Mažaakio šamo filė kepsneliai, kepti orkaitėje

  Užsimaniau paragauti kažką įdomesnio, nei kepta žuvis. Nusipirkau mažaakio šamo filė, susiradau receptą (ačiū, Sauletavirtuve.lt) ir ėmiausi darbo.

Reikia:
500 g mažaakio šamo filė
150 g medaus
50 g sojos padažo
1 arb. š. garstyčių su grūdeliais
1/2 citrinų sulčių
2 valg. š. alyvuogių aliejaus
4 skiltelės česnako
1 arb. š. druskos
1 arb. š. pipirų
4 bulvių

 1. Šamą supjaustykite vidutinio dydžio gabalėliais (žinoma, jei pirkote užšaldytą, pirmiausia atšildykite) . 

 2. Į dubenį supilkite medų, sojos padažą, garstyčias, aliejų, išspauskite česnaką, citrinos sultis, suberkite druską ir pipirus. Viską gerai sumaišykite. 

  3. Į švarų maišelį sudėkite šamo filė gabalėlius ir užpilkite padažu. Maišelį suriškite ir palikite pasimarinuoti minimaliai 2 val., o galima ir visai nakčiai.

 4.  Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Į kepimo skardą sudėkite marinuotus šamo gabaliukus, aplink juos išdėliokite skiltelėmis supjausytas bulves. Žuvį apipilkite marinatu (man pakako pusės marinato), o bulves tik apšlakstykite. 

  5. Kepkite orkaitėje apie 30 minučių. Išimkite kepimo indą iš orkaitės, bulvių griežinėlius apverskite, ir kepkite orkaitėje dar 10-20 minučių. 

   6.  Tik iškeptus, dar karštus šamo kepsnelius patiekiame su bulvytėmis ir morkų/moliūgo/žirnelių garnyru Sniegena: Žaliųjų žirnelių, moliūgo ir morkų garnyras. Žiauriai skanu! 

Žaliųjų žirnelių, moliūgo ir morkų garnyras

   

   Kažkada seniai lankiausi PC Akropolis ir tarp šmirinėjimo po parduotuves užsukau pavalgyti į ,,Delano". Skaniausia, ką ten ragavau, nepatikėsite, buvo žaliųjų žirnelių ir morkų troškinys. Šiandien žiūriu į paskutinį, dar nuo rudens išlikusį, moliūgą ir galvoju, gal visai jis tiktų prie jau minėtų ingredientų. Bandom :)

   Produktų kiekius nustatote patys, kokią daržovę labiau mėgstate, tokios didesnį kiekį ir imate:

šaldyti žalieji žirneliai;
kelios riekės moliūgo;
1 ar 2 morkos
grietinėlė (užtenka 13 proc.)
aliejus
sviestas
druska, pipirai.

   Įkaitiname aliejų ir sviestą (produktų imu vienodus kiekius), morkas supjaustome skritinėliais ir apkepiname, bet neiškepame. Į morkas sudedame kubeliais supjaustytą moliūgą ir kepame iki norimo traškumo, suberiame žaliuosius žirnelius. Viską pakepame dar kelias minutes. Padruskiname, papipiriname, supilame grietinėlę. Viską gerai išmaišome ir 3 min. patroškiname ant mažos ugnies. 

    Skanaus! Tai puikus garnyras prie žuvies ar vištienos patiekalų, tačiau man skanu ,,su be nieko". Jau kuri diena gaminu ir valgau, valgau, valgau :)

Glendy Vanderah Miškas ten sutinka žvaigždes

  Viršelis. Glendy Vanderah Miškas ten sutinka žvaigždes (Where the Forest Meets the Stars), leidykla balto, 2020 m., Vilnius, iš anglų kalbos vertė Helga Gavėnaitė, 384 p.

    Apie knygą. Netekusi mamos, išvarginta kovos su krūties vėžiu universiteto doktorantė Džoana Tyl sugrįžta baigti mokslo darbo apie paukščių lizdus kaimiškojoje Ilinojaus dalyje. Nuo aušros iki sutemų į tyrimą įnikusios vienišės kasdienybę vieną vakarą sujaukia prie namelio pasirodęs paslaptingas basas vaikas.

   Mergaitė prisistato Ursa ir atkakliai tvirtina esanti atsiųsta iš žvaigždžių, kad savo akimis išvystų penkis stebuklus. Džo nenoriai sutinka leisti Ursai pasilikti – kol sužinos apie ją daugiau.

Mėgindama atskleisti šio žavaus vaiko paslaptį, Džo sulaukia atsiskyrėlio kaimyno Geibrielio Nešo pagalbos. Tačiau kuo daugiau laiko jiedu praleidžia kartu, tuo daugiau klausimų jiems kyla. Kodėl mažametė ne tik skaito, bet ir supranta Šekspyrą? Ir kodėl jos akivaizdoje nuolat nutinka geri dalykai?

Tarp trijulės užsimezga neįtikėtinas ryšys, o Džo ir Geibas nustoja tikrinti tinklalapį, kuriame skelbiama apie dingusius vaikus...

    Mano nuomonė. Graži istorija kaip tik tinkanti Kalėdų stebuklo laukimo laikui – tuo metu ir skaičiau. Knyga, primenanti, kad pats didžiausias stebuklas yra žmonių meilė, atjauta ir pasitikėjimas, kurie išgydo didžiausias skriaudas, suteikia jėgų išgyventi sunkiausias minutes.

  Jei tikitės pasakos apie mergaitę iš žvaigždžių, tai knyga tikrai ne apie tai, greičiau atvirkščiai, apie labai žemiškus žmones, kurie savo begaline meile gali pakylėti iki žvaigždžių. Knyga tikrai nėra tobula ar nepakartojama, tačiau tokia, kuri užkliudo užslėptus jausmus ir priverčia patikėti gėrio pergale. Knyga, kurios taip reikia šiais susvetimėjimo laikais. 

Noah Gordon Gydytojas iš Saragosos

  Viršelis. Noah Gordon Gydytojas iš Saragosos (The Last Jew), leidykla Alma littera, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Rima Rutkūnaitė, 462 p.

  Apie knygą. 1492-ieji metai. Ispanijoje – pats inkvizicijos įkarštis. Po kelis amžius trukusių neramumų, paskatintų Katalikų bažnyčios, šalies žydams suduodamas paskutinis smūgis: pagal bažnyčios potvarkį, jie turi arba išsižadėti savo tikėjimo, arba palikti šalį. Nuo pat romėnų laikų buvę svarbia Ispanijos gyvenimo dalimi, daugelis žydų nori pasilikti ir priima sprendimą tapti katalikais. Likusiems prie savo religinių įsitikinimų laiko išvykti suteikiama nedaug ir nemažai jų žūva nespėję palikti Ispanijos.

  Tarp tokių yra ir 15-mečio Jonos Toledano brolis Meiras ir tėvas Helkijas – žinomas vietinis sidabrakalis. Jona savo akimis matė jų mirtį ir, gerbdamas giminės atminimą, prisiekia niekuomet neišsižadėti savojo tikėjimo. Bėgdamas nuo pragaištingo bažnyčios potvarkio, tačiau susiklosčiusių aplinkybių priverstas likti Ispanijoje, netekęs šeimos, namų ir visko, kas jam brangu, Jona leidžiasi į sunkią ir varginančią pabėgėlio kelionę per šalies platybes.

 Noah Gordon gimė 1926 m. JAV, Masačusetso valstijoje. Pirmąją knygą „Rabinas" išleido būdamas 39-erių. Rašytojas išgarsėjo parašęs romaną „Gydytojas. Avicenos mokinys", kuris daugelyje šalių tapo tikra sensacija. Autorius jau yra išleidęs devynis istorinius romanus, kurie pelnė ne vieną premiją ir yra vertinami viso pasaulio skaitytojų bei kritikų.

   Mano nuomonė. Puikiai parašytas istorinis romanas apie inkvizicijos persekiojamus Ispanijos žydus karalių Ferdinando ir Izabelės laikais. Keliaujant po Ispaniją ne kartą teko girdėti tokias istorijas ir lankytis buvusiuose žydų kvartaluose, kur išlikusios sinagogos mena tuos rūsčius laikus. Ypač daug žydų ištrėmimo iš Ispanijos, jų persekiojimo istorijos pėdsakų likę Tolede, Alkala de Henares, Sevilijoje ir kt. Žydų kvartaluose dar ir dabar stovi keliaaukščiai namai, kurie seniau priklausė žydų amatininkų šeimoms, su kelias išėjimais, kad užklupus inkvizicijai, šeima galėtų saugiai pabėgti. Tai gyvoji atmintis, išlikusi žmonių pasakojimuose kelis šimtmečius. Apie savo identiteto išlaikymą, apie savo tautos ir savo šeimos atmintį pasakoja ir ši Noah Gordon knyga. Taip, jos pagrindinis herojus yra jaunuolis, persekiojamas inkvizicijos ir klajojantis po šalį bei besimokantis gydytojo profesijos. Tačiau pagrindinis knygos leitmotyvas yra jaunuolio duotas pažadas tėvui bet kokiomis aplinkybėmis neišsižadėti savo šaknų, išlikti žydu, nors ir paskutiniu. Apie tai aiškiai kalba net knygos pavadinimas The Las Jew. Deja, pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą visiškai ignoruoja originalų pavadinimą ir iškreipia knygos esmę. 

       Apie žmogiškąją prigimtį, apie gobšumą ir neapykantą, apie meilę ir užuojautą, apie kerštą ir pareigą, apie savo kelio paiešką – štai apie ką ši man labai patikusi knyga. Būtinai rekomenduoju perskaityti.   

Min Jin Lee Pačinko

Viršelis. Min Jin Lee  Pačinko (Pachinko), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, 592 p.

Apie knygą. 1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

   Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

  „Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“ Barack Obama

    „Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“ Irish Times

   „Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“ New York Times Book Review.   

   Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.

  Mano nuomonė. Įtraukiantis pasakojimas apie taip mažai mums pažįstamą Korėją, apie jos žmones, o tiksliau, apie Japonijoje gyvenančius korėjiečius. Istorinių įvykių fone atskleidžiama vienos korėjiečių šeimos gyvenimo istorija, apimanti net kelias kartas. Šių žmonių gyvenimas, tai tarsi pačinko žaidimas: išriedės laimingas kamuoliukas, ar neišriedės? O laimingieji rieda labai retai. Ir nesvarbu, kiek pastangų ar darbo įdėjai siekdamas geresnio gyvenimo, jei laimingas kamuoliukas neišrieda – viskas veltui. Sunku patikėti, kad išsilavinęs, prestižinį universitetą baigęs, talentingas jaunas žmogus negali įsitvirtinti japonų bendruomenėje vien dėl to, kad jis korėjietis. Norėdamas pasiekti pasisekimo darbe, būti gerbiamas visuomenėje jis turi slėpti savo tapatybę, atsisakyti savo šaknų, savo identiteto. Šie žmonės atsidūrę nepavydėtinoje padėtyje: Japonijoje jie vis dar užsieniečiai, nors čia jau gyvena ketvirta karta, Pietų Korėjoje jie vadinami japonais, o Šiaurės Korėjoje jie išdavikai, pasmerkti mirčiai. 

   Knygoje istoriniai ir politiniai tautos išgyvenimo aspektai perteikiami per šeimos prizmę. Būtent tai ir patraukia skaitytoją. Moters vaidmuo šeimoje ir visuomenėje, tėvų ir vaikų santykiai, jų kaita per kelias kartas. ,,Kentėti – moters dalia" – nuolat kartoja knygos herojės ir to moko savo dukras. Kentėti ir būti nuolankia vyrui, sunkiai dirbti  ir išlaikyti šeimą, išleisti sūnus į mokslus, stengtis suteikti jiems šviesesnę ateitį. Tokia yra Sundža. Gyvenimo vėtyta ir mėtyta, tačiau išlaikiusi tradicines vertybes, per gyvenimą einanti iškėlusi galvą, nors tas gyvenimas ją ne kartą iki ausų murgdė į purvą.  

     Knyga gan stora, tačiau lengvai skaitoma, puikus vertimas, žodžiu, man patiko, todėl mielai rekomenduoju perskaityti ir jums.

Apelsinų ir aštrių paprikų aptepėlė

   Ponia Dusia Lan Kretchmer fb grupėje Kirvio koto turnyras paskelbė savo dar nepatentuotą padažo/aptepėlės receptą. Akys pamatė ir užsimaniau paragauti ir, kol šis puikus gaminys dar neturi oficialaus savininko, puolu gaminti.

Reikia:
3 apelsinų
1 citrinos

2 v. š. medaus

3 aštrios paprikos

4 skiltelės česnako

1/2 stiklinės aliejaus

1 a. š. 5% acto

ryšulėlio kalendrų (aš keičiau petražolėmis)

   Apelsinus gerai nuplauname su soda, perpjauname, išimame sėklas, puseles supjaustome į 4 dalis (jei nemėgstate karčiai – 2 apelsinus nulupkite,1 apelsiną palikite su žievele) ir dedame į puodą. Citriną nulupame, pašaliname baltą sluoksnį, supjaustome, išimame sėklas ir sumetame į puodą prie apelsinų. Sudedame medų ir verdame, kol vaisiai suminkštės. Masę atšaldome, supilame į plaktuvą (mikserį), ten pat sudedame aštrias paprikas (prieš dėdama išėmiau sėklytes), sumetame česnako skilteles, kalendras ar petražoles, supilame actą ir aliejų bei viską suplakame iki vientisos, kreminės konsistencijos, jei reikia – įberiame druskos. Viskas, tepame ant traškaus batono riekelės ir ragaujame! Arba patiekiame prie žuvies vyniotinio ar šaltos vištienos gabaliukų. Arba dovanojame draugams gurmanams. Tinka visur, nes labai skanu :) 

Šokoladinio biskvito ir žele tortas

     Šiuo receptu pasidalino ,,Skanaus maisto pasaulis" (Skanaus maisto pasaulis | Facebook). Ačiū, man pritiko. Pirmiausia akį patraukė nuotraukos, kurias žiūrint nevalingai seilė nutįso. Ir kaip tokio gėrio nepasigaminsi, tuo labiau, kad ir proga yra – mamos Genovaitės vardinės. 

  Pradžioje buvo biskvitas. Jam reikia: 

150 g miltų 

100 g sviesto

50 g kakavos

2 kiaušinių 

50 g juodojo šokolado 

200 g graikiško jogurto

100 g rudojo cukraus 

1 a. š. kepimo miltelių 

    Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir kakava. Kiaušinius išsukame su cukrumi ir maišydami supilame į miltų mišinį. Sviestą ir šokoladą ištirpiname ant garų vonelės ir taip pat supilame į miltus. Ten pat supilame ir graikišką jogurtą. Tešlą išsukame iki vientisos masės ir supilame į 20 cm dydžio formą bei pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie  40 min.

Kol kepa biskvitas, gaminame želė, kuriai reikia:

1 pakelio jūsų mėgstamos želė (aviečių, braškių, vyšnių ar kitų skonių)

350 ml vandens

300 g šviežių (arba šaldytų) mėgstamų uogų (naudojau šilauoges ir braškes)

  Želė paruošiama kaip nurodyta ant pakelio, kai pravėsta sumetame uogas ir paliekame stingti. Indas, kuriame stingsta želė, turi būti šiek tiek mažesnis nei biskvito forma. 

    Iškepusį biskvitą  ištraukiame iš orkaitės ir paliekame ataušti. 

Tuo metu gaminame torto pertepimą, kuriam reikia:

300 g kreminio sūrio (pvz. Philadelpia)

300 g 35 proc. grietinėlės 

100 g cukraus pudros

1citrinos sultys

    Grietinėlę išplakame iki purumo, pamažu plakant supilame cukrų, sudedame kambario temperatūros kreminį sūrį, išspaudžiame  citrinos sultis. Gauname vientisą purią masę.

    Atvėsusį biskvitą perpjauname pusiau. Vieną dalį dedame į torto dugną (jei biskvitas labai sausas, galima sudrėkinti pasaldintu vandeniu ar keliais lašais romo) ir aptepame storu kremo sluoksniu. Ant grietinėlės dedame sustingusį želė sluoksnį, ant želė užtepame storą kremo sluoksnį ir ant jo uždedame antrą biskvito pusę. Likusiu kremu aptepame biskvito viršų (jei dar liks kremo, vėliau galėsite aptepti ir torto šonus). 

    Tortą paliekame per naktį šaldytuve, kad susigertų kremas į biskvitą. Kitą dieną traukiame tortą iš šaldytuvo ir torto viršų puošiame gražiai, kaip mokame. Jei vakar liko kremo – juo aptepame šonus. Nepasakyčiau, kad esu labai gera tortų dekoratorė, tačiau torto negrožis atpirko tobulas skonis – tortukas buvo suvalgytas per vieną vakarą :)

Delia Owens Ten, kur gieda vėžiai

Viršelis. Delia Owens Ten, kur gieda vėžiai (Where the Crawdads Sing), 2020 m., leidykla Balto, iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, 416 psl.

Apie autorę. Laukinių Afrikos gyvūnų tyrinėtojos septyniasdešimtmetės Delios Owens literatūrinis debiutas „Ten, kur gieda vėžiai“ tapo 2019 m. knygų leidybos sensacija.Daugybę metų gamtos tyrimams paskyrusi zoologė, populiarių knygų apie Afrikos gyvūnus autorė, tikra savo profesijos įžymybė šiuo metu rašo dar vieną romaną, tad jos grožinių knygų gerbėjų ratas, tikėtina, ateityje tik plėsis. 

  Delia, kaip po Afrikoje praleistų ilgų metų, išleidus populiarias knygas apie laukinius gyvūnus šovė mintis išmėginti jėgas grožinės literatūros srityje?

  Dvidešimt treji metai diena iš dienos tyrinėjant ir stebint liūtus, rudąsias hienas, dramblius paskatino susimąstyti, kiek mūsų elgesys panašus į jų, taip pat – kiek jį nulemia genetika. Pavyzdžiui, kaip ir visi primatai, žmonės linkę gyventi bendruomenėmis, jų nariai glaudžiai susiję. Laukinės gamtos stebėjimas ir paskatino ją parašyti šį romaną.

 Apie knygą. Pelkių Dukra vadinama Kaja Klark atokaus Šiaurės Karolinos miestelio Barkli Kouvo gyventojams yra neįmenama paslaptis, ji niekinama ir laikoma atmata. Palikta motinos, vėliau – ir keturių brolių bei seserų, Kaja auga pelkių apsuptyje tik su tėvu, kuriam nėmaž nerūpi ir kuris netrukus dingsta. Apleista ir izoliuota Kaja išmoksta pragyventi iš to, ką siūlo gamta, toje derlingoje ją supančioje aplinkoje randa ir paguodą.

Tapusi paaugle Kaja susibičiuliauja su vietiniu vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo". Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja.

 Mano nuomonė. Pirmiausia akį patraukė knygos pavadinimas. Mano pragmatiškas protas sukilo  – ar vėžiai gieda? Kaip gieda? Antra, viršelis, nukeliantis kažkur į tolimą Afriką: raudonas dangus, vanduo, laivelis...Ir tik pradėjusi knygą sužinojau, kad pavadinimas, atitinka mūsų pasakymą: ,,Ten, kur vėžiai žiemoja", o viršelio vaizdas nukelia ne į Afriką, o į tolimąją Šiaurės Karolinos valstiją. Knygos veiksmas vysta 1969 m., o aprašomi įvykiai tokie neįtikėtini, lyg iš XIX a. glūdumos. Sunku patikėti, kad tokiu metu, tokioje valstybėje kaip JAV, moterys nebuvo įleidžiamos į kavinės vidų, joms buvo iškirstas specialus langas maistui pasiimti, kad juodaodžiai gyveno getuose, turėjo atskirtas vietas teismuose ir pan. Savo stilistika ir jausmu man ši knyga asocijuojasi su ,,Nežudyk strazdo giesmininko". Aišku, šioje knygoje pasakojama istorija yra visiškai kita. Mergaitė, dar vaikas, palikta motinos, vėliau brolių, seserų, atstumta visuomenės. Palikta vidury pelkių, tačiau išgyvenusi, išsilaižiusi žaizdas, atradusi jėgų atleisti bei nesusitaikyti su likimu, o siekti mokslo ir susikurti savęs vertą gyvenimą. Nuostabi istorija, kurioje ne paskutinį vaidmenį suvaidina atšiauri Šiaurės Karolinos gamta, suteikianti herojei užuovėją nuo žmonių beširdiškumo, kurioje galima išlieti jausmus, rasti paguodą ir draugą. Negaliu nepasakyti pagiriamojo žodžio vertėjai, kurios dėka puikiai perteikti to krašto žmonių kalbiniai niuansai paryškino tiek teigiamus, tiek neigiamus knygos herojų charakterius. Drąsiai galiu teigti, kad tai viena geriausių 2020 m. skaitytų knygų.

 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Samuel Bjørk Berniukas sniege

  

Viršelis. Samuel Bjørk “Berniukas sniege” (GUTTEN SOM ELSKET RÅDYR), leidykla  Alma littera, Vilnius, 2020 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 384 psl.

Apie autorių. Samuel Bjørk yra norvegų rašytojo, dramaturgo ir dainininko Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji rašytojo serijos knyga „Aš keliauju viena“, pasakoja policijos detektyvų Mios ir Munko istoriją. Rašytojas ne tik sulaukė kritikų pripažinimo, bet ir pelnė skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Jis net papuolė į pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Samuel Bjørk yra lyginamas su tokiais garsiais rašytojais, kaip Stieg Larsson ir Jo Nesbø. 

  Apie knygą. 1999-ųjų žiema. Pagyvenusiam vyrui sutemus keliaujant namo, priešais jį kelyje staiga išnyra gyvūno siluetas. Bandydamas išvengti susidūrimo, žmogus vos spėja sustabdyti automobilį. Tačiau tai, ką jis pamato, atima žadą. Geriau įsižiūrėjęs jis suvokia, jog tai ne žvėris, o mažas išsigandęs berniukas su elnio ragais, pritvirtintais prie galvos...

Po keturiolikos metų nuošaliame kalnų ežere randamas jaunos merginos kūnas. Visų keisčiausia, jog ji vis dar su balerinos kostiumu, puantais, susirišusi plaukus į kuodelį. Krante paliktas fotoaparatas ir lapai, išplėšti iš Astridos Lindgren knygos „Broliai Liūtaširdžiai". Kaip ir kodėl šokėja ten atsidūrė, jeigu nėra jokių grumtynių požymių? Per kitas savaites randami dar du kūnai. Kiekvieną kartą žudikas palieka po nedidelę užuominą.

Norėdami sugauti nusikaltėlį detektyvai Munkas ir Mia Kruger vis giliau klimpsta į jo sugalvotą katės ir pelės žaidimą. Žaidimą, kurio jie galbūt ir nelaimės. Jis verčia juos knaisiotis po savo praeitį, po užmirštus prisiminimus. Kaip sustabdyti žudiką ar numatyti jo veiksmus, jeigu jis aukas renkasi atsitiktine tvarka?

  Mano nuomonė. Tai trečioji  Samuel Bjørk knyga, kurioje pagrindiniai veikėjai yra Mia Kriuger ir detektyvas Munkas. Puikūs tyrėjai, savo darbo virtuozai, tačiau vieniši ir nelaimingi žmonės. Daugelyje skandinaviškų detektyvų žmogžudysčių skyriaus darbuotojai tradiciškai yra užsisklendę, nelaimingi, vieniši alkoholikai. Imu galvoti, kad tai būdinga skandinavams – tamsa ne tik už lango, bet ir sieloje. Nors...šioje knygoje jau atsiranda vilties, kad Mia išbris iš vienatvės ir liūdesio liūno. Labai  tikiuosi, jei dar bus šių detektyvų tęsinys, jų pagrindiniai veikėjai bus nors šiek tiek šviesesni. 

  Nepriklausomai nuo juodulių, tai labai neblogas detektyvas ir skaitytojui įspėti, kas žudikas, praktiškai neįmanoma, nes jis visame siužete minimas gal kartą ar du. Ir žmogžudysčių motyvas atrodo kiek pritemptas. Nors, ką aš žinau, sakoma, kol nesusiduri su tokiais dalykais, atrodo, kad taip būti negali.

  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Samuel Bjørk Pelėda medžioja naktį

  Viršelis. Samuel Bjørk “Pelėda medžioja naktį” (Uglen), leidykla Alma littera, Vilnius, 2019 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 432 psl.

 Apie autorių. Samuel Bjørk yra norvegų rašytojo, dramaturgo ir dainininko Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji rašytojo serijos knyga „Aš keliauju viena“, pasakoja policijos detektyvų Mios ir Munko istoriją. Rašytojas ne tik sulaukė kritikų pripažinimo, bet ir pelnė skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Jis net papuolė į pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Samuel Bjørk yra lyginamas su tokiais garsiais rašytojais, kaip Stieg Larsson ir Jo Nesbø. 

 Apie knygą. Miške, plunksnų pataluose tarp pentagramos forma sustatytų žvakių randama negyva paauglė, prieš tris mėnesius dingusi iš našlaičių namų. Detektyvė Mia Kriuger iš karto įtaria ritualinę žmogžudystę. Tačiau vis dar kamuojama minčių apie savižudybę ji vargiai gali susitelkti tyrimui. Dėl įkalčių trūkumo tyrimas nejuda iš vietos. Lyg iš niekur atsiradęs paslaptingasis kompiuterių genijus įneša dar daugiau sumaišties. Jo parodytame vaizdo įraše – prieš mirtį nufilmuota mergina, o šešėly išnyra mirties paukščio – pelėdos – siluetas...

    Ar pavyks detektyvei Miai Kriuger įveikti vidinius demonus ir susikaupti tyrimui? Kas ta paslaptinga figūra, matoma šešėlyje? Ar jie suspės viską išnarplioti, kol pelėda nepasirinko naujos aukos?

  Mano nuomonė. Dar vienas tamsus skandinaviškas detektyvas su psichologškai nestabilia tyrėja Mia Kriuger ir dar mažiau stabilios psichikos žudiku. Kas ką? Autoriaus fantazija skaitytoją nuneša į pačius tamsiausius žmogaus pasąmonės užkaborius, įsuka į žiauriausių fantazijų verpetus. Buvo tokių momentų, kad sakiau sau, nebenoriu daugiau tos juodumos, metu knygą į šalį, tačiau vis graužė žingeidumo kirminėlis – o kas toliau? Ir taip iki pabaigos...Knyga skandinaviško stiliaus detektyvų gerbėjams, prie kurių galiu priskirti ir save. 

   Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Ruth Ware Tamsioje, tamsioje girioje

Viršelis. Ruth Ware Tamsioje, tamsioje girioje (In the Dark, Dark Wood), 2017 m., leidykla Alma littera, iš anglų kalbos vertė Irena Kupčinskienė, 320 psl.

Apie autorę. Ruth Ware gimė 1977 m. Levese (Jungtinė Karalystė). Jos tikrasis vardas yra Ruth Warburton. Aukštąjį mokslą baigė Mančesterio universitete. Šiuo metu gyvena Londone, yra ištekėjusi, turi du vaikus. Ji yra dirbusi padavėja, anglų kalbos mokytoja, knygų leidėja. Knyga „Tamsioje tamsioje girioje" yra pirmasis autorės romanas. Istorija, papasakota knygoje, yra tik autorės išmonė, nes jos pačios mergvakaris buvo labai stilingas ir per jį niekas nebuvo nužudytas.

Apie knygą. Norai 26-eri, ji – sėkminga kriminalinių romanų rašytoja – netikėtai sulaukia kvietimo dalyvauti Klerės mergvakaryje įspūdingoje užmiesčio viloje. Draugės nesimatė dešimt metų ir Nora visai nenori prisiminti praeities. Bet Klerė buvo geriausia jos vaikystės draugė.

  Per mergvakarį Norai vis primenami skaudūs praeities įvykiai. Jos susierzinimą pakeičia siaubas, kai per spiritizmo seansą pasigirsta pranašystė apie nelaimę.

  Po keturiasdešimt aštuonių valandų Nora pabunda ligoninėje sutrenkta galva ir apimta didžiulio kaltės jausmo. Jai sunku prisiminti, kas įvyko praėjusį vakarą, tačiau ji turi tai padaryti, nes tragiški įvykiai vis nesibaigia.

Mano nuomonė. Mano galva, geras detektyvas turi visa galva įtraukti skaitytoją į įvykių sūkurį nuo pirmo puslapio ir nepaleisti iki paskutinio. Šioje istorijoje, deja, taip nėra, įtampa pasiekiama tik gerokai įpusėjus knygą , o pradžioje per daug aikčiojimų, per daug ašarojimų, per daug nukrypimų nuo esmės, todėl ne kiekvienas skaitytojas iki vidurio knygos iškentės, kad pajustų skaitymo malonumą. Atsižvelgiant, kad tai debiutinė autorės knyga, su nuolaida galima vertinti gerai, tačiau iki tobulo detektyvo dar toli šaukia.

Įvertinimas.  2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Fiona Davis Centrinė stotis

Viršelis. Fiona Davis Centrinė stotis (The Masterpiece), 2019 m., leidykla Tyto alba, iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis, 375 psl.

Apie autorę. Fiona Davis – amerikiečių rašytoja, bestseleriais tapusių romanų autorė, jos knygos išverstos į 12 kalbų. Ji geba ikoninių Niujorko pastatų istoriją paversti žmonių istorija.  Ji teigia, kad jai patinka kurti tokias istorijas, kurioje moterys aktyviai ir atkakliai kuria savo likimą. Jos kovoja už tiesą, o kartu ir pačios atranda save. Per savo karjerą Fiona Davis išbandė aktorės ir žurnalistės profesijas, tačiau galiausiai visą laiką skiria istorinių romanų kūrybai.

Apie knygą. Niujorko Centrinė stotis – tai ne šiaip sau pastatas, tai – architektūros ir dizaino šedevras. Tuo dabar įsitikinę daugelis niujorkiečių. Tačiau Klarai Darden ir Virginijai Klėj šis pastatas reiškė visai ką kita. Klarai tai buvo tramplinas į šlovę. 1928-aisiais ji dėstė iliustraciją Centrinės stoties meno mokykloje. Gabi ir ambicinga mergina siekia pripažinimo, tačiau įveikti išankstines nuomones, kad moterys nėra tokios talentingos, ir kad iliustracija yra žemesnės rūšies menas, labai nelengva. Bet Klara nepasiduoda, ir greitai įžūlumas ir pastangos ne tik iškelia ją į karjeros aukštumas, bet ir sujaukia širdį. Ji blaškosi tarp turtingo poeto, galinčio užtikrinti jai ateitį, ir talentingo, tačiau atžaraus beturčio tapytojo. Tačiau greitai visos bohemos meilės rūpesčius ir svaiginančią karjerą sugriaus didžioji depresija. Ir Klara nė nenutuokia, ką ji jai atneš...

 1974-aisiais Centrinė stotis suvargusi ir apleista – beveik kaip Virginija Klėj. Čia ilgiau užsibūti nesaugu. Tačiau Virginijai stotis – paskutinis prieglobstis. Neseniai išsiskyrusi, ji turi išlaikyti paauglę dukrą, taigi darbas stoties informacijos kioske jai tikras išsigelbėjimas. Beklaidžiodama po stotį, ji aptinka apleistą meno mokyklą, o joje – akvarelę, kuri įsuka Virginiją į praeities verpetus. Kam priklauso šis kūrinys? Virginija vis giliau grimzta į prieškario bohemos gyvenimo labirintus, net neįtardama, kad šis radinys pakeis jos pačios gyvenimą visiems laikams.

 Mano nuomonė. Pirmiausia mano dėmesį patraukė viršelis, nukeliantis į XX a. 3-4 dešimtmetį. Tai tas laikotarpis, kuris mane ypač intriguoja, vilioja, domina. Todėl stačia galva puoliau į knygą. Deja, nusivyliau. Ta romano dalis, kur veiksmas vyksta XX a. pradžioje kiek įdomesnė, tačiau paveikslo paieškos šiandienos Niujorke visiškai neįdomios, tokia banalybių banalybė. Skaityti galima, jei neturite geresnių užsiėmimų ar geresnių knygų. 

    Įvertinimas: 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Undinė Radzevičiūtė Kraujas mėlynas

 Viršelis. Undinė Radzevičiūtė Kraujas mėlynas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m., 360 psl.
 Apie autorę. Undinė Radzevičiūtė (g. 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje) – Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. U. Radzevičiūtės kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas.
  Apie knygą. Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai tos dalelės šeimos kraują veikia kelis šimtmečius iš eilės, kraujas tampa lyg užnuodytas. Ir tie nuodai sukelia žmogaus ambicijas. Dažnai tai nepavojinga, bet jei susiklosto palankios aplinkybės ambicijoms didėti, galima pasiekti ribą, kai jos ima naikinti viską aplinkui. Net patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, o ypač tuos, kurie su juo, į mirtį.
   Naujas Undinės Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos sąjungos literatūros premijos laureatės, romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tris varnas sidabriniame skyde vaizduojančiu herbu pasipuošusios giminės istorija – lyg prakeiksmas. Pasauly, kuriame racionalus protas per akimirką gali virsti visiška beprotybe, įmanoma viskas.
   Viduramžiais žmonės smarkiai skyrėsi nuo mūsų: emocijų aštrumu, vidiniu ir išoriniu dramatizmu, ypatingu krikščionišku kaltės jausmu, didžiulėmis abejonėmis, blaškymusi tarp tikėjimo ir netikėjimo, hiperbolizuotu įvykio vertinimu ir akimirksnio šuoliu nuo racionalaus mąstymo į emocinę beprotybę. Tai buvo pasaulis, kurio gyventojus dažnai apsėsdavo velnias, o atskyrimas nuo bažnyčios buvo viena didžiausių bausmių. Romane Europos viduramžiai jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai; kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir labai greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas iš jo prosenelių buvo Livonijos Ordino Magistras, tad Berngardas von der Borchas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps Magistru. Jis išrenkamas Livonijos Ordino Maršalu. Iki Magistro tik vienas žingsnis, bet jis nebegali laukti ir netgi netiki, kad sulauks tos galimybės, todėl nusprendžia padaryti tai, ko Livonijos Ordinas dar nematė: nuversti esamą Magistrą. Tik tam reikia įtikinamos priežasties. O priežastis yra. Nes dabartinis Magistras von Hersė labai neryžtingas, nekovoja su Ryga.
   Mano nuomonė. Pirmas įspūdis buvo toks – pala, pala, ką aš čia skaitau? Romaną ar istorinių įvykių suvestinę? Sakiniai trumpi, kapoti. Taip pateikiami faktai, o ne romanas rašomas – piktinausi, tačiau skaičiau toliau. Pamažu prisijaukinau tokį rašymo stilių ir kuo toliau, tuo smagiau buvo skaityti. Istorinė medžiaga labai įdomi, o tai, kad šią vasarą teko keliauti po Latviją ir Estiją bei pabuvoti knygoje minimose vietovėse, skaitymo džiaugsmą dar padvigubino.
   Perskaičiusi šią knygą, susidomėjau, ar visos Undinės Radzevičiūtės knygos parašytos tokia maniera. Būtinai reiks perskaityti meilės romaną (jei tokį parašė), nes nelabai įsivaizduoju tokiais trumpais, kapotais sakiniais aprašytų meilės scenų. Nors, tiesa sakant, neįsivaizdavau ir taip parašyto istorinio romano. O perskaičiau ir patiko, labai patiko. Man tai buvo šių metų atradimas.
   Daug kas lygina šią knygą su K. Sabaliauskaitės ,,Silva Rerum". Aš nelyginčiau. Nors abiejose knygose pasakojami praeities dalykai, jos labai skirtingos, kiekviena savaip žavi. Taip ,,Silva Rerum" daugiau žodžio grožio turi, ši yra ,,kietesnė", ,,tvirtai sukalta". Yra ir daugiau rašytojų, rašančių istorinius romanus ir nereikia jų lyginti, o skaityti ir mėgautis.
Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Guillaume Musso Slaptas rašytojų gyvenimas

 Citata. ,,Gyvenimas yra pernelyg sudėtingas , kad jį būtų galima išspręsti kaip lygtį r įsprausti knygos rėmus." 78 psl.

  Viršelis. Guillaume Musso Slaptas rašytojų gyvenimas (La vie secrete des ecrivains), 2020 m., leidykla Baltos lankos, iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė.

Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  gimė 1974 m. Antibes. Literatūra susižavėjo dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

  Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Et après...“ (2004 m.). Ši sulaukė neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

   Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 41 kalbą. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

    Apie knygą. 1999 metais, būdamas vos trisdešimt penkerių, kultinis trijų romanų autorius Natanas Favlesas lyg iš giedro dangaus praneša baigiąs karjerą ir pasitraukiąs į laukine gamta bei uždara bendruomene garsėjančią Bomono salą Viduržemio jūroje.

   Prabėgo beveik dvidešimt metų. Favleso populiarumas nė kiek neišblėsęs. Suviliota garsaus rašytojo paslapčių, į Bomoną atvyksta žavinga šveicarė žurnalistė Matilda Monei. Tačiau kartu su jos pasirodymu saloje pradeda dėtis keisti dalykai. Pirma dingsta Favleso numylėtas šuo, o vėliau viename iš paplūdimių randamas kraupiai sudarkytas moters lavonas. Ir įtampa saloje po truputį ima kaisti.

    Mano nuomonė. Dar viena nestokojančio fantazijos autoriaus knyga. Skaičiau beveik visas į lietuvių kalbą išverstas jo knygas ir kiekviena nustebindavo visiškai skirtingu, tačiau ne mažiau intriguojančiu, siužetu. Todėl visiškai natūralu, kad paėmusi naująją Musso knygą į rankas nebegalėjau jos paleisti, kol užverčiau paskutinį puslapį. Likau nesupratusi, ar realybėje yra  toks rašytojas Natanas Favlesas, ar yra tokia graži Bomono sala Prancūzijos pakrantėje? Nors knygos pabaigoje paaiškinta kas tikra, o kas išgalvota, niekaip negalėjau susilaikyti nepanaršiusi internate. O gal? :) Intriga, veiksmas, nenuspėjams siužetas - visko čia pakanka. Ko tikėjausi, tą ir gavau, net su kaupu! Puikus pramoginis romanas, skirtas smagiam savaitgalio vakarui.

 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Sondra Rankelienė Enigma Orbi

 Viršelis. Sondra Rankelienė Enigma Orbi, leidykla Obuolys, 2020 m., 528 psl.

 Apie autorę. Sondra Rankelienė - senovinių knygų ekspertė. Jau 25 metus  dirba VU bibliotekoje, Retų spaudinių skyriuje, t. y., - su  senomis XV-XIX a. knygomis. Ji yra parengusi daugybę  senųjų knygų parodų, pasakoja apie jas lankytojams. Autorė dalyvauja  konferencijose, rašo straipsnius apie  senųjų knygų įdomybes, jų savininkus, 2016 m. kartu su kolege  to paties pavadinimo parodos pagrindu  parengė mokslo populiarinimo knygą ,,Bibliotecha curiosa". Romnas ,,Enigma Orbi" – pirmasis grožinis jos kūrinys.

 Apie knygą. Viena beprotiška savaitė – kai draugai tampa priešais, kai mirtis tyko net tarp senovinių foliantų, kai niekuo negali pasitikėti ir tikrai nežinai, ko ieškai, bet tikiesi atrasti… Kai atsiveria ne tik šimtmečiais saugotos paslaptys, bet ir durys naujiems jausmams…

  Prasidėjusi XVI amžiuje nuo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iš Jeruzalės pargabentos paslaptingos knygos istorija persikelia į mūsų dienas. Žmonių, siekiančių bet kokia kaina užvaldyti senovinį leidinį, ratas išsiplečia nuo Italijos iki Lietuvos.

   Kokias paslaptis slepia neįkainojama knyga?

   Ką užšifravo ir savo ranka užrašė jos puslapiuose didysis Lietuvos keliautojas ir „Kelionės į Jeruzalę“ autorius?

   Išmoningai supinti realūs faktai ir fantazija neleis atsitraukti nuo knygos, o gal privers užsukti į Vilniaus universiteto biblioteką ir pasklaidyti senuosius spaudinius…

    Mano nuomonė. Paskaičiusi knygos pristatymą tikėjausi gerokai daugiau. Tikėjausi stipraus istoriniais faktais pagražinto trilerio. Deja, nei kvapą gniaužiančio siužeto, nei istorijos paslapčių neradau. Matyti didelės autorės pastangos susukti detektyvinį siužetą, dirbtinai suregzti trilerį su šaudymais-gaudymais, įsilaužimais, itališka aistra ir  tyra lietuviška meile. Knygos siužetas iš esmės visai įdomus būtų – senovinių rankraščių, Radvilos Našlaitėlio atvežtų iš Italijos, paieška Vilniaus universitete – tačiau knygos išpildymas kažkoks vangus, veiksmo lyg ir daug, o skaityti nuobodu, kaip sakoma ,,nėra razinkos". Toks keistas paradoksas gaunasi. Neseniai skaičiau G. Muso knygą ,,Slaptas rašytojų gyvenimas" , tai ten toks sakinukas apie rašymą pasitaikė: ,,Svarbiausia yra energija, kuri maitina tavo istoriją" (106 p.). Tai va, šioje knygoje tos energijos, bent jau aš, nepajutau.

    Įvertinimas: 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Jane Gardam Meilužis

  Viršelis. Jane Gardam Meilužis (Last Friends), leidykla Tyto alba, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, 40 psl. 

  Apie autorę. Jane Gardam – britų rašytoja, daugelio svarbiausių literatūros premijų (tarp jų – dukart Whitbread premija, buvo nominuota Booker premijai) laureatė. 1999 m. apdovanota „Heywood Hill" premija už didžiulius nuopelnus literatūrai, 2009 m. jai įteiktas Britanijos imperijos ordinas. Ji – trylikos knygų vaikams ir devynių romanų autorė, pasaulyje labiausiai išgarsėjo trilogija apie Britanijos imperijos saulėlydį. Įspūdingą istoriją autorė papasakojo per vienos šeimos prizmę. 2015 metais pirmąjį Jane Gardam trilogijos romaną „Vyras be trūkumų" BBC įtraukė į 100 geriausių britų romanų sąrašą. „Meilužis“ – trečioji šios istorijos dalis.

  Apie knygą. Advokatas Terensas Veniringas, pikčiausias Federso priešas ir viso gyvenimo varžovas. Ir drauge – žmogus, kurį visą gyvenimą mylėjo Betė Feders, nors apie tai niekuomet nebuvo kalbama garsiai. Kas buvo Veniringas? Paslaptingas advokatas, toks pat gabus kaip Federsas, stropiai saugantis savo praeitį. Kokia tikroji jo pavardė? Kas jame taip sužavėjo Betę? Kokia buvo visą gyvenimą trukusios neapykantos priežastis? Neapykanta, skatinusi du teisininkus varžytis visą gyvenimą dėl sandorių, dėl karjeros ir – tyliai – dėl meilės, lydėjusios juos visą laiką, kol nepaaiškėjo, kad ji nejučia virto draugyste, apie kurią pasakojama žvelgiant iš senatvės perspektyvos.

  Ironiškas, šmaikštus, sėkmės lydimas, gražiausią Honkongo moterį vedęs ir vieną lemtingą naktį Betės meilužiu buvęs Terensas Veniringas – dar vienas nepamirštamas Jane Gardam portretų galerijos charakteris. Britų imperijos pabaiga ir šių trijų žmonių fatališkos meilės, tokios pat neapykantos ir ilgesnės už gyvenimą draugystės istorija susipina vienoje

  Mano nuomonė. Paskutiniojoje trilogijos knygoje istorija pasakojama iš Veniringo – aršiausio Federso priešo – pozicijų. Kaip ir kitose knygose, taip ir šioje, su pašaipia šypsenėle lūpose stebime Veniringo kovą (?) su Federsu dėl dominavimo profesinėje srityje, dėl meilės. Jau skaitant trečią knygą, kyla mintis, o koks būtų herojų gyvenimas, jei jie nebūtų susitikę? Susigalvotų sau kitus priešus? Turbūt, nes pagrindinis jų gyvenimo varikliukas ir buvo konkurencija. Man pasirodė, kad trečioji knyga silpniausia, lyg ir viskas jau buvo pasakyta ankstesnėse, tad ką nauja bepridursi?

  Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Užkandėlė su avokado kremu

Reikės:

1 prinokusio avokado;

1 a. š. krienų;

1/3 laimo;

100 g rūkytos arba sūdytos lašišos;

3-4 duonos arba batono riekelių,

druskos.

  Avokadą ištriname su krienais iki vientisos masės, įberiame šiek tiek druskos ir išspaudžiame laimo sulčių. Batono riekelę paskrudiname (jei tepate ant duonos, skrudinti nereikia), perpjauname į tris dalis ir ant kiekvienos uždedame kremo bei lašišos. Viskas! Tiesa, vietoj lašišos ant kremo galima uždėti gabalėlį silkutės, bus taip pat labai skanu. Idėja kilo iš FB grupės ,,Kirvio koto turnyras" narės Linos Vasiliauskienės įrašo.

Karbonadas iš žiedinio kopūsto

  

   Adventas. Daviau sau žodį visą advento laiką nevalgyti mėsos, todėl dabar tenka karbonadą iš kopūsto kepti :) Ir, patikėkite, labai skanu.

Reikės;

    Žiedinio kopūsto;

    250 g pievagrybių;

    1 svogūno;

    100 g tarkuoto fermentinio sūrio;

    2 kiaušinių;

    džiūvėsėlių;

    druskos, pipirų, aliejaus.

Gaminame.

  Pirmiausia dideliame puode užkaičiame pasūdytą vandenį ir apverdame kopūsto galvą. Verdame maždaug 10 min., tuomet ištraukiame iš puodo ir paliekame atšalti. Tuo metu nuvalome ir supjaustome pievagrybius, susmulkiname svogūną ir viską pakepame šlakelyje aliejaus. 

   Atšalusią kopūsto galvą supjaustome vertikaliai, maždaug piršto storio gabalais. Gauname 4-5 karbonadus :) Išplakame kiaušinį, jame pamirkome kopūsto karbonadą, tada apvoliojame džiūvėsėliuose ir apkepame įkaitintame aliejuje. 

  Apkeptus karbonadus sudedame į skardą, ant kiekvieno uždedame  pievagrybių ir užberiame sūrio. Pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 30 min. 

      

  

Kepti varėkėčiai

   Sakoma, kokius pusryčius suvalgysi, tokia ir diena bus, arba pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui. Taip ir padariau: šeštadienio pusryčiams kepiau sočius varškėčius, kad būtume stiprūs ir energingi visą dieną. 

Reikia:

250 g varškės,
1 kiaušinis,
3 v. š. miltų (aš dėjau viso grūdo miltus),
2 v. š. cukraus,
žiupsnelis druskos,

aliejaus kepti,
1 v. š. miltų  varškėčiams formuoti.

  Varškę su cukrumi ištriname iki vientisos masės, įberiame druskos, įmušame kiaušinį ir gerai išmaišome. Toliau maišydami šaukštas po šaukšto suberiame miltus. Gauname tirštos konsistencijos tešlą. 

  Miltuotomis rankomis imame gabalėlį tešlos, formuojame rutulį, kurį vėliau suplojame. Iš nurodyto kiekio produktų gauname 6-8 varškėčius (priklauso, kokio dydžio darysite :). Varškėčius dedame į keptuvę su karštu aliejumi ir kepame iš abiejų pusių ant vidutinio karštumo ugnies 3-4 min kiekvieną pusę. Valgome pasigardinę uogiene, grietine arba, kaip vaikystėje, pasibarstę cukrumi, žodžiu, kaip kam skaniau. Gražios dienos!

Jūros gėrybių sriuba

   Kai jau kuri savaitė tęsiasi karantinas ir niekur negaliu pajudėti, išvažiuoti, aplankyti svečių šalių, tai lendu į internetą ir ieškau maisto gaminimo idėjų, kurios nuneštų į egzotinius kraštus. Šiandien gaminau jūros gėrybių sriubą: ir šildanti, ir primenanti viliojantį Tailandą.

Reikia:
300-500 g lašišos filė,
6-8 krevetės,
1 svogūnas,
4 česnako skiltelės,
1 a. š. šviežiai tarkuoto imbiero,
1 a. š. raudonojo kario pastos,
1,5 kubelio daržovių sultinio,

sauja ryžių makaronų;
250 g kokoso pieno (18 proc.),
žiupsnelis druskos,
aliejaus kepti,
1,5 l. vandens,
laimo.

  

   Užkaičiame vandenį į kurį įmetame sultinio kubelį. Kol vandenukas burbuliuoja, susmulkiname svogūną ir česnaką. Apkepiname. Baigiant kepti sudedame sutarkuotą imbierą ir raudonojo kario pastą. Viską gerai išmaišome ir pakepiname dar minutėlę. Į verdantį vandenį sudedame dideliais gabalais supjaustytą lašišos filė, sumetame krevetes (bei kitas jūros gėrybes, jei mėgstate), suverčiame keptuvės turinį ir verdame kokias 10 minučių (kol išvirs lašiša), tada sudedame makaronus ir verdame dar 5-7 minutes, supilame kokoso pieną, įberiame druskos, jei reikia. Laukiame kol užvirs ir nukeliame nuo viryklės. Pilame garuojančią sriubytę į lėkštes, išspaudžiame laimo sulčių ir skanaujame.