Anthony Burgess Prisukamas apelsinas

     Žanras. Socialinis farsas

  Viršelis. Antonis Berdžesas Prisukamas apelsinas (Anthony Burgess  A Clockwork Orange) leidykla Alma litera, 1993 m., iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, 143 p.

   Apie autorių. John Anthony Burgess Wilson gimė Mančesteryje. Jo tėvas dirbo kasininku ir aludėje grodavo pianinu. Rašytojo motina mirė per gripo epidemiją.  A. Burgess užaugino mamos sesuo, o vėliau jį auklėjo pamotė. Rašytojas baigė Xaverian koledžą, vėliau Mančesterio universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Per antrąjį pasaulinį karą A. Burgess tarnavo Karališkosios armijos Medicinos padalinyje. 1942 metais rašytojas vedė Llwela Isherwood Jones. Nuo 1946 iki 1950 metų A. Burgess dėstė Birmingemo universitete, dirbo Švietimo ministerijoje ir mokytojavo Bandbury gramatikos mokykloje. A. Burgess iki 1959 metų rašė palyginus nedaug, nes studijavo muziką. Jo pirmasis romanas – A vision of battlement (Tvirtovės sienos vizija), buvo baigtas 1949 metais tačiau išleistas tik 1965 metais.  1954 metais A. Burgess buvo paskirtas dirbti pedagoginį darbą Malaizijoje ir Brunėjuje ir per tą laiką rašytojas parašė trilogiją, kurioje vaizduoja Malaizijos nepriklausomybės gimimą ir to pasėkmes. 

  1961 m. A. Burgess lankėsi Leningrade ir pasibaisėjo tuo, kokiu mastu komunistinė valstybė kontroliuoja žmonių gyvenimus. 1962 m. pasirodo jo knyga ,,Prisukamas apelsinas", kurioje vartojama nadsat kalba, autoriaus sukurta rusų, anglų ir amerikiečių žargonų pagrindu. 
   Romanas suskirstytas į 3 dalis, kurios suskirstytos į septynis skyrius. Viso - 21 skyrius, kur skaičius 21 simbolizuoja brandą. Nors A. Burgess teigė, kad knyga nėra nei jo mėgstamiausia, nei  geriausia, o į skaitomiausių sąrašą ,,Prisukamas apelsinas" pateko dėka 1971 m. pasirodžiusio St. Kubrick filmo.  Knygos smurtinės scenos pagrįstos paties rašytojo skaudžia patirtimi: 1943 m. kariai užpuolė ir išprievartavo tuometinę nėščią rašytojo žmoną. Tuomet jie prarado kūdikį ir šeimyninis gyvenimas ėmė riedėti nuokalnėn. Šiuo incidentu A. Burgess aiškiną savo alkoholizmą.
   1968 metais A. Burgess veda vertėją Liliana Macellari. 1970 – 1971 metais A. Burgess dėsto Princtono Universitete ir Niujorko miesto koledže. 1972 metais rašytojas pradeda dirbti Mineapolyje, Guthrie teatre. 8 – 9 deš, A. Burgess parašo apie trisdešimt knygų. Kritikai geriausiu A. Burgess romanu pripažįsta jo knygą The Earthly Powers (Žemiškos jėgos, 1980).
   A. Burgess rašė ne tik romanus, bet ir biografijas, filmų scenarijus, kritines studijas – jis buvo Šekspyro ir J. Joyce specialistas. A. Burgess autobiografijos Little Wilson and Big God (1987) ir You‘ve had your time (1990), atskleidžia kitą rašytojo asmenybės pusę, kuri visiškai skyrėsi nuo to, ką apie jį galvojo dauguma žmonių. 

  Apie knygą. Garsiausias Anthony Burgess romanas „Prisukamas apelsinas“, įkvėpęs Stanley Kubrick pastatyti filmą ir pelnęs knygos autoriui pasaulinę šlovę, pasakoja apie paauglį Aleksą. Knygos herojus kaip ir dauguma paauglių maištauja. Jo maištas – tai destruktyvus, savitikslis smurtas, „ultrasmurtas“. Jo kasdienybė – plėšimai, muštynės ir net žmogžudystės. Rafinuotam klasikinės muzikos gerbėjui Aleksui smurtas įkvepia kūrybinio entuziazmo ir suteikia prasmės gyventi.

  Romanas buvo išleistas 1962 m., tačiau kai kurios scenos žiaurumu šokiruoja ir šiais laikais. Dėl „smurto propagavimo“ romanas ir filmas laikomi pavojingais ir nepageidaujamais, buvo uždrausti rodyti daugelyje valstybių. Tačiau Alekso brutalumas nėra betikslis, tai kova prieš asmenybes „prisukamais apelsinais“ verčiančią ateities visuomenę, kuri siekia Aleksą perauklėti bet kokia kaina.

„Prisukamas apelsinas“ – XX a. literatūros legenda, kelianti nepatogius klausimus ir verčianti abejoti visuotinai priimtomis nuostatomis.

  Mano nuomonė. Seniai, labai seniai stovėjo ši knyga mano knygų lentynoje, kol, galų gale, susiėmiau ir perskaičiau. Taip, pripažįstu, ją skaityti reikėjo gerokai seniau, nors ir dabar, jau gerokai brandžiame amžiuje, ji paliko įspūdį.

  A. Burgess romane tyrinėja santykį tarp blogio ir gėrio, laisvos valios pasireiškimo ir valstybės kišimosi į žmogaus sąmonę. Knygoje daug smurto scenų, kurios sukuria priešpriešą žmogui ,,prisukamam aplsinui", valdomam kitų. Kas geriau, ar smurtautojas savo valia, ar,,gerietis" medicininių eksperimentų dėka tapęs ,,geriečiu" ir nesuvokiantis savo gerumo šaknų? Kas gali nutikti, jei visus jai ,,netinkamus" asmenis valdžia pavers ,,prisukamais apelsinais"? Drąstiška, šokiruojanti, pribloškianti ir vis dar aktuali knyga.

Įvertinimas. 4/5

Ekranizacija. Režisierius Stenley Kubrick,  JAV, 1971 m., vaidina Malcolm McDowell, Patric Magee, Warren Clarke, Michael Bates, Adrienne Corri ir kt. 

• 
  
  

Lina Ever Objektyve meilė

Vienas sakinys. ,,Vyno nebūna per daug. Vynas atskleidžia tiesą, o abejones nugramzdina su drumzlėmis. Todėl ieškant tiesos kartais verta jo padauginti."

Žanras. Meilės romanas.

Viršelis. Lina Ever ,,Objektyve meilė", leidykla Alma littera, Vilnius, 2015 m., 344 p.

Apie autorę. Lina Bandzaitė (Neverbickienė) gimė 1970 m. Panevėžyje. Baigė žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbo ,,Respublikoje" vėliau  perėjo į kitą barikadų pusę ir tapo ryšių su visuomene atstove, verslininke, valstybės tarnautoja, nors geriausiai Lina jaučiasi tarškindama savo įspūdžius klavišais. Dar studijų metais ištekėjo už fotografo, susilaukė trijų vaikų. Šiuo metu gyvena  Berlyne. Plačiau apie autorę galim pasiskaityti čia. Pasivadinusi Linos Ever slapyvardžiu išleido tris romanus: Objektyve meilė, Ruduo Berlyne, Berlyno dienoraščiai.
Apie knygą. ,,Objektyve meilė"- intriguojanti meilės istorija, stulbinančios žiniasklaidos ir politikos pasaulio užkulisių detalės, primenančios  vykstančias peripetijas Lietuvoje.
   Vieną dieną prieš bulvarinio laikraščio redaktorę Eriką išdygsta žavus paparacas  ir pasiūlo sensacingų nuotraukų, atskleidžiančių slaptą premjero meilės ryšį. Redaktorė išdrįsta jas spausdinti ir visai to nesitikėdama įsimyli jų autorių, įžymybių fotografą iš Londono. Erikos gyvenimas ima suktis beprotiškoje karuselėje ne tik nuo politinių aistrų, bet ir nuo naujo mylimojo.
   Ką slepia fotografas? Ir iš kur jis gavo informacijos?

Mano nuomonė. Labai nedrąsiai ėmiausi skaityti šį romaną. ,,Atviros sekso scenos", kaip rašo pati autorė, vertė mane ilgai atidėlioti pažintį su jos kūryba. Galvojau, štai dar vienas lėkštas romanėlis. Apsirikau. Knyga visai nebloga ir tos erotinės scenos tik paryškina herojų paveikslus, o ne užgožia juos. Lengva plunksna parašyta knyga visuomet suteikia skaitytojui malonumą, net ir tokio žanro, kaip šis, rėmuose. Pažintis su laikraščio užkuliais, mažai žinoma paparacų darbo specifika - tikrai įdomi ir dar nenuvalkiota tema. Gal kiek daugiau eksploatuojama politikų meilės tema, čia pateikiama dviem - teigiamu ir neigiamu - aspektais. Klaidžiojimas po Vilniaus senamiestį, pasiskraidymas po Europą suteikia nemažai šarmo kūriniui  (tiesa, herojės skrydis į prabangų San Morico kurortą nelebai įtikino - ši situacija kažkaip dirbtinai sukurpta pasirodė). Aplamai, džiaugiuosi, kad po kelių, švelniai sakant, prastokų lietuvių autorių meilės romanų, šis Linos Ever romanas mano akyse reabilitavo lietuvišką meilės literatūrą. 

Įvertinimas. 4/5

P. D. James Noras žudyti (Byla Nr. 002)

Vienas sakinys. ,,Nedaug yra dalykų, pragaištingesnių žmogaus likimui, nei kartojančio savo juokus pokštininko reputacija." 138 p.
Žanras. Detektyvas.

Viršelis. P. D. James Noras žudyti (A mind to Murder), leidykla Alma littera, 2002 m., iš anglų kalbos vertė Antanas Šernius, 247 p.

Apie autorę. Phyllis Dorothy James gimė 1920 m. Oksforde. Mokėsi British School in Ludlow ir Cambridge High School for Girls, tačiau turėjo palikti mokyklą, jos nebaigusi, nes tėvai sunkiai vertėsi. Trejus metus dirbo mokesčių inspekcijoje, kaip ir tėvas, o vėliau susirado scenos vadybininko padėjėjos vietą teatre. 1941 m. ištekėjo už karo gydytojo Ernest Connor Bantry White, susilaukė dviejų dukterų. Po karo vyras grįžo traumuotas, su psichikos negalia, todėl iki pat jo mirties 1964 m., P. D. James slaugė jį ligoninėje. Po vyro mirties rašytoja įsidarbino valstybės tarnyboje ir ten dirbo iki pensijos. Rašyti pradėjo apie 1950 metus ir jau pirmame savo kūrinyje ,,Cover Her Face" pagrindinį vaidmenį skyrė detektyvui Adamui Dalglišui. Rašymu ir visuomenine veikla ji užsiėmė iki pat mirties 2014 m.

Apie knygą.  Įvykus žmogžudystei, visi brangios Stino psichiatrijos klinikos darbuotojai bando žaisti seklius, bet susekti žudiką pavedama Adamui Dalglišui iš Skotland Jardo (nuolatiniam visų P.D. James romanų detektyvui). Kritikų nuomone, P.D. James šiuo metu bene geriausia detektyvo žanro autorė. „Noras žudyti“ - trečiasis anglų detektyvų karalienės romanas lietuvių kalba.

Mano nuomonė. P. D. James rašymo stilius ir įvykių seka primena detektyvinių romanų klasiką. Veiksmas vyksta uždaroje ligoninės erdvėje (na, beveik uždaroje), nedaug kraujo, tačiau visa puokštė įtariamųjų: ligoninės personalas ir pacientai. Ir kiekvienas su savo paslaptimis. O bylą tiria įžvalgus ir simpatiškas detektyvas Adamas Dalglišas. Viskas kaip klasikiniame detektyve - ramiai, pamažu, tačiau tiesiai į tikslą, į finišą. Knyga skaitėsi nesunkiai, tačiau kažkaip neužkabino, nesukėlė azarto, nenuteikė spėlionėms - o kas gi tas paslaptingas žudikas? Ir pavadinimas sunkiai susisieja su knygos siužetu. Žodžiu, nelabai... 

Įvertinimas. 2/5

 

Guillaume Musso Angelo kvietimas

Vienas sakinys. Aistra - tarsi narkotikas: iš pradžių manai, kad tu ją valdai, bet vieną dieną suvoki, kad tai ji tave valdo..." 102 p.

Žanras. Meilės romanas su detektyvo elementais.

Viršelis. Guillaume Musso Angelo kvietimas (L'appel de l'ange), leidykla Baltos lankos, 2012 m., iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė, 383 p.

Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 16 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 

   G. Musso  gimė 1974 m. Antibes, susižavėjo literatūra dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Afterwards“ (2004 m.). Ši sulaukė dar anuomet autoriui neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai „Angelo kvietimas", ,,Po 7 metų", ,,Rytoj", ,,Popierinė mergina" irgi sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

Apie knygą. Telefonuose buvo visas jų gyvenimas...

Niujorkas, Kenedžio oro uostas. Sausakimšoje laukiamojoje salėje susiduria vyras ir moteris. Po nedidelio ginčo kiekvienas pasuka savo keliu.

Madlena ir Džonatanas niekada anksčiau nebuvo susitikę ir niekada daugiau neturėjo pasimatyti. Tačiau rinkdami ant žemės išsibarsčiusius daiktus jie netyčia susikeičia telefonais. Kai pastebi nesusipratimą, juos jau skiria 10 000 kilometrų: ji dirba floriste Paryžiuje, o jis turi restoraną San Fransiske.

Vedami smalsumo jie ištyrinėja vienas kito telefoną. Abu pasielgia netaktiškai, bet atskleidžia netikėtą, sukrečiantį dalyką: jų gyvenimus sieja paslaptis, kurią jie manė visiems laikams palaidoję...

Ar galime tikėtis laimės, neišnarplioję praeities paslapčių? Ar gali vienas atsitiktinis susitikimas visiškai pakeisti mūsų gyvenimą? Angelo kvietimas – tai du nepaprasti žmonių pasauliai dviejuose mažuose telefonuose.

Mano nuomonė. Tai trečioji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Dar vienas nuotykis, kuris, vėlgi, nenuvylė. Nebijau pasikartoti - G. Musso fantazijai nėra ribų. Istorija prasideda knygos herojams atsitiktinai pasikeitus mobiliaisiais telefonais. Atsitiktinumas suveda juos, tas pats atsitiktinumas, o gal lemtis ar tai, kad niekada ir niekas nevyksta be priežasties, suriša jų gyvenimus į vieną mazgą. Kaip pats autorius sako: ,,Visada stengiuosi rašyti tokias istorijas, kurios patiktų man, kaip skaitytojui . <...> Noriu kad kiekvienas puslapis prašytųsi verčiamas."

 Tikra tiesa, jei jau pradedi skaityti, tai puslapiai verčiasi  nepriklausomai nuo paros meto, kol užverti paskutinįjį. Aišku, ne klasika su giliomis mintimis ir protingais pamąstymais apie gyvenimo prasmę. Tačiau to ir nereikia po ilgos darbo dienos. G. Musso kūriniai sukurti poilsiui, nuotykiui, smagiam skaitymui.

Įvertinimas. 4/5

Marlena de Blasi Tūkstantis dienų Venecijoje: netikėtas meilės romanas

  Vienas sakinys. Mes ir esam savo pačių laimė, mes - šventė, todėl kad ir kur nuvažiuotume, mudviejų gyvenimas bus beveik toks pat (209 p.).
  Žanras. Kitoks meilės romanas

  Viršelis. Marlena de Blasi  Tūkstantis dienų Venecijoje: netikėtas meilės romanas (A Thousand Days in Venice.  An Unexpected Romance), leidykla Alma littera, 2008 m., iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė, 296 p.

  Apie autorę. Marlena gimė 1952 m., Schenectady, ją augino viena mama. Baigė valstybinį Niujorko universitetą, kur įgijo menotyrininko išsilavinimą. Buvo ištekėjusi, pati viena užaugino du vaikus. Dirbo kelionių ar kulinarijos žurnaliste, ar šefe-virėja aukštos klasės restorane, keliavo po pasaulį kaip maisto ir vyno ekspertė-kritikė… kol susitiko savo venecijietį Fernando - ,,nepažįstamąjį mėlynių spalvos akimis".

   Ištekėjo už jo ir tapo signora de Blasi. Šiuo metu gyvena Umbrijos regione Orvieto, kur drauge su vyru turi nedidelę turistinę įmonę, rengiančią kulinarinius turus po Toskanos ir Umbrijos regionus.

   Savo atsikraustymo į Italiją istoriją autorė aprašė knygoje 2002 m. pasirodžiusioje knygoje ,,Tūkstantis dienų  Venecijoje", vėliau buvo išleistos knygos: A Thousand Days in Tuscany, The Lady in The Palazzo, That Summer in Sicily, A Taste of Southern Italy, Antonia and Her Daughters, The Umbrian Thursday Night Supper Club ir dar daugiau italų virtuvės receptų knygų.  

Marlena ir Fernando de Blasi

 Apie knygą. Vos išvydęs ją Šv. Morkaus aikštėje jis įsimylėjo. Kai pamatė antrąkart po metų – sumojo, jog tai likimas. Jis beveik nekalba angliškai; ji – išsiskyrusi amerikietė, virtuvės šefė, mokanti tik kulinarinę italų kalbą. Marlenai atrodo, kad ji nebesugeba artimai bendrauti, kad jos širdžiai svetima romantinė meilė. Bet praėjus keliems mėnesiams po jų pažinties, ji ryžtasi parduoti namą Sent Luise ir iškeliauja į Veneciją ištekėti už Fernando – „nepažįstamojo“, kaip jį vadina – ir gyventi tame skausmingai mylimame mieste, kur jie susipažino.

Būsimajai nuotakai tenka priprasti prie naujų namų, jų ritualų ir papročių... O pasiekti tobulybę nelengva. Fernandas – užsidaręs pesimistas, Marlena – nepataisoma optimistė. Jam atrodo, kad jos lūpdažiai per ryškūs, o gaminami valgiai – per įmantrūs.

Tačiau neįkainojamomis virsta tos valandėlės, kai Venecija atveria jai savo glėbį: cukrumi kvepiančias pasticceriè, šešiolikto amžiaus palazzi, dangaus mėlio Adrijos jūrą, o kur dar būsimosios vestuvės senoje akmeninėje bažnytėlėje...

  Mano nuomonė.  Tikrai yra ne viena knyga apie moterį, metusią patogų gyvenimą ir išlėkusią laimės ieškoti svečioje šalyje. Ši nėra išskirtinė, tik ta svajonių šalis vis keičiasi. Šiuo atveju - Italija. Smagu skaityti gražiais sakiniais sudėliotą pasakojimą apie meilę Venecijai - tai išpaikintai Adrijos jūros princesei, apie jos gyventojus, apie maisto gaminimą ir naujus potyrius bei sodrią  vidutinio amžiaus žmonių meilę. Tik tiek. Manau, jei nebūčiau lankiusis Venecijoje ir klaidžiojusi jos siauromis gatvelėmis bei plaukiojusi raizgytais kanalais, knyga būtų palikusi blankesnį įspūdį. Tiesa, skaitant kilo noras pasigaminti ką nors pikantiška, pasinaudojant knygoje pateiktais receptais, ir paragauti, kuo gi buvo lepinamas nepažįstamasis mėlynių spalvos akimis.

Įvertinimas. 4/5

Charles Bukowski Paštas

Vienas sakinys. "Moterys sukurtos kentėti, tad nieko nuostabaus, jei jos reikalauja nuolatinių meilės prisipažinimų." 158 p.

Žanras. Purvinasis realizmas.

Viršelis. Charles Bukowski  Paštas (Post Office), leidykla Kitos knygos, 2013 m., iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, 200 p.

Apie autorių. http://sniegena.blogspot.lt/2016/08/charles-bukowski-moterys.html

Apie knygą. Pirmasis ir, daugelio kritikų nuomone, geriausias Amerikos andergraundo rašytojo Charleso Bukowskio romanas – negailestinga dugne atsidūrusio žmogaus gyvenimo kronika, alkoholiko gyvenimo dienoraštis, aštri bukinančios sistemos satyra, o kartu ir nuoširdi, gal net sentimentali graudžių meilės istorijų knyga. Autoriaus alter ego Henris Činaskis – pašto tarnautojas, girtuoklis, lošėjas, mergišius, atsiskyrėlis – didžiulės emocinės jėgos ir juodojo humoro kupiname pasakojime atveria skaitytojui negailestingą Amerikos tikrovę.

Kaip teigia pats autorius, šią knygą parašyti jam prireikė dvidešimties naktų, dvidešimties pintų viskio, trisdešimt penkių pakuočių alaus ir aštuoniasdešimties cigarų.

Mano nuomonė. Pažadėjau sau praeitame įraše apie Ch. Bukowski perskaityti jo ,,Paštą". Praėjo kiek daugiau nei savaitė ir aš jau vėl rašau apie   šį literatūros chuliganą. Svaigiai ir taikliai parašyta knygutė. Rašoma visai ne apie juokingus dalykus, tačiau su tokia gilia ironija, tokia pašėlusia juodojo humoro doze, kad skaitydamas, nori-nenori, tyliai sau krizeni į kumštį. Lengva plunksna, taip galėčiau apibūdinti rašymo stilių,  atrodo, tiesiog prisėdo Charles prie stalo ir žodžiai patys sugulė į lapus. Tiesa, palyginus su ,,Moterys", ši knyga yra autoriaus kūrybinio padorumo viršūnė. Skaityti negalima neskaityti - kablelį pasidėkite patys :)

Įvertinimas. 5/5

Jean-Christophe Grangé Kaikenas

Vienas sakinys. ,,<...> neapykanta ilgainiui visuomet laimi." 425 p.
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Jean-Christophe Grangé Kaikenas (Kaiken), leidykla Baltos lankos, 2015 m., iš prancūzų kalbos vertė Janina Brundzienė, 456 p.
Apie autorių. „Prancūziškuoju Stivenu Kingu“ kartais tituluojamas mistinių detektyvų autorius Jean’as-Christophe’as Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961, Paryžiuje), prieš atsidėdamas vien grožinei kūrybai, ilgą laiką dirbo laisvuoju žurnalistu, bendradarbiavo su daugeliu garsių periodinių leidinių, o vėliau šią tiriamosios žurnalistikos patirtį sėkmingai pritaikė plėtodamas atskiras tematines linijas savo romanuose. Visame pasaulyje išgarsėjo jau antruoju savo trileriu Purpurinės upės, kuris pelnė jam kultinio rašytojo šlovę ir buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų. Rašytojas yra vedęs - žmona žurnalistė Virginia Luc. Pora turi tris vaikus: Louis, Mathilde ir Yse.
Apie knygą. Olivjė Pasaną ir Patriką Gijarą sieja daug bendro: abu užaugo be tėvų, vaikystę praleido tuose pačiuose globos namuose, o viską, ką turi šiandien, sukūrė savo rankomis. Tik dabar vienas jų – policijos kriminalinės brigados vadas, liguistai besižavintis tradicinės Japonijos kultūra ir papročiais, o kitas – įtariamasis žudiko maniako, dar žinomo „Akušerio“ pravarde, byloje. Pasanas įsitikinęs, kad būtent Gijaras vykdo protu nesuvokiamo žiaurumo egzekucijas, tačiau kaltinimams pagrįsti stinga įrodymų. Kol Olivjė kvėpuoja „Akušeriui“ į nugarą, pats sulaukia smūgio iš artimiausio žmogaus – žmona japonė pateikia skyrybų prašymą, o jo šeimos link artėja žudikas.
Mano nuomonė. Perskaityta dar viena mano mėgstamo prancūzų kriminalinių romanų rašytojo J. Ch. Grangé knyga. Nebloga, tačiau tikrai ne pati geriausia. Ištęsta. Siužetas suregztas taip, jog pirma knygos dalis neturi nieko bendra su antrąja. Ko siekė autorius aprašinėdamas psichopato vykdomas žmogžudystes, jei jos neturi jokio ryšio su pagrindine siužeto linija? Knyga pradžioje intriguoja, kelia susidomėjimą, tačiau apie vidurį darosi nuobodu, naujai pamėtėta intrigėlė vėl įtraukia į įvykių sūkurį, deja, neilgam. O knygos pabaiga ir visai nuvilia. Jei žanras nebūtų tiksliai apibrėžtas ir įvardintas - DETEKTYVAS - sakyčiau knygos siužetas labiau linksta į šeimyninę dramą su kriminaliniais elementais. Tiesa, Japonijos kultūros ir samurajiškų tradicijų čia apstu, autorius jomis tiesiog mėgaujasi, taip sužadindamas ir skaitytojo smalsumą. Kartojuosi, knyga nebloga, tačiau tikrai ne geriausia (iš mano skaitytų), o su ''Purpurinės upės" net lyginti neverta. 

Įvertinimas. 3/5

Gina Viliūnė Karūna be karaliaus

Vienas sakinys. ,,Geras pokalbis gali dovanoti tokią pat palaimą kaip ir seksas, gal net geresnę." 46 p.

Žanras. Senojo Vilniaus trileris

Viršelis. Gina Viliūnė Karūna be karaliaus, leidykla Tyto Alba, 2012 m, 264 p.

Apie autorę. Gina Viliūnė gimė 1974 metais Vilniuje, vaikystė prabėgo Žvėryne. 2000-aisiais baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, o 2004 metais gidų kursus. Viena didžiausių savo aistrų laiko Vilniaus miestą ir jo istoriją. Autorė, savarankiškai studijavo senojo Vilniaus plėtros, architektūros, bažnyčių istoriją. 2012 metais su bendraautoriu Raimondu Urbakavičiumi išleido knygą „Vilniaus šventovės“, vėliau ėmėsi grožinės literatūros. 

Apie knygą. Algė Gustaitė – beviltiška darboholikė ir tipiška karjeristė. Tokiems atostogos – bausmė, o ne išsvajotas atokvėpis. Ką veikti, po perkūnais? Sprendimas ateina netikėtai: Algė gauna senelio palikimą – namą Kaune kartu su lotynišku raštu, pasakojančiu apie kažkokius antspaudus. Giminės mįslė? Dar nespėjus pradėti aiškintis, pasirodo, kad palikimo kažkas gviešiasi. Pasigirsta paslaptingi grasinimai... Na, jau ne, užsispyrusi Algė taip lengvai neatiduos to, ką jai paliko senelis.

O prieš 600 metų į Vilnių skubėjo pasiuntinys su karališku nešuliu. Jo ausyse dar tebeskambėjo baisus seno žynio prakeikimas. Pasiuntinys nuvarė arklius, tačiau Vytautas Didysis karūnos nebesulaukė. Nuo jo mirties ir prasidėjo prakeiktosios karūnos kelionė: laukdamas savo valandos karališkasis vainikas keliavo iš rankų į rankas. Pabuvo Radvilų slaptavietėse, matė ir Vilniaus slaptųjų draugijų intrigas, ir dvarelio užkaborius. Ir niekam toji karūna neatnešė nei turtų, nei laimės...

Bet visa tai nesvarbu. Į karūnos paieškas azarto pagauta Algė įtraukia bičiulį istoriką, ir jaunoji pora ima blaškytis po Vilniaus bažnyčias. Tačiau ieškotoja nė neįtarė, kad karūnos siekia daugiau pavojingų varžovų, o panaikinti prakeikimą tikisi ir nūdienos pagonybės išpažinėjas krivis Antanas, apeigas galintis atlikti tik trumpiausią metų naktį... Ir beprotiškos varžybos, kas pirmas laikys rankose Vytauto Didžiojo karūną, prasideda.

Mano nuomonė. Smagi paskaityti pasaka, įvilkta į trilerio žanrą. Sakyčiau, knyga daugiau orientuota į paauglius, kuriems dar nuotykių dvasia gyva. Siužetas neįmantrus, kartais juokingai naivus: gaudynės, šaudynės, automobilių avarijos, požemių kalėjimai ir stebuklingi išsigelbėjimai, bei  graži pabaiga, kai visi gyvi, sveiki, laimingi, o blogiečiai nugalėti :) O ir veikėjų tipažai labai jau standartiniai: jei jau pagrindinė herojė, tai darboholikė gražuolė, kuriai netikėtai ant galvos nukrinta palikimas ir neplanuotos atostogos, jei jau mokslininkas, tai praplikęs, kuklus, bet patikimas, spinduliuojantis meile ir gerumu, už ką knygos herojė jį ir pamilsta, palikusi buvusį meilužį, kuris pasirodo nėra toks drąsus ir žavingas, kaip pradžioje atrodė. Tačiau visa kita taip sava, taip pažįstama, taip smagiai klajojasi su herojais po Vilniaus kiemus bei bažnyčias, kad pamiršti chrestomatinius trilerio herojų bruožus ar šiam žanrui privalomas ypatybes,  ir vis bandai atsekti, kur čia mes dabar, bei savęs klausi - ar tikrai čia taip buvo, ar čia autorės pramanas?
    Na va, pati save pagaunu, kad burbu, kritikuoju, o knyga iš esmės visai nebloga, lengvai skaitosi, siužetas įtraukia, o istoriniai faktai verčia pasidomėti savo miesto praeitimi.  Knyga tiesiog subalansuota saulėtam savaitgaliui Vilnelės pakrantėje ar popietei ant suoliuko Bernardinų sode.

Įvertinimas. 4/5

Charles Bukowski Moterys

Vienas sakinys. ,,Dorųjų moterų bijojau, nes jos geidė mano sielos, o tą man dar likusį truputį norėjau pasilaikyti sau."

Žanras. Purvinasis realizmas (sakyčiau - labai taiklu)

Viršelis. Charles Bukowski Moterys (Women), 2006 m. leidykla Kitos knygos, iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, 312 p.

Apie autorių. Charles Bukowski gimė1920 m. Andernache, Vokietojoje, tėvų pavadintas Heinrich Karl Bukowski. Jo motina, Katharina Fett, vokietė, sutiko jo tėvą, amerikietį kariškį po Pirmojo pasaulinio karo. Bukowski tėvai buvo katalikai. Jis mėgo tvirtinti, kad gimė dar iki tėvų vedybų, tačiau Andernacho dokumentuose nurodyta, kad jo tėvai buvo susituokę dar likus mėnesiui iki jo gimimo. 1928 m. šeima emigravo į JAV ir įsikūrė Baltimorėje. Kad skambėtų labiau amerikietiškai,  tėvai būsimą rašytoją pradėjo vadinti Henry. 1930 m. jie persikėlė į Los Andželo priemiestį. Charles Bukowski pasakojo, kad jo vaikystės metais tėvas dažnai neturėjo darbo, buvo užgaulus ir smurtaujantis. Apie tai pasakojama jo autobiografiniame romane "Arklienos kumpis" ("Ham of Rye").

   Charles Bukowski taip pat buvo nuolat įžeidinėjamas kaimynystėje gyvenančių vaikų, dėl jo vokiško akcento ir drabužių, kuriais jį rengdavo tėvai. Jaunystėje Charles Bukowski buvo drovus ir jautėsi atstumtuoju.

   Ankstyvoje paauglystėje Charles’o Bukowski draugas William "Baldy" Mullinax, chirurgo alkoholiko sūnus, supažindino jį su alkoholiu. "Tai (alkoholis) padės man dar ilgai," vėliau rašė Charles Bukowski, apibūdindamas visą gyvenimą trukusio gėrimo pradžią.

   Pabaigęs Los Andželo vidurinę mokyklą, Charles Bukowski dvejus metus lankė Los Andželo Miesto Koledžą. Ten jis mokėsi menų, žurnalistikos ir literatūros.

   Kai Charles Bukowski buvo 24-erių, jo trumpą istoriją "Aftermath of a Lengthy Rejection Slip" išspausdino žurnalas "Story". Po dvejų metų, dar viena istorija "20 Tanks From Kasseldown" buvo išspausdinta "Portfolio III" kolekcijoje.

   Nepavykus įsitvirtinti literatūros pasaulyje Charles Bukowski nerašė maždaug dešimtmetį. Tą laikotarpį jis pats apibūdino kaip "dešimt metų gėrimo". Tie "prarastieji metai" suformavo pagrindą jo vėlesnėms autobiografinėms kronikoms. Tuo metu jis toliau gyveno Los Andžele, tačiau, taip pat, dalį laiko klajojo po JAV, dirbo padienius darbus ir apsistodavo pigiuose nakvynės namuose.

   6-ajame XX amžiaus dešimtmetyje Charles Bukowski ėmėsi darbo JAV pašto Los Andželo skyriuje, bet neišdirbęs nė 3 metų, metė darbą. 1955 m. jis buvo paguldytas į ligoninę dėl kraujuojančios skrandžio opos. Jo situacija buvo beveik kritinė. Išėjęs iš ligoninės pradėjo rašyti poeziją. 1957 m. vedė Barbarą Frye, poetę iš mažo miestelio Teksase. Tačiau jie išsiskyrė 1959 m. Frye atkakliai tvirtino, kad jų skyrybos neturėjo nieko bendra su literatūra, nors ji dažnai abejodavo Charles’o Bukowski poetiniais sugebėjimais.

   Po skyrybų Bukowski vėl įniko į alkoholį ir poeziją. 1960 m. m. Charles Bukowski grįžo dirbti į Los Andželo paštą. Jame dirbo daugiau negu 10 metų. 1962 m. jį sukrėtė Jane Cooney Baker, kuri buvo pirmoji tikra jo meilė, mirtis. Charles Bukowski išliejo savo sielvartą parašydamas poemų ir istorijų seriją. Anot biografų, Jane buvo didžiausia jo gyvenimo meilė (ji buvo svarbiausia ilgoje kūrinių serijoje "Muses") ir įkvėpė jį rašyti.

   1964 m. Bukowski’ui gimė duktė Marina Louise Bukowski. Jos jis susilaukė su tuometine gyvenimo drauge Frances Smith, kurią Charles Bukowski menkinamai vadino "baltaplauke hipe" ir pan.

   Charles Bukowski mirė nuo leukemijos 1994 m. San Pedre,  Kalifornijoje, būdamas 73 metų. Jis buvo ką tik baigęs rašyti romaną "Skaitalas". Laidotuvių apeigas vykdė vienuoliai budistai. Pasakojimą apie laidotuves galima rasti Gerald’o Locklin’o knygoje "Charles Bukowski: A Sure Bet".

   Charles Bukowski antkapyje parašyta: "Don't Try" ("Nebandyk"), – frazė, kurią Bukowski naudojo vienoje savo poemoje, patardamas karjeros siekiantiems rašytojams ir poetams apie įkvėpimą ir kūrybiškumą. Iki šiol nesutariama, kokia yra tikroji frazės reikšmė. 

 Apie knygą. Romano herojus, autoriaus alter ego, Henris Činaskis − jam jau per penkiasdešimt − sutinka daug moterų, virste virstančių į jo lovą. Amerikos undergroundo tėvas išgarsėjo ir tapo pleibojumi, bet liko romantiškai sentimentaliu ir giliai širdyje trokštančiu tos vienos vienintelės meilės...

Romaną Moterys (Women) Charles Bukowski sukūrė jau perkopęs penktą dešimtį, tapęs pripažintu Amerikos poetu ir prozininku.  Šiame kūrinyje, kaip ir ankstesniuose, verda žemųjų Amerikos sluoksnių gyvenimas. Absurdiškos ir politiškai nekorektiškos situacijos, vulgarumu trenkiantys žmonių santykiai čia perteikti sąžiningai ir atvirai − rašytojui būdingu emociškai tiksliu, kupinu saviironijos ir humoro stiliumi.

Mano nuomonė. Seniai buvo žingeidu paskaityti literatūros chuligano, underground poezijos karaliaus Ch. Bukowski knygą. Po ranka pasitaikė ši. Vulgari, ironiška, atvirai ir be užuolankų kalbanti apie vyrų ir moterų seksualinius santykius, o kartu nuoširdi, išjausta, vietomis net sentimentali (kalbu apie knygos pabaigą). Žinoma, knygos leksika šokiruojanti, joje raktiniai žodžiai yra:  kruštis, kotas, vemti, gerti, pizė ir pan. O ir pats knygos herojus - Henris Činaskis - didelių simpatijų nekelia: nuolat girtas, riebaluotais plaukais, išvirtusiu pilvu... Tačiau peržengus savo susikurtas pseudomoralės nuostatas (oi, kaip negražu, kaip vulgaru, kaip taip galima rašyti!!!), knyga palieka įspūdį.  Ch. Bukowski rašymo stilius ,,užkabina". Žinia, yra skaitytojų, kurie tokios knygos kaip ši net į rankas neimtų, tačiau man geriau ši Bukowski rašliava nei knygiūkštės saldžiai rožiniais viršeliais. Būtinai skaitysiu kritikų geriausia laikomą jo knygą ,,Paštas".

Įvertinimas. 4/5

Guillaume Musso Centrinis parkas

Vienas sakinys. ,,Kai kurių sunkumų niekada taip ir neįveikiame, tačiau, nepaisant visko, juos ištveriame." 231 p.

Žanras. Trileris.

Viršelis. Guillaume Musso  Centrinis parkas (Guillaume Musso Central Park), leidykla Baltos lankos, 2015 m., iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleškevičienė, 312 p.

Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 16 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 

   G. Musso  gimė 1974 m. Antibes, susižavėjo literatūra dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Afterwards“ (2004 m.). Ši sulaukė dar anuomet autoriui neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai „Angelo kvietimas", ,,Po 7 metų", ,,Rytoj", ,,Popierinė mergina" irgi sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

Apie knygą. Alisa ir Gabrielius visiškai neatsimena, kas įvyko praėjusią naktį. Tačiau jai lemta apversti jų gyvenimą aukštyn kojom.

Niujorkas, 8 valanda ryto.

Alisa, jauna Paryžiaus policininkė, ir Gabrielius, amerikietis pianistas, nubunda ant suolelio Centriniame parke prikaustyti vienas prie kito antrankiais. Jiedu nepažįsta vienas kito ir nepamena, kad kada nors anksčiau būtų susitikę.

Vakar vakare Alisa dalyvavo vakarėly su draugėmis Eliziejaus Laukuose, o Gabrielius koncertavo Dubline. Neįmanoma? Ir vis dėlto...

Kaip jie čia atsidūrė? Kieno krauju ištepta Alisos palaidinė? Kodėl jos pistolete trūksta vienos kulkos?

Mano nuomonė. Lengvai skaitoma, pradžioje lyg ir detektyvas, į pabaigą virstusi visiškai  kito žanro knyga. Nesakyčiau, kad ,,be proto" sužavėjo, tačiau skaitosi lengvai, stebina autoriaus fantazija ir mokėjimas įtraukti skaitytoją į pasakojamos istorijos įvykių verpetą. Lyginant šią knygą su anksčiau skaityta  G. Musso knyga ,,Rytoj", tai  ,,Centrinis parkas" man pasirodė silpnesnė, kiek ištempta. Tačiau tai nesumažino mano žingeidumo, kokią dar neįtikėtiną istoriją sukurps autorius. Intriguoja. Skaitysiu dar.

Įvertinimas. 3/5

 

Harry Grey Kartą Amerikoje

Žanras. Kriminalinis romanas.

Viršelis. Harry Grey   Kartą Amerikoje (Harry Grey   The Hoods), leidykla Didlaukiai, 2010 m., iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė, 480 p., elektroninė. knyga.

Apie autorių. Harry Grey (tikroji pavardė Herschel Goldberg) gimė 1901 m. Odesoje, Izraelio ir Celia Goldberg šeimoje. 1905 m. kartu su tėvais emigravo į Ameriką. Baigęs septynias klases metė mokslus ir padėjo tėvams tvarkytis restorane. 1932 m. vedė Mildred Becker, su kurai susilaukė 3 vaikų.

Panašiu laiku baigė koledžą. Sulaukęs beveik 50-ies, parašė knygą The Hoods, kurioje aprašė NewYork gaujų gyvenimą Didžiosios depresijos metu. Knyga  dienos šviesą išvydo 1952 m. Be šios, H. Grey parašė dar dvi knygas.  Mirė 1980 m. taip ir nesulaukęs filmo ,,Kartą Amerikoje" premjeros.

Apie knygą. Kartą Amerikoje – tai ir šmaikšti, ir kartu tragiška istorija, apie keturis vaikystės bičiulius, bandančius išgyventi Amerikoje, Didžiosios depresijos metais. Gimę ir augę juodžiausiame Niujorko skurde, jie atkakliai laikosi drauge, kartu lanko „gatvės mokyklą“, kad prisitaikytų ir išliktų. Tik vaikiškas išdaigas pamažu keičia vis rimtesni suaugusių žmonių žaidimai, iš kurių kelio atgal nebėra... Pilnas įtampos, bet nestokojantis ir komiškų situacijų, gaujos gyvenimas atskleidžiamas iš vidaus, vieno jos dalyvio akimis. Nuoširdumu, tikroviškumu, gyvenimišku humoru paperkantis pasakojimas.

Mano nuomonė.  Šią knygą skaityti paskatino Sergio Leone filmas. Tikėjausi, kad kaip ir daugeliu atvejų, knyga pranoks filmą. Deja... filmas įtakojo skaitymą ir niekaip negalėjau nuo to atsiriboti. Knygoje neradau tokių ryškių personažų, kaip filme. Pačios įspūdingiausios scenos filme, knygoje visiškai neišryškintos, paliktos kažkur už teksto. Knyga pasirodė gana monotoniška, niekuo neišsiskirianti iš šio žanro kūrinių.

Įvertinimas. 3/5

Ekranizacija. 1984 m. pasirodė Sergio Leone režisuotas filmas ,,Once Upon a Time in America" pagal Harry Grey knygą. Muziką kūrė Ennio Morricone. Vaidina:  Robert de Niro, Elizabeth McGovern, James Woods, Joe Pesci ir kt.

     Filmas puikus. Nepagailėkite laiko ir pažiūrėkite šį beveik keturias valandas trunkantį filmą. Labai rekomenduoju.

              

Peter Høeg Panelės Smilos sniego jausmas

Vienas sakinys. ,,Pasirinkimo laisvė apsunkina gyvenimą. Paprasčiau tam, kuris neturi iš ko rinktis." 321 p.

Žanras. Kriminalinis/fantastinis romanas.

Viršelis. Peter Høeg  Panelės Smilos sniego jausmas (Peter Høeg   Frøken Smillas fornemmelse for sne), leidykla Tyto Alba, 1995 m.,  iš danų kalbos vertė Loreta Laužikaitė, 392 p.

Apie autorių. Peter Høeg  gimė 1957 m. gegužės 17 d. Kopenhagoje. Iki tapdamas rašytoju, jis išbandė save įvairiose profesijose: jūrininko, baleto šokėjo, aktoriaus, alpinisto. 1984 m. baigė Kopenhagos universitetą ir įgijo literatūros magistro laipsnį. savo pirmąją knygą išleido 1988 m., vėliau pasirodė apsakymų rinkinys, o 1992 m. - romaną ,,Panelės Smilos sniego jausmas", pelniusį tarptautinį pripažinimą. Knyga pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą Danijoje. Po metų pasirodė romanas Borderliners, dar po trejų - romanas ,,Moteris ir beždžionė". Tuomet  Peter Høeg pasitraukė iš viešumos iki nieko apie šį autorių nebuvo girdėti visą dešimtmetį, kai 2006 m. jis pasirodė su nauju kontraversiškai vertinamu romanu ,,Tylioji mergaitė", o dar po penketo metų pasaulį išvydo „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“. Paskutinis jo romanas pasirodė 2014 m. (Effekten af Susan). Vedęs, turi 3 vaikus.

Apie knygą. Meistriška, intriguojanti romano detektyvinė istorija apipinta keliomis siužeto gijomis. Pagrindinė veikėja Smila – grenlandės ir dano dukra, išdidi, drąsi ir vyriška moteris, gerai pažįsta gamtą, jūrą, sniegą. Šią išskirtiniu intelektu apdovanotą moterį drasko nuo gamtos atitrūkusios civilizacijos prieštaravimai. Policijos versija esą grenlandas berniukas nukritęs nuo stogo Kopenhagoje per nelaimingą atsitiktinumą, Smilai pasirodo abejotina. Ji jaučia sniegą, ir Izajo pėdos ant apsnigto stogo jai sako daugiau nei kitiems. Kopenhagoje pradėjusi tyrimą, Smila išjudina sniego laviną iki pat Grenlandijos. Per visus knygos skyrius vyksta kelionė neslūgstančio mirtino pavojaus akivaizdoje. Romano įtampą švelnina meilės istorija, savito patrauklumo jam teikia Grenlandijos mitologijos intarpai, Arkties gamtos aprašymai.

Mano nuomonė. Stipri, vyriškai suręsta istorija. Sakiniai trumpi, kampuoti. Ryškūs veikėjų charakteriai. Pasakojama pirmuoju - Smilos - asmeniu. Įvykiai dėstomi esamuoju laiku, tačiau kartais, Smilai nuklydus į prisiminimus, pasakojimas ir toliau tęsiamas esamuoju laiku. Tai trikdo. Ne kartą grįžau puslapiu atgal, kad įsitikinčiau, ar gerai supratau.   Knygoje daug sniego, daug ledo, šalčio ir tamsos. Ir visa tai puikiai įpinta į siužetą.  Tačiau, pabaiga pasirodė neišbaigta, atitrūkusi nuo knygos stilistikos. Visus beveik 400 puslapių autorius Smilos pagalba skaitytoją veda prie kažko paslaptingo, kažko nežinomo, kažko mistiško. Deja, tas energiją spinduliuojantis meteoritas nepateisina lūkesčių (bent jau mano) ir kažkiek gadina gerą knygos įspūdį.

Įvertinimas. 4/5

Ekranizacija. 1997 m. danų režisierius  Bille August ("Pelia užkariautojas", “Geri ketinimai”, ,,Basterio pasaulis” , “Dvasių namai”, ,,Vargdieniai",  “Jeruzalė”) pastatė filmą pagal Peter Høeg knygą. Vaidina: Julia Ormond, Gabriel Byrne, Richard Harris, Vanessa Redgrave, Robert Loggia ir kt.

Harper Li Nežudyk strazdo giesmininko

Vienas sakinys. ,,Vienintelis dalykas, kuris nepriklauso nuo daugumos, yra žmogaus sąžinė." 126 p.

Viršelis. Harper Li ,,Nežudyk strazdo giesmininko" (Harper Lee To Kill a Mockingbird"), leidykla Vaga, 1962 m., iš anglų kalbos vertė Silvija Lomsargytė-Pukienė, 327 p.

Apie autorę. Rašytoja Nelle Harper Lee gimė 1926 m. pietinėje Amerikos valstijoje Alabamoje, Monrevilyje, teisininko, kurį laiką dirbusio vietos laikraštyje, šeimoje. Jos motina didelę savo gyvenimo dalį kentėjo nuo psichikos ligos, kaip manoma, maniakinės depresijos, todėl retai kada išeidavusi iš namų. Dar vaikystėje Harper artimai susidraugavo su būsimuoju rašytoju Trumanu Capote. Vaikus suartino tuo metu jų namuose vyravę sunkumai. Harper ilgą laiką buvo šio jautraus berniuko užtarėja, o jų ilgametė draugystė tęsėsi visą likusį gyvenimą. Spėjama, kad knygos personažas Dilas buvo įkvėptas Trumano. 

    Mokykloje būsimoji rašytoja susidomėjo anglų literatūra. 1944 m. įstojo į Huntingdono koledžą, kur jau tuomet išsiskyrė iš kitų studenčių tuo, kad ne itin kreipė dėmesį į drabužius ir išvaizdą, kur kas labiau domėdamasi rašymu. Įstojusi į Alabamos universitetą, Harper ir toliau buvo individualistė ir atsiskyrėlė. Studijuodama ji pradėjo rašyti straipsnius humoristiniam „Rammer Jammer“ žurnalui, vėliau tapo jo redaktore. Vis dėlto dėl pasirinktų teisės studijų turėjo palikti šio leidinio redaktoriaus postą. Po pirmų studijų metų Harper netikėtai nusprendė, kad ne teisė, o rašymas yra jos tikrasis pašaukimas. Ji metams išvyko į Oksfordo universitetą kaip mainų studentė, o vos grįžusi metė teisės studijas ir persikėlė į Niujorką siekti savo svajonės tapti rašytoja. Tam, kad pragyventų, kurį laiką dirbo bilietų pardavėja „Eastern Airlines“ ir „British Overseas Air“ bendrovėje. Ten rašytoja vėl susitiko su savo vaikystės draugu Trumanu, taip pat susidraugavo su kompozitoriumi Michaelu Martinu Brownu ir jo žmona. 1956 m. ši pora Harper padovanojo įspūdingą Kalėdų dovaną – metus truksiantį jos išlaikymą tam, kad ji galėtų visiškai atsidėti rašymui. Harper metė darbą ir 1959 m. pabaigė rašyti savo kultinį romaną „Nežudyk strazdo giesmininko“. Praėjus vos metams po išleidimo, knyga laimėjo prestižinį Pulitzerio apdovanojimą.
    Vėlesniais metais Harper pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo. Rašytoja ir toliau gyveno Niujorke ir Monrevilyje, aktyviai dalyvavo bažnytinėje ir bendruomeninėje veikloje ir vengė interviu apie vis dar visame pasaulyje populiarią vienintelę ją išgarsinusią knygą. Ir tik 2006 metais H. Lee pirmą kartą po 40 metų nutraukė tylą – televizijos laidų vedėjos Oprah Winfrey žurnale paskelbė skiltį, kurioje papasakojo vaikystės prisiminimus, susijusius su skaitymu. 

   2015 metais buvo išleistas H. Lee romanas „Go Set a Watchman“ („Eik ir pastatyk sargybinį“, lietuvių kalba išleista 2016 m.) parašytas anksčiau už „Nežudyk strazdo giesmininko“, bet neišleistas. Tačiau kritikai jį įvertino kaip romano „Nežudyk strazdo giesmininko“ pirmąjį variantą, juodraštį, kurį leidykla „Harper Books“ išleido komerciniais tikslais. Rašytoja mirė 2016 m. vasario 19 d. Jai buvo 89 metai.
(informacija iš: http://kultura.lrytas.lt/literatura/mire-nezudyk-strazdo-giesmininko-autore-nelle-harper-lee.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy)

Apie knygą. Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų. Romanas nagrinėja rasinės nelygybės temą dešimtmetės mergaitės akimis. Knygoje šiltai ir su humoru kalbama apie miestelį sudrebinusį įvykį – išprievartavimo bylą, kurios tyrimo metu autorė atskleidžia visuotinai aktualius bendruomenės skaudulius, susijusius su juodaodžių diskriminacija, gėrio ir blogio kova bei skirtingoms lytims priskiriamais vaidmenimis. Romane akcentuojamos žmogiškosios vertybės, tokios kaip tiesa ir sąžiningumas, yra aktualios ir šių dienų žmogui.

Mano nuomonė. Puiki knyga. Verta skaityti ne kartą. Kiekviename gyvenimo tarpsnyje iš jos pasisemi vis kitos išminties. Pamenu, skaitydama ją jaunystėje, daugiau dėmesio skyriau siužetui, mažos mergaitės emocijoms, jos pirmiems prisilietimams prie gyvenimo realybės. Dabar mano dėmesys krypo į moralinius, etinius dalykus, į dabarties įvykių analizę per knygos, parašytos beveik prieš 60 metų, tekstą: "Jeigu žmonės visi vienodi, tai kodėl negali gražiai gyventi vieni su kitais? Jeigu jie visi panašūs, kodėl taip neriasi iš kailio, kad tik ką blogo vieni kitiems padarytų?" Ar pasaulis nors kiek pasikeitė per pusę amžiaus? Vargu. Teisingumas ir tiesa vis dar yra siekiamybė.

   Beje, profesionalus S. Lomsargytės-Pukienės vertimas, atlaikęs 50 metų kalbos kaitos išbandymą, ir toliau teikia malonumą skaitant  šį kūrinį.

Įvertinimas. 5/5
Ekranizacija. 1962 m. ekranuose pasirodė režsieriaus Robert Mulligan filmas romano „Nežudyk strazdo giesmininko“ motyvais. Vaidina: Gregory Peck, Mary Badham, Philip Alford, Robert Duvall, John Megna, Brock Peters, Frank Overton, Rosemary Murphy, Ruth White ir kt.
        „Jei ekranizacijos kokybė gali būti išmatuota rašytojo sumanymo perteikimo lygiu, tai šį darbą galima laikyti klasikiniu tokios ekranizacijos pavyzdžiu“, – apie filmą sakė H. Lee.

Obuolių pyragas su aguonomis ir riešutais

   Vidurvasaris. Saulė, ežerai ir upės, miškuose mėlynuojančios uogos o sodybose jau nokstantys ankstyvieji obuoliai. Tokie gražūs. Tiesiog viliote vilioja ,,atidaryti" obuolinių pyragų sezoną. Štai pirmasis ,,viliotinio" rezultatas - obuolių pyragas su aguonomis ir riešutais. Labai skanus ir lengvas. Būtina išsikepti ir pasilepinti. Labai tinka prie rytinės kavos.

   Receptas šiek tiek nužiūrėtas iš sonatinos-receptai.blogspot.com 

Reikės:
4 kiaušinių;
150 g cukraus;
100 g lazdyno riešutų (smulkiai sukapotų);
4-5 v. š . išlydyto sviesto;
100 g miltų;
4-5 nuluptų obuolių;
100 g aguonų.

Gaminam:

   Mediniu šaukštu iki purumo ištriname cukrų ir kiaušinių trynius. Įmaišome kapotus riešutus, išlydytą sviestą ir miltus. 

   Sudedame kubeliais supjaustytus obuolius bei aguonas. Išmaišome.

   Kiaušinių baltymus išplakame iki standžių putų ir atsargiai įmaišome į tešlą.

    Nedidelę kepimo skardą (30x40) ištepame riebalais ir sukrečiame tešlą. Kepame 200 °C apie 1 val.

     Skanaus!

Lavašas su tunu ir žalumynais

   Jau seniai besukau lavašo suktinukus - buvo pabodę. Tačiau atėjo ilgai laukta vasara, kelionės į sodybas, miškus, prie ežerų ir upių - o kas geriau pasotins išalkusius poilsiautojus nei lavašo suktinukas? Visai netikėtai,  viešėdama draugų sodyboje, paragavau lengvo, tinkančio karštai vasaros dienai, lavašo suktinuko ir taip patiko, kad jau kitą savaitgalį pati juo vaišinau draugus. Ačiū Aušrai, tobulai pravedusiai lavašo suktinukų su tunu ir žalumynais gamybos pamoką. Aš išmokau. Dabar dalinuosi šiuo receptu su jumis ir tikiuosi, kad tai bus skaniausias šios vasaros atradimas. Pradedam.

 

Reikės:

1 lavašas;

2 indeliai tepamo varškės sūrio su žolelėmis;

2 indeliai tuno aliejuje;

sauja salotų;

po 30 gramų mėgstamų žalumynų

(petražolės, svogūnų laiškai, krapai,

laiškiniai česnakai, špinatai, salierai ir pan.);

150 gr skrudintų išlukštentų saulėgrąžų;

1 agurkas.

  Gaminame:

Lavašą tolygiai aptepame varškės sūreliu. Tuną sudedame į kiaurasamtį ir nuvarviname aliejų. Per lavašo vidurį (išilgai!) išdėliojame tuną. Iš abiejų tuno šonų išdėliojame salotų lapelius, toliau - susmulkintus žalumynus. Dabar suberiame eilę saulėgrąžų ir kompoziciją užbaigiame plonais griežinėliais supjaustytu agurku.  

   Visą šį gėrį atsargiai suvyniojame (išilgai!), supjaustome dideliais gabalais ir ragaujame.

    Skanaus :)

Marijo Pjuzo Krikštatėvis

Vienas sakinys. ,,Vyras, kuris nėra tėvas savo vaikams, niekada nebus tikras vyras" 31 p.

Žanras. Kriminalinis romanas

Viršelis. Marijo Pjuzo Krikštatėvis (Mario Puzo The Godfather), 1991 m. Vilnius, leidykla Alna Litera, iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, 398 p.

Apie autorių. Marijo Dženluidži Pjuzo (Mario Gianluigi Puzo) gimė 1920 m. Niujorke, imigrantų iš Sicilijos šeimoje. Be būsimo rašytojo šeimoje augo dar šeši vaikai. Vaikystė praėjo vadinamame ,,Pragaro virtuvės" kvartale. Kadangi tėvas dirbo geležinkelio stotyje, Marijo taip pat teko ten padirbėti. Kuomet šeima persikraustė į Bronksą, Marijo atrado visiškai naują knygų ir literatūros pasaulį, pastūmėjusį jį rašyti, nors motina vis dar tikėjosi, kad Marijo taps geležinkelio stoties tarnautoju. II pasaulinio karo metu Marijo tarnavo JAV kariuomenėje, tačiau dėl silpno regėjimo  kovinėse užduotyse dalyvauti jam neteko. Marijo kaip viešųjų ryšių pareigūnas buvo išsiųstas į Vokietiją. Po karo baigė socialinius mokslus ,,Naujojoje mokykloje" (New School) Niujorke, vėliau baigė Kolumbijos universitetą ir tuo pačiu mokėsi literatūros ir rašymo meno. Dirbo padėjėju įvairiose įvairiose vyriausybinėse organizacijose Niujorke. 1946 m. rašytojas susituokė su Erica Broske ir susilaukė penkių vaikų. Pirmas išspausdintas rašytojo kūrinys buvo pasakojimas,,Paskutinės Kalėdos", kurį publikavo leidykla ,,American Vanguard" 1950 metais. 1955 m. pasirodė ir pirmasis jo romanas ,,Tamsos arena", po jo sekė ,,Mama Liučija". Nuo 1963 m. M. Pjuzo dirbo neetatiniu žurnalistu - rašė straipsnius vyrų žurnalams, recenzavo knygas, straipsnius. 1965 m. išleido knygą ,,Laimingas piligrimas". Nors nei viena iš pirmųjų knygų neuždirbo daug pinigų, tačiau jos buvo pripažintos ir sulaukė gerų atsiliepimų. Vėliau M. Pjuzo ištiko staigus tulžies priepuolis ir jam teko brangiai mokėti už gydymą. Teko kažko imtis ir jis nusprendė parašyti knygą, kuri atneštų jam finansinę sėkmę. Jis pradėjo rinkti medžiagą apie Amerikos Rytinės pakrantės gaujas ir Cosa Nostra.. Persilaužimas M. Pjuzo kaip rašytojo karjeroje įvyko 1969 m., kai dienos šviesą išvydo romanas ,,Krikštatėvis". Knyga tapo perkamiausia Amerikoje ir pirmavo geriausiųjų sąrašuose net 67 savaites.  Rašytojas mirė 1999 m. vos baigęs rašyti romaną ,,Omerta". Po autoriaus mirties išleistas jo viso gyvenimo darbas - romanas ,,Šeima", kurio paskutinį skyrių parašė rašytojo žmona.

Apie knygą. Per visą pasaulį nuskambėjęs Marijo Pjuzo romanas – tai ištisa Korleonių šeimos epopėja. Meilė ir mirtis, garbės troškimas ir nusižeminimas persipina ir išsilieja į žūtbūtinę kovą už savo tvirtą vietą tarp mafijos galiūnų. Tai romanas, pulsuojantis dramatizmu, žiauriu pykčiu ir baime. Rašytojas įveda mus į smurtu užkrėstą mafijos pasaulį ir jos gaujų karus. Jis parodo teismus, kai teisiama šūviais ir kankinimais.

Krikštatėvis – mafijos vadas Vitas Korleonė, geraširdiškas despotas, kelyje į valdžią nesustojęs prieš nieką. Jis draugiškas, teisingas, protingas ir... žiauriausias gaujos vadas visoje Cosa Nostra.

   Krikštatėvio vadavietė – tvirtovė Long Ailende, iš čia jis valdo milžinišką pagrindinę imperiją, kuriai priklauso reketas, lošimai, lažybos. Tironas, šantažuotojas, žudikas - jis dovanoja savo draugystę (niekas nedrįsta jos atstumti), atlygina neteisybes (net nužudymas nėra per didelė "teisingumo" kaina). Jo įtaka siekia visus JAV visuomenės sluoksnius, nuo patruliuojančio policininko iki aukščiausios valdžios.

M. Pjuzo pristato mums nepaprastą vyrų ir moterų galeriją, parodo feodaliniais principais valdomą mafijos pasaulį.

Mano nuomonė. Puiki knyga. Puiki istorija. Ryškūs personažai. Ne kartą esu žiūrėjusi filmą (klasika!), todėl šiek tiek bijojau nusivilti knyga, tačiau... viskas puiku. Skaitant nei kiek netrukdė filme talentingų aktorių įkūnyti herojai, jie tiesiog tobulai atitiko knygos herojus ir dėl to skaitymas buvo dar malonesnis. Reikia pastebėti, kad pagrindinių personažų charakteriai tiek knygoje, tiek filme tokie stiprūs, tokie vyriški, kad nejučia imi jais žavėtis, vietoje to, kad smerktum. Beje, ką tik grįžau iš Sicilijos, kur aplankiau Corleone ir Savoca miestelius, ir tai dar vienas emocinis pliusas. Šie miesteliai išlaikę savo senąją dvasią, rodos niekur kitur, tik čia ir galėjo gimti tokie išdidūs žmonės kaip Vitas Korleone.
     Palyginau ,,Krikštatėvį" su neseniai skaityta ,,Kartą Amerikoje", tai M. Puzo kūrinys savo verte gerokai lenkia  minėtąją. O jei palygintume filmus, tai dar nežinia, kuris būtų pirmas eilėje :) Žodžiu - skaitykite, žiūrėkite ir mėgaukitės tiek knyga, tiek filmu. 

Įvertinimas. 5/5

Ekranizacija. 1972 m. režisierius Francis Ford Coppola sukurtas filmas. Pagrindinius vaidmenis atliko Marlon Brando, Al Pacino, Robert Duvall, Diane Keaton, James Caan, Tallia Shire. Filmas pelnė 3 ,,Oskarus" ir 4 ,,Auksinius gaublius" ir 1 Grammy apdovanojimą. Marlonas Brando už dono Korleonės vaidmenį taip pat buvo įvertintas ,,Oskaru", kurio aktorius atsisakė. Gaila, nes šis vaidmuo, manau, tikrai vertas aukščiausio apdovanojimo.

   Antra filmo dalis pastatyta 1974 m., trečia - 1990 m.

Genrikas Zimanas Ką aš mačiau Amerikoje

Vienas sakinys. ,,Amerikoje mus dažnai stebindavo žmonių akiračio siaurumas <...>. Pasikalbėkite su žmogumi, pabandykite patirti, kokios jo svajonės, troškimai. Jūs nustebsite, kad jie yra dažniausiai grynai asmeninio pobūdžio. Didžioji daugume norėtų praturtėti <...>.

Kokie  menki atrodydavo dažnai mums šie mažyčiai tikslai ir siekimai, palyginus su milžiniškais, didingais tarybinio žmogaus užmojais! " ( 155 p.)

Žanras. Kelionės įspūdžiai.

Viršelis. Genrikas Zimanas  Ką aš mačiau Amerikoje, 1960 m., Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 260 p,

Apie autorių. Genrikas Zimanas - sovietinis partinis veikėjas, žurnalistas ir filisofas - gimė 1910 m. Kurdimakščiuose. 1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, bendradarbiavo žurnale ,,Mokykla ir visuomenė", nuo 1934 m. Lietuvos komunistų partijos narys, 1935 m. parengęs ir suredagavęs nelegalų komunistinį laikraštį ,,Revoliucijos keliu". 1937-1940 m. dienraščio ,,Folksblat" atsakingas sekretorius, 1939 m. įsteigė žurnalą ,,Štraln", kurį redagavo iki 1940 m. 1940-1941 m. dienraščio ,,Tiesa" atsakingas redaktorius. Karo metais vadovavo sovietinių partizanų brigadai, 1944 m. vadovavo žudynėms Bakaloriškių kaime Trakų apskrities Onuškio valsčiuje. 1945-1970 m. laikraščio ,,Tiesa" vyriausiasis redaktorius, 1971-1984 m. - žurnalo ,,Komunistas" vyriausiasis redaktorius. 1945-1968 m. Vilniaus universiteto, nuo 1968 m. - Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas. 1970 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją, 1971 m. gavo profesoriaus vardą. Mirė 1985 m.. Palaidotas Vilniuje.

Apie knygą.  Didelė ir plati šalis yra ta Amerika. Sunku ją pažinti per trumpą turistinę kelionę. Tačiau sugrįžęs iš tokios kelionės autorius dažnai buvo kviečiamas papasakoti savo įspūdžius ir aprašyti juos. Taip gimė ši knyga. 

Mano nuomonė. Nors pusė mano gyvenimo nugyventa sovietmečiu, ir skaityta nemažai tuo metu leidžiamų knygų, tačiau tokios neužmaskuotos propagandinės literatūros iki šiol neteko skaityti. Kiekvienas skyrius baigiamas išvada, kad Amerikoje blogai, kad dirbantieji ten skriaudžiami, kad gerai gyvena tik įmonių savininkai, daktarai ir advokatai. Klesti seksas, smurtas, narkomanija ir prostitucija. Kino pramonė, atsiprašant, šūdą rodo, jokių filmų apie darbininkų gyvenimą, jų išnaudojimą. Žurnalistai neobjektyvūs, viską valdo doleris. O štai TSRS gyventi gera, patogu, šilta ir saugu, jokios smurto, jokio išnaudojimo, jokio sekso... :)

   Žodžiu, Amerikos aš knygoje neradau. Neradau jos puikių miestų ir nuostabios gamtos, tai ne kelionių įspūdžiai, o gryna politinė rašliava. Tiesa, jei nori akivaizdžiai pamatyti, kaip veikė politinė propaganda, tai čia puikus jos pavyzdys. Lietuva čia beveik neminima, čia viena šalis - TSRS arba Maskva. O kiek Lenino, Chruščiovo, Markso citatų prikrauta.

Įvertinimas. 1/5

Rasa Aškinytė Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

Žanras. Romanas su juodojo humoro prieskoniu.

Viršelis. Rasa Aškinytė  ,,Žmogus, kuriam nieko nereikėjo", leidykla Vaga, 2015 m, 208 p.

Apie autorę. Rasa Aškinytė – humanitarinių mokslų (filosofijos) magistrė, rašo ne tik grožinės literatūros kūrinius, bet ir etikos, filosofijos vadovėlius.

Apie knygą. ,,Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ – trečiasis Rasos Aškinytės romanas, stilistiškai pratęsiantis rašytojos grožinės kūrybos liniją (pirmas romanas „Rūko nesugadinti“ pasirodė 2009 m., antrasis – „Lengviausias“, 2011 m.).

  L. Jonušys apie romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“: „Kaip ir dviejose ankstesnėse autorės knygose, į žmonių santykių kasdienybę čia žvelgiama be sentimentų, bet skvarbiu, analitiniu žvilgsniu. Tai daroma ne moksliškai , o literatūriškai žaismingai. Su kandžia (bet nepikta, veikiau linksma) ironija bandoma kvestionuoti kiekvieną įprastinį santykių judesį, kiekvieną veiksmą ir atoveiksmį – per paradoksus ir šypseną norima parodyti, kad viskas yra ne taip, kaip paviršutiniškai atrodo“.

Mano nuomonė. Dar viena labai nebloga šiuolaikinės lietuvių autorės knyga. Pasirodo, mūsų literatūra ne vien klasika gyva. Knyga parašyta trumpais, kapotais sakiniais, tarsi herojus konstatuotų savo gyvenimo faktus. Visas kūrinys persmelktas sarkazmu,  o herojaus pamąstymai, rodos, jau kažkur girdėti. Ir pagauni herojaus mintyse identifikuojant save: ar ne aš   esu tokiu sarkastišku žvilgsniu stebėjusi pasaulį - ką padariau, ko nepadariau, ai, į viską nusišvilpt! 

   Ir tik viena aišku, kad žmogui, kuriam nieko nereikėjo, vis dėlto  reikėjo - meilės. Gera juodojo humoro dozė su juodojo humoro viršūnę siekiančia pabaiga:

  ,,Pabudęs ilgai žiūrėjau į Silviją. <...> Stebėjau ilgai, bet Silvija net nekrustelėjo. Atrodė, kad nekvėpuoja.

  Manęs taip lengvai neapgausi. Mačiau, kad gyva. Gyva - tai blogai. Gyva - tai gali pabėgti. Todėl pririšau. Ne taip gražiai ir kruopščiai, kaip vaikystėje brolį. Nebuvau nei toks kantrus, nei toks entuziastingas. Tada padegiau. 

<...>

Valanti, atnaujinanti ugnies jėga. Aš gimiau kurti, o ne griauti.

<...>

Gyvenimas dar kartą įrodė savo jėgą. Kas padaryta, padaryta. Nėra jokio kelio atgal. Ėjau švilpaudamas, aukštai iškėlęs galvą, pripažinęs gyvenimo didybę, viską paaukojęs ant meilės aukuro."

Įvertinimas. 4/5