Viršelis. Daniel Cole Skudurinė lėlė (Regdoll), leidykla „Baltos lankos“, Vilnius, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, 432 p.
Turinys. Daniel Cole (Danielis Koulas) – britų rašytojas, tituluojamas naujuoju kriminalinių romanų genijumi. Anksčiau jis dirbo paramediku ir yra įsitikinęs, kad šis ypač sudėtingas darbas padėjo sukurti itin tikroviškas žmogžudysčių scenas, o personažus apdovanoti išskirtiniu juodojo humoro jausmu. „Skudurinė lėlė" yra debiutinis D. Cole'o romanas.
Detektyvas Viljamas Fokas, kolegų vadinamas Vilku, prieš ketverius metus brutaliai užpuolė ką tik išteisintą įtariamąjį, tvirtai įsitikinęs, kad jis ir yra serijinis žudikas. Vilkas kalėjimo išvengė, bet ne psichiatrų dėmesio. Šie nenuleidžia akių nuo jo net tada, kai detektyvas grįžta į tarnybą.Iškviestas į naujo nusikaltimo vietą Vilkas nė nesusidomi – dar vienas kūnas ir tiek. Tačiau jo kolegė Emilė Bakster įspėja: tai neeilinė byla, iš tų, kurios pasitaiko tik kartą per karjerą. Netrukus Vilkas tuo įsitikina pats: negyvėlis vienas, tačiau sudurstytas iš šešių skirtingų aukų kūnų dalių. Žiniasklaida jį pramins „Skudurine lėle".
Įtampa ima kilti, kai buvusi Vilko žmona, televizijos žurnalistė Andrėja gauna siuntinį: sąrašą su dar šešių aukų pavardėmis ir būsimų jų mirčių datomis. Paskutinė pavardė sąraše – paties Viljamo Foko.
Žudikui žengiant vienu žingsniu greičiau nei policija, prasideda nuožmios lenktynės su laiku, o Vilkas vis giliau grimzta į tamsius praeities prisiminimus ir vis aštriau ima suvokti, kad ši byla jam gali būti lemtinga.
Mano nuomonė. Knygos viršelis skelbia: ,,Žudantis siužetas. Žudantis tempas. Žudantys posūkiai ir genialiai suktas žudikas!" Sakyčiau, kad toks šauksmas kiek hiperbolizuotas. Nebuvo taip gerai, kaip tikėjausi. Tempas tikrai nėra labai greitas, kartais net nuobodoka buvo skaityti, norėjosi peršokti per kelis puslapius. Autorius bando aiškintis, ar teisingumas visada yra teisingas. Tema sena, kaip pasaulis, o tai, kad ji pateikta detektyvo forma - nieko čia žudančio. Pagrindinis personažas Viljamas Fokas taip pat nekelia susižavėjimo. Nenustebinsiu pasakius, kad jis panašus į daugelį dabartiniuose detektyviniuose romanuose veikiančių komisarų - depresuotas vienišius, - tačiau tokio žavesio, kokį skleidžia Haris Hūlė, deja, Viljamas Fokas neturi. Gerokai įdomesnis ir gyvesnis yra antraplanis veikėjas, jaunas stažuotojas Edmundsas.
Žodžiu, neblogas detektyvas, tačiau teigti, kad esu besąlygiškai sužavėta šia knyga, negaliu.
Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą