Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2016 m. gegužės 18 d., trečiadienis

Federica de Cesco Kriauklių šilkas




Vienas sakinys. ,,Praeičiai reikia duoti ramybę. Ji gali sunaikinti jėgas, kurios mus skatina gyventi."
Žanras. Meilės romanas.
Viršelis. Federica de Cesco  Kriauklių šilkas (Muschelseide), 2009 m.,  Vilnius, leidykla Versus aureus, iš vokiečių kalbos vertė  Eglė Bukantytė, 334 p.
 Apie autorę. Federica de Cesco gimė 1938 m. šiaurės Italijoje. Augo daugiakalbėje aplinkoje. Po Antrojo pasaulinio karo su tėvais gyveno Etiopijoje, Prancūzijoje, Italijoje, šiaurės Vokietijoje, Belgijoje, Ispanijoje. Būdama penkiolikos parašė pirmąją savo knygą. Nuo 1962 m. gyvena Šveicarijoje. Ji laikoma viena sėkmingiausių vokiškai rašančių autorių. Sukūrė daugiau kaip aštuoniasdešimt knygų. Už kūrybą buvo ne kartą apdovanota. Mėgstamiausias jos temos – Rytų kultūra ir stiprios dvasios, nepaprasta mergina.
Apie knygą.Pusiau perkirpta brangaus kriauklių šilko skraistė įtraukia jauną vandenų biologę Beatą Sforcą iš Maltos į jos šeimos paslapčių gelmes. Skraistės istorija veda į Sardinijos salą, kur Beata sutinka vieną paskutiniųjų nykstančio amato paslapties saugotojų.  Įminti šeimos paslaptį jai padeda japonų žurnalistas, mat kriauklių šilko kerai driekiasi net iki Japonijos.

Mano nuomonė. Šią knygą, iš daugelio turimų epub skaityklėje, pasirinkau dėl vienos pagrindinės priežasties - veiksmas vyksta Maltoje. Jau pirmi puslapiai prikėlė šiltus prisiminimus apie pernai metų kelionę į šią salą ir  kiekvieną herojės žingsnį lydėjo mano pačios pojūčiai ir matyti nuostabūs vaizdai. Skaitėsi be galo lengvai, siužetas nesudėtingas, lengvai nuspėjamas, nuotaika romantiška (tačiau nėra per daug saldi), žodžiu, tikras meilės romanas - pakutenantis jausmus ir greit pamirštamas. Knyga tinkanti šiltai pavasario pavakarei prie puodelio arbatos.
 
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „pinna nobilis“
  Ir dar, perskaičius knygą kilo mintis pasidomėti kriauklių šilku. Iki šiol neteko girdėti apie tokius siūlus. Gal tai tik autorės išmonė?
  Pasirodo - ne. Išties yra tokie stambiausi Europos jūrų dvigeldžiai moliuskai pinos (pinna nobilis), kurie išskiria bisusą (gr. byssos - siūlas), organinę medžiagą, kuri išleista į išorę, virsta siūlais, kuriais moliuskai prisitvirtina prie akmenų arba vieni prie kitų. Tam tikru būdu apdorojus bisusą, gaunami siūlai, iš kurių ir audžiamas ploniausias audinys, baltos, rečiau auksinės spalvos, lengvas ir tvirtas, vadinamas jūros (kriauklių) šilku. Viduramžiais kriauklių šilkas buvo gaminamas Indijoje ir Viduržemio jūros šalyse.Tai buvo ypatingai brangus audinys, už jį mokėdavo auksu. Rūbus iš jo galėjo siūdintis tik labai kilmingi ir turtingi žmonės. Paskui jį pakeitė kiniškas šilkas. XVIII a. Pietų Prancūzijoje ir Italijoje jo gamyba buvo atnaujinta ir jis tapo labai madingas. Dabar kriauklių šilką gamina tik Sardinijoje.
Įvertinimas. 3/5

2016 m. gegužės 6 d., penktadienis

Morkų-burokėlių-sūrio užkandis

    Tai ne tortas, tai užkandėlė, kuri patiks kiekvienam aštrių pojūčių mėgėjui. Galima sakyti, būtų ir sveikatos bomba, jei ne...sūris su majonezu ;) Tačiau nors ir nelabai sveika, bet labai skani bomba. Produktų šiam užkandžiui tikrai atsiras kiekvienuose namuose, o ir darbo bei laiko nedaug tereikia. Gaminam? 







Reikia:
2 vidutinio dydžio morkų;
1 vidutinio dydžio burokėlio;
200 g fermentinio sūrio;
200 ml indelio majonezo;
sauja graikiškų riešutų;
sauja lukštentų saulėgrąžų;
5-6 skiltelės česnako.


 

   Morkas, burokėlį ir sūrį sutarkuojame vidutinio smulkumo tarka. Spaudykle sutraiškome česnako skilteles. Kiekvieną sluoksnį atskirai sumaišome su majonezu bei česnaku. Į morkas įberiame saulėgražų. Sluoksniuojame: ant dugno dedame 1/2 turimos sūrio masės, gražiai mentele išlyginame ir dedame sluoksnį burokėlių, išlyginame ir dedame sluoksnį morkų, išlyginame ir vėl sluoksnis sūrio. Viršų apiberiame graikiškais riešutais. Valgome su itališka Ciabatta duona.






2016 m. gegužės 4 d., trečiadienis

Jostein Gaarder Sofijos pasaulis

Vienas sakinys. Jei žmogaus protas būtų toks paprastas, kad mes galėtume jį perprasti, tada mes būtume tokie kvaili, kad vis tiek jo nesuprastume. (260 p.)
Žanras. Romanas apie filosofijos istoriją.
Viršelis. Jostein Gaarder  Sofijos pasaulis (Sofies verden),  leidykla Tyto Alba, 1995 m., iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė, 416 p.
Apie autorių. Jostein Gaarder (lietuviškai Justeinas Gorderis) gimė 1952 m. Osle, Norvegijoje. Tėvas buvo mokyklos direktorius, o mama - mokytoja ir knygų vaikams rašytoja. J. Gaarder mokėsi Oslo Katerdralskole mokykloje ir studijavo Oslo Universitete. 1974 m. J. Gaarder vedė Siri Dannevig. Taip jau nutiko, kad po vedybų prasidėjo ir J. Gaarder kūrybinė karjera. Pirmieji jo darbai buvo paskelbti teologijos ir filosofijos vadovėliuose. Jo šeima 1981 m. persikraustė į Bergeną, kur rašytojas pradėjo dirbti mokytoju vidurinėje mokykloje. Jo pirmoji grožinės literatūros knyga -  Diagnostika ir kitos istorijos išleista 1986 m. Kitos dvi knygos buvo skirtos vaikams: Vaikai iš Sukhavati ir Varlės pilis. 1990 m. išleido knygą Kortų paslaptis. Ši knyga laimėjo Norvegų Kritikų apdovanojimus ir Kultūros ministerijos ir mokslo garbės literatūros prizą. Sofijos pasaulis, išleistas 1991 metais, pasiekė stulbinantį pasisekimą. Ši knyga Norvegijoje bestseleriu buvo beveik tris metus. Tokio pat pasisekimo ši knyga sulaukė ir kitose šalyse. Knyga yra išversta į 45 kalbas ir iki 1995 metų buvo geriausia literatūrinė knyga pasaulyje.
  1997 metais J. Gaarder su žmona įsteigė Sofijos fondą. Fondas kasmet įteikia 100 000 dolerių prizą už kūrybinę veiklą.  Šiuo metu rašytojas su šeima gyvena Osle. Lietuvių kalba yra išleistos šios knygos: Ei! Ar čia yra kas nors?Sofijos pasaulis, Cirko direktoriaus duktė, Kortų paslaptis, Mergaitė su apelsinais, Maja.
Apie knygą. Iki „Sofijos pasaulio“ niekas netikėjo, kad filosofija gali būti tokia užkrečianti ir nenuspėjama tarsi detektyvinė istorija. Knyga, skirta visiems suaugėliams, kuriems per 14 metų, sukėlė tikrą bumą pasaulyje. Tai liudija didžiulė autoriaus teisių paklausa, šimtatūkstantiniai tiražai. Kur paslėptas sėkmės raktas? Gal jo ieškoti kone mistiškoje fabuloje, kupinoje netikėčiausių posūkių? Gal sėkmę lėmė įtaigiai ir kiekvienam suprantama kalba papasakota žmonijos mąstymo istorija? O gal XX a. pabaigos žmogus, pavargęs nuo visažinystės, vėl nori išmokti stebėtis ir klausyti? Filosofija, pasak J. Gaarderio, neturi bauginti, ji turi ir gali būti taikoma keičiant pasaulį, o svarbiausia - ieškant atsakymo į kiekvienam neišvengiamai kylančius klausimus: „Kas aš esu?“, „Kokia mano paskirtis žemėje?“, „Kur eina pasaulis?“
 Mano nuomonė. Šią knygą jau seniai reikėjo perskaityti, tačiau kažkaip netikėtai mano namų bibliotekoje ji užsigulėjo net 10 metų, kol, atrinkdama knygas pardavimui, ją pamačiau. Perskaičiau ir pasilikau ateinančioms kartoms pasiskaitinėti.
   Tai puikus įvadas į filosofijos istoriją. Nenuobodus, užkabinantis, supažindinantis su žmonijos mąstymo raida kūrinys. Dar galiu pasakyti - įtraukiantis ir intriguojantis. Siužetas, aišku, daugiau skirtas jaunesniam skaitytojui, tačiau žmonėms, nestokojantiems fantazijos ir sugebantiems šiek tiek atitrūkti nuo kasdienybės - tikras malonumas.  Įdomiausia, kad autorius, pasiekęs pasakojimo vidurį, atsispyręs nuo empirikų, konkrečiai Berklio, filosofijos, knygos siužetą apverčia aukštyn kojom, arba, tiksliau, kaip tik, pastato ant kojų. Tai labai neįprasta ir įdomu. Šią knygą galima būtų lyginti su Alisa stebuklų šalyje, kur pasaulis ne toks, kokį jį matome...  
Įvertinimas. 5/5
Ekranizacija. 1999 m. norvegų režisieriaus  Erik Gustavson pastatė filmą knygos ,,Sofijos pasaulis" motyvais. Scenarijų filmui parašė Jostein Gaarder,  vaidina:  Silje Storstein,Tomas von Brömssen Belieka apgailestauti, kad jis nerodytas mūsų ekranuose.
Sofies-verden


2016 m. balandžio 25 d., pirmadienis

Gardūs baklažanai saldžiarūgščiame padaže

   Paskutiniu metu su kolegomis vis užsukame į SOYA restoraną ,,prabangiai" papietauti :) Skanu ten. Ypač kiniški patiekalai su baklažanais saldžiarūgščiame padaže. Užsimaniau ir aš kažką panašaus namuose pasigaminti. Nulėkiau į parduotuvę, prisipirkau baklažanų ir ėmiau kiniškai virtuvėje burti. Pribūriau pasitelkusi Nidos receptus, paragavau - gardu, tad dabar galiu ir su jumis savo patirtimi pasidalinti.
 
 Saldžiarūgščiam padažui reikia:
1 ar 2 morkų, supjaustytų šiaudeliais;
5 česnako skiltelių (jei mėgstate, gali būti ir daugiau) sutraiškytų peilio plokštuma;
čili pipiriukas (jei norite aštrumo);
5 kupini šaukštai rudojo cukraus;
1 šaukštas balzamiko acto;
2 šaukštai baltojo vynuogių acto;
5 šaukštai sojos padažo;
1/2 šaukšto krakmolo;
1/2 stiklinė vandens;
šlakelis aliejaus kepti.
Traškiems baklažanams reikia:
2 baklažanų;
3 vidutinio dydžio kiaušinių baltymų;
4 kupini valgomieji šaukštai krakmolo;
druskos;
aliejaus kepti.
Garnyrui: virti ryžiai.
 
   Pirmiausia baklažanus nuplauname, supjaustome nedideliais gabalėliais, sumetame į dubenį ir apiberiame druska. Išmaišome, kad druska pasiskirstytų tolygiai ir paliekame šiek tiek pastovėti.
   Tuo metu gaminame padažą. Gilioje keptuvėje įkaitiname aliejų, suberiame šiaudeliais supjaustytas morkas (tai padaryti pavyks nesunkiai, jei turite skustuką specialiai morkoms pjaustyti :) ir pakepiname iki traškumo (tik neperkepkite!), sumetame suspaustas česnako skilteles bei čili pipirėlį (jei pageidaujate aštriau). Viską sumaišome ir dar trumpai pakepiname. Tuomet suberiame cukrų ir supilame actą, balzamiką, sojos padažą bei maišome, maišome, kol ištirpsta cukrus. Pusėje stiklinės šalto vandens ištirpiname krakmolą ir  palengva maišydami supilame į padažą. Viskas, padažas paruoštas.
   Dabar imamės baklažanų. Nuplauname juos po tekančiu vandeniu ir nusausiname.
   Kiaušinio baltymus išplakame ir supilame į krakmolą. Išmaišome iki vientisos tirštos masės.
   Baklažano gabalėlius suberiame į dubenį su krakmolu ir viską gerai rankomis išmaišome (kiekvienas baklažano gabalėlis turi pasidengti krakmolo mase).
   Kiekvieną baklažano gabalėlį apkepame įkaitintame aliejuje iš abiejų pusių (aliejaus keptuvėje turi būti tiek, kad beveik apsemtų baklažano gabalėlį). Iškepusius dedame ant popietinės servetėlės, kad susigertų riebalai. Ir taip, kol iškepsime visus baklažanus.
  Tuomet keptus baklažanus suberiame į karštą  padažą ir viską išmaišome. Ragaujame su virtais ryžiais. Skanaus!
    

2016 m. balandžio 10 d., sekmadienis

Konkordija Antarova Du gyvenimai

Vienas sakinys. ,,Mintis-kūryba - tai vienintelė žmonių laimė. Kas įneša kūrybą į savo kasdienybę, tas padeda gyventi visiems žmonėms."
Žanras. Ezoterinė literatūra.
Viršelis. Konkordaija Antarova ,,Du gyvenimai", leidykla ,,Obuolys", 2015 m., iš rusų kalbos vertė Laimutė Marija Žukauskienė, 1344 p
Apie autorę. Konkordija Antarova gimė 1886 m. Varšuvoje. Būdama vienuolikos metų neteko tėvo, o sulaukusi keturiolikos metų - ir motinos. Nepaisant užklupusių sunkumų ji baigė vidurinę mokyklą. Lengvo gyvenimo nepatyrusi Konkordija Antarova nuo mažumės kovojo už savo gyvenimą, bet niekuomet nepristigo tikėjimo ir optimizmo. Po mokyklos jaunoji Konkordija buvo nusprendusi stoti į vienuolyną, kur giedodama bažnytiniame chore galėtų puoselėti savo įgimtą dovaną dainuoti. Tačiau likimas ją atvedė pas Joną iš Kronštato, kuris įtikino merginą, kad jai lemta savo talentu tarnauti pasauliui.
  Konkordiją Antarovą palaikiusios mokyklos draugės surinko pinigų, kad ši galėtų išvažiuoti į Peterburgą studijuoti. Visą tą laiką autorė turėjo sunkiai dirbti, kad galėtų sau leisti mokytis. Tuomet Konkordiją nuolat nuo alkio ir nuovargio kankindavo nuomaris, ji dažnai atsidurdavo ligoninėje. Taip rašytoja įgavo ir bronchinę astmą, persekiojusią ją visą likusį gyvenimą.
   Kaip ten bebūtų, studijuodama konservatorijoje Konkordija Antarova mokėsi pas žymųjį Konstantiną Stanislavskį, kuris neabejotinai padėjo jai tapti puikia operos dainininke. Baigusi mokslus Konkordija dirbo teatre, o atėjus karui apsigyveno Maskvoje ir ėmėsi rašyti feosofinį romaną ,,Du gyvenimai".
   Mirė 1959 m., palaidota Maskvos Novodevičjes kapinėse.
Apie knygą.Nepaprasto likimo rusų rašytojos Konkordijos Antarovos  įspūdingos apimties romanas „Du gyvenimai“ – knyga, kuri dešimtmečius buvo slapta perrašinėjama ir dalijama iš rankų į rankas kaip didžiausias turtas. 
Tai knyga, kuri gydo sielą, pabudina iš dvasios letargo ir atgaivina kūną. 
Pasakojama, jog pokario metais kai kurie iškilūs Rusijos medikai savo pacientams šią knygą skirdavo kaip papildomą gydymo terapijos priemonę. Iš tiesų, ją perskaitęs tiesiog negali ir neturi teisės gyventi taip pat. 
Praėjus daugiau nei pusšimčiui metų nuo sukūrimo, „Du gyvenimai“ šiandien skamba netgi aktualiau nei tada: kai sunku rasti Kelią, ji gali tapti Vedliu. 
Kelionės ir papročiai, nuostabūs žmonės, dvasinis vystymasis, gėrisir blogis, erdvė ir laikas, gyvenimas ir mirtis, muzikos ir žodžio magija – visa tai įtraukia į užburiantį pasakojimą, perteikiamą Liovuškos, grafo T., lūpomis. Per rekordiškai trumpą laiką gimusio ir pradžioje tik artimiausiems žmonėms, o ne spaudai skirto kūrinio atsiradimas liks paslaptis.
Dalis pasekėjų net daro prielaidą, jog Konkordija buvusi tik mediumė tobulėti nesiliovusiai, amžinai grožio siekusiai didžiojo rusų rašytojo Levo Tolstojaus sielai. Iš tiesų, „Du gyvenimai“ galėtų būti jo palikimas, nes pats yra sakęs: „Kas regi gyvenimą tobulėjime, negali tikėti tuo, kad tobulėjimas nutrūksta su mirtimi. Tai, kas tobulėja, tik keičia formą.“
Mano nuomonė. Knygą gavau dovanų gimtadienio proga. Apsidžiaugiau, oho, kokia stora, bus ką skaityti :) Savo įsipareigojimą ją perskaityti ėmiausi vykdyti nedelsiant. Deja, įveikus 300 puslapių, supratau, kad toliau skaityti visiškai nebenoriu. Tai ne mano literatūra. Jei ši knyga priskiriama ezoterinei literatūrai, tai su ezoterika man nepakeliui.
    Siužetas - pasakų pasaka, pagrindinis herojus ne pagal metus naivus ir nuolat ašarojantis jaunuolis,  kiti veikėjai - ,,dvasingi" jo draugai, kurie, kas kartą, norėdami pakelti nuotaiką griebiasi kažkokių piliulių. Yra ir ,,blogiečiai", kurie užburia įvairius daiktus, kad ,,geriečiai" galėtų parodyti savo valią juos atburdami. Beveik ,,Tūkstančio ir vienos nakties" pasakos, tik labiau ,,nusaldintos". Stebiuosi, kokiu būdu tokia knyga gali pakeisti gyvenimą, kaip teigiama anotacijoje. 
   Tai gi, su visa pagarba Liovuškai (tai pagrindinis herojus, kurio prototipas yra didis rusų rašytojas grafas Levas Tolstojus) ir Konkordijai Antarovai (operos dainininkei ir pedagogei) dedu knygą į lentyną ir einu ieškoti man priimtinesnės literatūros.
Įvertinimas. Vertinti nedrįstu - nebaigiau skaityti, o, be to, ezoterinė literatūra ne man...  

2016 m. balandžio 9 d., šeštadienis

Nele Neuhaus Snieguolė turi mirti



Vienas sakinys. ,,Širdyje sužibo vilties kibirkštėlė, tarsi besiplaikstanti žvakės liepsna, kurios šviesa pradrėskė rūko ir tamsos šydą."
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Nele Neuhaus Snieguolė turi mirti (Schneewittchen muss sterben), leidykla Alma littera, 2014 m. iš vokiečių kalbos vertė Danutė Angelina Šaduikienė , 456 p.
Apie autorę.  Cornelia Löwenberg gimė 1967 m. birželio  20 d. Miunsteryje (Vokietija), ištekėjusi  už Harald Neuhaus pakeitė pavardę į Neuhaus. Šia pavarde mes ją pažįstame kaip vieną populiariausių detektyvinio žanro rašytojų visame pasaulyje. Jos knygos išleistos daugiau nei 20 šalių, vien gimtojoje rašytojos šalyje parduota daugiau kaip 3 milijonai egzempliorių. Neuhaus knygos išverstos daugiau nei į penkiolika kalbų. Garsiausias rašytojos kūrinys „Snieguolė turi mirti“ sulaukė didžiulės sėkmės. Taip pat Lietuvos skaitytojams nesvetima jos knyga „Piktas vilkas“. Kai šių laikų detektyvo žanro konkurencija yra be galo didelė Nele sugeba būti viena žinomiausių savo srovės atstovių. Jos kriminaliniai romanai, kurių pagrindiniai veikėjai – detektyvų pora Oliveris fon Bodenšteinas ir Pija Kirchhof – skaitomiausi ne tik Vokietijoje. 
Apie knygą. Prieš vienuolika metų Altenhaino kaimelyje be pėdsakų dingo dvi septyniolikmetės. Teismas, remdamasis vien netiesioginiais įkalčiais, dešimčiai metų kalėjimo nuteisė Tobiją Sartorijų. Atlikęs bausmę vyras grįžta į gimtinę ir randa sugniuždytą tėvą, apleistus namus. Neištvėrusi įtampos nuteisus sūnų Altenhaino kaimą paliko Tobijo motina, žlugo šeimos kavinė, buvusi ne tik pajamų šaltiniu, bet ir visu Sartorijų šeimos gyvenimu.
Tuo metu nuo pėsčiųjų tilto nustumiama moteris. Kriminalistai Pija Kirchhof ir Oliveris fon Bodenšteinas nustato, kad tai Rita Kramer, kalėjusio Tobijo motina. Ar šis išpuolis sietinas su merginų žudiko grįžimu? Apklausiami kaimo žmonės atsitveria tylos siena. O kai Altenhaine dingsta dar viena mergina ir vietinis vaikinas, prasideda lenktynės su laiku...
Mano nuomonė. Knyga prasideda nuo abejonės, ar iš kalėjimo grįžęs Tobijus Sartorijus iš tiesų kaltas? Jaučiamas nerimas kaimiečių - Tobijaus kaimynų, klasiokų - poelgiuose, jų nore kuo greičiau išvaryti Tobijų iš kaimo, nusikratyti juo. Kodėl? Juk žmogus atliko bausmę už nusikaltimą. Tobijaus kaltumu ima abejoti jauna mergina Amelija, į kaimą atvykusi gerokai vėliau po įvykių, už kuriuos buvo nubaustas Tobijus, o ir policijos pareigūnei Pijai, vartant senas teismo bylas, iškyla daugybė neatsakytų klausimų... Lėtokai prasidėjęs siužetas įsibėgėja ir su kiekvienu puslapiu atveria naujas detales, užduoda naujus klausimus. Įdomiausia tai, jog atrodo, jau supratai, kaip viskas buvo, kas kaltas, tačiau autorė pasuka siužetą taip, kad vėl kyla begalės klausimų...  
   Ši knyga tarsi  labirintas, kuriuo klaidžioji tol, kol labirinto sargas (šiuo atveju autorė) paima tave už rankos ir išveda. Smagaus pasiklaidžiojimo, gal jums greičiau pavyks ištrūkti iš Nele Neuhaus sukurto labirinto, nei man.
Įvertinimas. 4/5
Ekranizacija. 2013 m. vokiečių kompanija ZDF  romano „Snieguolė turi mirti“ motyvais sukūrė televizijos filmą. Režisierius Manfried Stelzer, vaidina: Oliver von Bodenstein, Felicitas Woll, Vladimir Burlakov ir kt.

2016 m. balandžio 5 d., antradienis

Velykinė varškės pascha

  Mūsų šeimos Velykų stalas nėra kažkuo ypatingas - margučiai ir kelių rūšių mišrainės, na ko daugiau reikia pusryčiams? Tačiau šiemet sumaniau palepinti šeimyną tradiciniu rusų (mano supratimu, atėjusiu iš žydų tautos) patiekalu - varškės pascha (Пасха)  kuriuo nuo seno puošiamas rusų velykinis stalas.  Pascha, tai kūgio formos varškės desertas, kurio šonuose išspaustos raidės XB (Христо́с воскре́с), simbolizuojančios Kristaus prisikėlimo džiaugsmą, svajonių apie pieno upes išsipildymą. Deserto forma simbolizuoja Siono kalvą ant kurios stovi šventasis Jeruzalės miestas.
   Išsiaiškinusi visas paschos simbolines reikšmes  nutariau, kad mano pascha bus ne kūgio formos, o pusapvalė, kaip Gedimino kalnas ir simbolizuos mano Velykų laukimo džiaugsmą Vilniaus mieste :)

  Varškės paschai reikės:
1 kg varškės (9 proc.);
1 kiaušinio trynio;
150 g sviesto;
200 ml grietinėlės (35 proc.);
150 g cukraus pudros;
vienos citrinos;
džiovintų vaisių ir riešutų (apie 300 g).

   Gaminame:
   Varškę gerai ištriname per sietelį (tai sunkus darbas, todėl patogiau bus ją tiesiog permalti mėsmale :), kambario temperatūros sviestą ištriname  su kiaušinio tryniu ir cukraus pudra, nutarkuojame citrinos žievelę, vaisius ir riešutus susmulkiname.
   Į varškės masę sukdami sudedame ištrintą sviestą, palengva suberiame citrinos žievelę ir vaisius. Iki standumo išplakame grietinėlę ir atsargiai įmaišome į varškę. Gautą masę sukrečiame į kūgio (jei turite) ar kitos formos skylėtą indą (pvz. nedidelį koštuvą), išklotą švaria drobele ar marle.  Užlenkiame medžiagos kraštus ir paslegiame. Nepamirškite po indu padėti lėkštę ar dubenį skysčiui išbėgti, kitaip bus bėdos :) Tuomet dedame į šaldytuvą nakčiai, o ryte išimame iš formos, nuimame drobelę, papuošiame ir nešame ragauti namiškiams ir svečiams.
   Skanių pusryčių!

 

2016 m. kovo 30 d., trečiadienis

Patrick Suskind Balandis



Vienas sakinys. ,, <...> jei iš žmogaus atimama šita, svarbiausia laisvė, tai yra laisvė prispyrus reikalui atsiriboti nuo žmonių, visos kitos laisvės yra nieko vertos." 61 p.
   Žanras. Psichologinis romanas.
patrick suskind - balandis
Viršelis. Patrick Suskind  Balandis ( Patrick Süskind  Die Taube), Vaga, 2000 m., iš vokiečių kalbos vertė Regina Ivanauskienė, 111 p.
Apie autorių. Patrikas Suskindas (Patrick Süskind) gimė 1949 m. kovo 26 d. Ambacho mieste netoli Starnberger ežero Bavarijos žemėse, Vokietijoje. Jo tėvas buvo rašytojas, žurnalistas ir vertėjas, motina - trenerė.  P.Suskindas nuo vaikystės mylėjo muziką, groja pianinu. 1968-1974 m. studijavo viduramžių ir moderniąją istoriją Miuncheno universitete. Vėliau studijavo literatūrą. Aštuntajame dešimtmetyje rašė televizijos scenarijus Kir Royal, Monaco Franze ir daugeliui kitų. Pirmojo literatūrinio pripažinimo sulaukė su pjese „Dvigubas garsas“ (1980), pastatyta 1981 metais Miunchene, kurią sekė nemažiau sėkminga pjesė „Kontrabosas“ (1983). 1979 metais pasirodė pirmoji rašytojo knyga, garsiausias jo kūrinys – „Das Parfum. Die Geschichte eines Morders“ (Kvepalai. Vieno žudiko istorija) Ši novelė tapo bestseleriu daugelyje vakarų Europos valstybių. Tai istorija apie žudiką, kuris vogė savo aukų „kvapą“, norėdamas sukurti meilės kvepalus. Pagal šią knygą 2006 m. sukurtas filmas.
   Romanas ,,Balandis" dienos šviesą išvydo 1987 m.
  Rašytojas negarsina savo biografijos, nesireklamuoja, vengia viešumos ir literatūrinio šurmulio, atsisakė įvairių premijų, yra davęs vos keletą interviu. Šiuo metu Patrick Suskind gyvena Miunchene.
Apie knygą. Šis romanas - meistriška gyvenimo baimės parabolė. Romane vaizduojamas banko apsaugos darbuotojas, kurio ramaus gyvenimo iliuziją sugriauna balandis.
Mano nuomonė. Nedidelės apimties knygelėje papasakotas vienas, rodos, nereikšmingas incidentas, sudrebinęs  eilinio žmogelio susikurtą saugų pasaulėlį. Skaičiau ir piktinausi, kokie niekai, taip negali būti. Nuolat jutau nuostabą, gal net pyktį dėl herojaus veiksmų ir minčių. Neįtikėtina, kad menkas įvykis, daiktas ar padaras gali taip ,,išmušti žmogų iš vėžių"!  Baigiau skaityti ir pasidžiaugiau, kad jau buvau pažįstama su Patrick Suskind kūryba, kitaip vargu ar bepaimčiau į rankas jo knygą ,,Kvepalai. Vieno žudiko istorija". Aišku, pastaroji taip pat keistoka, hiperbolizuojanti žmogaus jutimines galias bei iš to išplaukiančius herojaus veiksmus, tačiau skaityti ,,Kvepalus" buvo gerokai įdomiau.  
Įvertinimas. 3/5

2016 m. kovo 22 d., antradienis

Mišrainė ,,Mimoza"

   Šeštadienio popietę visai netikėtai tarp manęs ir draugės užsimezgė toks pokalbis apie pusryčius.
-Aš tai ,,Mimozą" gaminau - sako ji.
-Mimozą? Nuo ryto? Oi išdykėliai, nuo burbuliukų savaitgalį pradedate :)
-Neee, tai tokia mišrainė. Na, pameni, buvo sovietmečiu privalomi 3 stalo atributai: silkė ,,po šuba", balta mišrainė ir ,,Mimoza".
-Mimoza? Niekada neteko nei gaminti, nei ragauti. Ant mūsų šeimos stalo ji kažkodėl nesipuikuodavo... Noriu...
   Sekmadienio pusryčiams ir aš jau ragavau ,,Mimozą". 
 

 
  
,,Mimozai" reikia:
2  morkų;
2 nemažų  bulvių;
3 kiaušinių;
apie 50 g fermentinio sūrio;
indelio majonezo;
indelio tuno aliejuje;
nedidelės galvutės svogūno;
šaldytų ar žalių krapų, petražolių (nebūtina).

 Gaminame:
   Morkas, bulves, kiaušinius išverdame atskiruose puoduose. Atšalusias daržoves, kiaušinio baltymą ir sūrį sutarkuojame burokine tarka. Nuo tuno nupilame aliejų ir šakute sutriname. Smulkiai supjaustome svogūną ir įmaišome į tuną, užberiame šiek tiek druskytės ir pipiriuko.
   Visus ingredientus sluoksniuojame: į indo dugną dedame tuno sluoksnį, ant jo bulves, užberiame druskos (nebūtina, jei verdant bulves į vandenį bėrėte druskos), pabarstome krapais ir petražolėmis, toliau majonezo sluoksnis, ant jo - morkos, kiaušinių baltymai, vėl majonezas ir pabaigai - sutrinti kiaušinių tryniai. Puošiame.
   Dedame į šaldytuvą ir palaikome nors valandėlę, tada jau ragaujame.
   P.S. mišrainę galima gardinti saulėgrąžomis ar sezamu, galima daugiau pipirų naudoti, svarbiausia išlaikyti proporcijas tarp pagrindinių ingredientų.
 
 
 
 
 
 

2016 m. kovo 16 d., trečiadienis

Marina Stepnova Italų pamokos

Vienas sakinys. ,,Aš visuomet svajojau tiesiog gyventi, supranti? Juk tai įdomiausia. Gyventi." 209 p.
Žanras. Meilės romanas
Viršelis. Marina Stepnova Italų pamokos (Марина Степнова  БЕЗБОЖНЫЙ ПЕРЕУЛОК), leidykla Tyto alba, 2016 m.,  iš rusų kalbos vertė L. Spurgienė, 268 p.
Apie autorę. Čia
Apie knygą. Nuo mažumės pagrindinis romano herojus, užguitas tarybinis berniukas Ivanas Ogariovas iš darbininkų priemiesčio, stengėsi susikurti sau kitokį nei tėvų gyvenimą. Tragiškas atsitikimas armijoje jį pastūmėja tapti gydytoju ir po perestrojkos įsidarbinti  privačioje klinikoje. Gausybė pacientų, romi žmona, nuomojamas butas, Putino laikai, ilgametis deginantis meilės stygius – regis, nebepavyks ištrūkti iš pilkos kasdienybės rato. 
Tačiau likimas pateikia staigmeną – Ogariovas sutinka savo gyvenimo moterį, gerokai jaunesnę keistą merginą Malią, kuri jį palengva išmoko pajusti gyvenimo skonį.    
Prie šios žmogaus laisvėjimo istorijos skaitymo malonumo prisideda ir ypatingas Marinos Stepnovos stilius. Jos sakinius kritikai lygina su kietais, sultingais, kvapniais obuoliais, ji rašo lengvai, sklandžiai, protingai, netikėtai ir dosniai, cituoja klasikus, tarybinius ir šiuolaikinius poetus ir prozininkus, talentingai žaidžia sovietinės kultūros ženklais ir simboliais.
Knyga skirta visiems, kurie skaito didžiąją literatūrą, vertina gyvą pasakojimą, mėgsta kietas melodramas ir netikėtas pabaigas.
Mano nuomonė. Ši knyga, priešingai nei ,,Lazario moterys", įtraukusi nuo pirmų sakinių, pasidavė gan sunkiai, atsiskleidė pamažu, ir tik perskaičius trečdalį knygos, pagavo, užliūliavo, užbūrė ir nebepaleido iki paskutinio žodžio.
 Daugelis, ne visi, skaitę šį kūrinį, Ogoriovą priskiria prie neigiamų personažų, nemėgsta jo, gal net nekenčia, vadina niekšu. Man taip nepasirodė. Lazaris man buvo atgrasesnis, o Ogariovas - nelaimingas, nerandantis sielos ramybės nei profesiniame, nei asmeniniame gyvenime žmogus. Man jo tiesiog buvo gaila.
   Antra, daugelio skaitytojų nuomone, šios knygos ,,bėda" daugybė citatų, nuorodų, pastebėjimų. Man tai netrukdė, priešingai, džiaugiausi galėdama be išnašų suprasti cituojamas vietas, prisiminti jaunystėje girdėtas frazes iš filmų, knygų ar dainų bei eilėraščių. Mano galva, jos knygai suteikė platumo, galimybę peržengti skaitomos knygos ribas, plačiau pažvelgti į herojų pasaulį.
   Bijojau, kad po puikaus S. Parulskio ,,Lazario moterų" vertimo, teks nusivilti vertėjo darbu. Apsirikau, L. Spurgienės  vertimas puikus, taiklus ir niekuo nenusileidžia pirmos M. Stepnovos knygos vertimui. Skaitykite ir džiaukitės!
Įvertinimas. 5/5

2016 m. kovo 8 d., antradienis

Mary Higgins Clark Prieš ištariant sudie

 
 
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Mary Higgins Clark   Prieš ištariant sudie (Before I Say Goodbye), leidykla Alma littera, 2015 m., iš anglų kalbos vertė Džilda Jansonaitė, 316 p.
Apie autorę. Amerikiečių rašytoja Mary Higgins Clark (g. 1927) kuria psichologinio trilerio pobūdžio romanus. Visos 42 šios autorės knygos tapo tarptautiniais bestseleriais.
Mary Higgins Clark rašyti pradėjo dar ankstyvoje jaunystėje. Prieš ištekėdama Mary keletą metų dirbo sekretore, redaktore, stiuardese. Vėliau prie šeimos pajamų prisidėdavo kurdama trumpas istorijas. Mirus vyrui, rašytoja ilgą laiką kūrė tekstus radijo laidoms, kol savo agento paraginta ėmė rašyti romanus. Jos knygos sulaukė skaitytojų ir kritikų pripažinimo visame pasaulyje ir visos pateko į skaitomiausių knygų sąrašus. Mary Higgins Clark knygų vien JAV parduota per 80 milijonų.
„Trilerio karaliene“ tituluojama rašytoja yra daugelio prestižinių premijų laureatė, JAV detektyvų rašytojų asociacijos prezidentė, jos vardu pavadintas vienas svarbiausių apdovanojimų geriausiems trilerių rašytojams. Mary Higgins Clark su antruoju vyru gyvena Naujajame Džersyje.
Lietuvos skaitytojams autorė jau pažįstama iš romanų „Nieko geriau už namus“ (2009), „Nuo manęs nepabėgsi“ (2009), „Nors tavo akys jos nemato“ (2009), „Gražus ir šaltas veidas“ (2010), „Kur tu dabar esi?“ (2010), „Nesidairyk atgal“ (2010), „Pasiimk mano širdį“ (2011), „Tavo šypsenos šešėlis“ (2011), „Tau niekada nebus atleista“ (2011), „Mėgsta muziką, mėgsta šokti“ (2011), „Nepamiršk manęs“ (2012), „Susidvejinimas“ (2012).
Apie knygą. Architektas Adamas Kolifas, sumanęs didelį ir nepaprastai pelningą statybų projektą, verslo plano detales su partneriais nusprendžia aptarti prabangioje jachtoje. Bet vos išplaukus, jachtoje nugriaudėja sprogimas.
Ši nelaimė stipriai sukrečia Adamo žmoną Nelę. Prislėgta netekties, ji išgyvena ir didelę kaltę, nes nelaimės rytą rimtai susipyko su vyru ir palinkėjo jam negrįžti namo. Matydama Nelės sielvartą, moters teta pataria susitikti su ekstrasense, kuri sakosi galinti padėti susisiekti su Adamo vėle. Manydama, kad seansai padės išpirkti kaltę ir išsiaiškinti tikrąsias vyro žūties aplinkybes, Nelė sutinka.
Tačiau tai, kas nutinka seansų metu, pažeria daugiau klausimų negu atsakymų.
Padedama to, iš kurio pagalbos sulaukti tikėjosi mažiausiai, Nelė pradeda tyrimą. Tačiau moteris nė nenujaučia, kokias paslaptis išjudino ir koks pavojus jai iškilo... 
Mano nuomonė. Šią knygą gavau dovanų pernai vykusios Knygų mugės metu iš Knygų klubo. Praėjo jau visi metai, kol galų gale atėjo jos eilė būti perskaitytai :)
   Man šios autorės detektyvai, tai lyg skirtukai tarp 2-jų knygų. Na, žinot, kaip yra su kvepalais - pauostai vienus, nosį įkiši į kavos puoduką, ir tuomet uostai kitus. Tai va, M. H. Clark kūryba atlieka kavos funkciją. Tai nėra blogai, juk kava taip pat kvepia :) Knygą perskaičiau per pusdienį: labai lengvai, sklandžiai, smagiai, nieko negalvojant, neanalizuojant. Veiksmas eina autorės numatyta vaga, jokio streso ar baisybių, ir tvirtai žinai, kad viskas bus kaip turi būti, t. y., gerai. Knyga visiškam atsipūtimui, priskirtina prie lengvo detektyvo žanro, perskaitei ir pamiršai. Tačiau ji puikiai atlieka savo funkciją: vėl mielai sugrįžti prie sunkiosios artilerijos, pvz., skandinavų detektyvų.  
Įvertinimas. 3/5

2016 m. kovo 4 d., penktadienis

Michael Koryta Kiparisų namai

 
Vienas sakinys. Meilė pasilieka...
Žanras. Detektyvas
Viršelis. Michael Koryta  Kiparisų namai (The Cypress House) leidykla Obuolys, 2012 m., iš anglų kalbos vertė  Rūta Steponavičiūtė, 525 p.
Apie autorių. Michaelis Koryta (g. 1982 m.) jau gimė žinodamas, kuo nori būti, ir negaišo laiko veltui. Aštuonerių pradėjo susirašinėti su mylimais autoriais, o 16-os nutarė pasišvęsti detektyvo žanrui. Tuo tikslu baigė kriminalistiką Indianos universitete, dirbo privačiu sekliu. Pirmasis Michaelio Korytos romanas ,,Šįvakar aš pasakiau sudie", nominuotas Edgar apdovanojimui, pasirodė tuomet, kai jam buvo dvidešimt vieneri. Vėlesni detektyvai ,,Širdgėlos giesmė", ,,Svetingas kapas", ,,Pavydėk nakčiai", ,,Šaltoji upė" taip pat buvo įvertinti kritikų ir skaitytojų visame pasaulyje – išversti į dvidešimt kalbų. ,,Kiparisų namai" – septintasis rašytojo romanas.
 Apie knygą. Arlenui Viagneriui, Pirmojo pasaulinio karo veteranui, teko regėti dūmus žmonių akyse ir anksčiau. Tai būdavo neišvengiamos mirties ženklas. Jis niekada neklysdavo. Kai vieną troškų vakarą nubudęs traukinyje pamato mirties ženklus bendrakeleivių akyse, beviltiškai bando šiuos atkalbėti tęsti kelionę į Floridos Ki salas. Tik devyniolikametis Polas Brikhilas patiki vaikinu ir abu lieka naktį nuošalioje stotyje, tikėdamiesi išsisukti nuo neišvengiamos mirties. Bičiuliai patraukia į pietus ir netrukus pasijunta įkalinti „Kiparisų namuose“ – atokioje Meksikos įlankos užeigoje, kuri priklauso mįslingai gražuolei Rebekai, – tiesiog artėjančio uragano kelyje. Vis dėlto tas 1935 m. pragaištingas uraganas – ne vienintelis gresiantis pavojus. Meksikos įlankos gyventojus valdo kur kas šiurpesnė jėga, todėl šilto ir šalto matęs Arlenas nori kuo greičiau iš ten nešdintis. Polas atsisako palikti Rebeką vieną, net ir išgirdęs draugo perspėjimą, jog užgaišę gali niekada iš ten neištrūkti. Nuo šiurpios pradžios iki stingdančios pabaigos Kiparisų namai yra neprilygstamas „geriausias iš geriausių“ detektyvas su labai įtikinamu fantastikos prieskoniu, sulaukęs liaupsių iš rašytojų Stepheno Kingo, Peterio Straubo, Deano Koontzo ir Rono Rasho. Meistriškai plakdamas įvairius žanrus M. Koryta atkuria įtemptą ir savaip magišką JAV ketvirtojo dešimtmečio atmosferą, Didžiąją depresiją, bemaž leidžia užuosti smėlį, viskį, jūros druskos išėstą medieną, pajusti nežinomybės įtampą ir neįvardytą grėsmę, kuri nepaleidžia iki paskutinių romano eilučių.
Mano nuomonė. Pastaruoju metu vis tenka skaityti knygas, kurios tarsi perlipa gryno žanro rėmus. Tokia ir ši: detektyvas, trileris, fantastika - viskas persipynę. Tačiau tai nereiškia, kad blogai. Kūrinys geras, vyriškai suręstas, bet skaityti gali ir moterys :)
   Žmonės dar neatsigavo po pirmo pasaulinio karo, dar jaučiasi Didžiosios depresijos atgarsiai, gaujos, kažkada prekiavusios draudžiamu alkoholiu, nebeteko šio pajamų šaltinio ir ieško kitos rinkos. Michaelis  Koryta puikiai pagavo 4-o dešimtmečio atmosferą, žmonių nuotaikas. Net kelis kartus pasitikslinau, ar autorius tikrai gimė 1982 m., taip realistiškai ir įtaigiai sukurta to laikmečio nuotaika. Ir gamtos vaizdai, ir karo epizodai - viskas gyva,  tarsi žiūrėtum filmą. Gal kiek trikdo fantastikos elementai, ne tie, kur greit mirsiančių žmonių akyse Arlenas mato dūmus, daugiau gal jo pokalbiai su mirusiaisiais. Bet tai detalės,  kurios neužgožia niūraus knygos grožio.
Įvertinimas. 5/5

2016 m. vasario 22 d., pirmadienis

Marina Stepnova Lazario moterys


lazario moterys
Vienas sakinys. ,,Nuostabus pasaulis, kur netgi Dievas turi senelę, ir tai senelei galima pasiskųsti ne tik dėl nubrozdintų kelių, bet ir dėl sudaužytos širdies." 55 p.

Žanras. Meilės romanas.
Viršelis. Marina Stepnova   Lazario moterys (Марина Степнова  «Женщины Лазаря»), leidykla Tyto alba, Vilnius, 2015 m., iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis,    390 p.
Apie rašytoją. Marina Stepnova (mesgautine pavarde - Rovner) gimė 1971 m. Jefremove, Tulos srityje, karininko ir medikės šeimoje. Marina buvo antras vaikas šeimoje - ji turi vyresnį brolį.  1981 m. šeima persikėlė gyventi į Kišiniovą, kur būsima rašytoja baigė mokyklą ir 3 metus pasimokė Kišiniovo valstybinio universiteto Filologijos fakultete, vėliau mokslus tęsė M. Gorkio literatūros institute Maskvoje vėliau baigė pasaulinės literatūros aspirantūrą. Ištekėjo už Arsenijaus  Koneckio, tuo metu taip pat studijavusio literatūros institute. Deja, šeima iširo. Antroji santuoka rašytojai buvo sėkmingesnė, ji šiuo metu su šeima gyvena  ir dirba Maskvoje. 
  Marina Stepnova– rusų rašytoja, žurnalistė ir vertėja iš rumunų kalbos. Šiuo metu vadovauja žurnalui vyrams XXL. Ši autorė sugeba sėkmingai derinti komercinę žurnalistiką ir literatūrinę veiklą. Iš pradžių iš komercinės žurnalistės ir redaktorės niekas nesitikėjo literatūrinio talento, todėl jos romanai tapo tikru atradimu Rusijoje. Pirmasis romanas ,,Chirurgas" 2005 m. pateko į ilgąjį premijos ,,Nacionalinis bestseleris" sąrašą. Jis lyginamas su Patricko Suskindo ,,Kvepalais".    
Antrasis romanas  „Lazario moterys“ 2012 m. apdovanotas konkurso “Bolshaja kniga” bronzos premija ir pateko į ,,Rusų Bukerio" trumpąjį sąrašą, ,,Nacionalinio bestselerio" ir ,,Jasnaja Poliana" sąrašus. Tik neseniai pasirodžiusį trečiąjį M. Stepnovos romaną ,,Italų pamokos" kritikai jau spėjo išliaupsinti, žavėdamiesi jo sodria kalba ir savitu rašymo stiliumi. Belieka tik priminti, kad, skaitytojų džiaugsmui, jis jau išverstas į lietuvių kalbą.
   Apie knygą.  „Lazario moterys“ – knyga, pasakojanti dvidešimtojo amžiaus istoriją nuo jo pradžios iki mūsų dienų. Tai šeimos saga, kurios centre pagrindinis veikėjas, Lazaris Lindtas – našlaitis su tvirtu charakteriu ir neįtikėtinais gabumais fizikai bei chemijai. Tai neįtikėtina asmenybė, šviesos greičiu kylanti karjeros laiptais, stebina savo genialumu ir valdo mokslininkus bei politikus. Tačiau Lindtas, sovietinio mokslo šviesulys, tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra. Bevaikę Marusią, savo mokytojo ir globėjo žmoną jis pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia, anaiptol ne sūnaus ar draugo meile – tačiau ji taip niekada ir neprasiveržia į paviršių. Jaunutę Galiną jis sutinka po karo uždarame mieste kodiniu pavadinimu Enskas, įsimyli iki ausų ir jėga įsiveržia į jos gyvenimą, sugriaudamas jį ir pelnydamas tik su pasišlykštėjimu sumišusią neapykantą. Toji nepaykanta ilgam aptemdys ne tik Galinos, bet ir visų gyvenimą. Ir tik trečioji Lazario moteris, anūkė Lidočka paveldės senelio genialumą ir sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimyninio scenarijaus, grąžindama ramybės ir meilės galimybę į Lazario Lindto amžiaus pradžioje užvirtą aistrų katilą.
„Lazario moterys“ – tikras romanas, įrodantis, jog vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą, aistrą ir pasibjaurėjimą, apie istoriją, karą ir mokslą.  

Mano nuomonė. Knygą nusipirkau dar rudenį, tačiau niekaip nepradėjau skaityti. Artėjant knygų mugei išgirdau, kad viena iš viešnių bus Marina Stepnova. Va, tuomet ir atėjo laikas ,,Lazario moterims".  Perskaičiau su didžiausiu malonumu - puiki knyga, ir, kas ypač reta pastaruoju metu, puikus Sigito Parulskio vertimas. Apie šią knygą jau tiek prirašyta ir tiek liaupsių jai skirta, kad nebežinau ką ir bepridurti. Galiu tik paantrinti, kad tai viena geriausių pastarojo meto verstinių knygų. O jei kalbėsime apie meilės romanus (knygą sąlyginai galima būtų priskirti šiam žanrui), tai ir geriausia. Būtent meilė šioje knygoje yra varomoji jėga ir pagrindinė veikėja. Meilė,  kuri šviečia lyg tolima, nepasiekiama žvaigždė, arba neišsipildžiusi meilė,  kuri virsta baisia neapykanta. 
   O ši meilės istorija vystosi, rutuliojais, blaškosi per šimtmetį, nuo XIX a. pabaigos iki perestrojkos Rusijos. Atrodo, knyga nėra stora, tačiau sodri kalba, detalės, būdingos tik tam ar kitam laikmečiui, labai vaizdžiai atskleidžia aprašomo vieno ar kito istorinio laikotarpio ypatumus ir sukuria tobulai realų vaizdą. 
  Tai gi, dar pakartosiu - puiki knyga, puikus vertėjo darbas. Belieka laukti knygų mugės, įsigyti naują autorės romaną ,,Italų pamokos" ir mėgautis jos talentu.
   Įvertinimas. 5/5

2016 m. vasario 13 d., šeštadienis

Carlos Ruiz Zafon Angelo žaidimas

Vienas sakinys. ,,Žmogus turi turėti ydų, jei įmanoma, prašmatnių, antraip, atėjus senatvei nebus ko atgailauti." 253 p.
 Žanras. Mistinis detektyvas.
Viršelis. Karlos Ruiz Zafon   Angelo žaidimas       (El Juego Del Angel), ,,Tyto alba", Vilnius,           2011 m., iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, 556 p.
Apie autorių. Carlos Ruiz Zafon (liet. Karlosas Ruizas Safonas) gimė Barselonoje 1964 m., užaugo Gaudi katedros bokštų šešėlyje. Atrodo, kad aukštyn besiveržianti paslaptinga architektūra padarė būsimam autoriui didžiulį įspūdį, nes baisias, paslapčių kupinas istorijas rašyti jis pradėjo dar mokykloje, būdamas aštuonerių, ir, jo paties žodžiais, niekada nesiliovė to daryti. 
   2001 m. parašytas jo romanas ,,Vėjo šešėlis" tapo geriausiai pasaulyje parduodama ispanų literatūros knyga, ji išversta į daugiau nei 30 klabų ir nenustoja jaudinti viso pasaulio skaitytojų. 2008 m. pasirodė antroji knyga ,,Angelo žaidimas", kurios sėkmė ir populiarumas nenusileido pirmajam. 
Visapusei pažinčiai su šiuo autoriumi siūlau paskaityti interviu.
Apie knygą. 2008 m. parašytas jo romanas „Angelo žaidimas“ glaudžiai siejasi su „Vėjo šešėliu“: vėl svaiginanti Barselona, vėl Užmirštų knygų kapinės. Vėl daugybė šio romano gerbėjų, tvirtinančių, kad jis toks pat nuostabus kaip „Vėjo šešėlis“. Vėl paslaptys, mirtis ir meilė. Barselona XX a. pradžioje: jaunas laikraščio reporteris Davidas Martinas gauna savo gyvenimo šansą: jam leidžiama laikraštyje spausdinti savo „Barselonos paslaptis“. Skaitytojai greitai pamėgsta siaubingas ir mįslingas istorijas, tačiau sėkmė turi savo kainą...
Greitai Davidas imasi nebe apsakymų, o romano, tačiau gyvenimas skurdžiame pensione ir meilė be atsako jam pakerta sveikatą. Bet vieną dieną jis gauna labai keistą pasiūlymą iš keisto leidėjo; tai viltis išsikapstyti ar sandoris su velniu?
„Angelo žaidimas“ – savotiška pasaka, meilės, detektyvo ir siaubo romanų mišinys. Knyga apie meilę, knygas ir jų rašymą. Aistrą istorijoms, virstančioms tikrove. Pasakojama taip gudriai ir su tokiu įkarščiu, kad skaitytojas nebegali atskirti fikcijos nuo realybės, paslaptingos vietos ir metafiziniai įvykiai kelia įtampą tol, kol viskas virsta žūtbūtine kova tarp mirties ir gyvenimo.
Mano nuomonė. Prisiminus įspūdį, kurį paliko ,,Vėjo šešėlis", šios knygos ėmiausi degdama didžiausiu noru vėl pasinerti į paslaptingus Barselonos skersgatvius ir išgyventi drauge su herojumi mistines patirtis, kurios neatsiejamos nuo šio miesto. Nenusivyliau. Knyga dvelkė gotikos dvasia, paslaptimis ir neapsakoma meile Barselonai.  Supratau, kad niekur kitur, tik šiame mieste galėjo nutikti tokia istorija, tik šis miestas gali sukurti tokią mistišką aurą, tik jame gali gyvuoti Užmirštų knygų kapinės, tik šis miestas gali užburti ir nebepaleisti iš savo pinklių. 
   C.R. Zafon romanai lyginami su U. Eco ,,Rožės vardas" ar su D. Brown ,,Da Vinčo kodas". Tačiau tai nei viena, nei kita. Tai aukso viduriukas tarp intelektualiosios ir populiariosios literatūros, jei taip aplamai galima skirstyti literatūros žanrus. Tačiau man, kaip skaitytojai, ši samplaika yra pati priimtiniausia. O štai Zafon literatūroje palyginimas su Almadovaru kine yra visiškai tinkamas. Manau, būtent šie du Ispanijos kūrėjai gali būti statomi vienas šalia kito, jie tikrai tos pačios svorio kategorijos žaidėjai :)
Įvertinimas. 4/5 (šią knygą lyginant su ,,Vėjo šešėlis")

2016 m. vasario 9 d., antradienis

Purūs blyneliai su rikota Užgavėnėms

 
,,Žiema, žiema, bėk iš kiemo!
Jei nebėgsi, išvarysim,
Su botagais išbaidysim!"
 
   Taip dainuoja persirengėliai Gedimino prospektu šniūruojantys. Gal ir išvarys jie tą žiemą, nes ir taip ne kaži kas iš jos belikę. Patižusi jau :) O kad tvirčiau būtų, kad tikrai nebegrįžtų ta šaltoji, būtina skrandžius kuo sočiau prikimšti ir blynais užkloti.  Blynais kuo skanesniais, kuo mandresniais, kad prisiminus dar ilgai seilė tįstų...
   Pasikuičiau aš interneto platybėse ir susigundžiau  BakingSecrets siūlomais blyneliais su rikota.
 
Blyneliams reikės:
250 g rikotos;
3/4 stiklinės pieno;
2 v. š. cukraus;
2 a. š. vanilinio cukraus;
pusės citrinos tarkuotos žievelės;
3 kiaušinių;
1 stiklinės miltų;
1/2 a. š. kepimo miltelių.
 
Gaminame štai taip:
   Į dubenį sukrečiame rikotą, suberiame tarkuotą citrinos žievelę, cukrų ir vanilinį cukrų, supilame pieną, įmušame kiaušinio trynius. Visus ingredientus gerai išmaišome.
   Sumaišome miltus su kepimo milteliais ir suberiame į rikotos masę. Viską dar kartą gerai išmaišome.
   Kiaušinio baltymus išplakame iki standžių putų ir palengva įmaišome į tešlą ir maišome iki vientisos masės. Tačiau, šiukštu, nepermaišykite.
    Paliekame tešlą 10 min. pastovėti. Keptuvėje įkaitiname aliejų ir kepame blynelius - purius, saldžius, tiesiog tirpstančius burnoje ir, mmm...,  labai skanius.
  
SOČIŲ IR LINKSMŲ UŽGAVĖNIŲ!
 





 

2016 m. vasario 3 d., trečiadienis

Keptas sūris

  Laukiate svečių ir nesugalvojate kokį užkandį  pateikti? Labai tiks keptas sūris. Greita, skanu ir visada pavyksta. Tereikia nubėgti į parduotuvę ir nusipirkti varškės sūrį (ne mažiau kaip 22 proc. riebumo). Tuomet orkaitę įkaitinate iki 180 laipsnių, kepimo skardą išklojate kepimo popieriumi ant kurio užmetate sūrį ir pašaunate kokiai 1 val., kai sūris pasidengia gražia gelsva plutele, ištraukiate iš orkaitės, su šakute subadote ir apipilate sojų padažu. Ir greitai greitai suvyniojate į dar karštą kepimo popierių. Sūris turi pastovėti apie 10 min., kad prisigertų aromato ir sūrumo. Pjaustote ir nešate ant stalo. Tinka prie vyno, alaus, giros ar arbatos. Receptas paprastas, tačiau labai patikimas, dar niekada nenuvylė. Už jį dėkinga savo gerai draugei Lilei. Ji, kaip pati sako, nemėgsta gaminti, tačiau šio ,,patiekalo" ruošimas net ir jai nesukelia streso ;)

2016 m. vasario 2 d., antradienis

Aštri pomidorų-lęšių sriuba

  Norite Ispanijos dvelksmo žiemą? Štai - šilta, aštri pomidorų sriuba, beveik gazpacho. Na, gal ne visai, tačiau labai skani:)
Idėją pasiūlė ,,Beatos virtuvė", ačiū.
 
Reikės:
1 stiklinė lęšių (spalva nesvarbi);
1 skardinė luptų konservuotų pomidorų;
1 litras daržovių sultinio;
1 didelis svogūnas;
1 didelė morka;
2-3 skiltelės česnako;
gabaliukas imbiero šaknies;
pipirų, druskos;
1 a. š. kario;
žalių ar šaldytų petražolių;
grietinės;
aliejaus kepimui.
 
Gaminame:
Pirmiausia nuplauname lęšius ir pastatome juos virti (paskaninę druska). Kol verda lęšiai susmulkiname svogūną ir pakepiname aliejuje. Susmulkiname česnaką ir suberiame į baigiantį kepti svogūną. Sumažiname ugnį ir dar pakepame. Imbierą ir morką nulupame bei sutarkuojame. Beriame prie kepančių svogūno ir česnakų. Suberiame kario prieskonius, viską išmaišome.
   Į beveik išvirusius lęšius supilame karštą sultinį, sudedame keptas daržoves ir suverčiame konservuotus pomidorus (su visomis sultimis). Paverdame apie 10 min. Jei pomidorai labai dideli, galite juos puode šiek tiek pasmulkinti šakute. Įberiame druskos ir pipirų pagal skonį.  Gerai išmaišome ir pilame į lėkštes. Paskaniname smulkintomis petražolėmis ir grietine (nebūtina). Valgome su skrebučiu - taip skaniau ;)  
P.S. prieskonių kiekius galite didinti arba mažinti, priklausomai, kaip mėgstate - aštriau ar švelniau.
 
 
 
 
 
 

2016 m. sausio 29 d., penktadienis

Lars Kepler Smėlio žmogus


Smėlio žmogus - Lars Kepler, Virginija Jurgaitytė

   Vienas sakinys. ,,Savo klaidas žmonės pastebi pavėluotai, o kai kurios būna tokios skaudžios, kad negali su  jomis  susitaikyti." (151 p.)
  Žanras. Detektyvas. 
  Viršelis. Lars Kepler  Smėlio žmogus (Sandmannen), leidykla ,,Obuolys", 2014 m., iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė, 587 p.
  Apie autorių. Skaityti bloge.
  Apie knygą. Žvarbią žiemos naktį   traukinio mašinistas ant tilto vos išvengia susidūrimo su jaunu vyru. Ligoninėje paaiškėja, kad smarkiai karščiuojantis, sergantis legionelioze Mikaelis Koler-Frostas jau prieš septynerius metus paskelbtas mirusiu. Jis, dingęs iš namų su seserimi prieš trylika metų, laikytas serijinio žudiko Jureko Valterio auka.    Tiesa, neoficialiai. Komisarui Jonui Linai dar nepavyko įrodyti, kad Jurekas, prieš septynerius metus suimtas ir uždarytas griežtojo režimo teismo psichiatrijos skyriaus izoliatoriuje, yra susijęs su daugybe kitų neišaiškintų žmonių dingimų. Kai komisaras ima tirti, kur buvo ,,mirusysis" visus tuos metus, netikėti įrodymai priverčia atversti seniai pamirštą bylą. Tik šįkart laiko jis neturi. Kažkam teks įsismelkti į patologinio žudiko smegenis, kad ir kuo tai grėstų...
  Mano nuomonė.  Ketvirta mano skaityta knyga apie  Joną Liną. Gaila buvo atsisveikinti su personažu, labai jau aš prie jo pripratau per tūkstančius puslapių istorijos, parašytos gabių autorių Alexanderio ir Alexandros Ahndorilų dueto (pasivadinusių Lars Kepler pseudonimu).  Ir kaip apsidžiaugiau, sužinojusi, kad visai neseniai, 2015 m. pabaigoje, pasirodė dar viena knyga apie Joną Liną - ,,Persekiotojas". 
   Apie ,,Smėlio žmogų" galiu pasakyti tą patį, kaip ir apie kitas Lars Kepler knygas - patraukia greitai besivystančiu veiksmu, painiais siužeto vingiais, ryškiais charakteriais. Jei jau paėmei šią knygą į rankas, tai žinok, nepakelsi nuo jos galvos, kol neužversi paskutinio puslapio. Viena laimė, kad skaitosi be galo lengvai ir greitai, tad  savaitgalis su Jonu Lina man tikrai neprailgo, o ir galva nuo rimtų minčių ir darbų pailsėjo. 
   Įvertinimas. 4/5

2016 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Laura Sintija Černiauskaitė Kambarys jazmino krūme


Kambarysjazminokrume.jpg
Viršelis. Laura Sintija Černiauskaitė Kambarys jazmino krūme, leidykla ,,Alma littera", Vilnius, 2009 m., 176 p.
Žanras. Apysaka/apsakymas.
Apie autorę. Laira Sintija Černiauskaitė gimė 1976 m. gruodžio 11 d., Vilniuje. 1994 m. baigė Vilniaus Senvagės vidurinę mokyklą. Lietuvos muzikos akademijoje studijavo TV režisūrą, bet studijas nutraukė. 1996 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros neakivaizdiniu būdu. 1998-1999 m. dirbo žurnale ,,Malonumas" laisvai samdoma žurnaliste, 2000 m. žurnalo ,,Genys" kalbos redaktore, 2001-2002 m. žurnalo ,,Tavo vaikas" žurnaliste. 2002 m. dalyvavo jaunųjų dramaturgų dirbtuvėse tarptautiniame teatro festivalyje ,,Bonner Biennale". Nuo 2004 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Ištekėjusi, vyras - literatūrologas Regimantas Tamošaitis. Augina 3 vaikus. Gyvena Vilniuje.
   Pirmoji apsakymų knyga ,,Trys paros prie mylimosios slenksčio", išleista dar mokantis vidurinėje mokykloje, 2000 m. debiutavo kaip dramaturgė. Pjesė ,,Išlaisvinkit auksinį kumeliuką" buvo pastatyta ,,Elfų" teatre. 2003 m. išėjo apysakų bei pjesių rinkinys ,,Liučė čiuožia".  Tais pat metais spektaklį pagal pjesę pastatė Valstybinis jaunimo teatras, o 2004 m. ši pjese buvo pastatyta Maskvoje Kazancevo ir Roščino jaunosios dramaturgijos centre. Tais pačiais metais ši pjesė laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje ,,Theatertreffen". 2005 m. pasirodė trečioji autorės knyga - apysakų, novelių bei pjesių rinkinys ,,Artumo jausmas". Vėliau rašytoja išleido tris romanus, pirmasis ,,Kvėpavimas į marmurą" (2006 m.), jis buvo apdovanotas Europos sąjungos premija. 2009 m. - romanas ,,Benedikto slenksčiai", kuris taip pat buvo įvertintas Kazimiero Barėno premija, bei apsakymas ir apysaka ,,Kambarys jazmino krūme". Vėliausiai - 2011 m. - romanas ,,Medaus mėnuo". 2014 m. pasirodė apysaka ,,Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis", o 2015 m. kartu su Renata Šetelyte išleido novelių rinkinys ,,Hepi Fjūčer". Romanų fragmentai, pjeses bei keletas apsakymų yra versti į anglų, vokiečių, italų, prancūzų, rusų kalbas.
  Apie knygą. Šią nedidelę knygą sudaro apysaka ,,Prieblandos seserys" ir iš jos lyg nėščiosios pilvas išsikišęs apsakymas ,,Kambarys jazmino krūme". Nors apysaka atsirado pirmoji ir yra savotiška apsakymo motina, pirmiausia susipažinsite su apsakymu ir gal net užsuksite į kambarį jazmino krūme. Man jis netikėtai atsivėrė šią vasarą, nors visada jutau jį esant. Pamačiau jame begalybę ir išsigandusi atsitraukiau. Durys liko atviros.
   Apysakoje gyvena prieblandos seserys - dukros ir motinos, supintos į sudėtingą santykių gobeleną, susietos kraujo, meilės, kompleksų ir nuoskaudų ryšiais. Jos, kaip ir daugelis mano personažų - bundančios sielos. Kai manęs klausia, kiek dar rašysiu apie tą patį, atsakau: pasaulyje gyvena milijardai žmonių, ir kiekvienas iš jų atsibunda, - jeigu atsibunda apskritai, - tik jam ypatingu būdu. Apie tai galima rašyti ir skaityti visą gyvenimą. Laura Sintija Černiauskaitė
   Mano nuomonė. Skaičiau elektroninę knygą. Troleibuse. Man patiko. Patiko graži kalba, sklandūs ir poetiški sakiniai. Tema - vienatvė, gyvenimo skauduliai ir savęs ieškojimas - aktuali šiuolaikiniame pasaulyje. Autorė nesiveržia į vyrų pasaulį, jos kūrinių herojės - moterys: motinos, dukros, seserys. Vienišos herojės, graužiamos vidinio kirmino ir bandančios ištrūkti iš vienatvės  kiauto, atleisti susikaupusias skriaudas - tikras ar menamas - ir gyventi savo, o ne kažkieno primestą gyvenimą.
   Pasikartoju - man patiko.
   Įvertinimas. 4/5
 

2016 m. sausio 17 d., sekmadienis

Lars Kepler Ugnies liudininkas

Vienas sakinys. ,,Sekundės, kurios nulemia mūsų gyvenimą, yra nepagaunamos" (379 p.)
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Lars Kepler Ugnies liudininkas (Eldvittnet), leidykla ,,Obuolys", Kaunas,2013 m., iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė, 587 p.
Apie autorių. Skaityti kituose mano blogo įrašuose
Apie knygąFlora Hansen apsimeta mediume ir verčiasi „bendravimu“ su mirusiaisiais. Po žiaurių žmogžudysčių paauglių globos namuose Hansen ima regėti keistai realistiškas vizijas. Ji praneša policijai, kad bendrauja su mirusia mergaite, bet į tai sureaguoja tik vienas detektyvas – Jonas Lina. Šis ilgiausiai užtrunka nusikaltimo, kuris atrodo akivaizdus, vietoje. Viskas liudija, kad globotinė Vikė Benet pasišalino vidurnaktį palikusi kruviną lovą ir plaktuką po pagalve. Pabėgo nuvariusi pakeleivingą mašiną su joje miegančiu keturmečiu berniuku. Ji laikoma vienintele įtariamąja, bet kodėl Hansen tvirtina, kad nužudymo įrankis akmuo, ne plaktukas? Kai detektyvas nusprendžia nepasitenkinti lengvais atsakymais, paieškos leidžia Jonui praskleisti mistikos šydą ir baigiasi susitikimu su žmogumi iš praeities. 
Mano nuomonė.  Knygą, taip greit perskaičiau, kad net nesupratau patiko ar ne, ko gero - taip :)  Deja, po ką tik skaitytos Umberto Eco ,,Rožės vardas", labai sunku komentuoti, nes vis dar prieš akis viduramžiai :) Tik galiu pasakyti, skaičiau lengvai, greitai, be jokių pamąstymų. Daug veiksmo, ekspresijos, daug veikėjų, viskas aišku, jokių klausimų, kuriuos reiktų aiškintis interneto pagalba, jokių bereikalingų pamąstymų, tezių ar hipotezių - viskas apgalvota, viskas savo vietoje, tiesiog šoki detektyvinę polkutę ir džiaugiesi pataikiusi į taktą. Kaip ir kituose Lars Kepler romanuose tyrimą vykdo žavus komisaras Jonas Lina. Akivaizdžiai matyti, kad autorių dueto trečioji knyga visiškai atitinka detektyvo standartą: ilgam atmintyje tikrai neužsiliks, tačiau skaityti čia ir dabar labai įdomu.
 Įvertinimas. 4/5