Charles Bukowski Moterys

Vienas sakinys. ,,Dorųjų moterų bijojau, nes jos geidė mano sielos, o tą man dar likusį truputį norėjau pasilaikyti sau."

Žanras. Purvinasis realizmas (sakyčiau - labai taiklu)

Viršelis. Charles Bukowski Moterys (Women), 2006 m. leidykla Kitos knygos, iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, 312 p.

Apie autorių. Charles Bukowski gimė1920 m. Andernache, Vokietojoje, tėvų pavadintas Heinrich Karl Bukowski. Jo motina, Katharina Fett, vokietė, sutiko jo tėvą, amerikietį kariškį po Pirmojo pasaulinio karo. Bukowski tėvai buvo katalikai. Jis mėgo tvirtinti, kad gimė dar iki tėvų vedybų, tačiau Andernacho dokumentuose nurodyta, kad jo tėvai buvo susituokę dar likus mėnesiui iki jo gimimo. 1928 m. šeima emigravo į JAV ir įsikūrė Baltimorėje. Kad skambėtų labiau amerikietiškai,  tėvai būsimą rašytoją pradėjo vadinti Henry. 1930 m. jie persikėlė į Los Andželo priemiestį. Charles Bukowski pasakojo, kad jo vaikystės metais tėvas dažnai neturėjo darbo, buvo užgaulus ir smurtaujantis. Apie tai pasakojama jo autobiografiniame romane "Arklienos kumpis" ("Ham of Rye").

   Charles Bukowski taip pat buvo nuolat įžeidinėjamas kaimynystėje gyvenančių vaikų, dėl jo vokiško akcento ir drabužių, kuriais jį rengdavo tėvai. Jaunystėje Charles Bukowski buvo drovus ir jautėsi atstumtuoju.

   Ankstyvoje paauglystėje Charles’o Bukowski draugas William "Baldy" Mullinax, chirurgo alkoholiko sūnus, supažindino jį su alkoholiu. "Tai (alkoholis) padės man dar ilgai," vėliau rašė Charles Bukowski, apibūdindamas visą gyvenimą trukusio gėrimo pradžią.

   Pabaigęs Los Andželo vidurinę mokyklą, Charles Bukowski dvejus metus lankė Los Andželo Miesto Koledžą. Ten jis mokėsi menų, žurnalistikos ir literatūros.

   Kai Charles Bukowski buvo 24-erių, jo trumpą istoriją "Aftermath of a Lengthy Rejection Slip" išspausdino žurnalas "Story". Po dvejų metų, dar viena istorija "20 Tanks From Kasseldown" buvo išspausdinta "Portfolio III" kolekcijoje.

   Nepavykus įsitvirtinti literatūros pasaulyje Charles Bukowski nerašė maždaug dešimtmetį. Tą laikotarpį jis pats apibūdino kaip "dešimt metų gėrimo". Tie "prarastieji metai" suformavo pagrindą jo vėlesnėms autobiografinėms kronikoms. Tuo metu jis toliau gyveno Los Andžele, tačiau, taip pat, dalį laiko klajojo po JAV, dirbo padienius darbus ir apsistodavo pigiuose nakvynės namuose.

   6-ajame XX amžiaus dešimtmetyje Charles Bukowski ėmėsi darbo JAV pašto Los Andželo skyriuje, bet neišdirbęs nė 3 metų, metė darbą. 1955 m. jis buvo paguldytas į ligoninę dėl kraujuojančios skrandžio opos. Jo situacija buvo beveik kritinė. Išėjęs iš ligoninės pradėjo rašyti poeziją. 1957 m. vedė Barbarą Frye, poetę iš mažo miestelio Teksase. Tačiau jie išsiskyrė 1959 m. Frye atkakliai tvirtino, kad jų skyrybos neturėjo nieko bendra su literatūra, nors ji dažnai abejodavo Charles’o Bukowski poetiniais sugebėjimais.

   Po skyrybų Bukowski vėl įniko į alkoholį ir poeziją. 1960 m. m. Charles Bukowski grįžo dirbti į Los Andželo paštą. Jame dirbo daugiau negu 10 metų. 1962 m. jį sukrėtė Jane Cooney Baker, kuri buvo pirmoji tikra jo meilė, mirtis. Charles Bukowski išliejo savo sielvartą parašydamas poemų ir istorijų seriją. Anot biografų, Jane buvo didžiausia jo gyvenimo meilė (ji buvo svarbiausia ilgoje kūrinių serijoje "Muses") ir įkvėpė jį rašyti.

   1964 m. Bukowski’ui gimė duktė Marina Louise Bukowski. Jos jis susilaukė su tuometine gyvenimo drauge Frances Smith, kurią Charles Bukowski menkinamai vadino "baltaplauke hipe" ir pan.

   Charles Bukowski mirė nuo leukemijos 1994 m. San Pedre,  Kalifornijoje, būdamas 73 metų. Jis buvo ką tik baigęs rašyti romaną "Skaitalas". Laidotuvių apeigas vykdė vienuoliai budistai. Pasakojimą apie laidotuves galima rasti Gerald’o Locklin’o knygoje "Charles Bukowski: A Sure Bet".

   Charles Bukowski antkapyje parašyta: "Don't Try" ("Nebandyk"), – frazė, kurią Bukowski naudojo vienoje savo poemoje, patardamas karjeros siekiantiems rašytojams ir poetams apie įkvėpimą ir kūrybiškumą. Iki šiol nesutariama, kokia yra tikroji frazės reikšmė. 

 Apie knygą. Romano herojus, autoriaus alter ego, Henris Činaskis − jam jau per penkiasdešimt − sutinka daug moterų, virste virstančių į jo lovą. Amerikos undergroundo tėvas išgarsėjo ir tapo pleibojumi, bet liko romantiškai sentimentaliu ir giliai širdyje trokštančiu tos vienos vienintelės meilės...

Romaną Moterys (Women) Charles Bukowski sukūrė jau perkopęs penktą dešimtį, tapęs pripažintu Amerikos poetu ir prozininku.  Šiame kūrinyje, kaip ir ankstesniuose, verda žemųjų Amerikos sluoksnių gyvenimas. Absurdiškos ir politiškai nekorektiškos situacijos, vulgarumu trenkiantys žmonių santykiai čia perteikti sąžiningai ir atvirai − rašytojui būdingu emociškai tiksliu, kupinu saviironijos ir humoro stiliumi.

Mano nuomonė. Seniai buvo žingeidu paskaityti literatūros chuligano, underground poezijos karaliaus Ch. Bukowski knygą. Po ranka pasitaikė ši. Vulgari, ironiška, atvirai ir be užuolankų kalbanti apie vyrų ir moterų seksualinius santykius, o kartu nuoširdi, išjausta, vietomis net sentimentali (kalbu apie knygos pabaigą). Žinoma, knygos leksika šokiruojanti, joje raktiniai žodžiai yra:  kruštis, kotas, vemti, gerti, pizė ir pan. O ir pats knygos herojus - Henris Činaskis - didelių simpatijų nekelia: nuolat girtas, riebaluotais plaukais, išvirtusiu pilvu... Tačiau peržengus savo susikurtas pseudomoralės nuostatas (oi, kaip negražu, kaip vulgaru, kaip taip galima rašyti!!!), knyga palieka įspūdį.  Ch. Bukowski rašymo stilius ,,užkabina". Žinia, yra skaitytojų, kurie tokios knygos kaip ši net į rankas neimtų, tačiau man geriau ši Bukowski rašliava nei knygiūkštės saldžiai rožiniais viršeliais. Būtinai skaitysiu kritikų geriausia laikomą jo knygą ,,Paštas".

Įvertinimas. 4/5

Guillaume Musso Centrinis parkas

Vienas sakinys. ,,Kai kurių sunkumų niekada taip ir neįveikiame, tačiau, nepaisant visko, juos ištveriame." 231 p.

Žanras. Trileris.

Viršelis. Guillaume Musso  Centrinis parkas (Guillaume Musso Central Park), leidykla Baltos lankos, 2015 m., iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleškevičienė, 312 p.

Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 16 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 

   G. Musso  gimė 1974 m. Antibes, susižavėjo literatūra dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Afterwards“ (2004 m.). Ši sulaukė dar anuomet autoriui neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai „Angelo kvietimas", ,,Po 7 metų", ,,Rytoj", ,,Popierinė mergina" irgi sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.

Apie knygą. Alisa ir Gabrielius visiškai neatsimena, kas įvyko praėjusią naktį. Tačiau jai lemta apversti jų gyvenimą aukštyn kojom.

Niujorkas, 8 valanda ryto.

Alisa, jauna Paryžiaus policininkė, ir Gabrielius, amerikietis pianistas, nubunda ant suolelio Centriniame parke prikaustyti vienas prie kito antrankiais. Jiedu nepažįsta vienas kito ir nepamena, kad kada nors anksčiau būtų susitikę.

Vakar vakare Alisa dalyvavo vakarėly su draugėmis Eliziejaus Laukuose, o Gabrielius koncertavo Dubline. Neįmanoma? Ir vis dėlto...

Kaip jie čia atsidūrė? Kieno krauju ištepta Alisos palaidinė? Kodėl jos pistolete trūksta vienos kulkos?

Mano nuomonė. Lengvai skaitoma, pradžioje lyg ir detektyvas, į pabaigą virstusi visiškai  kito žanro knyga. Nesakyčiau, kad ,,be proto" sužavėjo, tačiau skaitosi lengvai, stebina autoriaus fantazija ir mokėjimas įtraukti skaitytoją į pasakojamos istorijos įvykių verpetą. Lyginant šią knygą su anksčiau skaityta  G. Musso knyga ,,Rytoj", tai  ,,Centrinis parkas" man pasirodė silpnesnė, kiek ištempta. Tačiau tai nesumažino mano žingeidumo, kokią dar neįtikėtiną istoriją sukurps autorius. Intriguoja. Skaitysiu dar.

Įvertinimas. 3/5

 

Harry Grey Kartą Amerikoje

Žanras. Kriminalinis romanas.

Viršelis. Harry Grey   Kartą Amerikoje (Harry Grey   The Hoods), leidykla Didlaukiai, 2010 m., iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė, 480 p., elektroninė. knyga.

Apie autorių. Harry Grey (tikroji pavardė Herschel Goldberg) gimė 1901 m. Odesoje, Izraelio ir Celia Goldberg šeimoje. 1905 m. kartu su tėvais emigravo į Ameriką. Baigęs septynias klases metė mokslus ir padėjo tėvams tvarkytis restorane. 1932 m. vedė Mildred Becker, su kurai susilaukė 3 vaikų.

Panašiu laiku baigė koledžą. Sulaukęs beveik 50-ies, parašė knygą The Hoods, kurioje aprašė NewYork gaujų gyvenimą Didžiosios depresijos metu. Knyga  dienos šviesą išvydo 1952 m. Be šios, H. Grey parašė dar dvi knygas.  Mirė 1980 m. taip ir nesulaukęs filmo ,,Kartą Amerikoje" premjeros.

Apie knygą. Kartą Amerikoje – tai ir šmaikšti, ir kartu tragiška istorija, apie keturis vaikystės bičiulius, bandančius išgyventi Amerikoje, Didžiosios depresijos metais. Gimę ir augę juodžiausiame Niujorko skurde, jie atkakliai laikosi drauge, kartu lanko „gatvės mokyklą“, kad prisitaikytų ir išliktų. Tik vaikiškas išdaigas pamažu keičia vis rimtesni suaugusių žmonių žaidimai, iš kurių kelio atgal nebėra... Pilnas įtampos, bet nestokojantis ir komiškų situacijų, gaujos gyvenimas atskleidžiamas iš vidaus, vieno jos dalyvio akimis. Nuoširdumu, tikroviškumu, gyvenimišku humoru paperkantis pasakojimas.

Mano nuomonė.  Šią knygą skaityti paskatino Sergio Leone filmas. Tikėjausi, kad kaip ir daugeliu atvejų, knyga pranoks filmą. Deja... filmas įtakojo skaitymą ir niekaip negalėjau nuo to atsiriboti. Knygoje neradau tokių ryškių personažų, kaip filme. Pačios įspūdingiausios scenos filme, knygoje visiškai neišryškintos, paliktos kažkur už teksto. Knyga pasirodė gana monotoniška, niekuo neišsiskirianti iš šio žanro kūrinių.

Įvertinimas. 3/5

Ekranizacija. 1984 m. pasirodė Sergio Leone režisuotas filmas ,,Once Upon a Time in America" pagal Harry Grey knygą. Muziką kūrė Ennio Morricone. Vaidina:  Robert de Niro, Elizabeth McGovern, James Woods, Joe Pesci ir kt.

     Filmas puikus. Nepagailėkite laiko ir pažiūrėkite šį beveik keturias valandas trunkantį filmą. Labai rekomenduoju.

              

Peter Høeg Panelės Smilos sniego jausmas

Vienas sakinys. ,,Pasirinkimo laisvė apsunkina gyvenimą. Paprasčiau tam, kuris neturi iš ko rinktis." 321 p.

Žanras. Kriminalinis/fantastinis romanas.

Viršelis. Peter Høeg  Panelės Smilos sniego jausmas (Peter Høeg   Frøken Smillas fornemmelse for sne), leidykla Tyto Alba, 1995 m.,  iš danų kalbos vertė Loreta Laužikaitė, 392 p.

Apie autorių. Peter Høeg  gimė 1957 m. gegužės 17 d. Kopenhagoje. Iki tapdamas rašytoju, jis išbandė save įvairiose profesijose: jūrininko, baleto šokėjo, aktoriaus, alpinisto. 1984 m. baigė Kopenhagos universitetą ir įgijo literatūros magistro laipsnį. savo pirmąją knygą išleido 1988 m., vėliau pasirodė apsakymų rinkinys, o 1992 m. - romaną ,,Panelės Smilos sniego jausmas", pelniusį tarptautinį pripažinimą. Knyga pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą Danijoje. Po metų pasirodė romanas Borderliners, dar po trejų - romanas ,,Moteris ir beždžionė". Tuomet  Peter Høeg pasitraukė iš viešumos iki nieko apie šį autorių nebuvo girdėti visą dešimtmetį, kai 2006 m. jis pasirodė su nauju kontraversiškai vertinamu romanu ,,Tylioji mergaitė", o dar po penketo metų pasaulį išvydo „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“. Paskutinis jo romanas pasirodė 2014 m. (Effekten af Susan). Vedęs, turi 3 vaikus.

Apie knygą. Meistriška, intriguojanti romano detektyvinė istorija apipinta keliomis siužeto gijomis. Pagrindinė veikėja Smila – grenlandės ir dano dukra, išdidi, drąsi ir vyriška moteris, gerai pažįsta gamtą, jūrą, sniegą. Šią išskirtiniu intelektu apdovanotą moterį drasko nuo gamtos atitrūkusios civilizacijos prieštaravimai. Policijos versija esą grenlandas berniukas nukritęs nuo stogo Kopenhagoje per nelaimingą atsitiktinumą, Smilai pasirodo abejotina. Ji jaučia sniegą, ir Izajo pėdos ant apsnigto stogo jai sako daugiau nei kitiems. Kopenhagoje pradėjusi tyrimą, Smila išjudina sniego laviną iki pat Grenlandijos. Per visus knygos skyrius vyksta kelionė neslūgstančio mirtino pavojaus akivaizdoje. Romano įtampą švelnina meilės istorija, savito patrauklumo jam teikia Grenlandijos mitologijos intarpai, Arkties gamtos aprašymai.

Mano nuomonė. Stipri, vyriškai suręsta istorija. Sakiniai trumpi, kampuoti. Ryškūs veikėjų charakteriai. Pasakojama pirmuoju - Smilos - asmeniu. Įvykiai dėstomi esamuoju laiku, tačiau kartais, Smilai nuklydus į prisiminimus, pasakojimas ir toliau tęsiamas esamuoju laiku. Tai trikdo. Ne kartą grįžau puslapiu atgal, kad įsitikinčiau, ar gerai supratau.   Knygoje daug sniego, daug ledo, šalčio ir tamsos. Ir visa tai puikiai įpinta į siužetą.  Tačiau, pabaiga pasirodė neišbaigta, atitrūkusi nuo knygos stilistikos. Visus beveik 400 puslapių autorius Smilos pagalba skaitytoją veda prie kažko paslaptingo, kažko nežinomo, kažko mistiško. Deja, tas energiją spinduliuojantis meteoritas nepateisina lūkesčių (bent jau mano) ir kažkiek gadina gerą knygos įspūdį.

Įvertinimas. 4/5

Ekranizacija. 1997 m. danų režisierius  Bille August ("Pelia užkariautojas", “Geri ketinimai”, ,,Basterio pasaulis” , “Dvasių namai”, ,,Vargdieniai",  “Jeruzalė”) pastatė filmą pagal Peter Høeg knygą. Vaidina: Julia Ormond, Gabriel Byrne, Richard Harris, Vanessa Redgrave, Robert Loggia ir kt.

Harper Li Nežudyk strazdo giesmininko

Vienas sakinys. ,,Vienintelis dalykas, kuris nepriklauso nuo daugumos, yra žmogaus sąžinė." 126 p.

Viršelis. Harper Li ,,Nežudyk strazdo giesmininko" (Harper Lee To Kill a Mockingbird"), leidykla Vaga, 1962 m., iš anglų kalbos vertė Silvija Lomsargytė-Pukienė, 327 p.

Apie autorę. Rašytoja Nelle Harper Lee gimė 1926 m. pietinėje Amerikos valstijoje Alabamoje, Monrevilyje, teisininko, kurį laiką dirbusio vietos laikraštyje, šeimoje. Jos motina didelę savo gyvenimo dalį kentėjo nuo psichikos ligos, kaip manoma, maniakinės depresijos, todėl retai kada išeidavusi iš namų. Dar vaikystėje Harper artimai susidraugavo su būsimuoju rašytoju Trumanu Capote. Vaikus suartino tuo metu jų namuose vyravę sunkumai. Harper ilgą laiką buvo šio jautraus berniuko užtarėja, o jų ilgametė draugystė tęsėsi visą likusį gyvenimą. Spėjama, kad knygos personažas Dilas buvo įkvėptas Trumano. 

    Mokykloje būsimoji rašytoja susidomėjo anglų literatūra. 1944 m. įstojo į Huntingdono koledžą, kur jau tuomet išsiskyrė iš kitų studenčių tuo, kad ne itin kreipė dėmesį į drabužius ir išvaizdą, kur kas labiau domėdamasi rašymu. Įstojusi į Alabamos universitetą, Harper ir toliau buvo individualistė ir atsiskyrėlė. Studijuodama ji pradėjo rašyti straipsnius humoristiniam „Rammer Jammer“ žurnalui, vėliau tapo jo redaktore. Vis dėlto dėl pasirinktų teisės studijų turėjo palikti šio leidinio redaktoriaus postą. Po pirmų studijų metų Harper netikėtai nusprendė, kad ne teisė, o rašymas yra jos tikrasis pašaukimas. Ji metams išvyko į Oksfordo universitetą kaip mainų studentė, o vos grįžusi metė teisės studijas ir persikėlė į Niujorką siekti savo svajonės tapti rašytoja. Tam, kad pragyventų, kurį laiką dirbo bilietų pardavėja „Eastern Airlines“ ir „British Overseas Air“ bendrovėje. Ten rašytoja vėl susitiko su savo vaikystės draugu Trumanu, taip pat susidraugavo su kompozitoriumi Michaelu Martinu Brownu ir jo žmona. 1956 m. ši pora Harper padovanojo įspūdingą Kalėdų dovaną – metus truksiantį jos išlaikymą tam, kad ji galėtų visiškai atsidėti rašymui. Harper metė darbą ir 1959 m. pabaigė rašyti savo kultinį romaną „Nežudyk strazdo giesmininko“. Praėjus vos metams po išleidimo, knyga laimėjo prestižinį Pulitzerio apdovanojimą.
    Vėlesniais metais Harper pasitraukė iš visuomeninio gyvenimo. Rašytoja ir toliau gyveno Niujorke ir Monrevilyje, aktyviai dalyvavo bažnytinėje ir bendruomeninėje veikloje ir vengė interviu apie vis dar visame pasaulyje populiarią vienintelę ją išgarsinusią knygą. Ir tik 2006 metais H. Lee pirmą kartą po 40 metų nutraukė tylą – televizijos laidų vedėjos Oprah Winfrey žurnale paskelbė skiltį, kurioje papasakojo vaikystės prisiminimus, susijusius su skaitymu. 

   2015 metais buvo išleistas H. Lee romanas „Go Set a Watchman“ („Eik ir pastatyk sargybinį“, lietuvių kalba išleista 2016 m.) parašytas anksčiau už „Nežudyk strazdo giesmininko“, bet neišleistas. Tačiau kritikai jį įvertino kaip romano „Nežudyk strazdo giesmininko“ pirmąjį variantą, juodraštį, kurį leidykla „Harper Books“ išleido komerciniais tikslais. Rašytoja mirė 2016 m. vasario 19 d. Jai buvo 89 metai.
(informacija iš: http://kultura.lrytas.lt/literatura/mire-nezudyk-strazdo-giesmininko-autore-nelle-harper-lee.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy)

Apie knygą. Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų. Romanas nagrinėja rasinės nelygybės temą dešimtmetės mergaitės akimis. Knygoje šiltai ir su humoru kalbama apie miestelį sudrebinusį įvykį – išprievartavimo bylą, kurios tyrimo metu autorė atskleidžia visuotinai aktualius bendruomenės skaudulius, susijusius su juodaodžių diskriminacija, gėrio ir blogio kova bei skirtingoms lytims priskiriamais vaidmenimis. Romane akcentuojamos žmogiškosios vertybės, tokios kaip tiesa ir sąžiningumas, yra aktualios ir šių dienų žmogui.

Mano nuomonė. Puiki knyga. Verta skaityti ne kartą. Kiekviename gyvenimo tarpsnyje iš jos pasisemi vis kitos išminties. Pamenu, skaitydama ją jaunystėje, daugiau dėmesio skyriau siužetui, mažos mergaitės emocijoms, jos pirmiems prisilietimams prie gyvenimo realybės. Dabar mano dėmesys krypo į moralinius, etinius dalykus, į dabarties įvykių analizę per knygos, parašytos beveik prieš 60 metų, tekstą: "Jeigu žmonės visi vienodi, tai kodėl negali gražiai gyventi vieni su kitais? Jeigu jie visi panašūs, kodėl taip neriasi iš kailio, kad tik ką blogo vieni kitiems padarytų?" Ar pasaulis nors kiek pasikeitė per pusę amžiaus? Vargu. Teisingumas ir tiesa vis dar yra siekiamybė.

   Beje, profesionalus S. Lomsargytės-Pukienės vertimas, atlaikęs 50 metų kalbos kaitos išbandymą, ir toliau teikia malonumą skaitant  šį kūrinį.

Įvertinimas. 5/5
Ekranizacija. 1962 m. ekranuose pasirodė režsieriaus Robert Mulligan filmas romano „Nežudyk strazdo giesmininko“ motyvais. Vaidina: Gregory Peck, Mary Badham, Philip Alford, Robert Duvall, John Megna, Brock Peters, Frank Overton, Rosemary Murphy, Ruth White ir kt.
        „Jei ekranizacijos kokybė gali būti išmatuota rašytojo sumanymo perteikimo lygiu, tai šį darbą galima laikyti klasikiniu tokios ekranizacijos pavyzdžiu“, – apie filmą sakė H. Lee.

Obuolių pyragas su aguonomis ir riešutais

   Vidurvasaris. Saulė, ežerai ir upės, miškuose mėlynuojančios uogos o sodybose jau nokstantys ankstyvieji obuoliai. Tokie gražūs. Tiesiog viliote vilioja ,,atidaryti" obuolinių pyragų sezoną. Štai pirmasis ,,viliotinio" rezultatas - obuolių pyragas su aguonomis ir riešutais. Labai skanus ir lengvas. Būtina išsikepti ir pasilepinti. Labai tinka prie rytinės kavos.

   Receptas šiek tiek nužiūrėtas iš sonatinos-receptai.blogspot.com 

Reikės:
4 kiaušinių;
150 g cukraus;
100 g lazdyno riešutų (smulkiai sukapotų);
4-5 v. š . išlydyto sviesto;
100 g miltų;
4-5 nuluptų obuolių;
100 g aguonų.

Gaminam:

   Mediniu šaukštu iki purumo ištriname cukrų ir kiaušinių trynius. Įmaišome kapotus riešutus, išlydytą sviestą ir miltus. 

   Sudedame kubeliais supjaustytus obuolius bei aguonas. Išmaišome.

   Kiaušinių baltymus išplakame iki standžių putų ir atsargiai įmaišome į tešlą.

    Nedidelę kepimo skardą (30x40) ištepame riebalais ir sukrečiame tešlą. Kepame 200 °C apie 1 val.

     Skanaus!

Lavašas su tunu ir žalumynais

   Jau seniai besukau lavašo suktinukus - buvo pabodę. Tačiau atėjo ilgai laukta vasara, kelionės į sodybas, miškus, prie ežerų ir upių - o kas geriau pasotins išalkusius poilsiautojus nei lavašo suktinukas? Visai netikėtai,  viešėdama draugų sodyboje, paragavau lengvo, tinkančio karštai vasaros dienai, lavašo suktinuko ir taip patiko, kad jau kitą savaitgalį pati juo vaišinau draugus. Ačiū Aušrai, tobulai pravedusiai lavašo suktinukų su tunu ir žalumynais gamybos pamoką. Aš išmokau. Dabar dalinuosi šiuo receptu su jumis ir tikiuosi, kad tai bus skaniausias šios vasaros atradimas. Pradedam.

 

Reikės:

1 lavašas;

2 indeliai tepamo varškės sūrio su žolelėmis;

2 indeliai tuno aliejuje;

sauja salotų;

po 30 gramų mėgstamų žalumynų

(petražolės, svogūnų laiškai, krapai,

laiškiniai česnakai, špinatai, salierai ir pan.);

150 gr skrudintų išlukštentų saulėgrąžų;

1 agurkas.

  Gaminame:

Lavašą tolygiai aptepame varškės sūreliu. Tuną sudedame į kiaurasamtį ir nuvarviname aliejų. Per lavašo vidurį (išilgai!) išdėliojame tuną. Iš abiejų tuno šonų išdėliojame salotų lapelius, toliau - susmulkintus žalumynus. Dabar suberiame eilę saulėgrąžų ir kompoziciją užbaigiame plonais griežinėliais supjaustytu agurku.  

   Visą šį gėrį atsargiai suvyniojame (išilgai!), supjaustome dideliais gabalais ir ragaujame.

    Skanaus :)

Marijo Pjuzo Krikštatėvis

Vienas sakinys. ,,Vyras, kuris nėra tėvas savo vaikams, niekada nebus tikras vyras" 31 p.

Žanras. Kriminalinis romanas

Viršelis. Marijo Pjuzo Krikštatėvis (Mario Puzo The Godfather), 1991 m. Vilnius, leidykla Alna Litera, iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, 398 p.

Apie autorių. Marijo Dženluidži Pjuzo (Mario Gianluigi Puzo) gimė 1920 m. Niujorke, imigrantų iš Sicilijos šeimoje. Be būsimo rašytojo šeimoje augo dar šeši vaikai. Vaikystė praėjo vadinamame ,,Pragaro virtuvės" kvartale. Kadangi tėvas dirbo geležinkelio stotyje, Marijo taip pat teko ten padirbėti. Kuomet šeima persikraustė į Bronksą, Marijo atrado visiškai naują knygų ir literatūros pasaulį, pastūmėjusį jį rašyti, nors motina vis dar tikėjosi, kad Marijo taps geležinkelio stoties tarnautoju. II pasaulinio karo metu Marijo tarnavo JAV kariuomenėje, tačiau dėl silpno regėjimo  kovinėse užduotyse dalyvauti jam neteko. Marijo kaip viešųjų ryšių pareigūnas buvo išsiųstas į Vokietiją. Po karo baigė socialinius mokslus ,,Naujojoje mokykloje" (New School) Niujorke, vėliau baigė Kolumbijos universitetą ir tuo pačiu mokėsi literatūros ir rašymo meno. Dirbo padėjėju įvairiose įvairiose vyriausybinėse organizacijose Niujorke. 1946 m. rašytojas susituokė su Erica Broske ir susilaukė penkių vaikų. Pirmas išspausdintas rašytojo kūrinys buvo pasakojimas,,Paskutinės Kalėdos", kurį publikavo leidykla ,,American Vanguard" 1950 metais. 1955 m. pasirodė ir pirmasis jo romanas ,,Tamsos arena", po jo sekė ,,Mama Liučija". Nuo 1963 m. M. Pjuzo dirbo neetatiniu žurnalistu - rašė straipsnius vyrų žurnalams, recenzavo knygas, straipsnius. 1965 m. išleido knygą ,,Laimingas piligrimas". Nors nei viena iš pirmųjų knygų neuždirbo daug pinigų, tačiau jos buvo pripažintos ir sulaukė gerų atsiliepimų. Vėliau M. Pjuzo ištiko staigus tulžies priepuolis ir jam teko brangiai mokėti už gydymą. Teko kažko imtis ir jis nusprendė parašyti knygą, kuri atneštų jam finansinę sėkmę. Jis pradėjo rinkti medžiagą apie Amerikos Rytinės pakrantės gaujas ir Cosa Nostra.. Persilaužimas M. Pjuzo kaip rašytojo karjeroje įvyko 1969 m., kai dienos šviesą išvydo romanas ,,Krikštatėvis". Knyga tapo perkamiausia Amerikoje ir pirmavo geriausiųjų sąrašuose net 67 savaites.  Rašytojas mirė 1999 m. vos baigęs rašyti romaną ,,Omerta". Po autoriaus mirties išleistas jo viso gyvenimo darbas - romanas ,,Šeima", kurio paskutinį skyrių parašė rašytojo žmona.

Apie knygą. Per visą pasaulį nuskambėjęs Marijo Pjuzo romanas – tai ištisa Korleonių šeimos epopėja. Meilė ir mirtis, garbės troškimas ir nusižeminimas persipina ir išsilieja į žūtbūtinę kovą už savo tvirtą vietą tarp mafijos galiūnų. Tai romanas, pulsuojantis dramatizmu, žiauriu pykčiu ir baime. Rašytojas įveda mus į smurtu užkrėstą mafijos pasaulį ir jos gaujų karus. Jis parodo teismus, kai teisiama šūviais ir kankinimais.

Krikštatėvis – mafijos vadas Vitas Korleonė, geraširdiškas despotas, kelyje į valdžią nesustojęs prieš nieką. Jis draugiškas, teisingas, protingas ir... žiauriausias gaujos vadas visoje Cosa Nostra.

   Krikštatėvio vadavietė – tvirtovė Long Ailende, iš čia jis valdo milžinišką pagrindinę imperiją, kuriai priklauso reketas, lošimai, lažybos. Tironas, šantažuotojas, žudikas - jis dovanoja savo draugystę (niekas nedrįsta jos atstumti), atlygina neteisybes (net nužudymas nėra per didelė "teisingumo" kaina). Jo įtaka siekia visus JAV visuomenės sluoksnius, nuo patruliuojančio policininko iki aukščiausios valdžios.

M. Pjuzo pristato mums nepaprastą vyrų ir moterų galeriją, parodo feodaliniais principais valdomą mafijos pasaulį.

Mano nuomonė. Puiki knyga. Puiki istorija. Ryškūs personažai. Ne kartą esu žiūrėjusi filmą (klasika!), todėl šiek tiek bijojau nusivilti knyga, tačiau... viskas puiku. Skaitant nei kiek netrukdė filme talentingų aktorių įkūnyti herojai, jie tiesiog tobulai atitiko knygos herojus ir dėl to skaitymas buvo dar malonesnis. Reikia pastebėti, kad pagrindinių personažų charakteriai tiek knygoje, tiek filme tokie stiprūs, tokie vyriški, kad nejučia imi jais žavėtis, vietoje to, kad smerktum. Beje, ką tik grįžau iš Sicilijos, kur aplankiau Corleone ir Savoca miestelius, ir tai dar vienas emocinis pliusas. Šie miesteliai išlaikę savo senąją dvasią, rodos niekur kitur, tik čia ir galėjo gimti tokie išdidūs žmonės kaip Vitas Korleone.
     Palyginau ,,Krikštatėvį" su neseniai skaityta ,,Kartą Amerikoje", tai M. Puzo kūrinys savo verte gerokai lenkia  minėtąją. O jei palygintume filmus, tai dar nežinia, kuris būtų pirmas eilėje :) Žodžiu - skaitykite, žiūrėkite ir mėgaukitės tiek knyga, tiek filmu. 

Įvertinimas. 5/5

Ekranizacija. 1972 m. režisierius Francis Ford Coppola sukurtas filmas. Pagrindinius vaidmenis atliko Marlon Brando, Al Pacino, Robert Duvall, Diane Keaton, James Caan, Tallia Shire. Filmas pelnė 3 ,,Oskarus" ir 4 ,,Auksinius gaublius" ir 1 Grammy apdovanojimą. Marlonas Brando už dono Korleonės vaidmenį taip pat buvo įvertintas ,,Oskaru", kurio aktorius atsisakė. Gaila, nes šis vaidmuo, manau, tikrai vertas aukščiausio apdovanojimo.

   Antra filmo dalis pastatyta 1974 m., trečia - 1990 m.

Genrikas Zimanas Ką aš mačiau Amerikoje

Vienas sakinys. ,,Amerikoje mus dažnai stebindavo žmonių akiračio siaurumas <...>. Pasikalbėkite su žmogumi, pabandykite patirti, kokios jo svajonės, troškimai. Jūs nustebsite, kad jie yra dažniausiai grynai asmeninio pobūdžio. Didžioji daugume norėtų praturtėti <...>.

Kokie  menki atrodydavo dažnai mums šie mažyčiai tikslai ir siekimai, palyginus su milžiniškais, didingais tarybinio žmogaus užmojais! " ( 155 p.)

Žanras. Kelionės įspūdžiai.

Viršelis. Genrikas Zimanas  Ką aš mačiau Amerikoje, 1960 m., Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 260 p,

Apie autorių. Genrikas Zimanas - sovietinis partinis veikėjas, žurnalistas ir filisofas - gimė 1910 m. Kurdimakščiuose. 1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, bendradarbiavo žurnale ,,Mokykla ir visuomenė", nuo 1934 m. Lietuvos komunistų partijos narys, 1935 m. parengęs ir suredagavęs nelegalų komunistinį laikraštį ,,Revoliucijos keliu". 1937-1940 m. dienraščio ,,Folksblat" atsakingas sekretorius, 1939 m. įsteigė žurnalą ,,Štraln", kurį redagavo iki 1940 m. 1940-1941 m. dienraščio ,,Tiesa" atsakingas redaktorius. Karo metais vadovavo sovietinių partizanų brigadai, 1944 m. vadovavo žudynėms Bakaloriškių kaime Trakų apskrities Onuškio valsčiuje. 1945-1970 m. laikraščio ,,Tiesa" vyriausiasis redaktorius, 1971-1984 m. - žurnalo ,,Komunistas" vyriausiasis redaktorius. 1945-1968 m. Vilniaus universiteto, nuo 1968 m. - Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas. 1970 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją, 1971 m. gavo profesoriaus vardą. Mirė 1985 m.. Palaidotas Vilniuje.

Apie knygą.  Didelė ir plati šalis yra ta Amerika. Sunku ją pažinti per trumpą turistinę kelionę. Tačiau sugrįžęs iš tokios kelionės autorius dažnai buvo kviečiamas papasakoti savo įspūdžius ir aprašyti juos. Taip gimė ši knyga. 

Mano nuomonė. Nors pusė mano gyvenimo nugyventa sovietmečiu, ir skaityta nemažai tuo metu leidžiamų knygų, tačiau tokios neužmaskuotos propagandinės literatūros iki šiol neteko skaityti. Kiekvienas skyrius baigiamas išvada, kad Amerikoje blogai, kad dirbantieji ten skriaudžiami, kad gerai gyvena tik įmonių savininkai, daktarai ir advokatai. Klesti seksas, smurtas, narkomanija ir prostitucija. Kino pramonė, atsiprašant, šūdą rodo, jokių filmų apie darbininkų gyvenimą, jų išnaudojimą. Žurnalistai neobjektyvūs, viską valdo doleris. O štai TSRS gyventi gera, patogu, šilta ir saugu, jokios smurto, jokio išnaudojimo, jokio sekso... :)

   Žodžiu, Amerikos aš knygoje neradau. Neradau jos puikių miestų ir nuostabios gamtos, tai ne kelionių įspūdžiai, o gryna politinė rašliava. Tiesa, jei nori akivaizdžiai pamatyti, kaip veikė politinė propaganda, tai čia puikus jos pavyzdys. Lietuva čia beveik neminima, čia viena šalis - TSRS arba Maskva. O kiek Lenino, Chruščiovo, Markso citatų prikrauta.

Įvertinimas. 1/5

Rasa Aškinytė Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

Žanras. Romanas su juodojo humoro prieskoniu.

Viršelis. Rasa Aškinytė  ,,Žmogus, kuriam nieko nereikėjo", leidykla Vaga, 2015 m, 208 p.

Apie autorę. Rasa Aškinytė – humanitarinių mokslų (filosofijos) magistrė, rašo ne tik grožinės literatūros kūrinius, bet ir etikos, filosofijos vadovėlius.

Apie knygą. ,,Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ – trečiasis Rasos Aškinytės romanas, stilistiškai pratęsiantis rašytojos grožinės kūrybos liniją (pirmas romanas „Rūko nesugadinti“ pasirodė 2009 m., antrasis – „Lengviausias“, 2011 m.).

  L. Jonušys apie romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“: „Kaip ir dviejose ankstesnėse autorės knygose, į žmonių santykių kasdienybę čia žvelgiama be sentimentų, bet skvarbiu, analitiniu žvilgsniu. Tai daroma ne moksliškai , o literatūriškai žaismingai. Su kandžia (bet nepikta, veikiau linksma) ironija bandoma kvestionuoti kiekvieną įprastinį santykių judesį, kiekvieną veiksmą ir atoveiksmį – per paradoksus ir šypseną norima parodyti, kad viskas yra ne taip, kaip paviršutiniškai atrodo“.

Mano nuomonė. Dar viena labai nebloga šiuolaikinės lietuvių autorės knyga. Pasirodo, mūsų literatūra ne vien klasika gyva. Knyga parašyta trumpais, kapotais sakiniais, tarsi herojus konstatuotų savo gyvenimo faktus. Visas kūrinys persmelktas sarkazmu,  o herojaus pamąstymai, rodos, jau kažkur girdėti. Ir pagauni herojaus mintyse identifikuojant save: ar ne aš   esu tokiu sarkastišku žvilgsniu stebėjusi pasaulį - ką padariau, ko nepadariau, ai, į viską nusišvilpt! 

   Ir tik viena aišku, kad žmogui, kuriam nieko nereikėjo, vis dėlto  reikėjo - meilės. Gera juodojo humoro dozė su juodojo humoro viršūnę siekiančia pabaiga:

  ,,Pabudęs ilgai žiūrėjau į Silviją. <...> Stebėjau ilgai, bet Silvija net nekrustelėjo. Atrodė, kad nekvėpuoja.

  Manęs taip lengvai neapgausi. Mačiau, kad gyva. Gyva - tai blogai. Gyva - tai gali pabėgti. Todėl pririšau. Ne taip gražiai ir kruopščiai, kaip vaikystėje brolį. Nebuvau nei toks kantrus, nei toks entuziastingas. Tada padegiau. 

<...>

Valanti, atnaujinanti ugnies jėga. Aš gimiau kurti, o ne griauti.

<...>

Gyvenimas dar kartą įrodė savo jėgą. Kas padaryta, padaryta. Nėra jokio kelio atgal. Ėjau švilpaudamas, aukštai iškėlęs galvą, pripažinęs gyvenimo didybę, viską paaukojęs ant meilės aukuro."

Įvertinimas. 4/5

Rūgštynių salotos

   Pavasaris svaigina savo žaluma, viskas lapoja-bujoja. Rūgštynės sodo patvoriais išstypusios, tiesiog šaukiasi būti nuskinamos. Ir ne tik sriubą galima išsivirti iš šių žolelių, man labai skanios jų salotos - gaivios, šiek tiek su rūgštele. Paragaukite, gal ir jums patiks.

 

Reikės:

300 g rūgštynių;

3 kietai virti kiaušiniai;

2 kupini v. š. majonezo;

druska ir pipirai pagal skonį.

 

 

 

Rūgštynes nuplauname ir supjaustome, kaušinius susmulkiname, viską sumaišome su majonezu bei pagardiname druska ir pipirais. Skanaus!

 

P.S. jei nemėgstate majonezo, galite drąsiai vartoti jogurtą. Tikrai ne prasčiau, o salotų kaloringumas gerokai mažesnis.

Federica de Cesco Kriauklių šilkas

Vienas sakinys. ,,Praeičiai reikia duoti ramybę. Ji gali sunaikinti jėgas, kurios mus skatina gyventi."

Žanras. Meilės romanas.

Viršelis. Federica de Cesco  Kriauklių šilkas (Muschelseide), 2009 m.,  Vilnius, leidykla Versus aureus, iš vokiečių kalbos vertė  Eglė Bukantytė, 334 p.

 Apie autorę. Federica de Cesco gimė 1938 m. šiaurės Italijoje. Augo daugiakalbėje aplinkoje. Po Antrojo pasaulinio karo su tėvais gyveno Etiopijoje, Prancūzijoje, Italijoje, šiaurės Vokietijoje, Belgijoje, Ispanijoje. Būdama penkiolikos parašė pirmąją savo knygą. Nuo 1962 m. gyvena Šveicarijoje. Ji laikoma viena sėkmingiausių vokiškai rašančių autorių. Sukūrė daugiau kaip aštuoniasdešimt knygų. Už kūrybą buvo ne kartą apdovanota. Mėgstamiausias jos temos – Rytų kultūra ir stiprios dvasios, nepaprasta mergina.

Apie knygą.Pusiau perkirpta brangaus kriauklių šilko skraistė įtraukia jauną vandenų biologę Beatą Sforcą iš Maltos į jos šeimos paslapčių gelmes. Skraistės istorija veda į Sardinijos salą, kur Beata sutinka vieną paskutiniųjų nykstančio amato paslapties saugotojų.  Įminti šeimos paslaptį jai padeda japonų žurnalistas, mat kriauklių šilko kerai driekiasi net iki Japonijos.

Mano nuomonė. Šią knygą, iš daugelio turimų epub skaityklėje, pasirinkau dėl vienos pagrindinės priežasties - veiksmas vyksta Maltoje. Jau pirmi puslapiai prikėlė šiltus prisiminimus apie pernai metų kelionę į šią salą ir  kiekvieną herojės žingsnį lydėjo mano pačios pojūčiai ir matyti nuostabūs vaizdai. Skaitėsi be galo lengvai, siužetas nesudėtingas, lengvai nuspėjamas, nuotaika romantiška (tačiau nėra per daug saldi), žodžiu, tikras meilės romanas - pakutenantis jausmus ir greit pamirštamas. Knyga tinkanti šiltai pavasario pavakarei prie puodelio arbatos.

 

  Ir dar, perskaičius knygą kilo mintis pasidomėti kriauklių šilku. Iki šiol neteko girdėti apie tokius siūlus. Gal tai tik autorės išmonė?
  Pasirodo - ne. Išties yra tokie stambiausi Europos jūrų dvigeldžiai moliuskai pinos (pinna nobilis), kurie išskiria bisusą (gr. byssos - siūlas), organinę medžiagą, kuri išleista į išorę, virsta siūlais, kuriais moliuskai prisitvirtina prie akmenų arba vieni prie kitų. Tam tikru būdu apdorojus bisusą, gaunami siūlai, iš kurių ir audžiamas ploniausias audinys, baltos, rečiau auksinės spalvos, lengvas ir tvirtas, vadinamas jūros (kriauklių) šilku. Viduramžiais kriauklių šilkas buvo gaminamas Indijoje ir Viduržemio jūros šalyse.Tai buvo ypatingai brangus audinys, už jį mokėdavo auksu. Rūbus iš jo galėjo siūdintis tik labai kilmingi ir turtingi žmonės. Paskui jį pakeitė kiniškas šilkas. XVIII a. Pietų Prancūzijoje ir Italijoje jo gamyba buvo atnaujinta ir jis tapo labai madingas. Dabar kriauklių šilką gamina tik Sardinijoje.
Įvertinimas. 3/5

Morkų-burokėlių-sūrio užkandis

    Tai ne tortas, tai užkandėlė, kuri patiks kiekvienam aštrių pojūčių mėgėjui. Galima sakyti, būtų ir sveikatos bomba, jei ne...sūris su majonezu ;) Tačiau nors ir nelabai sveika, bet labai skani bomba. Produktų šiam užkandžiui tikrai atsiras kiekvienuose namuose, o ir darbo bei laiko nedaug tereikia. Gaminam? 

Reikia:
2 vidutinio dydžio morkų;
1 vidutinio dydžio burokėlio;
200 g fermentinio sūrio;
200 ml indelio majonezo;
sauja graikiškų riešutų;
sauja lukštentų saulėgrąžų;
5-6 skiltelės česnako.

 



   Morkas, burokėlį ir sūrį sutarkuojame vidutinio smulkumo tarka. Spaudykle sutraiškome česnako skilteles. Kiekvieną sluoksnį atskirai sumaišome su majonezu bei česnaku. Į morkas įberiame saulėgražų. Sluoksniuojame: ant dugno dedame 1/2 turimos sūrio masės, gražiai mentele išlyginame ir dedame sluoksnį burokėlių, išlyginame ir dedame sluoksnį morkų, išlyginame ir vėl sluoksnis sūrio. Viršų apiberiame graikiškais riešutais. Valgome su itališka Ciabatta duona.

Jostein Gaarder Sofijos pasaulis

Vienas sakinys. Jei žmogaus protas būtų toks paprastas, kad mes galėtume jį perprasti, tada mes būtume tokie kvaili, kad vis tiek jo nesuprastume. (260 p.)
Žanras. Romanas apie filosofijos istoriją.

Viršelis. Jostein Gaarder  Sofijos pasaulis (Sofies verden),  leidykla Tyto Alba, 1995 m., iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė, 416 p.

Apie autorių. Jostein Gaarder (lietuviškai Justeinas Gorderis) gimė 1952 m. Osle, Norvegijoje. Tėvas buvo mokyklos direktorius, o mama - mokytoja ir knygų vaikams rašytoja. J. Gaarder mokėsi Oslo Katerdralskole mokykloje ir studijavo Oslo Universitete. 1974 m. J. Gaarder vedė Siri Dannevig. Taip jau nutiko, kad po vedybų prasidėjo ir J. Gaarder kūrybinė karjera. Pirmieji jo darbai buvo paskelbti teologijos ir filosofijos vadovėliuose. Jo šeima 1981 m. persikraustė į Bergeną, kur rašytojas pradėjo dirbti mokytoju vidurinėje mokykloje. Jo pirmoji grožinės literatūros knyga -  Diagnostika ir kitos istorijos išleista 1986 m. Kitos dvi knygos buvo skirtos vaikams: Vaikai iš Sukhavati ir Varlės pilis. 1990 m. išleido knygą Kortų paslaptis. Ši knyga laimėjo Norvegų Kritikų apdovanojimus ir Kultūros ministerijos ir mokslo garbės literatūros prizą. Sofijos pasaulis, išleistas 1991 metais, pasiekė stulbinantį pasisekimą. Ši knyga Norvegijoje bestseleriu buvo beveik tris metus. Tokio pat pasisekimo ši knyga sulaukė ir kitose šalyse. Knyga yra išversta į 45 kalbas ir iki 1995 metų buvo geriausia literatūrinė knyga pasaulyje.

  1997 metais J. Gaarder su žmona įsteigė Sofijos fondą. Fondas kasmet įteikia 100 000 dolerių prizą už kūrybinę veiklą.  Šiuo metu rašytojas su šeima gyvena Osle. Lietuvių kalba yra išleistos šios knygos: Ei! Ar čia yra kas nors?, Sofijos pasaulis, Cirko direktoriaus duktė, Kortų paslaptis, Mergaitė su apelsinais, Maja.

Apie knygą. Iki „Sofijos pasaulio“ niekas netikėjo, kad filosofija gali būti tokia užkrečianti ir nenuspėjama tarsi detektyvinė istorija. Knyga, skirta visiems suaugėliams, kuriems per 14 metų, sukėlė tikrą bumą pasaulyje. Tai liudija didžiulė autoriaus teisių paklausa, šimtatūkstantiniai tiražai. Kur paslėptas sėkmės raktas? Gal jo ieškoti kone mistiškoje fabuloje, kupinoje netikėčiausių posūkių? Gal sėkmę lėmė įtaigiai ir kiekvienam suprantama kalba papasakota žmonijos mąstymo istorija? O gal XX a. pabaigos žmogus, pavargęs nuo visažinystės, vėl nori išmokti stebėtis ir klausyti? Filosofija, pasak J. Gaarderio, neturi bauginti, ji turi ir gali būti taikoma keičiant pasaulį, o svarbiausia - ieškant atsakymo į kiekvienam neišvengiamai kylančius klausimus: „Kas aš esu?“, „Kokia mano paskirtis žemėje?“, „Kur eina pasaulis?“

 Mano nuomonė. Šią knygą jau seniai reikėjo perskaityti, tačiau kažkaip netikėtai mano namų bibliotekoje ji užsigulėjo net 10 metų, kol, atrinkdama knygas pardavimui, ją pamačiau. Perskaičiau ir pasilikau ateinančioms kartoms pasiskaitinėti.
   Tai puikus įvadas į filosofijos istoriją. Nenuobodus, užkabinantis, supažindinantis su žmonijos mąstymo raida kūrinys. Dar galiu pasakyti - įtraukiantis ir intriguojantis. Siužetas, aišku, daugiau skirtas jaunesniam skaitytojui, tačiau žmonėms, nestokojantiems fantazijos ir sugebantiems šiek tiek atitrūkti nuo kasdienybės - tikras malonumas.  Įdomiausia, kad autorius, pasiekęs pasakojimo vidurį, atsispyręs nuo empirikų, konkrečiai Berklio, filosofijos, knygos siužetą apverčia aukštyn kojom, arba, tiksliau, kaip tik, pastato ant kojų. Tai labai neįprasta ir įdomu. Šią knygą galima būtų lyginti su Alisa stebuklų šalyje, kur pasaulis ne toks, kokį jį matome...  

Įvertinimas. 5/5
Ekranizacija. 1999 m. norvegų režisieriaus  Erik Gustavson pastatė filmą knygos ,,Sofijos pasaulis" motyvais. Scenarijų filmui parašė Jostein Gaarder,  vaidina:  Silje Storstein,Tomas von Brömssen Belieka apgailestauti, kad jis nerodytas mūsų ekranuose.

Gardūs baklažanai saldžiarūgščiame padaže

   Paskutiniu metu su kolegomis vis užsukame į SOYA restoraną ,,prabangiai" papietauti :) Skanu ten. Ypač kiniški patiekalai su baklažanais saldžiarūgščiame padaže. Užsimaniau ir aš kažką panašaus namuose pasigaminti. Nulėkiau į parduotuvę, prisipirkau baklažanų ir ėmiau kiniškai virtuvėje burti. Pribūriau pasitelkusi Nidos receptus, paragavau - gardu, tad dabar galiu ir su jumis savo patirtimi pasidalinti.

 

 Saldžiarūgščiam padažui reikia:

1 ar 2 morkų, supjaustytų šiaudeliais;

5 česnako skiltelių (jei mėgstate, gali būti ir daugiau) sutraiškytų peilio plokštuma;

čili pipiriukas (jei norite aštrumo);

5 kupini šaukštai rudojo cukraus;

1 šaukštas balzamiko acto;

2 šaukštai baltojo vynuogių acto;

5 šaukštai sojos padažo;

1/2 šaukšto krakmolo;

1/2 stiklinė vandens;

šlakelis aliejaus kepti.

Traškiems baklažanams reikia:

2 baklažanų;

3 vidutinio dydžio kiaušinių baltymų;

4 kupini valgomieji šaukštai krakmolo;

druskos;

aliejaus kepti.

Garnyrui: virti ryžiai.

 

   Pirmiausia baklažanus nuplauname, supjaustome nedideliais gabalėliais, sumetame į dubenį ir apiberiame druska. Išmaišome, kad druska pasiskirstytų tolygiai ir paliekame šiek tiek pastovėti.

   Tuo metu gaminame padažą. Gilioje keptuvėje įkaitiname aliejų, suberiame šiaudeliais supjaustytas morkas (tai padaryti pavyks nesunkiai, jei turite skustuką specialiai morkoms pjaustyti :) ir pakepiname iki traškumo (tik neperkepkite!), sumetame suspaustas česnako skilteles bei čili pipirėlį (jei pageidaujate aštriau). Viską sumaišome ir dar trumpai pakepiname. Tuomet suberiame cukrų ir supilame actą, balzamiką, sojos padažą bei maišome, maišome, kol ištirpsta cukrus. Pusėje stiklinės šalto vandens ištirpiname krakmolą ir  palengva maišydami supilame į padažą. Viskas, padažas paruoštas.

   Dabar imamės baklažanų. Nuplauname juos po tekančiu vandeniu ir nusausiname.

   Kiaušinio baltymus išplakame ir supilame į krakmolą. Išmaišome iki vientisos tirštos masės.

   Baklažano gabalėlius suberiame į dubenį su krakmolu ir viską gerai rankomis išmaišome (kiekvienas baklažano gabalėlis turi pasidengti krakmolo mase).

   Kiekvieną baklažano gabalėlį apkepame įkaitintame aliejuje iš abiejų pusių (aliejaus keptuvėje turi būti tiek, kad beveik apsemtų baklažano gabalėlį). Iškepusius dedame ant popietinės servetėlės, kad susigertų riebalai. Ir taip, kol iškepsime visus baklažanus.

  Tuomet keptus baklažanus suberiame į karštą  padažą ir viską išmaišome. Ragaujame su virtais ryžiais. Skanaus!

    

Konkordija Antarova Du gyvenimai

Vienas sakinys. ,,Mintis-kūryba - tai vienintelė žmonių laimė. Kas įneša kūrybą į savo kasdienybę, tas padeda gyventi visiems žmonėms."

Žanras. Ezoterinė literatūra.

Viršelis. Konkordaija Antarova ,,Du gyvenimai", leidykla ,,Obuolys", 2015 m., iš rusų kalbos vertė Laimutė Marija Žukauskienė, 1344 p. 

Apie autorę. Konkordija Antarova gimė 1886 m. Varšuvoje. Būdama vienuolikos metų neteko tėvo, o sulaukusi keturiolikos metų - ir motinos. Nepaisant užklupusių sunkumų ji baigė vidurinę mokyklą. Lengvo gyvenimo nepatyrusi Konkordija Antarova nuo mažumės kovojo už savo gyvenimą, bet niekuomet nepristigo tikėjimo ir optimizmo. Po mokyklos jaunoji Konkordija buvo nusprendusi stoti į vienuolyną, kur giedodama bažnytiniame chore galėtų puoselėti savo įgimtą dovaną dainuoti. Tačiau likimas ją atvedė pas Joną iš Kronštato, kuris įtikino merginą, kad jai lemta savo talentu tarnauti pasauliui.
  Konkordiją Antarovą palaikiusios mokyklos draugės surinko pinigų, kad ši galėtų išvažiuoti į Peterburgą studijuoti. Visą tą laiką autorė turėjo sunkiai dirbti, kad galėtų sau leisti mokytis. Tuomet Konkordiją nuolat nuo alkio ir nuovargio kankindavo nuomaris, ji dažnai atsidurdavo ligoninėje. Taip rašytoja įgavo ir bronchinę astmą, persekiojusią ją visą likusį gyvenimą.
   Kaip ten bebūtų, studijuodama konservatorijoje Konkordija Antarova mokėsi pas žymųjį Konstantiną Stanislavskį, kuris neabejotinai padėjo jai tapti puikia operos dainininke. Baigusi mokslus Konkordija dirbo teatre, o atėjus karui apsigyveno Maskvoje ir ėmėsi rašyti feosofinį romaną ,,Du gyvenimai".
   Mirė 1959 m., palaidota Maskvos Novodevičjes kapinėse.
Apie knygą.Nepaprasto likimo rusų rašytojos Konkordijos Antarovos  įspūdingos apimties romanas „Du gyvenimai“ – knyga, kuri dešimtmečius buvo slapta perrašinėjama ir dalijama iš rankų į rankas kaip didžiausias turtas. 

Tai knyga, kuri gydo sielą, pabudina iš dvasios letargo ir atgaivina kūną. 

Pasakojama, jog pokario metais kai kurie iškilūs Rusijos medikai savo pacientams šią knygą skirdavo kaip papildomą gydymo terapijos priemonę. Iš tiesų, ją perskaitęs tiesiog negali ir neturi teisės gyventi taip pat. 

Praėjus daugiau nei pusšimčiui metų nuo sukūrimo, „Du gyvenimai“ šiandien skamba netgi aktualiau nei tada: kai sunku rasti Kelią, ji gali tapti Vedliu. 

Kelionės ir papročiai, nuostabūs žmonės, dvasinis vystymasis, gėrisir blogis, erdvė ir laikas, gyvenimas ir mirtis, muzikos ir žodžio magija – visa tai įtraukia į užburiantį pasakojimą, perteikiamą Liovuškos, grafo T., lūpomis. Per rekordiškai trumpą laiką gimusio ir pradžioje tik artimiausiems žmonėms, o ne spaudai skirto kūrinio atsiradimas liks paslaptis.

Dalis pasekėjų net daro prielaidą, jog Konkordija buvusi tik mediumė tobulėti nesiliovusiai, amžinai grožio siekusiai didžiojo rusų rašytojo Levo Tolstojaus sielai. Iš tiesų, „Du gyvenimai“ galėtų būti jo palikimas, nes pats yra sakęs: „Kas regi gyvenimą tobulėjime, negali tikėti tuo, kad tobulėjimas nutrūksta su mirtimi. Tai, kas tobulėja, tik keičia formą.“

Mano nuomonė. Knygą gavau dovanų gimtadienio proga. Apsidžiaugiau, oho, kokia stora, bus ką skaityti :) Savo įsipareigojimą ją perskaityti ėmiausi vykdyti nedelsiant. Deja, įveikus 300 puslapių, supratau, kad toliau skaityti visiškai nebenoriu. Tai ne mano literatūra. Jei ši knyga priskiriama ezoterinei literatūrai, tai su ezoterika man nepakeliui.

    Siužetas - pasakų pasaka, pagrindinis herojus ne pagal metus naivus ir nuolat ašarojantis jaunuolis,  kiti veikėjai - ,,dvasingi" jo draugai, kurie, kas kartą, norėdami pakelti nuotaiką griebiasi kažkokių piliulių. Yra ir ,,blogiečiai", kurie užburia įvairius daiktus, kad ,,geriečiai" galėtų parodyti savo valią juos atburdami. Beveik ,,Tūkstančio ir vienos nakties" pasakos, tik labiau ,,nusaldintos". Stebiuosi, kokiu būdu tokia knyga gali pakeisti gyvenimą, kaip teigiama anotacijoje. 

   Tai gi, su visa pagarba Liovuškai (tai pagrindinis herojus, kurio prototipas yra didis rusų rašytojas grafas Levas Tolstojus) ir Konkordijai Antarovai (operos dainininkei ir pedagogei) dedu knygą į lentyną ir einu ieškoti man priimtinesnės literatūros.

Įvertinimas. Vertinti nedrįstu - nebaigiau skaityti, o, be to, ezoterinė literatūra ne man...  

Nele Neuhaus Snieguolė turi mirti

Vienas sakinys. ,,Širdyje sužibo vilties kibirkštėlė, tarsi besiplaikstanti žvakės liepsna, kurios šviesa pradrėskė rūko ir tamsos šydą."

Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Nele Neuhaus Snieguolė turi mirti (Schneewittchen muss sterben), leidykla Alma littera, 2014 m. iš vokiečių kalbos vertė Danutė Angelina Šaduikienė , 456 p.

Apie autorę.  Cornelia Löwenberg gimė 1967 m. birželio  20 d. Miunsteryje (Vokietija), ištekėjusi  už Harald Neuhaus pakeitė pavardę į Neuhaus. Šia pavarde mes ją pažįstame kaip vieną populiariausių detektyvinio žanro rašytojų visame pasaulyje. Jos knygos išleistos daugiau nei 20 šalių, vien gimtojoje rašytojos šalyje parduota daugiau kaip 3 milijonai egzempliorių. Neuhaus knygos išverstos daugiau nei į penkiolika kalbų. Garsiausias rašytojos kūrinys „Snieguolė turi mirti“ sulaukė didžiulės sėkmės. Taip pat Lietuvos skaitytojams nesvetima jos knyga „Piktas vilkas“. Kai šių laikų detektyvo žanro konkurencija yra be galo didelė Nele sugeba būti viena žinomiausių savo srovės atstovių. Jos kriminaliniai romanai, kurių pagrindiniai veikėjai – detektyvų pora Oliveris fon Bodenšteinas ir Pija Kirchhof – skaitomiausi ne tik Vokietijoje. 

Apie knygą. Prieš vienuolika metų Altenhaino kaimelyje be pėdsakų dingo dvi septyniolikmetės. Teismas, remdamasis vien netiesioginiais įkalčiais, dešimčiai metų kalėjimo nuteisė Tobiją Sartorijų. Atlikęs bausmę vyras grįžta į gimtinę ir randa sugniuždytą tėvą, apleistus namus. Neištvėrusi įtampos nuteisus sūnų Altenhaino kaimą paliko Tobijo motina, žlugo šeimos kavinė, buvusi ne tik pajamų šaltiniu, bet ir visu Sartorijų šeimos gyvenimu.

Tuo metu nuo pėsčiųjų tilto nustumiama moteris. Kriminalistai Pija Kirchhof ir Oliveris fon Bodenšteinas nustato, kad tai Rita Kramer, kalėjusio Tobijo motina. Ar šis išpuolis sietinas su merginų žudiko grįžimu? Apklausiami kaimo žmonės atsitveria tylos siena. O kai Altenhaine dingsta dar viena mergina ir vietinis vaikinas, prasideda lenktynės su laiku...

Mano nuomonė. Knyga prasideda nuo abejonės, ar iš kalėjimo grįžęs Tobijus Sartorijus iš tiesų kaltas? Jaučiamas nerimas kaimiečių - Tobijaus kaimynų, klasiokų - poelgiuose, jų nore kuo greičiau išvaryti Tobijų iš kaimo, nusikratyti juo. Kodėl? Juk žmogus atliko bausmę už nusikaltimą. Tobijaus kaltumu ima abejoti jauna mergina Amelija, į kaimą atvykusi gerokai vėliau po įvykių, už kuriuos buvo nubaustas Tobijus, o ir policijos pareigūnei Pijai, vartant senas teismo bylas, iškyla daugybė neatsakytų klausimų... Lėtokai prasidėjęs siužetas įsibėgėja ir su kiekvienu puslapiu atveria naujas detales, užduoda naujus klausimus. Įdomiausia tai, jog atrodo, jau supratai, kaip viskas buvo, kas kaltas, tačiau autorė pasuka siužetą taip, kad vėl kyla begalės klausimų...  

   Ši knyga tarsi  labirintas, kuriuo klaidžioji tol, kol labirinto sargas (šiuo atveju autorė) paima tave už rankos ir išveda. Smagaus pasiklaidžiojimo, gal jums greičiau pavyks ištrūkti iš Nele Neuhaus sukurto labirinto, nei man.

Įvertinimas. 4/5

Ekranizacija. 2013 m. vokiečių kompanija ZDF  romano „Snieguolė turi mirti“ motyvais sukūrė televizijos filmą. Režisierius Manfried Stelzer, vaidina: Oliver von Bodenstein, Felicitas Woll, Vladimir Burlakov ir kt.

Velykinė varškės pascha

  Mūsų šeimos Velykų stalas nėra kažkuo ypatingas - margučiai ir kelių rūšių mišrainės, na ko daugiau reikia pusryčiams? Tačiau šiemet sumaniau palepinti šeimyną tradiciniu rusų (mano supratimu, atėjusiu iš žydų tautos) patiekalu - varškės pascha (Пасха)  kuriuo nuo seno puošiamas rusų velykinis stalas.  Pascha, tai kūgio formos varškės desertas, kurio šonuose išspaustos raidės XB (Христо́с воскре́с), simbolizuojančios Kristaus prisikėlimo džiaugsmą, svajonių apie pieno upes išsipildymą. Deserto forma simbolizuoja Siono kalvą ant kurios stovi šventasis Jeruzalės miestas.
   Išsiaiškinusi visas paschos simbolines reikšmes  nutariau, kad mano pascha bus ne kūgio formos, o pusapvalė, kaip Gedimino kalnas ir simbolizuos mano Velykų laukimo džiaugsmą Vilniaus mieste :)

  Varškės paschai reikės:
1 kg varškės (9 proc.);
1 kiaušinio trynio;
150 g sviesto;
200 ml grietinėlės (35 proc.);
150 g cukraus pudros;
vienos citrinos;
džiovintų vaisių ir riešutų (apie 300 g).

   Gaminame:
   Varškę gerai ištriname per sietelį (tai sunkus darbas, todėl patogiau bus ją tiesiog permalti mėsmale :), kambario temperatūros sviestą ištriname  su kiaušinio tryniu ir cukraus pudra, nutarkuojame citrinos žievelę, vaisius ir riešutus susmulkiname.
   Į varškės masę sukdami sudedame ištrintą sviestą, palengva suberiame citrinos žievelę ir vaisius. Iki standumo išplakame grietinėlę ir atsargiai įmaišome į varškę. Gautą masę sukrečiame į kūgio (jei turite) ar kitos formos skylėtą indą (pvz. nedidelį koštuvą), išklotą švaria drobele ar marle.  Užlenkiame medžiagos kraštus ir paslegiame. Nepamirškite po indu padėti lėkštę ar dubenį skysčiui išbėgti, kitaip bus bėdos :) Tuomet dedame į šaldytuvą nakčiai, o ryte išimame iš formos, nuimame drobelę, papuošiame ir nešame ragauti namiškiams ir svečiams.
   Skanių pusryčių!

 

Patrick Suskind Balandis

Vienas sakinys. ,, <...> jei iš žmogaus atimama šita, svarbiausia laisvė, tai yra laisvė prispyrus reikalui atsiriboti nuo žmonių, visos kitos laisvės yra nieko vertos." 61 p.

   Žanras. Psichologinis romanas.

Viršelis. Patrick Suskind  Balandis ( Patrick Süskind  Die Taube), Vaga, 2000 m., iš vokiečių kalbos vertė Regina Ivanauskienė, 111 p.

Apie autorių. Patrikas Suskindas (Patrick Süskind) gimė 1949 m. kovo 26 d. Ambacho mieste netoli Starnberger ežero Bavarijos žemėse, Vokietijoje. Jo tėvas buvo rašytojas, žurnalistas ir vertėjas, motina - trenerė.  P.Suskindas nuo vaikystės mylėjo muziką, groja pianinu. 1968-1974 m. studijavo viduramžių ir moderniąją istoriją Miuncheno universitete. Vėliau studijavo literatūrą. Aštuntajame dešimtmetyje rašė televizijos scenarijus Kir Royal, Monaco Franze ir daugeliui kitų. Pirmojo literatūrinio pripažinimo sulaukė su pjese „Dvigubas garsas“ (1980), pastatyta 1981 metais Miunchene, kurią sekė nemažiau sėkminga pjesė „Kontrabosas“ (1983). 1979 metais pasirodė pirmoji rašytojo knyga, garsiausias jo kūrinys – „Das Parfum. Die Geschichte eines Morders“ (Kvepalai. Vieno žudiko istorija) Ši novelė tapo bestseleriu daugelyje vakarų Europos valstybių. Tai istorija apie žudiką, kuris vogė savo aukų „kvapą“, norėdamas sukurti meilės kvepalus. Pagal šią knygą 2006 m. sukurtas filmas.
   Romanas ,,Balandis" dienos šviesą išvydo 1987 m.
  Rašytojas negarsina savo biografijos, nesireklamuoja, vengia viešumos ir literatūrinio šurmulio, atsisakė įvairių premijų, yra davęs vos keletą interviu. Šiuo metu Patrick Suskind gyvena Miunchene.

Apie knygą. Šis romanas - meistriška gyvenimo baimės parabolė. Romane vaizduojamas banko apsaugos darbuotojas, kurio ramaus gyvenimo iliuziją sugriauna balandis.

Mano nuomonė. Nedidelės apimties knygelėje papasakotas vienas, rodos, nereikšmingas incidentas, sudrebinęs  eilinio žmogelio susikurtą saugų pasaulėlį. Skaičiau ir piktinausi, kokie niekai, taip negali būti. Nuolat jutau nuostabą, gal net pyktį dėl herojaus veiksmų ir minčių. Neįtikėtina, kad menkas įvykis, daiktas ar padaras gali taip ,,išmušti žmogų iš vėžių"!  Baigiau skaityti ir pasidžiaugiau, kad jau buvau pažįstama su Patrick Suskind kūryba, kitaip vargu ar bepaimčiau į rankas jo knygą ,,Kvepalai. Vieno žudiko istorija". Aišku, pastaroji taip pat keistoka, hiperbolizuojanti žmogaus jutimines galias bei iš to išplaukiančius herojaus veiksmus, tačiau skaityti ,,Kvepalus" buvo gerokai įdomiau.  

Įvertinimas. 3/5