ITALIJA: CINQUE TERRE ARBA IL DOLCE FAR NIENTE

  Ir štai mūsų traukinys pasiekia piečiausią iš penkių Cinque Terre miestelių - Riomaggiore. Cinque Terre yra įšsidėsčiusi Ligūrijos regione ir tęsiasi į vakarus nuo La Spezia. Cinque Terre yra sudaryta iš penkių žvejų gyvenviečių: Monterosso al Mare, Vernazza, Corniglia, Manarola ir Riomaggiore. Nuo 1997 m. jos yra įtrauktos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
   Pirmieji istoriniai dokumentai, kuriuose minima Cinque Terre, siekia XI a. Tačiau archeologiniai radiniai teigia, kad šiose vietovėse gyvenama buvo dar prieš Kristų.  Dabartiniai miesteliai susiformavo iš žemyninės dalies gyventojams bėgant nuo saracėnų persekiojimo ir įsikūrus ant uolų. Nuo jūros miestelėnai atsitvėrė gynybos sienomis, o iš sausumos juos saugojo kalnai. Šie miesteliai buvo tarsi atskirti nuo kitų žemių. Aktyvesnis gyvenimas šiame regione prasidėjo tik nutiesus geležinkelio linijas tarp Genujos ir La Spezia. Geležinkelis leido gyventojams išvengti izoliacijos, tačiau gyventojai buvo priversti atsisakyti tradicinės veiklos. Pasekmė - skurdas ir emigracija. Tačiau nuo 1970-ųjų prasidėjo turizmo plėtra, miesteliai ėmė pamažu atsigauti, gražėti, vietos gyventojai visą savo energiją nukreipė į turizmo sritį. 

  Tai gi, išlipame Riomaggiore ir dairomės. Gražu - kalnai, jūra, uolos, daug žalumos ir saulės. Visa, ko mums reikia :)   Bandome akmeniniais laiptais kopti į kalną, kur, tikimės, bus miestelis. Deja, paėjėję gerą gabalą į kalniuką, nusprendžiame, kad reiktų grįžti atgal ir pasiteirauti vietinių, kaip pasiekti miestelio centrą. Vėl atsiduriame geležinkelio stotyje. Mums paaiškina, kad reikia pereiti tunelį, kuriuo ir pateksime į Riomaggiore centrą. Tunelis išskaptuotas kalne, sienos išpuoštos mozaikomis. Pradžioje dvelkteli nemalonus kvapas, vėliau jo nebesijaučia. Išlendame kitame tunelio gale  ir patenkame į Riomaggiore miestelio centrinę gatvę, aplipdytą spalvotais namais ir vingiais besiraitančią  

į kalną. Mažos vaisių parduotuvėlės iš karto patraukia mūsų dėmesį. Mes, šiaurietės, išsiilgę vasaros skonių  ir kvapų, prisiperkame krepšį figų, abrikosų, kaktusų ir kitokių gėrybių. Kita parduotuvėlė mus suvylioja šviežios duonos kvapu - nusiperkame duonos. Taip eidamos nuo parduotuvės prie parduotuvės pasiekiame miestelio galą, kur sustoja autobusai. Susimokame po 1,5 euro ir keliaujame į  viešbutį ,,Il Borgo Di Campi", esantį už 4 km. nuo Riomaggiore. Pro langą matome slėnyje likusį miestelį, vynuogėmis apsodintus kalnų šlaitus bei tolyje mėlynuojančią jūrą.  

     

   Autobusas, sukdamas vingius, vis kyla aukštyn. Sustoja jis prie pat įėjimo į viešbutį. Mes, susigriebę kuprinytes, greitai iššokame ir autobusas nurieda. Il Borgo Di Campi mus pasitinka maloni

moteriškė, kuri nupasakoja, kaip mums rasti savo kambarį (tiksliau - studiją) ir paduoda raktus. Išėjus iš registratūros į viešbučio teritoriją atsiveria nuostabus vaizdas: mes stovime kalno viršuje, o po kojomis žydra jūra, žydras dangus ir kalnai. Il Borgo Di Campi svečiai apgyvendinami atskiruose namukuose, kurie išsidėstę  žemyn šlaitu. Fantastika! Susirandame savo ,,Erica" namuką ir įžengiame į erdvų žalsvai dažytą kambarį. Mums patinka kaimiškas itališkai-graikiškas stilius ir vaizdas pro langą. Numetę daiktus, puolame į lauką ieškoti ,,Erica yard", lauko kiemelio, skirto mūsų namui. Randame, bet didelio džiaugsmo nepatiriame. Čia pastatytas nublukęs plastmasinis stalas, panašios būsenos pora kėdžių ir sūpynės, o blogiausia, kad tas ,,Erica yard" visiškai prieš duris, kur gyvena viešbučio darbuotojai  - nelabai pavakarosi.  Žodžiu, nepasisekė mums su tuo kiemeliu, tačiau visa kita buvo tobula. Išsipakavome daiktus ir sėdome vakarieniauti, o šampaną, kurį dar ryte įteikėme Astutei gimtadienio proga, nusprendėme gerti lauke, ant suoliukų, kurie pastatyti palei taką į recepciją ir apsupti vynuogienojų. Šiltas pavakarės oras, pažeme slenkančios prietemos, vaizdas į jūrą, kur matosi keli plaukiojantys laiveliai bei smagi draugių kompanija - puiku! Tačiau ramų pasisėdėjimą sudrumstė muzikos garsai, kurie sklido iš kalno viršuje įsikūrusio restorano. Neatsilaikėme, užkopėme į kalną ir prisėdome prie staliuko. Valgyti nebenorėjome, todėl užsisakėme desertą ir vyno. Aplink klegėjo smagios kompanijos, apie kojas glaustėsi išpuoselėti viešbučio katinai, o mes ir toliau džiaugėmės atitrūkę nuo kasdienybės ir atsidūrę rojaus kampelyje. O ir desertai buvo  skanūs :)

  Kitos dienos ryte iš lovų išsiropštėme apie septynias - norėjome kuo anksčiau išvykti, kad kuo daugiau galėtumėme pamatyti - laiko juk ne tiek daug turime. Kavos nenusipirkome, restoranas dar nedirbo, todėl teko gerti iš automato, ir, galiu pasakyti, visai nebloga. Recepcijoje išsiaiškinome, kad paskutinis miestelio autobusas važiuoja  devintą valandą vakaro. Ankstoka :(  Taksi miestelyje nėra. Tačiau Il Borgo Di Campi , užsiasakius iš anksto, 23 val. pasitinka savo gyventojus Riomaggiore ir atgabena į viešbutį už 2 eurus (autobusu kainuoja 1,5 euro). Aišku, mes užsisakėme tą paslaugą ir ramiai leidomės į kelionę po Cinque Terre. Apie pusę dešimtos jau perėjome tunelį ir laukėme traukinuko į Monterosso al Mare - labiausiai į šiaurę nutolusį miestelį iš visų penkių. Jei kam įdomu, susisiekimas traukinuku tarp miestelių labai geras, kainuoja nuo 1.80 iki 2.10 euro. Nors...tądien mums nepasisekė (bet tai buvo vienintelis kartas). Gal dėl to, kad buvo sekmadienis ar traukinių tvarkaraštis kažkaip ypatingai buvo surašytas, jog mes nesupratome, stotyje prakiurksojome apie  porą valandų. Ir niekas negalėjo pasakyti, kada atvyks traukinys. Gerai dar, kad vaizdas gražus ir kad ne vienintelės tokios nesusipratusios buvome.

   Tai gi, apie 12 val sulaukėme traukinio ir neilgai trukus buvome Monterosso al Mare. Išlipę iš traukinio iš karto nuskuodėme prie jūros. Šiame miestelyje yra patys geriausi pliažai ir patogiausias priėjimas prie jūros visame Cinque Terre. Aišku, pliažai ne Baltijos smėliukas, o smulkesni ir stambesni akmenukai. Galima privačiuose paplūdymiuose išsinuomoti gultus ir skėčius, bet mes neplanavome čia užsibūti, todėl nudrožėme į miesto pliažą.

Vietos atsigulti ir pasidėti drabužius - minimaliai, tačiau radome. Persirengėme ir bėgte į bangas. O bangos tądien buvo labai šiltos ir stiprios. Jos lūžo prie pat kranto ir stipriai traukė gilyn. Pradžioje bandėme bristi, bet bangos mus tiesiog parversdavo ir apipildavo purslotu sūriu vandeniu. Buvo juokinga stebėti žmones, kurie įsibridę tik iki kulniukų negali atsilaikyti prieš bangas ir griūna lyg pakirsti. Mes, aišku, ne išimtis :) Šiek tiek pasigalinėję su jūra, pagal galimybes nusiprausę sūrymą nuo savęs ir apdžiūvę, patraukėme į miestelį.  Monterosso padalintas į dvi dalis - naujesnė miesto dalis Fegina  su turistams skirtais viešbučiais išsidėsčiusi palei jūrą, senoji miesto dalis pasiekiama per uoloje iškaltą tunelį.

 Praėję juo pirmiausia patenkame į viduramžių  akmeninę gatvelę, kuri leidžiasi žemyn ir nuveda mus į Monterosso senamiestį, į Piazza Garibaldi, aplink kurią šliejasi spalvoti namai, o virš jų išdidžiai iškilęs St. John varpinės bokštas. Tikrai, vaizdas užburiantis. Tačiau nusprendžiame, šis grožis mūsų palauks, o mes, po galynėjimosi su  Ligūrijos jūra, bandysime rasti kokį restoranėlį užkąsti. Ilgai ieškoti neteko - kaip vėliau juokėmės, kas tik pirmas pakviečia, pas tą ir bėgame - pirma gatvelė į senamiestį ir jūros gėrybių kvapas pakirto mums kojas. O šalia kavinės dar toks storas katinas, apsunkęs nuo ką tik surytų jūros gėrybių, išsitiesęs parpia. Kol dairėmės į katiną, prišoko vyrukas: prego, prego ir mes jau prie stalo sėdim :) Užsisakėm didelį rinkinį gruzdintų jūros gėrybių - kalmarų, krevečių, ančiuvių ir panašiai - bei alaus. Skonis dieviškas, rinkinys didelis, alus šaltas. Prisivalgėme ir vėl galėjome tęsti savo žygį.

   Monterosso tikrai vertas dailininko teptuko: namai, lyg žaislinės kaladėlės, supa į kalną vingiuojančią pagrindinę senamiesčio gatvę. Iš jos besišakojančios siauros gatvelės alsuoja vėsa ir vilioja kepamų gardėsių kvapais ar stebina čia pat už kampo sukastame darželyje augančių daržovių įvairove, o parduotuvėlių virtinose bei ant gatvės prekystalių išdėliotos gurmaniškos gėrybės savo spalvomis traukia akį ir masina turistus skanauti bei pirkti. Gerai, kad buvome papietavę, todėl nesunkiai atsispyrėme šioms pagundoms :)

        Taip priėjome aikštę, kurios mažoje erdvėje stovi dvi puošnios bažnyčios: San Giovanni Battista (šv. Jono Krikštytojo) ir Mortis Et Orationis Oratory. San Giovani Battista bažnyčios statyba siekia 1244-1307 metus. Jos statybai naudotas vietinis baltas ir juodas (tiksliau, žalias) marmuras. Dryžuotas bažnyčios fasadas daro įspūdį, tačiau užėjus į vidų dryžuotos kolonos tiesiog apstulbina: neįprasta ir labai gražu. Šalia esanti Mortis Et Orationis Oratory  pasižymi tuo, kad buvo pastatyta XVI a. juodosios brolijos lėšomis. Bažnyčios pavadinimas verčiasi kaip Mirties oratorija. Tuo metu Monterosso buvo dvi brolijos -baltoji ir  juodoji. Pastarosios užduotis buvo organizuoti laidotuves, rūpintis našlėmis ir našlaičiais. Bažnyčioje puikuojasi ne vienas brolijos simbolis - giltinė, kaulai, smėlio laikrodis, skaičiuojatis mūsų laiką. Brr...šiurpoka.

San Giovanni Batistta

Mortis Et Orationis Oratory

   Tai gi, dar šiek tiek paklaidžioję po Monterosso gatveles vėl atsidūrėme prie jūros, kur kvepėjo žuvimi ir džiovinamais tinklais.


Monterosso gatvelės

   Kelias nuo prieplaukos vedė į kalną link Porto Roca viešbučio, kur šakojosi ir slėpėsi už uolos. Tai buvo mūsų tikslas - takelis, kuriuo pėstute per kalnus pasieksime už 3 km esantį Vernazza miestelį. Užsukę už uolos, pamatėme, kad takelis laiptuotas, t.y. kilti reiks kiekvieną žingsnį žengiant į kalną ir kojas kilnojant 20-30 cm aukščiu. Neužilgo priėjome namelį, kuriame nusipirkome vienos dienos bilietus  už  nusimatantį ,,lengvą" pasivaikščiojimą ir nukulniavome. Pradžioje lyg ir juokas buvo, vėliau nebelabai :) Tačiau viską atpirko smagi nuotaika ir sutikti žmonės, kurie taip pat pūškavo kaip ir mes, bet sveikinosi ir džiūgavo, kad įveikė dar vieną laiptelį. Gerokai pakilus į kalną atsivėrė puikus vaizdas į Monterosso miestelį.

   Aplink plytėjo vynuogynai, čirpė cikados, žemai apačioje šniokštė jūra, o mes kopėme, leidomės ir vėl kopėme. Uolas keitė nendrynai su upelio gurgėjimu, atrodė, kad patekom į džiungles, už keleto žingsnių nendres keitė vynuogynai ar uolos, apaugusios gervuogėmis (kurių, aišku, paragavome - skanios). 

    Po geros pusantros valandos kopimo į kalną, pajutome, kad pamažu kelias pradėjo leistis žemyn - įveikėme didžiąją dalį maršruto! Tačiau dar ne viską buvome pamatę šioje kelionėje. Nusileidus nuo vienos nuokalnės mums atsivėrė toks vaizdelis: aikštelė tarp uolų, viduryje medinis stalas ant kurio tingiai murkia toks nemenkas gražuolis-katinėlis. Iš kur jis čia? Prieiname arčiau - katinas nė iš vietos, tarsi mūsų nė nebūtų. Ir tada pastebime, kad šalia jo ant medžio šakos kabo kibirėlis su užrašu ,,Please, use the food inside this container to feed these homeless and unloved cats. Thanks!!!". Užrašas privertė nusišypsoti, nes katinas neatrodė nei benamis, nei nemylimas. Greičiau atvirkščiai :) Ant stalo, kur gulėjo katinas, buvo pritvirtinta taupyklė pinigėliams. Įmečiau eurą ir paglosčiau katiną. Jis sumurkė, lyg atsidėkodamas, tačiau bandant antrą kartą paglostyti - pasišiaušė, tarsi sakydamas - ko lendi, jau savo pareigą atlikai... kitas. Kas kaip sugeba, tas taip duonai (oi, žuviai) užsidirba.

   Palikę katiną toliau darbo dirbti mes pasileidome žygiuoti toliau. Jau buvo praėję dvi valandos mūsų kelionės, kai priėjome alyvmedžių giraitę. Medžiai vienas su kitu surišti susuktais tinklais - kai alyvuogės prinoksta, juos ištiesia ir alyvuogės krinta tiesiai į tinklus, nebereikia jų rankioti. Pro alyvmedžių šakas pamatėme ir mūsų kelionės tikslą Vernazza. Vaizdas iš viršaus į miestelį buvo vertas dviejų valandų kopinėjimo uolomis! Kaip vėliau sužinojome, šis pėsčiųjų takas pats sunkiausias iš visų, kuriais galima susisiekti tarp Cinque Terre miestelių. Šaunuolės mes!

   Į Vernazą leidomės šlaitu, pamažu žvilgnį pratindamos prie spalvingų namų,  bažnyčios bokštų ir pilies kuorų. Čia, kaip ir kitur, lyg vienvaldės šeimininkės, mus pasitiko katės.

 Vernazza pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos būdvardžio Verna, reiškiančio "gimtoji". Čia gaminamas vynas taip pat vadinamas Vernaccia arba vietinis vynas. Tačiau Vernazza garsėja ne tik vynu, čia gyvena geriausi žvejai visoje Cinque Terre bei spaudžiamas kokybiškiausias alyvuogių aliejus.
 Siauromis romantiškomis gatvelėmis pasiekieme centrinę mieštelio aikštę. Buvo sekmadienis. Santa Margherita d'Antiochia bažnyčioje vyko pamaldos ir pakilus giedojimas girdėjosi šalia jos esančioje aikštėje.  Prisėdome pailsinti nuvargusių kojų, atsigauti ir pasiklausyti giedojimo. Šalia bažnyčios būriavosi vietinis jaunimas bei vyresni žmonės. Buvo keista, nes šiame miestelyje pranyko turistai, jie buvo tarsi fonas vietos gyventojams, kurie čia gyveno, ir dabar, nepaisydami paties turistinio sezono įkarščio, ramiai gurkšnojo vyną kavinukėse, garsiai džiaugėsi susitikę gatvėje kaimyną ar išsinešę kėdes prie savo namų durų, santūriai stebėjo ir komentavo atvykėlius. Vernazza pakerėjo mus savo koloritu, garsais ir kvapais.
 

  Kadangi diena persirito į antrą pusę, mes susiradome kavinukę prie pat jūros, kurioje užsisakėme  bruschetta su ančiuviais, pomidorais, pesto ir, žinoma, alaus. Pavakarys buvo šiltas, bangos daužėsi į akmeningą krantą, o purslai kartas nuo karto taškė mūsų rankas. Prieš akis driekėsi jūra ir kalnai, o tarp uolų, atrodo, visai netoliese, matėsi miestelis Monterosso. Mes dvi valandas per kalnus lipome, o jis čia pat, atrodo, tik ranką ištiesti tereikia :) 

        Pradėjo temti. Reikėjo suspėti į vakarinį traukinį, todėl susimokėjome už vakarienę ir palengva patraukėme link geležinkelio stoties. Besileidžiant sutemoms Vernazza gatvelėse įsižiebė šviesos ir miestelis vėl pakeitė savo veidą.  Riomaggiore pasiekėme jau tamsoje, pagrindinė gatvelė buvo apšviesta lauko lempų bei šviesų, sklindančių iš kavinių ir parduotuvių vitrinų. Beeidamos link autobuso sustojimo užsukome į parduotuvėles ir nusipirkome įvairių skanėstų pusryčiams. 23 val., kaip ir tarėmės, mūsų laukė autobusiukas, kuris nugabeno į Il Borgo di Campi.
    Kitą rytą vėl kartojom tuos pačius veikmus, kaip ir vakar ryte: kėlėmės, pusryčiavome, gėrėme kavą ir 8 val. jau stovėjome šalia viešbučio, kur turėjo atvažiuoti autobusas. Šiandien nepuolėme lėkti per tunelį link stoties - pirmiausia reikėjo pasižvalgyti po Riomaggiore. Nuėjome prie jūros. Įlanka apstatyta spalvotais, gražiai į kalną įkomponuotais namais. Palei molą džiūsta tinklai ir valtys, ant uolų žuvis gaudo vienas kitas žvejys. Besimaudančių nematyti. O ir nėra kur. Degintis dar galima būtų ant uolų, bet maudytis...Tačiau vaizdai nuostabūs ir mums to gana.

    Šiandien dar turėjome aplankyti du likusius miestelius. Žinojome, kad iš Riomaggiore eina pėsčiųjų takas į Manarolą, vadinamas Via dell'Amore. Deja, mūsų kelionės metu ši tako atkarpa buvo remontuojama, todėl teko sėsti į traukinį ir jau po 10 minučių išlipome Manaroloje. Pavadinimas "Manarola" tikriausiai kilęs iš lotyniško ,,magna rota" ir vietinių gyventojų pakeistas į "magna roea", kuris reiškia "didelis ratas", su nuoroda į malūno ratą mieste.  Iš geležinkelio stoties į senamiestį gali pakliūti tik perėjęs apžvalgos aikštelę, kurioje aktyviai besifotografuodami būriuojasi turistai.  Centrinė senamiesčio gatvė veda tiesiai į prieplauką, kurioje įrengtas cementinis miesto pliažas.

  Nuo miesto centro į stačius kalnus lipa siauros gatvelės, viena jų - Punta Bonfiglio -mes pasivaikščiojome. Tai pėsčiųjų takas su suoliukais ir poilsio zonomis. Su puikiomis apžvalgos aikštelėmis ir nuostabiais miestelio 

ir jūros vaizdais. Kiek aukščiau palipus yra Manarola kapinės (kolumbariumas). Ši amžino poilsio vieta įrengta atviroje kalno aikštelėje, iš kurios taip pat atsiveria puikiausia Manarola panorama. 

 Pasigrožėję mieteliu palengva nusileidom į centrinę miesto dalį.  Mano draugės nusprendė, kad Manarola gražiausia iš visų penkių Cinque Terre miestelių. Ir kas galėtų ginčytis? 

  Gatvelės kvepėjo čia pat kepamomis jūros gėrybėmis, tad mes nusipirkome rinkinį skrudintų kalmarų, krevečių, ančiuvių ir dar visokiausių jūrgyvių, kuriuos čia pat, prisėdę ant suoliuko, skaniai sulapnojome. Šis gatvės parduotuvėlėje pirktas patiekalas savo skoniu niekuo nenusileido ragautam restorane. Tiesiog viskas buvo šviežia ir su meile paruošta :)

      Atsisveikinę su Manarola patraukėme į Corniglia. Traukinuku ją pasiekti tetruko apie 20 minučių.Tačiau toliau mūsų laukė siurprizas: miestas buvo įsikūręs aukštai ant kalvos į kurį vedė virtinė laiptelių. Teko tik atsidusti, susikaupti ir kopti, kopti, kopti...

   Lardarina, taip vadinami šie laiptai, nebuvo tokie statūs, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio, kiekviename posūkyje buvo suoliukas, kai kur laiptų aikštelėse prekeiviai siūlė akinius nuo saulės ar skrybėles. O vaizdai į jūrą leido akims mėgautis tolių toliais... Įveikę 382 laiptelius (o gal 365, o gal 377 - skirtingi žinynai pateikia skirtingą skaičių, o mes neskaičiavome :), pasiekėme vienintelį miestelį iš penkių, kuris neturi tiesioginio priėjimo prie jūros. Jis įsikūręs ant uolos viršūnės, 100 m. virš jūros. Be to, Corniglia yra mažiausia, turi tik 245 gyventojus.

  Tai gi, peržengus paskutinį laiptelį, mus pasitinka ženklas Corniglia ir kelias šakojasi į kelias puses. Mes nueiname tiesiai ir atsiduriame aikštelėje iš kurios matosi Corniglia namų stogai, žemiau, už mūro, ant medžių karo granatų vaisiai, čia pat, namo balkone močiutė džiausto skalbinius, o sena gotikinė bažnyčia aikštės viduryje taip ir vilioja savo vėsa. Aš, aišku, įkišu nosį pasidairyti. Draugelės lieka lauke, nes joms labiau rūpi gamtos vaizdai. Na ir tegul, kaip sakoma, kiekvienam savo... Bažnyčia, statyta dar XVI a. ir skirta Corniglia globėjui Šv. Petrui  (kaip rašo įvairūs šaltiniai, manoma, ji iškilo ant XI a. bažnyčios pamatų). Kiekvienais metais birželio 29 d. globėjui pagerbti rengiama procesija nuo šv. Petro bažnyčios iki Santa Maria terasos, kepamas tradicinis pyragas iš ryžių, sūrio ir kiaušinių, kuris vėliau dalinamas miestelėnams ir svečiams procesijos metu.

Corniglia mus pasitiko Šv. Petro bažnyčia, namų stogai, granatmedžiai ir močiutė su skalbiniai

   Toliau patraukėme link miestelio centro, kurį surasti nebuvo sunku, nes visos gatvelės leidosi žemyn ir kirto centrinę miestelio dalį. Kiek paėėję pasiekėme XVIII a. miestelio skverą Largo Taragio su daugybe mažų kavinukių, su  šalia prisiglaudusia Santa Caterina oratorija bei memorialu žuvusiems kariams.

 Santa Caterina oratorijos vidaus interjeras priminė senas kaimo bažnytėles, kuriose lubos išdažytos žydra dangaus spalva, o skulptūrų ir freskų veiduose atsispindi paprasto kaimo artojo rūpesčių išvagotas veidas. Jokios šventumo išraiškos. Tokia man pasirodė primityviai nuostabi Santa Caterina oratorija.

   Nuo Largo Taragio siauromis akmeninėmis gatvelėmis nuėjome link Santa Maria terasos, iš kur atsivėrė gražus vaizdas į jūrą. Corniglia skiriasi nuo kitų Cinque Terre miestelių nespalvotomis akmeninėmis viduramžiškomis gatvelėmis, kurias puošia dekoruoti įėjimai į privačias suvenyrų parduotuvėles ar išpaišytos, spalvotomis gėlėmis išmargintos durelės į privačius butus.

   Dar šiek tiek pasisukiojome po miestelį, dar kartą apsukome ratą  siauromis gatvelėmis ir atsisveikinę su Corniglia patraukėme ieškoti pėsčiųjų tako, vedančio link jau vakar mūsų lankytos Vernazza. Paklausinėjome žmonių kelio ir nesunkiai už nendryno radome taką, vedantį tarp apgriuvusių namų ir kylantį į kalną aukštyn. Tad vėl į trasą. Tikėjomės, kad šis pasivaikščiojimas bus lengvesnis nei vakarykštis :)

     Kiek užkopusios į kalną metėme paskutinį žvilgsnį - sudie, gražiojiį Corniglia. Kaip ir tikėjomės, eiti nebuvo sunku, kelias ėjo nuosekliai į kalną, be stačių akmenuotų laiptų, tarp kaktusais ir gervuogėmis apaugusių šlaitų. Vienas smagumas, palyginti su tuo, ką patyrėme vakar. Pastebėjome, kad sunkumai suartina žmones, o  lengvai įveikiamos kliūtys skatina susvetimėjimą (oho, kokia filosofija :). Šiandien retas sutiktas žmogus pasilabindavo, o ypač retai teko išgirsti klausimus, kaip sekasi, ar nepavargome. Vakarykščiame take tokie žodžiai liejosi beveik iš kiekvieno sutiktojo lūpų. 

   Po kokios pusantros valandos pasivaikščiojimo išvydome Vernazza pilies bokštą. Stačiu šlaitu, pro gyvenamųjų namų kiemus, leidomės link centrinės miestelio aištės. Diena ėjo į pavakarę, buvome šiek tiek pavargusios, todėl visos vieningai nusprendėme, kad skani paskutinė vakarienė Cinque Terre tik sustiprins mūsų 3 dienų įsūpdžius. Išsirinkome restoraną su vaizdu į senamiestį iš vienos pusės ir vaizdu į jūrą iš kitos. Užsisakėme didelį rinkinį jūros gėrybių ir šalto šalto alaus. Rinkinys buvo toks, kad užteko mums trims ir dar katinams po žuvelės uodegą numetėme. Plepėjome, kalbėjome, juokėmės, apžiūrinėjome vietinius gyventojus, sėdinčius tose pačiose vietose, kur vakar juos palikome, ir tebegurkšnojančius vyną. Taip, mes tikrai džiaugėmės savo trumpomis atostogomis ir saldžiu  malonumu nieko nedaryti, kaip sako italai  Il dolce far niente.