Marinuotos morkos

    Norite ko nors pikantiško, aštresnio, kad derėtų prie kepsnio arba šiaip skanu būtų pakramsnoti? Siūlau paragauti marinuotų morkyčių. Man labai skanu, tikiuosi, patiks ir jums. Šį paprastą receptą radau ,,Dansukker" svetainėje, šiek tiek pakoregavau ir ...puikus rezultatas :) 

    Reikės:

0,5 kg morkų,

nedidelio kiaušinio dydžio imbiero gumbelio,

200 ml  6 proc. balto acto,

200 ml vandens,

200 g cukraus

2 šaukštų (be kaupo) druskos,

10 - 15 nemaltų įvairių rūšių (juodųjų, kvepiančių, raudonųjų) pipirų.

  Morkas supjaustome plonais griežinėliais, imbierą - šiaudeliais. Vandenį, actą, pipirus cukrų ir druską užviriname ir paverdame (būtinai maišydami), kol ištirps cukrus. Baigiant virti suberiame imbierą. Morkas sudedame į stiklainius, užpilame karštu marinatu ir paliekame pastovėti bent porą valandų. 

   Štai ir viskas. Ragaujame. 

  Iš nurodyto produktų kiekio man išėjo du puslitriniai stiklainiai marinuotų morkų. Jei iš karto nesuvalgėte, stiklainiukus dėkite į šaldytuvą - galėsite drąsiai skanauti bent pora savaičių. 

Ana Gavalda Tiesiog drauge

Vienas sakinys. ,,Ji iškeliavo...klibikšt...paklibikšt...į saulę. Ir į vėją..." (514 p.)

Žanras. Graži ir išmintinga meilės istorija (taip taikliai knygos žanrą įvardino www.bernardinai.lt)

Viršelis. Anna Gavalda Tiesiog drauge (Ensemble, c'est tout), leidykla Alma littera, 2006 m., iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, 535 p.

Apie autorių. Ana Gavalda gimė 1970 m. Boulogne-Billancourt (Prancūzija). Buvo vyriausia iš keturių vaikų. Rašytoja apie save: ,,Vaikystę - dviračiai, žūklė, petardos ir drėgni bučiniai už bažnyčios - praleidau Eur e Luaroje. Mama  - menininkė, tėtis būtų norėjęs tapti menininku,. Namuose daug knugų, komiksų, plokštelių, vaizdajuosčių. Penkiolikos metų buvau išsiųsta į Šventosios Dvasios domininkonų kuruojamą mergaičių mokyklą Sent Klode: uniforma, lotynų kalba, atodūsiai ir meilės prisipažinimai už autobusų stotelės." Vėliau mokėsi Sorbonoje, įgijo šiuolaikinės literatūros diplomą, dirbo kasininke ir padavėja,  au pair aukle ir žurnaliste. 1992 m. už geriausią meilės laišką laimėjo nacionalinį konkursą. 1999 m. debiutavo novelių rinkiniu „Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ („Baltos lankos“, 2003). 2002 m. išėjo pirmasis A. Gavaldos romanas „Aš mylėjau“ („Baltos lankos“, 2004). 2004 m. išleistas antrasis A. Gavaldos romanas „Tiesiog drauge“ užkariavo milijonų skaitytojų širdis, buvo apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į 36 pasaulio kalbas, pagal jį sukurtas filmas.

 Dabar rašytoja gyvena nedideliame Sente e Marnje miestelyje Paryžiaus priemiestyje,  kasdien po tris valandas skiria kūrybai. Užaugino du vaikus.

  

Apie knygą. „Tiesiog drauge“ – tai ilgas ilgas nuostabus romanas. Gražus ir išmintingas. Apie meilę ir vienatvę. Apie gyvenimą. Apie laimę. Nepaprasta istorija, kupina juoko ir ašarų, kasdienybės, nesėkmių ir netikėtų pergalių, atsitiktinumų, laimingų ir nelabai.

Visi personažai – gana paprasti žmonės. Jauna dailininkė, naktimis valanti biurus, mikčiojantis kompleksuotas aristokratas, užsispyrusi močiutė ir jos vaikaitis virėjas, nepraustaburnis donžuanas. Gyvenimo klipatos. Be dabarties ir ateities. Vienintelis juos jaudinantis klausimas – kaip toliau gyventi? Ir ar verta? Ana Gavalda nusprendė, kad į šituos klausimus atsakys likimas. O likimas suveda juos  po vienu stogu, kur jie tik drauge suranda savo laimę. Drauge jie stiprūs. Drauge jiems gera. Drauge jie pasitiks visas pergales, pralaimėjimus ir bus didžiojo žaidimo, kuris vadinasi „gyvenimas“, nugalėtojai.

Mano nuomonė. Labai paprasta, graudžiai šilta istorija apie keturis vienišus žmones, kuriuos likimas suveda viename prabangaus Paryžiaus rajono prabangiame bute. Suveda ir nebepaleidžia, nes vienatvės jausmas yra baisesnis už buitinius konfliktus, nesusikalbėjimus ar garsiai išsakytas mintis. Tačiau nėra taip paprasta atsižadėti tos vienatvės, išlįsti iš kiauto...Tik pamažu, pamažu...atsiremiant į tokių pat vienišų žmonių ištiestą ranką vėl  surandamas pasitikėjimas ir meilė. 
   Knygos pradžia nelabai ,,pagavo". Knygoje galybė dialogų, tačiau jie tokie keisti. Po žodį, po kažkur nuplaukiančią mintį. Reikia įsiskaityti, susivokti, o kai perpranti herojų mąstymą, kalbos manierą viskas pasikeičia, knygos nebegali paleisti iš rankų.  Skaitant prieš akis vis iškildavo Amelijos iš Monmartro vaizdas, ir kažkodėl visai nenustebau sužinojusi, kad filme pagal šią knygą Kamilės vaidmenį atliko Audrey Tautou - kitaip ir būti negalėjo :) 

Įvertinimas. 4/5

Ekranizacija. Tiesiog kartu (Ensemble, c'est tout), 2007 m., režisierius Claude Berri, vaidina: Audrey Tautou, Guillaume Canet, Laurent Stocker ir kt. 
  Aktorių vaidyba ir sukurti charakteriai visiškai atitiko mano susikurtus knygos herojus. Buvo tiesiog smagu dar kartą pajusti tą dvasią, kuri tvyro knygoje.

Alma Čepienė Taip, madam...Ne, madam...

Vienas sakinys. ,,Likimas - visagalis, su juo nepasiginčysi." (51 puslapis)

Žanras. Jausmų romanas.

Viršelis. Alma Čepienė  ,,Taip, madam...Ne, madam...", leidykla Kronta, 2006  m.,  656 puslapiai.

Apie autorę. Rašytoja ir prodiuserė Alma (Almonė) Čepienė kilusi iš inteligentų šeimos. Būdama 16 metų ji su tėvais buvo ištremta prie Lenos žiočių. Kai grįžo į Lietuvą, rašytojai buvo dvidešimt. Kaip sako pati Alma: ,,Rusijoje susipažinau su nuostabiais žmonėmis. Jei mane būtų ištrėmę į Prancūziją, šios knygos tikrai nebūčiau parašiusi. Rusai - atviros sielos žmonės. Per pirmas dvi pažinties minutes jie gali išlieti visas savo emocijas, atverti slapčiausius sielos kampelius." Didžiausi A. Čepienės kūrybos kritikai ir vertintojai yra jos vyras Vaclovas ir dukra Adrija.

 

Alma Čepienė yra parašiusi 3 romanus ,,Taip, madam...Ne, madam...", ,,Moterų vergas", Tėvo lopšinė", dviejų dalių dramą ,,Olga Kronina",  taip pat prodiusavo Audriaus Juzėno filmą „Getas“.

 

 

Apie knygą. XXa. kontekste pasakojama apie neįtikėtinus žmonių likimus, jų meilės istorijas. Rašytoja siekia įtraukti skaitytojus į romano verpetą taip, kad jie pasijustų esą įvykių liudytojai. Kad mylėtų gyvenimą tokį, koks jis yra.

 "Kodėl atsirado romanas?

Ilgam buvau nublokšta į Rusiją. Norėjau XIX a. kontekste papasakoti apie žmones, neįtikėtinus likimus. Ir jų meilės istorijas.

Rūpėjo pasvarstyti, ar turime priešintis skirtai lemčiai.

Kokio tikslo siekiau?

 

Įtraukti skaitytojus į romano verpetą taip, kad jie pasijustų esą įvykių liudytojai. Kad su herojais petys į petį žengtų per knygos puslapius ir nenorėtų išeiti. Kad turėtų ką išsinešti. Kad mylėtų gyvenimą tokį, koks jis yra."

Alma Čepienė

"Su didžiausia nuostaba ir susižavėjimu perskaičiau Almos Čepienės romaną "Taip, madam... Ne, madam". Sukrėtė herojų gaivališkumas, tikroviškumas.

 

Paslaptinga tikrovė čia - epas, saga, legenda - tampa kone stebuklinga pasaka.

 

Nuoširdžiai sveikinu rašytoją ir pavydžiu skaitytojams, kurie pirmą kartą atvers šio romano puslapius."

 

Eglė Gabrėnaitė

,,Šis romanas man priminė Nikitos Michalkovo filmus. Tai galėtų būtu puiki medžiaga kino scenarijui. Tie, kurie mėgsta klasikinę rusų literatūrą, turėtų partirti malonumą jį skaitydami."Andrius Mamontovas

Mano nuomonė. Puiki knyga. A. Mamontovas labai taikliai pasakė - kam patinka N. Michalkovo filmai, patiks ir ši knyga. Gryna tiesa. Romane laikas teka lėtai ir skaidriai, atrodo, ypatingo veiksmo lyg ir nėra, tačiau aistros ir emocijos tiesiog kunkuliuoja. Čia ir čigonų taboras, ir rusų bajorija, ir inteligentija, ir prastuomenė - viskas susipina, susiveja, susipainioja, ir vis per tuos jausmus, aistras ir rusišką nežabotą charakterį. Skaitai, ir vaizdai slenka lyg filme - labai jau vizualiai viskas aprašyta. Baigiau knygą ir toks geras, šviesus jausmas liko. Jokio juodulio, jokio purvo. Tokių knygų reikia kuo daugiau. Ačiū autorei už begalinį skaitymo malonumą. 

Įvertinimas. 5/5

 

Kaimiškas pyragas, dar vadinamas Hermanu arba Vatikano duonele

   Šį pyragą dėl kažkokių nenuspėjamų priežasčių aš kepu tik pavasarį. Gal todėl, kad sušvitus saulytei taip norisi į kaimą, po laukus palakstyti, prisiminti vaikystę ir močiutės keptus gardžiai kvepiančius pyragus. Būtent šio pyrago skonis ir kvapas man sukelia tokias asociacijas. Vieni šį pyragą vadina Hermanu, o aš jį identifikuoju kaip Vatikano duonelę. Raugą prieš kelis metus gavau iš kolegės. Išlaikyti jį labai nesudėtinga - tereikia įdėti į šaldymo kamerą. Bet apie viską nuo pradžių...

 
 Pyragui reikia  raugo. Jei neturite kolegės ar kaimynės, kuri galėtų juo pasidalinti, ne bėda, galima patiems jį užsiauginti: paimate 1 stiklinę miltų, 1 stiklinę pieno ir 1 stiklinę cukraus. Visa tai supilate į didelį dubenį, užmaišote ir paliekate kambario temperatūroje rūgti savaitę šiltoje patalpoje, vis pamaišydamos. Viskas! Raugas paruoštas!

 Jei raugą laikėte šaldiklyje, prieš kepant reikia jį ištrauki iš šaldiklio ir atšildyti, tuomet:
1 diena - leidžiame raugui (atšildytam) pailsėti;
2 diena - raugą maišome ir paliekame dar ilsėtis;
3 diena - raugą maitiname: 2 stiklinės miltų, 1 stiklinė cukraus, 1 stiklinė pieno. Viską išmaišome ir paliekame;
4 diena - raugą maitiname:   2 stiklinės miltų, 1 stiklinė cukraus, 1 stiklinė pieno. Viską išmaišome ir paliekame;
5 diena - raugą vėl maišome ir paliekame pailsėti;
6 diena - raugą skiriame į 4 dalis. Vieną dalį dedame į šaldiklį (bus kitam kartui), dvi dalis dovanojame, iš likusios dalies kepame pyragą.
  Jei nenorite raugu dalintis, ar kepti kelių pyragų, ar pasilikti sau šaldiklyje – užsiauginę ar atšildę raugą iš karto pereinate prie pyrago kepimo.
   Pyrago tešlai reikia 2 stiklinių miltų, 4 kiaušinių, 1 stiklinės aliejaus, a/š kepimo miltelių.  Visus ingredientus suberiame/supilame į atskirtą vieną raugo dalį. Gerai išmaišome mediniu šaukštu.Tuomet sudedame mėgstamus pagardus - riešutus, džiovintus vaisius, šokoladą ir pan. Galima ir niekuo negardinti, vis tiek bus skanu. Tešla turi būti tąsi, tirštos grietinės konsistencijos. Sukrečiame ją į kepimo formą ir pašauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę (tešla turi užpildyti pusę kepimo formos - kepdama tikrai pakils dvigubai). Po pusvalandžio sumažiname temperatūrą iki 170 laipsnių ir kepame dar tiek pat. Iškepusio pyrago viršus būna suskilęs ir įgavęs gražų rusvą atspalvį.
   Valgome su šaltu  pienu - ypač dera, tačiau skanu ir arbata, ar kava užsigerti.  Jei norime ,,mandriau" - viršų galima šokoladiniu ar kitokiu glaistu apipilti.
  P.S. jei pageidaujate išsikepti du pyragus (arba vieną - tačiau laaabai didelį) reikia imti dvi dalis raugo ir dvigubai produktų tešlai užmaišyti.

Jolita Herlyn Mano vyrai ir jų žmonos

Vienas sakinys. ,,Skendau tame balse lyg muselė sirupe. Iš pradžių dar mėginau mosuoti sparneliais, įsiterpti vienu kitu sakiniu, paskui pasidaviau ir ištirpau jo žodžių saldybėje." (82 p.)
Žanras. Saldi erotika.

Viršelis. Jolita Herlyn  Mano vyrai ir jų žmonos, leidykla Alma littera, 2014 m., 264 puslapiai.

Apie autorių. Jolita Herlyn (mergautinė pavardė Kraniauskaitė) gimė 1966 m. Klaipėdoje, studijavo filosofiją Maskvos Lomonosovo universitete, dėstė filosofiją ir logiką Klaipėdos universitete, dirbo Klaipėdos miesto savivaldybės tarptautinių ryšių skyriuje, porą metų „Balticum“ televizijoje vedė diskusijų laidą „Proto aistros“. Yra parašiusi per du šimtus straipsnių dienraščiui „Klaipėda“, o „Vakarų ekspresas“ spausdino jos interviu ciklą su užsieniečiais, apsilankiusiais ar gyvenančiais Lietuvoje. Nuo 2006 m. Jolita Herlyn persikėlė į Daniją, kur vadovavo banko rinkodaros skyriui. Šiuo metu gyvena Hamburge.

 Jolitos Herlyn tinklapis čia
  Apie knygą. Artėja 2000-ieji. Lūžis įvyksta ir turgaus prekeivės Gintarės gyvenime. Ji nutaria  keisti viską iš esmės: išsiskiria su vyru, meta turgų ir su dukra Kriste persikelia į Klaipėdą. Prasideda naujas jos gyvenimo etapas. Nuo šiol likimas Gintarei nešykšti išbandymų įvairiuose pasaulio kraštuose: nevalgoma silkė vakarienei Švedijoje, kalėjimo kamera vietoj ekskursijos Libane, fiktyvios vedybos su dvigubai vyresniu italu... Vyrai Gintarės kelyje – tarsi gyvenimo loterijos bilietai. Bet ar laimės ji didįjį prizą?

Mano nuomonė. Moters, trokštančios meilės (?) ir komforto vyrų sąskaita, istorija. Paėmusi knygą į rankas, šedevro tikrai nesitikėjau, todėl ir nenusivyliau. Tiesiog buvo įdomu paskaityti tokio pobūdžio knygą (literatūra šio kūrinio nedrįsčiau vadinti). Lengvo turinio, lengvai skaitoma, su pretenzijom į erotinį romaną knygelė. Kai kurios situacijos ir šmaikštūs sakinukai tikrai priverčia smagiai pakrizenti, įdomios kai kurios detalės apie svečias šalis, tačiau iš esmės  nieko gero. Pasiskaitymas vienam vakarui. Nesupratau, ką autorė norėjo pasakyti skaitytojams (tiksliau, skaitytojoms) pateikdama šią istoriją, istoriją apie moterį, palikusią mažametę dukrą motinos globai ir išlėkusią į platų pasaulį laimės, t.y. vyrų, ieškoti.

   Perskaičiau knygą ir žingeidu tapo, kiek gi tokio stiliaus lietuviškų romanų apie nieką prikepta? Suprantu, yra paklausa, bus ir pasiūla. Reiks pasidomėti :)
  Teisybės dėlei, turiu pripažinti, kad tikrai puikių šiuolaikinių rašytojų turime, kurių knygos praturtina, sujaudina ir ilgam išlieka atmintyje. Tai džiugina.

Įvertinimas. labai silpnas 3/5

WM.Paul Young Trobelė

Vienas sakinys. ,,Gyvenimui reikia laiko ir daug meilės.“ (105 p.)

Žanras. Teologinis romanas

Viršelis. WM. Paul Young Trobelė (Williams P. Yojung The Shack), leidykla Alma Littera, 2010, iš anglų kalbos vertė Loreta Gema Baltaduonė, 296 puslapiai.
 

Apie autorių.  William Paul Young gimė 1955 m. Grande Prairie, Alberta, Canada, misionieriaus šeimoje. Buvo vyriausias iš keturių vaikų. Augo vakarinėje Naujosios Gvinėjos dalyje (šiuolaikinė Indonezija), kur tėvas visą savo laiką skirdavo misionieriavimui, pasiaukojančiai dirbdamas su akmens amžiaus kanibalų gentimi. Jau ankstyvoje vaikystėje, būdamas vos ketverių metų, jis patyrė seksualinį išnaudojimą, kuris buvo genties gyvenimo ir praktikos dalis. Kiek vėliau ši skriauda pasikartojo, bet jau krikščionių internatinėje mokykloje, iš vyresnių moksleivių. Vėliau Young studijavo teologiją ir dirbo įvairų darbą. Vedė Kim Warren ir kartu susilaukė šešių vaikų bei dviejų anūkų. Būdamas 38 m. santykiuose su žmona išgyveno gilią krizę, knygoje vadinamą "Mako Didžiuoju liūdesiu", iš kurio vadavosi 11 metų, ieškodamas autentiškos bendrystės su Dievu savo sunkumų trobelėje. Šiuo metu rašytojas su žmona gyvena Happy Valley, Oregono valstijoje.

   WM. P. Young "Trobelę" parašė savo vaikams ir keliems draugams kaip kalėdinę dovaną. Susižavėję pasakojimu, draugai ragino ją būtinai publikuoti. Kai 26 leidyklos atsisakė knygą spausdinti, trys Youngo draugai, minimi knygos padėkoje, – W. Jacobsenas, B. Cummingas ir B. Downesas, – įsteigę naują leidyklą Windblown Media, galiausiai išspausdino knygą ir ėmė ją platinti. Pirmieji 15 šios knygos egzempliorių pasirodė 2005 m., o jau 2008 m. ,,Trobelė“ pateko į New York Times bestselerių sąrašą. 2012 m. pasirodė nauja rašytojo knyga ,, Cross Roads“.

Apie knygą. Per šeimos atostogas pagrobiama jauniausia Makenzio Aleno Filipso duktė Misė. Apleistoje trobelėje Oregono laukinių miškų glūdumoje aptikti įkalčiai rodo, kad mergaitę galėjo žiauriai nužudyti. Praėjus ketveriems metams, slegiamas Didžiojo Liūdesio Makenzis gauna keistą laišką neva nuo Dievo, kuris kviečia jį savaitgaliui atvažiuoti į tą trobelę.

Nepaisydamas proto balso, vieną žiemos popietę Makenzis atvyksta į trobelę, kuri jam primena išgyventą košmarą. Tačiau tai, ką ten randa, visiems laikams pakeičia jo gyvenimą.
 

Mano nuomonė. Apie šią knygą girdėjau daug atsiliepimų - teigiamų ir nelabai. Oho, kiek mano pažįstamų, pasirodo, buvo ją skaitę ir stebėjosi: neskaitei, juk tai  unikali, nestandartinė knyga, būtinai perskaityk, įdomu, ar patiks tau?  Ir štai - perskaičiau.

   Knygos pradžia nuteikė detektyvui -  iškyloje dingsta (pagrobiama) jauniausia Makenzio dukra Misė. Detektyvai neturi vilties ją rasti gyvą, nes taip dingo jau ne viena mergaitė. Vėliau knyga įgauna psichologinio romano bruožų: dingus dukrai Makenzį užklumpa Didysis Liūdesys: užslėptas klatės jausmas, juodos nevilties pojūtis. Tačiau vieną dieną Makenzis gauna raštelį, kuriame kviečiamas susitikti su Tėte (taip Makenzio žmona vadina Dievą). Susitikimas ir polemika su Dievu prasideda panašiai nuo 100 -ojo puslapio ir sudaro knygos pagrindą. Knygoje Dievas tai Šventoji Trejybė: Dievas Tėvas (Tėtė) - jaukiai stambi  nuolat besišypsanti juodaodė moteris, Dievas Sūnus (Jėzus) - judėjų giminės atstovas, apsirengęs džinsais ir marškinėliais, ir Dievas Šventoji Dvasia (Saraju) - trapi azijietiškų bruožų moteris. Suprantu, kad daug kam toks nestandartinis Dievo įvaizdžio formavimas nėra priimtinas, susiformavę standartai daro savo. Man tai buvo visiškai priimtina, gal net konkretizavo mano požiūrį į Dievą, kaip visumą trijuose asmenyse.
   Pokalbiai ir polemikos teologiniais klausimais kai kuriose knygos vietose man buvo nesuprantami, labai supainioti ir nuklydę kažkur anapus. Nepriimtina man ir visiško savęs atsisakymo, nusižeminimo bei aklo atleidimo teorija. Tik meilė valdo viską! Puiku, mylėkime ir atleiskime žmogžudžiui, prievartautojui, teroristui, neteiskime jų, nes jie visi mylimi Dievo vaikai.
   Dar įdomiai aiškinama, kodėl Dievas leidžia visoms blogybėms klestėti Žemėje. Anot autoriaus, žmonės panoro būti nepriklausomi, Dievas suteikė tą galimybę ir dabar, kas bebūtų, jis nesikiša. Atseit, ko norėjot, tą ir turite, esate laisvi savo apsisprendimuose, tačiau žinokite, kad ir ką bedarytumėte, aš jus myliu. Kas toliau? Kur mes nueisime su tokia nebaudžiamumo teorija?
   Kai kurios knygos vietos kėlė šypseną, pvz. Makenzio pasimatymas su tėvu. Saraju parodo Makenziui sodą, kuriame žaižaruoja, persipina įvairiaspalviai žmonių pavidalai. Makenzis čia pamato savo tėvo dvasią (?), apsikabina, pasigraudena, paverkia, atleidžia vienas kitam visas skriaudas. Tuomet pasirodo Jėzus, visos dvasios puola ant kelių, meldžiasi, garbina jį. Taip prieš mano akis ir iškilo vaizdas: didžiulė palapinė prie ,,Litexpo" rūmų ir joje vykstančios masinės vienos netradicinės bažnyčios pamaldos.
   Manau, knyga, kaip literatūrinis kūrinys, yra visiškai nebloga, gražiai parašyta, skaityti lengva, sukelia daug minčių, suteikia peno pokalbiams. Nors knygos anotacijose daug kartų paminėta, kad ji iš esmės pakeitė skaičiusių požiūrį į gyvenimą, paliko neišdildomą įspūdį, kone atvedė į nušvitimą - man tokio įspūdžio nepaliko. Aš atsilaikiau jos kerams, vilionėms ir skambinti ar rašyti knygoje nurodytu el. adresu nepuoliau, tačiau nuoširdžiai galiu parekomenduoti perskaityti, išties įdomu.

Įvertinimas. 4/5

Rūta Vanagaitė Ne bobų vasara

Vienas sakinys. ,,Visą gyvenimą mums reikia kieno nors - mamos, vyro, na, nors šuns, ar katino - kūno šilumos, reikia kontakto - peties, rankos, snukučio, antraip jautiesi visiškai vienišas. Beveik miręs." (9 p.)

Žanras. Populiarioji publicistika.
Viršelis.Rūta Vanagaitė ,,Ne bobų vasara", leidykla Alma littera, 2015 m., 168 puslapiai.
Apie autorę. Rūta Vanagaitė gimė 1955 m. sausio 25 d. Šiauliuose. Yra iš dvynių.
Mama Lilija Vanagienė – anglų kalbos dėstytoja ir vertėja, tėvas Jonas Vanagas – statybos inžinierius.
Mokėsi Vilniaus Antakalnio vidurinėje mokykloje. Po įvykių Kaune – Romo Kalantos laidotuvių, kuriose su sese dalyvavo, turėjo palikti mokyklą ir perėjo mokytis į Antano Vienuolio vidurinę mokyklą.
1978 m. su pagyrimu baigė Maskvos A. Lunačarskio teatro meno instituto teatrologijos specialybę. Pradėjo rašyti straipsnius teatro tema, būdama 23 metų tapo kultūros mėnraščio „Kultūros barai“ Teatro, kino ir televizijos skyriaus vedėja, vėliau dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“.
1983 m. ištekėjusi už Suomijos piliečio sociologo Ronaldo Wimano kurį laiką gyveno Vakarų Afrikoje, Ganoje, o 1985–1989 m. – Suomijoje, Helsinkyje. Dirbo Helsinkio universiteto Slavistikos bibliotekoje, rašė straipsnius kultūros ir visuomeninėmis temomis didžiausiame Suomijos dienraštyje „Helsingin Sanomat“. 1987-aisiais Suomijoje gimė duktė Adelė Veronika.
1989 m. prasidėjus Sąjūdžiui, su dukra grįžo į Lietuvą ir tapo Valstybinio jaunimo teatro meno vadove. 1991 m. ėmė organizuoti pirmąjį tarptautinį teatro festivalį LIFE. Už LIFE organizavimą 1993 m. buvo apdovanota „Metų moters“ titulu, o pats festivalis pelnė Kristoforo apdovanojimą.
LIFE buvo pirmoji Lietuvoje nepriklausoma prodiuserinė organizacija. Jos dėka gimė ir visame pasaulyje Lietuvą garsino E. Nekrošiaus spektakliai „Mocartas ir Saljeris“, „Hamletas“, „Trys seserys“, „Meilė ir mirtis Veronoje“. Čia gimė teatro improvizacijos žanras Lietuvoje (trupė „Trečias brolis“, vėliau sukūrusi laidą „Pagauk kampą“).
1995 m. ištekėjo už aktorius Vlado Bagdono, gimė sūnus Juozapas.
Pasibaigus LIFE etapui, pasuko į visuomeninę veiklą. Dalyvavo rengiant pirmąją Valdo Adamkaus rinkimų kampaniją, išrinktojo Prezidento buvo įgaliota rengti inauguracijos iškilmes.
Du kartus dirbo Lietuvos Respublikos vyriausybėje: 1999 m. ir 2000–2001 m. buvo Ministro Pirmininko Rolando Pakso patarėja kultūrai ir ryšiams su visuomene.
2001 m. įkūrė savo ryšių su visuomene agentūrą „Acta publica“.
2004 m. tapo kūrybinės paraiškos „Vilnius–Europos kultūros sostinė 2009“ rengimo grupės vadove ir iki 2006 m.  dirbo pačioje Europos kultūros sostinės projektą įgyvendinusioje įstaigoje.
2006 m. rudenį įkūrė kultūros ir socialinių projektų agentūrą – viešąją įstaigą „Vilko valia“, kuri parengė tokius projektus kaip „1984. Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje“ ir „Tremties diena“, taip pat Antrojo pasaulinio karo istorijai skirtas spektaklis „Karas ir jūra“ Girulių bunkeryje.
2011 m. apsisprendė kandidatuoti į Vilniaus miesto tarybą. Įkūrė nuolatinę Slaugos ir globos komisiją, rašo straipsnius apie šias problemas, 2014 m. išleido knygą ,,Pareigos metas".
 Moka penkias užsienio kalbas – anglų, rusų, suomių, lenkų ir prancūzų.
 Apie knygą. Rūta Vanagaitė knygoje ,,Ne bobų vasara" kalba apie laisvę būti savimi, o šiuo atveju – būtent moterimi. Tokia, kokia tuo metu norisi. Įsiklausant į dvasios poreikius, mėgaujantis akimirka. Pasakojama apie malonumą gyventi nepriklausomai, niekam nepataikaujant ir nešvaistant savo energijos beprasmiškiems dalykams. Apie drąsą, kurios ta laisvė suteikia, pagaliau mėgautis savo būtimi.
Mano nuomonė. Lyg ir viską jau žinai, kas parašyta šioje knygoje, bet kaip gera, kai kas nors jaučia tą patį :)
  Knyga ,,nesubobėjusioms" moterims. Moterims, kurios gyvena ir džiaugiasi gyvenimu, kurioms rutina ir nieko neveikimas nėra poilsis. Moterims, kurios sulaukusios brandaus amžiaus ir toliau išlieka (o gal tik dabar ir tampa) žavios, patrauklios, savarankiškos.
 Knyga man priminė ,,Valgyk. Melskis. Mylėk". Gal tas asociacijas sukėlė abiejų autorių įvardijama joga, kaip savęs atradimo priemonė. Juk kas bebūtum - amerikietė, lietuvė ar kitos tautos atstovė - atėjus tam tikram amžiui reikia susitaikyti su savo mintimis, peržvelgti savo gyvenimą ir nusibrėžti būsimo gyvenimo - būtinai pilnavertiško - gaires.
   Ačiū p. Rūtai, kad įkyriai nebruka ,,tobulo gyvenimo recepto", o su jumoru perteikia savo išgyvenimus, atradimus ir klaidas, idant mes pačios galėtumėme  pasirinkti sau tinkamus gyvenimo ingredientus. 
Įvertinimas. 4/5





 

Jo Nesbø Šarvuota širdis

 Vienas sakinys. ,,... skausmas ir mirtis nėra blogiausia, kas gali ištikti žmogų. Blogiausia yra pažeminimas.'' (445 p.)

,,Net keista, kaip lengva apgauti tuos, kurie nori būti apgauti." (538 p.)
Žanras. Detektyvas

Viršelis.Jo Nesbø  ,,Šarvuota širdis" (orig. Panserhjerte), leidykla ,,Baltos lankos", 2014 m., iš  anglų kalbos vertė Irma Milevičiūtė (The Leopard), 616 puslapių.

Apie autorių.  Jo Nesbø  – tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido jau devynias knygas, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.

   Nesbø gimė (1960.03.29) ir gyvena Osle,  jis baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmają knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui.
Interviu su Jo Nesbo galima pasiskaityti http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-19-jo-nesb-net-neramu-kaip-man-viskas-sekasi/110392 .

Apie knygą. Osle vėl neramu. Vėl siautėja paslaptingas žudikas. Pirmosios jo aukos - dvi jaunos moterys. Abi randamos su dvidešimt keturiomis keistomis durtinėmis žaizdomis, abi prigėrė savo pačių kraujyje. Nusikaltimo vietose - jokių įkalčių. Policija aklagatvyje, o žiniasklaida šurmuliuoja vis garsiau. Vienintelis galintis padėti žmogus - Haris Hūlė - pradingo ir nenori būti surastas. Tik išgirdęs žinią apie tėvo ligą grįžta į Oslą, tačiau neturi ūpo kištis į bylos tyrimą. Vis dėlto iš profesinės pareigos ir žmogiškumo pasiryžta žūtbūt surasti žudiką. Netrukus Hūlė supranta susidūręs su psichopatu .

Mano nuomonė. Ketvirtoji mano skaityta Jo Nesbø knyga, kuri šiek tiek nuvylė. Nedaug, šiek tiek... Jei su Jo Nesbø kūryba būčiau susipažinusi per šią knygą, sakyčiau, geras detektyvas, tačiau nelabai išsiskiriantis iš kitų skandinavų detektyvų autorių. Taip, Haris Hūlė puikus tyrėjas su savo juodom mintim, nenusisekusiu gyvenimu, svaigalais ar narkotikais, vidiniais išgyvenimais ir demonais... Tačiau tokių yra ne vienas šiandienos detektyvinėje literatūroje. Gaila, bet šioje knygoje nebuvo to, kas mane patraukė kitose - įtemptos priešistorės, kartais labiau inrtiguojančios nei pagrindinis siužetas,  kuri tampa nusikaltimo priežastimi (,,Raudongurklė" ar ,,Gelbėtojas"). Šioje knygoje nusikaltimo motyvas kažkos nerealus, pritemptas.  O nepamatuoto smurto, žmogžudysčių kiek per daug...

  ,,Šarvuota širdis" tai atskira detektyvinė istorija, tačiau knygoje dažnai prisimenama Sniego senio byla, o ir pats Sniego senis šiame romane tampa ,,konsultantu". Supratau, kad prieš skaitant šią knygą, reikėjo perskaityti ,,Sniego senis"

Įvertinimas. 4/5

Laisvė Radzevičienė, Vytaras Radzevičius Arvydas Sabonis. 11 skyrių iš didžiausio lietuvio gyvenimo

 Vienas sakinys. ,,Vyrai, aš jūsų maldauju, jeigu norite, galiu atsiklaupęs prašyti - sukąskim dantis, iškentėkim tas dešimt minučių. Numirkim aikštelėj, bet padarykim viską, ką galime. Jeigu nepadarysim, ne tik Lietuva, bet ir patys sau niekada neatleisime. Dar dešimt minučių, ir viskas!" (225 p.)

Žanras. Publicistika.
Autoriai. Tai pirmoji  žurnalistų Laisvės ir Vytaro Radzevičių drauge parašyta knyga. 2009 m. Laisvė jau yra išleidusi biografinę knygą apie  Arūną Valinską ,,Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas", o Vytaras  skaitytojus neseniai nudžiugino kulinarine knyga ,,Pasaulio puodai".  Vytaras yra vilnietis, Laisvė - nuo Kėdainių. Pora augina 2 vaikus: dukrą Augustę Mariją ir sūnų Vincentą.

Viršelis. Laisvė Radzevičienė, Vytaras Radzevičius   ,,Arvydas Sabonis. 11 skyrių iš didžiausio lietuvio gyvenimo.", leidykla ,,Obuolys, 2015 m., 267 p.

Siužetas. Arvydas Sabonis, arba tiesiog „Sabas“ – Lietuvos krepšinio legenda, aukščiausias ir turbūt pasaulyje žinomiausias lietuvis, už kurį didesnė yra tik jo meilė krepšiniui. 2014 metais Arvydas Sabonis šventė savo penkiasdešimtmetį. Šis jubiliejus tapo puikia proga pažvelgti į jo legendomis apipintą gyvenimą ir sužinoti visą tiesą iš pirmų lūpų. Žurnalistai Laisvė ir Vytaras Radzevičiai į 11 knygos skyrių sudėjo pačias įdomiausias Arvydo Sabonio istorijas. Kodėl Arvydas vaikystėje mėtė pro langą lėkštes, kokioje netikėtoje vietoje paliko Ingridai sužadėtuvių žiedą, kaip auklėjo savo vaikus, kodėl nemėgsta žurnalistų, kaip išvengė Maskvos „CSKA“ komandos ir ką prieš daugelį metų Minske jam išpranašavo papūga? Nors Sabo gyvenimas primena pasaką – svajonių karjera, mylinti šeima, visuomenės dėmesys – nebuvo išvengta ir juodų periodų. Traumos, galėjusios nutraukti karjerą, išdavę draugai, politinės intrigos... Tad už savo laimę reikėjo pakovoti. Šioje atviroje biografijoje Arvydas Sabonis, jo šeima, draugai ir varžovai atskleidžia ilgą laiką saugotas istorijas, kurias papildo išskirtinės nuotraukos.
Mano nuomonė. Puiki knyga pavartymui, su daugybe nuotraukų ir nedaug teksto. Viskas gražiai sudėliota, gražiai apipavidalinta - malonu paimti į rankas. Gera dovana krepšinio fanams.

Įvertinimas. 5/5 (vertinu vizualinę forma, ne tekstą).

Lisa Genova Ta pati Alisa

Žanras. Romanas (psichologinis?, sunku įsprausti į žanro rėmus).

Viršelis. Lisa Genova. Ta pati Alisa (Still Alice)  Iš angklų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, 2014 m., Alma littera, 280 p.

Apie autorių. Neurologijos mokslų daktarė, Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos svetainės tinklaraštininkė, rašytoja Lisa Genova gimė 1970 m. lapkričio 22 d. Jungtinėse Amerikos valstijose.

   Rašytoja mokėsi prestižiniame privačiame Beitso koledže Luistone, Meino valstija. Ten ji įgijo biopsichologijos mokslų bakalauro laipsnį. Mokslus ji baigė raudonu diplomu, aukščiausiais balais iš visų disciplinų. Kaip geriausiai koledžo studentei mokslų baigimo proga jai buvo patikėta sakyti baigiamąją kalbą. 1998 m. Lisa Genova baigė garsųjį Harvardo universitetą ir tapo neurologijos specialybės filosofijos mokslų daktare. Rašytoja užsiiminėjo ir moksline veikla. Ji vykdė neurologinius tyrimus Masačusetso bendrojoje ligoninėje, Jeilio medicinos mokykloje, McLeano ligoninėje ir Nacionaliniame sveikatos tyrimų institute,  dėstė neuroanatomijos kursą Harvardo medicinos mokyklos studentams.  2000 m. Lisa Genova ištekėjo ir susilaukė dukters. 2004 m. išsiskyrė ir nuo tada visą laiką skiria vien rašymui. Dabartiniu metu rašytoja susituokusi su dokumentinių filmų kūrėju ir fotografu Christopheriu Seufertu. Pora gyvena Menkių kyšulyje  ir augina du vaikus.

   Lisos Genovos romanas „Ta pati Alisa“/„Still Alice“ buvo parašytas 2007-taisiais metais ir išleistas pačios autorės lėšomis, nes leidyklos paieškos ir leidimo darbai galėjo trukti metų metus. O laukti rašytoja nenorėjo.  Knygą ji rašė „Starbucks“ kavinėje kiekvieną dieną, kol jos šešiametė dukra būdavo mokykloje. Tik ten ji galėdavo susikaupti ir niekieno netrukdoma atsiduoti kūrybai. Rašytoja su šypsena prisimena tuos laikus, kuomet ji pati pardavinėjo savo knygas tiesiai iš visureigio bagažinės. 2009 m. įvyko esminis lūžis jos kūrybinėje karjeroje. Leidykla „Simon & Schuster“ susidomėjo jos romanu ir sausio mėnesį jį išleido. Skaitytojai įvertino autorės triūsą ir knyga tapo itin skaitoma ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Ji buvo išversta į 20 kalbų, o jos leidybines teises įsigijo net 30 šalių..

   2011 m. pasirodė antrasis Lisos Genovos romanas „Užmiršta kairė“/„Left neglected“. Tai istorija apie ketvirtą dešimtį įpusėjusią, be paliovos triūsiančią ir labai užsiėmusią moterį. Patyrusi galvos traumą ji visiškai nebesidomi jokia iš kairės pusės ateinančia informacija ir nesugeba jos suvokti. Kairioji pasaulio pusė išnyko. Ją ištiko vienos pusės neigimas. Moteris gyvena keistą pusinį gyvenimą: maistą valgo tik iš dešinės lėkštės pusės, skaito tik dešinį puslapį ir laisvai gali užmiršti, kad turi kairę ranką ir plaštaką.  Sveikdama ji siekia atgauti ne tik kairės pusės suvokimą, bet ir gyvenimą, kokio visada norėjo.

   2012 m. rugsėjį išleistas kol kas paskutinis autorės romanas „Mylėti Entonį“/„Love Anthony“, kuriame pasakojama autizmu sergančio berniuko Entonio bei dviejų jį globojančių moterų gyvenimo istorija.

    Pasirodžius romanui „Ta pati Alisa“ rašytoja buvo dažnai kviečiama skaityti paskaitų apie Alzheimerio ligą, tad ilgainiui ji tapo profesionalia pranešėja, kalbančia apie šią ligą. Ji dalyvavo ir CNN televizijos laidoje „Daktaras Ozas“ (Dr. Oz)  bei „Dianos Rehm šou“ (Diane Rehm Show). Taipogi ji pasirodė ir dokumentiniame filme „Neišnyk“/„To not fade away“ bei Emmy prizu apdovanotame jo tęsinyje „Not fade away“ (2009), pasakojančiame apie 45-erių metų moterį Marie Vitale, kuriai buvo diagnozuota Alzheimerio liga.

   

Apie knygą. Įsivaizduokite, visi jūsų prisiminimai – geri ir blogi, skausmingi ir įkvepiantys – pamažu ima trintis iš atminties, o jūs nieko negalite padaryti, kad juos išsaugotumėte...

Alisa Hauland džiaugiasi savo gyvenimu, kurį taip uoliai kūrė: padarė stulbinančią mokslininkės karjerą, užaugino tris vaikus, puikiai sutaria su vyru, turi gražius namus. Tačiau artėjant penkiasdešimtmečiui staiga vis dažniau pasijunta išsiblaškiusi ir užmarši. Iš pradžių ji viską suverčia nuovargiui ir stresui. Tačiau, netikėtai pasiklydusi iki smulkmenų pažįstamame savo namų kvartale, nutaria kreiptis į gydytojus ir išgirsta baisią diagnozę – jai Alzheimerio ligos pradžia. Ligai pamažu trinant atmintį ir įgūdžius, atimant darbą ir savastį, moteris bus priversta iš naujo dėlioti byrantį pasaulį, įvertinti santykius su vyru ir vaikais, išmokti gyventi šia akimirka ir atrasti, kad ji – kai kas daugiau, nei tai, ką prisimena... Išsami ir graži recenzija čia

 Mano nuomonė. Knyga kuri mane sujaudino, privertė susimąstyti, apsižvalgyti aplinkui. Knyga, kuri nebūdama literatūros šedevru, emocijomis pranoko daugelį pastaruoju metu skaitytų knygų. Joje įtaigiau nei daugelyje mokslinių straipsnių atskleidžiamas Alzheimerio ligos paliesto žmogaus gyvenimas: nuo žinios ir suvokimo, kad sergi  iki visiško savasties praradimo. Įspūdį stiprina ir tai, kad knygos herojė nėra eilinė moteris, tai dėstytoja, mokslininkė, lektorė, nuolat dirbanti protinį darbą asmenybė. Deja, joks išsilavinimas ar nuolatinė proto mankšta (kaip daugelis mano) neapsaugo nuo šios ligos. Autorė knygoje detaliai aprašo testus, kuriuos naudoja gydytojai, nustatydami šios ligos simptomus, nurodo konkrečius vaistus ir pan, todėl skaitant susidaro įspūdis, kad skaitai mokslinio darbo apie konkretų ligos atvejį interpretaciją,  įvilktą į literatūrinę formą. O tai dar pagilina įspūdį, neleidžia atitrūkti nuo realybės. Skaitant šią knygą galvoje nuolat sukosi mintis, ar man artimi žmonės, ar aš pati nenešioju to geno, kuris nulems šios ligos atsiradimą? Ne vieną kartą drauge su Alisa atlikau testus. Buvo, kad prabudusi naktį galvojau, ar galiu suskaičiuoti nuo 12 atgal ir pan. Tokio realaus knygos poveikio dar nesu patyrusi. Kažkaip šiurpoka...

Įvertinimas. 5/5

Ekranizacija. 2014 m. rugsėjo 8 d. įvyko  filmo „Ta pati Alisa“ (Still Alice) premjera. Režisieriai: Richard Glatzer, Wash Westmoreland. Garso takelis Ilan Eshkeri.  Pagrindinį Alisos vaidmenį sukūrė garsi Holivudo aktorė Julianne Moore. (už šį vaidmenį aktorė 2015 m. gavo ,,Oskarą"). Jos vyrą Džoną suvaidino ne ką mažiau garsus Holivudo aktorius Alecas Boldwinas. Alisos dukters Lidijos vaidmuo atiteko „The Twilight Saga“ žvaigždei Kristen Stewart, o vyresniąją  dukrą Aną suvaidino Holivudo aktorė Kate Bosworth. 

   Filmas, mano galva, labai arti knygos, net sakyčiau, jei nebūčiau skaičiusi knygos poveikis būtų labai stiprus. Tačiau tų scenų, kurios man paliko giliausią įspūdį knygoje, čia nebuvo. Suprantu, kad filme sunku parodyti užplūstančią paniką ar galvoje besipinančias mintis, o skaitydama knygą visa tai labai puikiai įsivaizdavau ir išgyvenau drauge su Alisa. Žaviuosi Julianne Moore sukurtu Alisos personažu - labai taikliai suvaidinta. Tikrai verta ,,Oskaro".

Kristin Hannah Angelo krioklys

 Vienas sakinys. ,,Drąsa yra tyli ir, veikiau, šalta kaip ledas, - paskutinis siūlo galas už kurio kabiniesi, kai manai, kad jau viskas prarasta." (22 p.)

,,...galimybės ateina ir išnyksta, o jei jas praleidi, gali visą likusį gyvenimą likti vienas ir laukti progos, kuri pro tave jau praėjo." (275 p.)

 Žanras. Meilės romanas.

 Viršelis. Kristin Hannah  Angelo krioklys (Angel Falls), 2008 m., leidykla ,,Gimtasis žodis", iš anglų kalbos vertė Jurga Mozūrienė, 286 p.

Apie autorę.

Kristin Hannah gimė 1960 m. Pietų Kalifornijoje. Jos vaikystė prabėgo prie vandenyno, paplūdimyje statant smėlio pilis. Kai Kristin sukako aštuoneri, jos šeima persikėlė gyventi į Vakarų Vašingtoną. Po vidurinės mokyklos būsimoji rašytoja nusprendė studijuoti teisę.  Jos mama buvo nustebusi: bet tu ketinai būti rašytoja ("But you're going to be a writer"). Trečiais studijų metais jos mama susirgo vėžiu ir atsidūrė ligoninėje. Ligoninėje Kristin su mamos pagalba parašė romaną, tačiau mamai mirus, surinko visus rankraščius ir nukišo į giliausią spintos kampą. Ištekėjo, apsigyveno Sietle, sėkmingai dirbo teisininko darbą. Besilaukdama vaikelio Kristin buvo priversta penkiems mėnesiams atgulti į lovą. Ir tuomet vyras jai priminė knygą, kurią rašė drauge su mama. Kristin ištsitraukė užkištus užrašus ir pradėjo rašyti... Gimė sūnus, prisidėjo rūpesčių, tačiau rašymas  liko Kristin mielu užsiėmimu. Kol 1990 m. sulaukė skambučio iš leidyklos ir 1991 m. pasirodė jos pirmoji knyga A Handful of Heaven. Nuo tada prasidėjo jos, kaip rašytojos, karjera. Lietuvių skaitytojams autorė pažįstama iš knygų Prie Mistiko ežero, Angelo krioklys, Iš meilės, Žiemos sodas. Visi jos kūriniai – bestseleriai. Ji pelniusi daug literatūrinių apdovanojimų, tarp jų – Golden Heart, Maggie, skaitytojų premijų. Šiuo metu Kristin Hannah drauge su vyru ir sūnumi gyvena Bainbridge Island, Vašingtono valstija.

Kristin Hannah tinklapis: http://kristinhannah.com/content/about_kristin.php

Apie knygą. Kai Mikaelą Kambel, mylimą žmoną ir mamą, ištinka koma, jos vyrui Liamui tenka rūpintis šeima ir išsigandusiais vaikais. Jis kasdien sėdi prie lovos, pasakoja jai apie gražų jųdviejų susikurtą gyvenimą ir vis tikisi, kad žmona pasveiks. Paskui sužino jos praeities paslaptį – apie buvusią santuoką su Džuljanu Trū. Tai vyriškis, kuriam jokia moteris negali atsispirti ir kurio negali pamiršti. Liamas supranta, kad tik Džuljanas Trū gali padėt Mikaelai pabusti iš komos.

  Kaip sunku nugyventi dalį gyvenimo, įsikibus į sudaužytos laimės šukes. Ir kaip palengvėja, kai stiprus sukrėtimas atveria akis ir širdį - pamatai, kad tikroji laimė ir meilė visada buvo šalia.

Mano nuomonė. Šią knygą mamai paskaityti pasiskolinau iš Daivos sandėliuko bibliotekos: http://daivossandeliukas.blogspot.com/p/biblioteka_13.html. Knygos skaityti aš net neplanavau, tačiau mama apie ją atsiliepė labai gerai, o, be to, grąžinti knygą jos neperskaičius buvo kažkaip nepatogu. Ėmiausi skaitymo. Knyga man nepasirodė pati pačiausia, tačiau labai peikti taip pat nėra už ką. Šiltas, sentimentaliai romantiškas meilės (didelės meilės!) romanas su gražia pabaiga. Kūrinys saldžiam miegui ir gerai nuotaikai ryte. Ir tai nulėmė mano vertinimą. Reikia tokių knygų, kad pasaulis gražesnis būtų :)

Įvertinimas. 4/5

 

Romualdas Granauskas Gyvenimas po klevu

   Vienas sakinys. ,,Gražiai, tartum giedodamas, niro paniro kaimas į rugių lauką. Ar ne pati gražiausia, pati švenčiausia mirtis jį ištiko? Ar begali ištikti gražesnė?.." (22 p.)

   Žanras. Apysaka, magiškas realizmas.

  Viršelis. Romualdas Granauskas  ,,Gyvenimas po klevu". Leidykla ,,Vaga", 1988 m., 78 p.

   Apie autorių. Romualdas Granauskas gimė 1939 m. Mažeikiuose, Rozalijos ir Igno Granauskų šeimoje. Tėvas save kildino iš plikbajorių Granauskų iš Židikų kaimo (Jogailos trečioji žmona buvo Granowska...). 1940 m. tėvai išsiskyrė ir karo metais motina ištekėjo už policininko Stanislovo Vaito, kuris keletą metų slapstėsi nuo sovietų valdžios, tačiau buvo suimtas, išvežtas į lagerį ir nukankintas. Romualdas liko gyventi su motina Šauklių kaime netoli Mosėdžio. Būsimas rašytojas per porą metų baigė Šauklių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Jo moksleiviškų apsakymų ir eilėraščių jau galima aptikti 1954-1956 m. žurnaluose ,,Jaunimo gretos" ir ,,Švyturys". 1955 m. Romualdas pradėjo lankyti Mažeikių vidurinę mokyklą. Deja,  po metų buvo išmestas už dalyvavimą moksleivių muštynėse miesto parke. Tuomet Romualdą globoti ėmėsi tėvas, gyvenęs netoli Skuodo Ketūnuose. Iš ten Romualdas važinėjo dviračiu į Sedos vidurinę mokyklą. Tėvas draudė lankyti motiną, tad sūnus, nepaklusęs tėvui, paliko namus ir apsigyveno pas svetimus žmones. Mokyklą baigė 1957 m. ir buvo pašauktas į sovietinę armiją. Atitarnavęs grįžo pas motiną į Naikius, trumpai dirbo Mažeikių spaustuvėje, vėliau Skuodo laikraščio ,,Mūsų žodis" redakcijoje. Apsigyveno Skuode ir 1963 m. pradžioje čia vedė Almą Skruibytę. Kadangi šeima Skuode neturėjo kur gyventi, teko persikelti į Mosėdį pas žmonos tėvus. 1963 m. gimė dukrelė Gintarė. Rašytojas dirbo Mosėdžio vidurinėje mokykloje, dėstė fiziką ir matematiką. Dėstymas buvo labai sėkmingas, tačiau dėl nesutarimų su mokyklos direktoriumi sovietinės pedagogikos klausimais teko mesti mokytojo darbą. Įstojo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. 1966 m. balandžio mėnesį gimė duktė Inga. Pasiprašė išleidžiamas jos aplankyti, tačiau negavęs leidimo, išėjo pats sau pėsčias iš Klaipėdos į Mosėdį. Per naktį sukorė apie 60 km. Į jūreivystės mokyklą nebegrįžo. Vėl buvo pakviestas į vidurinę mokyklą dėstyti matematikos. Po metų įstojo į radioelektronikos specialybę Kauno politechnikos institute. Bet dėl šeiminių aplinkybių aukštojo mokslo taip ir nebaigė. Jaunai šeimai su dviem vaikais vis opesnė darėsi nuosavo būsto problema. Su viltimi gauti butą įsidarbino Mažeikių kompresorių gamykloje šaltkalviu-remontininku, vėliau - Klaipėdos statybose betonuotoju-dailide. Buto nesulaukė, ir, gavęs pasiūlymą iš žurnalo ,,Nemunas" redakcijos, 1972 m. rašytojas atvyko į Kauną. Vėl nėra kur gyventi – ne tik šeimai, bet ir jam vienam. Tais pat metais ryžtasi įsikurti Vilniuje, nors neturi nei darbo, nei būsto. Pradžia labai sunki. Žmona su dukromis prisiglaudė pas draugę. Ir tik 1973 m., jau įstojęs į Rašytojų sąjungą, R. Granauskas gavo butą Smėlio gatvėje, kur pagaliau apsigyveno visa šeima. Vilnius – paskutinė rašytojo stotelė, kur jis apsistojo visam gyvenimui.  Romualdas Granauskas mirė 2014 m., palaidotas Antakalnio kapinėse.  

Biografijos šaltinis: Elena Bukelienė. Rašytojas ir jo gyvenimas. 

   Apie knygą. Apysakoje „Gyvenimas po klevu“ per vienos šeimos žlugimo istoriją skausmingai atsisveikinama su senuoju lietuvišku kaimu. Kaimo žmogaus akimis parodomo niekuo nedangstoma gyvenimo tiesa. Apysakos herojė, vieniša senoji Kairienė, atrodo tokia tikra, lyg būtų perkelta į kūrinį tiesiai iš pačios skaudžiausios to meto kaimo realybės. Su vaikų apleistais senais tėvais, nesibaigiančiu girtuokliavimu, jaunimo dvasiniu skurdu ir kitom sovietinėm piktažaizdėm.
  Ši apysaka pelnė paties svarbiausio ir iškiliausio R. Granausko kūrinio vardą. Ji itin taikliai atspindi ir perteikia būdingiausius rašytojo kūrybos bruožus. Klevas apysakoje – pasaulio medžio įvaizdis, reiškiantis sutvarkytą, stabilią buitį, visų trijų sferų amžiną ryšį. „Gyvenimas po klevu“ tai buvimas ant šaknų, po šakomis, tai įstabi erdvė, kurioje gyvenantys siekia išsaugoti tikrąsias vertybes bei perduoti jas kitoms kartoms.

  Mano nuomonė. Šią R. Granausko knygą aptikau savo namų bibliotekoje - visai pamiršusi buvau. Prisėdau ant sofos, sakau, perversiu. Perskaičiau pirmą sakinį ir nebegalėjau atsitraukti, kol baigiau. Nedidelės apimties ta apysaka, perskaičiau per pora valandų, tačiau jausmo ir emocijų pakaks ilgam laikui. Apysaka sužavėjo kalbos grožiu ir minties raiška. Atrodo, lyg nieko ypatinga nevyksta: sena moterėlė iš vienkiemio eina į miestelį apsipirkti ir pensijos pasiimti. Tačiau per jos mintis, jos emocijas, jos pastebėjimus išgyvename vienišo žmogaus dramą. Žmogaus, kuris kaip paskutinis mochikanas, stengiasi išsaugoti senąsias moralines vertybes, apginti savo orumą, išlaikyti dar likusį ryšį su žeme. Kiekvienas rašytojo žodis lyg pasvertas ant  svarstyklių: taiklus, emocionalus, įtaigus.
  Stebiuosi - turime puikių lietuvių rašytojų, o tiek mažai apie juos žinome, taip mažai jų kūryba domimės. Vis puolame pasaulinę literatūrą skaityti, dažnai visiškai prastai verstą, o savų autorių kūrinius vėlesniam laikui atidedame. Manau, šį neskaitymą iš dalies įtakoja ir mokykloje privalomos literatūros sąrašas. Lietuvių autorių kūriniai didžia dalimi nėra pramoginė literatūra ir tikrai ne kiekvienas jaunuolis suvokia jų prasmę. Perskaito, nes reikia, ir numeta į kampą - nuobodu, daugiau lietuvių autorių nebeskaitysiu. Sakykime, jei man mokykloje būtų reikėję skaityti šią apysaką (aš mokyklą baigiau dar iki apysakos parašymo :), nemanau, kad būčiau ją suvokusi taip, kaip dabar.  O šiandien džiaugiuosi atradusi R. Granauską ir lietuvių literatūrą.  

   Įvertinimas. 5/5
  Ekranizacija. ,,Gyvenimas po klevu" - 1988 m. Lietuvos televizijoje sukurtas 2-jų serijų meninis filmas. Režisierius Kazimieras Musnickas, scenarijaus autoriai: Jonas Kalinauskas ir Kazimieras Musnickas, dailininkas: Algimantas Šiugžda, kompozitorius: Algirdas Martinaitis, vaidina: Eugenija Šulgaitė, Liubomiras Laucevičius, Rimas Morkūnas, Henrika Hokušaitė, Silvija Rimeikienė ir kiti. 

Neringa Jonušaitė ,,Neringos" kavinė: sigrįžimas į legendą

 Vienas sakinys. ,,Neringoje'' buvo bohemos, bet ji buvo ,,amžiaus pabaigos" stiliaus - žaisminga, savaip elegantiška." (Bronys Savukynas, 81 puslapis).

  ,,Visiems tai buvo pabėgimas iš beveidžio gyvenimo į Europą. Ateini į ,,Neringą" ir lyg pasibaigia tarybų valdžia." (Feliksas Kaplanas, 171 puslapis). 

    Žanras. Publicistika. 

 Viršelis. Neringa Jonušaitė ,,Neringos" kavinė: sugrįžimas į legendą, Mažoji leidykla, 2014 m., 215 puslapių.

   Apie autorių.  Neringa Jonušaitė gimė 1949 metais Plungės rajone, Šateikių kaime. 1972 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo laikraščio ,,Savaitės ekranas" korespondente, žurnalo ,,Kinas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, savaitraščio ,,Dienovidis" skyriaus redaktore, dienraščio ,,Lietuvos rytas" apžvalgininke, nuo 1979 m. šio dienraščio leidžiamo  žurnalo ,,TV antena" redaktore.  1977 m. - Lietuvos kinematografininkų sąjungos laureatė. Žurnalistė mirė 2014 m. rugsėjį - prieš pat savo knygos išleidimą.

   Neringa Jonušaitė apibūdinama kaip plačių kultūros interesų, didelės erudicijos asmenybė, viena iš tų, kurių talentas ir darbai teikia žurnalisto profesijai aukštą ir didelę prasmę. Auksiniai ,,Neringos" kavinės laikai sutapo su studentiška autorės jaunyste, kai ji buvo viena iš šio neformalaus meno ir kultūros žvaigždžių klubo lankytojų ir diskusijų dalyvių. Atkurti, atskleisti šį unikalų kultūros reiškinį buvo viena iš Neringos Jonušaitės profesinių svajonių. Ji įkūnyta šioje knygoje.

   Apie knygą.  Žurnalistės Neringos Jonušaitės knyga apie istorinę „Neringos“ kavinę Vilniuje. Laikus, kurie vadinami auksiniais šios menininkų kavinės klestėjimo metais – tai praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiai. 1959 m. atidaryta kavinė tapo sovietinio miesto fenomenu – čia eita ne tik valgyti ar išgerti, bet ir diskutuoti apie meną, kultūrą, mokslą, politikuota netiesiogiai – Ezopo kalba. Būtent čia skambėjo SSRS draudžiama ir nesuprantama muzika – džiazas. Dėl to kavinė buvo budriai ir nuolat sekama KGB. Tuometę atmosferą, čia vykdavusias kultūrines diskusijas, bohemišką nuotaiką autorei padeda atskleisti jos kalbinti kavinės kūrėjai, personalas bei ištikimiausi kavinės lankytojai.

   Mano nuomonė. Perskaičiau vienu atsikvėpimu. Puikiai interviu forma parašyta knyga apie legendinės ,,Neringos" legendinius laikus. Nors tie ,,Neringos" laikai buvo tuomet, kai aš dar po stalu šliaužiojau ar mokslus vidurinėje krimtau, tačiau iš vėlesnių apsilankymų ,,Neringoje" pamenu kai kuriuos iškilius kultūros žmones - P. Širvį ar J. Mačiukevičių. Taip pat ne kartą esu girdėjusi anekdotais tapusias situacijas apie pasibraidžiojimus fontanėlyje, apie prispjautą konjako taurę ar apie P. Širvio sukurtą ketureilį B. Gorbulskiui. Visa tai sudėta šioje nedidelėje, tačiau šiltais prisiminimais ir nostalgija jaunystei dvelkiančioje knygoje. Manau, knyga bus įdomi bet kurio amžiaus skaitytojui, nors kiek besidominčiam Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Man asmeniškai buvo žiauriai įdomi.

   Įvertinimas. 5/5

Mikkel Birkegaard Šešėlių biblioteka

Vienas sakinys.

"Literatūra šiais laikais įgijo per daug romantišką atspalvį. Skaitymas tapo išskirtiniu intelektualų laiko leidimo būdu. Tačiau iš tiesų tai tik informacijos platinimo būdas, kartais net tam tikra pramoga, bet pirmiausia - žinių, nuomonių ir pažiūrų platinimo priemonė." (227 psl.)
 

 Žanras. Mistinis detektyvas.

 

Viršelis. Mikkel Birkegaard  Šešėlių biblioteka (Libri di Luca), leidykla Metodika, 2011 m., iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė, 359 puslapiai. 

 

Apie autorių. Danų rašytojas Mikkel Birkegaard gimė 1968 m. Jo specialybė - IT programuotojas. Savo pirmąją knygą ,,Šešėlių biblioteka" rašė penkerius metus. 2007 m. išleista knyga buvo pripažinta sėkmingiausiu debiutu Danijoje. 2009 m. autorius išleido antrąją knygą ,,Mirties nuosprendis" (Death Sentence). Naujausia rašytojo knyga ,,Svajonių knyga" (Book of Dreams) pasirodė 2012 m. Šiuo metu Mikkel Birkegaard gyvena Kopenchagoje.

 

Apie knygą.  Advokatas Jonas po mįslingos tėvo mirties paveldi Libri di Luca – antikvarinį knygyną Kopenhagoje. Jonas išsiaiškina, kad Libri di Luca nuo senų laikų buvo knygų mėgėjų susibūrimo vieta. Čia naujasis savininkas susipažįsta su paslaptingaisiais skaitovais, kurie, telepatiškai veikdami kitų mintis, kiekvieną mūsų gali priversti elgtis drastiškai – paklusti, išduoti, žudyti ir net nusižudyti. Tik dabar Jonas suvokia, kokias dideles šeimos paslaptis metų metus slėpė storos Libri di Luca sienos...

Mano nuomonė. Šią knygą pamačiau bibliotekoje ir pavarčiusi nusprendžiau, kad bus įdomu paskaityti. Nedaug yra knygų apie knygas. O dar detektyvinis siužetas su mistikos elementais!  Deja, pradėjusi skaityti, nusivyliau. Labai jau daug tos mistikos, labai daug galių demonstravimo, beveik Hogvartso burtininkų mokykla, labai ryškus skirstymas geriečiai-blogiečiai ir happyend'as - nugali geriečiai! Jau nuo pirmų puslapių supratau, kad tai ne mano knyga, bet tikėjausi - gal suintriguos, sudomins...  Visada yra viltis, kad pabaigoje gal bus tas BUM!!!, dėl kurio vertėjo skaityti visą knygą.  Perskaičiau, bet to BUM !!! taip ir nebuvo.  Gaila, tema įdomi :(

Įvertinimas. 2/5

Sojos kepsneliai įdaryti sūriu ir slyvomis

    Kaip išsiversti, kai norisi mėsos, o esi vegetaras? Išeitis yra - sojų kepsneliai! Taip džiugiai nusiteikusi gaminau šį patiekalą šeštadienio pietums. Norėjau pamaloninti vegetarus dukrą ir jos draugą bei nustebinti į svečius atėjusią mamą. 

     

    Šiam patiekalui reikia:

     sojų kepsnelių;

     sultinio;

     6-8 džiovintų slyvų;

     50 g fermentinio sūrio;

     2 kiaušinių;

     džiuvėsėlių;

     druskos, pipirų;

     aliejaus kepimui.

  Sojos kepsnelius išverdame sultinyje ir nusunkę atvėsiname. Tuomet juose įpjauname kišenę ir ją užpildome smulkiai supjaustytomis slyvomis ir tarkuotu sūriu. Išplakame kiaušinius su druska ir pipirais. Suformuotus kepsnelius mirkome plakinyje ir apvoliojame džiuvėsėliuose. Kepsnelius dedame į keptuvėje įkaitintą aliejų ir apkepame iš abiejų pusių. 

      Garnyrui - daržovės ar daržovių salotos (aisbergo salotų lapai, pomidoras, paprika užpilti pagardu iš aliejaus ir citrinos sulčių, užberti druska ir pipirais) bei bulvių košė. 

   Labai paprastas ir skanus patiekalas :) Subalansuotas vegetarams, bet patiks ir mėsėdžiams :)

Donna Woolfolk Cross Popiežė Joana

Vienas sakinys. ,,Keistas dalykas ta mūsų širdis.Gali praeiti kažin kiek metų, tu susigyveni su netektimis, susitaikai su jomis, bet staiga praskrieja neatsargi mintis, ir skausmas atsinaujina, gelia taip aštriai it ką tik atsivėrusi kraujuojanti žaizda." (311 p.)

Žanras. Istorinis romanas.

Viršelis. Donna Woolfolk Cross  ,,Popiežė Joana" (,,Pope Joan"), leidykla Alma littera, 2011 m., iš anglų kalbos vertė Julija Lapienytė, 462 puslapiai.

Apie autorių. Amerikiečių  rašytoja Donna Woolfolk Cross gimė 1947 m. Jos mama Dorothy Woolfolk buvo viena pirmųjų moterų amerikos komiksų industrijoje, tėvas William Woolfolk - žinomas novelistas. Baigusi mokyklą, būsimoji rašytoja studijavo Pensilvanijos universitete, kur 1969 m. įgijo anglų kalbos bakalauro laipsnį. Ji įsidarbino redaktorės pavaduotoja leidybos kompanijoje ,,W.H. Allen and Company" Londone. Kiek vėliau grįžo į JAV ir dirbo Niujorko reklamos agentūroje. Tačiau vien darbas jos netenkino, todėl ji  nusprendė tęsti mokslus ir 1972 m. gavo magistro laipsnį literatūros ir rašybos srityje. baigusi magistrantūrą ištekėjo ir pradėjo dirbti rašybos mokytoja. Galiausiai nusprendė atsidėti vien rašymui. Išleido keturias pažintines knygas ir vieną romaną, išgarsinusį ją visame pasaulyje.

   
Apie knygą. ,,Popiežė Joana" - visų pirma tai pribloškianti istorija apie nepaprastą moterį, aistringai mylinčią, kovojančią ir drąsiai žengiančią per gyvenimą nepaisant Viduramžių prietarų ir visuomenės tamsumo... Istorija apie moterį, kuri galėjo pakilti iki aukščiausio Katalikų bažnyčios hierarchijos posto ir tapti popieže. Ar tikrai buvo metas, kai Romos Katalikų Bažnyčią valdė moteris? Atėjus moterų erai šis klausimas tampa vis aktualesnis. Pirmąsyk legenda apie popiežę Joaną pasirodė XIII a.ir per Martino iš Opavos (Lenkija) kroniką paplito Europoje. Vienuolis domininkonas Martinas iš Opavos greičiausiai rėmėsi kito tos pačios vienuolijos brolio kronika, kurioje kalbama apie neįvardintą popiežę, kurią 1099 m. žiauriai nužudė kardinolai. Martino iš Opavos ,,Chronicon Pontificum et Imperatorum" (1278) rašoma, kad Joana valdžiusi ne apie 1099 m., o kur kas anksčiau - IX a. Šia versija remiasi ir romano ,,Popiežė Joana" autorė, pateikianti ,,Svarbesnių romano įvykių chronologinę lentelę", pagal kurią Joana gyveno  814-855 metais.

Mano nuomonė. Suintrigavo: ar iš tiesų buvo popiežė Joana ar ne? Vieni šaltiniai teigia, kad galėjo būti, kiti (daugiausia bažnytiniai), kad tai neįmanoma. Tačiau knygoje pasakojama istorija yra tokia įtaigi, kad visiškai nesvarbu, ar tai istorinis faktas, ar tai legenda. Puiki, gražiai parašyta ir be priekaištų išversta knyga. Kaip teigia pati knygos autorė, kai kurie istoriniai įvykiai paankstinti, kai kurie - pavėlinti: juk čia literatūrinis kūrinys, ne istorijos vadovėlis. Tačiau pati IX a. atmosfera, tragiška moterų padėtis, jų niekinimas ir nužeminimas iki gyvulio ar net daikto būvio, krikščionybės įsigalėjimas (tiksliau, krikščionybės platinimas kardu ir kalaviju), intrigos tarp karalių ir karai tarp karalysčių, kova dėl šventojo sosto - visa tai knygoje nupiešta sodriomis spalvomis ir labai žadina vaizduotę. Skaityti tokį kūrinį vienas malonumas.  

Knygos įvertinimas. 5/5

Ekranizacija. ,,Popiežė Joana" (Die Päpstin), 2009, Vokietija, režisierius Sönke Wortmann, vaidina: Johanna Wokalek (Popiežė Joana), David Wenham (Geraldas) ir kiti.

Kiaušininis kremas

   Kepant morengą visada lieka kiaušinių tryniai. Išmesti gaila, todėl kyla klausimas, kur juos panaudoti. Atsakymas - pasigaminkite kiaušininį kremą.

Reikės:
5-6 kiaušinių trynių;
150 g cukraus;
1 didelės citrinos;
50 g sviesto.
Gaminame:

   Kiaušinių trynius supilame į nedidelį puodą, gabaliukais supjaustome sviestą ir sumetame į trynių masę. Visa tai kaitiname ant silpnos ugnies nuolat maišydami. Pradėjus sviestui tirpti supilame cukrų ir išspaudžiame citrinos sultis (galima šiek tiek patarkuoti citrinos žievelės, tik nepersistenkite, bus kartu). Maišydami verdame keletą minučių, kol masė pasidaro vientisa ir ima tirštėti. Paruoštą kremą pertriname per sietelį ir supilame į stiklainiuką. Ragaujame, o tai, kas liko neišragauta - laikome šaldytuve.

   Paprasta, greita ir skanu :)

Skanaus ketvirtadienio: žuvis lenkiškam padaže su kepintais ryžiais

Ketvirtadienis. Pamenu, tą savaitės dieną visi Vilniaus restoranai savo lankytojams siūlydavo žuvies patiekalus. Skaniausia buvo ,,Lokio" restorane gaminama žuvis lenkiškam padaže. Todėl šiandien pati bandysiu gaminti šį nostalgiškų prisiminimų patiekalą, pasitelkdama dar senesnę nei aš pati esu knygą :)

 

   Produktai troškintai žuviai:

1 kg žuvies (lydekos ar menkės) file;

stiklinė pieno;

1 didelis svogūnas;

3-4 pipirai (nemalti);

3-4 lauro lapai;

druska.

   Produktai lenkiškam padažui:

3 virti kiaušiniai;

50 g sviesto;

keli petražolių stiebeliai;

šaukštas citrinos sulčių;

druska, malti pipirai.

   Produktai garnyrui:

200 g mėgstamų ryžių;

80 g sviesto;

200 g žirnelių (šaldytų ar žalių);

ciberžolės miltelių.

 

   Žuvį supjaustome dideliais gabalais, dedame į puodą ir užpilame šaltu vandeniu. Užverdame. Vandenį nupilame. Tuomet ant žuvies užberiame supjaustytą svogūną, sumetame pipirus ir lauro lapus, supilame pieną (pieno pilame tiek, kad vos apsemtų žuvį), padruskiname. Troškiname apie 15 min. ant silpnos ugnies. 

   Kol žuvis troškinasi, gaminame padažą. Labai smulkiai sukapojame kiaušinius ir petražoles. Visa tai apkepame išlydytame svieste. Pagardiname citrinos sultimis, pipiriukais ir druska. Jei padažas per tirštas, jį galima atskiesti pienu, kuriame troškinosi žuvis. 

   Ryžius garnyrui išverdame pasūdytame vandenyje. Sviestą išlydome didelėje keptuvėje ir šiek tiek apkepame žirnelius (šaldytų žirnelių atšildyti nereikia). Tuomet į keptuvę suberiame išvirtus ir gerai nuvarvintus ryžius,  paskaniname ciberžolės milteliais, išmaišome ir apkepame.

   Žuvį kiaurasamčiu ištraukiame iš pieno tyrės, nuvarviname ir dedame ant lėkštės, apipilame padažu, šalia įkrauname keptų ryžių, papuošiame riekele citrinos.

    Skanaus ketvirtadienio!