūsus ir už menkiausius nusižengimus uždarydavo į kalėjimą. Be to, Bairaktaris, apeliuodamas į koutsavakides patriotiškumą, juos pasitelkė patruliuoti per Pirmąsias šiuolaikines olimpines žaidynes. Triukas pasiteisino, nes, nepaisant užsieniečių antplūdžio, per olimpines žaidynes nebuvo užregistruota nė viena vagystė.
Prie kavinės |
Išvijus koutsavakides Psyri ėmė kurtis amatininkai, steigtis mažos verslo įmonės, tačiau pakilimas baigėsi antroje XX a. pusėje, gyventojai išsikėlė į ramesnius, naujesnius rajonus. Psyri tapo apleistas ir nesaugus. Vėl populiarus tapo po 2004 m. olimpinių žaidynių, kai netoliese esančioje Monastiraki stotyje buvo įrengtos 3 metro linijos bei, siekiant pritraukti investicija, buvo pakeisti įstatymai. Dabar tai madinga vieta gyventi, dirbti ar šiaip leisti laiką.
Vaikštinėjant šio rajono gatvėmis mano dėmesys labiausiai krypo net ne į atsipalaidavusius, besišypsančius žmonės, gurkšnojančius kavą iš mažų puodelių, o į namų sienas. Sunku patikėti, kaip šiam rajonui pritinka graffiti – didesni, užimantys visą namo sieną, ar mažesni, apsiribojantys privačia kavinės erdve, juodai balti ar šviečiantys ryškiomis spalvomis.
Jei jau prakalbau apie gatvės meną, tai įspūdingiausios asmeniškai man buvo anoniminio autoriaus, pasivadinusio INO, sukurtos milžiniškos freskos ant daugiaaukščių namų fasadų. Atėnuose jų yra ne viena. Ir ne tik Atėnuose – jo darbus galima pamatyti ir Abu Dabyje, ir Niujorke, ir Lodzėje, ir kituose pasaulio miestuose. Jo darbai turi savitą, su niekuo nesupainiojamą INO stilių. Jiems būdingi fotorealistiniai elementai ir pilkų atspalvių paletė su šviesiai mėlynos spalvos motyvu.
INO. Apocalypse Now 2020 |
Nei viename socialiniame tinkle, nei vienoje nuorodoje ar video neteko matyti INO veido. INO facebook paskyroje yra daug filmuotos medžiagos, tačiau jis visur su kauke. Prieš daug metų gatvės menas buvo užribyje, todėl kaukė buvo kaip protestas prieš saviraiškos laisvės ribojimą. Saviraiškos laisvės motyvą galima įžvelgti ir 2020 m. jo darbe ,,Apocalypse Now".
Ant Sarri gatvės 33 namo sienos yra kitas INO darbas, pavadintas ,,Spasiba" ir kalbantis apie nelygybės barjerų laužymą visuomenėje.
INO. Spasiba |
Paliekame Psyri rajono erdvę ir visai netikėtai neplanuotai atsiduriame apleistose gatvėse, su apgriuvusiais namais, apžėlusiais ir šiukšlinais kiemais. Vienas kitas benamis, įvairiataučiai paaugliai patvorėse, narkotikus besileidžiantis jaunuolis – tampa kažkiek nejauku, norisi paspartinti žingsnį. Niekas mūsų nekabina, negąsdina, tiesiog... gal kitą kartą prisijaukinsime šią erdvę ir pasidairysime po Exarchia rajoną. O dabar sukame atgal, link senamiesčio. Laikas vakarieniauti.
Žuvytė |
Vakarienei visai atsitiktinai pasirenkame Agias Aiolou 29 įsikūrusią taverną EATERY Bairaktaris. Atrodo, kad tai to paties policininko, kuris suvaldė koutsavakides, šeimos graikiškų patiekalų restoranas. Prisėdame ir ragaujame viską, ko dar nebuvome išragavę, užsigerdamos tradiciniu graikišku retsina vynu.
Šio vyno gamybos istorija prasidėjo maždaug prieš 2700 metų. Senovės Graikijoje indai, kuriuose buvo laikomas šis vynas (pvz., amfora), buvo užsandarinami pušies sakais. Jie neleisdavo į indą patekti orui, o tuo pačiu gėrimui suteikdavo sakų aromatą. Sakų taip pat būdavo dedama dar vykstant fermentacijai. Ši receptūra naudojama iki šiol, tad būnant Graikijoje būtina paragauti sakų prieskonį turinčio vyno.
Nepasakyčiau, kad retsina vynas sužavėjo, tačiau egzotiško skonio jis tikrai turi ir puikiai dera prie graikiškų patiekalų: suvlaki, gyras, kleftiko, musaka bei žuvies ir jūrų gėrybių.
Po vakarienės jau sutemusiomis Atėnų senamiesčio gatvelėmis spaudžiame namo – reikia susikrauti daiktus. Rytoj anksti ryte turime būti oro uoste, kur mūsų laukia skrydis į Santorinį. Apie pasibuvimą šioje saloje skaitykite puslapyje GRAIKIJA – Santorini.
Suvlaki |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą