Žanras. Meilės romanas.
Viršelis. Colleen McCullough Prisilietimas (The Touch), Tyto alba, 2010 m., iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 600 puslapių.
Apie autorių. Colleen McCullough (Kolina Makalou) gimė 1937 m. birželio 1 d. Naujojo Pietų Velso mieste Velingtone, James ir Laurie McCullough šeimoje. Colleen vaikystė prabėgo siaučiant Antrajam pasauliniam karui. Maloniausi užsiėmimai tuo metu Colleen buvo piešimas ir rašymas - jos literatūriniai talentai pradėjo skleistis būnant vos penkerių. Tačiau sunki materialinė padėtis privertė siekti patikimesnį uždarbį žadančios karjeros, baigusi mokyklą Colleen įstojo į Sidnėjaus universitetą, medicinos specialybę. Baigusi mokslus ji pradėjo dirbti neurologijos srityje, Royal North Shore ligoninėje Sidnėjuje. 1963 m. persikraustė gyventi į Jungtinę Karalystę. Keletą metų dirbo vaikų ligoninėje Londone bei Midlando neurologijos ir neurochirurgijos centre Smetvike, netoli Birmingamo, kol ją paviliojo Jungtinės Amerikos Valstijos. Čia jai buvo pasiūlytas darbas Konektikute, Yale'io vidaus ligų medicinos mokyklos tyrimų grupėje. Ten ji praleido dešimt laimingų metų: studijavo, dėstė, o laisvalaikiu atsidėdavo tapybai ir rašymui. 1970 m. ji įsikūrė Norfolko saloje, kur sutiko savo būsimą vyrą Ric Robinson.
Nors akademinėje srityje jai klojosi puikiai, tačiau kaip moteriai mokslininkei jai mokėjo maždaug perpus mažiau nei vyrams, dirbusiems tą patį darbą. Ji ne tik skaudžiai juto šią neteisybę, bet ir suvokė, kad ateityje tokia padėtis nieko gero nežada. Nusprendusi, kad reikia papildomai užsidirbti, ji rimtai ėmėsi rašymo. Pirmasis romanas atsirado iš darbo patirties: kartą ji, kaip neurofiziologė, kalbėjosi su protiškai atsilikusiu jaunuoliu ir gerokai vyresne moterimi, kurią palaikė jo motina, kol išsiaiškino, kad tai - jo žmona. Kai atsigavo po nesmagumo, kurį patyrė šitaip suklydusi, ji pradėjo mintyse vaizduotis, kokiomis aplinkybėmis tokie du žmonės galėjo susitikti. Tos mintys įgijo romano pavidalą: 1974 m. buvo išspausdintas „Timas“. Jis sulaukė palankių atsiliepimų ir buvo gerai perkamas. Antrasis jos romanas „Erškėčių paukščiai“ sulaukė stulbinamos sėkmės. 1977-aisiais, kai jis dar nė nebuvo išspausdintas, teisės jį išleisti Amerikoje minkštais viršeliais buvo parduotos už tuo metu rekordinę sumą - 1,9 milijono JAV dolerių. „Erškėčių paukščiai“ netrukus virto tarptautiniu bestseleriu, o 1983 m. pagal jį buvo sukurtas televizijos mini serialas.
Vėliau sekė tokios knygos kaip Nepadori aistra, Morgano kelias, Prisilietimas, Angelėlis ir kitos. Rašytojos polinkis į istorinį gilumą ir nuoseklumą romanuose apie senovės Romą buvo pripažinti ir įvertinti – Colleen McCullough gavo Macquarie universiteto mokslų daktarės laipsnį (1993 m.). Taip pat rašytoja yra New York Academy of Science, American Association for the Advancement narė.1998 m. jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.Colleen McCullough mirė 2015 m. sausio 29 d.
Apie knygą. Knyga mus nukelia į XIX amžiaus Australiją, į aukso karštigės laikus, kur viešpatauja savi įstatymai, kur vyrai bando laimę ieškodami geresnio gyvenimo, o moterys paklūsta likimui.
Knygoje rašoma, kaip šešiolikmetė Elizabetė Dramond – mergina iš niūraus Škotijos miestelio išvyksta į tolimąją Australiją susituokti su savo pusbroliu, kurio ji gyvenime nėra mačiusi. Elizabetė nepažįsta krašto į kurį vyksta, nežino papročių, nesupranta kas yra santuoka. Vyras, kuriam ji jaučia antipatiją, nes jis panašus į velnią, apipila ją turtais, išmokslina ir aprengia. Tačiau Elizabetė negali nei pamilti, nei pamėgti savo vyro. Myli, bet nemėgsta savo vaikų. Jos lemtis – gyventi su vienu, o mylėti kitą. Tapti geriausia drauge vyro meilužei. O kodėl gi ne, jei nejauti pavydo?
Mano nuomonė. Mano, kaip ir daugelio mano bendraamžių, pirmoji skaityta Colleen McCullough knyga buvo, žinoma, Erškėčių paukščiai. Tuo metu (1985 m.) tai buvo, kaip dabar madinga sakyti, kultinė knyga. Ji buvo graibstyte graibstoma ir skaitoma per naktis: švelni erotika, uždrausta meilė, uch, tai buvo kažkas... Dabar, kai erotika literatūroje ,,liejasi per kraštus", šios autorės knygos, kaip bebūtų keista, skaitomos dėl romantikos, veikėjų lyrizmo bei tyros meilės ilgesio. Knyga Prisilietimas taip pat atitinka šiuos kriterijus. Visa vienijanti ar griaunanti jėga yra meilė arba nemeilė, pinigai ir turtai, žinoma, turi įtakos gyvenime, tačiau jais moters širdies neužkariausi. Tokį moralą įskaičiau knygoje :)
Pagrindinių herojų likimai autorės meistriškai supinti į vieną visumą, įdomus ir įtikinamas Aleksandro, Elizabetės ir Rubinos meilės/nemeilės/draugystės trikampis, tačiau Elizabetės ir Li santykiai man pasirodė kažkokie netikri, išlenda autorės noras įtikti skaitytojoms (manau, šią knygą daugumoje skaito moterys) ir pabaigą vainikuoti gražiu happyend'u. Taip pat neįtikino ,,kilnus" Aleksandro poelgis pasiaukoti dėl kitų meilės. Ir dar buvo juokinga, kai pabandžiau įsivaizduoti paminklo Aleksandrui statybą.
Knyga stora ir, kaip minėjau, orientuota į moterišką auditoriją, todėl nelabai supratau, kam tiek detalaus kalnakasybos proceso, mechanikos ar geologijos dalykų aprašymo. Žaviuosi autore už gebėjimą įsigilinti į šias visai nemoteriškas sritis ir gana suprantamai perteikti tuos dalykus romane, tačiau vyrai vien dėl to juk nepuls knygos skaityti :) O per tuos ilgus aprašymų puslapius pabosta sekti Kinrosų šeimos gyvenimo peripetijas, lauki nors kokio veiksmo ar jausmo. Intrigos minimaliai, veiksmas vystosi tolygiai ir nuspėjamai. Perskaičiau ir supratau, kad tokio pobūdžio istorijas reikėjo skaityti gerokai anksčiau (o gal dar kiek vėliau?), tačiau šiuo metu norisi kažko aštresnio, labiau intriguojančio. Gal dar kartą perskaityti Erškėčių paukščius? ;)
Įvertinimas. 3,5/5 (pirmą kartą nesutilpau į penkiabalę skalę: 3 per mažai, 4 per daug:)
