Delia Owens Ten, kur gieda vėžiai

Viršelis. Delia Owens Ten, kur gieda vėžiai (Where the Crawdads Sing), 2020 m., leidykla Balto, iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, 416 psl.

Apie autorę. Laukinių Afrikos gyvūnų tyrinėtojos septyniasdešimtmetės Delios Owens literatūrinis debiutas „Ten, kur gieda vėžiai“ tapo 2019 m. knygų leidybos sensacija.Daugybę metų gamtos tyrimams paskyrusi zoologė, populiarių knygų apie Afrikos gyvūnus autorė, tikra savo profesijos įžymybė šiuo metu rašo dar vieną romaną, tad jos grožinių knygų gerbėjų ratas, tikėtina, ateityje tik plėsis. 

  Delia, kaip po Afrikoje praleistų ilgų metų, išleidus populiarias knygas apie laukinius gyvūnus šovė mintis išmėginti jėgas grožinės literatūros srityje?

  Dvidešimt treji metai diena iš dienos tyrinėjant ir stebint liūtus, rudąsias hienas, dramblius paskatino susimąstyti, kiek mūsų elgesys panašus į jų, taip pat – kiek jį nulemia genetika. Pavyzdžiui, kaip ir visi primatai, žmonės linkę gyventi bendruomenėmis, jų nariai glaudžiai susiję. Laukinės gamtos stebėjimas ir paskatino ją parašyti šį romaną.

 Apie knygą. Pelkių Dukra vadinama Kaja Klark atokaus Šiaurės Karolinos miestelio Barkli Kouvo gyventojams yra neįmenama paslaptis, ji niekinama ir laikoma atmata. Palikta motinos, vėliau – ir keturių brolių bei seserų, Kaja auga pelkių apsuptyje tik su tėvu, kuriam nėmaž nerūpi ir kuris netrukus dingsta. Apleista ir izoliuota Kaja išmoksta pragyventi iš to, ką siūlo gamta, toje derlingoje ją supančioje aplinkoje randa ir paguodą.

Tapusi paaugle Kaja susibičiuliauja su vietiniu vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo". Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja.

 Mano nuomonė. Pirmiausia akį patraukė knygos pavadinimas. Mano pragmatiškas protas sukilo  – ar vėžiai gieda? Kaip gieda? Antra, viršelis, nukeliantis kažkur į tolimą Afriką: raudonas dangus, vanduo, laivelis...Ir tik pradėjusi knygą sužinojau, kad pavadinimas, atitinka mūsų pasakymą: ,,Ten, kur vėžiai žiemoja", o viršelio vaizdas nukelia ne į Afriką, o į tolimąją Šiaurės Karolinos valstiją. Knygos veiksmas vysta 1969 m., o aprašomi įvykiai tokie neįtikėtini, lyg iš XIX a. glūdumos. Sunku patikėti, kad tokiu metu, tokioje valstybėje kaip JAV, moterys nebuvo įleidžiamos į kavinės vidų, joms buvo iškirstas specialus langas maistui pasiimti, kad juodaodžiai gyveno getuose, turėjo atskirtas vietas teismuose ir pan. Savo stilistika ir jausmu man ši knyga asocijuojasi su ,,Nežudyk strazdo giesmininko". Aišku, šioje knygoje pasakojama istorija yra visiškai kita. Mergaitė, dar vaikas, palikta motinos, vėliau brolių, seserų, atstumta visuomenės. Palikta vidury pelkių, tačiau išgyvenusi, išsilaižiusi žaizdas, atradusi jėgų atleisti bei nesusitaikyti su likimu, o siekti mokslo ir susikurti savęs vertą gyvenimą. Nuostabi istorija, kurioje ne paskutinį vaidmenį suvaidina atšiauri Šiaurės Karolinos gamta, suteikianti herojei užuovėją nuo žmonių beširdiškumo, kurioje galima išlieti jausmus, rasti paguodą ir draugą. Negaliu nepasakyti pagiriamojo žodžio vertėjai, kurios dėka puikiai perteikti to krašto žmonių kalbiniai niuansai paryškino tiek teigiamus, tiek neigiamus knygos herojų charakterius. Drąsiai galiu teigti, kad tai viena geriausių 2020 m. skaitytų knygų.

 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).