Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2020 m. gegužės 22 d., penktadienis

Avižinių dribsnių juostelės perteptos rabarbarų džemu

   Atostogų metas. Viešiu pas draugę Palangoje. Oras šaltas, prie jūros vėjai švilpia, tad sėdim namie ir žiopsom į TV, suprask, laukiam, kol oras pagerės ir bent į terasą galėsim kėdes išsinešti. O tuo metu Nida Degutienė moko kaip išsikepti avižinių dribsnių batonėlius su rabarbarais. O, sakau, mano sode auga rabarbarai, grįžtu namo ir bandau savo virtuvėje įgyvendinti Nidos receptą. Taip ir padariau: grįžau namo, nuroviau sode augusius rabarbarus, susirinkau reikiamus produktus (ne visus, kokius turėjau namie) ir ėmiausi darbo.

 Rabarbarų džemui reikės
150 g rudojo cukraus
¼ šaukštelio druskos
1 pakelis vanilės cukraus
500 g nuluptų ir supjaustytų apie 1cm gabalėliais rabarbarų
50 g vandens

Pagrindui reikės
aliejaus skardai patepti 1+¼ stiklinės riešutų (kokių turine, aš turėjau migdolų ir graikiškų)
170 g sviesto
150 g miltų
130 g avižinių dribsnių
110 g rudojo cukraus
½ šaukštelio druskos
1 a .š. kepimo miltelių
 

1. Pirmiausia išsiviriau džemą. Į nedidelį puodą  supyliau vandenį, užkaičiau. Vandeniui užvirus subėriau cukrų, vanilinį cukrų ir druską. Nuolat maišydama ištirpinau cukrų ir sudėjau rabarbarus  ir užvirinau. Viriau apie 10-15 min. (nepamirškite maišyti!), kol džemas sutirštėjo. Išjungiau ugnį ir džemą palikau aušti.
 2. Riešutus subėriau į skardą ir pakepinau orkaitėje apie 5-8 minutes, kol pradėjo ruduoti. Riešutams kiek pravėsus nuėmiau odelę nuo migdolų ir abiejų rūšių riešutus sukapojau peiliu.
3.Pasigaminau degintą sviestą: sviesto gabalėlius sudėjau į nedidelę keptuvę ir užkaičiau. Sviestas ištirpo, suputojo ir maždaug po 5 minučių pradėjo ruduoti, tada nukėliau nuo ugnies ( Nepalikite sviesto be priežiūros – gali greit sudegti). 
4. Kvadratinę kepimo formą (20x20cm) su aukštesniais kraštais išklojau kepimo popieriumi ir ištepiau (išpurškiau) jį aliejumi.
 5. Dubenyje sumaišiau avižinius dribsnius su miltais, cukrumi, druska ir kepimo milteliais. Subėriau smulkintus riešutus, ir  supyliau degintą sviestą. Visus ingredientus gerai išmaišiau mentele, kad visi jie gerai pasidengtų riebalais.
6. Maždaug 2/3 masės subėriau į paruoštą kepimo formą. Rankomis tvirtai suplojau, paskirstydama šią masę per visą formos plotą vienodu sluoksniu. Ant tvirto pagrindo užtepiau džemą (viso nesunaudojau, tad likutį padėjau į šaldytuvą kitam kartui) o ant viršaus užbėriau likusius trupinius.
7. Kepiau apie 45 min. į iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Iškepusi masė turi būti sukietėjusi ir gražiai apskrudusi. Išėmiau iš orkaitės ir palikau atvėsti. Atvėsusį kepinį išėmiau iš kepimo formos ir supjausčiau: dalį – kvadratėliais, dalį – juostelėmis.

Joël Dicker Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą



  Vienas sakinys (o jų šioje knygoje galima rasti tikrai ne vieną):  ,,Rašymas – dovana, kuri mums duota ne todėl, kad sugebame rašyti, o todėl, kad rašydami įprasminame savo gyvenimą." 238 p.
Viršelis. Joël Dicker Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą (La Vérité sur l’Affaire Harry Quebert), leidyka Alma littera, 2015 m., iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, 592 p.
 
Apie autorių. Joël Dicker (Žoelis Dikeris) gimė 1985 m. birželio 16 d. Ženevoje. Prancūziškai kalbantis žydų kilmės devyniolikmetis J. Dicker, baigęs mokslus gimtojoje Ženevoje, toliau mokytis išvyko į dramos mokyklą Paryžiuje. Po metų grįžo, įstojo ir baigė teisės magistrą Ženevos universitete. Jo literatūriniai gabumai atsiskleidė jau vaikystėje – dešimtmetis J. Dicker' ėmė leisti mėnesinį žurnalą apie laukinius gyvūnus („La Gazette des Animaux“) ir net septynerius metus buvo šio leidinio vyriausias redaktorius. J. Dicker gavo „Cuneo“ premiją už gamtos apsaugą, „Genève Tribune“ jį pavadino „jauniausiu vyriausiuoju redaktoriumi“, o dabar jo pavardė mirga tarp populiariausių knygų autorių pavardžių.
Jaunuolis išgarsėjo parašęs romaną „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“. ,,Tai tarsi rašytojo ateities vizija ar išsipildžiusi pranašystė: parašęs apie išgarsėjusį rašytoją J. Dickeris pats sulaukė šlovės. Nors tai ne atsitiktinumas: autorius nemaža dalimi yra savo sukurto personažo prototipas – juos abu sieja bendra tautybė, šeiminė padėtis bei du sukurti romanai. „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – ne pirmas, tačiau geriausiai įvertintas J. Dickerio kūrinys. Jaunasis rašytojas jau išleidęs novelių rinkinį „Le Tigre“ („Tigras“) ir romaną „Les derniers jours de nos pères“ („Paskutinės mūsų tėvų dienos“). J. Dickerio sukurtas personažas Markusas Goldmanas – pirmuoju romanu išgarsėjęs rašytojas. Štai tokios sąsajos, o pirminis sumanymas buvo rašyti knygą apie rašytojus ir rašymą, tačiau į siužetą įsipynė detektyvinė bei meilės istorijos. – rašo Viltė Giedraitytė savo recenzijoje internetiniame ,,15 min." dienraštyje. Šiuo metu į lietuvių kalbą yra išversta dar vienas J. Dicker romanas, kurio veikėjas yra Markusas Goldmanas, tai ,,Baltimorės knyga".
  Apie knygą. Laikas negailestingai senka, bet jaunas ir perspektyvus Amerikos rašytojas Markusas Goldmanas niekaip neįstengia parašyti knygos, kurią jau po kelių mėnesių turi įteikti leidėjui. Jis tikisi, kad išbristi iš krizės padės labiau patyręs bičiulis – garsus rašytojas Haris Kvebertas, dabar gyvenantis ramiame Auroros miestelyje. Tačiau netikėtai pasiekia žinia, kad pagalbos reikia pačiam Hariui – jo sode atrastas sudūlėjęs jaunos merginos kūnas. Tai Nola Kelergan, keistomis aplinkybėmis dingusi be žinios prieš trisdešimt metų. Visi įkalčiai prieš Harį, bet Markusas Goldmanas netiki jo kaltumu. Jis ryžtasi pats vykti į Auroros miestelį – išsiaiškinti visą tiesą apie Hario Kveberto bylą ir galbūt pagaliau parašyti knygą. Kad sužinotų tiesą ir parašytų knygą, Markusui Goldmanui teks rasti atsakymą į mažiausiai tris klausimus: Kas nužudė Nolą Kelergan? Kas iš tikrųjų įvyko Auroroje prieš trisdešimt metų? Ir ką reikia daryti, kad parašytum betselerį?
Mano nuomonė. Knyga apie knygų rašymą, kas begali būti nuobodžiau? – sakysite. Neapsigaukite. Taip, ši knyga tarsi vadovėlis jaunam rašytojui, tačiau kartu tai ir puikus detektyvas, ir meilės istorija, ir šeiminė drama. Retai kurioje knygoje galima rasti tiek daug temų, kurios puikiai tarpusavyje persipina ir papildo viena kitą. Tai tobulas, jaudinantis, intriguojantis romanas, kurį mielai skaitys ir rimtosios ir lengvesnio žanro literatūros mėgėjai. 
  Man tai kol kas geriausia šiais metais skaityta knyga, kurią įveikiau ,,vienu prisėdimu", tiesiog negalėjau paleisti iš rankų: skaičiau valgydama, gerdama kavą, žiūrėdama TV,  net, galima sakyti, miegodama. Suintrigavo puikiai sukurpta  detektyvinė istorija, vedžiojanti skaitytoją ,,už nosies" iki pat paskutinio skyriaus. Ne ką prasčiau už ,,Tvin Pyksą"(angl. Twin Peaks)! Apstulbino ir pribloškė nieko neišsiskiriančio eilinio Amerikos miestelio eiliniai gyventoji, kurie, pasirodo, akylai stebi vieni kitus, o savo nuosavas paslaptis slepia po devyniais užraktais. Sujaudino beveik V. Nabokovo ,,Lolitos" verta meilės istorija. Be galo įdomu buvo skaityti  pamokymus jaunam rašytojui, stebėti leidėjo ir rašytojo kovą dėl knygos išleidimo ir bent iš dalies pajausti ,,tuščio lapo krizę" ir pabandyti suprasti, ką gali padaryti kūrėjas, kad vėl pasijustų ,,ant bangos".
    Nepaisant daugiasluoksnio siužeto, reikia pasakyti, knyga parašyta lengvai, suprantamai, gražia kalba – ačiū autoriui ir vertėjui už tikrai kruopštų darbą ir malonumą, kurį suteikė šis kūrinys.
   Tiesa, prieš kelis metus žiūrėjau serialą, sukurtą pagal šią knygą. Nors kai kuriuos epizodus prisiminiau gana ryškiai, tai visiškai netrukdė mėgautis knyga. Gal todėl, kad seriale vaidinantys aktoriai (Patrick Dempsey - Haris Kvebertas, Ben Schnetzer - Markas Goldmanas, Kristine Frosteth - Nola Kelegran) atitiko mano įsivaizduojamus veikėjus.
  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Henning Mankell Žmogus iš Beidžingo

 Viršelis. Henning Mankell Žmogus iš Beidžingo (Kinesen), leisdykla Baltos lankos, 2012 m., iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė, 494 p.

 Apie autorių. Henningas Mankellis (Henning Mankell, gim. 1948) – garsus švedų kriminalinių romanų autorius ir režisierius, dalį laiko gyvenantis gimtojoje Švedijoje, dalį – Mozambike, kur yra įkūręs teatrą. Rašytojo knygos skaitomos daugiau nei trisdešimtyje pasaulio šalių, autorius ne kartą pripažintas geriausiu Švedijos detektyvų kūrėju. „Baltos lankos“ jau išleido Mankellio romanus „Žudikas be veido“, „Prieš šalną“ ir „Klystkeliais“.

  Apie knygą. Vieną žiemos dieną švedų policija susiduria su bene baisiausiu šalies istorijoje nusikaltimu – atokiame kaimelyje žiauriai nužudyta devyniolika gyventojų. Gilindamasi į tyrimo medžiagą, teisėja Birgita Roslin aptinka, jog tarp nužudytųjų yra ir jos giminaičių, be to, pasirodo, kad svarbus tyrimo „kabliukas“ – netoli nusikaltimo vietos rastas senas dienoraštis, kurį XIX amžiuje rašė teisėjos giminaitis Janas Andrenas. Dienoraštyje pateikiami įspūdžiai iš JAV, kur jis vadovavo statybai tiesiant geležinkelį. Po truputį aiškėja, kad skerdynes atokioje Švedijos provincijoje neabejotinai sieja kažin koks ryšys su tuometiniu Andreno pavaldiniu Sanu, kuris 1863 m. buvo pagrobtas Kinijoje ir atplukdytas į Ameriką. Aptikusi šį azijiečių pėdsaką, Roslin nusprendžia vykti į Kiniją.

 Mano nuomonė. Labai stora knyga, kuri galėtų būti bent trečdaliu plonesnė ir nieko neprarastų. Istorija būtų tokia pat įdomi, tik mažiau politizuota. Mano galva, nepagrįstai daug dėmesio skirta Kinijos revoliucijai ir pačiam Mao, dabartinių dienų kinų valstiečių perkėlimo į Afriką idėjai bei pamąstymams apie išnaudojimo esmę. Knygos detektyvinis motyvas yra nestandartinis –  kerštas už daugiau nei prieš 100 metų patirtą skriaudą. Būtent ta skriaudos istorija, kurią savo dienoraštyje pasakoja kinas Sanas, ne savo noru 1868 m. atgabentas  į Ameriką tiesti geležinkelio, yra pati įdomiausia.

  Keistokas man pasirodė pagrindinis knygos personažas – teisėja Birgita Roslin, – lyg marionetė, besitampanti tarp noriu-nenoriu, galiu-negaliu, bijau-nebijau, sakysiu-nesakysiu ir pan.
   Tačiau žvelgdama į knygos visumą, galiu pasakyti, kad skaityti buvo įdomu, noro padėti knygą į šalį nekilo, tačiau puslapius, kuriuose virė aistros dėl kinų valstiečių padėties pagerinimo, sakau atvirai, tik permečiau akimis – ne mano tema.
  Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).