Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2017 m. gruodžio 31 d., sekmadienis

Jaume Cabré Prisipažįstu

Prisipažįstu (el. knyga) - Jaume Cabré

Vienas sakinys. Pragaras visada pasiruošęs atsiverti bet kuriame žmogaus sielos kampelyje. 407 p.
     Gyvenimas pažėrė mums po kojomis stiklo šukių, ir mudu galėjom susižeisti. 710 p.
Žanras. Epinis romanas.
Viršelis. Jaume Cabré Prisipažįstu (Yo Confesso), leidykla Alma littera, 2016 m. iš katalonų k. vertė Valdas Petrauskas, 784 p.
Apie autorių. Rašytojas Jaume Cabré i Fabré gimė 1947 m. Barselonoje. Baigė Barselonos universitete katalonų filologiją, yra Lleida universiteto profesorius Institut d'Estudis katalonų filologijos skyriaus narys.
Apie knygą. Amžių nugyvenusio ir nepagydomos ligos paliesto žmogaus prisiminimuose atgimsta ankstyvos vaikystės vaizdiniai. Paslaptinga biblioteka, rūstaus tėvo kabinetas, rankraščiai, antikvarinių prekių parduotuvė, senovinės knygos ir neįkainojamas XVIII amžiaus smuikas. Tačiau Adriano Ardevolio prisiminimai neapsiriboja vien tik pokario Barselona. Jis seka visą savo giminės istoriją ir žingsnis po žingsnio atranda, kad ji yra paženklinta blogio prisilietimo. Keliaudami kartu su herojumi per istorines Europos epochas bei laikmečius, sužinome, kad blogis yra įleidęs šaknis į žmogiškąją prigimtį.
    Monumentaliame romane PRISIPAŽĮSTU savo vaidmenis atlieka daugiau nei du šimtai veikėjų, veiksmas vyksta keturiose šalyse ir apima net septynis Europos istorijos amžius. Nuo viduramžių Ispanijos inkvizicijos iki XX amžiaus nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų – visur pastebimas tas pats pykčio, baimės ir neapykantos, godumo ir keršto pėdsakas. Šiame daugiasluoksniame kūrinyje persipina žmonių likimai, keičiasi laikai, vardai ir pavardės, bet blogio prigimtis išlieka nepakitusi.


Mano nuomonė. Džiaugiuosi, kad būtent šia knyga baigiau skaitymo metus. Turbūt geresnio pasirinkimo ir būti negalėjo. Kritikų išliaupsinta, skaitytojų išgirta. Knygyne mano žvilgsnį pirmiausia ji patraukė vizualumu: viršelis toks, kad norisi paimti knygą ir  bent jau pavartyti, o kai pavarčiau, užsigeidžiau ir perskaityti. Tačiau knyga pasirodė esanti tokia populiari tarp skaitytojų, kad norėdama gauti ją bibliotekoje teko laukti pusę metų.
   Taip, knyga storoka, beveik 800 puslapių, be to, joje daugiau kaip 200 veikėjų - ryškesnių ar mažiau įsimintinų, tačiau vis pasirodančių viename ar kitame pasakojimo epizode. Knygos pradžia - rašymo maniera - labai trikdė: pradedi skaityti sakinį, kuriame veiksmas vyksta pasakojamuoju momentu, kai staiga, sakinio viduryje, viskas apsiverčia ir pasakojimas nusikelia į viduramžius, o tas pats sakinys baigiasi kur nors Aušvice. Kol susigaudžiau tarp veikėjų sąsajų, tarp laiko ir vietos kaitos, skaityti skaitėsi sunkiai, tačiau pagavus pasakojimo manierą darėsi vis įdomiau. Knyga ant mano naktinio stalelio gulėjo kokias tris savaites, kol palengva, pamažu, pasigardžiuodama kiekvienu sakiniu ją perskaičiau. Puikus, monumentalus romanas. Daug siužetinių linijų, tačiau pagrindinė, ko gero, blogio, besitęsiančio per amžius, prigimties paieška.  Šiame romane, kaip bebūtų keista, blogį neša Storionio smuikas, būtent šis smuikas vienaip ar kitaip sieja visus knygos veikėjus. Ne, smuikas pats savaime nėra blogis, blogis yra gobšumas, pyktis, žiaurumas, keršto troškimas - jausmai, kuriuos sužadina noras turėti smuiką. Tačiau tai tik prielaida, smuiką galima pakeisti kitu objektu, tačiau blogis liks toks pat įsikerojęs žmonių širdyse. Kaip rašo autorius: ,,Visas gyvenimas - atsitiktinumų žaismas. O gal priešingai - viskas iš anksto nulemta" (769 p.). ,,Jei brolio Mykolo nebūtų graužusi sąžinė dėl inkvizitoriaus žiaurumo, jei nebūtų pabėgęs ir tapęs broliu Julijonu, tuo pačiu, kuris  kišenėje nešiojosi klevo sėklų, o Gijomas Fransua Vialis nebūtų Arkanų giminei už beprotiškus pinigus pardavęs savo Storionio. <...> Jei tėtis būtų turėjęs bent truputį sąžinės, jei Foigtas būtų buvę doras žmogus ir nebūtų pasigviešęs smuiko, jei.." (766-768 p.)
   Tad perskaičius knygą išlieka neatsakytas vienas, ir pagrindinis, klausimas: ar blogis yra atsitiktinis, netinkamai susiklosčiusių aplinkybių padarinys, ar jis egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo aplinkybių, kaip ir meilė. 
Įvertinimas. 5/5