Elif Shafak Mečetė sultono dukteriai

Vienas sakinys. Išminties šaltinių, iš kurių turi gausiai gerti kiekvienas meistras, yra trys: knygos, darbas ir kelionės. Reikia skaityti, triūsti ir važinėti po pasaulį. 195 p.
Apie knygą. Elif Shafak Mečetė sultono dukteriai (The Architects appentice), leidykla Tyto alba, Vilnius, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, viršelio dailininkė Ilona Kukenytė, 519 p.

  Elif Shafak (g. 1971) – žymiausia ir populiariausia turkų rašytoja, sėkmingai derinanti Rytų ir Vakarų literatūrines tradicijas. Ji yra parašiusi penkiolika knygų, kurios išverstos į keturiasdešimt septynias kalbas. Lietuviškai išleisti jos populiariausi romanai „Stambulo pavainikė“, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ ir „Ledinukų rūmai“.

   „Mečetė sultono dukteriai“ – užburiantis pasakojimas apie XVI a. Stambulą, tuometinį civilizacijos centrą, ir iš Indijos su neregėta dovana sultonui atvykusį berniuką. Jis visiškai vienas svetimoje šalyje, neturi nieko, išskyrus tą, kurį atgabeno, – Čhotą, retą baltą dramblį, skirtą rūmų žvėrynui. Taip prasideda neįtikėtina jaunojo Džahano gyvenimo istorija. Sultono dvare jis sutinka ir klastingų dvariškių, ir intrigantų, apsimetančių draugais, čigonų, gyvūnų dresuotojų, bet visų svarbiausia – sultono dukterį Mihrimah, kuri tampa didžiausia jo gyvenimo meile. Ir kai vieną dieną rūmuose jį pastebi sultono architektas Sinanas, žymiausias musulmoniškojo pasaulio statytojas, Džahano gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis. Dramblio dresuotojo laukia šlovinga lemtis, bet jo pasaulis – kupinas pavojų ir stebuklų. Už nugaros nepaliaujamai verda intrigos, grasinančios sugriauti netikėtai įgytą laimę. Sultonai, kovodami dėl valdžios, žudo vieni kitus, o architektas, padedamas mokinių ir dramblio, stato mečetes ir rūmus, mauzoliejus ir tiltus, kuriems lemta pergyventi visus...

   Šis romanas – tarsi spalvingas, egzotiškas, paslapčių kupinas rytietiškas kilimas, prisotintas pasakojimo magijos, senojo Stambulo garsų, vaizdų, kvapų ir, be abejonės, paslapčių ir meilės.

Suleimanijos mečetė

  Mano nuomonė. Romanas, pulsuojantis meile žmogui, gyviui ir nuostabiam Stambulo miestui. Rašytoja, lyg garsusis architektas Sinanas marmurines izniko plyteles, dėlioja kiekvieną sakinį, kiekvieną frazę, kad sudėtų gyvą, žaižaruojantį, linksmą ir liūdną, prabangų ir skurdų, daugiatautį ir daugiareliginį  XVI a. Stambulo (tuo metu vadinto Konstantinopoliu) paveikslą. Visa taip gyva, tarsi ranka paliečiama ir tuo pačiu paslaptinga, nepasiekiama, lyg atsidūrus Šecherezados sekamoje pasakoje. Tenka pačiam skaitytojui rinktis, kas tikra, o kas autorės fantazija. 

   Skaitau ir širdis sąla - atgyja prisiminimai, neseni pasivaikščiojimai po Topkapi rūmus, Aya Sofya soborą, Suleimanijos mečetę ir kitas knygoje minimas vietas. Man šis romanas, tarsi gidas po Stambulą, geriausias vadovas po jo rūmus ir šventoves, suteikiantis ne tik žinių, bet atskleidžiantis šio miesto dvasią. Labai labai siūlau perskaityti visiems, buvusiems Stambule, ir tiems, kurie dar planuoja aplankyti šį miestą. Čia mano kelionės įspūdžiai iš kelionės į Stambulą.
Įvertinimas. 3  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).