Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2014 m. gegužės 24 d., šeštadienis

ISPANIJA: HOLA ANDALUCIA (CORDOBA)

  Keliu tarp Sevilijos ir Kordobos miestų reikia įveikti maždaug 150 kilometrų. Aišku, jei nutiestume tiesę, atstumas sumažėtų iki 120 km, tačiau nelabai kuriam pavyko taip sutrumpinti kelią. O ir kam? Nusiperki bilietėlį  už 12,14 Eur, įlipi į autobusą Sevilijoje, atsisėdi prie lango ir stebi besikeičiantį peizažą: vynuogių eiles keičia alyvmedžių giraitės ar nunokusių javų laukai, už kalnelių boluoja nedidelės gyvenvietės, o kažkuriame pro akis pralekiančiame plote užmatai laukuose dar žalią pavasarinę žolę skabančių avių pulkelį. Laikas akimirksniu prabėga, net nepastebi, kaip autobusas sustoja  Kordobos autobusų stotyje. Tad kam trumpinti kelią:)
   Stotis įsikūrusi miesto centre ir ribojasi su traukinių stotimi: mums buvo kilusi mintis vieną atstumą tarp miestų įveikti traukiniu. Ta proga užsukome pasidomėti, kiek kainuotų bilietas iš Kordobos į Granadą. Buvome šokiruotos - tris kartus brangiau, nei autobusu!, tad mūsų planai, atrodo, žlugo. Na, tiek to, einame ieškoti užsakyto viešbučio. Tradiciškai viešbutį norime pasiekti pėstute (aišku, jei ne per toliausiai :) Susistabdome žavingą kordobietį ir pasiteiraujame, kaip pasiekti Hostal Triunfo, esantį Corregidor Luis de la Cerda, 79. Žmogus pataria visą kelią iki istorinio miesto centro eiti žalia alėja palei gatvę,  o ten jau pasiklausti, kokios gatvės mums reikia. Taip ir padarėme. Po gero pusvalandžio pėstute įžengėme į Kordobos senamiestį, kaip vėliau sužinojome, pro Puerta Sevilla.

Puerta Sevilla
    Miesto dalis, apjuosta istorine siena, buvo visai kitokia, nei ta dalis, kurią matėme eidamos iš stoties. Čia nepaliaujamai grožėjomės siaurom gatvelėm, didingais senais pastatais ir tarp jų įsikūrusiom jaukiom kavinukėm. Knietėjo kuo greičiau susirasti viešbutį, numesti kuprines ir lėkti į miestą.
   Viešbutis, mūsų džiaugsmui, buvo pačioje senamiesčio širdyje, prie pat Katedros. Mus pasitiko administratorius, kažko nelabai patenkintas: gal pavargęs ar meilėj nesiseka, nusprendėm (kitomis dienomis buvo viskas OK, net šypsodavosi:). Įformino dokumentus ir palydėjo į kambarį. Kambariukas nedidelis, keturios  lovos su spintutėmis, nedidelė sieninė spinta drabužiams, kelios kėdės ir langelis, pro kurį matosi tik stogai. Nedidelė dušo kabina ir tualetas. Viskas labai jau minimaliai, tačiau nakvynę mes rinkomės atsižvelgdamos į vietą ir kainą - gyventi ten nesiruošėme. Šiuos parametrus Hostal Triunfo atitiko pilnai: vieta puiki, kaina prieinama (22  Eur už naktį žmogui).

Skulptūra gyvenamojo rajonų kieme
   Šiek tiek apsitvarkę išėjome į miestą - reikėjo susirasti parduotuvę ir nusipirkti maisto. Senamiestyje karaliavo tik mažos jaukios vyno ar saldumynų parduotuvėlės, o mums reikėjo supermarketo, tad teko palikti senamiestį patraukti į gyvenamųjų namų rajoną už Avenida Conde Vallelland (žalia gatvė, kuria atėjome iš stoties). Supermarketą rasti nebuvo sunku. Prisipirkę ko tik širdis geidė: sūrių, duonos, dešros, vaisių ir vyno, vėl nukulniavome namo. Užkandome ir dabar jau paleidome dūšias pasivaikštinėti, pasižioplinėti po gražųjį Kordobos senamiestį, pasigrožėti vakarėjančiu dangumi ir romantiškai apšviestomis gatvelėmis, kad nuilsusios grįžtume į nakvynės vietą pasisemti jėgų kitos dienos įspūdžiams.

Įrėmintas ir skersgatvyje įmūrytas liaudies dainos tekstas su natomis apie našlę, kuri norėjo ištekėti už grafo de Carba

 Kordoba (Cordoba) trečias pagal dydį Andalūzijos miestas po Sevilijos ir Malagos. Manoma, kad gyvenvietė šioje vietovėje egzistavo jau VIII a. pr. kr. Pirmieji šaltiniai, kuriuose minimas Córduba randami apie 230 m. pr. kr. Miestas geografiškai išsidėstęs  Guadalquivir upės slėnyje Sierra Morena kalnų papėdėje buvo itin patogioje strateginėje šalies padėtyje, todėl jis greitai tapo alyvuogių ir vyno prekybos centru, Romos imperijos laikais - Betikos (taip buvo vadinama Andalūzija) sostine. 711 m. arabų ir berberų kariai užėmė Iberijos pusiasalį  ir Kordoba tapo islamiškuoju šalies centru, Kordobos kalifato  sostine. Miestas buvo vienas didžiausių Vakarų Europoje, jame gyveno apie pusė milijono gyventojų. Tai buvo daugiakultūriškumo ir tolerancijos miestas. Musulmonai nepersekiojo kitų religijų išpažinėjų, jei tik šie laikėsi karalystės įstatymų. Ir nors aukščiausia valdžia priklausė musulmonams, žydai ir krikščionys taip pat galėjo užimti įvairius postus, tarp taip valstybės administracijoje. Kordoboje klestėjo švietimas ir mokslas, veikė universitetas, viešoji biblioteka ir net 27 nemokamos mokyklos. Jauni ponaičiai iš katalikiškos šiaurės atvykdavo į Kordobos rūmus mokytis manierų, o Prancūzijos karaliaus rūmų damos čia užsisakinėdavo šilko audinius. Paryžius ir Londonas atrodė atsilikę provincijos miesteliai palyginus su klestinčia Kordoba. 
   Kalifatui suirus, Kordoboje susiformavo nepriklausoma valstybė (taifa). Ji egzistavo iki 1091 m., kol buvo prijungta prie stiprėjančios Sevilijos. Tuo metu čia gimė  gyveno didysis Andalūzijos arabų filosofas, neprilygstamas Aristotelio žinovas ir interpretatorius, islamo teisininkas, matematikas ir medikas Averojas (Averroes) (1126-1198) bei žydų filosofas, rabinas ir medikas Mozė Maimonidas (Moshe ben Maimon) (1135-1204). 
  1236 m. Kordobą perėmė Kastilijos karalystė. Nuo tada mieste ir jo valdomose žemėse visais būdais siekta įtvirtinti krikščionybę: mečetės griaunamos arba perstatomos, persekiojami kitų tikybų žmonės. Kastilijos karalius, kuris rėmėsi pasklidusiomis kalbomis, atseit žydai išniekino Mergelės Marijos atvaizdą, pasirašė įsaką išvyti žydus iš Kordobos. (Po kelių šimtmečių 1814 m., kaip atsiprašymą, Kordobos municipalitetas pastatė Cruz del Rastroo išnaikintai žydų bendruomenei atminti.) Prasideda ekonominis miesto nuosmukis. Jį pagilina besikartojančios maro epidemijos, sausros, žemės drebėjimai bei inkvizicijos siautėjimai.
   XVI-XVIII a. miestas pradeda atsitiesti, statomos naujos gamyklos, pradeda klestėti amatai. Imta rūpintis miesto švara - tradiciniai odadirbiai dėl nepakeliamos smarvės iškeliami už miesto ribų. 1808 m. į miestą įžygiuoja Napoleono armija. Miestas vėl nusiaubiamas. Atsigauti pradeda po 1814 m. pasitraukus Napoleono armijos likučiams.  XIX a. Kordoboje sparčiai ėmė steigtis mokyklos, atidarytas universitetas, vystėsi pramonė, kūrėsi bankai, teatrai, pradėtas leisti laikraštis, nutiesta geležinkelio linija jungianti su Sevilija, vėliau ir su Madridu. Aišku, Pilietinio karo metu vėl buvo patirta nemažai nuostolių, tačiau, laimei, iki šių dienų išliko nesugriauti žymiausi kultūros paminklai, kurie sutelkti istoriniame senamiestyje ir įtraukti į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Šiuo metu Kordoba yra Kordobos provincijos sostinė, turinti virš 328 tūkstančių gyventojų. 

Viešbučio iškaba
Viešbutis įsikūręs priešais
Mezquita-Catedral sieną
   Kitą dieną pradėjome nuo pusryčių lovoje :) ir kavos gėrimo ceremonijos viešbučio lauko kavinukėje. Švietė skaisti saulytė ir mes, kaip katės ant stogo, lepinomės ankstyvos saulės spinduliais, gėrėme aromatingą kavą ir stebėjome senamiesčio gatvėje vykstantį gyvenimą. Pažvalėję patraukėme palei sieną ieškodamos įėjimo į Mezquita-Catedral.
  Senoji Kordobos Mezquita-Catedral neatsitiktinai pastatyta šioje vietoje. Jau pagonybės laikais čia stovėjo romėnų šventykla, vėliau vestgotų čia pastatyta šv. Vincento bažnyčia. Bažnyčia po islamo įsigalėjimo buvo padalinta į dvi dalis: musulmoniškąją ir krikščioniškąją, kol princas Abd-ar-Rahmanas, nugalėjęs Andalūzijos gubernatorių, 784 m. perpirko krikščioniškąją bažnyčios dalį ir pradėjo ją perstatinėti į mečetę.
 
Mezquita-Catedral kiemo fontanas
   

   Įėję pro vartus, pirmiausia atsidūrėme apelsinmedžių ir palmių kiemelyje su keliais fontanais, prie kurių turistai fotografavosi ir skyrė susitikimo vietas, jei pasimestų. Seniau šio X a. statyto kiemo su fontanais paskirtis buvo labai praktiška - apsiprausti prieš įeinant į šventovę. Palmės čia buvo pasodintos tik XIII a., o apelsinmedžiai dar vėliau - XV a. 
   Apsižvalgę kiemelyje ir susimokėję po 8 Eur,  įėjome į Mezquita-Catedral vidų.  Pribloškė visiškai netikėtas spalvotų kolonų miškas. Jos tiesėsi į viršų ir susijungė arkos pavidalo lankais. Žinojau, kad Kordobos Mezquita-Catedral nėra tipiškas tokios paskirties pastatas, tačiau patirtas įspūdis pranoko lūkesčius - nenusakoma! Ėjome galvas užvertę ir į dangų akis pakėlę.
   Kaip vėliau sužinojau, kolonų Mezquita-Catedral yra 856 ir jos išlietos ne anksčiau nei prieš 1000 metų (yra senesnės už pačią Mezquita, nes atgabentos iš pagoniškų šventyklų). Kolonos suformuotos iš jaspio, onikso ir marmuro, yra skirtingo dydžio, raštų ir atspalvių, jų aukštis siekia 11,5 metro. Kolonos išsidėstę per visą Mezquita-Catedral, kurios dydis net 24000 kv. metrų.
Mezquita-Catedral  kolonos
    Mezquita buvo statoma ir gražinama keliais etapais nuo VIII iki XI a. Princas Abd-ar-Rahmanas 785 m. pradėjo Mezquita statybą: įrengė mihrabą (nišą, kuri sukonstruota į Meką atgręžtame Mezquita gale, tarp rožinių ir žydrų kolonų su bizantinėmis mozaikomis ir arabiškais rašmenimis, kur buvo saugoma Korano kopija) bei Mezquita sujungė su rūmais. Vėliau princas Abd-ar-Rahmanas III pastatė naują minaretą, o Al-Hakamas II 961 m. ne tik išplėtė Mezquita, bet ir pagražino mihrabą. 

Mihrabas
987 m. Al-Mansuras Ibn Aamiras pakeltu tiltu-alėja sujungė Mezquita su rūmais, pastatė išorines navas bei įrengė vidinį kiemelį.  Mezquita, žinoma, statoma buvo mudejar stiliumi. Šventovės vidus dvelkė prabanga, puošnumu ir sudarė kontrastą išorei, kuri buvo visiškai neišvaizdi. Tai  būdinga islamo tradicijoms: prabanga turi būti intymi ir asmeninė, o ne viešai demonstruojama, kaip įprasta europiečiams.  Mezquita tapo vienu didingiausių musulmonų religinių pastatų.  Jos svarba buvo tokia didelė tuometiniame musulmonų pasaulyje, kad apsilankę čia tikintieji galėjo nebekeliauti į Meką, šventąjį musulmonų miestą. Manoma, kad Mezquita buvo saugoma šventoji musulmonų relikvija - pranašo Mahometo ranka. 

Išlikusios musulmoniškos Mezquita sienos
   
Rytų ir Vakarų kultūrų bei religijų susidūrimas

      1236 m. miesto valdymą perėmė Kastilijos karalystė ir karalius Ferdinandas III  įsakė Mezquita pašventinti ir perstatyti į krikščionišką katedrą. Neilgai trukus jos viduje buvo įrengtos puošnios Karališkoji (Capilla Real) ir Villaviciosa (La capilla de Villaviciosa) koplyčios, kuriose išlaikytas mudejar architektūros stilius ir tik kryžius, gana keistai atrodantis tarp mauriškų arkų, jau žymi krikščionybę.

La capilla de Villaviciosa


Ažūrinės Capilla Real arkos
   Ir tai ne vienintelės koplyčios, kurios buvo įrengtos po Mezquita pašventinimo. Dabar kiekvienoje Mezquita nišoje ar navoje rasime altorius įvairiems šventiesiems. Vieni jų gražesni, kiti - kuklesni. Statusas, matyt, priklauso nuo to, kiek šventasis nusipelnęs Kordobos gyventojams.  
Marijos Magdalietės koplyčia



Kardinolo Salazaro skulptūra šv. Teresės koplyčioje
 
   Didžiausi Mezquita pasikeitimai vyko nuo 1523 m., kai  vyskupas Alonso Manrique gavo iš Ispanijos karaliaus Carlos V leidimą Mezquita viduryje  pagal  Ispanijos architekto Hernán Ruiz I projektą imta statyti Katedrą. Taip atsirado Mezquita-Catedral. Išlikusi legenda, kad Carlos V atvyko pažiūrėti naujosios Katedros ir nusivylęs pasakė: ,,Jūs paėmėte kažką nepakartojamo ir sunaikinote tai, kad pastatytumėt kažką, ką galima rasti kiekviename mieste". Mezquita-Catedral dailinimas ir gražinimas užsitęsė beveik du šimtmečius, todėl čia ryškiai matoma kelių architektūrinių stilių samplaika. Katedros transeptas (bažnyčios skersinė nava) ir apsidė (išsikišusi pusapvalė arba daugiakampė pastato (ir jo vidaus) dalis, dengta puskupoliu arba pusskliaučiu), turi gotikos ir baroko skliautus. Renesanso kupolas buvo pristatytas vėliau.
Popiežiaus palaiminimas- transepto detalė


Gotikos, baroko ir renesanso šokis - kaklą paskausta bežiūrint į šias grožybes
 Katedros akcentas - puošnus centrinis altorius pagal Alonso Matias projektą -  buvo pastatytas XVII a. pradžioje. Jam naudotas raudonas marmuras, o nišas puošia dailininko  Antonio Palomino darbai.

Centrinis altorius

,,Mergelės Marijos paėmimas į dangų" tapytas Antonio Palomino
   XVIII a. buvo įrengtos dvi raudono marmuro ir raudonmedžio sakyklos (skulptoriaus Miguel Verdiguer) bei įspūdingas  106 vietų raudonmedžio choras su Pedro Duque Cornejo drožtomis scenomis iš Senojo ir Naujojo testamento bei Marijos ir Jėzaus gyvenimo. 
Porankis - vienas iš Pedro Duque Cornejo drožinių

Abiejuose choro šonuose įrengti vagonai 
Prieš altorių - auksinis erelis išskleidęs sparnus - pultas knygai pasidėti
     Tiek Mezquita, tiek Catedral išties labai gražios ir tai, ką matome šiandien, yra kelių šimtmečių puošybos ir dailinimo rezultatas. Sako, įterpta Catedral sudarkė Mezquita grožį, tačiau tame tolimame XIII a., Kordobai išsivadavus iš musulmonų valdymo ir priėmus krikštą, šios Mezquita virsmas katalikų maldos namais kaip tik ją išgelbėjo. Jei ne Catedral, vargu ar galėtumėme šiandien grožėtis dryžuotų Mezquita kolonų mišku. O štai dabar masės turistų iš viso pasaulio aikčioja galvas aukštyn užvertę (tame tarpe ir mes :). Nors musulmonai vis nerimasta, siekia gauti leidimą Mezquita-Catedral laikyti musulmoniškas pamaldas. Per daugiau nei 10 pastarųjų metų musulmoniškoji Kordobos bendruomenė ne kartą kreipėsi į Kordobos vyskupą, Ispanijos vyskupų konferenciją ir net į popiežių. Atsakymas visada buvo - ne. Didžiausias nesusipratimas įvyko 2010 m., kai būrelis musulmonų turistų, mėginę pasimelsti Mezquita-Catedral, susirėmė su apsauga, o vėliau ir su policininkais. Per incidentą, buvo suimti du turistai, o vienas policininkas ir apsaugininkas buvo sužeisti. Tai dar labiau sukiršino religines bendruomenes.
  Tai gi, palikdamos Mezquita-Catedral dar užsukame į sales, kuriose eksponuojami bažnytiniai lobiai: paveikslai, monstracijos, skulptūros, įvairūs bažnytiniai reikmenys. Įspūdingiausia Custodia del Corpus Christi - XVI a. pradžios daugiau nei 2 metrų aukščio monstracija iš sidabro ir aukso, kuri sveria 200 kg.  
 Įsivaizduokite, kiek sriprių vyrų reikia jai nešti per religines eisenas Kordobos gatvėmis!
  
Custodia del Corpus Christi
   Dar Mezquita-Catedral akį traukia paveikslai. Daug paveikslų. Tapytų drobėje, ant medžio, ant sienų. Mano žvilgsnį patraukė  įspūdingas 1475 m. ant medžio tapytas Pedro de Cordoba ,,Apreiškimas". Tiesiog sustojau ties šiuo paveikslu ilgėliau, nei ties kitais, nes  šmėkstelėjo mintis apie Hieronymus Bosch  darbus. Ne, šis darbas nėra toks fantasmagoriškas, kaip Boscho paveikslai, tačiau gotikinė tapybos maniera ryškiai išreikšta. Man patinka. 
Pedro de Cordoba ,,Apreiškimas"


   Iš Mezquita-Catedral vėl išėjome į apelsinmedžių kiemelį. Dar norėjome pakilti į 93 metrų aukščio varpinę. Deja, tądien ji kažkodėl buvo uždaryta. Gal ir pasisekė, nes laiptukais užkopti į tokį aukštį būtų nemenkas iššūkis :)  Pro Puerta del Perdón vartus, kuriais patekome į Mezquita-Catedral teritoriją,  vėl išėjome į šurmuliuojančias Kordobos senamiesčio gatveles ir šventas mūsų mintis pakeitė rūpestis apie ,,pilvo reikalus". Artėjo pietų metas :)
Puerta del Perdón suręsti 1377 m.

   Neturėjome jokių rekomendacijų, kokiame restorane skaniausiai maitina, todėl kliovėmės savo nuojauta ir palinkos grožiu.  Einant viena siaura senamiesčio gatvele mus maloniai užkalbino padavėjas, kviesdamas užsukti į jo restoraną ir skaniai papietauti. Staliukai stovėjo kiemelyje, kuris išėjo į gatvę - galėjome stebėti gatve šurmuliuojančius žmones. Patiekalų pasirinkimas buvo nemažas, o ir kainos prieinamos - susigundėme.
Restorano meniu, kuriame pietavome
   Buvome paskaitinėję apie Kordobos virtuvę ir žinojome, kad apsilankius šiame mieste būtina paragauti rabo de toro (jaučio uodega). Jautis - Ispanijos simbolis, primenantis apie save koridose ir restoranuose. Matadorams tenka kovoti su jaučiais, sveriančiais iki 600 kilogramų. Vėliau tų jautukų išrūkyti kumpiai pakabinami parduotuvių lentynose ar baruose, o uodegos (negaliu pavadinti mažybiškai :) patiekiamos restoranuose kaip kulinarinis paveldas. Rabo de toro, tai lėtai su daržovėmis troškinta mėsytė. Mums patiekta rabo de toro buvo labai minkšta, mėsa lengvai atsiskyrė nuo uodegos slankstelių.  Kaip garnyras buvo įmestos kelios keptos bulvės ir visa tai plaukiojo daržovių sultinyje (manau, tame pat, kuriame ir virė).  Patiekalas buvo skanus, nenusivylėme, bet ypatingų pojūčių nesukėlė - gerai ištroškinta jautiena - tačiau paragauti BŪTINA, juk ne kasdien jaučio uodegą tenka valgyti.

Rabo de toro

   Prisivalgę ir pailsėję toliau tęsėme savo pasivaikščiojimą po Kordobą. Gatvelių pavadinimai ir apžiūrėtų objektų eiliškumas dabar jau išsitrynė iš atminties - o gal net nebuvo įkritę į atmintį:), tačiau juk ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad Kordoba puikus miestas, kurio gatvelėmis ir kiemais norisi klajoti dar ir dar. Žinia, kad gegužės mėnesį Kordoboje vyksta kasmetinė gražiausio kiemo rinkimo festivalis (La Fiesta de los Patios de Córdoba), kurio metu atveriami visi privatūs kiemai ir rungiamasi dėl pripažinimo. Ši tradicija siekia 1921 m., kuomet tradicinės mugės metu buvo nuspręsta apdovanoti piniginėmis premijomis gražiausius miesto kiemus. Deja, mes šiek tiek pavėlavome - festivalis 2014 m. vyko gegužės 5-18 dienomis, tačiau kai kurie kiemeliai dar buvo atviri lankytojams, tad galėjome bent įsivaizduoti, kokie grožiai slepiasi už aukštų sienų :) Šių metų festivalio datą galite sužinoti čia

Didžiulis malonumas pasivaikščioti
balintų namų gatvelėmis


Apdovanojimai, iškovojus gražiausio
kiemo nominaciją, išdidžiai prikalti prie
įėjimo


                                                                             


Kiemas, kuris dar nespėjo užverti vartų
 

Galybė vazonų ant sienų: Andalūzijos vizitinė kortelė
   Pasivaikščioję po baltas gatveles ir apžiūrėję kelis dar atvirus kiemus, gražiu mediniu taku, einančiu palei konservuotus Alcazar sienos griuvėsius, patraukėme link miesto sienos. Galiu tik pasidžiaugti, kad nepamatėme nei vienos šiukšlės, kurioms kažkodėl būdinga užstrigti tarp apgriuvusių statinių, tik gėlės, paukščiai (na, gerai, balandžiai) ir vėl gėlės :)
Net ir apgriuvusios sienos pasipuošė gėlėmis
 
Sienoje savo namus įsikūrė balandžiai
   Išėję prie sienos, kuri supa senamiestį, patraukėme į žydų kvartalą, kuris laikomas gražiausiu Kordoboje. Siauros, vingiuotos, akmenimis grįstos gatvelės, kuriose  sunkiai gali prasilenkti su žmogumi (apie transportą jau nekalbu), atvedė mus prie sinagogos. Deja, ir vėl nepasisekė - vartus radome uždarytus, tik pro plyšelį galėjome žvilgterėti į sinagogos kiemą. Gaila, nes Kordobos sinagoga yra viena iš trijų viduramžiškų sinagogų (statyta XIV a.) išlikusių Ispanijos teritorijoje po žydų išvarymo iš šalies. 
  Netoli sinagogos glaudžiasi nedidelė šv. Bartolomiejaus (Capilla de San Bartolome) koplyčia. XIV a. šioje vietoje buvo įkurta San Bartolome parapija ir pradėta statyti bažnyčia, kuri taip ir liko nepastatyta, tačiau šalia iškilo maža koplyčia, kuri iki XVII a. veikė kaip parapinė bažnyčia. Vėliau ji atiteko  Hospital del Cardenal Salazar. Nors per daugelį amžių būta ir pakeitimų, ir papildymų, koplytėlė išliko kaip puikus mudejar stiliaus pavyzdys. Šiuo metu prie koplyčios šono glaudžiasi Kordobos universiteto Filosofijos ir Menų fakultetai, čia rengiamos įvairios instaliacijos, pasirodymai. Akademinės visuomenės dėka palyginti maža koplytėlė gerai žinoma mieste.1931 m. koplyčia buvo įtraukta į kultūros objektų sąrašą.
   Į koplyčią ėjau aš viena - susimokėjau 2 Eur ir apžiūrėjau šį mažą mudejar stiliaus šedevrą. Bet suviliojo mane ne architektūra, o palmė, besistiebianti tarp gotikinių kiemo kolonų. Labai jau įdomiai jos šaknys kasomis iš akmenukų buvo apipintos. Vidiniame kiemelyje studentai tapė, o koplyčioje buvo surengta instaliacija: nišoje sudėliotos lengvos baltos plunksnos aptaškytos raudonais dažais. Atrodo, kaip kraujas. Ir užrašas ,, Sit tibi terra levis" (lietuviškai ,,Tebūnie lengva jums žemelė"). 
 
Akmeninės palmės kasos
Tebūnie lengva jums žemelė
    
      Toliau beklaidžiodamos po senamiestį atradome gražų, žaliuojantį kiemelį, kuriame prie medžio glaudėsi ausis - viską girdžiu, viską nuklausau. Tiesiog spėjom, jog tai galėtų būti universitetui priklausantis kiemelis, ir atspėjom - studentams išradingumo netrūksta visuose kontinentuose :) Kordobos universitetas įkurtas tik 1972 m., tačiau, kaip anksčiau minėjau, mokslai Kordoboje klestėjo nuo maurų laikų, todėl ši data nelabai atspindi realią universiteto istoriją.
Viską girdinti auksinė ausis
    Toliau raizgytomis gatvelėmis pasiekėme  Arxerquia rajoną. Stačiakampė Plaza del Potro (Kumeliuko aikštė) su  XVI a.  renesansiniu fontanu, kuris ir davė  pavadinimą  aikštei. pasirodo labai graži.  Seniau čia veikė gyvulių turgus, buvo įsikūrę smuklės. Kažkada šioje aikštėje lankėsi ir  Don Kichotas - Servanteso herojus.  Šiandien čia įsikūrę viešbučiai ir kavinės.
   
Fontanas del Potro
  Kitoje aikštės pusėje, arčiau Guadalquivir upės, dangų remia 1924 metais  pastatytas monumentas šv. Rafaeliui,  miesto globėjui. Nenustebkite, monumentų šiam šventajam Kordoboje yra ne vienas.
'Triunfo de San Rafael'
 
    Iš aikštės galima patekti į žymaus  XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Andalūzijos dailininko  Julio Romero de Torres namą-muziejų, kur eksponuojami dailininko paveikslai bei asmeniniai daiktai. Šiek tiek gaila, tačiau čia neužsukome. tačiau į šalia esančio Dailės muziejaus,  įsikūrusio XV a. statytuose Vyskupų rūmuose,  kiemelį kyštelėjome nosis.


 Museo de Bellas Artes kiemelis

  Kiemelis nedidelis, tačiau labai jaukus, su nuostabiais akmenukų mozaikomis grįstais takais ir senu fontanėliu. Pačiame muziejuje galima pasigrožėti viduramžių Kordobos menininkų darbais, taip pat senais gobelenais ir  psalmių knygų kolekcija. 
   Toliau mūsų pasivaikščiojimas užstrigo nedidelėje erdvėje tarp namų - pavadinkime tai aikšte ar parkeliu. Prisėdome pailsinti kojų ir pažiopsoti, nes sudomino besibūriuojantys jauni išsipustę žmonės. Nutarėme, kad tai galėtų būti abiturientai. Įdomu buvo pažiūrėti, kuo skiriasi nuo mūsiškių. Man pasirodė, kad mūsų jaunimas kiek stilingesnis, o merginos lieknesnės. 

Šventiškai pasipuošęs Kordobos jaunimas
Stebėtojai




  Toliau mūsų ,,aklą" pasivaikščiojimą vainikavo Plaza de la Corredera. Tai  suręsta stačiakampio formos iš visų pusių  raudonais namais įrėminta aikštė. Kažkada šioje vietoje buvo romėnų amfiteatras kur vykdavo žirgų lenktynės, vėliau čia vykdavo ir bulių kautynės, dar vėliau šioje vietoje buvo vykdomos inkvizicijos bausmės. dabartinę išvaizdą aikštė įgijo XVII a. Šiandien aikštėje - miestiečių pramogų ir poilsio vieta. Čia įsikūrusios parduotuvės, veikia daugybė barų, vyksta koncertai.


Plaza de la Corredera
   Tik išsukus iš aikštės žvilgsnis nukrypsta į gyvenamojo namo sieną įspraustą Nuestra Señora del Socorro koplyčios fasadą.




   Gerokai didesnėje erdvėje pastatyta Bailica de San Pedro (Šv. Petro bazilika). Anot tikinčiųjų, pastatas stovi ant šventyklos griuvėsių, kurioje buvo palaidoti Kordobos kankinių Januario, Fausto ir Marcial palaikai. Bazilika pradėta statyti apie 1264 m., baigta jau XIV a. 1542 m. pagal architekto Hernán Ruiz II projektą  buvo pakeistas bažnyčios fasadas, kurį šiandien ir matome. 2006 m. popiežius Benediktas XVI pašventino bažnyčią ir suteikė jai bazilikos statusą.


Basilica Parroquia de San Pedro
 
Auksinė koplyčia, kurios nišoje patalpinta urna su šventųjų kankinių kaullais
   Šalia bazilikos iškaltas gražus paminklas skulptoriui ir drožėjui Juan de Mesa, gimusiam Kordoboje 1583 m. ir krikštytam San Pedro bažnyčioje. Juan de Mesa buvo vienas žinomiausių Andalūzijos baroko skulptorių.

Skulptūra Juan de Mesa
  Tarp puošnių bažnyčių, senų namų ir kiemelių, kaip ir daugelyje pasaulio miestų, randasi naujų namų kvartalai. Taip yra ir Kordoboje. Nieko keista, tačiau mane maloniai nustebino daugiabučio kiemas - vazonai su gėlėmis, švara ir tvarka. Labai norėčiau rasti tokį daugiabučio kiemą Vilniuje :) 
 

Daugiabučio kiemas
   Tiesa, netoliese tvarkingo daugiabučio pamatėme visai priešingą vaizdą. Namo sienos apklijuotos laikraščiais, įvairiais plakatais ir nuotraukomis. Nuo atviros terasos į gatvę žvelgia didžiulės pabaisiškos skudurinės lėlės - kažkaip kraupokai atrodo. Kaip rašoma iškaboje, čia įsikūręs Baras Nr. 6. Nežinia, gal viduje visai jauku, tik mūsų apsilankymo metu jis dar buvo uždarytas.

Bar El 6
    Taip beklaidžiojant po senamiestį viena siaura gatvelė mus išvedė į atvirą erdvę. Šalia upės driekėsi gėlynų gausa, žolėje vaikai gainiojo kamuolį, jauni tėvai supo vežimėlius. Po senamiesčio uždarų erdvių akys raibo nuo platybės. Toliau, už plačios gatvės, matėsi didžiuliai supermarketai.  Imam, nutarėme :) Ir patraukėme į ,,Primark".

 
 
   Įsigiję kelis drabužėlius bei nusipirkę dešrytės vakarienei, palei Guadalquivir upę pasukome link viešbučio.
   15 minučių kulniavome pėstute kol pasiekėme  La Puerta del Puente aikštę, esančią visai netoli mūsų gyvenamosios vietos. Aikštė labai graži, sutvarkyta,  išblizginta, išpuoselėta, naujomis plytelėmis išklota. Pastatyti marmuriniai suoliukai taip ir kviečia prisėsti ir pasigrožėti Puerta del Puente ir vaizdu į Puente Romana. Bet mes, kol dar nesutemo, pasukome link Alcazar de los Reyes Cristianos - krikščioniškųjų monarchų Alcazar.
  Už keletos žingsnių nuo  Alcazar tvirtovės sienos, ant Guadalquivir upės kranto, apaugę žolėmis ir medžiais matėsi seno malūno likučiai. Molino de la Albolafia vandens malūnas buvo pastatytas dar romėnų laikais, vėliau, apie 822-852 m. rekonstruotas Abd al-Rahman II. Jis įtaisė didžiulį grandininį siurblį, kurio dėka vanduo buvo teikiamas į rūmus. Malūnas savo gyvavimą baigė  karalienės Izabelės I valia - ji liepė išmontuoti siurblį, nes šis kėlė baisų triukšmą.

 
Molino de la Albolafia ir Puente Romana
 
   Nuo Molino de la Albolafia atsiveria vaizdas į  Alcazar de los Reyes Cristianos rūmus, apjuostus stora gynybine siena.  Karališkąją rezidenciją čia įrengti sugalvojo karalius Alfonso X. Rūmų statybą pradėjo Alfonso XI Kastiletis 1328 metais. Rūmai pastatyti ant maurų tvirtovės griuvėsių. Dalis rūmų buvo skirta karališkajai rezidencijai, dalis patalpų buvo skirta vyskupui, kilmingiesiems bei katalikiškam kariniui ordinui. Vėliau Alcazar tarnavo kaip Izabelės I iš Kastilijos ir jos vyro Ferdinando II iš Aragono rezidencija.
Alcazar de los Reyes Cristianos
   Rūmai tapo svarbaus žmonijai atradimo liudininkais, nes būtent už šių sienų 1492 m. karališkoji pora susitiko su Kristupu Kolumbu ir finansavo jo  kelionę, kurios metu buvo atrastas ,,naujasis pasaulis“. Šioje pilyje karaliai Izabelė ir Ferdinandas ruošė strateginius planus prieš paskutiniąją likusią maurų karalystę Iberijos pusiasalyje – Granadą. Pasak legendos, karalienė Izabelė prisiekė neskalbti savo apatinių, kol iš Granados nebus išvytas paskutinis musulmonas.  Alcazar tapo ir pirmosios ispaniškosios inkvizicijos būstine. Čia vykdavo teismai prieš judaizmo ir islamo religijų išpažinėjus bei atsivertėlius, dalis Alcazar patalpų buvo paversta kankinimo ir apklausų kambariais. Inkvizicijos teismai savo juodus darbus Alcazar vykdė daugiau nei 300 metų. 
  XIX a. pradžioje Alcazar įsikūrė Napoleono Bonaparto kariai, o 1821 m. rūmai buvo papertvarkyti į kalėjimą, kuris čia veikė iki XX a. pradžios. Ir tik apie 1950 m. Alcazar buvo atiduotas turistams, įkurdintos savivaldybės įstaigas, salėse išsidėstė parodų ekspozicijos.
 
Karalius Alfonso XI
Alcazar de los Reyes Cristianos
juosia stora gynybinė siena
  Apsukę ratą aplink  Alcazar de los Reyes Cristianos vėl atsidūrėme išblizgintoje La Puerta del Puente  aikštėje, kurią iš keturių pusių rėmino Mezquita-Catedral siena, Puerta del Puente su vaizdu į Puente Romana, mūsų viešbučio siena (na, beveik :) ir  El Triunfo de San Rafael monumentas (Šv. Rafaelio triumfo kolona). Šv. Rafaelis yra Kordobos miesto globėjas ir simbolis. Istorija siekia 1649-1650 m., kuomet miestą užklupo baisi maro epidemija - per pusantrų metų mirė daugiau nei 15 tūkstančių miestelėnų. Tuo metu vienam kunigui sapne pasirodė arkangelas Rafaelis ir paskelbė žinią, kad jis apsaugos Kordobos miestą nuo maro epidemijos. Kai mieste ėmė slūgti karščiavimai, arkangelas Rafaelis buvo paskelbtas Kordobos globėju, jam pradėta melstis bei statyti paminklus. Kadangi arkangelas Rafaelis jau oficialiai globojo miestą, tai miestiečiai dėkojo jam už įvairias malones, štai didžiausias ir gražiausias El Triunfo de San Rafael monumentas  pagal Michel de Verdiguier  projektą buvo pastatytas XVIII a. pabaigoje kaip padėka už miesto išgelbėjimą nuo didelio žemės drebėjimo.  Nors, kaip minėjau, mieste yra ne viena statula, skirta šiam šventajam, ši yra svarbiausia, gražiausia, didžiausia. Be to, tai yra itin mėgstama miesto gyventojų susitikimų, ir pasivaikščiojimų vieta.
   



El Triunfo de San Rafael

   Palikę arkangelą Rafaelį ir toliau sėkmingai dirbti savo darbą, mes nukurnėjome į viešbutį, kur, sočiai užkirtę, pasiruošėme naktinėjimui.  Lauke jau buvo sutemę, todėl mielai prisėdome ant marmurinių suoliukų La Puerta del Puente aikštėje ir kelias minutes grožėjomės miesto žiburiais. Tiesiai prieš mūsų akis išdidžiai stovėjo Puerta del Puente (Tilto vartai). Šie puošnūs renesansiniai vartai pastatyti ant čia stovėjusių  romėniškų vartų liekanų. Naujieji vartai buvo pastatyti XVI a. antroje pusėje pagal  architekto  Hernán Ruiz III parengtą projektą ir skirti karaliaus Philip II vizitui Kordoboje paminėti. Aišku, per kelis gyvavimo šimtmečius vartai buvo restauruojami, gražinami, todėl dabartinis jų vaizdas, susiliejantis su vakarėjančiu Kordobos dangumi daro įspūdį.


Puerta del Puente
         Už vartų atsiveria vaizdas į upę ir į Puente Romana (Romėnų tiltą), kurio kitame gale matosi Calahorra pilis. Puente Romana ilgis siekia 247 metrus, turi 16 arkų, statytas dar I a. pr. Kristų.  Tais laikais ant Puente Romana buvo įrengtas muitinės postas.  Pietinėje tilto dalyje VIII a. maurai pastatė gynybinę Torre de la Calahorra (Kalahoros pilis), iš šios vietos, pasak padavimo, atėjus nakčiai nedidelis būrelis maurų perplaukę upę surado silpną miesto gynybos vietą, nužudė sargybinius ir atidarė miesto vartus. Tuomet į miestą įsiveržė pagrindinės maurų pajėgos. Taip Kordoboje prasidėjo kelis šimtmečius trukęs maurų viešpatavimas. Nauji miesto valdovai musulmonai iškart ėmėsi stiprinti seną romėnų tiltą, nutiestą per upę, ir griūvančius gynybos įtvirtinimus. Ten, kur užkariautojai pradėjo puolimą, šiandien stovi bokštas, kuriame įrengta ekspozicija apie maurų epochą Kordoboje.
     Einant gražiais žibintais apšviestu Puente Romano tiltu, jo viduryje pamatėme arkangelui Rafaeliui skirtą skulptūrą. Tai pirmoji šiam miesto globėjui pastatyta skulptūra (1651 m. , skulptorius Bernabé Gómez del Río). Prie angelo kojų įtvirtinti stovai, kuriuos plevena miestelėnų uždegtos žvakutės. Gražu...
Puente Romana ir Calahorra pilis
   Tai gi, mūsų pasivaikščiojimas po vakarinę Kordobą, tiesą sakant, nebuvo betikslis. Mes sužinojome, kad gegužės paskutinę savaitę Kordoboje vyksta miesto šventė Feria Nuestra Senora de la Salud.  Ši šventė atėjusi iš XIII a., kuomet tokiu metu buvo rengiamos pavasarinės gyvulių mugės, ir šiandien yra didžiausia bei svarbiausia metinė šventė Kordoboje. Tai patvirtino šventiškai pasipuošusių žmonių būriai traukiantys per Puente Romana link šiauriniame  Guadalquivir upės krante įrengtą El Real de Arenal pramogų parką.
Visame parke švietė tūkstančiai lempučių
     Mes taip pat pasidavėme minios nuotaikai ir net nepastebėjome, kaip atsidūrėme pasakoje - priešais akis suspindo tūkstančiais lempučių apšviestas parkas, įvairiaspalvės palapinės kvietė užsukti ir paragauti tradicinių patiekalų, nuo linksmos muzikos kojos pačios lankstėsi. Jauni, pagyvenę ir net senjorai - visi- smagiai leido laiką. Kiekvienas čia atrado  erdvę pagal savo poreikius: vyresni žmonės trypė flamenko ritmu, jaunimas būriavosi prie palapinių iš kurių sklido šiuolaikiškesnė muzika, vaikai tarp palapinių žaidė slėpynes ar gaudynes. Ore tiesiog sklandė smagi nuotaika, priverčianti kiekvieną čia apsilankiusį išsišiepti ir džiaugtis gyvenimu:)

Pro šiuos vartus įėjome į
 El Real de Arenal pramogų parką
 Vyresni žmonės šoko flamenką
   Dar labai mus nustebino, kad šioje šventėje moterys, vaikai, o ir kai kurie vyrai buvo pasipuošę nacionaliniais kostiumais. Be jokios prievartos, savanoriškai, išreikšdami pagarbą savo tautai, savo šalies tradicijoms. Jaunos panelės ir subrendę moterys, išdidžiai iškėlę galvas,  demonstravo savo apdarus kaip didžiausią vertybę ir gyvu pavyzdžiu mokė mažas mergaites didžiuotis savo tautos tradicijomis.     

Išdidi mama

Nors ir pavargę, mažosios šventės dalyvės neatsisakė mums popozuoti
 
 

 

  Jau gerokai po vidurnakčio El Real de Arenal pramogų parkas ėmė pamažu tuštėti, vyresni žmonės ėmė skirstytis, tik kai kuriose palapinėse vis dar garsiai grojo muzika ir aplinkui būriavosi įkaitęs jaunimas. Mes taip pat jau traukėme link namų, tik...kažkoks garsas, tarsi bičių avilys dūgztų, patraukė mūsų dėmesį. Garsas sklido kažkur nuo upės. Pasilenkėme per tilto turėklus ir išvydome masę žmonių, susispietusių krantinėje. Kompanijos, pasidėje užkandą ant cenemtinių atbrailų, smagiai kėlė taures į šalia besilinksminančių sveikatą. Pasirodo, tai jau ne pirmus metus gyvuojantis bičiuliavimosi paprotys (ir ne tik Ispanijoje), kai jauni žmonės susineša savo maistą ir gėrimus prie upės ir ,,tūsinasi" per visą naktį.  Vaizdelis nerealus - Vilniuje dar neteko girdėti, kad būtų tokie ,,tūsai" organizuojami :)
 
Visaliaudinis ,,tūsas"
   Taigi, mūsų pasibuvimas šiame nuostabiame mieste baigėsi. Rytą pakilę iš lovų, papusryčiavę ir atsisveikinę su vis dar besilinksminančia Kordoba, išvykome į Granadą.


O Kordoboje  šventė tęsiasi :)




































 
 
 
 
 


 
 


 







Komentarų nėra:

Rašyti komentarą