Viršelis. Gabija Lunevičiūtė Vilniaus atminties punktyrai, leidykla Balto, 2020 m., 376 psl.
Apie autorę. Gabija Lunevičiūtė gimė ir augo Vilniuje, Antakalnio rajone. Baigė žurnalistiką VU ir vėliau įkūrė įmonę „Savaitgalio ekskursijos" bei pradėjo vesti ekskursijas vilniečiams. Ji yra pelniusi Svetingiausio Vilniaus gido apdovanojimą, neseniai išleido knygą bei pradėjo vesti radijo laidą ,,Ekskursija su Gabija".
Apie knygą. ,,Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Kiekvienas jį išvaikštome, išbraižome pagal savo gyvenimus. Viskas prasidėjo nuo vieno iš senųjų vilniečių, kuris tiesiog priėjo prie manęs gatvėje ir pradėjo vaizdžiai pasakoti apie vaikystės kvapus ir griūnančius kaminus pokario Vilniuje. Tai buvo tarsi likimo pirštas – impulsas užrašyti senųjų vilniečių pasakojimus apie jų kasdienius vaikystės, paauglystės ir jaunystės maršrutus. Kad šiuolaikinis miesto gyventojas galėtų tyrinėti ir pajusti, jog miestas, gatvės, pastatai yra gyvi, kad tos pačios vietos skirtingiems žmonėms turi vis kitą reikšmę, tačiau visus sieja nematomi laiko, vietos, istorijos ryšiai" rašo Gabija Lunevičiūtė.
Knyga kviečia pasivaikščioti senųjų vilniečių pėdomis – kiekvieną pasakojimą papildo gausiai archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis iliustruota informacija apie minimus pastatus, vietas, įvykius bei to laikmečio žemėlapiai.
Mano nuomonė. Gabiją žinau kaip labai šaunią ,,Savaitgalio ekskursijų" gidę. Jos vedamos ekskursijos visada įdomios, bet ar gali būti kitaip, kai žmogus pasakoja apie savo mylimą miestą. Todėl, vos išgirdusi apie pasirodysiančią Gabijos knygą, pasakiau sau – noriu. Tad nenuostabu, kad pirmas pirkinys šių metų ,,Knygų mugėje" buvo knyga ,,Vilniaus atminties punktyrai" ir dar su Gabijos autografu!
Kaip ir tikėjausi, knyga puiki. Realios realių žmonių istorijos jau apie nebeegzistuojantį Vilnių. Skaičiau su didžiausia atida, paleisdama vaizduotę pasiganyti po pokarines Vilniaus gatveles, skersgatvius, priemiesčius. Visi pasakotojai prisimena tokį Vilnių, koks jis buvo prieš man gimstant, tačiau kai kurie aprašomi objektai dar yra išlikę ir mano atmintyje. Pvz., puikiai prisimenu kino teatrą ,,Maskva", kuris tuo metu buvo įsikūręs buvusiame Zalkindo name. Tiesa, pačiame kino teatre neteko lankytis, per maža buvau, tačiau iki dabar mano atmintyje gyva ten pirmą kartą pamatyta filmų reklama su besisukančiais paveikslėliais. Tačiau ,,Spalio" kino teatre ne vieną kartą esu buvusi – kino salė apšildoma krosnimi, tad žiemą visad būdavo šalta ir filmus žiūrėdavome susigūžę, įsisupę į paltus. Dar puikiai atsimenu tuščią erdvę priešais namą Pilies g. 30, kuriame tuo metu gyvenau. Vietoj dabar stovinčio gyvenamojo namo ten buvo neasfaltuotas plotas – mūsų žaidimų aikštelė. O ir visi senamiesčio kiemai buvo mūsų, galėjome landžioti iš vieno kiemo į kitą, nebuvo jie rakinami. O Literatų gatvė visad kvepėdavo bandelėmis, nes ten, kur dabar yra tatuiruočių salonas, buvo kepykla. Mes, vaikai, prilipę prie langų prašydavome: ,,Tetute, duok bandelę" ir, žinoma, visada gaudavome. O Vaivos kavinė arba kiek vėliau atsiradusi blyninė...!
Aplamai ši knyga man sukėlė labai daug sentimentų, priminė vaikystę, dar kartą pakvietė pasivaikščioti po Vilnių. Žinoma, ne viską, apie ką pasakoja knygos herojai, aš pamenu, kai kurie miesto akcentai jau buvo išnykę, apnešti karo ir laiko dulkėmis. Tačiau nuoširdūs Gabijos šnekinamų žmonių pasakojimai apie jų jaunystės Vilnių labai artimi mano prisiminimams. Didelis ačiū Gabijai, saugančiai ir puoselėjančiai Vilniaus atmintį, renkančiai ją po trupinėlį iš dar gyvų senųjų vilniečių lūpų ir kuriančiai savo, mano, tavo, MŪSŲ VILNIŲ!
Kaip ir tikėjausi, knyga puiki. Realios realių žmonių istorijos jau apie nebeegzistuojantį Vilnių. Skaičiau su didžiausia atida, paleisdama vaizduotę pasiganyti po pokarines Vilniaus gatveles, skersgatvius, priemiesčius. Visi pasakotojai prisimena tokį Vilnių, koks jis buvo prieš man gimstant, tačiau kai kurie aprašomi objektai dar yra išlikę ir mano atmintyje. Pvz., puikiai prisimenu kino teatrą ,,Maskva", kuris tuo metu buvo įsikūręs buvusiame Zalkindo name. Tiesa, pačiame kino teatre neteko lankytis, per maža buvau, tačiau iki dabar mano atmintyje gyva ten pirmą kartą pamatyta filmų reklama su besisukančiais paveikslėliais. Tačiau ,,Spalio" kino teatre ne vieną kartą esu buvusi – kino salė apšildoma krosnimi, tad žiemą visad būdavo šalta ir filmus žiūrėdavome susigūžę, įsisupę į paltus. Dar puikiai atsimenu tuščią erdvę priešais namą Pilies g. 30, kuriame tuo metu gyvenau. Vietoj dabar stovinčio gyvenamojo namo ten buvo neasfaltuotas plotas – mūsų žaidimų aikštelė. O ir visi senamiesčio kiemai buvo mūsų, galėjome landžioti iš vieno kiemo į kitą, nebuvo jie rakinami. O Literatų gatvė visad kvepėdavo bandelėmis, nes ten, kur dabar yra tatuiruočių salonas, buvo kepykla. Mes, vaikai, prilipę prie langų prašydavome: ,,Tetute, duok bandelę" ir, žinoma, visada gaudavome. O Vaivos kavinė arba kiek vėliau atsiradusi blyninė...!
Aplamai ši knyga man sukėlė labai daug sentimentų, priminė vaikystę, dar kartą pakvietė pasivaikščioti po Vilnių. Žinoma, ne viską, apie ką pasakoja knygos herojai, aš pamenu, kai kurie miesto akcentai jau buvo išnykę, apnešti karo ir laiko dulkėmis. Tačiau nuoširdūs Gabijos šnekinamų žmonių pasakojimai apie jų jaunystės Vilnių labai artimi mano prisiminimams. Didelis ačiū Gabijai, saugančiai ir puoselėjančiai Vilniaus atmintį, renkančiai ją po trupinėlį iš dar gyvų senųjų vilniečių lūpų ir kuriančiai savo, mano, tavo, MŪSŲ VILNIŲ!
Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą