Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.
Traškūs, saldūs, tirpstantys burnoje...mmm. Tai florentinai. Anot legendos, florentinai pradėti gaminti Prancūzijoje. Pasakojama, kad šių skanėstų receptas buvo sukurtas Versalio rūmų kulinaro karaliaus Liudviko XIV valdymo laikais. Skanėstas pirmą kartą patiektas Medičių šeimos apsilankymo proga ir jų garbei pavadintas Florencijos miesto vardu. Tradiciškai florentinai gaminami iš riešutų ir vaisių cukrintinių, birūs produktai sumaišomi su medumi ir cukrumi, keptas atvėsintas skanėstas pamirkomas tirpytame šokolade ir paliekamas atvėsti. Mano florentinų receptas taip pat nesudėtingas, tačiau rezultatas - nuostabus. Kas ragavo, gali tikrai patvirtinti :)
Norint išsikepti 30-40 florentinų reikia:
100 g migdolų drožlių;
100 g išlukštentų saulėgrąžų;
100 g sezamo sėklų;
1 mandarino;
25 g miltų;
50 g ištirpdyto sviesto;
120 g cukraus;
1 kiaušinio.
Sudedame visus ingredientus į dubenį, įtarkuojame mandarino žievelę ir išspaudžiame mandarino sultis. Viską gerai išmaišome. Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi ir dedame po šaukštelį masės, ją išlyginame. Turime gauti nedidelį ploną blyną. Tokių blynelių pridedame pilną skardą ir pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame 10-15 min. Pamatysite, kai sausainiukai ima gražiai ruduoti, traukite juos lauk iš orkaitės ir palikite atvėsti ant popieriaus. Kol šie aušta, dėkite kepti kitą skardą ir taip, kol iškepsite visus florentinus. Tuomet juos atsargiai, kad nesulūžtų, nuimkite nuo popieriaus (gerai iškepę jie nusiima be vargo), sudėkite į dėželę ar stiklainį, išsivirkite aromatingos arbatos ir mėgaukitės tobulu skoniu.
Adventas. Laikas, kai norisi būti geresniam, kai norisi padaryti kažką, ko paprastai nedarai. Šviesus švenčių laukimo laikotarpis. Nežinau, kas labiau jaudina, ar paslaptingas švenčių laukimas, su slaptomis mintimis, kuo šiais metais pradžiuginti mielus žmones, su namų dekoravimo vakarėliais, su pasisėdėjimais prie karšto vyno taurės, ar pačios šventės, kai atsiveria visą mėnesį laikytos ir puoselėtos paslaptys, kai dovanos liejasi lyg iš gausybės rago, kai visi šypsosi ir pasaulis atrodo didelis ir geras.
Adventas. Galvoje jau sukasi mintys, kokius patiekalus dėsiu ant Kūčių stalo, ką gaminsiu Kalėdoms. Šiemet lengviau, nes jau mėnuo kaip gyvenam bemėsiu režimu :) Tai mano ir Gabrielės iššūkis sau. Dabar jau išsiaiškinom, kad be mėsytės išgyventi galime, ir visai neblogai, tik reikia daugiau laiko skirti įvairių patiekalų gaminimui, tiksliau, sugalvojimui, ką šiandien gaminsime :) Vienas iš atradimų - pievagrybių užtepėlė su keptomis daržovėmis.
Pievagrybių užtepėlei reikia:
Pievagrybiai - 300-400 g;
Svogūnas - 2 galvutės;
Balzaminis actas - 40 g;
Malti pipirai - 1/2 arbatinio šaukštelio;
Čiobreliai (geriausia šviežias, bet tiks ir džiovintas) - 1 arbatinis šaukštelis;
Druska - pagal skonį;
Varškė - apie 150 g;
Grietinė 15 proc. - 2 valgomieji šaukštai.
Vietoje varškės ir grietinėlės galima naudoti grietinėlės sūrį, pvz. Philadelphia.
Svogūnus supjaustau pusrutuliais ir šiek tiek apkepu aliejuje, pievagrybių galvutes nulupu, stambiai supjaustau ir įmetu prie kepančių svogūnų. Baigiant kepti viską padruskinu, papipirinu, apiberiu čiobreliais ir supilu balzaminį actą. Sumaišau ir nukeliu nuo ugnies. Atšalusią svogūnų-pievagrybių masę susmulkinu trintuvu iki vientisos masės, tada sudedu varškę ir grietinę. Ir dar kartą viską išplaku iki vientisos masės. Paragauju. Mmmmmm... Skanu, einu kepti daržovių :)
Daržovės:
1 nedidelė cukinija;
2 bulvės;
2 morkos;
1 didelė paprika.
Gali būti ir kitos jūsų mėgstamas daržovės.
Visas daržoves (išskyrus bulves) supjaustau nemenkomis juostelėmis, bulves perpjaunu į 4-6 dalis. Visas daržoves sumetu į dubenį, apšlakstau aliejumi ir gerai rankomis išmaišau, kad daržovės pasidengtų aliejumi. Tuomet jas gražiai dedu į šiek tiek aliejumi pateptą skardą. Suguldytas cukinijas padruskinu ir užberiu itališkų žolelių mišinio (naudoju Kotanyi prieskonius). Ant morkų ir paprikos beriu tik itališkų žolelių, nedruskinu. Na o bulves paskaninu bulvėms skirtais prieskoniais ir... į orkaitę, įkaitintą iki 180 laipsnių. Kepa apie 20-30 min. arba kol tampa norimo minkštumo. Svarbu neperkepti, kad neištižtų.
Iškepusias daržoves pravėsinu ir pateikiu su pievagrybių užtepėle. Skanaus vegetariško vakarėlio!
Sekmadienis. Gruodis. Už lango lyja. Smarkiai lyja. Su vėju, griaustiniu ir žaibais. O namuose jau sklando kalėdinės nuotaikos. Pasipuošėme virtuvę, kad smagiau būtų pyragus kepti, o kad už lango besibaladojantis vėjas negąsdintų, pasileidome smagią muziką. Dabar galima ir darbo imtis. Tradiciškai, pirmas kalėdinis kepinys yra paprastas ir toks, kurį ilgai galima laikyti. Pasirinkau mėgstamus migdolinius cantucci. Dubenyje sumaišiau 400 g. miltų ir 1 arbatinį šaukštelį kepimo miltelių. Kitame dubenyje lengvai išplakiau 2 kiaušinius, 200 g. cukraus ir kelis lašus migdolų esencijos. Kiaušinio plakinį supyliau į miltus ir viską gerai išmaišiau. Tada išpyliau iš dubens ant stalo ir dar gerai paminkiau rankomis. Apytiksliai 100 g. migdolų peiliu sukapojau į panašaus dydžio gabaliukus (migdolą skėliau į 4 dalis) ir įbėriau į tešlą, kurią minkiau, kol visi migdolai atsidūrė tešloje. Suformavau vieną ilgą tešlos dešrą, kurią padalinau į 2 dalis. Abi dalis suplojau. Gavau du pailgus, apie 2-3 cm storio papločius. Skardą išklojau kepimo popieriumi, sudėjau papločius ir pašoviau į orkaitę, įkaitintą iki 180 laipsnių. Kepa apie 40 min. arba kol pakyla ir apsitraukia traškia gelsva plutele. Tuomet išėmiau iš orkaitės, supjausčiau skersai - gavau daug džiuvėsėlio formos sausainių, Juos sudėjau į skardą ir dar kartą pašoviau į orkaitę. Po kokių 10 min. ištraukiau, apverčiau ir paskutinį kartą įkišau į orkaitę dar 10 min. Iškepusius cantucci atvėsinau skardoje ir sudėjau į stiklainiuką bei sandariai uždariau. Išsilaikys iki Kalėdų, jei namų smaližiai nesukramsnos prie arbatos dar iki švenčių :) Taip, taip cantucci yra kietoki, todėl juos labai skanu valgyti pasimirkant į arbatą. Kadangi cantucci yra italų virtuvės gaminys, tai jie, be abejonės, labai tinka ir prie vyno, ypač balto, vėjuotą advento sekmadienį geriamo draugų kompanijoje. Skanaus!
Vienas sakinys. ,,...pažinti ir mylėti vieną žmogų - tai giliausia visos išminties šaknis"
Viršelis. Evelyn Waugh ,,Sugrįžimas į Braidshedą" (Brideshead Revisited), Tyto Alba, 2010, 397 puslapiai, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.
Autorius. Evelyn Waugh(lietuviškai - Ivlinas Vo) vienas keisčiausių, subtiliausių ir įtakingiausių XX a. britų rašytojų. Ekscentriškas, nepakenčiamas, nesugyvenamas, tačiau pripažintas visame pasaulyje. E. Waugh gimė 1903 m. Londone Catherine ir Arthur Waugh šeimoje. Pirmas pamokas gavo namuose iš motinos, vėliau lankė Lancingo ir Hertfordo koledžius, 1922 m. įstojo į Oksfordą. Studentiškai-bohemiškas gyvenimas įtraukė Wough. Jis pradėjo smarkiai gerti, užmezgė homoseksualius santykius. 1924 m. už prastą mokslą ir girtuoklystę prarado stipendiją, todėl nebegalėjo tęsti mokslų. Tuo pat metu pradėjo rašyti romaną Temple at Thatch, keliavo po Keniją, įstojo į Londono meno mokyklą ir leido laiką vakarėliuose Londone ir Oksforde. 1925 m. baigė romaną ir susilaukęs neigiamų atsiliepimų, jį sudegino. Po šios nesėkmės net bandė nusižudyti. Pirmas romanas Decline and Fall pasirodė 1928 m. Evelyn Wough daug laiko leisdavo kelionėse, dirbo korespondentu, rašė kelionių apybraižas. Antro pasaulinio karo metais jis tarnavo Britų karinėse pajėgose. Sužeistas 1943-1945 m. parašė romaną Sugrįžimas į Braidshedą (Brideshead Revisited). Plačiau susipažinti su Evelyn Wough biografija galima http://en.wikipedia.org/wiki/Evelyn_Waugh. Tai įdomu, nes skaitant romaną, noromis ar ne - atsiremi į rašytojo biografijos faktus.
Trumpai. Pagrindinis veikėjas karininkas Čarlzas Raideris su savo kuopa atkeliauja į Braidshedo dvarą, kur dabar įsikūręs štabas. Čia Čarlzas Raideris prisimena tuos laikus, kuomet atsistiktinai Oksforde susipažinęs su Sebastianu, ne kartą lankėsi šiame, jo šeimos, dvare. Čia jis susipažino su Marčmeinų šeima: gražuole ekscentriška seserimi Džiulija, religingu nuoboda vyresniuoju broliu Braidu, jaunėle sesute Kornelija, pamaldžia katalike motina ir namus palikusiu, bet niekad negalėjusiu nuo jų nutolti, tėvu. Čarlzo susižavėjimas Sebastianu, jo meilė Džiulijai, prisirišimas prie šios aristokratų šeimos nulemia visą tolimesnį Čarlzo gyvenimą. Knyga pilna nostalgijos, ilgesio XX a. 3-ajam dešimtmečiui, nykstančiai aristokratijai, bebyrančiam taip gerai pažįstamam pasauliui. Artėja karas, senas vertybes keičia naujos, atrodo, nebeliko nieko stabilaus, į ką galima būtų atsiremti. Gal tik tikėjimas gali suteikti šiek tiek vilties. Dievas savo malonę skleidžia mums nesuvokiamais būdais, ir niekuomet nežinai, kur ir per ką ji pasireikš, teigia Evelyn Waugh.
Knyga neskirta smagiam greitam pasiskaitymui prieš miegą. Ji skaitosi lėtai, su pasimėgavimu. Herojų charakteriai sodrūs, išbaigti. Gamtos, dvaro, kelionių aprašymai spalvingi, tiesiog vizualūs. Gal todėl šis romanas ne kartą buvo ekranizuotas: 1981 m. sukurtas mini serialas, o 2008 m. režisierius Julian Jarrold susuka meninį filmą. Mačiau. Labai patiko - stilingas ir gražus filmas. Režisierius bei pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai puikiai perteikė knygos dvasią. Manau, kad visiems, kuriems patinka tarpukario nostalgiška romantika būtina perskaityti knygą ir pasižiūrėti filmą.
Vienas sakinys. ,,-Ar žinai, kodėl dauguma žmonių tik maklinėja po pasaulį ir nė kiek nesistebi tuo, ką mato aplinkui? - paklausė.
Papurčiau galvą.
- Todėl, kad pasaulis tampa įpročiu."
Viršelis. Jostein Gaarder. „Kortų paslaptis“(orig. Kabalmysteriet), leidykla ,„Tyto alba“, 2012, iš norvegųkalbos vertė Eglė Išganaitytė, 342 psl.
Autorius. Jostein Gaarder (lietuviškai Justeinas Gorderis) gimė 1952 m. Osle, Norvegijoje. Tėvas buvo mokyklos direktorius, o mama - mokytoja ir knygų vaikams rašytoja. J. Gaarder mokėsi Oslo Katerdralskole mokykloje ir studijavo Oslo Universitete. 1974 m. J. Gaarder vedė Siri Dannevig. Taip jau nutiko, kad po vedybų prasidėjo ir J. Gaarder kūrybinė karjera. Pirmieji jo darbai buvo paskelbti teologijos ir filosofijos vadovėliuose. Jo šeima 1981 m. persikraustė į Bergeną, kur rašytojas pradėjo dirbti mokytoju vidurinėje mokykloje. Jo pirmoji grožinės literatūros knyga - Diagnostika ir kitos istorijos išleista 1986 m. Kitos dvi knygos buvo skirtos vaikams: Vaikai iš Sukhavati ir Varlės pilis. 1990 m. išleido knygą Kortų paslaptis. Ši knyga laimėjo Norvegų Kritikų apdovanojimus ir Kultūros ministerijos ir mokslo garbės literatūros prizą. Sofijos pasaulis, išleistas 1991 metais, pasiekė stulbinantį pasisekimą. Ši knyga Norvegijoje bestseleriu buvo beveik tris metus. Tokio pat pasisekimo ši knyga sulaukė ir kitose šalyse. Knyga yra išversta į 45 kalbas ir iki 1995 metų buvo geriausia literatūrinė knyga pasaulyje.
1997 metais J. Gaarder su žmona įsteigė Sofijos fondą. Fondas kasmet įteikia 100 000 dolerių prizą už kūrybinę veiklą. Šiuo metu rašytojas su šeima gyvena Osle. Lietuvių kalba yra išleistos šios knygos: Ei! Ar čia yra kas nors?, Sofijos pasaulis, Cirko direktoriaus duktė, Kortų paslaptis, Mergaitė su apelsinais, Maja.
Trumpai. 2010 m. J. Gaarder lankėsi Vilniaus knygų mugėje. Dienraščiui ,,Respublika" duotame interviu jis pasakė tokius žodžius: ,,Kai man buvo vienuolika, vieną dieną (puikiai prisimenu tą rytą) staiga supratau, kad pasaulis - tai didžiulis galvosūkis. Tėvų, mokytojų klausiau, ar jiems nekeista, kad mes egzistuojame? Jie sakė - ne... Nejau pasaulis yra normalu? “Taip, visiškai normalu...” - gūžčiojo pečiais jie. Aš ir dabar tikiu, kad gyvenimas yra paslaptis. Kai anuomet supratau, kad esu tos paslapties dalis, suvokiau ir tai, koks trumpas yra gyvenimas."
Mano galva, šia jo išsakyta mintimi galima būtų išreikšti visą knygos ,,Kortų paslaptis" esmę. Jei kalbėsime apie turinį, tai knygoje vienu metu pasakojamos trys istorijos – pirmoji istorija apie dvylikametį Hansą Tomą ir jo tėtušį, kurie keliauja iš Norvegijos į Graikiją ieškoti mamos (ir žmonos), kuri juos paliko prieš aštuonetą metų ir išvyko „ieškoti savęs“. Jų kelias veda per Šveicariją, kur degalinėje iš neūžaugos berniukas gauna padidinimo stiklą, o kalnų kaimelyje gyvenantis kepėjas padovanoja jam tris bandeles, kurių vienoje randa mažutėlę knygutę – joje ir išdėstyta antroji istorija. Ten surašytas pasakojimas apie kortų žaidimą ir paslaptingąjį džokerį pasirodo esąs keistai susijęs su pačiu Hansu Tomu, jo tėvu ir kitais jo gyvenimo veikėjais. Knygutė nukelia berniuką į paslaptingą salą ir keičia jo gyvenimą. Trečioji istorija apie filosofiją, kurioje tėtušis atveria Hansui Tomui filosofijos pasaulį, į kurį sūnus įžengia, nejučia keldamas amžinuosius klausimus: kas esame mes, iš kur atsiradome, ar yra Dievas?
Perskaičiusi knygos gale išdėstytą siužetą, suabejojau, ar noriu šią knygą skaityti, nes su filosofija nelabai draugė esu. Tačiau... jau po pirmų sakinių nebegalėjau jos padėti. Knyga tiesiog įtraukė mane savo magija, užbūrė savo fantazija ir filosofinių problemų dėstymo paprastumu. Skaičiau pasimėgaudama. Ypač sužavėjo pasakojimas apie paslaptingą salą - išlaisvintą kūrybinę vaizduotę - apgyvendintą kortų žmonėmis, kurie išsilaisvino iš vienišo žmogaus fantazijų ir įgavo materialų pavidalą.
Ši knyga man suteikė labai daug pozityvo - seniai beskaičiau tokį šviesų kūrinį. Negaliu pasakyti kokiai auditorijai skirta knyga. Gal paaugliams, nes parašyta labai paprastai ir suprantamai. O gal suaugusiems, kadangi parašyta labai paprastai ir suprantamai. O gal visiems tiems, kurie nori pažinti save, mus supantį pasaulį, ar pabandyti rasti atsakymus į amžinuosius klausimus. Nes ne visa, kas pateikta aiškiai ir suprantamai iš tiesų yra paprasta ir banalu. Smagios kelionės į išlaisvintos vaizduotės šalį!
Vienas sakinys: Žinoma, įvvykiai, kurie trenkia tarsi perkūnas iš giedro dangaus, pakeičia mūsų gyvenimą, tačiau tai, kas mums nutiks, iš tiesų lemia dabar gyvenantys šalia mūsų ir gyvenusieji prieš mus. Viršelis: Victoria Hislop. Sala (originalus pavadinimas The Island), leidykla ,,Jotema", 2007 m., 384 psl., iš anglų kalbos vertė Reda Žekienė.
Autorė: Victoria Hislop gimė 1959 m. Bronsley, Kent (Londonas). Vaikystėje norėjo būti tenisininke, tačiau likimas lėmė tapti žinoma rašytoja. Dirbo St. Hilda koledže, Oksfordo universitete, leidybos bei žurnalistikos srityse. Jos kelionių apybraižos publikuojamos Suday Telegraph, Mail on Sunday, tačiau visuotinio pripažinimo ji sulaukė pasirodžius romanui ,,Sala". Šis romanas buvo vienas perkamiausių Didžiojoje Britanijoje, jis puikavosi bestselerių sąraše ne vieną sezoną. Graikijos televizija, remdamasi romano siužetu, pastatė TV serialą Nisi (Sala). Antrasis V.Hislop romanas Sugįžimas (The Return) taip pat atsidūrė tarp bestselerių ir yra išverstas daugiau nei į 20 pasaulio kalbų. Paskutinysis romanas Gija (The Thread) pasirodė 2011 m. ir savo populiarumu nenusileidžia ankstesniems kūriniams.
Victoria Hislop dabar gyvena Sissinghurst. Yra ištekėjusi už Private Eye redaktoriaus Ian Hislop, turi du vaikus. Kai ji savi interviu ne kartą yra minėjusi, įkvėpimo semiasi lankydamasi svečiose šalyse, sėdėdama kavinukėse ir klausydamasi tos šalies žmonių istorijų. V. Hislop ypatingą meilę jaučia Graikijai, jos istorijai, to krašto žmonėms. Jos romanų veiksmas vyksta šioje šalyje, o ir ji pati įsigijo namus Kretoje.
Trumpai: Vykdama su draugu atostogų į Graikiją Aleksis turėjo dar vieną tikslą - aplankyti motinos vaikystės vietas Kretoje ir pasikalbėti su vietine Plakos kaimo moterimi Fotini Davara. Tai, ką papasakojo ši svetinga pagyvenusi moteris, Aleksis apstulbino ir priblokštė: pasirodo, puikiai nuo Plakos matomoje saloje Spinalongoje kadaise buvo įkurta raupsuotųjų kolonija, kurioje daugybę metų su kitais raupsuotaisis gyveno jos giminės moterys. Šią paslaptį kaip didžiulę gėdą visą gyvenimą slėpė Aleksis motina Sofija. Tačiau ne tik raupsai buvo šios šeimos tragedijos kaltininkai...
Knyga puikiai skaitosi, gal kiek sentimentali, tačiau tikrai nenuobodi. Knygoje labai ryškūs seserų Anos ir Marijos charakteriai, tai asmenybės, apie kurias sukasi visa istorija, tai lyg du magneto poliai, kurie ir traukia ir stumia vienas kitą. Romane gvildenama ne tik raupsuotųjų - nuskriaustų žmonių, sudaužytų likimų - istorija, jame rašoma ir apie pasiaukojimą, pareigą šeimai, ištikimybę bei nevaldomą aistrą, atvedusią šeimą prie tragedijos. Ir žinoma, pagrindinė šio romano varomoji jėga yra meilė, kurią labai aiškiai pajaučia Aleksis savo giminės istorijoje. “Klausydamasi Fotini pasakojimo apie tavo šeimą ir apie tai, ką jiems teko išgyventi, aš buvau priblokšta, kaip stipriai jie mylėjo vienas kitą. Sirgdami ir sveiki, turte ir skurde, kol mirtis juos išskyrė…” - tokiais žodžiais Aleksis apibūdina šeimos istoriją savo motinai Sofijai.
Įvertinimas: 5/5
P.S. Supratau, jei kada teks lankytis Graikojoje, tai viena iš vietų, kurias turėsiu pamatyti, bus Spinalonga ir Plaka.
Siūlau pasigaminti visų puikiai žinomą bet, manau, nepelnytai užmirštą saldumyną - žagarėlius. Tai mano vaikystės skanėstas, kurį labai mėgsta ir mano dukra. Deja, retai mes juos verdame (o gal kepame?), todėl sugalvojome mes su Gabriele pasilepinti ir prisiminti skrustus bei užfiksuoti darbo procesą, kad su jumis galėtumėm pasidalinti. Taip taip - SKRUSTUS. Gal kam ir juokinga, bet mano močiutė juos vadino skrustais. Girdėjau, kad reikia vadinti krustais, bet... man patinka skrustai. Geltoni, su mažais traškiais burbuliukais, gausiai apibarstyti cukrumi ir smagiai traškantys kandant bei tirpstantys burnoje, tikri SKRUSTAI, kitaip ir nepasakysi :) Tai va, susiradome patį pagrindinį skrustų gamybos įrankį - kočėlą, o kad nesupainiotume proceso eigos, atsivertėme seną, pageltusią receptų knygą - 1956 m. ,,Valgių gaminimas"- ir ėmėmės darbo.
Tešlai reikia:
30 g. cukraus (geriau cukraus pudros),
1 stiklinė grietinės, 400 g. miltų,
3 kiaušinių tryniai, 20 g. stipraus alkoholio (degtinės ar brendžio).
Aliejaus kepimui ir cukraus pudros pabarstymui.
Gaminame:
Visus produktus suminkėme ir negailestingai mušėme kočėlu (žiūrėti nuotrauką), kartas nuo karto tešlą perlenkdamos. Mušėme, kol tešloje atsiranda smagios pūslelės. Išmuštą tešlą pusvalandžiui įdėjome į šaldytuvą.
Atšaldytą tešlą iškočiojome plonais lakštais ir supjaustėme apie 3 cm. pločio ir 10 cm. ilgio juostelėmis. Kiekvienos juostelės vidurį įpjovėme ir perkišę vieną juostelės galą per įpjovą gavome tobulus kaspinėlius :)
Verdame:
Aukštame puode užvirinome aliejų. Sakoma, kad riebalams užvirus reikia puodą nukelti nuo ugnies ir įpilti šaukštą degtinės, tuomet žagarėliai neprisigers taukų. Pabandėme, nepasisekė. Kai tik įpylėme alkoholio, tai aliejus taip pradėjo taškytis, kad vos spėjome nuo puodo atšokti. Laimei, nenukentėjome. Nusprendėme - tokie eksperimentai ne mums, geriau jau mūsų skrustai bus riebesni, bet mes liksime sveikos :) Tai va, puodą su aliejumi grąžinome ant ugnies ir į verdančius riebalus sumetėme kelis skrustus. Jie taukuose smagiai čirškė, kol gražiai parudavo. Tuomet juos apvertėme ir laukėme kada apskrus kitas šonelis. Ištrauktus iš puodo skrustus suklojome ant popierinės servetėlės, kad nusivarvėtų riebalai, ir dar šiltus apibarstėme cukraus pudra. Taip išvirėme visus žagarėlius.
Kadangi tą dieną planavome eiti į svečius, tai žagarėlius įvyniojome į permatomą popierių, surišome juostele ir pasigaminome puikią, niekuo neįpareigojančią dovanėlę.
Vienu sakiniu. Aš mylėjau tave anksčiau, aš myliu tave šiandien ir mylėsiu tave amžinai. Laikas grįžta.
Viršelis. Kathleen McGowan. Meilės knyga. Jėzaus testamentas (originalus pavadinimas The Book of Love), leidykla ,,Alma littera", 2012 m., 520 psl. iš anglų kalbos vertė Liudvikas Gadeikis.
Autorius. Amerikiečių rašytoja Kathleen McGowan gimė 1963 m. Gyvena Los Angeles. Išgarėjo parašiusi trilogiją, taip vadinamas ,,Magdalenos linijos" knygas. Pirmą knygą ,,Magdalenos evangelija" autorė išleido savo lėšomis, nes leidyklos nenonėjo rizikuoti leisdamos kūrinį, kuriame nedaug veiksmo. Ir tik ,,Simon&Shuster" leidykla 2007 m. rįžosi išleisti šią knygą. Ji tapo viena perkamiausių knygų JAV, buvo išversta į 30 kalbų, pradėta platinti 60 pasaulio šalių. Antroji knyga Meilės knyga" parašyta 2006 m., o po ketverių metų trilogiją užbaigė ,,Poetas princas".
Trumpai. Knyga įtraukė, sudomino. Sudomino tuo, kad naujai pažvelgiama į evangeliją, į moters vaidmenį krikščionybėje. Siužetas padalintas į dvi dalis - praeitis ir dabartis. Jas sieja Marijos Magdalietės ir Jėzaus kraujo palikuonys, raudonplaukės moterys ,,laukiamosios". Viena jų - Toskanos grafienė Matilda. Knygoje daug dėmesio skiriama šiai asmenybei, labai gyvai ir su meile piešiamas jos portretas. Knygoje minimi faktai apie jos gyvenimą, santuoką su karaliumi Henriku IV ir jos santykius su popiežiumi Grigaliumi VII man pasirodė įdomūs ir sužadino mano smalsumą bei norą ieškoti papilomos informacijos. Nors... niekas nežino, kas slepiasi po tūkstantmete paslapties skraiste, kokie faktai yra tikri, o kokie buvo pramanyti ir per amžius pateikiami kaip tikri.
Antroji siužeto linija susijusi su šių laikų ,,laukiamaja" - žurnaliste ir rašytoja Morina Paskal, kuri gauna paslaptingą laišką apie Jėzaus ranka parašytą evangeliją, dar kitaip vadinamą ,,Meilės knyga". Ji, vedama pranašiškų regėjimų ir įvairių ženklų, leidžiasi į šios knygos paieškas.
Kol pinasi abiejų šių moterų istorijos, kol praeitis ir dabartis eina greta viena kitos, skaityti tikrai įdomu. Tačiau, autorei baigus pasakoti istoriją apie Matildą, kyla klausimas - o kas toliau? Autorė lyg ir nebežino, kaip pabaigti knygą, kaip sudėlioti siužetą. Įvykiai per visą knygą ėję nuoseklia vaga, pabaigoje pasidaro padriki, Morinos Paskal gyvenimas įgauna pagreitį, herojė tik aikčioja, apstulbusi sustoja, nustebusi išplečia akis ir panašiai. Nežinau, gal tai vertimo subtilybės, tačiau knygos pabaiga buvo neįtikinama, net juokinga.
Atėjo ruduo, o tuo pačiu ir metas rinkti daržo gėrybes. Sakytum, džiugu, visą vasarą triūsėm, laistėm, ravėjom lysves, dabar belieka derliumi džiaugtis. Bet ne, vis girdžiu moteriškių dejones: kad priaugo cukinijų, didžių didžiausios po daržą voliojasi, ką su jomis reiks daryti? Ir aš kartą darbe taip padejavau. Tada kolegė pasiūlė išsikepti cukinijų apkepą (na, kitaip tariant, cukinijų kugelį). Dar pakomentavo, kad jie jau ragavo kai aš atostogavau - laaabai skanu. Susakė kokius ingridientus maišyti ir kaip gaminti. Pabandžiau ir... dabar kepu beveik kiekvieną savaitgalį, ir dar kepsiu, kol cukinijų turėsiu. Ir visai nebaisu, kad jų daug užaugo :)
Taigi, maloniai leidus kolegei Elvyrai, kurios receptu naudojausi, dalinuosi cukinijų apkepo (kugelio) gamybos paslaptimis su jumis.
Reikia:
1 kg. cukinijos (sveriama jau nulupta ir išėmus sėklas);
1 stiklinės manų kruopų;
1 stiklinės miltų;
200 gr. fermentinio sūrio;
1 svogūno;
1/2 stiklinės aliejaus;
3 kiaušinių;
arbatinio šaukštelio kepimo miltelių;
žiupsnelio druskos ir maltų pipirų.
Kepimo indo ir trintuvės (tarkos). Ją gali pakeisti bulvių tarkavimo mašina.
O dabar prie darbo.
Pirmiausia bulvių tarka sutriname cukiniją (jei norite lengviau, tarkuokite burokine tarka - rezultatas mažai kuo skiriasi). Smulkiai smulkiai supjaustome svogūną ir įberiame į tarkius. Tuomet įmušame kiaušinius ir gerai išmaišome. Maišydamos suberiame miltus su kepimo milteliais ir manų kruopas. Maišome, maišome, neaptingstame... pilame aliejų ir galų gale suberiame tarkuotą sūrį (aš tarkuoju smulkesne negu burokine tarka), pasiliekant gerą saują sūrio apibarstymui. Šiek tiek druskytės su pipiriukų įberiame ir visą tą gėrį supilame į aliejumi pateptą kepimo formą, išlyginame paviršių ir apiberiame sūriu. Pašauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 50 min. Kai kugelis gražiai pakyla, apsitraukia šviesiai rusva sūrio plutele ir beprotiškai skanus kvapas pasklinda po visus kambarius – laikas traukti šį kulinarijos šedevrą iš orkaitės ir kviesti šeimyną prie stalo. Siūlau ragauti su grietine - man skaniausia.
P.S. Kol kepa kugelis, nebūtina skalbti, lyginti ar namus tvarkyti. Skaniausias jis bus, jei laukdamos paskaitysite gerą knygą, pabendrausite su artimaisiais ar, pasileidę mėgiamą muziką, pašoksite. Patikėkite, tai veikia ;)
Ruduo. Vis dažniau dangų niaukia debesys, vis rečiau saulytės spinduliai prasibrauna pro tankų jų šydą. Todėl, kol dar medžiai žali, kol jų viršūnes puošia raudonų uogų kekės - verdame šermukšnių uogienę.
Pirmiausia susiraskite šermukšnio medį - nemanykite, kad tai lengvas darbas. Keletą metų miške ieškojau, nei vieno neradau. O šiemet pasisekė. Draugės draugų sodyboje visas takas apsodintas šiais gražuoliais. Šeimininkai maloniai leido prisiskinti uogų. Džiaugsmas man, nes labai seniai viriau šermukšnių uogienę, o ji man ypač skani. Taigi, pirmiausia susiraskite šermukšnio medį ir nuskinkite uogas su visomis kekėmis. Jei uogas skynėte iki šalnų, būtinai jas įdėkite į šaldymo kamerą (šaldiklį) bent vienai parai - nebus tokios karčios (aš laikiau net savaitę). Tuomet nurinkite uogas nuo šakelių, kruopščiai jas nuplaukite, suberkite į puodą ir užpilkite šaltu vandeniu. Kaitinkite, kol užvirs vanduo. Karštą vandenį nupilkite, o uogas vėl užpilkite šaltu vandeniu ir kaitinkite iki užvirimo. Procedūrą pakartokite ir trečią kartą. Tada uogas išgriebkite į kiaurasamtį ir palikite nuvarvėti. Iš 1 kg. cukraus ir 3 stiklinių vandens išvirkite sirupą (šis kiekis skirtas 1 kg. nevirtų šermukšnių). Sirupą atšaldykite ir juo apipilkite uogas bei palikite parai pastovėti. Uogos prisigers sirupo ir verdant nesubliukš.
Kitą dieną uogytes lengvai kaitinant užvirkite ir dar apie 15 min. leiskite joms smagiai virti. Tik nepamirškite pamaišyti ir nugriebti putas. Jei išvirus jums pasirodys, kad sirupas per skystas, uogas išgriebkite iš jo, o sirupą pavirkite iki norimo tirštumo. Bebaigiant virti uogas vėl suberkite į sirupą, pakaitinkite iki užvirimo ir supilstykite į pačius gražiausius stiklainius. Šį šermukšnių uogienės receptą atradau prieš daug metų, kai dar nebuvo kompiuterio, blogų ir įvairių kulinarinių svetainių, Elenos Drąsutienės knygoje ,,Konservavimas". Pagal šį receptą išvirta šermukšnių uogienė yra skaidri, gražios raudonai oranžinės spalvos, subtiliai karstelėjusio skonio. Labai dera valgyti su balta duona, ar su sūriu, ar su ką tik iškeptais blynais. O jei šią uogienę supylėte į gražų stiklainiuką ir prikabinote spalvotą etiketę - ji puikiai tiks dovanai. Tad virkite, skanaukite ir džiaukitės, kad medžiai dar žali, kad vasara dar neišėjo. Ta vasara, mūsų vasara, bobų vasara ;)
Labas rytas, tarė mums kavos puodukas ir... į kelionę link namų. Mūsų viešnagė Cinque Terre baigėsi. Susikrauname kuprines, atsisveikiname su viešbučio administratore, įsiropščiame į autobusiuką ir dardame į jau taip gerai pažįstamą Riomaggiore traukinių stotį. Dar viena nakvynė nusimato Bergame, bet iki jos dar bandysime bent trumpam žvilgterėti į Pizos pasvirusį bokštą bei Florencijos turtus. Juk taip netoliese esame! Perkame bilietukus į La Spezia -miestą, visai šalia Riomagiore, kur, susimokėję po 10 eurų, persėdame į traukinį, mus nugabensiantį į Pizos miestą. Pro langą stebime besikeičiantį peizažą: čia daugiau lygumų, kurios gausiai apsodintos vynuogynais bei alyvmedžių giraitėmis, pastebime dirbamų laukų bei ganyklų, kuriose ganosi ne tik avys. Taigi, įvažiuojame į Toskanos regioną. Po valandos jau esame Pizoje (it. Pisa). Šis mietas išsidėstęs centrinėje Italijoje prie Arno upės žiočių. Piza įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Miesto istorija siekia etruskų laikus, vėliau - 180 m. pr. m. e. gyvenvietė tapo Romos kolonija, vėliau miestą valdė langobardai ir frankai, XI-XIII a. Piza tapo faktiškai nepriklausomu miestu-valstybe, kurios pirkliai dominavo Viduržemio jūros prekyboje. Viduramžių pradžioje Piza turėjo labai stiprų laivyną, didžiulę naudą nešė prekybos ryšiai su Ispanija ir Šiaurės Afrika, suklestėjo mokslas, kultūra. Pizos tarptautinė galia smuko 1284 m. patyrus pralaimėjimą mūšyje prieš Genujos pajėgas. 1290 m. Genujos laivai atakavo Pizos uostą ir jį sugriovė. Prasidėjo Pizos Respublikos nuosmukis, kurį dar pagreitino uosto uždumblėjimas. Vėlesni istoriniai įvykiai vedė prie to, kad 1860 metais Toskana, drauge su Pizos miestu, tapo Italijos valstybės dalimi.
Tokia Pizos miesto istorija, deja, gilintis į smulkmenas ir apžiūrinėti skersgatvių neturime kada, spaudžia laikas, todėl tiesiu taikymu iš stoties puolame link miesto autobuso ir važiuojame į žymiąją ,,Stebuklų aikštę" (La Piazza dei Miracoli). Autobusas sustoja prie aukštos sienos, aplink kurią šurmuliuoja turistiniai autobusai, prekybininkai siūlo įvairias nieko vertas prekes, čia pat įsikūręs McDonald"s restoranas. Supratome - atvykome, kur reikia :( Žengiame pro arkos formos vartus ir atsiduriame La Piazza dei Miracoli. Tai didžiulė žalia aikštė, nuo miesto atitverta aukšta siena, kurioje stovi įspūdingos architektūros pastatai. Niekada nemaniau, kad Pizos architektūrinis ansamblis man paliks tokį puikų įspūdį. Juk mačiau tai ne kartą įvairiuose leidiniuose, atvirukuose, TV laidose. Tačiau realybėje tai daug įspūdingiau.
La Piazza dei Miracoli
La Piazza dei Miracoli sudaro svyrantis Pizos bokštas (La Torre di Pisa), Pizos katedra (Il Duomo di Santa Maria Assunta), krikštykla (Il Battistero di San Giovanni) bei Pizos kapinės (Il Camposanto Monumentale di Pisa).
Pirmiausia į akis krinta su žolės žaluma ir dangaus žydryne kontrastuojantis pastatų baltumas. Tuomet ausis pasieka įvairiakalbės turistų minios triukšmas ir pasieniui įsikūrusių prekybininkų šurmulys. Atrodo, kad čia susikoncentravo visi prekeiviai, susirinko viso pasaulio turgūs :) Prasibrovę pro niekučių siūlytojų virtinę pamatėme kitą Pizos fenomeną - turistus, bandančius visokiomis pozomis paremti pasvirusį bokštą ir nusifotografuoti. Gerai, kad jau bent mums toks noras nekilo - stovėjo šimtmečius pasviręs bokštas ir be mūsų paramstymo dar šimtmečius stovės. Kaip sako protingos internetinės svetainės, bokštas pradėtas statyti 1173 m. ir statybos darbams tuomet vadovavo architektas Bonano Pizietis. Po penkerių metų, pastačius tris aukštus, darbai buvo sustabdyti, nes bokštas pradėjo svirti į šiaurę.
La Torre di Pisa
Manoma, kad dėl to kalta pelkėta žemė, ant kurios statovi bokštas. Po šimtmečio, vadovaujant Džiovaniui di Simonei, statybos buvo atnaujintos ir pastatyti dar trys aukštai. Sumūrijus šeštąjį aukštą bokštas pradėjo svirti į kitą pusę - į pietus. Statybos vėl sustojo ir tik 1360-1370 m., vadovaujant architektui Tomazui Pizanui, buvo pabaigta bokšto viršutinė dalis su varpine. Deja, bokštas nenustojo svirti, ir, kaip parodė tyrimai, jei bokštas būtų nors truputį aukštesnis, jis jau būtų nugriuvęs. Bokšto aukštis siekia 54,5 metrus, jį sudaro 8 aukštai, kiekviename aukšte suprojektuotos arkos, kurias laiko kolonos. 1990-ųjų pradžioje sėkmingai atlikti bokšto pamatų tvirtinimo darbai, o jau 2008 m. mokslininkai nustatė, kad bokštas nustojo svirti. Specialistų teigimu, bokštas grįžta į vertikalią padėtį dėl grunto ir pamatų sutvirtėjimo. Tai gi, kaip ir minėjau, stovės jis dar šimtą metų ir be mūsų paramstymo. Ir tai džiugina, nes būtų gaila netekti tokio grožio :) Kadangi laiko turėjome ribotai, tai pakliūti į bokšto vidų mums net nekilo minčių - eilė didelė, juda gana lėtai, nes dėl saugumo leidžiama 20-30 žmonių grupelės. Mums pakako malonumo, prisėdus bokšto šešėlyje, pasigrožėti grakščiomis bokšto formomis.
Šalia žymiojo bokšto stovi įspūdingo grožio baltoji gulbė - marmurinė Pizos Šv. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo Katedra (Il Duomo di Santa Maria Assunta). Tai Romaninio architektūros stiliaus šedevras. Katedra pradėta statyti 1063 m. architekto Buscheto, katedros interjerą sukūrė Rainaldo. 1595 metais Pizos katedra ir jos viduramžių menas buvo beveik visiškai sunaikintas didžiulio gaisro, bet keletas geriausių renesanso menininkų ją atkūrė ir pavertė tuo, ką regime mūsų dienomis.
Il Duomo di Santa Maria Assunta
Mums neteko garbės pamatyti viduje saugomų meno šedevrų, tačiau įspūdingas Katedros fasadas leido suprasti apie joje saugomas vertybes: Giovanni Pisano apie 1302-1311 metus sukurta sakykla, imperatoriaus Henrio VII-ojo antkapis, šv. Agnė su ėriuku, nutapyta renesanso stiliumi bei daugelį kitų. Be to, netoli sakyklos yra žemai kabantis bronzinis šviestuvas, į kurį, pasak populiarios istorijos, švelniai žiūrėjo Galilėjus, laukdamas teisingumo sprendimo.
Battistero di San Giovani
Dar vienas grakštus pastatas besipuikuojantis La Piazza dei Miracoli centre yra Battistero di San Giovanni. Tai kupolo formos šv. Jono krikštykla. Apatinė dalis pradėta statyti 1153 m. romaniniu stiliumi (architektas , o viršutinė dalis statyta jau 1300 metais gotikiniu stiliumi. Pilnai krikštykla įrengta buvo 1363 metais. Battistero di San Giovanni yra didžiausia visoje Italijoje krikštykla.-54,86 metrų aukščio ir 104 metrų perimetro. Įdomu, kad ji tik vos vos didesnė už La Torre di Pisa ir taip pat yra šiek tiek pasvirusi. Battistero di San Giovanni viršutinė gotikinė dalis buvo puošta Giovanni Pisano (sūnus) sukurtomis statulomis. Šiandien meistro kurtos statulos pakeistos kopijomis, o originalus galima pamatyti čia pat esančiame Museo dell"Opera del Duomo. Viduje, kaip supratote, nebuvome, bet pasidomėjau ir sužinojau, kad joje galima pasigrožėti Nicolo Pisano (tėvas) kurta sakykla, kuri vėliau buvo naudota kaip prototipas kitoms sakykloms, taip pat unikaliu krikšto indu krikštyklos centre. Dar Pizos krikštykla garsėja puikia akustika, todėl čia dažnai rengiami chorinės muzikos koncertai.
Il Camposanto Monumentale di Pi
Katedros ir krikštyklos pašonėje kukliai glaudžiasi Il Camposanto Monumentale di Pisa - Pizos aukštuomenės kapinės. Pasak legendos XII a. vyskupas Ubaldo Lanfranchi į šią vietą atgabeno žemės iš pačio Golgotos kalno, netoli Jeruzalės. Sklandė gandai, kad kūnai čia sudūlėja per parą. Todė ši vieta ir buvo pavadinta Campo Santo (Šventasis laukas). Kapinės čia buvo suprojektuotos 1278 m. Giovanni di Simone, baigtos įrengti 1464 m. Čia buvo laidojami patys žymiausi ir iškiliausi Pizos miestiečiai. Patys garbingiausi gaudavo vietas centrinėje dalyje, romėniškuose sarkofaguose. Mažiau nusipelnę atguldavo šoninėse sienose įrengtose arkose. Dabar tai kapinės-muziejus, sako, vienos gražesnių pasaulyje (panašiai kaip Cagliari kapinės, Sardinijoje).
Apėję visą La Piazza dei Miracoli, nusifotografavę prie svyrančio Pizos bokšto, paragavę skaniųjų itališkų ledų ir smagiai praleidę kelias valandas šioje žalioje miesto oazėje, su viltimi, kad likimas dar kažkada leis apsilankyti šiame mieste ir pasidžiaugti juo ilgesnį laiką, atsisveikinome su Piza.
Toliau mūsų laukė Florencija. Įlipome į Trenitalia traukinuką ir po geros valandėlės buvome gražiojoje Firenze (taip italai vadina Florenciją).
Senovėje Florencija buvo etruskų gyvenvietė, vėliau – romėnų miestas, viduramžiais buvo stiprus miestas-valstybė, vienas iš pagrindinių Renesanso kultūros centrų. Bene žinomiausia Florencijos giminė – Medičiai (Medici). Florencijoje gyveno ir kūrė tokie žinomi menininkai kaip Džotas, Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Dantė, rafaelis, Džovanis Bokačas ir kt. 1865 m. Florencija tapo suvienytos Italijos sostine, tačiau 1871 m. ją pakeitė Roma. Labai glaudūs istoriniai ir kultūriniai ryšiai sieja Florenciją su Lietuva, apie tai gana išsamiai galima pasiskaityti http://lt.wikipedia.org/wiki/Florencija.
Tai gi, turėjome tik 2 valandas laiko pasigrožėti šiuo Renesanso perlu. Iš geležinkelio stoties patraukėme link miesto širdies - Duomo aikštės. Žinoma, kol pasiekėme ją, teko kirsti kelias gatves, aplenkti ir užsukti į kelias nuostabias bažnyčias bei stebėti gatvėje verdantį gyvenimą.
Ir štai, pasukę už dar vieno namo kampo, iš karto supratome, kad jau suradome Duomo aikštę. Prieš mūsų akis iškilo neprilygstama Santa Maria del Fiore katedra, išpuošta balto marmuro skulptūromis ir besiremianti į pūkiniais debesimis nuklotą Florencijos dangų. Įspūdis nenupasakojamas. Dar ir dabar, kai žiūriu į mūsų darytas nuotraukas, atrodo, kad už mano nugaros ne realūs pastatai, o fantastinio grožio fototapetas:). Santa Maria del Fiore katedra pradėta statyti 1296 m. gotikos stiliumi pagal Arnolfo di Cambio projektą. Statybai naudota įvairios balto, rausvo ir žalsvo marmuro plokštės. Katedros statyba baigta 1436 m., užkėlus inžinieriaus Filoppo Brunelleschi sukonstruotą kupolą. Nuostabusis katedros fasadas, kurį pirmiausia mes ir pamatėme, yra skirtas Dievo Motinos garbei - visos skulptūrinės kompozicijos pasakoja apie jos gyvenimą.
Santa Maria del Fiore
Filippo Brunelleschi kupolas
Šalia Santa Maria del Fiore stovi Giotto's Campanile (Giotto varpinė). Ji pradėta statyti 1334 m. architekto Giotto, tačiau iki savo mirties jis tespėjo pastatyti 2 varpinės aukštus. Jo darbą tęsė Andrea Pisano. Jis sutvirtino pamatus, pastorino sienas, nes bokštas jau buvo pradėjęs svirti. Statybas
Giotto Campanile
pabaigė Francesco Talenti apie1350-1359 m. Dabar čia įsikūręs Museo dell'Opera del Duomo, o viršutiniame 84 metrų aukščio varpinės bokšte yra apžvalgos aikštelė iš kurio galima pasižvalgyti po mietą.
Trečias šio komplekso pastatas yra krikštykla - Battistero di San Giovanni. Tai vienas seniausių Florencijos pastatų, pastatytas apie XI a. Toskanos Romaniniu stiliumi. Manoma, kad ji buvo pastatyta ant senovinės šventyklos skirtos dievui Marsui. Krikštyklos svarba miestui buvo ypatinga, čia iki XIX a. buvo pakrikštyti visi Florencijoje gyvenantys katalikai. Krikštykla yra aštunkampio formos, jos statybai naudotas vietinis žalias ir baltas marmuras. Per šimtmečius krikštyklos eksterjeras keitėsi. Prie jos dabartinio grožio prisidėjo ne vienas žymus architektas, auksakalys ar skulptūrų meistras. Andrea Pisano 1330 m. sukūrė Pietines duris, kurias puošia scenos iš šv. Jono Krikštytojo gyvenimo. Šiaurinės durys sukurtos apie 1420 m. Lorenzo Ghiberti ir skirtos Kristaus gyvenimui pagal Naująjį testamentą. Rytinės durys, esančios priešais katedrą, taip pat sukurtos Ghiberti ir vaizduoja scenas iš Senojo testamento. Virš šių durų įkomponuota apie 1502-1505 metus Andrea Sansovino sukurta skulptūrinė kompozicija Kristaus krikštas, kuri 1792 m. buvo papildyta Innocenzo Spinazzi angelu.
Skulptūrinė kompozicija virš Rytinių Giotto Campanile
Ravioli ir alus
Pasigrožėję architektūros šedevrais bei pasistumdę didžiulėje turistų minioje, pajutome, kad prabudo mūsų žemiškieji poreikiai - valgyti!
Įsukome į pirmą pasitaikiusią gatvelę ir, susiradę mūsų akiai padorią užeigą, prisėdome. Užsisakėme ravioli bei picą (aš) su ančiuviais. Ravioliai pasitaikė skanūs, pica taip pat būtų buvusi nieko, bet ančiuviai buvo tokie sūrūs ir jų buvo tiek daug... Išgėrėme po bokalą šalto alaus, tačiau man buvo aišku, kad šio gėrimo neužteks mano troškuliui numalšinti, tad teko užsukti į parduotuvę...mineralinio. Ir daug :)
Papietavę toliau patraukėme link aikštės, į kurią žiūrėjome bevalgydamos. Pasirodo, tai viena gražiausių Florencijos aikščių - Piazza della Santissima Annunziata. Deja, man ši aikštė nepasirodė itin graži. gal dėl to, kad namai buvo restauruojami, apjuosti perspėjamosiomis juostomis, apstatyti statybinėmis medžiagomis. Kaip ten bebūtų, aikštė iš tiesų didelė, iš trijų pusių ją supa pastatai su didžiulėmis arkomis, o šiaurinę aikštės pusę užėmusi XV a. statyta Santissima Annunziata bažnyčia, kuri ir davė pavadinimą šiai aikštei. Bažnyčioje yra devynios koplyčios, kurios gausiai dekoruotos freskomis. Tačiau daugelį smalsuolių čia vilioja ne bažnyčios prabanga, bet paveikslas, kurį, anot legendos, tapė vienuolis Bartalomiejus, o kai beliko nutapyti Mergelės Marijos veidą, jis užmigo. Atsibudęs pamatė, kad veidas buvo baigtas ir jis buvo nuostabiai gražus, lyg angelų tapytas.
Santissima Annuziata bažnyčios interjeras
Rytinėje aikštės pusėje stovintis pastatas - Spedale degli Innocenti - seniausia našlaičių prieglauda Europoje. Ji įkurta 1445 m. Jau tais laikais motinos nepageiaujamus kūdikius galėjo palikti šioje prieglaudoje.
Ferdinando de Medici
Aikštės viduryje ant pažaliavusio žirgo išdidžiai sėdi pažaliavęs Ferdinando de Medici ir rūsčiu žvilgsniu stebi aplink skraidančius balandžius bei besibūriuojančius turistus. Toliau aikštėje stovi fontanai - tokios makabriškos chimeros - tokie pat pažalavę, kaip ir Ferdinandas. Jie nuostabūs! Tik gaila, kad neveikė.
Mano draugelės pasiliko pailsėti šioje aikštėje, o aš, vedina smalsumo, dar nulėkiau pasidairyti, kokios grožybės slypi toliau. Ir ką jūs manote, visai čia pat, už kampo, stovi žymioji Mediči koplyčia (Cappelle Medicee), kurios, deja, neteko aplankyti. Tačiau tikrtai tikrai, aš čia sugrįšiu, nes tai, ką pamačiau, sukėlė dar didesnį mano norą ilgiau pasibūti Florencijoje.
Deja, jau laikas grįžti į traukinių stotį. Nusipirkome bilietus iki Milano. Bilietas kainavo 50 eurų. Kitą kartą, kai važiuosiu į Florenciją, tai skrydį namo pirksiu iš Romos - pasirodo, sostinė arčiau nei Milanas :) Na bet šiuo kart mūsų laukė Milanas, tiksliau Bergamas. Praleidę beveik 2 valandas kelyje, pasiekime Milaną. Iš karto persėdome į kitą traukinį ir beveik po pusvalandžio išlipome Bergamo traukinių stotyje. Lauke tamsu (10 val. vakaro), aplink traukinių stotį žmonių nedaug. Žinau, kad mūsų nakvynės namai kažkur nelabai toli stoties turėtų būtį, pagal žemėlapį kryptis aiški ir atstumas netolimas. Tačiau mano draugės nelabai manimi pasitiki, tad įsijungia GPS prietaisus ir žygiuojame tamsiomis Bergamo gatvelėmis link Casalino Centrale Rooms. Neilgai trukus surandame nakvynės vietą,spaudžiame skambutį, bet ...mūsų niekas nelaukia. Skambiname nurodytu telefonu ir apsimiegojusiai poniai aiškiname, kad ir mes norime miegelio. Jokių problemų dėl mūsų vėlyvo prisistatymo nekilo - ji greit atvyko ir įleido mus į kambarį. Mums skyrė vieną kambarį iš trijų esančių bute. Virtuvė, dušas ir WC - bendri, kambarys su trimis lovomis ir didžiule terasa - tik mūsų. Vienai nakvynei viskas OK. Susitariame su šeimininke dėl savo kuprinių, kurias mielai rytoj paliksime koridoriuje, kol vaikščiosime po Bergamą. Prieš miegą dar kokiai valandai pasėdame terasoje - juk negali atsispirti tokiam malonumui, juolab, kad tai paskutinis vakaras Italijoje.
Citta Bassa
Ryte keliamės anksti. Lėktuvas išskrenda apie 17 val., tad dar turime gerą pusdienį pasižvalgyti po Bergamą. O pažiūrėti tikrai yra ką. Bergamas nedidelis, apie 120 000 gyventojų turintis Alpių papėdėje įsikūręs miestas. Miestas padalintas į 2 dalis žemutinį - Città Bassa ir viršutinį - Città Alta, esantį ant kalvos ir apsuptas XVII a. gynybine siena . Mes savo pažintį su Bergamo miestu pradėjome nuo Città Bassa. Išėję iš viešbučio patraukėme link centro (pasirodo, nakvojome visai netoliese). Žemutinis miestas susiformavo tik XIX a. pabaigoje ir laikomas moderniąja Bergamo dalimi. Jo plačios gatvės, dideli namai, erdvios aikštės apstatytos įmantriomis skulptūromis, didingi bažnyčių pastatai bei jaukios kavinukės ir kviečiančios užsukti parduotuvių vitrinos tikrai neleis nuobodžiauti čia užklydusiam turistui ar pasivakščioti po gimtą miestą išėjusiam bergamiečiui.
Torre Dei Caduti
Simboliškai į Bergamo miesto centrą patenkama pro Porta Nuova (Naujuosius vartus). Čia pat kyla Laikrodžio bokštas (Torre Dei Caduti). Jis pastatytas tik 1927 metais. Laikrodžio bokštas dedikuotas kare žuvusiems Bergamo partizanams ir prie jo vyskta įvairios iškilmingos ceremonijos. Nuo vartų link stoties driekiasi vienas pagrindinių Bergamo bulvarų, vadinamas Papa Giovanni XXIII vardu ir nutiestas 1938 metais. Šioje gatvėje įsikūręs ne vienas restoranas ir prabangi parduotuvė. Viename šios gatvės restoranų teko garbė ir mums papietauti. Bet tai buvo vėliau.
Santa Maria Immacolata delle Graze
Dabar mes užsukame į prie Porta Nuova prisišliejusią Santa Maria Immacolata delle Grazie bažnyčią. Ji statyta XIX a., tačiau bažnyčios istorija siekia XV a., kai šioje vietoje veikė vienuolynas ir buvo įrengta šventykla Šv. Marijai.
Rytas, todėl žmonių nedaug. Ramiai apsižvalgę bažnyčioje, toliau pro Porta Nuova patraukiame link Città Alta. Gatvės tuščios, oras gaivus, ryto saulės spinduliai maloniai šildo ir rodos, nėra geresnio laiko ir miesto, nei čia ir dabar :) Toks vaikščiojimo smagumas, kad nusprendžiame Città Alta pasiekti pėsčiomis. Vittorio Emanuele gatvė atsiremia į sieną ir pasuka į dešinę bei palengva kyla aukštyn.
Porta S. Agostino
Mes išdidžiai praeiname funikulierių ir kopiame aukštyn, kol pasiekiame vartus, kurie kažkada saugojo miestą nuo priešų. Jie vadinasi Porta S. Agostino ir pastatyti buvo 1575 m. Senasis Bergamas stūkso ant aukštos kalvos, o keltų kalba žodis ,,Bergheim" verčiasi kaip ,,namai ant kalno" - iš čia ir kildinamas Bergamo pavadinimas. Vaizdas nuo kalvos nuostabus - rytiniame rūke padūmavę kalnai ir po kojomis besidriekiantys Città Bassa stogai priverčia mus ilgiau užsibūti šioje vietoje. Saulei kylant vis aukščiau, šis magiškas vaizdas pamažu sklaidosi ir mes patraukiame link istorinio Bergamo senamiesčio.
Bergamas rytiniame ūke
Einame grįstu taku palei XVI a. venecijiečių statytą ginybinę sieną (Mura Veneziane), juosiančią Citta Alta. Sienos ilgis siekia 6 kilometrus. Atlikus archeologinius kasinėjimus, apie 1980 metus buvo atrasti po siena išsidėstę akvedukai ir senosios, dar Romos laikais statytos sienos, liekanos bei didžiulis požeminis gėlo vandens rezervuaras.
Mura Veneziane niekada nebuvo panaudota pagal paskirtį, todėl XIX a. čia buvo įrengti pasivaikščiojimo takai miestelėnams. Ir dabar tai puiki vieta pasivaikščiojimams. Daug erdvės ir žalumos, todėl sutinkame ne vieną rytinį bėgiką ar šunelių mylėtoją, išėjusį su savo augintiniu pasivaikščioti.
Mura Veneziane
Pats miestas išsidėstęs dar aukščiau, ant kalvos viršūnės. Manoma, kad šioje vietoje gyventa dar priešistoriniais laikais, 6 a. Pr. Kr. šioje vietovėje įsikūrė etruskai, vėliau čia atsikėlė keltų gentis ir gyvenvietę pavadino Bergheim. 49 metais Pr. Kr. miestas pereina romėnams. V amžiuje miestą sugriauna Atila. VI amžiuje jis tampa svarbiu Lombardų kunigaikščių centru ir pereina Milano valdžion. XV-XVIII a. Bergamo valdymą perima Venecija. Nuo 1815 m. patenka Austrijos įtakon, o 1859 m. - Antrojo Italijos iššilaisvinimo karo metu - jį išlaisvina Giuseppe Garibaldi ir miestas priimamas į Italijos Karalystė sudėtį. XX a. miestas tampa veinu iš labiausiai išsivysčiųsių pramoninių miestų. Bergamo senamiestis yra autentiškas, todėl, kad šis miestas vienas iš mažiausiai nukentėjusių Antrojo pasaulinio karo metais.
Apėje dalį Mura Veneziane, į Citta Alta įeiname iš kitos pusės, nei tradiciškai tai daro turistai, pro Vakarinius miesto vartus :) Atsiduriame Piazza della Cittadela. Erdvi aikštė, kurioje įsikūrę Bergamo Archeologijos muziejus (Civico Museo Archeologico di Bergamo) ir Enrico Caffi gamtos istorijos muziejus ( Museo di Scienze Naturali Enrico Caffi). Praėję Piazza della Cittadela arkadas pasukame į siauras Citta Alta gatveles ir traukiame, kur akys veda. Via Baltolomeo Colleoni gatvėje neatsispiriame mažų parduotuvėlių ir kepyklėlių žavesiui - užsukame, pasilabiname, pasidairome, o saldainių parduotuvėlėje net marcipaninių skanėstų laiktuvėms nusiperkame.
Via Baltolomeo Colleoni
Taip pasiekiame Citta Alta centą Piazza Vecchia (Senoji aikštė), apsuptą garsiausių Bergamo statinių. Palazzo della Ragione per amžius buvo miesto savivaldybės pastatas. Pastato fasadą puošia Venecijos laikus primenanti Šv Morkaus liūtas, o prie rūmų portiko stovi žymaus italų poeto Torquato Tasso skulptūra. Rūmai buvo pastatyti XII amžiuje, perstatyti Pietro Isabello XVI amžiuje. Dabar šie rūmai virtę parodų salėmis.
Torre del Comune
Rūmų dešinėje stovi puikiai išsilaikęs 52 m. aukščio Torre del Comune bokštas su laikrodžiu ir varpu skambančiu kasdeiną 22 valandą. Šie varpo dūžiai laikomi sena Bergamo tradicija ir išlikusi mieste nuo viduramžių, kuomet varpo dūžiai pranešdavo miestelėnams apie prasidedančią komendanto valandą.
Prie varpinės bokšto dėmesį patraukia senoviniai laiptai. Į Palazzo della Regione antrą aukštą galima patekti tik užkopus šiais laiptais. Tad jei norite aplankyti parodas - kopkite šiais gražias XII amžiaus laiptais. Kito kelio nėra :)
Dešinėje Piazza Vecchia pusėje, prie Varpinės bokšto šliejasi XIV a. Palazzo del Podesta Veneto, kuriuose nuo XVI iki XVIII a. rezidavo Venecijos valdovai. Dabar čia įsikūręs Bergamo universiteto užsienio kalbų ir literatūros fakultetas.
Rytinėje aikštės pusėje stovi Palazzo Nuovo. Rūmai pastatyti Vincenzo Scamozzi ankstyvame XVII a., o galutinai įrengti 1928 metais. dabar juose įsikūrusi Biblioteca Angelo Mai Civica (Angelo Mai viešoji biblioteka).
Pačiame Piazza Vecchia centre puikuojasi Alvise Contarini fontanas (Fontana del Alvise Contarini). Fontanas buvo pastatytas 1780 m. ir pavadintas mero Alvise Contarini vardu. Pradžioje fontaną supo tik liūtų figūros, vėliau buvo pastatyti ir sfinksai. 1885 m. fontanas buvo išmontuotas ir jo vietoje pastatytas paminklą Garibaldžiui. 1920 m. paminklas perkialiamas į Citta Bassa, o fontanas vėl grąžinamas į senąją vietą. Deja, mums visos aikštės grožio pamatyti neteko, nes ji buvo prigriozdinta įvairių vazonuose augančių medžių, aplink zujo mašinos ir darbininkai - buvo ruošiamasi kažkokiai agroparodai.
Piazza Vecchia ir Fontana del Alvise Contarini
Mano draugės, nutarę, kad jau pats laikas atsigaivinti priešpietinės kavos puodeliu, prisėdo vienoje iš Piazza Vecchia esančių jaukių kavinukių. Kol jos smagiai plepėjosi ir laukė kavos bei deserto, aš perėjau Palazzo della Ragione arkadą, remiamą gėlių vainikais papuoštų kolonų, ir patekau į Piazza del Duomo (Katedros aikštė). Pallazo della Regione arkada, tai lyg simboliniai vartai, skiriantys žemiškąją miesto dalį nuo dvasingosios.
Piazza del Duomo talpina gražiausias Bergamo bažnyčias.
Šioje aikštėje stovi ir pagrindinė miesto bažnyčia Cattedrale di Sant Alessandro arba Duomo di Bergamo (Bergamo Katedra), pastatyta XVII amžiuje senos šventovės vietoje ir yra dedikuota Šv. Aleksandrui, kuris laikomas Bergamo miesto globėju. Katedros fasadas datuojamas 1886 metais. Jį sukūrė Angelo Bonicelli. Katedros viršų puošia didelis kupolas, kurio viršuje stovi auksinė Šv. Aleksandro statula. Katedros išplanavimas – lotyniško kryžiaus formos. Viduje erdvu, paviršius išklotas baltu marmuru, sienas puošia pastelinių spalvų paveikslai. Graži, didinga bažnyčia, tačiau tikrai ne pati puošniausia ir įdomiausia iš Piazza del Duomo esančių statinių.
Cattedrale di Sant Alessandro
Visai šalia stovinti Santa Maria Maggiore bazilika yra gerokai puošnesnė už Katedrą. Ji pastatyta 1137 m. vietoje anksčiau čia stvėjusio religinio pastato, dedikuoto Šv. Mergelei Marijai. Pasak legendos, 1133 m. Bergamo apylinkėse siautė maras ir badmetis. Žmonės meldėsi Mergelei Marijai, prašydami juos galbėti ir pažadėjo jos garbei pastatyti naują bažnyčią. Mirtis buvo nugalėta, o kaip atsidėkojimas už išgelbėjimą iškilo Santa Maria Maggiore bazilika. Bazilika ne kartą buvo tobulinama ir gražinama tad galutinė bazilikos konstrukcija baigta buvo tik XV amžiuje. Savo išore ji išlaikė lombardų-romanų architektūros bruožus. Į bazilikos vidų iš Piazza del Duomo įeinu pro šiaurinę pusę, pro gražų įėjimą, kurį saugo du liūtai, o į viršų ant kolonų puikuojai ažūrinis portikas su šventųjų skulptūromis, kurių viduryje ant žirgo sėdi šv. Aleksandras. Bazilikos vidus pribloškia savo įspūdinga XVI-XVII a. barokine puošyba. Ant sienų kabo gobelenai, pagaminti Florencijoje 1583-1586 metais. Daugumoje jų pavaizduotos Marijos gyvenimo scenos. Santa Maria Maggiore bazilikoje taip pat yra Bergame gimusio žymaus operos kompozitoriaus Gaetano Maria Donizetti kapas.
Santa Maria Maggiore koplyčios šiaurinis įėjimas
Didžiulį įspūdį palieka prie Santa Maria Maggiore bazilikos
nekulkliai prisišliejusi puošnioji Cappella Colleoni (Colleoni koplyčia), pastatyta 1476 m. senosios zakrastijos vietoje. Bartolomeo Colleoni buvo žymus Bergamo politinis veikėjas ir karvedys. Koplyčios puošnumas aiškiai atspindi jo įtaką ir galią to metinėje Bergamo visuomenėje. Bartolomeo kripta yra priešais pat įėjimą ir papuošta paauksuota jo paties skuptūra ant žirgo bei aplinkui vaizduojamomis scenomis iš Kristaus gyvenimo, o visą kompoziciją vainikuoja triumfo arka. Įdomus faktas, kad iki 1969 buvo manoma, kad kapas buvo tuščias, ir niekas nenutuokė, kur jo kaulai, kol vėliau tais pačiais metais paslaptis buvo atskleista: jie buvo rasti viename kape po pamatais. Bartalomeo, kaip sako kita legenda, žymus buvo ne tik savo didvyriškume, bet ir tuo, kad jis turėjo 3 sėklides. Jos netgi atvaizduotojo jo herbe. Jos yra atvaizduotos ir ant koplyčios vartų, todėl jau daugelį metų žmonės, eidami pro šalį neatsispiria jas paliesti, tikėdami, kad tai neša laimę.
Cappell Colleoni
Išėjus iš Cappella Colleoni ir kiek pasukus už kampo, aptinkame laiptus, vedančius į Aula della Curia (Kurijos Aula). Tai didelė salė, kurioje puikuojasi XIII a. freskos, o pro langą matyti Tempietto di Santa Croce bažnyčia.
Dar vienas statinys esantis Piazza del Duomo yra Il Battistero (Krikštykla). IlBattisterobuvo pastatytas1340GiovannidaCampione ir buvo pastyta viduryje SantaMariaMaggiore bazilikos. 1680 m. ji buvo perkelta šalia Duomo di Bergamo, o 1898 m. perstatyta į dabartinę vietą Piazza del Duomo. Viršutinėpastato dalis,suelegantiškomismarmurokolonomisir aštuoniomis XIV a.statulomisatstovaujančiomisdorybes, yra dalis išlikusio XIV a. originalauspastato.Viduje yra puikūs marmuro bajerlefai vaizduojantys epizodus iš Kristaus gyvenimo. Krikštykla galima pasigrožėti tik iš išorės, nes atidaryta ji būna tik per apeigas.
Tad apžiūrėjusi visas Piazza del Duomo esančias grožybes aš vėl prisijungiau prie kavinėje besiilsinčių draugių ir dar spėjau paragauti deserto bei gurkštelėti skanios itališkos kavos.
Aula della Curia
Il Battistero
Piazza Sant Pancrazio fontanas
Pasisėmę energijos mes iš Piazza Vecchia leidomės toliau tyrinėti Bergamo. Iš
aikštės pralindę per arką ką patekome į gyvenamųjų namų kiemus su italams būdingais balkonų papuošimais. taip eidamos, vienoje ramioje gatvelėje aptikome miesto įdomybę - ilgą marmurinę vonią. 1891 m. šioje vietoje buvo įsikūrusi viešoji Bergamo skalbykla - Il Lavatoio. Tuo metu beveik visi Citta Alta kentėjo nuo prastų sanitarinių sąlygų, vis pasikartodavo choleros protrūkiai, todėl miesto valdžia pasitengė, kad tekantis vanduo būtų prieinamas visiems miesto gyventojams ir įrengė šią skalbyklą. Ji tapo mėgiama miestelėnų susitikimo, pašnekesių ir dalijimosi naujienomis vieta. Ši skalbykla veikė net iki 1950 m. Dabar tai rami miesto aikštė, atgyjanti tik sekmadieniais, kai čia susirenka prekiautojai antikvariniais daiktais ir kolekcionieriai.
Toliau mes pasiekėme nedidelę Piazza Sant Pancrazio. Tai tipiška viduramžių aikštė, įsprausta tarp gyvenamųjų namų. Aikštės centre išlikęs 1584 m. statytas fontanas. Ir vis dar veikiantis !
Kadangi diena pasiekė vidurdienį, mums buvo metas baigti savo ekskursiją po Citta Alta. Patraukėme link Piazza Mercato della Scarpe (Batų turgaus) aikštės, kurios prieigose įrengtas funikulierius. Aikštės pavadinimas kilęs, ko gero, nuo kažkada čia veikusio batų turgaus. Funikulierius įsikūręs XIV a. pastate, kurie priklausė tuo metu turtingai Suardi šeimai. Paskutinį kartą pasigrožėję iš Citta Alta aukštybių po kojomis plytinčiu Citta Bassa, įlipame į funikulieriaus kabiną ir po poros minučių jau išlipame Žemutiniame mieste.
Citta Alta vaizdai
Mūsų laukia viešbutyje paliktos kuprinės, autobusas ir skrydis namo. Belieka pasakyti, kad oro uostą nesunkiai pasieksite autobusu, kuris kursuoja nuo autobusų stoties beveik kas 10-15 minučių. O jei norėsite Citta Bassa supermarkete nusipirkti lauktuvėms saldainių, tai nesidrovėkite, klauskite vietinių, kaip rasti parduotuvę, nes visos ,,maximos" pasislėpę požemiuose, o pakliūti į jas galima tik per drabužių, papuošalų, kosmetikos ar kitas parduotuves :)
100 g migdolų drožlių;
