Viršelis. Jana Vagner Viešbutis. Vienos draugystės istorija (Кто не спрятался. История одной компании), leidykla Alma littera, 2018 m., iš rusų kalbos vertė Zita Marienė, 475 psl.
Apie autorę. Jana Vagner gimė 1973 m. spalio 8 d. Maskvoje. Būsimoji rašytoja mokėsi Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete, kurį baigusi tapo vadybos magistre. Jana dirbo vertėja, žinių pranešėja radijuje, logistikos vadybininke. Darbo reikalais lankėsi daugelyje Afrikos, Europos ir Lotynų Amerikos šalių. Dabartiniu metu rašytoja su šeima gyvena Maskvos priemiestyje, kaimiško stiliaus name. „Patys geriausi dalykai mano gyvenime nutikdavo atsitiktinai ir be jokio pasiruošimo. Aš niekada nebuvau pogrindine grafomane, jaunystėje nerašiau eilių, nėra jokios kankinančios priešistorės mano biografijoje. Aplamai nelabai tikiu daugiamečiu sunkumų įveikimu. Jeigu tu visą laiką jauti pasipriešinimą, greičiausiai judi neteisinga kryptimi. Paprasčiausiai vieną dieną staiga panorau rašyti. Sukūriau internetinį tinklaraštį ir parašiusi įkėliau ten keletą savo tekstų. Visa kas nutiko po to – ne daugiau nei laimingų atsitiktinumų grandinė, iš kurių ir susidėjo mana maža, bet simpatiška „rašytojos karjera“ – savo interviu spaudai sako Jana Vagner.
Apie knygą. Devynių draugų, būrelio keturiasdešimtmečių, draugystės istorija. Jie atvažiavo į kalnus smagiai praleisti laiko, bet rytą paaiškėja, kad lijundra paliko juos be ryšio su pasauliu. Atrodytų, koks nuotykis! Tačiau netoli viešbučio viena iš jų kompanijos randama negyva. Jiems telieka užsidegti žvakes, prisipilti viskio ir pažvelgti vienas kitam į akis. Pasirodo, jog tai sunkiausia, kai supranta, kad žudikas yra vienas iš jų...
Tai trileris, kuriame kiekvienas labiausiai bijo savęs. Detektyvas, kuriame ne taip svarbu, kas nusikaltėlis. Psichologinė drama, iškelianti į paviršių visas senas nuoskaudas.
Mano nuomonė. Jei nebūčiau skaičiusi kitų Janos Vagner knygų, sakyčiau, kad autorė yra nuoboda, besistengianti gražiai aprašyti pauzes tarp neveikimo (pvz., mėsos marinavimo pauzė, buvimo tamsoje pauzė). Skaitydama šią knygą pasijutau, tarsi paprastas žmogelis, kuris niekada nėra matęs paveikslų, numina į parodą, stovi priešais Malevičiaus kvadratą ir bando nutaisyti miną, kad supranta, kokia gili mintis paslėpta šiame kūrinyje. Skaitydama šią knygą pasijutau kaip tas žmogelis. Aišku, galiu apsimesti, kad labai patiko, kad gilu, tačiau, atvirai, buvo tiesiog nuobodu skaityti. Nei detektyvas, nei drama. Kažkoks žanrų plakinys, paskanintas aliuzijomis į Agatos Kristi, Stiveno Kingo, brolių Strugackių kūrinius. Tačiau net tai nesužadino įdomumo. Knygos net nebaigiau skaityti. Gaila, tikėjausi gerokai daugiau, nes ,,Vongo ežeras" ir ,,Likę gyvi" paliko tikrai labai neblogą įspūdį. Bet tai tik mano nuomonė, nes daugeliui skaičiusių knyga paliko gerą įspūdį. Skaitykite ir vertinkite patys.
Įvertinimas: 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą