Jo Nesbø Šarvuota širdis

 Vienas sakinys. ,,... skausmas ir mirtis nėra blogiausia, kas gali ištikti žmogų. Blogiausia yra pažeminimas.'' (445 p.)

,,Net keista, kaip lengva apgauti tuos, kurie nori būti apgauti." (538 p.)
Žanras. Detektyvas

Viršelis.Jo Nesbø  ,,Šarvuota širdis" (orig. Panserhjerte), leidykla ,,Baltos lankos", 2014 m., iš  anglų kalbos vertė Irma Milevičiūtė (The Leopard), 616 puslapių.

Apie autorių.  Jo Nesbø  – tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido jau devynias knygas, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.

   Nesbø gimė (1960.03.29) ir gyvena Osle,  jis baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmają knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui.
Interviu su Jo Nesbo galima pasiskaityti http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-19-jo-nesb-net-neramu-kaip-man-viskas-sekasi/110392 .

Apie knygą. Osle vėl neramu. Vėl siautėja paslaptingas žudikas. Pirmosios jo aukos - dvi jaunos moterys. Abi randamos su dvidešimt keturiomis keistomis durtinėmis žaizdomis, abi prigėrė savo pačių kraujyje. Nusikaltimo vietose - jokių įkalčių. Policija aklagatvyje, o žiniasklaida šurmuliuoja vis garsiau. Vienintelis galintis padėti žmogus - Haris Hūlė - pradingo ir nenori būti surastas. Tik išgirdęs žinią apie tėvo ligą grįžta į Oslą, tačiau neturi ūpo kištis į bylos tyrimą. Vis dėlto iš profesinės pareigos ir žmogiškumo pasiryžta žūtbūt surasti žudiką. Netrukus Hūlė supranta susidūręs su psichopatu .

Mano nuomonė. Ketvirtoji mano skaityta Jo Nesbø knyga, kuri šiek tiek nuvylė. Nedaug, šiek tiek... Jei su Jo Nesbø kūryba būčiau susipažinusi per šią knygą, sakyčiau, geras detektyvas, tačiau nelabai išsiskiriantis iš kitų skandinavų detektyvų autorių. Taip, Haris Hūlė puikus tyrėjas su savo juodom mintim, nenusisekusiu gyvenimu, svaigalais ar narkotikais, vidiniais išgyvenimais ir demonais... Tačiau tokių yra ne vienas šiandienos detektyvinėje literatūroje. Gaila, bet šioje knygoje nebuvo to, kas mane patraukė kitose - įtemptos priešistorės, kartais labiau inrtiguojančios nei pagrindinis siužetas,  kuri tampa nusikaltimo priežastimi (,,Raudongurklė" ar ,,Gelbėtojas"). Šioje knygoje nusikaltimo motyvas kažkos nerealus, pritemptas.  O nepamatuoto smurto, žmogžudysčių kiek per daug...

  ,,Šarvuota širdis" tai atskira detektyvinė istorija, tačiau knygoje dažnai prisimenama Sniego senio byla, o ir pats Sniego senis šiame romane tampa ,,konsultantu". Supratau, kad prieš skaitant šią knygą, reikėjo perskaityti ,,Sniego senis"

Įvertinimas. 4/5

Laisvė Radzevičienė, Vytaras Radzevičius Arvydas Sabonis. 11 skyrių iš didžiausio lietuvio gyvenimo

 Vienas sakinys. ,,Vyrai, aš jūsų maldauju, jeigu norite, galiu atsiklaupęs prašyti - sukąskim dantis, iškentėkim tas dešimt minučių. Numirkim aikštelėj, bet padarykim viską, ką galime. Jeigu nepadarysim, ne tik Lietuva, bet ir patys sau niekada neatleisime. Dar dešimt minučių, ir viskas!" (225 p.)

Žanras. Publicistika.
Autoriai. Tai pirmoji  žurnalistų Laisvės ir Vytaro Radzevičių drauge parašyta knyga. 2009 m. Laisvė jau yra išleidusi biografinę knygą apie  Arūną Valinską ,,Akiplėša, arba Tas ir Kitas Arūnas Valinskas", o Vytaras  skaitytojus neseniai nudžiugino kulinarine knyga ,,Pasaulio puodai".  Vytaras yra vilnietis, Laisvė - nuo Kėdainių. Pora augina 2 vaikus: dukrą Augustę Mariją ir sūnų Vincentą.

Viršelis. Laisvė Radzevičienė, Vytaras Radzevičius   ,,Arvydas Sabonis. 11 skyrių iš didžiausio lietuvio gyvenimo.", leidykla ,,Obuolys, 2015 m., 267 p.

Siužetas. Arvydas Sabonis, arba tiesiog „Sabas“ – Lietuvos krepšinio legenda, aukščiausias ir turbūt pasaulyje žinomiausias lietuvis, už kurį didesnė yra tik jo meilė krepšiniui. 2014 metais Arvydas Sabonis šventė savo penkiasdešimtmetį. Šis jubiliejus tapo puikia proga pažvelgti į jo legendomis apipintą gyvenimą ir sužinoti visą tiesą iš pirmų lūpų. Žurnalistai Laisvė ir Vytaras Radzevičiai į 11 knygos skyrių sudėjo pačias įdomiausias Arvydo Sabonio istorijas. Kodėl Arvydas vaikystėje mėtė pro langą lėkštes, kokioje netikėtoje vietoje paliko Ingridai sužadėtuvių žiedą, kaip auklėjo savo vaikus, kodėl nemėgsta žurnalistų, kaip išvengė Maskvos „CSKA“ komandos ir ką prieš daugelį metų Minske jam išpranašavo papūga? Nors Sabo gyvenimas primena pasaką – svajonių karjera, mylinti šeima, visuomenės dėmesys – nebuvo išvengta ir juodų periodų. Traumos, galėjusios nutraukti karjerą, išdavę draugai, politinės intrigos... Tad už savo laimę reikėjo pakovoti. Šioje atviroje biografijoje Arvydas Sabonis, jo šeima, draugai ir varžovai atskleidžia ilgą laiką saugotas istorijas, kurias papildo išskirtinės nuotraukos.
Mano nuomonė. Puiki knyga pavartymui, su daugybe nuotraukų ir nedaug teksto. Viskas gražiai sudėliota, gražiai apipavidalinta - malonu paimti į rankas. Gera dovana krepšinio fanams.

Įvertinimas. 5/5 (vertinu vizualinę forma, ne tekstą).

Lisa Genova Ta pati Alisa

Žanras. Romanas (psichologinis?, sunku įsprausti į žanro rėmus).

Viršelis. Lisa Genova. Ta pati Alisa (Still Alice)  Iš angklų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, 2014 m., Alma littera, 280 p.

Apie autorių. Neurologijos mokslų daktarė, Amerikos nacionalinės Alcheimerio asociacijos svetainės tinklaraštininkė, rašytoja Lisa Genova gimė 1970 m. lapkričio 22 d. Jungtinėse Amerikos valstijose.

   Rašytoja mokėsi prestižiniame privačiame Beitso koledže Luistone, Meino valstija. Ten ji įgijo biopsichologijos mokslų bakalauro laipsnį. Mokslus ji baigė raudonu diplomu, aukščiausiais balais iš visų disciplinų. Kaip geriausiai koledžo studentei mokslų baigimo proga jai buvo patikėta sakyti baigiamąją kalbą. 1998 m. Lisa Genova baigė garsųjį Harvardo universitetą ir tapo neurologijos specialybės filosofijos mokslų daktare. Rašytoja užsiiminėjo ir moksline veikla. Ji vykdė neurologinius tyrimus Masačusetso bendrojoje ligoninėje, Jeilio medicinos mokykloje, McLeano ligoninėje ir Nacionaliniame sveikatos tyrimų institute,  dėstė neuroanatomijos kursą Harvardo medicinos mokyklos studentams.  2000 m. Lisa Genova ištekėjo ir susilaukė dukters. 2004 m. išsiskyrė ir nuo tada visą laiką skiria vien rašymui. Dabartiniu metu rašytoja susituokusi su dokumentinių filmų kūrėju ir fotografu Christopheriu Seufertu. Pora gyvena Menkių kyšulyje  ir augina du vaikus.

   Lisos Genovos romanas „Ta pati Alisa“/„Still Alice“ buvo parašytas 2007-taisiais metais ir išleistas pačios autorės lėšomis, nes leidyklos paieškos ir leidimo darbai galėjo trukti metų metus. O laukti rašytoja nenorėjo.  Knygą ji rašė „Starbucks“ kavinėje kiekvieną dieną, kol jos šešiametė dukra būdavo mokykloje. Tik ten ji galėdavo susikaupti ir niekieno netrukdoma atsiduoti kūrybai. Rašytoja su šypsena prisimena tuos laikus, kuomet ji pati pardavinėjo savo knygas tiesiai iš visureigio bagažinės. 2009 m. įvyko esminis lūžis jos kūrybinėje karjeroje. Leidykla „Simon & Schuster“ susidomėjo jos romanu ir sausio mėnesį jį išleido. Skaitytojai įvertino autorės triūsą ir knyga tapo itin skaitoma ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Ji buvo išversta į 20 kalbų, o jos leidybines teises įsigijo net 30 šalių..

   2011 m. pasirodė antrasis Lisos Genovos romanas „Užmiršta kairė“/„Left neglected“. Tai istorija apie ketvirtą dešimtį įpusėjusią, be paliovos triūsiančią ir labai užsiėmusią moterį. Patyrusi galvos traumą ji visiškai nebesidomi jokia iš kairės pusės ateinančia informacija ir nesugeba jos suvokti. Kairioji pasaulio pusė išnyko. Ją ištiko vienos pusės neigimas. Moteris gyvena keistą pusinį gyvenimą: maistą valgo tik iš dešinės lėkštės pusės, skaito tik dešinį puslapį ir laisvai gali užmiršti, kad turi kairę ranką ir plaštaką.  Sveikdama ji siekia atgauti ne tik kairės pusės suvokimą, bet ir gyvenimą, kokio visada norėjo.

   2012 m. rugsėjį išleistas kol kas paskutinis autorės romanas „Mylėti Entonį“/„Love Anthony“, kuriame pasakojama autizmu sergančio berniuko Entonio bei dviejų jį globojančių moterų gyvenimo istorija.

    Pasirodžius romanui „Ta pati Alisa“ rašytoja buvo dažnai kviečiama skaityti paskaitų apie Alzheimerio ligą, tad ilgainiui ji tapo profesionalia pranešėja, kalbančia apie šią ligą. Ji dalyvavo ir CNN televizijos laidoje „Daktaras Ozas“ (Dr. Oz)  bei „Dianos Rehm šou“ (Diane Rehm Show). Taipogi ji pasirodė ir dokumentiniame filme „Neišnyk“/„To not fade away“ bei Emmy prizu apdovanotame jo tęsinyje „Not fade away“ (2009), pasakojančiame apie 45-erių metų moterį Marie Vitale, kuriai buvo diagnozuota Alzheimerio liga.

   

Apie knygą. Įsivaizduokite, visi jūsų prisiminimai – geri ir blogi, skausmingi ir įkvepiantys – pamažu ima trintis iš atminties, o jūs nieko negalite padaryti, kad juos išsaugotumėte...

Alisa Hauland džiaugiasi savo gyvenimu, kurį taip uoliai kūrė: padarė stulbinančią mokslininkės karjerą, užaugino tris vaikus, puikiai sutaria su vyru, turi gražius namus. Tačiau artėjant penkiasdešimtmečiui staiga vis dažniau pasijunta išsiblaškiusi ir užmarši. Iš pradžių ji viską suverčia nuovargiui ir stresui. Tačiau, netikėtai pasiklydusi iki smulkmenų pažįstamame savo namų kvartale, nutaria kreiptis į gydytojus ir išgirsta baisią diagnozę – jai Alzheimerio ligos pradžia. Ligai pamažu trinant atmintį ir įgūdžius, atimant darbą ir savastį, moteris bus priversta iš naujo dėlioti byrantį pasaulį, įvertinti santykius su vyru ir vaikais, išmokti gyventi šia akimirka ir atrasti, kad ji – kai kas daugiau, nei tai, ką prisimena... Išsami ir graži recenzija čia

 Mano nuomonė. Knyga kuri mane sujaudino, privertė susimąstyti, apsižvalgyti aplinkui. Knyga, kuri nebūdama literatūros šedevru, emocijomis pranoko daugelį pastaruoju metu skaitytų knygų. Joje įtaigiau nei daugelyje mokslinių straipsnių atskleidžiamas Alzheimerio ligos paliesto žmogaus gyvenimas: nuo žinios ir suvokimo, kad sergi  iki visiško savasties praradimo. Įspūdį stiprina ir tai, kad knygos herojė nėra eilinė moteris, tai dėstytoja, mokslininkė, lektorė, nuolat dirbanti protinį darbą asmenybė. Deja, joks išsilavinimas ar nuolatinė proto mankšta (kaip daugelis mano) neapsaugo nuo šios ligos. Autorė knygoje detaliai aprašo testus, kuriuos naudoja gydytojai, nustatydami šios ligos simptomus, nurodo konkrečius vaistus ir pan, todėl skaitant susidaro įspūdis, kad skaitai mokslinio darbo apie konkretų ligos atvejį interpretaciją,  įvilktą į literatūrinę formą. O tai dar pagilina įspūdį, neleidžia atitrūkti nuo realybės. Skaitant šią knygą galvoje nuolat sukosi mintis, ar man artimi žmonės, ar aš pati nenešioju to geno, kuris nulems šios ligos atsiradimą? Ne vieną kartą drauge su Alisa atlikau testus. Buvo, kad prabudusi naktį galvojau, ar galiu suskaičiuoti nuo 12 atgal ir pan. Tokio realaus knygos poveikio dar nesu patyrusi. Kažkaip šiurpoka...

Įvertinimas. 5/5

Ekranizacija. 2014 m. rugsėjo 8 d. įvyko  filmo „Ta pati Alisa“ (Still Alice) premjera. Režisieriai: Richard Glatzer, Wash Westmoreland. Garso takelis Ilan Eshkeri.  Pagrindinį Alisos vaidmenį sukūrė garsi Holivudo aktorė Julianne Moore. (už šį vaidmenį aktorė 2015 m. gavo ,,Oskarą"). Jos vyrą Džoną suvaidino ne ką mažiau garsus Holivudo aktorius Alecas Boldwinas. Alisos dukters Lidijos vaidmuo atiteko „The Twilight Saga“ žvaigždei Kristen Stewart, o vyresniąją  dukrą Aną suvaidino Holivudo aktorė Kate Bosworth. 

   Filmas, mano galva, labai arti knygos, net sakyčiau, jei nebūčiau skaičiusi knygos poveikis būtų labai stiprus. Tačiau tų scenų, kurios man paliko giliausią įspūdį knygoje, čia nebuvo. Suprantu, kad filme sunku parodyti užplūstančią paniką ar galvoje besipinančias mintis, o skaitydama knygą visa tai labai puikiai įsivaizdavau ir išgyvenau drauge su Alisa. Žaviuosi Julianne Moore sukurtu Alisos personažu - labai taikliai suvaidinta. Tikrai verta ,,Oskaro".

Kristin Hannah Angelo krioklys

 Vienas sakinys. ,,Drąsa yra tyli ir, veikiau, šalta kaip ledas, - paskutinis siūlo galas už kurio kabiniesi, kai manai, kad jau viskas prarasta." (22 p.)

,,...galimybės ateina ir išnyksta, o jei jas praleidi, gali visą likusį gyvenimą likti vienas ir laukti progos, kuri pro tave jau praėjo." (275 p.)

 Žanras. Meilės romanas.

 Viršelis. Kristin Hannah  Angelo krioklys (Angel Falls), 2008 m., leidykla ,,Gimtasis žodis", iš anglų kalbos vertė Jurga Mozūrienė, 286 p.

Apie autorę.

Kristin Hannah gimė 1960 m. Pietų Kalifornijoje. Jos vaikystė prabėgo prie vandenyno, paplūdimyje statant smėlio pilis. Kai Kristin sukako aštuoneri, jos šeima persikėlė gyventi į Vakarų Vašingtoną. Po vidurinės mokyklos būsimoji rašytoja nusprendė studijuoti teisę.  Jos mama buvo nustebusi: bet tu ketinai būti rašytoja ("But you're going to be a writer"). Trečiais studijų metais jos mama susirgo vėžiu ir atsidūrė ligoninėje. Ligoninėje Kristin su mamos pagalba parašė romaną, tačiau mamai mirus, surinko visus rankraščius ir nukišo į giliausią spintos kampą. Ištekėjo, apsigyveno Sietle, sėkmingai dirbo teisininko darbą. Besilaukdama vaikelio Kristin buvo priversta penkiems mėnesiams atgulti į lovą. Ir tuomet vyras jai priminė knygą, kurią rašė drauge su mama. Kristin ištsitraukė užkištus užrašus ir pradėjo rašyti... Gimė sūnus, prisidėjo rūpesčių, tačiau rašymas  liko Kristin mielu užsiėmimu. Kol 1990 m. sulaukė skambučio iš leidyklos ir 1991 m. pasirodė jos pirmoji knyga A Handful of Heaven. Nuo tada prasidėjo jos, kaip rašytojos, karjera. Lietuvių skaitytojams autorė pažįstama iš knygų Prie Mistiko ežero, Angelo krioklys, Iš meilės, Žiemos sodas. Visi jos kūriniai – bestseleriai. Ji pelniusi daug literatūrinių apdovanojimų, tarp jų – Golden Heart, Maggie, skaitytojų premijų. Šiuo metu Kristin Hannah drauge su vyru ir sūnumi gyvena Bainbridge Island, Vašingtono valstija.

Kristin Hannah tinklapis: http://kristinhannah.com/content/about_kristin.php

Apie knygą. Kai Mikaelą Kambel, mylimą žmoną ir mamą, ištinka koma, jos vyrui Liamui tenka rūpintis šeima ir išsigandusiais vaikais. Jis kasdien sėdi prie lovos, pasakoja jai apie gražų jųdviejų susikurtą gyvenimą ir vis tikisi, kad žmona pasveiks. Paskui sužino jos praeities paslaptį – apie buvusią santuoką su Džuljanu Trū. Tai vyriškis, kuriam jokia moteris negali atsispirti ir kurio negali pamiršti. Liamas supranta, kad tik Džuljanas Trū gali padėt Mikaelai pabusti iš komos.

  Kaip sunku nugyventi dalį gyvenimo, įsikibus į sudaužytos laimės šukes. Ir kaip palengvėja, kai stiprus sukrėtimas atveria akis ir širdį - pamatai, kad tikroji laimė ir meilė visada buvo šalia.

Mano nuomonė. Šią knygą mamai paskaityti pasiskolinau iš Daivos sandėliuko bibliotekos: http://daivossandeliukas.blogspot.com/p/biblioteka_13.html. Knygos skaityti aš net neplanavau, tačiau mama apie ją atsiliepė labai gerai, o, be to, grąžinti knygą jos neperskaičius buvo kažkaip nepatogu. Ėmiausi skaitymo. Knyga man nepasirodė pati pačiausia, tačiau labai peikti taip pat nėra už ką. Šiltas, sentimentaliai romantiškas meilės (didelės meilės!) romanas su gražia pabaiga. Kūrinys saldžiam miegui ir gerai nuotaikai ryte. Ir tai nulėmė mano vertinimą. Reikia tokių knygų, kad pasaulis gražesnis būtų :)

Įvertinimas. 4/5

 

Romualdas Granauskas Gyvenimas po klevu

   Vienas sakinys. ,,Gražiai, tartum giedodamas, niro paniro kaimas į rugių lauką. Ar ne pati gražiausia, pati švenčiausia mirtis jį ištiko? Ar begali ištikti gražesnė?.." (22 p.)

   Žanras. Apysaka, magiškas realizmas.

  Viršelis. Romualdas Granauskas  ,,Gyvenimas po klevu". Leidykla ,,Vaga", 1988 m., 78 p.

   Apie autorių. Romualdas Granauskas gimė 1939 m. Mažeikiuose, Rozalijos ir Igno Granauskų šeimoje. Tėvas save kildino iš plikbajorių Granauskų iš Židikų kaimo (Jogailos trečioji žmona buvo Granowska...). 1940 m. tėvai išsiskyrė ir karo metais motina ištekėjo už policininko Stanislovo Vaito, kuris keletą metų slapstėsi nuo sovietų valdžios, tačiau buvo suimtas, išvežtas į lagerį ir nukankintas. Romualdas liko gyventi su motina Šauklių kaime netoli Mosėdžio. Būsimas rašytojas per porą metų baigė Šauklių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Jo moksleiviškų apsakymų ir eilėraščių jau galima aptikti 1954-1956 m. žurnaluose ,,Jaunimo gretos" ir ,,Švyturys". 1955 m. Romualdas pradėjo lankyti Mažeikių vidurinę mokyklą. Deja,  po metų buvo išmestas už dalyvavimą moksleivių muštynėse miesto parke. Tuomet Romualdą globoti ėmėsi tėvas, gyvenęs netoli Skuodo Ketūnuose. Iš ten Romualdas važinėjo dviračiu į Sedos vidurinę mokyklą. Tėvas draudė lankyti motiną, tad sūnus, nepaklusęs tėvui, paliko namus ir apsigyveno pas svetimus žmones. Mokyklą baigė 1957 m. ir buvo pašauktas į sovietinę armiją. Atitarnavęs grįžo pas motiną į Naikius, trumpai dirbo Mažeikių spaustuvėje, vėliau Skuodo laikraščio ,,Mūsų žodis" redakcijoje. Apsigyveno Skuode ir 1963 m. pradžioje čia vedė Almą Skruibytę. Kadangi šeima Skuode neturėjo kur gyventi, teko persikelti į Mosėdį pas žmonos tėvus. 1963 m. gimė dukrelė Gintarė. Rašytojas dirbo Mosėdžio vidurinėje mokykloje, dėstė fiziką ir matematiką. Dėstymas buvo labai sėkmingas, tačiau dėl nesutarimų su mokyklos direktoriumi sovietinės pedagogikos klausimais teko mesti mokytojo darbą. Įstojo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. 1966 m. balandžio mėnesį gimė duktė Inga. Pasiprašė išleidžiamas jos aplankyti, tačiau negavęs leidimo, išėjo pats sau pėsčias iš Klaipėdos į Mosėdį. Per naktį sukorė apie 60 km. Į jūreivystės mokyklą nebegrįžo. Vėl buvo pakviestas į vidurinę mokyklą dėstyti matematikos. Po metų įstojo į radioelektronikos specialybę Kauno politechnikos institute. Bet dėl šeiminių aplinkybių aukštojo mokslo taip ir nebaigė. Jaunai šeimai su dviem vaikais vis opesnė darėsi nuosavo būsto problema. Su viltimi gauti butą įsidarbino Mažeikių kompresorių gamykloje šaltkalviu-remontininku, vėliau - Klaipėdos statybose betonuotoju-dailide. Buto nesulaukė, ir, gavęs pasiūlymą iš žurnalo ,,Nemunas" redakcijos, 1972 m. rašytojas atvyko į Kauną. Vėl nėra kur gyventi – ne tik šeimai, bet ir jam vienam. Tais pat metais ryžtasi įsikurti Vilniuje, nors neturi nei darbo, nei būsto. Pradžia labai sunki. Žmona su dukromis prisiglaudė pas draugę. Ir tik 1973 m., jau įstojęs į Rašytojų sąjungą, R. Granauskas gavo butą Smėlio gatvėje, kur pagaliau apsigyveno visa šeima. Vilnius – paskutinė rašytojo stotelė, kur jis apsistojo visam gyvenimui.  Romualdas Granauskas mirė 2014 m., palaidotas Antakalnio kapinėse.  

Biografijos šaltinis: Elena Bukelienė. Rašytojas ir jo gyvenimas. 

   Apie knygą. Apysakoje „Gyvenimas po klevu“ per vienos šeimos žlugimo istoriją skausmingai atsisveikinama su senuoju lietuvišku kaimu. Kaimo žmogaus akimis parodomo niekuo nedangstoma gyvenimo tiesa. Apysakos herojė, vieniša senoji Kairienė, atrodo tokia tikra, lyg būtų perkelta į kūrinį tiesiai iš pačios skaudžiausios to meto kaimo realybės. Su vaikų apleistais senais tėvais, nesibaigiančiu girtuokliavimu, jaunimo dvasiniu skurdu ir kitom sovietinėm piktažaizdėm.
  Ši apysaka pelnė paties svarbiausio ir iškiliausio R. Granausko kūrinio vardą. Ji itin taikliai atspindi ir perteikia būdingiausius rašytojo kūrybos bruožus. Klevas apysakoje – pasaulio medžio įvaizdis, reiškiantis sutvarkytą, stabilią buitį, visų trijų sferų amžiną ryšį. „Gyvenimas po klevu“ tai buvimas ant šaknų, po šakomis, tai įstabi erdvė, kurioje gyvenantys siekia išsaugoti tikrąsias vertybes bei perduoti jas kitoms kartoms.

  Mano nuomonė. Šią R. Granausko knygą aptikau savo namų bibliotekoje - visai pamiršusi buvau. Prisėdau ant sofos, sakau, perversiu. Perskaičiau pirmą sakinį ir nebegalėjau atsitraukti, kol baigiau. Nedidelės apimties ta apysaka, perskaičiau per pora valandų, tačiau jausmo ir emocijų pakaks ilgam laikui. Apysaka sužavėjo kalbos grožiu ir minties raiška. Atrodo, lyg nieko ypatinga nevyksta: sena moterėlė iš vienkiemio eina į miestelį apsipirkti ir pensijos pasiimti. Tačiau per jos mintis, jos emocijas, jos pastebėjimus išgyvename vienišo žmogaus dramą. Žmogaus, kuris kaip paskutinis mochikanas, stengiasi išsaugoti senąsias moralines vertybes, apginti savo orumą, išlaikyti dar likusį ryšį su žeme. Kiekvienas rašytojo žodis lyg pasvertas ant  svarstyklių: taiklus, emocionalus, įtaigus.
  Stebiuosi - turime puikių lietuvių rašytojų, o tiek mažai apie juos žinome, taip mažai jų kūryba domimės. Vis puolame pasaulinę literatūrą skaityti, dažnai visiškai prastai verstą, o savų autorių kūrinius vėlesniam laikui atidedame. Manau, šį neskaitymą iš dalies įtakoja ir mokykloje privalomos literatūros sąrašas. Lietuvių autorių kūriniai didžia dalimi nėra pramoginė literatūra ir tikrai ne kiekvienas jaunuolis suvokia jų prasmę. Perskaito, nes reikia, ir numeta į kampą - nuobodu, daugiau lietuvių autorių nebeskaitysiu. Sakykime, jei man mokykloje būtų reikėję skaityti šią apysaką (aš mokyklą baigiau dar iki apysakos parašymo :), nemanau, kad būčiau ją suvokusi taip, kaip dabar.  O šiandien džiaugiuosi atradusi R. Granauską ir lietuvių literatūrą.  

   Įvertinimas. 5/5
  Ekranizacija. ,,Gyvenimas po klevu" - 1988 m. Lietuvos televizijoje sukurtas 2-jų serijų meninis filmas. Režisierius Kazimieras Musnickas, scenarijaus autoriai: Jonas Kalinauskas ir Kazimieras Musnickas, dailininkas: Algimantas Šiugžda, kompozitorius: Algirdas Martinaitis, vaidina: Eugenija Šulgaitė, Liubomiras Laucevičius, Rimas Morkūnas, Henrika Hokušaitė, Silvija Rimeikienė ir kiti. 

Neringa Jonušaitė ,,Neringos" kavinė: sigrįžimas į legendą

 Vienas sakinys. ,,Neringoje'' buvo bohemos, bet ji buvo ,,amžiaus pabaigos" stiliaus - žaisminga, savaip elegantiška." (Bronys Savukynas, 81 puslapis).

  ,,Visiems tai buvo pabėgimas iš beveidžio gyvenimo į Europą. Ateini į ,,Neringą" ir lyg pasibaigia tarybų valdžia." (Feliksas Kaplanas, 171 puslapis). 

    Žanras. Publicistika. 

 Viršelis. Neringa Jonušaitė ,,Neringos" kavinė: sugrįžimas į legendą, Mažoji leidykla, 2014 m., 215 puslapių.

   Apie autorių.  Neringa Jonušaitė gimė 1949 metais Plungės rajone, Šateikių kaime. 1972 m. baigė Vilniaus universitetą. Dirbo laikraščio ,,Savaitės ekranas" korespondente, žurnalo ,,Kinas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, savaitraščio ,,Dienovidis" skyriaus redaktore, dienraščio ,,Lietuvos rytas" apžvalgininke, nuo 1979 m. šio dienraščio leidžiamo  žurnalo ,,TV antena" redaktore.  1977 m. - Lietuvos kinematografininkų sąjungos laureatė. Žurnalistė mirė 2014 m. rugsėjį - prieš pat savo knygos išleidimą.

   Neringa Jonušaitė apibūdinama kaip plačių kultūros interesų, didelės erudicijos asmenybė, viena iš tų, kurių talentas ir darbai teikia žurnalisto profesijai aukštą ir didelę prasmę. Auksiniai ,,Neringos" kavinės laikai sutapo su studentiška autorės jaunyste, kai ji buvo viena iš šio neformalaus meno ir kultūros žvaigždžių klubo lankytojų ir diskusijų dalyvių. Atkurti, atskleisti šį unikalų kultūros reiškinį buvo viena iš Neringos Jonušaitės profesinių svajonių. Ji įkūnyta šioje knygoje.

   Apie knygą.  Žurnalistės Neringos Jonušaitės knyga apie istorinę „Neringos“ kavinę Vilniuje. Laikus, kurie vadinami auksiniais šios menininkų kavinės klestėjimo metais – tai praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiai. 1959 m. atidaryta kavinė tapo sovietinio miesto fenomenu – čia eita ne tik valgyti ar išgerti, bet ir diskutuoti apie meną, kultūrą, mokslą, politikuota netiesiogiai – Ezopo kalba. Būtent čia skambėjo SSRS draudžiama ir nesuprantama muzika – džiazas. Dėl to kavinė buvo budriai ir nuolat sekama KGB. Tuometę atmosferą, čia vykdavusias kultūrines diskusijas, bohemišką nuotaiką autorei padeda atskleisti jos kalbinti kavinės kūrėjai, personalas bei ištikimiausi kavinės lankytojai.

   Mano nuomonė. Perskaičiau vienu atsikvėpimu. Puikiai interviu forma parašyta knyga apie legendinės ,,Neringos" legendinius laikus. Nors tie ,,Neringos" laikai buvo tuomet, kai aš dar po stalu šliaužiojau ar mokslus vidurinėje krimtau, tačiau iš vėlesnių apsilankymų ,,Neringoje" pamenu kai kuriuos iškilius kultūros žmones - P. Širvį ar J. Mačiukevičių. Taip pat ne kartą esu girdėjusi anekdotais tapusias situacijas apie pasibraidžiojimus fontanėlyje, apie prispjautą konjako taurę ar apie P. Širvio sukurtą ketureilį B. Gorbulskiui. Visa tai sudėta šioje nedidelėje, tačiau šiltais prisiminimais ir nostalgija jaunystei dvelkiančioje knygoje. Manau, knyga bus įdomi bet kurio amžiaus skaitytojui, nors kiek besidominčiam Lietuvos kultūriniu gyvenimu. Man asmeniškai buvo žiauriai įdomi.

   Įvertinimas. 5/5

Mikkel Birkegaard Šešėlių biblioteka

Vienas sakinys.

"Literatūra šiais laikais įgijo per daug romantišką atspalvį. Skaitymas tapo išskirtiniu intelektualų laiko leidimo būdu. Tačiau iš tiesų tai tik informacijos platinimo būdas, kartais net tam tikra pramoga, bet pirmiausia - žinių, nuomonių ir pažiūrų platinimo priemonė." (227 psl.)
 

 Žanras. Mistinis detektyvas.

 

Viršelis. Mikkel Birkegaard  Šešėlių biblioteka (Libri di Luca), leidykla Metodika, 2011 m., iš danų kalbos vertė Aurelija Bivainytė, 359 puslapiai. 

 

Apie autorių. Danų rašytojas Mikkel Birkegaard gimė 1968 m. Jo specialybė - IT programuotojas. Savo pirmąją knygą ,,Šešėlių biblioteka" rašė penkerius metus. 2007 m. išleista knyga buvo pripažinta sėkmingiausiu debiutu Danijoje. 2009 m. autorius išleido antrąją knygą ,,Mirties nuosprendis" (Death Sentence). Naujausia rašytojo knyga ,,Svajonių knyga" (Book of Dreams) pasirodė 2012 m. Šiuo metu Mikkel Birkegaard gyvena Kopenchagoje.

 

Apie knygą.  Advokatas Jonas po mįslingos tėvo mirties paveldi Libri di Luca – antikvarinį knygyną Kopenhagoje. Jonas išsiaiškina, kad Libri di Luca nuo senų laikų buvo knygų mėgėjų susibūrimo vieta. Čia naujasis savininkas susipažįsta su paslaptingaisiais skaitovais, kurie, telepatiškai veikdami kitų mintis, kiekvieną mūsų gali priversti elgtis drastiškai – paklusti, išduoti, žudyti ir net nusižudyti. Tik dabar Jonas suvokia, kokias dideles šeimos paslaptis metų metus slėpė storos Libri di Luca sienos...

Mano nuomonė. Šią knygą pamačiau bibliotekoje ir pavarčiusi nusprendžiau, kad bus įdomu paskaityti. Nedaug yra knygų apie knygas. O dar detektyvinis siužetas su mistikos elementais!  Deja, pradėjusi skaityti, nusivyliau. Labai jau daug tos mistikos, labai daug galių demonstravimo, beveik Hogvartso burtininkų mokykla, labai ryškus skirstymas geriečiai-blogiečiai ir happyend'as - nugali geriečiai! Jau nuo pirmų puslapių supratau, kad tai ne mano knyga, bet tikėjausi - gal suintriguos, sudomins...  Visada yra viltis, kad pabaigoje gal bus tas BUM!!!, dėl kurio vertėjo skaityti visą knygą.  Perskaičiau, bet to BUM !!! taip ir nebuvo.  Gaila, tema įdomi :(

Įvertinimas. 2/5

Sojos kepsneliai įdaryti sūriu ir slyvomis

    Kaip išsiversti, kai norisi mėsos, o esi vegetaras? Išeitis yra - sojų kepsneliai! Taip džiugiai nusiteikusi gaminau šį patiekalą šeštadienio pietums. Norėjau pamaloninti vegetarus dukrą ir jos draugą bei nustebinti į svečius atėjusią mamą. 

     

    Šiam patiekalui reikia:

     sojų kepsnelių;

     sultinio;

     6-8 džiovintų slyvų;

     50 g fermentinio sūrio;

     2 kiaušinių;

     džiuvėsėlių;

     druskos, pipirų;

     aliejaus kepimui.

  Sojos kepsnelius išverdame sultinyje ir nusunkę atvėsiname. Tuomet juose įpjauname kišenę ir ją užpildome smulkiai supjaustytomis slyvomis ir tarkuotu sūriu. Išplakame kiaušinius su druska ir pipirais. Suformuotus kepsnelius mirkome plakinyje ir apvoliojame džiuvėsėliuose. Kepsnelius dedame į keptuvėje įkaitintą aliejų ir apkepame iš abiejų pusių. 

      Garnyrui - daržovės ar daržovių salotos (aisbergo salotų lapai, pomidoras, paprika užpilti pagardu iš aliejaus ir citrinos sulčių, užberti druska ir pipirais) bei bulvių košė. 

   Labai paprastas ir skanus patiekalas :) Subalansuotas vegetarams, bet patiks ir mėsėdžiams :)

Donna Woolfolk Cross Popiežė Joana

Vienas sakinys. ,,Keistas dalykas ta mūsų širdis.Gali praeiti kažin kiek metų, tu susigyveni su netektimis, susitaikai su jomis, bet staiga praskrieja neatsargi mintis, ir skausmas atsinaujina, gelia taip aštriai it ką tik atsivėrusi kraujuojanti žaizda." (311 p.)

Žanras. Istorinis romanas.

Viršelis. Donna Woolfolk Cross  ,,Popiežė Joana" (,,Pope Joan"), leidykla Alma littera, 2011 m., iš anglų kalbos vertė Julija Lapienytė, 462 puslapiai.

Apie autorių. Amerikiečių  rašytoja Donna Woolfolk Cross gimė 1947 m. Jos mama Dorothy Woolfolk buvo viena pirmųjų moterų amerikos komiksų industrijoje, tėvas William Woolfolk - žinomas novelistas. Baigusi mokyklą, būsimoji rašytoja studijavo Pensilvanijos universitete, kur 1969 m. įgijo anglų kalbos bakalauro laipsnį. Ji įsidarbino redaktorės pavaduotoja leidybos kompanijoje ,,W.H. Allen and Company" Londone. Kiek vėliau grįžo į JAV ir dirbo Niujorko reklamos agentūroje. Tačiau vien darbas jos netenkino, todėl ji  nusprendė tęsti mokslus ir 1972 m. gavo magistro laipsnį literatūros ir rašybos srityje. baigusi magistrantūrą ištekėjo ir pradėjo dirbti rašybos mokytoja. Galiausiai nusprendė atsidėti vien rašymui. Išleido keturias pažintines knygas ir vieną romaną, išgarsinusį ją visame pasaulyje.

   
Apie knygą. ,,Popiežė Joana" - visų pirma tai pribloškianti istorija apie nepaprastą moterį, aistringai mylinčią, kovojančią ir drąsiai žengiančią per gyvenimą nepaisant Viduramžių prietarų ir visuomenės tamsumo... Istorija apie moterį, kuri galėjo pakilti iki aukščiausio Katalikų bažnyčios hierarchijos posto ir tapti popieže. Ar tikrai buvo metas, kai Romos Katalikų Bažnyčią valdė moteris? Atėjus moterų erai šis klausimas tampa vis aktualesnis. Pirmąsyk legenda apie popiežę Joaną pasirodė XIII a.ir per Martino iš Opavos (Lenkija) kroniką paplito Europoje. Vienuolis domininkonas Martinas iš Opavos greičiausiai rėmėsi kito tos pačios vienuolijos brolio kronika, kurioje kalbama apie neįvardintą popiežę, kurią 1099 m. žiauriai nužudė kardinolai. Martino iš Opavos ,,Chronicon Pontificum et Imperatorum" (1278) rašoma, kad Joana valdžiusi ne apie 1099 m., o kur kas anksčiau - IX a. Šia versija remiasi ir romano ,,Popiežė Joana" autorė, pateikianti ,,Svarbesnių romano įvykių chronologinę lentelę", pagal kurią Joana gyveno  814-855 metais.

Mano nuomonė. Suintrigavo: ar iš tiesų buvo popiežė Joana ar ne? Vieni šaltiniai teigia, kad galėjo būti, kiti (daugiausia bažnytiniai), kad tai neįmanoma. Tačiau knygoje pasakojama istorija yra tokia įtaigi, kad visiškai nesvarbu, ar tai istorinis faktas, ar tai legenda. Puiki, gražiai parašyta ir be priekaištų išversta knyga. Kaip teigia pati knygos autorė, kai kurie istoriniai įvykiai paankstinti, kai kurie - pavėlinti: juk čia literatūrinis kūrinys, ne istorijos vadovėlis. Tačiau pati IX a. atmosfera, tragiška moterų padėtis, jų niekinimas ir nužeminimas iki gyvulio ar net daikto būvio, krikščionybės įsigalėjimas (tiksliau, krikščionybės platinimas kardu ir kalaviju), intrigos tarp karalių ir karai tarp karalysčių, kova dėl šventojo sosto - visa tai knygoje nupiešta sodriomis spalvomis ir labai žadina vaizduotę. Skaityti tokį kūrinį vienas malonumas.  

Knygos įvertinimas. 5/5

Ekranizacija. ,,Popiežė Joana" (Die Päpstin), 2009, Vokietija, režisierius Sönke Wortmann, vaidina: Johanna Wokalek (Popiežė Joana), David Wenham (Geraldas) ir kiti.

Kiaušininis kremas

   Kepant morengą visada lieka kiaušinių tryniai. Išmesti gaila, todėl kyla klausimas, kur juos panaudoti. Atsakymas - pasigaminkite kiaušininį kremą.

Reikės:
5-6 kiaušinių trynių;
150 g cukraus;
1 didelės citrinos;
50 g sviesto.
Gaminame:

   Kiaušinių trynius supilame į nedidelį puodą, gabaliukais supjaustome sviestą ir sumetame į trynių masę. Visa tai kaitiname ant silpnos ugnies nuolat maišydami. Pradėjus sviestui tirpti supilame cukrų ir išspaudžiame citrinos sultis (galima šiek tiek patarkuoti citrinos žievelės, tik nepersistenkite, bus kartu). Maišydami verdame keletą minučių, kol masė pasidaro vientisa ir ima tirštėti. Paruoštą kremą pertriname per sietelį ir supilame į stiklainiuką. Ragaujame, o tai, kas liko neišragauta - laikome šaldytuve.

   Paprasta, greita ir skanu :)

Skanaus ketvirtadienio: žuvis lenkiškam padaže su kepintais ryžiais

Ketvirtadienis. Pamenu, tą savaitės dieną visi Vilniaus restoranai savo lankytojams siūlydavo žuvies patiekalus. Skaniausia buvo ,,Lokio" restorane gaminama žuvis lenkiškam padaže. Todėl šiandien pati bandysiu gaminti šį nostalgiškų prisiminimų patiekalą, pasitelkdama dar senesnę nei aš pati esu knygą :)

 

   Produktai troškintai žuviai:

1 kg žuvies (lydekos ar menkės) file;

stiklinė pieno;

1 didelis svogūnas;

3-4 pipirai (nemalti);

3-4 lauro lapai;

druska.

   Produktai lenkiškam padažui:

3 virti kiaušiniai;

50 g sviesto;

keli petražolių stiebeliai;

šaukštas citrinos sulčių;

druska, malti pipirai.

   Produktai garnyrui:

200 g mėgstamų ryžių;

80 g sviesto;

200 g žirnelių (šaldytų ar žalių);

ciberžolės miltelių.

 

   Žuvį supjaustome dideliais gabalais, dedame į puodą ir užpilame šaltu vandeniu. Užverdame. Vandenį nupilame. Tuomet ant žuvies užberiame supjaustytą svogūną, sumetame pipirus ir lauro lapus, supilame pieną (pieno pilame tiek, kad vos apsemtų žuvį), padruskiname. Troškiname apie 15 min. ant silpnos ugnies. 

   Kol žuvis troškinasi, gaminame padažą. Labai smulkiai sukapojame kiaušinius ir petražoles. Visa tai apkepame išlydytame svieste. Pagardiname citrinos sultimis, pipiriukais ir druska. Jei padažas per tirštas, jį galima atskiesti pienu, kuriame troškinosi žuvis. 

   Ryžius garnyrui išverdame pasūdytame vandenyje. Sviestą išlydome didelėje keptuvėje ir šiek tiek apkepame žirnelius (šaldytų žirnelių atšildyti nereikia). Tuomet į keptuvę suberiame išvirtus ir gerai nuvarvintus ryžius,  paskaniname ciberžolės milteliais, išmaišome ir apkepame.

   Žuvį kiaurasamčiu ištraukiame iš pieno tyrės, nuvarviname ir dedame ant lėkštės, apipilame padažu, šalia įkrauname keptų ryžių, papuošiame riekele citrinos.

    Skanaus ketvirtadienio!   

Žirnių ir riešutų maltiniai (falafeliai)

    Eilinį kartą galvodama ką pagaminti pietums ir skaitinėdama blogus užtikau falafelių receptą ir susidomėjau.  Kaip teigia vikipedija, falafeliai (arab. فلافل‎ = falāfel) – aliejuje kepamas patiekalas, sudarytas iš avinžirnių ir/arba pupų miltų.  Falafeliai kildinami iš Egipto, manoma, kad koptai pasninko metu jais pakeisdavę mėsą. Vėliau šis patiekalas paplito po daugelį Artimųjų Rytų kraštų ir dabar ten yra populiarus užkandis. Arabų šalyse ramadano metu falafeliai dažnai patiekiami iftar – saulėlydžio vakarienės – metu. Dabar falafeliai populiarūs ir daugelyje Vakarų šalių.

   Puiki, dar neatsibodusi idėja pietums!  Įkvėpimo šaltinis čia, tačiau mano gaminamų falafelių receptas kiek skiriasi nuo nuorodoje pateikiamo. O nuo tradicinių, aliejuje kepamų, falafelių skiriasi dar ir kepimo būdu - šiuolaikiniai falafeliai kepami orkaitėje, todėl yra sveikesni :) 

   12 maltinukų reikės:

400 g. skardinė koservuotų avinžirnių;

200 g. šaldytų/šviežių žaliųjų žirnelių;

100 g. lazdyno riešutų;

100 g. saulėgrąžų;

vienas mažas svogūnas;

20 g. šaldytų/šviežių krapų;

3 šaukštai aliejaus;

3 šaukštai sojos padažo;

po šaukštą maltos ciberžolės ir imbiero;

šaukštas citrinos sulčių;

druskos, maltų pipirų.

   Gaminimas:

  Avinžirnius išberiame iš skardinės į kiaurasamtį, nuplauname ir paliekame nusivarvėti. Tuomet avinžirnius, žirnelius, riešutus, saulėgrąžas, krapus ir svogūną sumalame mėsmale. Pagardiname aliejumi, sojos padažu, ciberžole, imbieru, druska bei pipirais, įlašiname citrinos sultis ir visą masę gerai išmaišome. Formuojame plokščius 6-8 cm skersmens paplotėlius (grožiui galima užberti saulėgrąžų ar avižinių dribsnių), dedame juos ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie 30 min.

   Falafelius valgome su žaliomis salotomis arba/ir mėgiamu padažu, pvz., majonezo ir pomidorų pastos padažu. Paragaukite - sotu, gardu ir sveika :)

 

Jean-Christophe Grangé Akmenų sinodas

Vienas sakinys. ,,Žinai tokią taisyklę: kai išsemiama visa įmanoma, kas lieka?  Tai, kas neįmanoma." (161 psl.)

    ,,Tai mūsų įšventinimo paslaptis. Dvasia pirmesnė už materiją. Dvasia gali būti kiekviename atome, kiekvienoje dalelėje. Dvasia - visatos dalis. Nemateriali jėga, kurianti konkrečią tikrovę."  (457 psl.)

Žanras. Detektyvas su fantastikos elementais.

Viršelis. Jean-Christophe Grangé   Akmenų sinodas (La Concile de pierre), leidykla ,,Baltos lankos", 2008 m., iš prancūzų kalbos vertė Jūratė Karazijaitė, 478 puslapiai.

Apie autorių.  „Prancūziškuoju Stivenu Kingu“ kartais tituluojamas mistinių detektyvų autorius Jean’as-Christophe’as Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961, Paryžiuje), prieš atsidėdamas vien grožinei kūrybai, ilgą laiką dirbo laisvuoju žurnalistu, bendradarbiavo su daugeliu garsių periodinių leidinių, o vėliau šią tiriamosios žurnalistikos patirtį sėkmingai pritaikė plėtodamas atskiras tematines linijas savo romanuose. Visame pasaulyje išgarsėjo jau antruoju savo trileriu Purpurinės upės, kuris pelnė jam kultinio rašytojo šlovę ir buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų. ,,Akmenų sinodas" - trečioji Jean-Christophe Grangé   knyga (2001 m.). Rašytojas yra vedęs - žmona žurnalistė Virginia Luc. Pora turi tris vaikus: Louis, Mathilde ir Yse.

Apie knygą. Kai žavi trisdešimtmetė paryžietė mokslininkė Diana Tiberž Tailande įsisūnija berniuką, ji nė nenumano, kokie košmarai jos laukia. Kraupi autoavarija, kiti paslaptingi įvykiai, keistos ir žiaurios žmogžudystės. Tiesos paieškos ją nuveda į Mongolijos taigą, pas šamanus. Į akmenų sinodą. Atsiveria siaubinga Atominio centro praeitis… Žmogaus ir gamtos dvasios vienis. Kokį vaidmenį tame siaubingame chaose vaidina jos įsūnis?  

Akmenų sinodas nukelia skaitytoją prie fantastikos krantų, tačiau išsaugo kvapą gniaužiančią detektyvo su žmogžudystėmis ir keistais reiškiniais estetiką, skaitytojams gerai pažįstamą iš leidyklos „Baltos lankos“ serijoje „Savaitgalio detektyvas“ išleistų romanų „Purpurinės upės“ ir „Juodoji linija“.                                                        

Mano nuomonė. Tai ne tik trečia Jean-Christophe Grangé parašyta knyga, bet ir trečia mano skaityta šio autoriau knyga (,,Miserere", ,,Purpurinės upės"). Knygelė nedidelio formato, išleista ,,Savaitgalio detektyvas" serijoje, rodos, viens-du ir sugraušiu pasimėgaudama per porą vakarų. Deja, skaitėsi labai lėtai, sunkiai ir įspūdį paliko ne patį geriausią. Kaip ir kitose Grangé detektyvuose - daug sveiku protu nesuvokiamų, mistinių žmogžudysčių, tačiau šioje knygoje dar ir sovietmetis, išnaikinta cevenų tauta, šamanai, amazonės ant elnių, žmonės persikūnijantys į gyvūnus... Visko per daug, per tiršta, nuslystama nuo detektyvo žanro ir pereinama į fantastikos žanrą. Gal kam ir patiks tokia žanrų kaita, man - ne.
Įvertinimas. 2/5

Ekranizacija. ,,Akmens brolija" (Le Concile de Pierre), 2006, rež.: Guillaume Nicloux, vaid.: Monica Bellucci, Moritz Bleibtreu, Catherine Deneuve,  šalis: Prancūzija, Italija, Vokietija.

 

Khaled Hosseini Bėgantis paskui aitvarą

   Vienas sakinys. ,,Vagystė yra viena iš nedovanotinų nuodėmių, visų nuodėmių bendras vardiklis. Kai nužudai žmogų, tu pavagi gyvybę. Tu pavagi jo žmonos teisę į vyrą, atimi iš vaikų tėvą.  Kai pameluoji, tu pavagi kažkieno teisę į teisybę. Kai sukčiauji, tu pavagi teisę į dorumą."

  ,,Karas nepanaikina padorumo. Kare padorumas būtinas, net labiau, nei taikos metu."

   Žanras. Romanas

   Viršelis. Khaled Hosseini Bėgantis paskui aitvarą (The Kite Runner), leidykla Jotema, 2007 m., iš anglų kalbos vertė Mykolė Lukošienė, 359 puslapiai.

  Apie autorių. Khaled Hosseini gimė Kabule, Afganistane, 1965 m. Jo tėvas buvo Afganistano užsienio reikalų ministerijos diplomatas, motina - persų kalbos ir istorijos mokytoja. 1976 m. Khaled tėvą išsiuntė diplomatiniam darbui į Paryžių. Drauge išvyko visa šeima. 1980 m. jie buvo pasiruošę grįžti į Kabulą, tačiau Afganistane įvyko perversmas  ir prasidėjo sovietų armijos invazija. Hosseini šeimai buvo suteiktas politinis prieglobstis JAV. Jie apsigyveno San Chosė, Kalifornijoje. 1984 m. Khaled Hosseini baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Santa Clara universitetą, kur 1988 m. įgijo biologijos bakalauro laipsnį, o 1993 m. Kalifornijos universitete įgijo medicinos magistro laipsnį. Vėliau Khaled baigė rezidentūrą Cedars-Sinai medicinos centre Los Andžele ir dirbo praktikuojančių terapeutu nuo 1996 iki 2004 metų.

  Savo pirmąjį romaną  ,,Bėgantis paskui aitvarą" (The Kite Runner) Khaled Hosseini pradėjo rašyti dar dirbdamas terapeutu.  2003 metais šią knygą publikavo Riverhead Books. Niekas nesitikėjo, kad debiutas bus toks sėkmingas ir knyga taps tarptautiniu bestseleriu. Po tokios sėkmės Khaled Hosseini  metė mediko praktiką ir atsidėjo vien rašymui. Tais pačiais metais jis, po 38 metų pertraukos, vėl apsilankė Afganistane, kur rinko medžiagą savo antrai knygai.  2007 metų gegužę pasirodė romanas ,,Tūkstantis saulių skaisčių" (A Thousand Splendid Suns), taip pat visus metus išsilaikęs bestselerių sąrašuose. 2013 m. išleidžiamas trečiasis šio autoriaus romanas ,,Ir aidėjo kalnai" (And The Mountains Echoed).

   Šiuo metu  Khaled Hosseini su žmona Roya ir dviem vaikais gyvena  Šiaurės Kalifornijoje.

  Siužetas. Stulbinantis K. Hoseinio romanas prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę atkakliai persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl ko šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.

   Štai ką apie knygą sako Khaled Hosseini:

,,Manęs dažnai klausia apie šią knygą, ypač dažnai teiraujasi, ar tai nėra užslėpta autobiografija. Ne, taip nėra. „Bėgantis paskui aitvarą“ istorija didžiąja dalimi yra išgalvota. Tačiau, kaip dažniausiai būna grožinėje literatūroje, knygoje persismelkia ir autobiografiniai motyvai. Aštuntojo dešimtmečio Kabulas, socialinė sankloda, politinė aplinka – visa tai atkeliauja iš mano stebėjimų, prisiminimų. Mes su broliu leisdavome aitvarus – tai knygoje žaidžia Amiras ir Hassanas, su broliu, kaip ir Amiras bei Hassanas, mes mėgome vakarietiškus filmus, ypač vesternus. Turbūt labiausiai mano paties gyvenimą primenantys skyriai yra iš gyvenimo JAV, kur Amiras ir Baba bando susikurti naują gyvenimą. Aš taip pat atkeliavau į JAV kaip imigrantas ir gerai prisimenu tuos pirmuosius metus Kalifornijoje, tą sudėtingą asimiliavimąsi į vietos kultūrą." 
  Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygos-begantis-paskui-aitvara-autorius-khaledas-hosseini-rasytojo-darbas-yra-kalbeti-apie-dalykus-apie-kuriuos-nenorime-kalbeti-286-328336#ixzz3OhRP6jLs

  Ekranizacija. 2007 m. JAV. Režisierius Marc Forster. Vaidina: Shaun Toub, Khalid Abdalla, Atossa Leoni, Sayed Jafar Masihullah Gharibzada, Zekeria Ebrahimi ir kiti. Trukmė: 122 min.

  Mano nuomonė. Tai viena iš tų knygų, kurią reikia perskaityti. Knygoje gražia kalba (ačiū vertėjai) pasakojama apie bendražmogiškus dalykus - draugystę, meilę, išdavystę, kaltę, atgailą ir atleidimą. Dalykus, kurie neturi sienų, nepavaldūs laikui.  Ne, tai nėra gilus filosofinis traktatas ar kažkas panašaus. Tai tiesiog puikus grožinės literatūros kūrinys, kuris užvaldė mano jausmus, pasiekė širdį ir, manau,  ilgam išliks atmintyje.  

 Įvertinimas. 5/5

Tess Gerritsen Mefisto klubas

Vienas sakinys. "Jų laimė buvo tarsi cukraus vatos voratinklis, įtraukiantis jį į jų pasaulį, kuriame buvo vien meilė, šviesa ir juokas."

  ,,Didžiausią pasitenkinimą teikia tas laimėjimas, - sakė ji, - kurio esi priverstas laukti."

 Žanras. Detektyvas.

 Viršelis. Tess Gerritsen  Mefisto klubas (The Mephisto Club), leidykla Jotema, 2014 m. iš anglų kalbos vertė Paulina Kruglinskienė, 367 puslapiai.

 Apie autorių. Tess Gerritsen gimė 1953 m. San Diego mieste, išeivių iš Kinijos šeimoje. Jos tikrasis vardas yra Terry, tačiau mes ją pažįstame literatūriniu slapyvardžiu - Tess Gerritsen. Nuo vaikystės Terry su broliu dažnai buvo vedami žiūrėti siaubo filmų, nes mamai tai buvo didžiausia pramoga.  Čia būsima rašytoja gavo pirmąsias šio žanro pamokas.  Terry nuo mažens svajojo tapti rašytoja, tačiau  jos šeimai rašytojo profesija kėlė abejonių, todėl mergina buvo skatinama rinktis medikės profesiją. 1975 m. Terry Stanfordo universitete baigė antropologijos bakalauro studijas ir išvyko toliau studijuoti mediciną Kalifornijos San Francisko universitete. 1979 m. įgijo medicinos daktaro laipsnį, ištekėjo už Jacob Gerritsen, taip pat gydytojo, ir  persikėlė gyventi į Honolulu (Havajai), kur gimė  du jų sūnūs.

  Motinystės atostogų metu ji parašė trumpą istoriją  fantastikos kūrinio konkursui "On Choosing the Right Crack Seed"  viename iš Honolulu žurnalų. Jos istorija laimėjo pirmąją vietą ir buvo apdovanota  500 $ premija.

  Įkvėpta pripažinimo T. Gerritsen toliau rašė, kūrybą derindama su gydytojos darbu. Pirmieji rašytojos kūriniai – romantiški trileriai, jie niekur nebuvo publikuojami ir, kaip pati rašytoja teigė, buvo „bandymai“. 1987-aisiais jos pirmąjį romaną ,,Call after Midnigh" nupirko Harlequin Intrigue literatūros agentas ir jį išleido. Knyga sulaukė išskirtinio skaitytojų dėmesio. Pagaliau įsitikinusi, kad jos pašaukimas yra literatūra, autorė atsidėjo vien tik kūrybai.

   1996 m. T. Gerritsen išleido savo pirmąjį medicininį trilerį, pavadintą „Donoras“ (Harvest). Jis puikiai debiutavo „New York Times“ bestselerių sąraše. Šį kūrinį įkvėpė į pensiją išėjęs detektyvas. Jis autorei papasakojo apie tai, kaip Maskvos gatvėse  buvo grobiami vaikai  ir kaip organų donorai išsiunčiami į užsienį. Rašytoja laimėjo du gerai žinomus apdovanojimus: Nero Wolfe premiją („Dingusios“) ir Rita premiją („Chirurgas“). 2001 m. T. Gerritsen pradeda rašyti seriją knygų, kurių pagrindinės veikėjos yra detektyvė Jane Rizzoli ir gydytoja Maura Isles.  

   Šiuo metu rašytoja gyvena  Camden, Meinas.

   Trumpai.  Kalėdos atneša į Bostoną ne džiaugsmą, o siaubą. Jų išvakarėse Bostono teismo medicinos ekspertė Mora Ailz ir detektyvė Džeinė Ricoli iškviečiamos į aplūžusį namą, kuriame buvo žiauriai nužudyta moteris. Ant sienos veidrodiniu būdu krauju lotyniškai užrašyta: Aš nusidėjau.

  Antras moters kūnas randamas ant Biken Hilo kalvos, prie pat “Mefisto klubo” vadovo namų. Tai slapta draugija, savo gyvenimą paskyrusi blogiui tyrinėti. Ant durų vėl išbraižyti senoviniai simboliai.

  Su tokiu šiurpinančiu siaubu Bostono policijos departamentui dar neteko susidurti. Ir vienintelis Moros Ailz kelias jį įveikti – kreiptis į žmones, kurie sakosi nusimaną apie patį šėtoną.

   Mano nuomonė. Iki šios knygos man neteko susidurti su Tess Gerritsen kūryba. Esu girdėjusi, kad tai puiki detektyvų rašytoja, išmoninga interpretuotoja, intriguojančių siužetų autorė. Todėl bibliotekoje, naujų knygų lentynoje pamačiusi Tess Gerritsen knygą, čiupau ją.

   Deja, perskaičiau ir supratau, kad man pakliuvo, ko gero, ne pats geriausiai jos kūrinys. Skaitėsi labai greitai, tačiau siužetas - mistinis, demoniškas, apipintas simboliais - nepateikė nieko nauja, nebuvo itin intriguojantis, greičiau atvirkščiai, buvo nesunkiai nuspėjamas. Gal per daug tikėjausi, tad ir nusivyliau. Tačiau nepraradau vilties, tikrai dar skaitysiu šios autorės knygas - noriu sužinoti jos populiarumo priežastis :)

  Įvertinimas. 2/5

 

 

 

 

 

 

 

 

  

 

 

 

 

 

 

Colleen McCullough Prisilietimas

Vienas sakinys. ,,Koks skirtumas tarp amžinybės trukmės ir to, kiek angelų gali šokti ant smeigtuko galvutės?"

Žanras. Meilės romanas.

Viršelis. Colleen McCullough  Prisilietimas (The Touch), Tyto alba, 2010 m., iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 600 puslapių.

Apie autorių.  Colleen McCullough (Kolina Makalou) gimė 1937 m. birželio 1 d. Naujojo Pietų Velso mieste Velingtone, James ir Laurie McCullough šeimoje. Colleen vaikystė prabėgo siaučiant Antrajam pasauliniam karui.  Maloniausi užsiėmimai tuo metu Colleen buvo piešimas ir rašymas - jos literatūriniai talentai pradėjo skleistis būnant vos penkerių. Tačiau sunki materialinė padėtis privertė siekti patikimesnį uždarbį žadančios karjeros, baigusi mokyklą Colleen įstojo į Sidnėjaus universitetą, medicinos specialybę. Baigusi mokslus ji pradėjo dirbti neurologijos srityje, Royal North Shore ligoninėje Sidnėjuje. 1963 m. persikraustė gyventi į Jungtinę Karalystę. Keletą metų dirbo vaikų ligoninėje Londone bei Midlando neurologijos ir neurochirurgijos centre Smetvike, netoli Birmingamo, kol ją paviliojo Jungtinės Amerikos Valstijos. Čia jai buvo pasiūlytas darbas Konektikute, Yale'io vidaus ligų medicinos mokyklos tyrimų grupėje. Ten ji praleido dešimt laimingų metų: studijavo, dėstė, o laisvalaikiu atsidėdavo tapybai ir rašymui. 1970 m. ji įsikūrė Norfolko saloje, kur sutiko savo būsimą vyrą Ric Robinson. 

   Nors akademinėje srityje jai klojosi puikiai, tačiau kaip moteriai mokslininkei jai mokėjo maždaug perpus mažiau nei vyrams, dirbusiems tą patį darbą. Ji ne tik skaudžiai juto šią neteisybę, bet ir suvokė, kad ateityje tokia padėtis nieko gero nežada. Nusprendusi, kad reikia papildomai užsidirbti, ji rimtai ėmėsi rašymo. Pirmasis romanas atsirado iš darbo patirties: kartą ji, kaip neurofiziologė, kalbėjosi su protiškai atsilikusiu jaunuoliu ir gerokai vyresne moterimi, kurią palaikė jo motina, kol išsiaiškino, kad tai - jo žmona. Kai atsigavo po nesmagumo, kurį patyrė šitaip suklydusi, ji pradėjo mintyse vaizduotis, kokiomis aplinkybėmis tokie du žmonės galėjo susitikti. Tos mintys įgijo romano pavidalą: 1974 m. buvo išspausdintas „Timas“. Jis sulaukė palankių atsiliepimų ir buvo gerai perkamas. Antrasis jos romanas „Erškėčių paukščiai“ sulaukė stulbinamos  sėkmės. 1977-aisiais, kai jis dar nė nebuvo išspausdintas, teisės jį išleisti Amerikoje minkštais viršeliais buvo parduotos už tuo metu rekordinę sumą - 1,9 milijono JAV dolerių. „Erškėčių paukščiai“ netrukus virto tarptautiniu bestseleriu, o 1983 m. pagal jį buvo sukurtas televizijos mini serialas. 

  Vėliau sekė tokios knygos kaip Nepadori aistra, Morgano kelias, Prisilietimas, Angelėlis ir kitos. Rašytojos polinkis į istorinį gilumą ir nuoseklumą romanuose apie senovės Romą buvo pripažinti ir įvertinti – Colleen McCullough gavo Macquarie universiteto mokslų daktarės laipsnį (1993 m.). Taip pat rašytoja yra New York Academy of Science, American Association for the Advancement narė.1998 m. jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.Colleen McCullough mirė 2015 m. sausio 29 d.

 Plačiau:http://www.lrytas.lt/-12239354241222999484-colleen-mccullough-knygos-tai-mano-vaikai.htm

Apie knygą. Knyga mus nukelia į XIX amžiaus Australiją, į aukso karštigės laikus, kur viešpatauja savi įstatymai, kur vyrai bando laimę ieškodami geresnio gyvenimo, o moterys paklūsta likimui.

   Knygoje rašoma, kaip šešiolikmetė Elizabetė Dramond – mergina iš niūraus Škotijos miestelio išvyksta į tolimąją Australiją susituokti su savo pusbroliu, kurio ji gyvenime nėra mačiusi. Elizabetė nepažįsta krašto į kurį vyksta, nežino papročių, nesupranta kas yra santuoka.  Vyras, kuriam ji jaučia antipatiją, nes jis panašus į velnią, apipila ją turtais, išmokslina ir aprengia. Tačiau Elizabetė negali nei pamilti,  nei pamėgti savo vyro. Myli, bet nemėgsta savo vaikų. Jos lemtis – gyventi su vienu, o mylėti kitą. Tapti geriausia drauge vyro meilužei. O kodėl gi ne, jei nejauti pavydo?

Mano nuomonė. Mano, kaip ir daugelio mano bendraamžių, pirmoji skaityta Colleen McCullough  knyga buvo, žinoma, Erškėčių paukščiai. Tuo metu (1985 m.) tai buvo, kaip dabar madinga sakyti, kultinė knyga. Ji buvo graibstyte graibstoma ir skaitoma per naktis: švelni erotika, uždrausta meilė, uch, tai buvo kažkas... Dabar, kai erotika literatūroje ,,liejasi per kraštus", šios autorės knygos, kaip bebūtų keista, skaitomos dėl romantikos, veikėjų lyrizmo bei tyros meilės ilgesio. Knyga Prisilietimas taip pat atitinka šiuos kriterijus. Visa vienijanti ar griaunanti jėga yra meilė arba nemeilė, pinigai ir turtai, žinoma, turi įtakos gyvenime, tačiau jais moters širdies neužkariausi. Tokį moralą įskaičiau knygoje :)

  Pagrindinių herojų likimai autorės meistriškai  supinti į vieną visumą, įdomus ir įtikinamas Aleksandro, Elizabetės ir Rubinos meilės/nemeilės/draugystės trikampis, tačiau Elizabetės ir Li santykiai man pasirodė kažkokie netikri, išlenda autorės noras įtikti skaitytojoms (manau, šią knygą daugumoje skaito moterys) ir pabaigą vainikuoti gražiu happyend'u. Taip pat neįtikino ,,kilnus" Aleksandro poelgis pasiaukoti dėl kitų meilės.  Ir dar buvo juokinga, kai pabandžiau įsivaizduoti paminklo Aleksandrui statybą.

   Knyga stora ir, kaip minėjau, orientuota į moterišką auditoriją, todėl nelabai supratau, kam tiek  detalaus kalnakasybos proceso, mechanikos ar geologijos dalykų aprašymo.  Žaviuosi autore už gebėjimą įsigilinti į šias  visai nemoteriškas sritis ir gana suprantamai perteikti tuos dalykus romane, tačiau vyrai vien dėl to juk nepuls knygos  skaityti :) O per tuos ilgus aprašymų puslapius pabosta sekti  Kinrosų šeimos gyvenimo peripetijas, lauki nors kokio veiksmo ar jausmo. Intrigos minimaliai, veiksmas vystosi tolygiai ir nuspėjamai.  Perskaičiau ir supratau, kad tokio pobūdžio istorijas reikėjo skaityti gerokai anksčiau (o gal dar kiek vėliau?), tačiau šiuo metu norisi kažko aštresnio, labiau intriguojančio. Gal dar kartą perskaityti Erškėčių paukščius? ;)

Įvertinimas. 3,5/5 (pirmą kartą nesutilpau į penkiabalę skalę: 3 per mažai, 4 per daug:)

 

Morengų-grietinėlės tortas (,,Pavlova")

   Jau seniai norėjau padaryti šį tortą, tačiau vis nerasdavau progos.  Ir štai - mamos vardadienis. O kokia dovana mamai geriausia? Žinoma, puokštė gražiausių gėlių ir dukros rankomis darytas tortas. Labai stengiausi, įdėjau daug meilės ir šypsenų... bei dar kelis ingredientus:

6 kiaušinių baltymus;

300 g smulkaus cukraus,

1 v. š. krakmolo,

1 v. š. baltojo (obuolių, vynuogių) acto,

žiupsnelį druskos,

1/2  a. š. vanilės ekstrakto ar vanilės cukraus (nebūtina),

500 g grietinėlės (ne mažiau kaip 35 proc. riebumo),

2 v. š cukraus,

400 g šaldytų uogų (galimi ir kiti variantai: šviežios uogos, pjaustyti citrusiniai vaisiai ar pan.).

   Į švarų ir sausą indą supyliau 6 kiaušinių baltymus, atsargiai juos atskyrusi nuo trynių. Įpyliau žiupsnelį druskos ir išplakiau iki baltumo. Toliau plakdama po šaukštą subėriau visą cukrų, supyliau actą, krakmolą ir vanilės ekstraktą. Plakiau, kol gavau baltas standžias putas. 

  Orkaitę įkaitinau iki 160 laipsnių. Skardą išklojau kepimo popieriumi, patepusi jį šlakeliu aliejaus, sukrėčiau baltymų masę, suformuodama apvalų blyną. Orkaitės temperatūrą sumažinau iki 130 laipsnių ir kepiau apie 1val. 20 min., kol morenginis blynas įgavo šviesiai rusvą (kreminę) spalvą. Morengą vėsti palikau orkaitėje (kepiau iš vakaro, todėl nereikėjo nekantriai laukti, kol atvės).

   Kitą dieną, prieš teikdama šią dovaną varduvininkei, išplakiau iki standumo grietinėlę su 2 v. š. cukraus ir plakinį užpyliau ant morengo, o ant grietinėlės pusnies užbėriau šaldytų (tiksliau, šiek tiek atšildytų) aviečių ir šilauogių (perspėju, grietinėlės plakinį ant morengo pilame tik prieš  nešdami ant stalo - kitap grietinėlė suskys, o morengas persigers drėgmės ir praras traškumą).

   Man viskas gavosi puikiai! Buvo miela, gražu ir labai skanu:) Ačiū, mama, kad suteikei progą pagaminti ir paragauti šį tortą :)