Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2016 m. sausio 10 d., sekmadienis

Umberto Eco Rožės vardas




Vienas sakinys. ,,Velnias nėra materijos esmė. Velnias yra sielos arogancija, tikėjimas be šypsenos, tiesa, kuria niekuomet nesuabejojama." (497 p.)
   Žanras. Istorinis-semiotinis romanas detektyvo apvalkale.
Viršelis. Umberto Eco Rožės vardas (Il Nome Della Rosa), leidykla ,,Tyto alba", Vilnius, 2001, iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, 547 p.
   Apie autorių. Umberto Eco gimė 1932 m. sausio 5 d. Alessandria miestelyje netoli Milano. Tėvas buvo apskaitininkas, o senelis – spaustuvininkas. Nors senelis mirė, kai būsimam rašytojui buvo vos šešeri, šis žmogus padarė labai didelę įtaką jo gyvenimui. Senolis buvo nepaprastai smalsus ir skaitė daug knygų. Nuostabiausia buvo tai, kad, išėjęs į pensiją, senelis ėmėsi knygrišystės amato. Taigi, jo namuose nuolat gulėdavo daugybė neįrištų knygų – senų, puikiai iliustruotų populiarių XIX a. Gautiero ir Dumas apsakymų leidimų.  Seneliui mirus, daugelis knygų savininkų nebeprašė jų grąžinti, taigi šeima sukrovė jas į didelę dėžę, kuri atsidūrė rūsyje. Kartkartėmis Umberto būdavo siunčiamas į jį atnešti anglių arba butelio vyno, tad vieną dieną atidarė tą dėžę ir rado tikrą knygų lobį. Nuo to laiko ėmė vis dažniau lankytis rūsyje. Tačiau ne tik senelis buvo knygų mylėtojas, jaunystėje Umberto tėvas taip pat buvo nepasotinamas skaitytojas. Žinoma, kai šeimoje atsirado trylika vaikų, jis nebegalėjo sau leisti pirkti knygų. Taigi tėvas eidavo prie kiosko ir skaitydavo stovėdamas gatvėje. Kai vieno kiosko savininkui atsibosdavo matyti jį stoviniuojantį šalimais, tėvas patraukdavo prie kito kiosko ir perskaitydavo antrą knygos dalį. ,,Tai vaizdinys, kurį nepaprastai branginu - taip Umberto Eco sakė viename interviu žurnalistei Lila Azam Zanganeh - atkaklus siekis skaityti." Umberto vaikystė pralėkė Italiją valdant Mussoliniui. Kaip kiekvienas to meto Italijos moksleivis jis buvau įtrauktas į fašistinį jaunimo judėjimą. Kaip ir visi, jis privalėjo vilkėti militaristinio stiliaus uniformą ir dalyvauti šeštadieniniuose mitinguose. Umberto Eco prisimena: ,,Jautėmės laimingi darydami šiuos dalykus. Šiandien tai būtų panašu į amerikiečių berniuko perrengimą jūrų pėstininku – jam tai atrodytų be galo įdomu. Visas judėjimas mums, vaikams, atrodė toks natūralus reiškinys, kaip sniegas žiemą ir karštis vasarą. Negalėjome įsivaizduoti, kad egzistuoja kitoks gyvenimo būdas. Tą laikotarpį prisimenu su tokiu pat švelnumu, su kokiu kiekvienas žmogus prisimena savo vaikystę. Su švelnumu prisimenu netgi bombardavimus ir naktis, kurias praleisdavome slėptuvėje. Kai 1943 metais visa tai baigėsi, iš demokratinių laikraščių sužinojau, jog egzistuoja skirtingos politinės partijos ir požiūriai." Baigęs mokyklą ir spaudžiamas tėvo, kad taptų juristu, įstojo į Turino universitetą. Tačiau, - kas yra tarsi daugelio rašytojų lemtis, - jis nutraukė teisės studijas ir prieš tėvo valią susidomėjo viduramžių filosofija bei literatūra, rašė straipsnius apie Tomą Akvinietį ir 1954-ais apgynė filosofijos disertaciją. Dirbo Italijos televizijos RAI kultūros skyriuje.  1956-ais jis išleido pirmą knygą: "Il problema estetico in San Tommaso" ir pradėjo dėstyti Universitete. 1959-ais parašė antrą knygą "Sviluppo dell'estetico medievale". Ši knyga ne tik patvirtino jį esant rimtu viduramžių filosofijos specialistų, bet ir patvirtino, kad jo apsisprendimas buvo teisingas. Tais pat metais jis paliko TV ir tapo "Casa Editrice Bompiani" redaktoriumi, kuriuo dirbo iki 1975-ų, bei "Il Verri" žurnalo skilties, pavadintos "Diario minimo" vedėju. Joje buvo puoselėjamos avangardistinės idėjos ir lingvistiniai eksperimentai. Tuo pat metu Eco pradėjo vystyti savo "atviro" teksto ir semiotikos idėjas, kurias atspindi 1962-ais išleista knyga "Opera aperta". 1962 metų rugsėjį jis vedė Renate Ramge. Jie susilaukė sūnaus ir dukters. Keletą metų Eco keitė vietą ir darbą, kol 1966-ais vėl atsidūrė Milane kaip Politechnikumo Semiotikos profesorius. 1968-ais Eco išleido pirmą semiotikos knygą: "La struttura assente", o 1971-ais jis užėmė Bolonijoje universiteto Semiotikos profesoriaus vietą. 1974-ais organizavo pirmąjį Tarptautinės Semiotikos Tyrimų Asociacijos kongresą.  1978 m. Umberto Eco karjera pasisuko kita kryptimi, kai jis sugalvojo sukurti detektyvinį romaną. ,,Aš pradėjau rašyti 1978-ų kovą, stumiamas beprotiškos idėjos - jaučiausi kaip apsinuodijęs vienuolis". Pradėjęs detektyvą šiuolaikinėje aplinkoje greaitai pajuto, kad reikia jo veiksmą perkelti į Viduramžius. Perversdamas visus senus užrašus, iškarpas, straipsnius jis rašė "Žmogžudystę Vienuolyne". Tačiau vėliau nusprendė, kad pavadinimas perdaug pabrėžia mistinę dalį, o ne atvirą, paslaptingą ir laisvai interpretuojamą ir knygą pervadino ,,Rožės vardas". "Rožės simbolyje taip gausu reikšmių, kad sunku pasirinkti kurią nors vieną" - sako autorius. Knyga pasirodė 1980-ais ir Umberto Eco tapo žinomas ne vien tik akademiniuose sluoksniuose. Įkvėptas pasisekimo, literatūrinę veiklą pratęsė ir parašė dar kelis greitai išpopuliarėjusius romanus: Fuko švytuoklė (1988 m.), Vakarykštės dienos sala (1994 m.), Baudolinas (2000 m.), Paslaptingoji karalienės Loranos liepsna (2005 m.), Prahos kapinės (2010 m.), Nr. 0 (2015 m.).
   Umberto Eco apdovanotas nemaža premijų ir išrinktas daugelio pasaulio universitetų garbės daktaru.
   Apie knygą. „Rožės vardas“ (1980) – pirmasis italų mokslininko semiotiko, meno teoretiko Umberto Eco romanas, kurio šlovės ir populiarumo nepranoko nė vienas kitas jo kūrinys. „Pritrenkianti, komiška, originali knyga“; „Rožės vardas“ įrodė, kad kartais ir tikras literatūros kūrinys gali tapti bestseleriu, kad kokybė ir komercinė sėkmė nebūtinai turi eiti skyrium“, - rašė kritikai pasirodžius vienam iš daugelio pakartotinių „Rožės vardo“ leidimų Italijoje. Romano veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, Umberto Eco įtraukia skaitytoją į filosofines diskusijas, teologinius debatus, į sudėtingą XIV amžiaus gyvenimą su realiais ir išgalvotais veikėjais. Šios knygos skaitymo būdų yra tiek pat kiek skaitytojų; ją galėtume vadinti moderniu „atsakymynu“ į viduramžių klausimus. Umberto Eco čia panašus į raganių, ilgu aristoteliškosios tradicijos samčiu maišantį viduramžius savo postmodernistiniame katile, o skaitytojai kviečiami žavėtis, stebėtis, linksmintis ir šiurpti vienu metu.
   Mano nuomonė. Knygą perskaičiau iš antro karto. Negaliu sakyti, kad nesudomino, nors skaitėsi labai lėtai, apmąstant beveik kiekvieną parašytą tezę (iki šiol neteko skaityti knygų su tokiais filosofiniais išvedžiojimais, kaip, pvz. kodėl Kristus nesijuokia ar diskusijos apie neturtą). Be to, knygoje apstu istorinės medžiagos apie XIV a, vykusius nesutarimus tarp popiežiaus ir karaliaus dėl įtakos sferų, todėl, anksčiau nesidomėjus šia sritimi, skaityti buvo sudėtinga. Teko net internete pasiieškoti kai kurių faktų ar pasidomėti kai kuriomis realiai egzistavusiomis asmenybėmis. Detektyvinė fabula, iškylanti tarp istorinių faktų ar religinių diskusijų, buvo tai, kas ragino skaityti toliau ir neužversti knygos, kai jau galvojau, gana, nebegaliu... Tačiau vėl imdavau knygą į rankas ir tęsdavau pradėtą kelionę su Viljamu iš Baskervilio ir Adsu iš Melko po paslaptimis alsuojančią vienuolyno biblioteką. Keista, dabar, kai prieš kelias dienas užverčiau paskutinį knygos puslapį, toks jausmas, lyg su kažkuo išsiskyriau, lyg trūksta tų kelių sakinių, kurie kas vakarą bent trumpai akimirkai panardindavo mane į viduramžių būtį.
   Įvertinimas. 4/5
   Ekranizacija. Der Name der Rose (The Name of the Rose) pastatytas 1986 metais. Kūrybos procese dalyvavo Italija, Prancūzija ir Vakarų Vokietija. Režisierius Jean-Jacques Annaud, vaidina Sean Connery (Viljamas iš Baskervilio), Christian Slater (Adsas iš Melko), Valentina Vargas, Ron Perlman, Michael Lonsdale ir kt. Nominacijos: Edgaro premija už geriausią kino scenarijų, ,,David di Donatello" apdovanojimas už geriausią montažą. Mano kuklia nuomone, puikus filmas, nesugadinęs nuotaikos ir nepalikęs nusivylimo: štai dar viena netikusi ekranizacija. Gera aktorių komanda tik paryškino mano vaizduotėje susikurtus knygos personažus. Filme kiek mažiau teologinių ar filosofinių nukrypimų, daugiau orientuojamasi į detektyvinę liniją, tačiau pagrindinės knygoje išdėstytos mintys ir idėjos išlieka.  Vis dėlto patarčiau - nežiūrėkite filmo neperskaitę knygos, nes, kaip ir visų detektyvų, šio kūrinio varomoji jėga yra nežinomybė. Tačiau, jei smalsumo vedami, pakelsite nežinomybės skraistę, knygos puslapiuose liks gryna teologija ;)https://images-blogger-opensocial.googleusercontent.com/gadgets/proxy?url=http%3A%2F%2Fwww.knyguklubas.lt%2Fout%2F1%2Fhtml%2Fmedia%2Fpic.png&container=blogger&gadget=a&rewriteMime=image%2F*