DAUKŠIAGIRĖS DVARAS

Daukšiagirės dvaro pastatas

  Važinėjam po Lietuvą, dvarus lankom. Vieni jų tviska prabanga ir kviečia užeiti. Kiti nuskurę, tik, kaip rašė Maironis, griūvančios sienos kas dieną nyksta, apleistos ir vienos! Treti - užrakinti, aptverti, nelabai pageidaujantys atsitiktinių lankytojų. Jie skirti užsakomiesiems pobūviams, o ne žioplinėjantiems vietos turistams. Mes, atsitiktinai užklydę į Pakuonį, čia esančiu Daukšiagirės dvaru tegalėjome pasigrožėti tik per tvorą :) Tiesa, kitoje kelio pusėje išlikęs raudonų plytų bravoro (spirito varyklos) pastatas, kurį apžiūrėjome iš arčiau. Gražiai sutvarkytas namas ir aplinka liudija, kad čia vyksta kasdienis gyvenimas, gal net nuomojami kambariai svečiams.
Daukšiagirės dvaro istorija prasideda 1887 m., kai trys žydų tautybės broliai Sijus, Meinoras ir Dovydas Frenkeliai čia pastatė romantizmo stiliaus dvaro rūmus. XIX a. dvarą supo sodai, gėlynai, parkas, vandens telkiniai. Net 80 a. teritoriją sudarančius vandens telkinius jungė kanalai. Kad dvaras duotų pelno, netoliese Daukšiagirės dvaro broliai pastatė spirito varyklą. 1923 m. dvarą su 264 ha žemės ir spirito varyklą nusipirko inžinierius lenkų inžinierius Jonas Ksaveras Sasnovskis.

Skambinkite, gal pasiseks patekti
į dvaro teritoriją

1925 m. Žemės reformos departamento nutarimu Daukšiagirės dvaro žemės pradėtos parceliuoti. Dvaro žemė išdalinta 38 valstiečiams. Iki reformos dvaro žemes nuomojo dar apie 27 valstiečių šeimos. Savininkui palikta 80 ha žemės norma, dvaro pastatai ir spirito varykla. Tačiau J. K. Sasnovskis turėjo nemažai įsiskolinimų. Todėl dvarą su priklausančiomis žemėmis už skolas jis 1926 m. perleido Lietuvos kariuomenės pulkininkui Romanui Chodakauskui (Chodakovskiui) - prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Chodakauskaitės vyresniajam broliui. Nors dvaruose tuo metu vyravo lenkų kultūra, Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais, visa širdimi pritarė lietuvių sąjūdžiui, bendravo su lietuvių tautinio atgimimo veikėjais, gana artimai bičiuliavosi su kalbininku Jonu Jablonskiu. O ir S. Smetonienė ne kartą svečiavosi dvare ir dalyvavo čia rengiamuose pobūviuose. 

    Apie 1928 m. Daukšiagirės dvaras buvo parduodamas aukcione. Dėl dvaro įsigijimo varžėsi du pirkėjai: Kazė Kudirkienė ir tuometis Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis. Abu pirkėjai labai norėjo šio dvaro, tačiau jį nupirko Kazė Kudirkienė. Nepaisant to, Jonas Norkaitis rankų nenuleido. Pasirodo, rungdamasis dėl dvaro jau buvo įsižiūrėjęs naujos dvaro savininkės dukrą. Neilgai trukus J. Norkaitis pasipiršo ir, merginai sutikus, kaip kraitis jaunai šeimai atiteko ir dvaras su spirito varykla. Taip J. Norkaitis vienu šūviu nušovė du zuikius – gavo ir puikų dvarą, ir gražią žmoną. Kazė Kudirkienė toliau liko gyventi su nauja Norkaičių šeima ir, galima sakyti, buvo tikroji dvaro šeimininkė.

  Valdant J. Norkaičiui, Daukšiagirės dvaras klestėjo: buvo pastatyti dideli tvartai, daržinė, veikė spirito varykla, šalia iškilo svirnas, kalvė, kiek toliau – kumetynas. Darbams buvo nupirktos naujausios ūkio mašinos, spirito varykloje veikė naujai įrengtas horizontalinis garo katilas.

   1940 m. šalį okupavus sovietams, J. Norkaitis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Bet vėliau, 1942 m. vokiečiams išvijus rusus, jis sugrįžo. Tiesa, dvaro neatgavo, vokiečiai jį paskyrė samdomu valdytoju. Jis buvo paskutinis Daukšiagirės dvaro savininkas iki Lietuva prarado nepriklausomybę. 1944-ųjų vasara Lietuvą okupavus sovietams, jis su šeima visam laikui pasitraukė į Vokietiją.

  Tarybiniais laikais dvaras buvo nacionalizuotas. Dvaro rūmai per karą nenukentėjo, todėl 1944 m. čia buvo įkurta mokykla. Vėliau dvaro žemėse buvo įkurtas tarybinis ūkis, vėliau tapęs Daukšiagirės sodininkystės tarybiniu ūkiu. Centriniame pastate iki 1971 m. buvo administracinės patalpos. Tai išgelbėjo dvarą nuo visiško sunykimo. Vėliau čia apsigyvenę žmonės išsikėlė į naujus daugiaaukščius namus. Be priežiūros viskas pradėjo nykti.

    Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuosavybės teisės į dvarą buvo sugrąžintos paskutiniųjų dvaro savininkų Norkaičių vienturčiui sūnui Jonui Norkaičiui, tačiau dėl lėšų stygiaus jis nusprendė nepriimti dvaro nuosavybės teisių ir dvarą perleido Prienų savivaldybei. Valstybė taip pat stokojo lėšų remontui ir dvarą 2002 m. surengtame aukcione pardavė Kauno verslininkui Petrui Ritui Ūseliui. 2002-2003 metais dvaro rūmai ir parkas buvo restauruoti, siekiant kiek įmanoma atkurti buvusį rūmų išplanavimą ir išlaikant autentišką architektūrą. Po visu dvaru išliko nerestauruoti, autentiški skliautiniai rūsiai. Vietiniai žmonės šneka, kad kartais rūsyje tenka matyti vyriškį su bakenbardais, pasipuošusį galifė kelnėmis, auliniais batais iki kelių, vilkintį ilgu žaliu aksominiu švarku… 

   Tai gi, jei jums pavyks patekti į dvarą, tai būtinai perduokite linkėjimus nuo manęs grafui- vaiduokliui :)