Antanas Šileika Basakojis bingo pranešėjas

  Vienas sakinys. ,,Gyvenime nutinka daug liūdnų dalykų, bet pasitaiko ir juokingų." 203 p.

  Viršelis. Antanas  Šileika Basakojis bingo pranešėjas (The Barefoot Bingo Caller), leidykla Baltos lankos, Vilnius, 2018 m., iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas, 232 psl.

  Apie autorių. Antanas Šileika (g. 1953) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas ir literatūros kritikas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką, o apsakymų knyga „Pirkiniai išsimokėtinai“ pateko į 2015 m. Lietuvos Metų knygos rinkimų penketuką. Atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ penktasis autoriaus kūrinys.

  Apie knygą. „Basakojis bingo pranešėjas“ – tai žaismingi ir atviri, ironiški ir jaudinantys lietuvių emigrantų sūnaus atsiminimai apie dvi jo tėvynes: gyvenimą Kanadoje ir nuolatinį grįžimą – mintimis ar fiziškai – į Lietuvą nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų.
Savęs ieškantis paauglys Toronto priemiestyje, literatūrinį kelią pradedantis jaunuolis bohemiškame Paryžiuje, jau susiformavęs rašytojas, dėstytojas, už Lietuvos nepriklausomybę kovojantis žurnalistas – visi šie skirtingi autoriaus veidai atsiminimuose susilieja į vieną darnų paveikslą. Bingo salės ir griūvanti Sovietų Sąjunga, ministro pirmininko kabinetas ir Toronto bažnyčios rūsys – netikėčiausiose vietose ir situacijose autorius atranda ir talentingai užfiksuoja subtiliausius gyvenimo atspalvius, juokingas, liūdnas ar net tragiškas akimirkas. Tai nutrūktgalviški ir kartu išminties nestokojantys pasakojimai apie tapatybę, emigraciją, nuolatines namų paieškas, pašaukimą, darbą, šeimą ir meną.

  Mano nuomonė. Žaisminga epizodinių prisiminimų knygelė, kurioje kiekviena novelė supažindina skaitytoją su dar vienu įsimintinu autoriaus gyvenimo epizodu: kaip sužinojo geriausią vietą žvejoti ešerius, kaip dirbo bingo pranešėju, kaip lankėsi Paryžiuje, kaip atvyko į Lietuvą byrant SSSR. Tai nėra chronologine tvarka išdėstyti įvykiai, kuriuose dalyvavo autorius, tai greičiau nostalgija dvelkiančios prisiminimų nuotrupos, labiausiai įstrigę galvoje ir palikę pėdsaką širdyje. Šmaikščia plunksna parašytas tekstas ne kartą privertė mane nusišypsoti. Jei neieškote gilių minčių, o esate nusiteikę gerai praleisti vakarą su knyga – A. Šileikos prisiminimai yra kaip tik tai, ko jums reikia. 

Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Antanas Vienuolis Viešnia iš šiaurės

  Viršelis.   Antanas Vienuolis  Viešnia iš Šiaurės, leidykla Vaga, Vilnius, 1989 m., 413 p.
  Apie knygą. ,,Viešnia iš šiaurės'' (parašytas 1933 m.) ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvo labai populiarus dėl patriotinių, auklėjamųjų aspiracijų. Pasakodamas tragišką savo herojės Aldonos istoriją, rašytojas palietė skaudžias tuometines Italijos ir Lietuvos gyvenimo socialines ir moralines problemas, įtaigiai atskleidė ano meto Kauno, Vilniaus politinę, kultūrinę atmosferą.
  Apie autorių. Antanas Vienuolis (tikr. Žukauskas) gimė 1882 m. balandžio 7 d. Ažuožerių kaime (Anyksčių raj.) ir yra vienas iš garsiosios anykštėnų rašytojų trijulės, kartu su Antanu Baranausku ir Jonu Biliūnu (Antanas Baranauskas – jo senelio brolis). 1927 m. Anykščiuose būtent jis ir įkūrė  muziejų – pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje (kuris dabar vadinasi A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialiniu muziejumi). Mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje (1894–1895) ir Liepojos gimnazijoje Latvijoje (1895–1900). Nuo 1900 iki 1914 m. dirbo įvairiose vaistinėse Rusijoje (Maskvoje, Železnovodske, Vladikaukaze) ir Gruzijoje (Tbilisyje), o 1910 m. baigė farmacijos studijas Maskvos universitete. Dar dirbdamas lankydavosi Lietuvoje, bet grįžo tik po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m. Gimtinėje toliau tęsė darbą vaistinėse, buvo laikraščių redaktorius ar bendradarbis. Karo metais dirbo karo korespondentu. 1922 m. grįžo gyventi į gimtąsias žemes – Anykščius, kur, be rašytojo darbo, buvo įsteigęs farmacijos verslą. 1929 m. buvo išsiųstas į Vakarų Europą „pasitobulinti“. Buvo sugalvojęs stoti į Leipcigo universitetą, bet jo diplomo nepripažino. 1933 m. Italijoje parašė romaną „Viešnia iš šiaurės“. Šis romanas sulaukė daug neigiamos kritikos, nors pats rašytojas jį labai vertino.  Sovietinės okupacijos laikotarpiu A. Vienuolis skaudžiai nukentėjo: nacionalizuota jo vaistinė, 1941 m. sūnus Stasys ištremtas į Sibirą (1944 m. išlaisvintas). 1944 m. artėjant frontui, bijodami represijų, į Vakarus pasitraukė jo dukra Laima su vyru.
 1944–1945 m. dirbo Anykščių gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytoju. 1945 m. paskirtas A. Baranausko muziejaus direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki pat gyvenimo pabaigos. Sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo priverstas atiduoti valstybei literatūrinę duoklę: pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką „Išdukterė“ ir romaną „Puodžiūnkiemis“. Tris kartus buvo išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Būdamas deputatu kovojo prieš Vilniaus krašto lenkinimą, padėjo Anykščiuose pastatyti vidurinę mokyklą, rūpinosi rašytojo J. Biliūno palaikų iš Zakopanės parvežimu į Anykščius.
1957 m. atšventė savo 75-erių metų jubiliejų. Rugpjūčio 17-osios popietę jis dar jautėsi puikiai, bet staiga mirė. Mirties priežastis – pakartotinė širdies arterijų ūminė trombozė. Palaidotas savo namų kiemelyje, netoli A. Baranausko beržų. 
  Mano nuomonė. Lietuvių klasiko knyga kiek kitokiu, nei mums įprasta jį pažinti, aspektu, kaip dabar sakytume, apie emigraciją. Labai aktuali tema – lietuvaitės, atsidūrusios tolimoje Italijoje, likimas. Vaiko, likusio be tėvų ir apgyvendinto pamestinukų namuose, psichologinis portretas nupieštas gana įtaigiai: namų ilgesys, viltis, kad kažkur yra artimi žmonės, kurie jos ieško ir neviltis, supratus, kad esi vienui vienas bei susitaikymas su likimu, kuris iškrečia pokštą ir dar kartą nubloškia į tėvynę, kuri jau ne ta, kokią prisimeni. Nustebino A. Vienuolio požiūris, kad tarpukario Lietuva, tai purvinas, nejaukus, šaltas kraštas, žmonės čia neišsilavinę, grubūs. Suprantama, Vilniaus kraštas okupuotas lenkų, tačiau ir Kaunas ne ką šviesesnėmis spalvomis piešiamas. Skaitydama nevalingai vis pagalvodavau, kas bus su Lietuva, kai jos šviesiausi žmonės, jaunuomenė išvyksta į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo? Ar tik ne šių dienų aktualijos atspindėtos klasiko romane? Taip, knygoje daug naivumo, pavirkavimų, muito operai būdingų herojės pamąstymų, tačiau drauge, reikia pripažinti, jautru ir liūdna. Kaip savo anotacijoje rašo Rimantas Skeivys, romanas ,,Viešnia iš Šiaurės" yra ,,melodraminio romano lietuvių literatūroje pavyzdys", ir sunku būtų su juo nesutikti. 
Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Arturo Pérez-Reverte Flamandų meistro paveikslas

Viršelis. Arturo Pérez-Reverte Flamandų meistro paveikslas (La tabla de Flandes), leidykla Alma littera, Vilnius, 2001 m., iš ispanų kalbos vertė Evelina Gužauskytė,  360 psl.

Apie knygą. Tai pirmasis ispanų rašytojo pirmasis romanas, tapęs pasauliniu bestseleriu, – intriguojantis daugiasluoksnis trileris, pašėlusiai įtemptas, šmaikštus ir pilnas žavių paradoksų. Intrigos centre – XVa. flamandų tapytojo šedevras  „Šachmatų partija“. Jį restauruojanti Chulija neatsispiria pagundai rasti atsakymą į klausimą, dailininko paslėptą kamputyje: Quis necavit equitem? – „Kas nužudė riterį?“ (Arba – „Kas nukirto žirgą?“). Jai ima talkinti puikus šachmatininkas Munjosas: jis pasiryžta atkurti paveiksle žaidžiamą partiją. Taigi žaidimas tęsiasi...Tačiau ir XX  a. kiekviena nukirsta figūra reiškia mirtį. O koks vaidmuo šioje partijoje skirtas Chulijai?

Apie autorių. Arturo Pérez-Reverte, įspanų rašytojas ir žurnalistas, gimė 1951 metų lapkričio 6 d. Kartagenoje, Ispanijoje. 1973-1994 metais jis dirbo karo korespondentu. Vėliau A. Perez-Reverte atsidėjo tiktai rašymui. Nuo 2003 m. jis yra Ispanų Karališkosios Akademijos narys. Pirmąją savo knygą išleido 1986 m., tai buvo „Napoleono karai“, o labiausiai pasaulyje išgarsėjo kaip knygų apie kapitoną Altarisą serija, kurios buvo ekranizuotos. A. Peres-Reverte - ne tik puikus prozininkas, bet ir istorijos bei meno žinovas. Daugumos jo knygų veiksmas vyksta istoriniais laikais, dažniausiai Ispanijoje ir  vienaip ar kitaip yra susijęs su į istoriją įėjusiomis asmenybėmis ar menininkais. Romanų centrinė ašis paprastai yra stipri asmenybė. Įdomus faktas, kad A. Peres-Reverte kurį laiką buvo uždraudęs versti savo knygas į bet kokias kitas kalbas, išskyrus prancūzų.

   Mano nuomonė. Kaip ir kitos skaitytos A. Peres-Reverte knygos, taip ir ši jau nuo pirmų puslapių  įtraukė į intrigų ir paslapčių labirintus. Restauruojamas paveikslas, šachmatų partija ir žmogžudystės – tikras siužeto lobis tokiam skaitytojui, kaip aš, o jei istoriją pasakoja dar ir puikus žodžio meistras, tuomet viso gero miegeli:) Su pasimėgavimu lukštenau šachmatų figūrų vingius lentoje ir mielai žygiavau su knygos herojais po  Prada muziejaus sales. Knyga tokia įtaigi, kad rodos ne skaitau, o tiesiogiai dalyvauju  keistame tyrime, ar, kaip ta paslaptinga dama paveiksle, stoviu už nugaros ir atidžiai stebiu šachmatų partiją: paveiksle, knygos puslapiuose, o gal realiame gyvenime?
Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Stieg Larsson Mergina, kuri žaidė su ugnimi

Viršelis. Stieg Larsson Mergina, kuri žaidė su ugnimi (Flickan som lekte med elden), leidykla Obuolys, Kaunas, 2010 m., iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė, 688 p.

Apie knygą. Mikaelis Bliumkvistas, principingas žurnalistas ir Millennium žurnalo leidėjas, rengiasi išspausdinti straipsnį, demaskuojantį didelį sekso vergijos tinklą tarp Rytų Europos ir Švedijos, su kuriuo susiję gerai žinomi, aukštas pareigas užimantys švedų visuomenės, verslo ir politikos atstovai. Bet straipsnis redakcijos nepasiekia: išvakarėse randami žiauriai nužudyti du straipsnį ruošę žurnalistai. Tačiau Bliumkvistą labiau sukrečia antroji žinia: ant ginklo palikti pirštų atspaudai priklauso genialiai kompiuterių įsilaužėlei, serijinį žudiką jam surasti padėjusiai Lisbetai Salander.
   Kai aptinkamas nekenčiamo Lisbetos globėjo lavonas, policijai nebelieka įtarimų. Tik bėda, kad mergina su drakono tatuiruote dingo kaip į vandenį! Įsitikinęs merginos nekaltumu Bliumkvistas pradeda nepriklausomą tyrimą ir netrukus aptinka tai, ko tikrai nesitikėjo rasti...

   Apie autorių. Stieg Larsson (1954-2004) – Švedijos žurnalistas ir rašytojas, pasaulyje išgarsėjęs tik po savo mirties. 2008-aisiais titulavo kūrėją antru populiariausiu autoriumi pasaulyje. Stieg Larsson buvo pirmasis rašytojas sugebėjęs parduoti daugiau kaip milijoną elektroninės versijos knygų pasauliniame portale amazon.com.

  Visą gyvenimą Stieg Larsson buvo labai aktyvus – jau jaunystėje buvo entuziastingas kelių mokslinės fantastikos žurnalų redaktorius ir net didžiausio mokslinės fantastikos klubo Švedijoje prezidentu. 1977-aisiais Stieg Larsson daug laiko praleido Eritrėjoje, kur kovoti mokė Žmonių išsilaisvinimo fronto partizanes. Kepenų negalavimo pakirstas švedas buvo priverstas grįžti į savo šalį, kur daugiau kaip 20 metų dirbo grafikos dizaineriu didžiausioje Švedijos naujienų agentūroje.

  Vėliau dirbo žurnalo „Expo“ žurnalistu ir redaktoriumi. Čia jis aktyviai dokumentavo ir paviešindavo rasistiškas ir šiurkščiai žmogaus teises pažeidžiančias Švedijos organizacijas. Nevengė pasisakyti didelėms tarptautinėms auditorijoms. Tokia Stieg Larsson pozicija nuolatos keldavo pavojų jo gyvybei.

   Stieg Larsson mirė būdamas vos penkiasdešimties, kai užlipus į savo ofisą esantį septintajame aukšte, jį ištiko infarktas. Tai visiškai nestebina turint omenyje, kad silpna širdis jo giminėje buvo paveldima ir kad jis buvo pats tikriausias darboholikas – dienomis dirbdavo, naktimis rašydavo, per parą surūkydavo daugiau kaip 60 ranka susuktų cigarečių, dažniausiai praleisdamas valgį ir namo parsirasdavo tik paryčiais.

  Stieg Larsson paliko tris dar nepublikuotus romanus ir kelis nepabaigtus juodraščius. Šiandien šie darbai žinomi, kaip „Millennium“ serija, tapusi pasauliniu bestseleriu.

   Mano nuomonė. Antra Millennium trilogijos dalis tęsia pasakojimą apie Mikaelį Bliumkvistą ir Lisbetą Salander. Šioje knygoje pagrindinis motyvas formuojamas iš Lisbetos gyvenimo: atskleidžiama jos šeimos istorija, nulėmusi Lisbetos -atsiskyrėlės gyvenimą. Antra dalis man pasirodė silpnesnė už pirmąją, per daug pašalinių siužetinių linijų, kurios vienaip ar kitaip susijusios su Lisbetos asmeniu, tačiau atitraukia dėmesį nuo pagrindinio motyvo.
   Įdomu tai, kad Stieg Larsson, pats būdamas žurnalistas ir puikiai išmanydamas žurnalistikos virtuvę, knygoje aiškiai mėgaujasi šiomis žiniomis: kaip gaudomos sensacijos, kaip išpučiami įvykiai, kaip parduodama informacija, kaip suformuojama visuomenės nuomonė (nebūtinai teisinga). Be įvairaus plauko žurnalistų, knygoje dar rasime dezertyravusių šnipų, kažkada tarnavusių GRU (glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije), korumpuotų policininkų, psichiatrų ir politikų ir visokios kitokios padugnės. Tačiau pagrindiniai knygos herojai tvirtai išlaiko jau pirmoje knygoje išryškėjusius teigiamus bruožus bei sau iškeltus principus. Tiesa, knygos pabaiga neįtikėtina, tačiau...maža kas gali nutikti (šiuo atveju, nenutikti) gyvenime, jei mirti dar nelemta, dar laukia trečia   Millennium dalis.

  Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).