Viršelis Dina Rubina ,,Baltoji Kordobos balandė"
(Дина Рубина Белая голубка Кордовы), leidykla Nordina, Vilnius, leidimo metai 2015, iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė, 456 p.
Knygos turinys. Tikriausiai nei vienas žmogus nepajėgtų pasakyti, kas jis yra iš tiesų.
Tapybą įsimylėjęs klastotojas, tikro menininko sielą turintis falsifikuotojas, garbingas avantiūristas, galima sakyti, meno Robinas Hudas, tikras intelektualas ir žavus apgavikas – literatūroje naujas ir be galo patrauklus šio romano pagrindinio veikėjo įvaizdis.
Tragiškas ir avantiūristinis Zacharo Kordobino likimas jo gyvenimo siužetą dėlioja kvapą gniaužiančio trilerio stiliumi. Įvykiai keičia vienas kitą, neleisdami atsikvėpti nei herojui, nei skaitytojui. Veiksmas rutuliojasi Vinicoje ir Piteryje, Jeruzalėje ir Romoje, Tolede, Kordoboje ir Vatikane – šiuos miestus autorė piešia užburiamai tiksliai, skambiai ir vaizdingai.
Romanas atveria naują, nepaprastai įdomų Dinos Rubinos kūrybos etapą.
Mano nuomonė. Po ,,Petruškos sindromo" šį Dinos Rubinos romaną griebiau lyg išprotėjusi ir puoliau skaityti. Maniau, vienu prisėdimu įveiksiu, bet... Zacharą Kordobiną ne taip lengvai prisiviliojau, kaip Piotrą Uksusovą ir Lizą. Paskaitydavau po kelis lapus, ar kelis skyrius ir padėdavau kitam vakarui. O ryte jau laukdavau vakaro, lyg paskirto pasimatymo su Zacharu Kordobinu - taip kelias savaites. Ir tik užvertusi paskutinį knygos lapą, supratau, kad ir vėl buvau įkliuvusi į Dinos Rubinos užburiančias žodžių pinkles. Sodria kalba parašyta, plati, kelias kartas aprėpianti giminės istorija: nuo Ispanijos piratų iki dailininko-falsifikuotojo keisto likimo. Daugybė veikėjų, tarp kurių ne kartą buvau pasimetusi, begalė miestų, kurių gatvėmis teko pasivaikščioti, o daugiausia romane ryškių spalvų - tiesiogine ir perkeltine prasme - tiek drobėse, tiek herojų gyvenime. Tačiau galiu pastebėti, kad drobės spalvos mane kartais trikdė, nes jų gausa ir techninis detalizavimas man buvo nesuprantamas, sunkiai įveikiamas, reikalaujantis specialaus išsilavinimo. Kai kuriuos knygos skyrius galima drąsiai siūlyti dailės studentams, kaip įvadą į meno istorijos ar dailėtyros kursą. Taip pat šioje knygoje pasigedau vientisumo, išbaigtumo, kurį sujaukia siužetiniai nukrypimai, įvedami vis nauji veikėjai, kurie per kelis lapus vėl kažkur pasimesdavo. Manau, knyga būtų lengvesnė, žavingesnė atsisakius papildomų, apsunkinančių detalių. Taip, ji kiek nusileidžia ,,Pertuškos sindromo" užburiančiai jėgai, tačiau tikrai ryškiai išsiskiria iš pastaraisiais metais leidžiamų begalinio knygų srauto.
(Дина Рубина Белая голубка Кордовы), leidykla Nordina, Vilnius, leidimo metai 2015, iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė, 456 p.
Knygos turinys. Tikriausiai nei vienas žmogus nepajėgtų pasakyti, kas jis yra iš tiesų.
Tapybą įsimylėjęs klastotojas, tikro menininko sielą turintis falsifikuotojas, garbingas avantiūristas, galima sakyti, meno Robinas Hudas, tikras intelektualas ir žavus apgavikas – literatūroje naujas ir be galo patrauklus šio romano pagrindinio veikėjo įvaizdis.
Tragiškas ir avantiūristinis Zacharo Kordobino likimas jo gyvenimo siužetą dėlioja kvapą gniaužiančio trilerio stiliumi. Įvykiai keičia vienas kitą, neleisdami atsikvėpti nei herojui, nei skaitytojui. Veiksmas rutuliojasi Vinicoje ir Piteryje, Jeruzalėje ir Romoje, Tolede, Kordoboje ir Vatikane – šiuos miestus autorė piešia užburiamai tiksliai, skambiai ir vaizdingai.
Romanas atveria naują, nepaprastai įdomų Dinos Rubinos kūrybos etapą.
Mano nuomonė. Po ,,Petruškos sindromo" šį Dinos Rubinos romaną griebiau lyg išprotėjusi ir puoliau skaityti. Maniau, vienu prisėdimu įveiksiu, bet... Zacharą Kordobiną ne taip lengvai prisiviliojau, kaip Piotrą Uksusovą ir Lizą. Paskaitydavau po kelis lapus, ar kelis skyrius ir padėdavau kitam vakarui. O ryte jau laukdavau vakaro, lyg paskirto pasimatymo su Zacharu Kordobinu - taip kelias savaites. Ir tik užvertusi paskutinį knygos lapą, supratau, kad ir vėl buvau įkliuvusi į Dinos Rubinos užburiančias žodžių pinkles. Sodria kalba parašyta, plati, kelias kartas aprėpianti giminės istorija: nuo Ispanijos piratų iki dailininko-falsifikuotojo keisto likimo. Daugybė veikėjų, tarp kurių ne kartą buvau pasimetusi, begalė miestų, kurių gatvėmis teko pasivaikščioti, o daugiausia romane ryškių spalvų - tiesiogine ir perkeltine prasme - tiek drobėse, tiek herojų gyvenime. Tačiau galiu pastebėti, kad drobės spalvos mane kartais trikdė, nes jų gausa ir techninis detalizavimas man buvo nesuprantamas, sunkiai įveikiamas, reikalaujantis specialaus išsilavinimo. Kai kuriuos knygos skyrius galima drąsiai siūlyti dailės studentams, kaip įvadą į meno istorijos ar dailėtyros kursą. Taip pat šioje knygoje pasigedau vientisumo, išbaigtumo, kurį sujaukia siužetiniai nukrypimai, įvedami vis nauji veikėjai, kurie per kelis lapus vėl kažkur pasimesdavo. Manau, knyga būtų lengvesnė, žavingesnė atsisakius papildomų, apsunkinančių detalių. Taip, ji kiek nusileidžia ,,Pertuškos sindromo" užburiančiai jėgai, tačiau tikrai ryškiai išsiskiria iš pastaraisiais metais leidžiamų begalinio knygų srauto.
Įvertinimas. 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą