Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2016 m. spalio 11 d., antradienis

Marlena de Blasi Tūkstantis dienų Venecijoje: netikėtas meilės romanas


  Vienas sakinys. Mes ir esam savo pačių laimė, mes - šventė, todėl kad ir kur nuvažiuotume, mudviejų gyvenimas bus beveik toks pat (209 p.).
  Žanras. Kitoks meilės romanas
  Viršelis. Marlena de Blasi  Tūkstantis dienų Venecijoje: netikėtas meilės romanas (A thousand days in Venice.  An unexpected Romance), leidykla Alma Littera, 2008 m., iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė, 296 p.
  Apie autorę. Marlena gimė 1952 m., Schenectady, ją augino viena mama. Baigė valstybinį Niujorko universitetą, kur įgijo menotyrininko išsilavinimą. Buvo ištekėjusi, pati viena užaugino du vaikus. Dirbo kelionių ar kulinarijos žurnaliste, ar šefe-virėja aukštos klasės restorane, keliavo po pasaulį kaip maito ir vyno ekspertė-kritikė… kol susitiko savo venecijietį Fernando - ,,nepažįstamąjį mėlynių spalvos akimis".
   Ištekėjo už jo ir tapo signora de Blasi. Šiuo metu gyvena Umbrijos regione Orvieto, kur drauge su vyru turi nedidelę turistinę įmonę, rengiančią kulinarinius turus po Toskanos ir Umbrijos regionus.
   Savo atsikraustymo į Italiją istoriją autorė aprašė knygoje 2002 m. pasirodžiusioje knygoje ,,Tūkstantis dienų  Venecijoje", vėliau buvo išleistos knygos: A Thousand Days in TuscanyThe Lady in The Palazzo, That Summer in Sicily, A Taste of Southern Italy, Antonia and Her Daughters, The Umbrian Thursday Night Supper Club ir dar daugiau italų virtuvės receptų knygų.  

unnamed
Marlena ir Fernando de Blasi
 Apie knygą. Vos išvydęs ją Šv. Morkaus aikštėje jis įsimylėjo. Kai pamatė antrąkart po metų – sumojo, jog tai likimas. Jis beveik nekalba angliškai; ji – išsiskyrusi amerikietė, virtuvės šefė, mokanti tik kulinarinę italų kalbą. Marlenai atrodo, kad ji nebesugeba artimai bendrauti, kad jos širdžiai svetima romantinė meilė. Bet praėjus keliems mėnesiams po jų pažinties, ji ryžtasi parduoti namą Sent Luise ir iškeliauja į Veneciją ištekėti už Fernando – „nepažįstamojo“, kaip jį vadina – ir gyventi tame skausmingai mylimame mieste, kur jie susipažino.
Būsimajai nuotakai tenka priprasti prie naujų namų, jų ritualų ir papročių... O pasiekti tobulybę nelengva. Fernandas – užsidaręs pesimistas, Marlena – nepataisoma optimistė. Jam atrodo, kad jos lūpdažiai per ryškūs, o gaminami valgiai – per įmantrūs.
Tačiau neįkainojamomis virsta tos valandėlės, kai Venecija atveria jai savo glėbį: cukrumi kvepiančias pasticceriè, šešiolikto amžiaus palazzi, dangaus mėlio Adrijos jūrą, o kur dar būsimosios vestuvės senoje akmeninėje bažnytėlėje...
  Mano nuomonė.  Tikrai yra ne viena knyga apie moterį, metusią patogų gyvenimą ir išlėkusią laimės ieškoti svečioje šalyje. Ši nėra išskirtinė, tik ta svajonių šalis vis keičiasi. Šiuo atveju - Italija. Smagu skaityti gražiais sakiniais sudėliotą pasakojimą apie meilę Venecijai - tai išpaikintai Adrijos jūros princesei, apie jos gyventojus, apie maisto gaminimą ir naujus potyrius bei sodrią  vidutinio amžiaus žmonių meilę. Tik tiek. Manau, jei nebūčiau lankiusis Venecijoje ir klaidžiojusi jos siauromis gatvelėmis bei plaukiojusi raizgytais kanalais, knyga būtų palikusi blankesnį įspūdį. Tiesa, skaitant kilo noras pasigaminti ką nors pikantiška, pasinaudojant knygoje pateiktais receptais, ir paragauti, kuo gi buvo lepinamas nepažįstamasis mėlynių spalvos akimis.
Įvertinimas. 4/5