Žali pa-Vasario macaroons

   Pramerkiu akis sekmadienio rytą - už lango toks rūkas, kad net ežiukas pasiklystų. Išsiverdu kavos, vėl susiraitau lovoje ir skaitau knygą.  O už lango rūkas... sklaidosi, sklaidosi, saulytė kyšt nosį kartą, kyšt kitą ir įdienojus jau pilkos pieno sienos kaip nebūta. Pa-Vasaris! Norisi bent šiek tiek oro įkvėpti, todėl susirenku moterišką kompaniją ir važiuojame sodo aplankyti :) O ten pavasario šėlsmas begalinis: žolė žaliuoja, snieguolės baltus žiedelius skleidžia, violetinės raktažolių akelės iš po rudeninių lapų šypsosi, ir špinatai, kuriuos sėjau spalio mėnesį, jau porą lapelių išleidę. Smagumėlis, net nesitiki, kad dar tik vasario 23 d. - pats viduržiemis :) Tai gi, akis paganom žalumoje, į plaučius įsileidžiam tyro oro, pasiskinam pirmųjų gėlių ir žvalutės grįžtam namo.

   O namuose ant saulėtos palangės guli vienas žalias macaroons (užsilikęs nuo vakarykštės macaroons kepimo pamokos, kurią profesionaliai mums pravedė Gabrielės draugė Rūta, ačiū jai :)) ir gundo savo apvalumais. Bet jis tik vienas, o mes trys. Supratau, kad išmoktą macaroons kepimo pamoką praktiškai išbandyti teks jau šiandien. Išsitraukiame iš šaldytuvo bei spintelės reikalingus produktus ir kimbam į macaroons gaminimo subtilybes.

Produktai sausainėliams: 180 ml. migdolų miltų (juos paprasta pasidaryti migdolų drožles ar migdolus be luobelių  sumalus kavamale);

240 ml cukraus pudros;

2 kiaušinių baltymai;

4 šaukštai cukraus;

3-4 lašai valgomųjų dažų.

Produktai pertepimui:  50 gr. kambario temperatūros sviesto;

2 šaukštai cukraus pudros;

1 citrina.

Gaminimas.  Cukraus pudrą ir migdolų miltus persijojome per sietelį (tinka sietelis miltams sijoti). Tai pats sunkiausias darbas, nes migdolai užkemša sietelio akutes, lengviau sijoti, kuomet prieš darbą migdolų miltus šiek tiek pakepiname (išgaruoja dalis riebalo, miltai tampa puresni). Pirmą kartą kepant macaroons miltų nekepinome, antrą kartą - kepinome. Macaroons skonis ir išvaizda nuo to nepakito.  Išsijotus miltus ir cukrų sumaišėme. Kiaušinio baltymą ir 4 šaukštus cukraus išplakėme iki standžių putų (cukrų pylėme palengva, ne visą iš karto). Plakinys turi būti toks standus, kad pakėlus dubenį su plakiniu virš galvos, šis liktų dubenyje, o nenukristų jums ant pakaušio :) Tuomet plakinį supylėme į migdolų-cukraus masę ir palengva išmaišėme. Svarbu nepermaišyti, nes tešla suskystės. Aš neskaičiavau, kiek mes maišėme, bet daugelyje receptų rekomenduojama  maišyti ne daugiau kaip 50 kartų. Manau, tikrai tiek nereikia. Maišydamos įlašinome 3-4 lašus mėlynos spalvos maistinių dažų (kadangi dažų buvo labai nedaug, macaroons įgavo gražų pavasariškai-žalsvą atspalvį). Galima tešlą padalinti į kelias dalis ir spalvinti skirtingomis spalvomis.

  Gautą tešlos masę sudėjome į konditerinį švirkštą ir, ant skardos patiesę kepimo popierių, išspaudėme daug mažų kauburėlių (maždaug 5 Lt monetos dydžio), kurie pamažėle suslūgo ir virto mažais blyneliais. Tam, kad visi blyneliai susivienodintų, skardą su macaroons kelis kartus stuktelėjome į stalą. Tvarka! Dabar kokiam pusvalandžiui macaroons palikome ramybėje (reikia palaukti, kad blynelių viršus pasidengtų cukraus plutele) ir ėmėmės kremo gamybos. Sviestą su cukraus pudra išsukome iki baltumo, įtarkavome citrinos žievelę ir išspaudėme 1/3 citrinos sultis. Mmm, riebokas, bet labai skanus kremas gavosi (pertepimui, žinoma, galima vartoti ir kitus kremus, pvz. Nutella kremą).

   Orkaitę įkaitinome iki 160 laipsnių ir plutele pasidengusius macaroons pašovėme kepti. Kepė jie apie 10-12 minučių. Stebėkite, tinkamai kepant iš po cukraus kepurėlės turi pasirodyti sijonėlis :) Iškepusius macaroons ištraukėme iš orkaitės ir palikome pravėsti. Atšalusius juos lengvai nuėmėme nuo popieriaus ir pertepėme kremu.  Taip, forma gal ir netobula gavosi - sijonėlis per platus :), bet skonis tai tikrai dieviškas. Neilgai truko juos suragauti, vos spėjau kelis nučiupti - bendradarbiams, prie rytinio puodelio kavos bus puikus desertas.

    O formas dar tobulinsime, svarbu, kad pa-Vasarinis skonis išliktų :)  



Jo Nesbø Pentagrama

Vienas sakinys. ,,Tačiau dėl nežabotos aistros gyvenimui ji, deja, apsižiojo per didelius mūrinės sienos gabalus. Galiausiai ji neįstengė nei kramtyti, nei nuryti ar spjauti, ir smėlis, žvirgždas bei degto molio gabaliukai užkimšo gerklę."

Viršelis. Jo Nesbo  Pentagrama (Marekors), "Rašytojų sąjungos leidykla", 2006, puslapių sk. 447, iš norvegų kalbos vertė Agnė Petrauskaitė.

Autorius. Apie autorių jau rašiau http://sniegena.blogspot.com/2013/04/jo-nesb-gelbetojas.html

Trumpa anotacija. Pentagrama – psichologiškai subtili istorija apie žudiką maniaką, siautėjantį Osle. Karštą vasaros dieną paslaptingomis aplinkybėmis savo bute nužudoma jauna moteris. Vienas jos rankos pirštas nupjautas, o po akies voku detektyvai randa mažytį raudoną penkiakampės žvaigždės formos deimantą – Šėtono žvaigždę. Po penkių dienų aptinkama dar viena auka, jos pirštas – taip pat nupjautas, o ant jo užmautas žiedas su tokia pat raudona grėslia žvaigžde. Detektyvas Haris Hūlė susimąsto: penki žvaigždės kampai, penki pirštai ant rankos, kas penkios dienos įvykdoma žmogžudystė…

Mano nuomonė. Be didelių įmantrybių galiu pasakyti - tobulas detektyvas: intriguojantis, nenuspėjamas iki paskutinio puslapio, juodas, niūrus, parašytas būdinga Jo Nesbo maniera. Skaičiau su didžiausiu malonumu.  

Įvertinimas. 5/5

Anne Maybury Terakotos rūmai

  Vienas sakinys. ,,Vienintelis dalykas, kurį nuolatos turime, esame mes patys. Visa kita ateina ir nueina."    

   Viršelis. Anne Maybury Terakotos rūmai, (The Terracotta Palace),  leidykla Alma littera, Vilnius, 1998, iš anglų kalbos vertė Dominikas Aleksiūnas, 391 psl., knygų serija ,,Sfinksas".

  Apie autorę. Anne  Maybury  gimė 1910 m. sausio 1 d. Anglijoje. Anne šaknys ateina iš Arundel giminės, kuri į Angliją atvyko dar Normandų laikais, todėl šeimoje buvo daug kalbama apie senovę, tradicijas. Jos literatūrinį pasirinkimą įtakojo ir tai, kad tėvas buvo žinomas savo laiko poetas, o motina - muzikantė. Rašytoja dar žinoma Anne Buxton ar Katherine Troy slapyvardžiais. Tačiau didžiausio pripažinimo ji sulaukė kaip Anne Maybury, parašiusi kokias knygas, kaip The Minerva Stone (1968), The Terracotta Palace (1971), Ride a White Dolphin (1971), Walk in the Paradise Garden (1972), The Midnight Dancer (1972), The Jeweled Daughter (1977). Daugybės susižavėjusių skaitytojų dėka Anne Maybury atsistojo šalia tokių įdomiausių romantinio nuotykių romano kūrėjų, kaip Mary Stewart, Victoria Holt, Daphne du Maurier ir kt.  Anne aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Romantic Novelist Associacion ir Society of Women Writers and Jaurnalists viceprezidentė. Rašytoja mirė 1993 m vasario 27 d. Londone.

   Trumpa anotacija. Tai romantinis nuotykių romanas, kurio peripetijos vyksta Romoje ir jos apylinkėse. Džuljeta atvyksta iš Londono į Romą, pakviesta savo moskladraugės Vanesos. Bet paaiškėja, kad Vanesa dingusi, o namiškiai nieko nežino. Didingoji Malimbrozos vila padvelkia grėsme. Džuljetai patariama išvykti, bet atkakli mergina pasiryžta ieškoti draugės. Šitaip prasideda žaidimas su mirtimi...

  Mano patebėjimai. Labai taikliai anotacijoje apibrėžtas žanras - romantinis nuotykių romanas. Imdama šią knygą skaityti nieko labai ypatingo nesitikėjau, ir gerai, nes nenusivyliau, kai nieko ypatingo negavau. Bandyta dar kartą papasakoti vienos turtingos šeimos istorija, kuroje visos tragedijos vyksta dėl turtų ir pavydo, o pagrindiniai herojai, aišku, yra nesavanaudžiai, jiems turtai nė motais, svarbu, kad klestėtų meilė ir draugystė. Pasiguosiu, kad jau nuo pirmų puslapių buvo aišku, kokią šeimos paslaptį turės atskleisti pagrindinė herojė. Tai sumažino intrigą. Be to, skaitydama nuolat galvojau apie herojės amžių. Ji, pagal autorės norus, buvo 21-22 mergina, bet jos poelgiai ir mintys mažų mažiausiai buvo kaip kokių 30 moters. Tai mane nuolat erzino. Knyga, kaip aš sakau, iš tų, kurias perskaitai vakare, o ryte atsikėlęs nebežinai apie ką jos. Tačiau, jei norite skaitalo prieš miegą ir mėgstate tokio žanro literatūrą - imkite, tikrai nevargina. Knygos pliusas - pasivaikščiojimai, tiksliau, pasibėgiojimai su heroje po Romos turistines vietas bei žinomas kavines ir restoranus. 

  Įvertinimas: 2/5

Žuvies ir daržovių apkepas

   Sekmadienis, Vasario 16-ta - nei žiema, nei pavasaris. Oras bjaurus, koks dažniausiai ir būna tokiu metų laiku Lietuvoje. Dar vakar galvojau eiti į miestą pasidžiaugti šventiniais renginiais, bet šiandien tas noras pradingo. Ryte su Gabriele pasisveikinome su švente, išgėrėme po puodelį kavos-arbatos ir nusprendėme pasigaminti ką nors skanaus pietums bei jaukiai namuose atšvęsti Lietuvos valstybės gimtadienį.  Nusprendėme, kad šia proga gaminsime žuvies ir daržovių apkepą. 

Šiam apkepui reikia:

apie 800 gr žuvies file (jūros lydekos, menkės ar kitos žuvies);

4-5 bulvių;

didelės morkos; 

1-2 svogūnų;

4 pomidorų;

indelio 12 proc. riebumo grietinės;

2 kiaušinių;

100 g. fermentinio sūrio;

žinoma, pipirų, druskos, žuvies prieskonių, poros šaukštų miltų, aliejaus kepti.

Gaminame:

Žuvį supjaustome dideliais gabaliukais, apibarstome druska, pipirais, žuvies priekoniais ir paliekame kelioms minutėms. Tuo metu nulupame bulves ir sumetame jas į puodą virti. Bulves verdame apie 10 minučių (jos turi būti ne visai išvirusios). Kol verda bulvytės, kepame žuvį  - gabaliukus apvoliojame miltuose ir dedame į keptuvę su įkaitintu aliejumi. Kol iškepame žuvį, išverda ir bulvytės. Nusunkiame  ir pastatome ataušti. Morką supjaustome griežinėliais, svogūnus pusrutuliais ir visa tai padruskinę bei papipirinę nesmarkiai apkepame aliejuje. Viskas paruošta. Imame indą, kuriame kepsime apkepą. Dugną šiek tiek patepame aliejumi. Bulves pjaustome griežinėliais ir dedame į indo dugną. Ant bulvių dedame didžiąją dalį svogūnų su morkomis, ant jų žuvytę ir vėl svogūnus su morkomis ir visa tai tolygiai užpilame plakiniu. (Plakinys gaminamas grietinę išplakus su kiaušiniais, druska ir pipirais bei pagal skonį pagardinus  įvairiomis žolelėmis: mairūnu, raudonėliu ar pan.).  Ant viršaus uždedame griežinėliais pjaustytus pomidorus ir apibarstome tarkuotu sūriu. Paruoštą apkepą pašauname į orkaitę, įkaitintą iki 180 laipsnių, ir kepame apie 50 min.

 Valio, apkepas iškepė tobulai - tarsi būtų žinojęs, kokiai šventei skirtas. Susikrovėme po gabalą į lėkštes, ant stalo pasitiesėme  gražias servetėles, įsipylėme po taurę vyno ir, žiūrėdamos Lietuvos sportinių šokių ant ledo poros pasirodymą Sočio olimpinėse žaidynėse, mėgavomės šventiniais pietumis-vakariene. 

     

Stephen Dobyns Mirusių mergaičių šventykla

   Vienas sakinys. ,,Maži miesteliai tuo ir unikalūs, kad žmonių gyvenimai juose nuolat susipina. Kas nors tampa tavo egzistencijos dalimi, paskui išnyksta, vėliau vėl atsiranda." 

  Viršelis. Stephen Dobyns ,,Mirusių mergaičių šventykla" (The Church of dead girls), leidykla ,,Alma littera", 2003 m.,  iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis, 512 psl.  Autorius.  Stefanas Dobynsas (Stephen Dobyns) gimė Orandže, Niu Džersyje, 1941 metais. Baigė Wayne State universitetą. Dirbo mokytoju koledžuose ir universitetuose (Iowos ir Bostono). S. Dobynsas parašė kelis poezijos ir šešioliką novelių rinkinių. Jo novelės išverstos į daugiau nei dešimt pasaulio kalbų. Tarp daugelio rašytojo apdovanojimų yra tokie kaip National Endowment ir Guggenheim Foundation. Šiuo metu rašytojas gyvena Bostone su žmona ir trim vaikais.

   Trumpai oficialiai.  Romano veiksmas vyksta Orilijaus miestelyje netoli Niujorko, be galo panašiame į Tvin Pyksą. Čia žmonės, atrodo, taip gerai pažįsta vienas kitą, kad net „nusidėti“ neįmanoma – gauni važiuoti į kokį kitą miestuką. Tad juo baisiau, kai čia įvyksta žmogžudystė – žiauriai nužudoma didžiausia vyrų viliotoja, o nusikaltėlio policija neranda. O vėliau ima dingti mergaitės.
Miestelyje prasideda tikras košmaras – įtarinėjami visi, geriausieji taip pat kaip blogiausieji. Kas tas nusikaltėlis? Ar jis vienas iš mūsų? Policininkas? Kaimynas? Ar jis baisisi savo darbais ir eina iš proto, o gal pučiasi ir mėgaujasi valdžia? Net tyla gatvėse jau panaši į baimę, o žmonės nedrįsta pažvelgti vienas kitam į akis...
O rašytojas drąsiai žvelgia į žmogaus sąmonės gelmes ir kokių baisių troškimų ten randa. Ir mes pašiurpstame, suvokę, ką gali slėpti žmogaus balti marškiniai, peteliškė ir civilizuota išorė. Žodžiu, knyga iš tų, nuo kurios negali atsitraukti, kol neperskaitai paskutinės eilutės.
   Mano nuomonė. Istorija pasakojama vieno Orilijaus miestelio mokyklos mokytojo lūpomis: ,,Tą rytą aš stebėjau įvykius kaip naivus neišmanėlis. Dar nebuvo dingusi nė viena mergaitė. Miestas nebuvo susiskaldęs į skirtingų nuomonių stovyklas, ir meras galėjo kalbėti apie bendruomenės jausmą. Dabar tą patį įvykį matau pro kitų įvykių prizmę ir regiu silpnumą ten, kur įžvelgdavau tvirtybę, laikinumą ten, kur anksčiau matydavau pastovumą." Pradžioje knygos puslapiai verčiasi gana lėtai - daug veikėjų, kiekvieną jų pažįsta pasakotojas ir supažindina su skaitytoju. Atrodo, kad miestelio gyventojai yra garbūs piliečiai, šeimos vyrai ir moterys, auginantys vaikus, maloniai bendraujantys su kaimynais, o visos negerovės vyksta kažkur kitur, už miestelio ribų. Kol vieną dieną randama nužudyta didžiausia miestelio vyrų gundytoja Dženis Maknyl. Deja, nusikaltėlio policija neranda, tačiau laikas eina, aistros miestelyje aprimsta, tik ramybę drumsčia istorijos mokytojas Čihanis ir jo įkurtas ,,Tiesos ieškotojų" būrelis, propaguojantis marksistines idėjas. Tačiau ramybė tvyro neilgai - dingsta miestelio gydytojo paauglė dukra Šeron Maloj. Pirmiausia įtarimai krinta ant maištaujančių ,,Tiesos ieškotojų".
   Nors pasakojimo intonacija lieka ta pati, bet įvykiai pasipila vienas po kito. Pamažu didėja įtampa. Veikėjų charakteriai kinta, atsiskleidžia slepiamos paslaptys ir aistros. ,,Kaip slystame tik kitų žmonių protų paviršiumi, taip tik paviršutiniškai matome ir kitų žmonių elgesį. Matome mandagiąją pusę, viešąją pusę, bet galime tik spėlioti, kas glūdi giliau." - mąsto pasakotojas. Jis ir pats nėra tikras, ar atsilaikytų prieš pagundas susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Miestelyje pamažu kaupiasi įtarimų, baimės ir nežinomybės debesys. Kaimynai nebepasitiki kaimynais, draugai nuleidžia akis, kad tik nereikėtų šnekėtis, nes kiekvienas žvilgsnis, pasakytas žodis ar sutiktas žmogus kelia asociacijas su dingusia mergaite. Atmosfera įkaista dar labiau, kai dingsta antra mergaitė - miestelėnai supranta, kad pagrobėjas, o gal ir žudikas, gyvena tarp jų, apsimeta geru piliečiu ir padeda, o gal ir vadovauja, dingusių mergaičių paieškoms. Tačiau tai dar ne visos bėdos, užgriuvusios Orilijaus miestelio bendruomenę... Dabar jau knygos puslapiai verčiasi tarsi patys savaime. Paskutiniuosius 200 puslapių perskaičiau per šeštadienį, nes labai jau magėjo išsiaiškinti kas ir kodėl sudrumstė ramų Orilijaus miestelio gyvenimą. Knygą tikrai galima lyginti su kultiniu David Lynch filmu ,,Twin Peaks". Ir muzika, kuri skambėjo filme, skaitant šią knygą nuolat sukosi galvoje.
   Pabaigai - knygoje tikrai nėra daug tiesioginės kalbos, visas pasakojimas eina aprašomuoju stiliumi, jei toks siužeto dėstymo stilius nepriimtinas - skaityti bus sunku. Knygą priskirčiau prie trilerio žanro. 
   Įvertinimas. 4/5

Bulvinukai (vegetariški žemaičių blynai)

   Šiandien mudvi su Gabriele nusprendėme pasilepinti Žemaičių blynais. Kadangi manoji jau du mėnesius tęsia mėsos nevalgymo akciją, teko įdarą keisti kažkuo vegetarišku. Nusprendėme, kad labai tiks grybukų arba varškės įdarai.  Taigi, pasiraitojome rankoves ir kibome į darbą.

   Bulvinukų tešlai reikia:

apie 1,5 kg bulvių;

1 kiaušinio;

1 kupino šaukšto bulvių krakmolo;

4-5 šaukštų miltų;

žiupsnelio druskos, maltų pipirų, džiovintų čiobrelių.

   Bulves nulupome ir išvirėme pasūdytame vandenyje. Baigus virti nusunkėme ir palikome ataušti. Pravėsusias sumalėme mėsmale. Į bulvių masę įmušėme kiaušinį, subėrėme krakmolą, miltus. Padruskinome, pabarstėme pipirais ir čiobreliais. Tuomet viską labai gerai išmaišėme ir išminkėme - rankomis (miltų berti tiek, kad masė nebeliptų prie rankų).

   Baigę šį darbą perėjome prie įdarų. Pasigaminome abu, nes buvo smalsu, ar bus gardūs abu, ar nepatiks nei vienas :)

   Varškės ir špinatų įdarui reikia 200 g varškės, 50 g šviežių špinatų, didelės skiltelės česnako (jei norite aštriau, galite dėti 2 skilteles), druskos pagal skonį. Supjaustytus špinatų lapelius ir susmulkintą česnako skiltelę subėrėme į varškę, paskaninome druska ir viską gerai išmaišėme. Jei varškė labai sausa, galima įdėti porą šaukštų neriebios grietinės.

   Grybų įdarui reikia 250 g pievagrybių, poros svogūnų galvučių, pipirų ir druskos. Grybus ir svogūnus susmulkinome ir, pagardinę pipirais bei druska, apkepėme aliejuje.

   Dabar jau ėmėmės bulvinukų formavimo meno. Ant delno suplojame vieną bulvių tešlos paplotėlį, į kurio vidurį įkrėtėme grybų įdaro, užspaudėme kraštelius, o ant įdaro viršaus uždėjome dar vieną bulvinį paplotėlį. Viską gražiai apglostėme ir gavome pailgą bulvinuką.

   Kitą paplotėlį pagardinome varškės ir špinatų įdarų bei suformavome apvalų bulvinuką. Taip darbavomės, kol baigėsi bulvių tešla ir įdarai. (jei baigėsi tešla, o įdarų liko, nenusiminkite - jie ir vieni labai skanūs :)

  Prieš valgant, šiuos vegetariškus bulvinukus reikia apkepti įkaitintame aliejuje. Ir pagardinti grietine, būtinai, tuomet skanu...labai, labai. Ir su varškės,  ir su grybų įdaru! Dar kepsime!

   P.S. Jei bulvinukų pasidarėte per daug ir matote, kad neįveiksite vienu kartu, juos (dar neapkeptus) galima užšaldyti. Tiesa, pati šaldžiau tik su grybais, su varškės įdaru nebandžiau. Bet parduotuvėje juk yra šaldytų cepelinų su varškės įdaru !  Pabandykite ir man pasakykite, ar pavyko :)

   P.P.S.  jei formuojant bulvinukus tešla vis limpa prie rankų - pasimiltuokite rankas. 

Dan Brown Inferno

   Vienas sakinys. "Tamsiausios pragaro vietos rezervuotos tiems, kurie moralinės krizės metu laikosi neutraliteto."

   Viršelis. Dan Brown ,,Inferno", leidykla Jotema, 2013 m.,  416 puslapių, iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas.

   Autorius. Amerikiečių rašytojas bei detektyvinių trilerių autorius Dan Brown gimė 1964 m. gegužės 22 d. Niuhemšyre, matematikos profesoriaus Richard G. Brown ir profesionalios sakralinės muzikos atlikėjos Constance šeimoje. Jis buvo vyriausias iš trijų vaikų. Nuo pat vaikystės rašytojas buvo supamas paradoksalaus mokslinės ir religinės pasaulėžiūros derinio. Būtent viena kitai oponuojančios pažiūrų sistemos įkvėpė romaną Angelai ir demonai. 1982 m. baigęs Filipo Egzeterio akademiją (kur vėliau dėstė anglų kalbą bet, sėkmingai debiutavęs, atsidėjo vien tik literatūrinei kūrybai) Dan Brown studijavo Amhersto koledže, kuriame buvo Psi Upsilon brolijos nariu. Po studijų Amhersto koledže 1986 m. susidomėjo muzika – išleido ir kelių šimtų kopijų tiražu pardavė vaikiškų dainų kasetę, vėliau įkūrė muzikos įrašų kompaniją. 1990 m. pasaulį išvydo į vyresnius klausytojus orientuotas kompaktinis diskas Perspektyva (Perspective).

   1991 m. rašytojas persikėlė į Holivudą siekti dainininko – dainų kūrėjo ir pianisto karjeros. Tapęs Nacionalinės dainų kūrėjų akademijos nariu aktyviai dalyvavo daugelyje jos renginių. Čia Dan Brown sutiko ir būsimą savo žmoną Blythe Newlon, dirbusią šios akademijos režisiere. 1993 m. Dan Brown išleido savo vardu pavadintą dainų albumą. Tais pačiais metais rašytojas kartu su žmona persikėlė į gimtąjį miestą ir pradėjo dirbti anglų kalbos dėstytoju Filipo Egzeterio akademijoje. Po metų išleido albumą pavadinimu Angelai ir demonai. Šiame darbe yra ambigrama, kurią rašytojas vėliau panaudojo ir to paties pavadinimo savo romane. 1996 m. nustojo dėstytojauti ir visas savo jėgas atidavė rašymui. Tarptautiniais bestseleriais tapusiose knygose ,,Da Vinčio kodas", ,,Angelai ir demonai" ir ,,Prarastasis simbolis" Dan Brown meistriškai supynė istoriją, meną, kodų šifravimą ir simbolius. Knygas jungia ir vienas herojus - Harvardo universiteto profesorius Robertas Lengdonas. 

   Trumpai. Kaip ir galima tikėtis, šios knygos pagrindinis herojus vėlgi Robertas Lengdonas. Jis atsiduria Florencijoje ir sužino, kad yra įtrauktas į šiurpius įvykius. Problema tik ta, kad dingo jo atmintis, jis niekaip negali prisiminti, kokiu būdu atsidūrė Florencijoje, kokią paslaptį turi išspręsti, kas yra jo draugai, o kas priešai. Aišku tik tai, kad atsakymas slypi Dantės kūrinyje „Pragaras“. Žinoma, netrukus paaiškėja, kad čia įsivėlę slaptosios tarnybos, maniakiško užsidegimo mokslininkai, ir Robertui Langdonui eilinį kartą tenka gelbėti pasaulį. Turbūt nereikia net sakyti, kad šioje pasaulio gelbėjimo operacijoje jį lydi paslaptinga mergina. Venecija, Florencija, Stambulas – autorius šįsyk irgi nepašykšti spalvingų vietovių savo kūrinio veiksmo fonui.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygos-recenzija-danas-brownas-naujame-romane-inferno-brenda-i-ta-pacia-upe-286-388957#ixzz2rWMpNze2

   Mano nuomonė. Knygą perskaičiau greitai, nes rašymo maniera ir stilius bei knygos turinys nenuteikia filosofiniams apmąstymams, nors tema - pasaulyje geometrine progresija daugėja žmonių ir jei to nesustabdysime, pasaulis žus - atrodo rimta. Tačiau istorija papasakota paviršutiniškai, apgraibom. Manau, išsisėmė D. Brown arba skuba kepti knygas, kol ant bangos, nebespėdamas sugromuluoti medžiagos.

   Suprantu, kad ,,Angeluose ir demonuose" iliuminatų keršto katalikų bažnyčiai istorija bei ,,Da Vinčio kode"  savaip interpretuojama ,,Paskutinė vakarienė" ir Da Vinčio tamplieriška biografija didžiąja dalimi yra autoriaus išmislas, tačiau autorius pastebi ir akcentuoja detales, taip pat pateikia daug tikrų faktų, juos apipina fantazijom, mistifikuoja. Šias knygas man buvo įdomu skaityti, o perskaičius norėjau daugiau sužinoti apie tamplierius, iliuminatus, puoliau domėtis Da Vinčio biografija... Manau tokį poveikį šios knygos  turėjo ir kitiems skaitytojams.  Deja, to negaliu pasakyti apie ,,Inferno". Perskaičius ją tikrai nepuoliau ieškoti  Dantės ,,Pragaro", net pagalvojau, kad Dantės šioje knygoje buvo mažokai, o siužeto vingiai visiškai nevingiavo per devynis pragaro ratus. Tiesa, tenka pripažinti, kad ,,Inferno" būtų neblogas vadovas po Florenciją ir Veneciją. Šiuose miestuose lankiausi, todėl man buvo įdomu skaityti apie bažnyčias, parkus ir aikštes bei prisiminti savo patirtus įspūdžius. Tik tiek apie ,,Inferno" ir tegaliu pasakyti, skaitykite, gal jūsų nuomonė bus prieštaringa manajai :)   

   Įvertinimas. 2/5

Sara Gruen. Vanduo drambiams

 Viršelis. Sara Gruen. Vanduo drambliams  (Water for elephants), leidykla Tyto alba, 2009 m., 394 psl.,  iš anglų kalbos vertė Marius Smetona 

Autorė.  Sara Gruen, Kanadoje Vankuveryje 1969 m. gimusi rašytoja, studijavo anglų literatūrą Otavoje, vėliau persikėlė į JAV ir nuo 2001 m. atsidėjo literatūrinei kūrybai. Šiuo metu autorė gyvena ekologinėje bendruomenėje netoli Čikagos drauge su vyru, trimis vaikais, keturiomis katėmis, dviem ožkom, dviem šunimis ir arkliu. Autorė yra parašiusi tris romanus „Jojimo pamokos“ (Riding Lessons), „Žingsnio keitimas“ (Flying Changes) ir „Vanduo drambliams“ (Water for Elefants). Jos romanas „Vanduo drambliams“ daugelį savaičių karaliavo 2008 m. New York Times perkamiausių knygų sąraše.

 Lietuvių kalba taip pat yra išleistas romanas ,,Žirgyno pamokos". Interviu su rašytoja galite pasiskaityti http://www.lrytas.lt/-12421151381241180758-kanados-ra%C5%A1ytoja-negali-pamir%C5%A1ti-dramblio-bu%C4%8Dinio.htm

   Trumpai. Istorija prasideda senelių namuose netoli Čikagos. Devyniasdešimtmetis vaidingas senis Džeikobas Jankovskis, negalintis susitaikyti su savo senatve ir bejėgiškumu, stebi netoliese įsikūrusio keliaujančio cirko gyvenimą. Buvusį veterinarą prisiminimai nuneša į trečiąjį XX a. dešimtmetį, didžiosios depresijos laikus. Ir į cirką.

 Septyniolikmetį Džeikobą krizė užgriūva netikėtai ir negailestingai: per vieną dieną jis netenka ir tėvų, ir namų. Beveik baigtos veterinarijos studijos taip pat praranda prasmę – ir apkvaitęs iš nevilties gerų tėvų vaikas staiga šoka į riedantį traukinį. Pasirodo, jis pakliuvo į keliaujantį cirką, į “Brolių Benzinių įspūdingiausią cirką visoje žemėje”. Cirko realybė už blizgučiais nusagstytos užuolaidos – skaudi: žavus ir nenuspėjamai žiaurus direktorius, bedarbiai, kiekviename mieste laukiantys laisvos vietelės, nebegalinčių dirbti juodadarbių mėtymas iš važiuojančio traukinio… Į šį cirko gyvenimo verpetą patekęs Džeikobas iš geltonsnapio studento tampa cirko gyvūnų gydytoju, staigiai suvyriškėja ir pirmą kartą įsimyli. Netgi du kartus: žavią artistę cirko direktoriaus žmoną Marleną ir protingą, bet užsispyrusią dramblę Rozą. Prasideda blogiausias ir geriausias Džeikobo gyvenimo laikas…

   Mano nuomonė. Knygos apie cirką, cirko artistus, ar tai būtų žmonės, ar gyvūnai, nėra mano mėgiama tema. Pamačiusi šią knygą bibliotekoje, svarsčiau, noriu ją skaityti, ar ne. Jei ne dukros, prieš kelias dienas žiūrėjusios filmą, pastatytą pagal šią knygą, teigiamas atsiliepimas apie ekranizaciją, vargu ar būčiau knygą parsinešusi namo.

    Na, jeigu jau parsinešiau, tai ir perskaičiau. Pradžioje erzino pasakojimas pirmuoju asmeniu, vėliau apsipratau ir supratau, kad tai knygai suteikia intymumo, nuoširdumo. Galiu pasakyti, kad buvo įdomu susipažinti su nuosavais traukiniais važinėjančio cirko artistų gyvenimu. Ačiū autorei, tikrai daug padirbėjusiai ir surinkusiai nemažai informacijos apie JAV Didžiosios depresijos laikotarpį, apie to meto cirko užkulisius, apie konkurenciją ne tik tarp cirko darbuotojų, bet ir tarp atskirų cirko trupių. Manau, jei ir nesate didelis cirko gerbėjas, šią knygą galite drąsiai skaityti :) 

Įvertinimas. 4/5

Aguonų pyragas

  Aguonų pyragas - tai  dar vienas kepinys iš mano kalėdinio repertuaro. Tikra klasika - biskvitas ir aguonos. Pagyros garantuotos, tiek skoniui, tiek išvaizdai. Produktai neįmantrūs, juos galite rasti visose parduotuvėse.

Tešlai:

300 g miltų,

300 g cukraus,

200 g sviesto arba margarino,

6 kiaušiniai,

2 a. š. kepimo miltelių,

1  didelė citrina.

Aguonų masei:

300 g aguonų,

3 kiaušiniai,

1 stiklinė cukraus pudros,

keli lašai migdolų esencijos.

  Pirmiausia nuplikykite aguonas ir 2-3 kartus permalkite mėsmale. Ištrinkite trynius su cukrumi ir supilkite į aguonų masę, įlašinkite kelis lašus migdolų esencijos. Supilkite iki standumo išplaktus baltymus ir viską atsargiai išmaišykite. Aguonų masės paruošimas yra pati sunkiausia šio pyrago gamybos dalis, todėl, jei neturite laiko ar labai labai tingite, parduotuvėje galite nusipirkti jau paruoštos aguonų masės (tačiau, jei tikrai norite palepinti savo namiškius ar svečius, aguonų masę gaminkite patys ir patikėkite, ji daug skanesnė, nei pirktinė).

   Kitas etapas - tešla. Kambario temperatūros sviestą ištrinkite iki purumo su cukrumi ir kiaušinių tryniais. Įberkite nutarkuotą citrinos žievelę bei išspauskite sultis. Suberkite miltus sumaišytus su kepimo milteliais. Standžiai išplaktus kiaušinių baltymus atsargiai įmaišykite į tešlą.

   Apvalią pyrago skardą išklokite kepimo popieriumi. Supilkite pusę tešlos, sudėkite aguonų masę ir tolygiai ją paskirstykite po visą tešlos paviršių, ant jų supilkite likusią tešlos dalį. Kepkite apie 1 valandą. Pradžioje iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Pyragui pakilus ir apkepus, temperatūrą sumažinkite iki 170  laipsnių. Iškepusį pyragą ataušinkite ir tik tuomet išimkite iš formos. Apiberkite cukraus pudra  - grožiui - ir skanaukite, ragaukite tik liežuvio neprarykite :)

   Tiesa, šį pyragą esu kepusi ir su dviem įdarais. Ant aguonų masės dėjau sluoksnį varškės, pertrintos su cukrumi ir pagardintos razinomis. Tad jei norite įvairovės - pabandykite. Buvo taip pat labai skanu.

Šokoladinis malonumas (keksas)

   Šis burnoje tirpstantis, citrina ir šokoladu kvepiantis keksas jau po pirmo kąsnio tapo mūsų numylėtiniu. Jis praskaidrina nuotaiką, skatina bendrauti ir dalintis pozityvu. Jis suteikia malonumo gomuriui, sustabdo žavią akimirką ir leidžia ja pasimėgauti su artimais žmonėmis. Jūs privalote paragauti šio šokoladinio stebuklo :)

Produktai:

250 g kambario temperatūros sviesto arba margarino,

400-500 g cukraus (priklauso, kaip saldžiai mėgstate),

5 kiaušiniai,

400 g miltų,

6 kupini v. š. kakavos miltelių,

1 a. š. kepimo miltelių,

1 stiklinė pieno,

žiupsnelis druskos,

100 g kepinių (juodo) šokolado,

1 citrina.

Sviestą ištrinti su cukrumi iki purios masės. Išplaktus kiaušinius nenustojant trinti supilti į sviesto ir cukraus masę. Ten pat suberti nutarkuotą citrinos žievelę ir išspausti citrinos sultis. Miltus sumaišyti su kakavos milteliais, kepimo milteliais bei druska. Per kelis kartus maišant nedideliu greičiu į sviesto/cukraus masę įmaišyti miltus ir pieną, pradedant ir baigiant miltais. Susmulkintą šokoladą apvolioti miltuose ir taip pat įmaišyti į tešlą. Gautą masę sukrėsti į kekso formą ir kepti apie 60-80 min. orkaitėje, įkaitintoje iki  200 laipsnių (aš po kokių 40 min. kepimo, kai keksas jau būna iškilęs, temperatūrą sumažinu iki 170 laipsnių). Iškepęs keksas būna gražiai išsikėlęs, viršus sutrūkęs ir apskrudęs. Nebandykite  kekso iš karto krapštyti iš formos, palikite praaušti, tuomet jis gražiai išsiims ir bus ne tik skanus, bet ir labai gražus. O jei dar apibarstysite cukraus pudra, bus TOBULAS!

Mano kalėdinis keksas

     Pats skaniausias keksas, kokį teko kepti ir ragauti :) Nesigiriu, tikrai labai labai skanus. Jį kepu kiekvieną žiemą prieš Kalėdas jau virš 15 metų ir dar niekam nenusibodo. Jis tapo mano Kalėdinio stalo tradicija ir

puošmena, o pastaraisiais metais ir draugų geidžiama dovana. Iki šiol niekam nesakiau jo recepto, tačiau  dabar nutariau, kad atėjo laikas keisti tradicijas, todėl dalinuosi receptu ir tikiuosi kada nors paragauti jūsų kepto  Mano kalėdinio kekso :)

  

Keksui reikės:

250 g miltų,

250 g sviesto arba margarino,

250 g cukraus pudros,

5 kiaušinių,

a/š kepimo miltelių,

20 g alkoholio (degtinės, brendžio ar kokio kito stipraus gėrimo),

500 g džiovintų vaisių ir riešutų (migdolai, lazdyno riešutai, graikiniai riešutai, razinos, džiovintos spanguolės, džiovintos slyvos, džiovinti abrikosai, papajos, mangai, ananasai, apelsino cukatos).

   Gamyba:

   Pasiruošiame vaisius ir riešutus -  viską nuplauname, išdžioviname. Riešutus sukapojame į 3-4 dalis, susmulkiname slyvas, abrikosus ir kitus didesnius vaisius. Tuomet imame kambario temperatūros  sviestą (arba margariną) ir ištriname iki purumo, įmušame kiaušinių trynius, supilame alkoholį bei cukraus pudrą. Viską ištriname iki vientisos masės. Suberiame miltus ir kepimo miltelius bei maišant supilame standžiai išplaktus kiaušinio baltymus. Vaisius ir riešutus apvoliojame nedideliame kiekyje miltų (kad kepant visi vaisai nenusėstų ant skardos dugno, o tolygiai pasidalintų kepinyje) ir atsargiai įmaišome į tešlą. Visą masę supilame į kekso formą. Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 1 val. Jei pradeda degti kekso viršus - temperatūrą sumažiname. Iškepęs keksas būna gražiai pageltęs ir išsišiepęs iš malonumo (t. y., viršus būna gražiai sutrūkęs).  Atvėsusį keksą išimame iš formos ir ragaujame...arba vyniojame į popierių, perrišame gražia juostele ir dovanojame patiems mylimiausiems žmonėms. Jie nusipelnė šios dovanos :)

Sandra Brown Prancūziškas šilkas

   Viršelis. Sandra Brown. Prancūziškas šilkas (French Silk), leidykla Alma littera, 2012 m., iš anglų kalbos vertė Džilda Jansonaitė, 464 puslapiai.                                                             Autorė. Sandra Brown gimė 1948 metais, Teksase, baigė Teksaso ir Oklahomos universitetus.  1968 m. ištekėjo už televizijos laidų vedėjo ir dokumentinių filmų kūrėjo Michael Brown. Po vedybų dirbo kaip televizijoje kaip orų pranešėja, vėliau - kanalo žurnaliste, taip pat rašė straipsnius žurnalui PM Magazine. Sandra Brown pradėjo rašyti 1981 metais. Dabar ji daugiau nei šešiasdešimties romanų autorė, iš kurių 50 yra New York Times bestseleriai. 1994 m. pagal jos romaną French Silk pastatytas filmas.

     Trumpai. Paslaptinga gražuolė Klerė Loran daug ir sunkiai dirbo, kol jos išskirtinio apatinio trikotažo bendrovė „Prancūziškas šilkas“ išgarsėjo. Tačiau moters džiaugsmą temdo nuolatiniai fanatiško televizijos pamokslininko Džeksono Vaildo, paskelbusio karą pornografijai, išpuoliai. Kai Džeksonas Vaildas nužudomas, Klerė tampa pagrindine įtariamąja. Ji gali prarasti viską – net gyvybę. Padėtį dar labiau komplikuoja jos elgesys per tyrimą.

   Vis dėlto net matydamas, kad Klerė atkakliai meluoja ir save klampina, prokuroro pavaduotojas Robertas Kasidis nejučia pasiduoda šios nuostabios moters pasaulio kerams ir nusprendžia žūtbūt ją išgelbėti. Bet nei Kasidžio atsidavimas, nei Klerės tikinimai, kad ne ji nužudė visiems įgrisusį pamokslininką, jos negelbsti. Lieka vienintelis kelias – atskleisti sukrečiančią tiesą, kurią Klerė buvo prisiekusi nusinešti į kapą...

    Intriga ir erotika pulsuojanti knyga. Skaitosi smagiai, greitai, nenuobodžiai...Pasimiršta taip pat greit, kaip ir kitos šios autorės knygos. Gal ir gerai, nes kai norėsis lengvai erotiško detektyvo, bus galima vėl iš naujo paskaitinėti :)

     Įvertinimas. 3/5.    
      

Kate Morton Užmirštas sodas

     Viršelis. Kate Morton. Užmirštas sodas (The Forgotten Garden), leidykla Gimtasis žodis, 2010 m., Vilnius, iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė, 574 puslapiai.



     Autorė. Kate Morton  - australų rašytoja, pelniusi savo šalies ir tarptautinį pripažinimą. Rašytoja gimė 1976 m., šeimoje buvo vyriausia iš trijų seserų. Kate vaikystė prabėgo Pietryčių Kvinslende (Queensland) Austarlijoje.  Nuo mažens ji mėgo skaityti, mylimiausia autorė buvo vaikų rašytoja Enid Blyton. Baigusi kaimo mokyklą kate  išvyko mokytis į Londoną, kurs studijavo dramą ir oratorinį meną, vėliau baigė vasaros kursus Karališkojoje Šekspyro dramos meno akademijoje ir planavo savo ateitį sieti su teatru, kol galų gale suprato, kad jos pašaukimas yra žodis. 2006 m. pasirodė jos pirmasis romanas The House at Riverton (dar žinomas pavadinimu The Shifting Fog), 2008 m.  - The Forgotten Garden, 2010 m. išleidžiamas romanas The Distant Hours, o 2012 m. -  The Secret Keeper.

Šiuo metu Kate Morton gyvena Paddington priemiestyje, ištekėjusi už džiazo muzikanto ir kompozitoriaus Davin, jie augina du sūnus. Daugiau apie Kate Morton galite sužinoti jos puslapyje http://www.katemorton.com/

     Trumpai. Pamestas vaikas... Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse laive, plaukiančiame į Australiją, rasta vieniša mergaitė. Paslaptinga moteris, pasivadinusi Rašytoja, žadėjo ja pasirūpinti, tačiau ta Rašytoja dingo kaip į vandenį. Baisi paslaptis... Tik dvidešimt pirmojo gimtadienio išvakarėse Nelė O'Konor išgirsta paslaptį, kuri visiems laikams pakeis jos gyvenimą. Po kelių dešimtmečių ji leisis į tolimą kelionę ieškoti tiesos, kuri nuves ją į atokų Kornvalio pakrantės užkampį, neapsakomai gražų ir keistą Blekhursto dvarą, kadaise valdytą aristokratiškos Montrašė šeimos.

   Paslaptingas palikimas...Po Nelės mirties jos anūkė Kasandra netikėtai sulaukia palikimo. Trobelė ant skardžio ir užmirštas, apleistas sodas seniai garsėja savo nešvaria praeitimi ir juose dūlančiomis paslaptimis apie likimo pasmerktą Montrašė giminę ir jų augintinę Elizą Meikpys, tapusią niūriųjų Viktorijos laikų pasakų rašytoja. Būtent čia Kasandra pagaliau sužinos tiesą apie savo giminę ir atskleis amžiaus senumo paslaptį apie dingusią mergaitę.

   Paslaptinga, įtraukianti ir labai moteriška, bet ne sentimentaliai verkšlenanti,  istorija apie draugystę, meilę, pavydą ir beprotiškus poelgius. Knyga nuostabiai tinka ilgiems žiemos vakarams. Tik tų vakarų man buvo mažoka -knygą perskaičiau per porą vakarų-naktų :) Labai jau magėjo išnarplioti visas paslaptis :)

      Įvertinimas. 4/5   

Skaniausi florentinai

   Traškūs, saldūs, tirpstantys burnoje...mmm. Tai florentinai. Anot legendos, florentinai pradėti gaminti Prancūzijoje. Pasakojama, kad šių skanėstų receptas buvo sukurtas Versalio rūmų kulinaro karaliaus Liudviko XIV valdymo laikais. Skanėstas pirmą kartą patiektas Medičių šeimos apsilankymo proga ir jų garbei pavadintas Florencijos miesto vardu. Tradiciškai florentinai gaminami iš riešutų ir vaisių cukrintinių, birūs produktai sumaišomi su medumi ir cukrumi, keptas atvėsintas skanėstas pamirkomas tirpytame šokolade ir paliekamas atvėsti. Mano florentinų receptas taip pat nesudėtingas, tačiau rezultatas - nuostabus. Kas ragavo, gali tikrai patvirtinti :)

Norint išsikepti 30-40 florentinų reikia:

100 g migdolų drožlių;
100 g išlukštentų saulėgrąžų;
100 g sezamo sėklų;
1 mandarino;
25 g miltų;
50 g ištirpdyto sviesto;
120 g cukraus;
1 kiaušinio.
   Sudedame visus ingredientus į dubenį, įtarkuojame mandarino žievelę ir išspaudžiame mandarino sultis. Viską gerai išmaišome. Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi ir dedame po šaukštelį masės, ją išlyginame. Turime gauti nedidelį ploną blyną. Tokių blynelių pridedame pilną skardą ir pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame 10-15 min. Pamatysite, kai sausainiukai ima gražiai ruduoti, traukite juos lauk iš orkaitės ir palikite atvėsti ant popieriaus. Kol šie  aušta, dėkite kepti kitą skardą ir taip, kol iškepsite visus florentinus. Tuomet juos atsargiai, kad nesulūžtų, nuimkite nuo popieriaus (gerai iškepę jie nusiima be vargo), sudėkite į dėželę ar stiklainį, išsivirkite aromatingos arbatos ir mėgaukitės tobulu skoniu.

 

Adventas - Pievagrybių užtepėlė su keptomis daržovėmis

    Adventas. Laikas, kai norisi būti geresniam, kai norisi padaryti kažką, ko paprastai nedarai. Šviesus švenčių laukimo laikotarpis. Nežinau, kas labiau jaudina, ar paslaptingas švenčių laukimas, su slaptomis mintimis, kuo šiais metais pradžiuginti mielus žmones, su namų dekoravimo vakarėliais, su pasisėdėjimais prie karšto vyno taurės, ar pačios šventės, kai atsiveria visą mėnesį laikytos ir puoselėtos paslaptys, kai dovanos liejasi lyg iš gausybės rago, kai visi šypsosi ir pasaulis atrodo didelis ir geras.  

   Adventas. Galvoje jau sukasi mintys, kokius patiekalus dėsiu ant Kūčių stalo, ką gaminsiu Kalėdoms. Šiemet lengviau, nes jau mėnuo kaip gyvenam bemėsiu režimu :) Tai mano ir Gabrielės iššūkis sau. Dabar jau išsiaiškinom, kad be mėsytės išgyventi galime, ir visai neblogai, tik reikia daugiau laiko skirti įvairių patiekalų gaminimui, tiksliau, sugalvojimui, ką šiandien gaminsime :) Vienas iš atradimų - pievagrybių užtepėlė su keptomis daržovėmis.

   Pievagrybių užtepėlei reikia:

Pievagrybiai - 300-400 g;

Svogūnas - 2 galvutės;

Balzaminis actas - 40 g;

Malti pipirai - 1/2 arbatinio šaukštelio;

Čiobreliai (geriausia šviežias, bet tiks ir džiovintas) - 1 arbatinis šaukštelis;

Druska - pagal skonį;

Varškė - apie 150 g;

Grietinė 15 proc. - 2 valgomieji šaukštai.

Vietoje varškės ir grietinėlės galima naudoti grietinėlės sūrį, pvz. Philadelphia.

   Svogūnus supjaustau pusrutuliais ir šiek tiek apkepu aliejuje, pievagrybių galvutes nulupu, stambiai supjaustau ir įmetu prie kepančių svogūnų. Baigiant kepti viską padruskinu, papipirinu, apiberiu čiobreliais ir supilu balzaminį actą. Sumaišau ir nukeliu nuo ugnies. Atšalusią svogūnų-pievagrybių masę susmulkinu trintuvu iki vientisos masės, tada sudedu varškę ir grietinę. Ir dar kartą viską išplaku iki vientisos masės. Paragauju.  Mmmmmm... Skanu, einu kepti daržovių :)

   Daržovės:

1 nedidelė cukinija;

2 bulvės;

2 morkos;

1 didelė paprika.

Gali būti ir kitos jūsų mėgstamas daržovės. 

   Visas daržoves (išskyrus bulves) supjaustau nemenkomis juostelėmis, bulves perpjaunu į 4-6 dalis. Visas daržoves sumetu į dubenį, apšlakstau aliejumi ir gerai rankomis išmaišau, kad daržovės pasidengtų aliejumi. Tuomet jas gražiai dedu į šiek tiek aliejumi pateptą skardą.  Suguldytas cukinijas padruskinu ir užberiu itališkų žolelių mišinio (naudoju Kotanyi prieskonius). Ant morkų ir paprikos beriu tik itališkų žolelių, nedruskinu. Na o bulves paskaninu bulvėms skirtais prieskoniais ir... į orkaitę, įkaitintą iki 180 laipsnių. Kepa apie 20-30 min. arba kol tampa norimo minkštumo. Svarbu neperkepti, kad neištižtų. 

   Iškepusias daržoves pravėsinu ir pateikiu su pievagrybių užtepėle. Skanaus vegetariško vakarėlio!

Kalėdų laukimas: itališki džiuvėsėliai cantucci

   Sekmadienis. Gruodis. Už lango lyja. Smarkiai lyja. Su vėju, griaustiniu ir žaibais. O namuose jau sklando kalėdinės nuotaikos. Pasipuošėme virtuvę, kad smagiau būtų pyragus kepti, o kad už lango besibaladojantis vėjas negąsdintų, pasileidome smagią muziką. Dabar galima ir darbo imtis. Tradiciškai, pirmas kalėdinis kepinys yra paprastas ir toks, kurį ilgai galima laikyti. Pasirinkau mėgstamus migdolinius cantucci. Dubenyje sumaišiau 400 g. miltų ir 1 arbatinį šaukštelį kepimo miltelių. Kitame dubenyje lengvai išplakiau 2 kiaušinius, 200 g. cukraus ir kelis lašus migdolų esencijos. Kiaušinio plakinį supyliau į miltus ir viską gerai išmaišiau. Tada išpyliau iš dubens ant stalo ir dar gerai paminkiau rankomis. Apytiksliai 100 g. migdolų peiliu sukapojau į panašaus dydžio gabaliukus (migdolą skėliau į 4 dalis) ir įbėriau į tešlą, kurią minkiau, kol visi migdolai atsidūrė tešloje. Suformavau vieną ilgą tešlos dešrą, kurią padalinau į 2 dalis. Abi dalis suplojau. Gavau du pailgus, apie 2-3 cm storio papločius. Skardą išklojau kepimo popieriumi, sudėjau papločius ir pašoviau į orkaitę, įkaitintą iki 180 laipsnių. Kepa apie 40 min. arba kol pakyla ir apsitraukia traškia gelsva plutele. Tuomet išėmiau iš orkaitės, supjausčiau skersai - gavau daug džiuvėsėlio formos sausainių, Juos sudėjau į skardą ir dar kartą pašoviau į orkaitę. Po kokių 10 min. ištraukiau, apverčiau ir paskutinį kartą įkišau į orkaitę dar 10 min. Iškepusius cantucci atvėsinau skardoje ir sudėjau į stiklainiuką bei sandariai uždariau. Išsilaikys iki  Kalėdų, jei namų smaližiai nesukramsnos prie arbatos dar iki švenčių :) Taip, taip cantucci yra kietoki, todėl juos labai skanu valgyti pasimirkant į arbatą. Kadangi cantucci yra italų virtuvės gaminys, tai jie, be abejonės, labai tinka ir prie vyno, ypač balto, vėjuotą advento sekmadienį geriamo draugų kompanijoje. Skanaus!



Evelyn Waugh. Sugrįžimas į Braidshedą

Vienas sakinys. ,,...pažinti ir mylėti vieną žmogų - tai giliausia visos išminties šaknis" 

Viršelis.  Evelyn Waugh ,,Sugrįžimas į Braidshedą" (Brideshead Revisited), Tyto Alba, 2010, 397 puslapiai, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė.

Autorius. Evelyn Waugh  (lietuviškai - Ivlinas Vo) vienas keisčiausių, subtiliausių ir įtakingiausių XX a. britų rašytojų. Ekscentriškas, nepakenčiamas, nesugyvenamas, tačiau pripažintas visame pasaulyje.  E. Waugh gimė 1903 m. Londone Catherine ir Arthur Waugh šeimoje. Pirmas pamokas gavo namuose iš motinos, vėliau lankė Lancingo ir Hertfordo koledžius, 1922 m. įstojo į Oksfordą. Studentiškai-bohemiškas gyvenimas įtraukė Wough. Jis pradėjo smarkiai gerti, užmezgė homoseksualius santykius. 1924 m. už prastą mokslą ir girtuoklystę prarado stipendiją, todėl nebegalėjo tęsti mokslų. Tuo pat metu pradėjo rašyti romaną Temple at Thatch, keliavo po Keniją, įstojo į Londono meno mokyklą ir leido laiką vakarėliuose Londone ir Oksforde. 1925 m. baigė romaną ir susilaukęs neigiamų atsiliepimų, jį sudegino.  Po šios nesėkmės net bandė nusižudyti. Pirmas romanas Decline and Fall pasirodė 1928 m.  Evelyn Wough daug laiko leisdavo kelionėse, dirbo korespondentu, rašė kelionių apybraižas.  Antro pasaulinio karo metais jis tarnavo Britų karinėse pajėgose.  Sužeistas 1943-1945 m. parašė romaną Sugrįžimas į Braidshedą (Brideshead Revisited). Plačiau susipažinti su Evelyn Wough biografija galima  http://en.wikipedia.org/wiki/Evelyn_Waugh. Tai įdomu, nes skaitant romaną, noromis ar ne - atsiremi į rašytojo biografijos faktus.

Trumpai. Pagrindinis veikėjas karininkas Čarlzas Raideris su savo kuopa atkeliauja į Braidshedo dvarą, kur dabar įsikūręs štabas. Čia Čarlzas Raideris prisimena tuos laikus, kuomet atsistiktinai Oksforde susipažinęs su Sebastianu, ne kartą lankėsi šiame, jo šeimos, dvare. Čia jis susipažino su Marčmeinų šeima: gražuole ekscentriška seserimi Džiulija, religingu nuoboda vyresniuoju broliu Braidu, jaunėle sesute Kornelija, pamaldžia katalike motina ir namus palikusiu, bet niekad negalėjusiu nuo jų nutolti, tėvu. Čarlzo susižavėjimas Sebastianu, jo meilė Džiulijai, prisirišimas prie šios aristokratų šeimos nulemia visą tolimesnį Čarlzo gyvenimą. Knyga pilna nostalgijos, ilgesio  XX a. 3-ajam dešimtmečiui, nykstančiai aristokratijai, bebyrančiam taip gerai pažįstamam pasauliui.  Artėja karas, senas vertybes keičia naujos, atrodo, nebeliko nieko stabilaus, į ką galima būtų atsiremti. Gal tik tikėjimas gali suteikti šiek tiek vilties. Dievas savo malonę skleidžia mums nesuvokiamais būdais, ir niekuomet nežinai, kur ir per ką ji pasireikš, teigia Evelyn Waugh.

  Knyga neskirta smagiam greitam pasiskaitymui prieš miegą. Ji skaitosi lėtai, su pasimėgavimu. Herojų charakteriai sodrūs, išbaigti. Gamtos, dvaro, kelionių aprašymai spalvingi, tiesiog vizualūs. Gal todėl šis romanas ne kartą buvo ekranizuotas: 1981 m. sukurtas mini serialas, o 2008 m. režisierius Julian Jarrold susuka meninį filmą. Mačiau. Labai patiko - stilingas ir gražus filmas. Režisierius bei pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai puikiai perteikė knygos dvasią.  Manau, kad visiems, kuriems patinka tarpukario nostalgiška romantika būtina perskaityti knygą ir pasižiūrėti filmą.

Įvertinimas. 5/5

Josten Gaarder. Kortų paslaptis

   Vienas sakinys. 
,,- Ar žinai, kodėl dauguma žmonių tik maklinėja po pasaulį ir nė kiek nesistebi tuo, ką mato aplinkui? - paklausė.
Papurčiau galvą.
- Todėl, kad pasaulis tampa įpročiu."

   Viršelis. Jostein Gaarder. „Kortų paslaptis“ (orig. Kabalmysteriet), leidykla ,„Tyto alba“, 2012, iš norvegų  kalbos vertė Eglė Išganaitytė, 342 psl.

   Autorius. Jostein Gaarder (lietuviškai Justeinas Gorderis) gimė 1952 m. Osle, Norvegijoje. Tėvas buvo mokyklos direktorius, o mama - mokytoja ir knygų vaikams rašytoja. J. Gaarder mokėsi Oslo Katerdralskole mokykloje ir studijavo Oslo Universitete. 1974 m. J. Gaarder vedė Siri Dannevig. Taip jau nutiko, kad po vedybų prasidėjo ir J. Gaarder kūrybinė karjera. Pirmieji jo darbai buvo paskelbti teologijos ir filosofijos vadovėliuose. Jo šeima 1981 m. persikraustė į Bergeną, kur rašytojas pradėjo dirbti mokytoju vidurinėje mokykloje. Jo pirmoji grožinės literatūros knyga -  Diagnostika ir kitos istorijos išleista 1986 m. Kitos dvi knygos buvo skirtos vaikams: Vaikai iš Sukhavati ir Varlės pilis. 1990 m. išleido knygą Kortų paslaptis. Ši knyga laimėjo Norvegų Kritikų apdovanojimus ir Kultūros ministerijos ir mokslo garbės literatūros prizą. Sofijos pasaulis, išleistas 1991 metais, pasiekė stulbinantį pasisekimą. Ši knyga Norvegijoje bestseleriu buvo beveik tris metus. Tokio pat pasisekimo ši knyga sulaukė ir kitose šalyse. Knyga yra išversta į 45 kalbas ir iki 1995 metų buvo geriausia literatūrinė knyga pasaulyje.

  1997 metais J. Gaarder su žmona įsteigė Sofijos fondą. Fondas kasmet įteikia 100 000 dolerių prizą už kūrybinę veiklą.  Šiuo metu rašytojas su šeima gyvena Osle. Lietuvių kalba yra išleistos šios knygos: Ei! Ar čia yra kas nors?, Sofijos pasaulis, Cirko direktoriaus duktė, Kortų paslaptis, Mergaitė su apelsinais, Maja.

  

Trumpai. 2010 m. J. Gaarder lankėsi Vilniaus knygų mugėje. Dienraščiui ,,Respublika" duotame interviu jis pasakė tokius žodžius: ,,Kai man buvo vienuolika, vieną dieną (puikiai prisimenu tą rytą) staiga supratau, kad pasaulis - tai didžiulis galvosūkis. Tėvų, mokytojų klausiau, ar jiems nekeista, kad mes egzistuojame? Jie sakė - ne... Nejau pasaulis yra normalu? “Taip, visiškai normalu...” - gūžčiojo pečiais jie. Aš ir dabar tikiu, kad gyvenimas yra paslaptis. Kai anuomet supratau, kad esu tos paslapties dalis, suvokiau ir tai, koks trumpas yra gyvenimas."

   Mano galva, šia jo išsakyta mintimi galima būtų išreikšti visą knygos ,,Kortų paslaptis" esmę.  Jei kalbėsime apie turinį, tai knygoje vienu metu pasakojamos trys istorijos – pirmoji istorija apie dvylikametį Hansą Tomą ir jo tėtušį, kurie keliauja iš Norvegijos į Graikiją ieškoti mamos (ir žmonos), kuri juos paliko prieš aštuonetą metų ir išvyko „ieškoti savęs“. Jų kelias veda per Šveicariją, kur degalinėje iš neūžaugos berniukas gauna padidinimo stiklą, o kalnų kaimelyje gyvenantis kepėjas padovanoja jam tris bandeles, kurių vienoje randa mažutėlę knygutę – joje ir išdėstyta antroji istorija. Ten surašytas pasakojimas apie kortų žaidimą ir paslaptingąjį džokerį pasirodo esąs keistai susijęs su pačiu Hansu Tomu, jo tėvu ir kitais jo gyvenimo veikėjais. Knygutė nukelia berniuką į paslaptingą salą ir keičia jo gyvenimą. Trečioji istorija apie filosofiją, kurioje tėtušis atveria Hansui Tomui filosofijos pasaulį, į kurį sūnus įžengia, nejučia keldamas amžinuosius klausimus: kas esame mes, iš kur atsiradome, ar yra Dievas?

   Perskaičiusi knygos gale išdėstytą siužetą, suabejojau, ar noriu šią knygą skaityti, nes su filosofija nelabai draugė esu. Tačiau... jau po pirmų sakinių nebegalėjau jos padėti. Knyga tiesiog įtraukė mane savo magija, užbūrė savo fantazija ir filosofinių problemų dėstymo paprastumu. Skaičiau pasimėgaudama. Ypač sužavėjo pasakojimas apie paslaptingą salą - išlaisvintą kūrybinę vaizduotę - apgyvendintą kortų žmonėmis, kurie išsilaisvino iš vienišo žmogaus fantazijų ir įgavo materialų pavidalą.

   Ši knyga man suteikė labai daug pozityvo - seniai beskaičiau tokį šviesų kūrinį. Negaliu pasakyti kokiai auditorijai skirta knyga. Gal paaugliams, nes parašyta labai paprastai ir suprantamai. O gal suaugusiems, kadangi parašyta labai paprastai ir suprantamai. O gal visiems tiems, kurie nori pažinti save, mus supantį pasaulį, ar pabandyti rasti atsakymus į amžinuosius klausimus. Nes ne visa, kas pateikta aiškiai ir suprantamai iš tiesų yra paprasta ir banalu. Smagios kelionės į išlaisvintos vaizduotės šalį!

Įvertinimas. 5/5

Victoria Hislop. Sala

 Vienas sakinys: Žinoma, įvvykiai, kurie trenkia tarsi perkūnas iš giedro dangaus, pakeičia mūsų gyvenimą, tačiau tai, kas mums nutiks, iš tiesų lemia dabar gyvenantys šalia mūsų ir gyvenusieji prieš mus.
  Viršelis: Victoria Hislop. Sala (originalus pavadinimas The Island), leidykla ,,Jotema", 2007 m., 384 psl., iš anglų kalbos vertė Reda Žekienė.

  Autorė: Victoria Hislop gimė 1959 m. Bronsley, Kent (Londonas). Vaikystėje norėjo būti tenisininke, tačiau likimas lėmė tapti žinoma rašytoja. Dirbo St. Hilda koledže, Oksfordo universitete, leidybos bei  žurnalistikos srityse. Jos kelionių apybraižos publikuojamos Suday Telegraph, Mail on Sunday, tačiau visuotinio pripažinimo ji sulaukė pasirodžius romanui ,,Sala". Šis romanas buvo vienas perkamiausių Didžiojoje Britanijoje, jis puikavosi bestselerių sąraše ne vieną sezoną. Graikijos televizija, remdamasi romano siužetu, pastatė TV serialą Nisi (Sala).  Antrasis V.Hislop romanas Sugįžimas (The Return) taip pat atsidūrė tarp bestselerių ir yra išverstas daugiau nei į 20 pasaulio kalbų. Paskutinysis romanas Gija (The Thread) pasirodė 2011 m. ir savo populiarumu nenusileidžia ankstesniems kūriniams. 

   Victoria Hislop dabar gyvena  Sissinghurst. Yra ištekėjusi už Private Eye redaktoriaus Ian Hislop, turi du vaikus. Kai ji savi interviu ne kartą yra minėjusi, įkvėpimo semiasi lankydamasi svečiose šalyse, sėdėdama kavinukėse ir klausydamasi tos šalies žmonių istorijų. V. Hislop ypatingą meilę jaučia Graikijai, jos istorijai, to krašto žmonėms. Jos  romanų veiksmas vyksta šioje šalyje, o ir ji pati įsigijo  namus Kretoje.

   Trumpai: Vykdama su draugu atostogų į Graikiją Aleksis turėjo dar vieną tikslą - aplankyti motinos vaikystės vietas Kretoje ir pasikalbėti su vietine Plakos kaimo moterimi Fotini Davara. Tai, ką papasakojo ši svetinga  pagyvenusi moteris, Aleksis apstulbino ir priblokštė: pasirodo, puikiai nuo Plakos matomoje saloje Spinalongoje kadaise buvo įkurta raupsuotųjų kolonija, kurioje daugybę metų su kitais raupsuotaisis gyveno jos giminės moterys. Šią paslaptį kaip didžiulę gėdą visą gyvenimą slėpė Aleksis motina Sofija. Tačiau ne tik raupsai buvo šios šeimos tragedijos kaltininkai...

   Knyga puikiai skaitosi, gal kiek sentimentali, tačiau tikrai nenuobodi. Knygoje labai ryškūs seserų Anos ir Marijos charakteriai, tai asmenybės, apie kurias sukasi visa istorija, tai lyg du magneto poliai, kurie ir traukia ir stumia vienas kitą. Romane gvildenama ne tik raupsuotųjų - nuskriaustų žmonių, sudaužytų likimų - istorija, jame rašoma ir apie pasiaukojimą, pareigą šeimai, ištikimybę bei nevaldomą aistrą, atvedusią šeimą prie tragedijos. Ir žinoma, pagrindinė šio romano varomoji jėga yra meilė, kurią labai aiškiai pajaučia Aleksis savo giminės istorijoje. “Klausydamasi Fotini pasakojimo apie tavo šeimą ir apie tai, ką jiems teko išgyventi, aš buvau priblokšta, kaip stipriai jie mylėjo vienas kitą. Sirgdami ir sveiki, turte ir skurde, kol mirtis juos išskyrė…” -  tokiais žodžiais Aleksis apibūdina šeimos istoriją savo motinai Sofijai.

   Įvertinimas:  5/5

   P.S. Supratau, jei kada teks lankytis Graikojoje, tai viena iš vietų, kurias turėsiu pamatyti, bus Spinalonga ir Plaka.

   

Skrustai (Žagarėliai)

   Siūlau pasigaminti visų puikiai žinomą bet, manau, nepelnytai užmirštą saldumyną - žagarėlius. Tai  mano vaikystės skanėstas, kurį labai mėgsta ir mano dukra. Deja, retai mes juos verdame (o gal kepame?), todėl sugalvojome mes su Gabriele pasilepinti ir prisiminti skrustus bei užfiksuoti darbo procesą, kad su jumis galėtumėm pasidalinti. Taip taip - SKRUSTUS. Gal kam ir juokinga, bet mano močiutė juos vadino skrustais. Girdėjau, kad reikia vadinti krustais, bet... man patinka skrustai. Geltoni, su mažais traškiais burbuliukais, gausiai apibarstyti cukrumi ir smagiai traškantys kandant bei tirpstantys burnoje, tikri SKRUSTAI, kitaip ir nepasakysi :) Tai va, susiradome  patį pagrindinį skrustų gamybos įrankį - kočėlą, o kad nesupainiotume proceso eigos, atsivertėme seną, pageltusią  receptų knygą - 1956 m. ,,Valgių gaminimas"-  ir ėmėmės darbo.                                                                                                                                              

Tešlai reikia: 

30 g. cukraus (geriau cukraus pudros),

1 stiklinė grietinės,
400 g. miltų,

3 kiaušinių tryniai,
20 g. stipraus alkoholio (degtinės ar brendžio).

Aliejaus kepimui ir cukraus pudros pabarstymui.

Gaminame:

Visus produktus suminkėme ir negailestingai mušėme kočėlu (žiūrėti nuotrauką), kartas nuo karto tešlą perlenkdamos. Mušėme, kol tešloje atsiranda smagios  pūslelės. Išmuštą tešlą pusvalandžiui įdėjome į šaldytuvą.

  Atšaldytą tešlą iškočiojome plonais lakštais ir supjaustėme apie 3 cm. pločio ir 10 cm. ilgio juostelėmis. Kiekvienos juostelės vidurį įpjovėme ir perkišę vieną juostelės galą per įpjovą gavome tobulus kaspinėlius :)  

Verdame:

  Aukštame puode užvirinome aliejų. Sakoma, kad riebalams užvirus reikia puodą nukelti nuo ugnies ir įpilti šaukštą degtinės, tuomet žagarėliai neprisigers taukų. Pabandėme, nepasisekė. Kai tik įpylėme alkoholio, tai aliejus taip pradėjo taškytis, kad vos spėjome nuo puodo atšokti. Laimei, nenukentėjome. Nusprendėme - tokie eksperimentai ne mums, geriau jau mūsų skrustai bus riebesni, bet mes liksime sveikos :) Tai va,  puodą su aliejumi grąžinome ant ugnies ir į verdančius riebalus sumetėme kelis skrustus. Jie taukuose smagiai čirškė,  kol gražiai parudavo. Tuomet juos apvertėme ir laukėme kada apskrus kitas šonelis. Ištrauktus iš puodo skrustus suklojome ant popierinės servetėlės, kad nusivarvėtų riebalai, ir dar šiltus apibarstėme cukraus pudra.  Taip išvirėme visus žagarėlius.

 Kadangi tą dieną planavome eiti į svečius, tai  žagarėlius įvyniojome į permatomą popierių, surišome juostele ir pasigaminome puikią, niekuo neįpareigojančią dovanėlę.