Min Jin Lee Pačinko

Viršelis. Min Jin Lee  Pačinko (Pachinko), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, 592 p.

Apie knygą. 1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

   Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

  „Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“ Barack Obama

    „Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“ Irish Times

   „Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“ New York Times Book Review.   

   Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.

  Mano nuomonė. Įtraukiantis pasakojimas apie taip mažai mums pažįstamą Korėją, apie jos žmones, o tiksliau, apie Japonijoje gyvenančius korėjiečius. Istorinių įvykių fone atskleidžiama vienos korėjiečių šeimos gyvenimo istorija, apimanti net kelias kartas. Šių žmonių gyvenimas, tai tarsi pačinko žaidimas: išriedės laimingas kamuoliukas, ar neišriedės? O laimingieji rieda labai retai. Ir nesvarbu, kiek pastangų ar darbo įdėjai siekdamas geresnio gyvenimo, jei laimingas kamuoliukas neišrieda – viskas veltui. Sunku patikėti, kad išsilavinęs, prestižinį universitetą baigęs, talentingas jaunas žmogus negali įsitvirtinti japonų bendruomenėje vien dėl to, kad jis korėjietis. Norėdamas pasiekti pasisekimo darbe, būti gerbiamas visuomenėje jis turi slėpti savo tapatybę, atsisakyti savo šaknų, savo identiteto. Šie žmonės atsidūrę nepavydėtinoje padėtyje: Japonijoje jie vis dar užsieniečiai, nors čia jau gyvena ketvirta karta, Pietų Korėjoje jie vadinami japonais, o Šiaurės Korėjoje jie išdavikai, pasmerkti mirčiai. 

   Knygoje istoriniai ir politiniai tautos išgyvenimo aspektai perteikiami per šeimos prizmę. Būtent tai ir patraukia skaitytoją. Moters vaidmuo šeimoje ir visuomenėje, tėvų ir vaikų santykiai, jų kaita per kelias kartas. ,,Kentėti – moters dalia" – nuolat kartoja knygos herojės ir to moko savo dukras. Kentėti ir būti nuolankia vyrui, sunkiai dirbti  ir išlaikyti šeimą, išleisti sūnus į mokslus, stengtis suteikti jiems šviesesnę ateitį. Tokia yra Sundža. Gyvenimo vėtyta ir mėtyta, tačiau išlaikiusi tradicines vertybes, per gyvenimą einanti iškėlusi galvą, nors tas gyvenimas ją ne kartą iki ausų murgdė į purvą.  

     Knyga gan stora, tačiau lengvai skaitoma, puikus vertimas, žodžiu, man patiko, todėl mielai rekomenduoju perskaityti ir jums.

Apelsinų ir aštrių paprikų aptepėlė

   Ponia Dusia Lan Kretchmer fb grupėje Kirvio koto turnyras paskelbė savo dar nepatentuotą padažo/aptepėlės receptą. Akys pamatė ir užsimaniau paragauti ir, kol šis puikus gaminys dar neturi oficialaus savininko, puolu gaminti.

Reikia:
3 apelsinų
1 citrinos

2 v. š. medaus

3 aštrios paprikos

4 skiltelės česnako

1/2 stiklinės aliejaus

1 a. š. 5% acto

ryšulėlio kalendrų (aš keičiau petražolėmis)

   Apelsinus gerai nuplauname su soda, perpjauname, išimame sėklas, puseles supjaustome į 4 dalis (jei nemėgstate karčiai – 2 apelsinus nulupkite,1 apelsiną palikite su žievele) ir dedame į puodą. Citriną nulupame, pašaliname baltą sluoksnį, supjaustome, išimame sėklas ir sumetame į puodą prie apelsinų. Sudedame medų ir verdame, kol vaisiai suminkštės. Masę atšaldome, supilame į plaktuvą (mikserį), ten pat sudedame aštrias paprikas (prieš dėdama išėmiau sėklytes), sumetame česnako skilteles, kalendras ar petražoles, supilame actą ir aliejų bei viską suplakame iki vientisos, kreminės konsistencijos, jei reikia – įberiame druskos. Viskas, tepame ant traškaus batono riekelės ir ragaujame! Arba patiekiame prie žuvies vyniotinio ar šaltos vištienos gabaliukų. Arba dovanojame draugams gurmanams. Tinka visur, nes labai skanu :) 

Šokoladinio biskvito ir žele tortas

     Šiuo receptu pasidalino ,,Skanaus maisto pasaulis" (Skanaus maisto pasaulis | Facebook). Ačiū, man pritiko. Pirmiausia akį patraukė nuotraukos, kurias žiūrint nevalingai seilė nutįso. Ir kaip tokio gėrio nepasigaminsi, tuo labiau, kad ir proga yra – mamos Genovaitės vardinės. 

  Pradžioje buvo biskvitas. Jam reikia: 

150 g miltų 

100 g sviesto

50 g kakavos

2 kiaušinių 

50 g juodojo šokolado 

200 g graikiško jogurto

100 g rudojo cukraus 

1 a. š. kepimo miltelių 

    Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir kakava. Kiaušinius išsukame su cukrumi ir maišydami supilame į miltų mišinį. Sviestą ir šokoladą ištirpiname ant garų vonelės ir taip pat supilame į miltus. Ten pat supilame ir graikišką jogurtą. Tešlą išsukame iki vientisos masės ir supilame į 20 cm dydžio formą bei pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie  40 min.

Kol kepa biskvitas, gaminame želė, kuriai reikia:

1 pakelio jūsų mėgstamos želė (aviečių, braškių, vyšnių ar kitų skonių)

350 ml vandens

300 g šviežių (arba šaldytų) mėgstamų uogų (naudojau šilauoges ir braškes)

  Želė paruošiama kaip nurodyta ant pakelio, kai pravėsta sumetame uogas ir paliekame stingti. Indas, kuriame stingsta želė, turi būti šiek tiek mažesnis nei biskvito forma. 

    Iškepusį biskvitą  ištraukiame iš orkaitės ir paliekame ataušti. 

Tuo metu gaminame torto pertepimą, kuriam reikia:

300 g kreminio sūrio (pvz. Philadelpia)

300 g 35 proc. grietinėlės 

100 g cukraus pudros

1citrinos sultys

    Grietinėlę išplakame iki purumo, pamažu plakant supilame cukrų, sudedame kambario temperatūros kreminį sūrį, išspaudžiame  citrinos sultis. Gauname vientisą purią masę.

    Atvėsusį biskvitą perpjauname pusiau. Vieną dalį dedame į torto dugną (jei biskvitas labai sausas, galima sudrėkinti pasaldintu vandeniu ar keliais lašais romo) ir aptepame storu kremo sluoksniu. Ant grietinėlės dedame sustingusį želė sluoksnį, ant želė užtepame storą kremo sluoksnį ir ant jo uždedame antrą biskvito pusę. Likusiu kremu aptepame biskvito viršų (jei dar liks kremo, vėliau galėsite aptepti ir torto šonus). 

    Tortą paliekame per naktį šaldytuve, kad susigertų kremas į biskvitą. Kitą dieną traukiame tortą iš šaldytuvo ir torto viršų puošiame gražiai, kaip mokame. Jei vakar liko kremo – juo aptepame šonus. Nepasakyčiau, kad esu labai gera tortų dekoratorė, tačiau torto negrožis atpirko tobulas skonis – tortukas buvo suvalgytas per vieną vakarą :)

Delia Owens Ten, kur gieda vėžiai

Viršelis. Delia Owens Ten, kur gieda vėžiai (Where the Crawdads Sing), 2020 m., leidykla Balto, iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, 416 psl.

Apie autorę. Laukinių Afrikos gyvūnų tyrinėtojos septyniasdešimtmetės Delios Owens literatūrinis debiutas „Ten, kur gieda vėžiai“ tapo 2019 m. knygų leidybos sensacija.Daugybę metų gamtos tyrimams paskyrusi zoologė, populiarių knygų apie Afrikos gyvūnus autorė, tikra savo profesijos įžymybė šiuo metu rašo dar vieną romaną, tad jos grožinių knygų gerbėjų ratas, tikėtina, ateityje tik plėsis. 

  Delia, kaip po Afrikoje praleistų ilgų metų, išleidus populiarias knygas apie laukinius gyvūnus šovė mintis išmėginti jėgas grožinės literatūros srityje?

  Dvidešimt treji metai diena iš dienos tyrinėjant ir stebint liūtus, rudąsias hienas, dramblius paskatino susimąstyti, kiek mūsų elgesys panašus į jų, taip pat – kiek jį nulemia genetika. Pavyzdžiui, kaip ir visi primatai, žmonės linkę gyventi bendruomenėmis, jų nariai glaudžiai susiję. Laukinės gamtos stebėjimas ir paskatino ją parašyti šį romaną.

 Apie knygą. Pelkių Dukra vadinama Kaja Klark atokaus Šiaurės Karolinos miestelio Barkli Kouvo gyventojams yra neįmenama paslaptis, ji niekinama ir laikoma atmata. Palikta motinos, vėliau – ir keturių brolių bei seserų, Kaja auga pelkių apsuptyje tik su tėvu, kuriam nėmaž nerūpi ir kuris netrukus dingsta. Apleista ir izoliuota Kaja išmoksta pragyventi iš to, ką siūlo gamta, toje derlingoje ją supančioje aplinkoje randa ir paguodą.

Tapusi paaugle Kaja susibičiuliauja su vietiniu vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo". Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja.

 Mano nuomonė. Pirmiausia akį patraukė knygos pavadinimas. Mano pragmatiškas protas sukilo  – ar vėžiai gieda? Kaip gieda? Antra, viršelis, nukeliantis kažkur į tolimą Afriką: raudonas dangus, vanduo, laivelis...Ir tik pradėjusi knygą sužinojau, kad pavadinimas, atitinka mūsų pasakymą: ,,Ten, kur vėžiai žiemoja", o viršelio vaizdas nukelia ne į Afriką, o į tolimąją Šiaurės Karolinos valstiją. Knygos veiksmas vysta 1969 m., o aprašomi įvykiai tokie neįtikėtini, lyg iš XIX a. glūdumos. Sunku patikėti, kad tokiu metu, tokioje valstybėje kaip JAV, moterys nebuvo įleidžiamos į kavinės vidų, joms buvo iškirstas specialus langas maistui pasiimti, kad juodaodžiai gyveno getuose, turėjo atskirtas vietas teismuose ir pan. Savo stilistika ir jausmu man ši knyga asocijuojasi su ,,Nežudyk strazdo giesmininko". Aišku, šioje knygoje pasakojama istorija yra visiškai kita. Mergaitė, dar vaikas, palikta motinos, vėliau brolių, seserų, atstumta visuomenės. Palikta vidury pelkių, tačiau išgyvenusi, išsilaižiusi žaizdas, atradusi jėgų atleisti bei nesusitaikyti su likimu, o siekti mokslo ir susikurti savęs vertą gyvenimą. Nuostabi istorija, kurioje ne paskutinį vaidmenį suvaidina atšiauri Šiaurės Karolinos gamta, suteikianti herojei užuovėją nuo žmonių beširdiškumo, kurioje galima išlieti jausmus, rasti paguodą ir draugą. Negaliu nepasakyti pagiriamojo žodžio vertėjai, kurios dėka puikiai perteikti to krašto žmonių kalbiniai niuansai paryškino tiek teigiamus, tiek neigiamus knygos herojų charakterius. Drąsiai galiu teigti, kad tai viena geriausių 2020 m. skaitytų knygų.

 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Samuel Bjørk Berniukas sniege

  

Viršelis. Samuel Bjørk “Berniukas sniege” (GUTTEN SOM ELSKET RÅDYR), leidykla  Alma littera, Vilnius, 2020 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 384 psl.

Apie autorių. Samuel Bjørk yra norvegų rašytojo, dramaturgo ir dainininko Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji rašytojo serijos knyga „Aš keliauju viena“, pasakoja policijos detektyvų Mios ir Munko istoriją. Rašytojas ne tik sulaukė kritikų pripažinimo, bet ir pelnė skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Jis net papuolė į pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Samuel Bjørk yra lyginamas su tokiais garsiais rašytojais, kaip Stieg Larsson ir Jo Nesbø. 

  Apie knygą. 1999-ųjų žiema. Pagyvenusiam vyrui sutemus keliaujant namo, priešais jį kelyje staiga išnyra gyvūno siluetas. Bandydamas išvengti susidūrimo, žmogus vos spėja sustabdyti automobilį. Tačiau tai, ką jis pamato, atima žadą. Geriau įsižiūrėjęs jis suvokia, jog tai ne žvėris, o mažas išsigandęs berniukas su elnio ragais, pritvirtintais prie galvos...

Po keturiolikos metų nuošaliame kalnų ežere randamas jaunos merginos kūnas. Visų keisčiausia, jog ji vis dar su balerinos kostiumu, puantais, susirišusi plaukus į kuodelį. Krante paliktas fotoaparatas ir lapai, išplėšti iš Astridos Lindgren knygos „Broliai Liūtaširdžiai". Kaip ir kodėl šokėja ten atsidūrė, jeigu nėra jokių grumtynių požymių? Per kitas savaites randami dar du kūnai. Kiekvieną kartą žudikas palieka po nedidelę užuominą.

Norėdami sugauti nusikaltėlį detektyvai Munkas ir Mia Kruger vis giliau klimpsta į jo sugalvotą katės ir pelės žaidimą. Žaidimą, kurio jie galbūt ir nelaimės. Jis verčia juos knaisiotis po savo praeitį, po užmirštus prisiminimus. Kaip sustabdyti žudiką ar numatyti jo veiksmus, jeigu jis aukas renkasi atsitiktine tvarka?

  Mano nuomonė. Tai trečioji  Samuel Bjørk knyga, kurioje pagrindiniai veikėjai yra Mia Kriuger ir detektyvas Munkas. Puikūs tyrėjai, savo darbo virtuozai, tačiau vieniši ir nelaimingi žmonės. Daugelyje skandinaviškų detektyvų žmogžudysčių skyriaus darbuotojai tradiciškai yra užsisklendę, nelaimingi, vieniši alkoholikai. Imu galvoti, kad tai būdinga skandinavams – tamsa ne tik už lango, bet ir sieloje. Nors...šioje knygoje jau atsiranda vilties, kad Mia išbris iš vienatvės ir liūdesio liūno. Labai  tikiuosi, jei dar bus šių detektyvų tęsinys, jų pagrindiniai veikėjai bus nors šiek tiek šviesesni. 

  Nepriklausomai nuo juodulių, tai labai neblogas detektyvas ir skaitytojui įspėti, kas žudikas, praktiškai neįmanoma, nes jis visame siužete minimas gal kartą ar du. Ir žmogžudysčių motyvas atrodo kiek pritemptas. Nors, ką aš žinau, sakoma, kol nesusiduri su tokiais dalykais, atrodo, kad taip būti negali.

  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Samuel Bjørk Pelėda medžioja naktį

  Viršelis. Samuel Bjørk “Pelėda medžioja naktį” (Uglen), leidykla Alma littera, Vilnius, 2019 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 432 psl.

 Apie autorių. Samuel Bjørk yra norvegų rašytojo, dramaturgo ir dainininko Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji rašytojo serijos knyga „Aš keliauju viena“, pasakoja policijos detektyvų Mios ir Munko istoriją. Rašytojas ne tik sulaukė kritikų pripažinimo, bet ir pelnė skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Jis net papuolė į pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Samuel Bjørk yra lyginamas su tokiais garsiais rašytojais, kaip Stieg Larsson ir Jo Nesbø. 

 Apie knygą. Miške, plunksnų pataluose tarp pentagramos forma sustatytų žvakių randama negyva paauglė, prieš tris mėnesius dingusi iš našlaičių namų. Detektyvė Mia Kriuger iš karto įtaria ritualinę žmogžudystę. Tačiau vis dar kamuojama minčių apie savižudybę ji vargiai gali susitelkti tyrimui. Dėl įkalčių trūkumo tyrimas nejuda iš vietos. Lyg iš niekur atsiradęs paslaptingasis kompiuterių genijus įneša dar daugiau sumaišties. Jo parodytame vaizdo įraše – prieš mirtį nufilmuota mergina, o šešėly išnyra mirties paukščio – pelėdos – siluetas...

    Ar pavyks detektyvei Miai Kriuger įveikti vidinius demonus ir susikaupti tyrimui? Kas ta paslaptinga figūra, matoma šešėlyje? Ar jie suspės viską išnarplioti, kol pelėda nepasirinko naujos aukos?

  Mano nuomonė. Dar vienas tamsus skandinaviškas detektyvas su psichologškai nestabilia tyrėja Mia Kriuger ir dar mažiau stabilios psichikos žudiku. Kas ką? Autoriaus fantazija skaitytoją nuneša į pačius tamsiausius žmogaus pasąmonės užkaborius, įsuka į žiauriausių fantazijų verpetus. Buvo tokių momentų, kad sakiau sau, nebenoriu daugiau tos juodumos, metu knygą į šalį, tačiau vis graužė žingeidumo kirminėlis – o kas toliau? Ir taip iki pabaigos...Knyga skandinaviško stiliaus detektyvų gerbėjams, prie kurių galiu priskirti ir save. 

   Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Ruth Ware Tamsioje, tamsioje girioje

Viršelis. Ruth Ware Tamsioje, tamsioje girioje (In the Dark, Dark Wood), 2017 m., leidykla Alma littera, iš anglų kalbos vertė Irena Kupčinskienė, 320 psl.

Apie autorę. Ruth Ware gimė 1977 m. Levese (Jungtinė Karalystė). Jos tikrasis vardas yra Ruth Warburton. Aukštąjį mokslą baigė Mančesterio universitete. Šiuo metu gyvena Londone, yra ištekėjusi, turi du vaikus. Ji yra dirbusi padavėja, anglų kalbos mokytoja, knygų leidėja. Knyga „Tamsioje tamsioje girioje" yra pirmasis autorės romanas. Istorija, papasakota knygoje, yra tik autorės išmonė, nes jos pačios mergvakaris buvo labai stilingas ir per jį niekas nebuvo nužudytas.

Apie knygą. Norai 26-eri, ji – sėkminga kriminalinių romanų rašytoja – netikėtai sulaukia kvietimo dalyvauti Klerės mergvakaryje įspūdingoje užmiesčio viloje. Draugės nesimatė dešimt metų ir Nora visai nenori prisiminti praeities. Bet Klerė buvo geriausia jos vaikystės draugė.

  Per mergvakarį Norai vis primenami skaudūs praeities įvykiai. Jos susierzinimą pakeičia siaubas, kai per spiritizmo seansą pasigirsta pranašystė apie nelaimę.

  Po keturiasdešimt aštuonių valandų Nora pabunda ligoninėje sutrenkta galva ir apimta didžiulio kaltės jausmo. Jai sunku prisiminti, kas įvyko praėjusį vakarą, tačiau ji turi tai padaryti, nes tragiški įvykiai vis nesibaigia.

Mano nuomonė. Mano galva, geras detektyvas turi visa galva įtraukti skaitytoją į įvykių sūkurį nuo pirmo puslapio ir nepaleisti iki paskutinio. Šioje istorijoje, deja, taip nėra, įtampa pasiekiama tik gerokai įpusėjus knygą , o pradžioje per daug aikčiojimų, per daug ašarojimų, per daug nukrypimų nuo esmės, todėl ne kiekvienas skaitytojas iki vidurio knygos iškentės, kad pajustų skaitymo malonumą. Atsižvelgiant, kad tai debiutinė autorės knyga, su nuolaida galima vertinti gerai, tačiau iki tobulo detektyvo dar toli šaukia.

Įvertinimas.  2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Fiona Davis Centrinė stotis

Viršelis. Fiona Davis Centrinė stotis (The Masterpiece), 2019 m., leidykla Tyto alba, iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis, 375 psl.

Apie autorę. Fiona Davis – amerikiečių rašytoja, bestseleriais tapusių romanų autorė, jos knygos išverstos į 12 kalbų. Ji geba ikoninių Niujorko pastatų istoriją paversti žmonių istorija.  Ji teigia, kad jai patinka kurti tokias istorijas, kurioje moterys aktyviai ir atkakliai kuria savo likimą. Jos kovoja už tiesą, o kartu ir pačios atranda save. Per savo karjerą Fiona Davis išbandė aktorės ir žurnalistės profesijas, tačiau galiausiai visą laiką skiria istorinių romanų kūrybai.

Apie knygą. Niujorko Centrinė stotis – tai ne šiaip sau pastatas, tai – architektūros ir dizaino šedevras. Tuo dabar įsitikinę daugelis niujorkiečių. Tačiau Klarai Darden ir Virginijai Klėj šis pastatas reiškė visai ką kita. Klarai tai buvo tramplinas į šlovę. 1928-aisiais ji dėstė iliustraciją Centrinės stoties meno mokykloje. Gabi ir ambicinga mergina siekia pripažinimo, tačiau įveikti išankstines nuomones, kad moterys nėra tokios talentingos, ir kad iliustracija yra žemesnės rūšies menas, labai nelengva. Bet Klara nepasiduoda, ir greitai įžūlumas ir pastangos ne tik iškelia ją į karjeros aukštumas, bet ir sujaukia širdį. Ji blaškosi tarp turtingo poeto, galinčio užtikrinti jai ateitį, ir talentingo, tačiau atžaraus beturčio tapytojo. Tačiau greitai visos bohemos meilės rūpesčius ir svaiginančią karjerą sugriaus didžioji depresija. Ir Klara nė nenutuokia, ką ji jai atneš...

 1974-aisiais Centrinė stotis suvargusi ir apleista – beveik kaip Virginija Klėj. Čia ilgiau užsibūti nesaugu. Tačiau Virginijai stotis – paskutinis prieglobstis. Neseniai išsiskyrusi, ji turi išlaikyti paauglę dukrą, taigi darbas stoties informacijos kioske jai tikras išsigelbėjimas. Beklaidžiodama po stotį, ji aptinka apleistą meno mokyklą, o joje – akvarelę, kuri įsuka Virginiją į praeities verpetus. Kam priklauso šis kūrinys? Virginija vis giliau grimzta į prieškario bohemos gyvenimo labirintus, net neįtardama, kad šis radinys pakeis jos pačios gyvenimą visiems laikams.

 Mano nuomonė. Pirmiausia mano dėmesį patraukė viršelis, nukeliantis į XX a. 3-4 dešimtmetį. Tai tas laikotarpis, kuris mane ypač intriguoja, vilioja, domina. Todėl stačia galva puoliau į knygą. Deja, nusivyliau. Ta romano dalis, kur veiksmas vyksta XX a. pradžioje kiek įdomesnė, tačiau paveikslo paieškos šiandienos Niujorke visiškai neįdomios, tokia banalybių banalybė. Skaityti galima, jei neturite geresnių užsiėmimų ar geresnių knygų. 

    Įvertinimas: 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Undinė Radzevičiūtė Kraujas mėlynas

 Viršelis. Undinė Radzevičiūtė Kraujas mėlynas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m., 360 psl.
 Apie autorę. Undinė Radzevičiūtė (g. 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje) – Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. U. Radzevičiūtės kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas.
  Apie knygą. Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai tos dalelės šeimos kraują veikia kelis šimtmečius iš eilės, kraujas tampa lyg užnuodytas. Ir tie nuodai sukelia žmogaus ambicijas. Dažnai tai nepavojinga, bet jei susiklosto palankios aplinkybės ambicijoms didėti, galima pasiekti ribą, kai jos ima naikinti viską aplinkui. Net patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, o ypač tuos, kurie su juo, į mirtį.
   Naujas Undinės Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos sąjungos literatūros premijos laureatės, romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tris varnas sidabriniame skyde vaizduojančiu herbu pasipuošusios giminės istorija – lyg prakeiksmas. Pasauly, kuriame racionalus protas per akimirką gali virsti visiška beprotybe, įmanoma viskas.
   Viduramžiais žmonės smarkiai skyrėsi nuo mūsų: emocijų aštrumu, vidiniu ir išoriniu dramatizmu, ypatingu krikščionišku kaltės jausmu, didžiulėmis abejonėmis, blaškymusi tarp tikėjimo ir netikėjimo, hiperbolizuotu įvykio vertinimu ir akimirksnio šuoliu nuo racionalaus mąstymo į emocinę beprotybę. Tai buvo pasaulis, kurio gyventojus dažnai apsėsdavo velnias, o atskyrimas nuo bažnyčios buvo viena didžiausių bausmių. Romane Europos viduramžiai jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai; kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir labai greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas iš jo prosenelių buvo Livonijos Ordino Magistras, tad Berngardas von der Borchas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps Magistru. Jis išrenkamas Livonijos Ordino Maršalu. Iki Magistro tik vienas žingsnis, bet jis nebegali laukti ir netgi netiki, kad sulauks tos galimybės, todėl nusprendžia padaryti tai, ko Livonijos Ordinas dar nematė: nuversti esamą Magistrą. Tik tam reikia įtikinamos priežasties. O priežastis yra. Nes dabartinis Magistras von Hersė labai neryžtingas, nekovoja su Ryga.
   Mano nuomonė. Pirmas įspūdis buvo toks – pala, pala, ką aš čia skaitau? Romaną ar istorinių įvykių suvestinę? Sakiniai trumpi, kapoti. Taip pateikiami faktai, o ne romanas rašomas – piktinausi, tačiau skaičiau toliau. Pamažu prisijaukinau tokį rašymo stilių ir kuo toliau, tuo smagiau buvo skaityti. Istorinė medžiaga labai įdomi, o tai, kad šią vasarą teko keliauti po Latviją ir Estiją bei pabuvoti knygoje minimose vietovėse, skaitymo džiaugsmą dar padvigubino.
   Perskaičiusi šią knygą, susidomėjau, ar visos Undinės Radzevičiūtės knygos parašytos tokia maniera. Būtinai reiks perskaityti meilės romaną (jei tokį parašė), nes nelabai įsivaizduoju tokiais trumpais, kapotais sakiniais aprašytų meilės scenų. Nors, tiesa sakant, neįsivaizdavau ir taip parašyto istorinio romano. O perskaičiau ir patiko, labai patiko. Man tai buvo šių metų atradimas.
   Daug kas lygina šią knygą su K. Sabaliauskaitės ,,Silva Rerum". Aš nelyginčiau. Nors abiejose knygose pasakojami praeities dalykai, jos labai skirtingos, kiekviena savaip žavi. Taip ,,Silva Rerum" daugiau žodžio grožio turi, ši yra ,,kietesnė", ,,tvirtai sukalta". Yra ir daugiau rašytojų, rašančių istorinius romanus ir nereikia jų lyginti, o skaityti ir mėgautis.
Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Guillaume Musso Slaptas rašytojų gyvenimas

 Citata. ,,Gyvenimas yra pernelyg sudėtingas , kad jį būtų galima išspręsti kaip lygtį r įsprausti knygos rėmus." 78 psl.

  Viršelis. Guillaume Musso Slaptas rašytojų gyvenimas (La vie secrete des ecrivains), 2020 m., leidykla Baltos lankos, iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė.

Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  gimė 1974 m. Antibes. Literatūra susižavėjo dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

  Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Et après...“ (2004 m.). Ši sulaukė neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

   Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 41 kalbą. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

    Apie knygą. 1999 metais, būdamas vos trisdešimt penkerių, kultinis trijų romanų autorius Natanas Favlesas lyg iš giedro dangaus praneša baigiąs karjerą ir pasitraukiąs į laukine gamta bei uždara bendruomene garsėjančią Bomono salą Viduržemio jūroje.

   Prabėgo beveik dvidešimt metų. Favleso populiarumas nė kiek neišblėsęs. Suviliota garsaus rašytojo paslapčių, į Bomoną atvyksta žavinga šveicarė žurnalistė Matilda Monei. Tačiau kartu su jos pasirodymu saloje pradeda dėtis keisti dalykai. Pirma dingsta Favleso numylėtas šuo, o vėliau viename iš paplūdimių randamas kraupiai sudarkytas moters lavonas. Ir įtampa saloje po truputį ima kaisti.

    Mano nuomonė. Dar viena nestokojančio fantazijos autoriaus knyga. Skaičiau beveik visas į lietuvių kalbą išverstas jo knygas ir kiekviena nustebindavo visiškai skirtingu, tačiau ne mažiau intriguojančiu, siužetu. Todėl visiškai natūralu, kad paėmusi naująją Musso knygą į rankas nebegalėjau jos paleisti, kol užverčiau paskutinį puslapį. Likau nesupratusi, ar realybėje yra  toks rašytojas Natanas Favlesas, ar yra tokia graži Bomono sala Prancūzijos pakrantėje? Nors knygos pabaigoje paaiškinta kas tikra, o kas išgalvota, niekaip negalėjau susilaikyti nepanaršiusi internate. O gal? :) Intriga, veiksmas, nenuspėjams siužetas - visko čia pakanka. Ko tikėjausi, tą ir gavau, net su kaupu! Puikus pramoginis romanas, skirtas smagiam savaitgalio vakarui.

 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Sondra Rankelienė Enigma Orbi

 Viršelis. Sondra Rankelienė Enigma Orbi, leidykla Obuolys, 2020 m., 528 psl.

 Apie autorę. Sondra Rankelienė - senovinių knygų ekspertė. Jau 25 metus  dirba VU bibliotekoje, Retų spaudinių skyriuje, t. y., - su  senomis XV-XIX a. knygomis. Ji yra parengusi daugybę  senųjų knygų parodų, pasakoja apie jas lankytojams. Autorė dalyvauja  konferencijose, rašo straipsnius apie  senųjų knygų įdomybes, jų savininkus, 2016 m. kartu su kolege  to paties pavadinimo parodos pagrindu  parengė mokslo populiarinimo knygą ,,Bibliotecha curiosa". Romnas ,,Enigma Orbi" – pirmasis grožinis jos kūrinys.

 Apie knygą. Viena beprotiška savaitė – kai draugai tampa priešais, kai mirtis tyko net tarp senovinių foliantų, kai niekuo negali pasitikėti ir tikrai nežinai, ko ieškai, bet tikiesi atrasti… Kai atsiveria ne tik šimtmečiais saugotos paslaptys, bet ir durys naujiems jausmams…

  Prasidėjusi XVI amžiuje nuo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iš Jeruzalės pargabentos paslaptingos knygos istorija persikelia į mūsų dienas. Žmonių, siekiančių bet kokia kaina užvaldyti senovinį leidinį, ratas išsiplečia nuo Italijos iki Lietuvos.

   Kokias paslaptis slepia neįkainojama knyga?

   Ką užšifravo ir savo ranka užrašė jos puslapiuose didysis Lietuvos keliautojas ir „Kelionės į Jeruzalę“ autorius?

   Išmoningai supinti realūs faktai ir fantazija neleis atsitraukti nuo knygos, o gal privers užsukti į Vilniaus universiteto biblioteką ir pasklaidyti senuosius spaudinius…

    Mano nuomonė. Paskaičiusi knygos pristatymą tikėjausi gerokai daugiau. Tikėjausi stipraus istoriniais faktais pagražinto trilerio. Deja, nei kvapą gniaužiančio siužeto, nei istorijos paslapčių neradau. Matyti didelės autorės pastangos susukti detektyvinį siužetą, dirbtinai suregzti trilerį su šaudymais-gaudymais, įsilaužimais, itališka aistra ir  tyra lietuviška meile. Knygos siužetas iš esmės visai įdomus būtų – senovinių rankraščių, Radvilos Našlaitėlio atvežtų iš Italijos, paieška Vilniaus universitete – tačiau knygos išpildymas kažkoks vangus, veiksmo lyg ir daug, o skaityti nuobodu, kaip sakoma ,,nėra razinkos". Toks keistas paradoksas gaunasi. Neseniai skaičiau G. Muso knygą ,,Slaptas rašytojų gyvenimas" , tai ten toks sakinukas apie rašymą pasitaikė: ,,Svarbiausia yra energija, kuri maitina tavo istoriją" (106 p.). Tai va, šioje knygoje tos energijos, bent jau aš, nepajutau.

    Įvertinimas: 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Jane Gardam Meilužis

  Viršelis. Jane Gardam Meilužis (Last Friends), leidykla Tyto alba, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, 40 psl. 

  Apie autorę. Jane Gardam – britų rašytoja, daugelio svarbiausių literatūros premijų (tarp jų – dukart Whitbread premija, buvo nominuota Booker premijai) laureatė. 1999 m. apdovanota „Heywood Hill" premija už didžiulius nuopelnus literatūrai, 2009 m. jai įteiktas Britanijos imperijos ordinas. Ji – trylikos knygų vaikams ir devynių romanų autorė, pasaulyje labiausiai išgarsėjo trilogija apie Britanijos imperijos saulėlydį. Įspūdingą istoriją autorė papasakojo per vienos šeimos prizmę. 2015 metais pirmąjį Jane Gardam trilogijos romaną „Vyras be trūkumų" BBC įtraukė į 100 geriausių britų romanų sąrašą. „Meilužis“ – trečioji šios istorijos dalis.

  Apie knygą. Advokatas Terensas Veniringas, pikčiausias Federso priešas ir viso gyvenimo varžovas. Ir drauge – žmogus, kurį visą gyvenimą mylėjo Betė Feders, nors apie tai niekuomet nebuvo kalbama garsiai. Kas buvo Veniringas? Paslaptingas advokatas, toks pat gabus kaip Federsas, stropiai saugantis savo praeitį. Kokia tikroji jo pavardė? Kas jame taip sužavėjo Betę? Kokia buvo visą gyvenimą trukusios neapykantos priežastis? Neapykanta, skatinusi du teisininkus varžytis visą gyvenimą dėl sandorių, dėl karjeros ir – tyliai – dėl meilės, lydėjusios juos visą laiką, kol nepaaiškėjo, kad ji nejučia virto draugyste, apie kurią pasakojama žvelgiant iš senatvės perspektyvos.

  Ironiškas, šmaikštus, sėkmės lydimas, gražiausią Honkongo moterį vedęs ir vieną lemtingą naktį Betės meilužiu buvęs Terensas Veniringas – dar vienas nepamirštamas Jane Gardam portretų galerijos charakteris. Britų imperijos pabaiga ir šių trijų žmonių fatališkos meilės, tokios pat neapykantos ir ilgesnės už gyvenimą draugystės istorija susipina vienoje

  Mano nuomonė. Paskutiniojoje trilogijos knygoje istorija pasakojama iš Veniringo – aršiausio Federso priešo – pozicijų. Kaip ir kitose knygose, taip ir šioje, su pašaipia šypsenėle lūpose stebime Veniringo kovą (?) su Federsu dėl dominavimo profesinėje srityje, dėl meilės. Jau skaitant trečią knygą, kyla mintis, o koks būtų herojų gyvenimas, jei jie nebūtų susitikę? Susigalvotų sau kitus priešus? Turbūt, nes pagrindinis jų gyvenimo varikliukas ir buvo konkurencija. Man pasirodė, kad trečioji knyga silpniausia, lyg ir viskas jau buvo pasakyta ankstesnėse, tad ką nauja bepridursi?

  Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Užkandėlė su avokado kremu

Reikės:

1 prinokusio avokado;

1 a. š. krienų;

1/3 laimo;

100 g rūkytos arba sūdytos lašišos;

3-4 duonos arba batono riekelių,

druskos.

  Avokadą ištriname su krienais iki vientisos masės, įberiame šiek tiek druskos ir išspaudžiame laimo sulčių. Batono riekelę paskrudiname (jei tepate ant duonos, skrudinti nereikia), perpjauname į tris dalis ir ant kiekvienos uždedame kremo bei lašišos. Viskas! Tiesa, vietoj lašišos ant kremo galima uždėti gabalėlį silkutės, bus taip pat labai skanu. Idėja kilo iš FB grupės ,,Kirvio koto turnyras" narės Linos Vasiliauskienės įrašo.

Karbonadas iš žiedinio kopūsto

  

   Adventas. Daviau sau žodį visą advento laiką nevalgyti mėsos, todėl dabar tenka karbonadą iš kopūsto kepti :) Ir, patikėkite, labai skanu.

Reikės;

    Žiedinio kopūsto;

    250 g pievagrybių;

    1 svogūno;

    100 g tarkuoto fermentinio sūrio;

    2 kiaušinių;

    džiūvėsėlių;

    druskos, pipirų, aliejaus.

Gaminame.

  Pirmiausia dideliame puode užkaičiame pasūdytą vandenį ir apverdame kopūsto galvą. Verdame maždaug 10 min., tuomet ištraukiame iš puodo ir paliekame atšalti. Tuo metu nuvalome ir supjaustome pievagrybius, susmulkiname svogūną ir viską pakepame šlakelyje aliejaus. 

   Atšalusią kopūsto galvą supjaustome vertikaliai, maždaug piršto storio gabalais. Gauname 4-5 karbonadus :) Išplakame kiaušinį, jame pamirkome kopūsto karbonadą, tada apvoliojame džiūvėsėliuose ir apkepame įkaitintame aliejuje. 

  Apkeptus karbonadus sudedame į skardą, ant kiekvieno uždedame  pievagrybių ir užberiame sūrio. Pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 30 min. 

      

  

Kepti varėkėčiai

   Sakoma, kokius pusryčius suvalgysi, tokia ir diena bus, arba pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui. Taip ir padariau: šeštadienio pusryčiams kepiau sočius varškėčius, kad būtume stiprūs ir energingi visą dieną. 

Reikia:

250 g varškės,
1 kiaušinis,
3 v. š. miltų (aš dėjau viso grūdo miltus),
2 v. š. cukraus,
žiupsnelis druskos,

aliejaus kepti,
1 v. š. miltų  varškėčiams formuoti.

  Varškę su cukrumi ištriname iki vientisos masės, įberiame druskos, įmušame kiaušinį ir gerai išmaišome. Toliau maišydami šaukštas po šaukšto suberiame miltus. Gauname tirštos konsistencijos tešlą. 

  Miltuotomis rankomis imame gabalėlį tešlos, formuojame rutulį, kurį vėliau suplojame. Iš nurodyto kiekio produktų gauname 6-8 varškėčius (priklauso, kokio dydžio darysite :). Varškėčius dedame į keptuvę su karštu aliejumi ir kepame iš abiejų pusių ant vidutinio karštumo ugnies 3-4 min kiekvieną pusę. Valgome pasigardinę uogiene, grietine arba, kaip vaikystėje, pasibarstę cukrumi, žodžiu, kaip kam skaniau. Gražios dienos!

Jūros gėrybių sriuba

   Kai jau kuri savaitė tęsiasi karantinas ir niekur negaliu pajudėti, išvažiuoti, aplankyti svečių šalių, tai lendu į internetą ir ieškau maisto gaminimo idėjų, kurios nuneštų į egzotinius kraštus. Šiandien gaminau jūros gėrybių sriubą: ir šildanti, ir primenanti viliojantį Tailandą.

Reikia:
300-500 g lašišos filė,
6-8 krevetės,
1 svogūnas,
4 česnako skiltelės,
1 a. š. šviežiai tarkuoto imbiero,
1 a. š. raudonojo kario pastos,
1,5 kubelio daržovių sultinio,

sauja ryžių makaronų;
250 g kokoso pieno (18 proc.),
žiupsnelis druskos,
aliejaus kepti,
1,5 l. vandens,
laimo.

  

   Užkaičiame vandenį į kurį įmetame sultinio kubelį. Kol vandenukas burbuliuoja, susmulkiname svogūną ir česnaką. Apkepiname. Baigiant kepti sudedame sutarkuotą imbierą ir raudonojo kario pastą. Viską gerai išmaišome ir pakepiname dar minutėlę. Į verdantį vandenį sudedame dideliais gabalais supjaustytą lašišos filė, sumetame krevetes (bei kitas jūros gėrybes, jei mėgstate), suverčiame keptuvės turinį ir verdame kokias 10 minučių (kol išvirs lašiša), tada sudedame makaronus ir verdame dar 5-7 minutes, supilame kokoso pieną, įberiame druskos, jei reikia. Laukiame kol užvirs ir nukeliame nuo viryklės. Pilame garuojančią sriubytę į lėkštes, išspaudžiame laimo sulčių ir skanaujame.

Jane Gardam Žmona su paslaptimi

 Viršelis. Jane Gardam Žmona su paslaptimi (The man in the wooden hat), leidykla Tyto alba, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, 257 psl.

Apie autorę. Jane Gardam – britų rašytoja, daugelio svarbiausių literatūros premijų (tarp jų – dukart Whitbread premija, buvo nominuota Booker premijai) laureatė. 1999 m. apdovanota „Heywood Hill" premija už didžiulius nuopelnus literatūrai, 2009 m. jai įteiktas Britanijos imperijos ordinas. Ji – trylikos knygų vaikams ir devynių romanų autorė, pasaulyje labiausiai išgarsėjo trilogija apie Britanijos imperijos saulėlydį. Įspūdingą istoriją autorė papasakojo per vienos šeimos prizmę. 2015 metais pirmąjį Jane Gardam trilogijos romaną „Vyras be trūkumų" BBC įtraukė į 100 geriausių britų romanų sąrašą. „Žmona su paslaptimi“ – antroji šios istorijos dalis.

Apie knygą. „Vyras su trūkumais“ - išsamus sero Edvardo Federso portretas. „Žmona su paslaptimi“ – kita tos pačios istorijos pusė, pasakojanti apie Federsų santuoką iš žmonos Betės pozicijos. Moters charakteris savo stiprumu nė kiek nenusileidžia jos vyrui. Ir abu sutuoktiniai turi itin skirtingus požiūrius į tuos pačius dalykus.

  Po karo Betė ir Edvardas susitiko Honkonge. Jis buvo gražus, sėkmingas ir savo gyvenime stokojantis tik žmonos bei dar šiek tiek romantiško elgesio įgūdžių. Betė pasižada tekėti už menkai pažįstamo Federso – kylančios Honkongo advokatų žvaigždės. Tačiau moteris nujaučia, kad šios santuokos nelydės aistra. Didžioji jos gyvenimo meilė yra didžiausias būsimo sutuoktinio varžovas ir amžinas priešas Veniringas, kurį moteris sutinka praėjus vos valandai po sužadėtuvių. Visgi po vestuvių Federsų pora kartu gyvena dar penkiasdešimt metų. „Žmona su paslaptimi“ pasižymi autorei būdinga britiška ironija – ja pulsuoja kiekviena knygos pastraipa. Tai pasakojamas apie meilę ir ištikimybę, tačiau, kaip ir pirmoje dalyje, neatsiejamas yra ir pamažu irstančios Britų imperijos fonas. Knyga patiks visiems besidomintiems dvidešimto amžiaus istorija. Federsų pora britiška iki kaulų smegenų ir iki pat galo kuo geriausiai stengiasi atlikti savo vaidmenis: jis atsidavęs profesijai tobulas vyras, ji atsidavusi šeimai tobula žmona, tiesa, nesiskirianti su meilužio dovanotais “kaltės perlais”.

  Mano nuomonė. Antroji trilogijos dalis niekuo nenusileidžia pirmajai. Ta pati istorija papasakota iš Betės pozicijų. Ji miela, pritinkanti vyrui–advokatui, antroji pusė. Ji pasižadėjo Federsui, kas benutiktų, niekad nepalikti jo ir tvirtai laikosi savo pažado, nepriklausomai nuo to, kad gyvenimas eina pro šalį. Autorė su lengva ironija analizuoja šios poros santykius, tai vieną, tai kitą suvesdama su nuolat šalia besisukiojančiu Veniringu. Man buvo įdomu susipažinti su Bete iš arčiau, nes pirmoje trilogijos knygoje ji buvo Federso šešėlyje, o šioje dalyje iškyla visu savo moterišku žavesiu, atsidavimu šeimai ir britiškomis tradicijoms. Viskas būtų tobula, jei ne tas perlų vėrinys... Puiki knyga niūriam rudens vakarui :)

Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Nora Ikstena Motinos pienas

Vienas sakinys. ,,Tada ėmė bučiuoti man rankas ir tyliai kartojo – gyvenk atmerktom akim, gyvenk atmerktom akim..." 115 psl. 

Viršelis. Nora Ikstena Motinos pienas (Mates Piens), leidykla Tyto alba, 2019 m. iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė, 191 psl.

Apie autorę. Nora Ikstena (g. 1969 m.) – viena žymiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, pelniusi pripažinimą ne tik gimtojoje šalyje, bet ir tarptautiniu mastu. 16 knygų autorė įvertinta daugybe reikšmingiausių Latvijos literatūros premijų, taip pat buvo apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.

  Lietuvių kalba išleisti du rašytojos romanai – „Gyvenimas yra gyvenimas" ir „Motinos pienas".  Romanas „Motinos pienas" išverstas į lietuvių, vokiečių, anglų, rusų, italų ir makedoniečių kalbas, o šiuo metu verčiamas ir į japonų kalbą. Svarstydama apie kūrinio sėkmės priežastis autorė pripažįsta, kad viena iš teksto stiprybių – skaudžia asmenine patirtimi grįsti personažų paveikslai ir energetika, kuri lydėjo nuo pat pirmųjų rankraščio puslapių.

  Beje, verčiant knygą į anglų kalbą pavadinimas pakeistas į užsienio skaitytojams labiau suprantamą, aiškesnę nuorodą skelbiantį pavadinimą „Sovietinis pienas". O štai į lietuvių kalbą knygą išvertusi leidykla, dėl kaimyninių šalių – Latvijos ir Lietuvos – patirčių panašumų, nusprendė palikti originalų pavadinimą

  Apie knygą. Pagrindinė romano veikėja – gydytoja, tremtinio duktė. Ji stengiasi puoselėti savo pašaukimą – gydyti žmones. Tačiau ne viskas paprasta, kai valstybė kišasi net į asmeninį žmogaus gyvenimą. Pirmiausia iš jos atimama profesinė ateitis, tuomet tapatybė ir galiausiai ryšys su dukra. Gyvenimas atokiame Latvijos kaime augina jos vienatvę ir izoliaciją nuo išorinio pasaulio. Ar pavyks jai su dukra grįžti į Rygą, kai ten prasidės politiniai pokyčiai? Iš pirmo žvilgsnio „Motinos pienas“ – tai pasakojimas apie sudėtingus senelės, motinos ir dukters santykius ir gyvenimus, kuriuos griauna sovietų valdžia. Pasakojimas apima laikotarpį nuo 1969 iki 1989 metų. Tačiau po akivaizdžiu istorijos paviršiumi slypi gilesni emociniai sluoksniai – tai ir močiutės bandymas suteikti meilės ir šilumos anūkei, nuo kurios atsiribojo motina. Vienintelė senelė bando suteikti mergaitei aistros gyventi, tikėjimo pačiu gyvenimu ir meile. Drauge tai pasakojimas apie griaunamąją sovietinio režimo jėgą. Kaip giliai tas režimas buvo įleidęs šaknis visose Baltijos šalyse ir kaip sėkmingai jis dusino žmones – po vieną, šeimomis, giminėmis, kartomis...

  Mano nuomonė. Pamažu vėl atrandame kaimyninių šalių autorius. Norą Ikstena drąsiai galima vadinti dabartinės latvių literatūros ambasadore užsienio valstybėse. Tokiu būdu jos knyga pasiekė ir mane. Pasiekė ir sudomino. Žinoma, autorę sunkiai priskirtume jaunųjų rašytojų kartai, ir puiku, nes jos herojų gyvenimiška patirtis ateina būtent iš autorės patirties. Emocinį žmonių būvį, santykius šeimoje, apie gyvenimą ,,prie ruso" gali papasakoti tik žmogus, realiai pats tai patyręs, pats gyvenęs tuo laikotarpiu. Žinoma, galima parašyti studijas remiantis kitų pasakojimais, tačiau tai nebus pilnai išjausta autoriaus emocija. Nora Ikstena yra tos kartos atstovė, kuri gali į savo gyvenimišką patirtį sovietmečiu pažvelgti iš laisvo žmogaus pozicijos. Ši unikali patirtis ir leido autorei sukurti tokius įtikinamus ir įdomius (nedrįsčiau sakyti, kad patrauklius) personažus. Knyga tikrai verta dėmesio. 

  Vertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Tan Twan Eng Vakaro Miglų sodas

 Viršelis. Tan Twan Eng Vakaro Miglų sodas (angl. The Garden of Evening Mists), 2018 m., ,,Baltų lankų" leidykla, iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, 

 Apie autorių. Tan Twan Eng (Tanas Tvanas Engas, g. 1972) – Malaizijos rašytojas. Prieš pasukdamas į literatūrą dirbo teisininku, yra pasiekęs pirmą aikido daną. „Vakaro Miglų sodas“ – antrasis autoriaus romanas, apdovanotas Walterio Scotto vardo ir „Man Asian“ literatūros premijomis, pateko į trumpuosius „Man Booker“ ir Tarptautinės Dublino literatūros premijų sąrašus, išleistas daugiau nei 20 pasaulio šalių

 Apie knygą. 1951-ieji, Malaja. Nutraukusi teisininkės karjerą, Jun Ling Teo atvyksta į džiunglių supamą arbatos plantaciją Šiaurės Malajoje. Ji ieško Jugirio, vienintelio japoniškojo sodo visoje Malajoje, ir šio sodo šeimininko mįslingojo Aritomo, buvusio Japonijos imperatoriaus sodininko. 

  Patyrusi japonų karo belaisvių stovyklos košmarą, Jun Ling neapkenčia japonų, tačiau svajoja sukurti japoniškąjį sodą nelaisvėje žuvusios sesers atminimui – imtis šio užsakymo bando įkalbėti Aritomo. Šis nesileidžia įtikinamas, bet sutinka priimti Jun Ling mokine iki lietų sezono. Vėliau ji galėsianti sukurti sodą pati.

  Bėga laikas, ir Jun Ling neapykantą skriaudėjams išstumia susižavėjimas mokytoju bei jo menu. Aplink siaučia partizaninis karas su komunistais, o Vakaro Miglų sodas pilnas savų paslapčių. Kas gi yra Aritomo ir kodėl jis turėjo bėgti iš Japonijos? Kas jį sieja su Jun Ling bičiuliu Magnusu Pretorijumi, kuris, regis, vis išvengia komunistų antpuolių? Ką byloja generolo Jamašitos aukso legenda – ar joje esama tiesos? Kur slypi atsakymas į visą gyvenimą Jun Ling kankinantį klausimą? O gal pati tamsiausia paslaptis – tikroji Jun Ling išsigelbėjimo iš karo gniaužtų istorija?

  Mano nuomonė. Apie japonų žiaurumus, tiesiant per Birmą imperatorišką geležinkelį, jau skaičiau Richard Flanagan romane Siauras kelias į tolimąją šiaurę. Šis romanas apima tą patį laikotarpį ir siejasi su R. Flanagan pagrindine tema. Romano Siauras kelias į tolimąją šiaurę pavadinimas pasiskolintas iš japonų poezijos klasiko eilučių, šis poetas dažnai minimas ir Vakaro Miglų sode. Aplamai, kam patiko Siauras kelias į tolimąją šiaurę, manau, patiks ir ši knyga. Pastaroji kiek subtilesnė. Tekstas lengvas, tarsi nutapytas dailininko teptuku – tolygiai, švelniai, kaip vakarėjantis peizažas paskendęs migloje. Neapykanta, meilė, skausmas, gailestis, viltis – susipina į vieną visumą, net patys herojai nežino, kokie jausmai yra tikri, kokie atėję kaip prisiminimas iš senų laikų. Žmogaus kuriamas grožis priešpastatomas žmogaus žiaurumui. 

  Knyga, verta skaitytojo dėmesio, knyga, kuri ilgam išliks atmintyje, knyga, kurią kažkada ateityje vėl norėsis paimti į rankas.

  Vertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Daržovių paplotėliai

    Kai norisi kažko, nežinau ko, tuomet prisirankioju visokių receptų iš interneto platybių ir imuosi eksperimentuoti: neturiu po ranka reikiamo ingrediento – nededu, o jei turiu ką nors tinkančio šiam patiekalui – papildau. Taip ir gaunasi šis bei tas :) Šiuokart kepiau saldžių bulvių ir brokolio paplotėlius.

   Brokolio paplotėliams reikės:
1 brokolio galvos 
150 g tarkuoto čederio sūrio
1 kiaušinio
2 skiltelių česnako
pipirų
druskos

  Gaminame: brokolio žiedynus sudedame į kombainą ir sumalame (kotus išmetame). Gauname tokios žalias kruopas. Padruskiname ir paliekame 20 min. pastovėti. Tada nuspaudžiame – taip, lyg ruoštumėm bulvių tarkį cepelinams :). Į nuspaustą brokolių masę įmušame kiaušinį, išspaudžiame česnaką, įberiame pipirų ir viską gerai išmaišome. Tada suberiame tarkuotą čederio sūrį ir dar kartą išmaišome. 

Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi. Iš brokolių masės rankomis formuojame 6 stačiakampio formos paplotėlius (kuo plonesnius suformuosime, tuo greičiau iškeps), dedame į skardą ir kepame 180 laipsnių temperatūros orkaitėje apie 20 min.

Saldžių bulvių paplotėliams reikės:
3 saldžių bulvių
1 kiaušinio
2 v. š. aliejaus
3 skiltelių česnako

Šiek tiek: 

saldžiosios paprikos miltelių
džiovinto rozmarino
pipirų
druskos

   Gaminame: bulves nuskutame, sutarkuojame burokine tarka, padruskiname ir paliekame 20 min pastovėti. Tarkius nuspaudžiame, įmušame kiaušinį bei visus likusius ingredientus, išskyrus druską – jos daugiau nebededame. Formuojame stačiakampio formos paplotėlius, dedame į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepame 20 min 180 laipsnių temperatūroje.